CP v2

Blog

  • Nešvarus alyvos filtras slapta didina sąnaudas: kada jį keisti ir ką būtina žinoti

    Nešvarus alyvos filtras slapta didina sąnaudas: kada jį keisti ir ką būtina žinoti

    Dauguma vairuotojų žino, kad variklio alyvą reikia keisti reguliariai. Tačiau gerokai rečiau pagalvojama apie filtrą, kuris keičiamas kartu. Būtent alyvos filtras gali lemti didesnes degalų sąnaudas ir prastesnį variklio darbą.

    Užsikimšęs filtras dirba neefektyviai, todėl varikliui tenka didesnė apkrova. Paprasta taisyklė – alyvos filtrą keisti kiekvieną kartą keičiant alyvą.

    Alyvos siurblys paima alyvą iš karterio ir ją pumpuoja per visą variklį, sutepdamas stūmoklius, velenėlius, guolius ir daugybę kitų detalių. Prieš alyvai grįžtant į sistemą, ji praeina per filtrą, kuris sulaiko metalo drožles, nešvarumus ir kitas priemaišas.

    Problemos prasideda tuomet, kai filtras užsikemša. Sumažėjęs alyvos pratekėjimas verčia variklį dirbti sunkiau, o didesnė apkrova dažniausiai reiškia ir didesnes degalų sąnaudas.

    Rinkoje galima rasti skirtingų filtrų tipų. Celiulioziniai filtrai paprastai yra pigiausi, jų porėtumas ne toks tolygus, todėl jie greičiau užsikemša. Filtrai su sintetiniu stiklo pluoštu paprastai yra vienodesnės struktūros, turi daugiau porų ir ilgiau sulaiko nešvarumus, todėl alyva gali tekėti laisviau.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į vadinamąjį Beta koeficientą – dalelių sulaikymo efektyvumą. Kuo jis didesnis, tuo daugiau nešvarumų filtras pajėgia sulaikyti.

    Alyvos filtrą rekomenduojama keisti kartu su alyva – tai taisyklė, nuo kurios paprastai neverta nukrypti. Automobilių gamintojai dažniausiai nurodo alyvos keitimo intervalus nuo 10 tūkst. iki 30 tūkst. km, priklausomai nuo variklio konstrukcijos ir naudojamos alyvos tipo. Naudojant sintetinę alyvą, dažniausiai galima laikytis viršutinės gamintojo rekomenduojamos ribos, o renkantis mineralinę ar pusiau sintetinę alyvą – saugiau laikytis trumpesnių intervalų.

    Vis dėlto būna išimčių. Jei dažniausiai važinėjama mieste, stovint spūstyse ir įveikiant trumpus atstumus, alyva ir filtras dėvisi greičiau. Mieste alyva per dieną daug kartų įkaista ir atvėsta, o variklis neretai ilgiau dirba tuščiąja eiga. Tokiu atveju vertėtų alyvos ir filtro keitimo intervalą sutrumpinti maždaug 20–30 proc. nuo gamintojo rekomendacijų.

    Keičiant filtrą, pravartu įsitikinti, kad parenkama tinkamos klampos alyva. Pavyzdžiui, naudojant 10W-30 alyvą variklyje, kuriam reikalinga 5W-30, gali padidėti vidiniai pasipriešinimai, o kartu – ir degalų sąnaudos. Tinkamai parinkta alyva gali sumažinti degalų suvartojimą iki 2 proc. Nors tai nėra didelis skirtumas, esant šiandieninėms degalų kainoms ir nuvažiuojant keliasdešimt tūkstančių kilometrų per metus, jis gali būti jaučiamas.

  • Mokslininkai atskleidė: daug keliaujantys ir vairuojantys laimingesni netampa – štai kas vyksta

    Mokslininkai atskleidė: daug keliaujantys ir vairuojantys laimingesni netampa – štai kas vyksta

    Turi lėktuvą, automobilį ir nuolat keliauji – bet ar tai iš tiesų reiškia didesnę laimę? Varšuvos universitete veikiančio tarpdisciplininio centro „EUROREG“ tyrėjai aiškinosi, kaip socialiniai skirtumai veikia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, kaip reikėtų projektuoti miestus, kad jos mažėtų, ir ar tokios investicijos gali realiai sumažinti aviacijos taršą.

    Tyrėjų komandai vadovavo dr. Michałas Czepkiewiczius. Jie analizavo tiek kasdienį judumą miestuose, tiek tolimas keliones – šalies viduje ir į užsienį. Tyrimo rezultatai pristatyti ataskaitoje „Kas mus judina? Miestas, klimatas, mobilumas“, parengtoje remiantis Trijų miestų ir Poznanės aglomeracijų duomenimis.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad emisijos, kaip ir pats judumas, pasiskirsčiusios itin netolygiai. Tyrimo imtyje 10 proc. daugiausiai taršos generuojančių žmonių buvo atsakingi už maždaug 44 proc. visos su judėjimu susijusios emisijos. Dar ryškesni skirtumai matomi aviacijoje: aktyviausi 10 proc. keliautojų sukūrė net apie 68 proc. su skrydžiais susijusios taršos.

    Vienas svarbiausių veiksnių – išsilavinimas. Daugiausiai emisijų generuoja aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys, o mažiausiai – turintys pagrindinį ar profesinį išsilavinimą. Šie skirtumai ypač išryškėja tolimose kelionėse: geriau išsilavinę žmonės dažniau moka užsienio kalbas, labiau domisi pasauliu ir dažniau vyksta į užsienį. Prie to prisideda ir studijų laikotarpis, kai užmezgami tarptautiniai ryšiai, vėliau skatinantys dažnesnes keliones.

    Tačiau didesnis mobilumas ir didesnės emisijos nebūtinai reiškia didesnį pasitenkinimą gyvenimu. Tyrėjai pažymi, kad žmonės, kurie dažniau vaikšto pėsčiomis ar važiuoja dviračiu ir gyvena arčiau centro, neretai jaučiasi patenkinti, nors jų emisijos mažos. Tuo metu daug keliaujantys – ypač automobiliu – dažnai patiria nuovargį, stresą ir frustraciją dėl spūsčių bei ilgo laiko, praleidžiamo kelyje.

    Šeimose, auginančiose mažus vaikus, automobilis neretai tampa beveik standartu. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad būtent automobilis yra saugiausia ir „natūraliausia“ transporto priemonė, ypač gimus vaikui.

    Ataskaitoje išskiriamas ir lyčių aspektas: dažniau iš vyrų tikimasi, kad jie turės vairuotojo pažymėjimą ir automobilį, taip pat priims svarbiausius su šeimos transportu susijusius sprendimus. Tyrėjų teigimu, tai siejama su visuomenėje įsitvirtinusiais vyriškumo modeliais.

    Nors oro transporto keleivių skaičius auga, skrydžiai vis dar nėra kasdienybė: tik apie 25 proc. tirtų miestų gyventojų buvo skridę lėktuvu per metus iki apklausos. Vis dėlto, ypač tarp jaunesnių žmonių, stiprėja nuostata, kad be skraidymo sunku pilnavertiškai išnaudoti atostogas ar plėtoti pomėgius.

    Tyrėjai pastebi ir socialinį bei emocinį skraidymo aspektą: kelionės lėktuvu vis dažniau suvokiamos kaip patrauklaus gyvenimo būdo simbolis ir net pasididžiavimo priežastis, o jų nebuvimas kartais vertinamas neigiamai.

    Šie tyrimai atlikti įgyvendinant projektą apie Lenkijos miestų gyventojų transporto įpročius ir jų poveikį klimatui. Projektą finansavo Nacionalinis mokslo centras.

  • Pamirškite parduotuvės „hitą“: ši kukli, tradiciškai rūkyta ogonųka skoniu nustebins

    Parduotuvėse dažnai akį traukia idealiai lygios kumpio riekės, švelnios išpjovos ir nepriekaištingai atrodančios dešros. Vis dėlto vis dažniau žmonės ima ilgėtis autentiškesnio, ryškesnio skonio. Čia į sceną grįžta ogonųka – tradicinis, nepretenzingos išvaizdos gaminys, kuris intensyvumu neretai nurungia net brangius delikatesus.

    Kas yra ogonųka

    Ogonųka gaminama iš kiaulienos užpakalinės skerdenos dalies – apatinės kumpio zonos, šalia uodegos. Tai nėra vienalytė, idealiai liesa mėsa: joje natūraliai pasitaiko riebalų prieskonių, ryškių skaidulų, o struktūra būna netolygi. Būtent tai daugeliui ir yra didžiausias šio gaminio privalumas.

    Kitaip nei modernios, „kataloginės“ mėsos riekės, ogonųka nesiekia vizualinio tobulumo. Kiekviena riekelė atrodo šiek tiek kitaip – vienąkart ji mėsingesnė, kitąkart kiek riebesnė. Dėl šios įvairovės kiekvienas kąsnis turi savitą, natūralesnį skonį.

    Gamybos procesas paprastai remiasi klasikiniais metodais. Mėsa sūdoma ir brandinama su prieskoniais – dažnai naudojamas česnakas, lauro lapai, kvapieji pipirai. Vėliau ji rūkoma, neretai kelias valandas, kad įsigertų buko ar alksnio dūmo aromatas. Būtent rūkymo etapas suteikia ogonųkai gilesnį kvapą ir išraiškingą charakterį.

    Skonis, kurio sunku pamėgdžioti

    Palyginus ogonųką su įprastu kumpiu, skirtumas juntamas iš karto. Kumpis dažniausiai būna švelnus, tolygus ir nuspėjamas. Ogonųka – ryškesnė: joje jaučiasi dūmas, sūdymo prieskonis, o pats skonis yra sodresnis ir „mėsiškesnis“.

    Svarbų vaidmenį čia atlieka riebalai, kurie pasiskirstę netolygiai. Dėl to mėsa išlieka sultingesnė ir ne taip greitai sausėja kaip liesesni gaminiai. Praktikoje tai reiškia pilnesnį skonį ir malonesnę tekstūrą.

    Reikšmės turi ir struktūra: ogonųkoje jaučiamos mėsos skaidulos, lengvas pasipriešinimas kandant, natūralus „tikrumo“ įspūdis. Vieniems tai gali atrodyti kaip trūkumas, tačiau kitiems – didelis privalumas, nes taip aiškiau juntama, kad valgomas mažiau „sulygintas“ ir mažiau apdorotas produktas.

  • Kokią kopūstą rinktis bigosui? Atsakymas gali nustebinti net patyrusius virtuvėje

    Nors šiandien netrūksta modernių ir gardžių patiekalų, nereikėtų pamiršti tradicinių, senųjų receptų – vienas jų yra bigosas. Daugelis turi savo patikrintą variantą, pritaikytą asmeniniam skoniui: nuo kopūstų rūšies, mėsos pasirinkimo iki mėgstamų priedų. Tačiau jei bigosą verdate pirmą kartą, verta žinoti, kokie kopūstai jam labiausiai tinka.

    Geriausi kopūstai bigosui

    Tradicinis bigosas sunkiai įsivaizduojamas be raugintų kopūstų. Būtent jie suteikia patiekalui būdingą aromatą ir sodrų, ryškų skonį. Be to, raugintų kopūstų nesunku rasti – jų galima įsigyti beveik bet kurioje parduotuvėje, dažnai už patrauklią kainą ir visai neblogos kokybės.

    Vis dėlto toks pasirinkimas turi ir minusų. Dažna problema – per didelis rūgštumas. Vieniems jis yra neatsiejama bigoso dalis, kitiems gali pasirodyti pernelyg aitrus. Tam yra paprastas sprendimas: jei norite švelnesnio skonio, kopūstus pakanka perplauti šaltu vandeniu.

    Bigosas iš šviežių kopūstų

    Įdomi alternatyva – švieži baltagūžiai kopūstai. Iš jų virtas bigosas būna gerokai švelnesnis ir mažiau rūgštus, todėl tinka tiems, kurie mėgsta subtilius skonius arba vengia raugintų kopūstų.

    Jei renkatės šį variantą, svarbu įsigyti tinkamą daržovę: ieškokite kietų, sveikų ir tvirtai susispaudusių gūžių. Taip pat galima panaudoti ir kopūsto kotą, kuris neretai išmetamas, nors turi nemažai maistinių medžiagų. Jį verta smulkiai supjaustyti arba sutarkuoti ir įmaišyti į patiekalą.

    Bigosas iš mišrių kopūstų

    Kai kurie mano, kad geriausias sprendimas – šviežių ir raugintų kopūstų derinys. Sumaišius juos santykiu 1:1, bigosas įgauna sodrų, ryškų skonį, tačiau nebūna per rūgštus. Tokiu atveju kopūstai nei pasimeta tarp kitų ingredientų, pavyzdžiui, mėsos ar prieskonių (kaip kartais nutinka verdant tik iš šviežių kopūstų), nei užgožia jų, kas neretai pasitaiko gaminant bigosą vien iš raugintų kopūstų.

  • Du šefai vienbalsiai atsakė: ar tikrai reikia po virimo makaronus perlieti vandeniu

    Du šefai vienbalsiai atsakė: ar tikrai reikia po virimo makaronus perlieti vandeniu

    Makaronai – vienas paprasčiausių ir labiausiai visame pasaulyje mėgstamų patiekalų. Vis dėlto net ir juos gaminant yra smulkių niuansų, kurie gali pastebimai sugadinti skonį.

    Viena dažniausių diskusijų virtuvėje – ar po virimo makaronus reikia perlieti vandeniu. Vieni tai laiko būtinybe, kiti – kulinarine klaida.

    Patyrę šefai paaiškina, kada makaronus verta plauti, o kada geriau to nedaryti. Pasak jų, italai, laikomi didžiausiais makaronų žinovais, paprastai jų niekada neplauna: vanduo nuplauna ne tik krakmolą, bet ir dalį skonio, o padažui tampa sunkiau „prikibti“ prie makaronų. Tinkamai išvirti makaronai išlieka tvirti ir nesulimpsta net jų neplaunant.

    Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės griebiasi plovimo, dažniausiai yra netinkamas virimas. Jei verdama per mažame vandens kiekyje, išsiskyręs krakmolas sukuria lipnią masę. Todėl rekomenduojama naudoti daugiau vandens – tuomet poreikio plauti nelieka. Be to, perliejant jau išvirtus makaronus vandeniu, jie gali tapti mažiau skanūs.

    Laikantis taisyklių, teisinga gaminimo seka gali atrodyti taip:

    Šeimai šefai pataria į didelį puodą įpilti 4–5 litrus vandens. Druską geriausia berti tik tada, kai vanduo jau verda. Virimo metu aliejaus pilti nerekomenduojama, kad makaronai netaptų pernelyg riebūs. O kad nesuliptų, pakanka juos retkarčiais atsargiai pamaišyti ilgu šaukštu.

    Verdant būtina stebėti procesą: kai vanduo smarkiai užverda, ugnį reikėtų sumažinti. Makaronus patariama virti pridengus dangčiu – taip geriau išsaugomas skonis ir aromatas. Svarbiausia jų nepervirti: makaronai laikomi paruoštais, kai dar išlieka vos vos tvirtesni.

    Pasak ekspertų, vienas būdų patikrinti makaronų paruošimą jų neragaujant – panaudoti sausą lėkštę. Jei makaronai limpa prie paviršiaus, tai ženklas, kad jie jau išvirę.

    Vis dėlto, jei makaronų neketinate patiekti iš karto, juos galima perlieti vandeniu, kad greitai atvėstų. Svarbu prisiminti, jog palikti karštame puode makaronai ir toliau „verda“ nuo likusios šilumos, todėl gali sušokti į vieną didelį gumulą.

  • 72,5 ar 82,5 proc. sviestas: ekspertai paaiškino, kurį verta pirkti be jokių abejonių

    72,5 ar 82,5 proc. sviestas: ekspertai paaiškino, kurį verta pirkti be jokių abejonių

    Renkantis sviestą prie parduotuvės lentynos neretai kyla vidinė dilema: norisi sutaupyti, bet kartu – nusipirkti tikrai kokybišką produktą. Ant pakuočių dažniausiai matome du skaičius – 72,5 proc. ir 82,5 proc. Apie juos prikurta įvairių mitų: vieni įsitikinę, kad mažesnė riebumo dalis reiškia prastesnę sudėtį, kiti mano, jog skirtumas tėra kaina ir marketingas.

    Tinkamas sviesto riebumas: ką iš tiesų reiškia procentai

    Iš tikrųjų abu variantai gali būti tinkami, jei suprantate, ką slepia šie procentai ir kam konkrečiai sviestą naudosite. Pagrindinis skirtumas čia – ne „tikrumas“, o kiekis pasukų (išrūgų), likusių produkte po grietinėlės plakimo.

    72,5 proc. riebumo sviestas dažnai vadinamas „valstietišku“. Jis gali būti visiškai natūralus, jei sudėtyje nurodyta tik grietinėlė. Tokiame svieste paprastai būna daugiau drėgmės, todėl jis minkštesnis, greičiau tirpsta ir lengviau tepasi ant duonos vos ištrauktas iš šaldytuvo.

    82,5 proc. riebumo sviestas dažniausiai priskiriamas „ekstra“ kategorijai. Jame drėgmės kiekis minimalus, todėl struktūra būna tvirtesnė, o pats sviestas – „riebesnis“ gerąja prasme ir geriau išlaiko formą. Kepant ar gaminant sudėtingesnius padažus toks variantas dažnai pasiteisina labiau.

    Teigiama, kad kepiniai su 82,5 proc. sviestu gali būti aromatingesni, o tortų kremai – stabilesni ir lygesni. Norint išraiškingesnio, sodraus sviesto skonio, dažnas renkasi būtent šį riebumą.

    Vis dėlto svarbiausia – vertinti ne procentus, o sudėtį. Tikras sviestas, nesvarbu, ar 72,5 proc., ar 82,5 proc., turėtų būti pagamintas tik iš karvės pieno grietinėlės. Jei sudėtyje atsiranda augaliniai riebalai, palmių aliejus ar kiti pakaitalai, tai jau bus ne sviestas, o tepamasis riebalų mišinys – nepriklausomai nuo to, kokie skaičiai nurodyti pakuotės priekyje.

  • Betono įtrūkiai dings be cemento: meistrai atskleidė 1 medžiagą, kuri suklijuoja ilgam

    Betono įtrūkiai dings be cemento: meistrai atskleidė 1 medžiagą, kuri suklijuoja ilgam

    Ant betoninės dangos atsirado įtrūkis? Pirma mintis dažnai būna paprasta – užsimaišyti cemento skiedinį ir užtepti. Vis dėlto skubėti nereikėtų: šiandien yra paprastesnių, efektyvesnių ir technologiškai pažangesnių būdų, kaip sutvarkyti įtrūkimus taip, kad remontas tarnautų ilgiau.

    Kaip įtrūkimus užpildo patyrę meistrai?

    Savo praktiniais patarimais dalijasi betoninių darbų srityje ilgai dirbantys specialistai. Jų teigimu, geriausiai veikia elastingi, amortizuojantys sprendimai, ypač kai kalbama apie lauko dangas, kurias veikia temperatūrų kaita, drėgmė ir mechaninės apkrovos.

    Vietoj to, kad ertmės būtų skubotai užtepamos cementu ar įtrūkis užpilamas vien tik hermetiku, dažnai taikomas kombinuotas metodas. Jame derinamos dvi priemonės, kurios veikia kaip tandemas: poliuretano hermetikas ir siūlių užpildas iš putplasčio, parduodamas kaip suputinto polimero virvelė (šniūras).

    Ko reikės betonui remontuoti?

    • elastingo poliuretano hermetiko;
    • smėlio ir šiek tiek atsijų;
    • putplasčio pagrindo siūlių užpildo (šniūro, skirto siūlėms ir įtrūkimams).

    Reikalingi įrankiai

    • pistoletas hermetikui;
    • oro pūtiklis (arba kita priemonė įtrūkiui išpūsti);
    • atsuktuvas, šepetys arba šluotelė stambesnėms šiukšlėms pašalinti;
    • dažymo juosta lygesniam kraštui suformuoti;
    • purkštuvas su muilo tirpalu paviršiui išlyginti.

    Kaip užtaisyti įtrūkimą: darbų eiga

    Prieš pradėdami darbus, užsimaukite pirštines ir užsidėkite kaukę arba respiratorių. Dirbant su dulkėmis ir cheminėmis medžiagomis sauga yra būtina.

    Paruošimas

    Išvalykite pažeistą vietą nuo smulkių ir stambesnių nešvarumų – pravers oro srovė ir atsuktuvas. Rekomenduojama įtrūkiui suteikti V formą: taip užpildas geriau „užsirakina“, o remontas paprastai išlieka patvaresnis.

    Užpildymas

    Į įtrūkį įspauskite putplasčio šniūrą. Atsuktuvu jį galima patogiai įstumti taip, kad priglustų tvirtai ir tolygiai.

    Tuomet ertmę užpildykite poliuretano hermetiku. Paviršių lengvai apipurkškite muilo tirpalu, o kraštams sulyginti prireikus naudokite dažymo juostą – taip siūlė atrodys tvarkingiau.

    Maskavimas

    Jei norite, kad taisymo vieta būtų mažiau pastebima, galite praleisti išlyginimą vandeniu ir dažymo juosta. Vietoj to ant dar šviežio hermetiko užberkite smėlio bei atsijų ir lengvai sutankinkite – paviršius labiau susilies su aplinkine danga.

    Kur toks remontas tinka?

    Šis kombinuotas metodas dažniausiai pasiteisina lauko dangoms: nuogrindoms, šaligatviams, takams, kiemo aikštelėms, stovėjimo vietoms. Vidaus darbams neretai rekomenduojami armuojantys mišiniai, pavyzdžiui, epoksidinės dervos pagrindu.

    Vis dėlto, jei įtrūkimai atsirado sienose ar laikančiosiose konstrukcijose, saugiausia kreiptis į specialistus, kad būtų įvertinta priežastis ir parinktas tinkamas sprendimas.

  • Pamiršk virimą vandenyje: traškūs šparagai paniruotėje tampa pavasario hitu

    Balandžio viduryje parduotuvėse pasirodo pirmieji vietiniai šparagai. Šios itin mėgstamos daržovės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl universalumo virtuvėje. Šparagus galima naudoti kaip makaronų ar rizoto ingredientą, jie puikiai tinka ir pusryčių patiekaluose, pavyzdžiui, kiaušinienėje ar omlete.

    Vis dažniau populiarėja dar vienas jų paruošimo būdas – šparagų kepimas paniruotėje. Šio patiekalo paslaptis slypi tekstūroje: traški plutelė suteikia ryškesnį charakterį, o viduje šparagai išlieka švelnūs ir sultingi. Taip paruoštos daržovės tiks ir kaip užkandis, ir kaip originalesnis garnyras prie pietų.

    Nors gali pasirodyti kitaip, paruošti idealius šparagus paniruotėje nėra sudėtinga. Vis dėlto verta prisiminti, kad gaminimo eiga gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo pasirinktos rūšies. Baltuosius šparagus prieš kepant reikėtų trumpai apvirti, nes jie dažniausiai būna kietesni ir storesni nei žalieji.

    Paniruojant šparagus nebūtina apsiriboti vien džiūvėsėliais. Puikiai tinka ir panko – japoniško tipo paniruotė, išsiskirianti lengvesne struktūra ir dar didesniu traškumu.

    Įdomus sprendimas – į paniruotę įmaišyti šiek tiek sezamo. Tuomet patiekalas įgauna malonų, švelniai riešutinį aromatą. Parmezano mėgėjai paniruotę gali papildyti nedideliu kiekiu tarkuoto sūrio – taip skonis tampa sodresnis, su ryškesne umami nata.

  • Pamiršta daržovė kepenims ir virškinimui: nusipirkite ir pasigaminkite paprastą salotas

    Stebėtinai vertinga, bet primiršta daržovė – juodasis ridikas. Iš pirmo žvilgsnio neįspūdinga šakninė daržovė slepia daug vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų, todėl ją verta įtraukti į kasdienį valgiaraštį. Juodąjį ridiką galima auginti darže, o neturint galimybės – įsigyti gerai aprūpintame daržovių skyriuje.

    Juodasis ridikas dar vadinamas juodąja ridikėle. Jis giminingas įprastiems ridikėliams, priklauso bastutinių (kopūstinių) šeimai ir natūraliai paplitęs Europoje bei Azijoje.

    Kai kam juodasis ridikas išvaizda primena bulvę: šaknis apvali, padengta tamsia, beveik juoda odele. Minkštimas kietas, perpjovus matyti šviesi, balkšvai kreminė spalva. Būdingas bruožas – centre kartais matomi tamsūs, marmurą primenantys raštai.

    Skoniu juodasis ridikas panašus į ridikėlį, tačiau yra ryškesnis, aštresnis ir intensyvesnis.

    Ši daržovė gausi vitaminų A, C, D ir B grupės vitaminų (B1, B2, B3, B5, B6, B9). Joje taip pat yra kalcio, geležies, magnio, mangano, cinko, kalio, fosforo bei kitų organizmui svarbių medžiagų. Be to, juodajame ridike aptinkama organinių rūgščių, fitosterolių ir eterinių aliejų.

    Dėl tokios sudėties juodasis ridikas pasižymi priešuždegiminėmis, antivirusinėmis ir antibakterinėmis savybėmis. Jis gali būti naudingas persergant infekcijomis: padėti lengviau ištverti karščiavimą, slogą, viršutinių kvėpavimo takų sudirgimą ar kosulį, taip pat prisidėti prie greitesnio atsistatymo ir imuniteto stiprinimo.

    Priešuždegiminės savybės siejamos ir su pagalba esant reumatiniams sąnarių negalavimams – gali mažėti skausmas, patinimas ir sąnarių sustingimas.

    Juodasis ridikas dažnai minimas kaip daržovė, naudinga kepenų funkcijai. Jis vartojamas esant kepenų veiklos sutrikimams ar uždegiminiams procesams, o taip pat siejamas su detoksikaciniu poveikiu – gali padėti organizmui lengviau pašalinti susikaupusias medžiagas.

    Valgant juodąjį ridiką, gali būti skatinamas tulžies išsiskyrimas, todėl lengviau virškinamas sunkesnis maistas. Taip pat jis siejamas su palankiu poveikiu cholesterolio rodikliams, o dėl to gali būti aptariamas kaip papildoma priemonė, padedanti spręsti suriebėjusių kepenų problemą.

    Teigiamas poveikis gali būti pastebimas ir išoriškai: reguliariai vartojamas juodasis ridikas siejamas su lėtesniais priešlaikinio senėjimo procesais, mažesniu smulkių raukšlių, dėmelių ar randelių išryškėjimu. Taip pat manoma, kad jis gali prisidėti prie stipresnių plaukų ir nagų.

    Geriausia juodąjį ridiką valgyti žalią, nes taip išsaugoma daugiausia maistinių medžiagų. Iš jo galima ruošti traškias salotas ar dėti į įvairias mišraines. Jis puikiai dera su česnaku, morkomis ar burokėliais.

    Juodąjį ridiką galima ir termiškai apdoroti: virti, kepti ar troškinti. Virtą šakninę daržovę galima maišyti su virtomis bulvėmis ir pagaminti įdomesnę bulvių košės variaciją. Keptas su žolelėmis juodasis ridikas gali tapti geru priedu prie žuvies ar mėsos patiekalų.

  • 2 šaukštai ant skardos ir 3 valandos: orkaitė išsivalys pati – be trynimo ir chemijos

    2 šaukštai ant skardos ir 3 valandos: orkaitė išsivalys pati – be trynimo ir chemijos

    Orkaitę valyti dažniausiai norisi mažiausiai iš visų buities darbų, ypač kai riebalų dėmės jau būna įkepusios ir virsta tvirtu apnašų sluoksniu. Aitrūs purškalai, nuo kurių net trūksta kvapo, ir ilgas šveitimas galima likti praeityje. Pasirodo, orkaitė gali beveik „išsivalyti“ pati, jei jos viduje sukursite garų vonios efektą.

    Kaip greitai nuvalyti įsisenėjusias apnašas

    Šio metodo pagrindas – vos 2 šaukštai paprastos citrinos rūgšties. Veikimas paprastas: susidarę rūgštiniai garai ir kondensatas suminkština nešvarumus ir pasiekia net tas vietas, kurių nepatogu nušveisti kempine. Skirtingai nei agresyvi buitinė chemija, citrinos rūgštis neturi aitraus, toksiško kvapo ir paprastai nepažeidžia emalio.

    Pirmiausia pasiruoškite tirpalą. Į kepimo skardą įpilkite apie 1 litrą karšto vandens ir suberkite 2 valgomuosius šaukštus citrinos rūgšties. Lengvai pamaišykite, kad granulės ištirptų.

    Skardą padėkite ant vidurinio orkaitės lygio. Įjunkite 100–120 laipsnių temperatūrą ir palaukite, kol tirpalas pradės intensyviai garuoti – dažniausiai tam prireikia 20–30 minučių. Kai tik ant orkaitės stiklo pasirodys tankus garų „rūkas“, orkaitę išjunkite.

    Tuomet svarbiausia taisyklė – neatidarykite durelių. Palikite orkaitę uždarytą 3 valandoms. Per šį laiką garai suminkštins net seniausius riebalų ir apnašų sluoksnius ant galinės sienelės bei grotelių.

    Praėjus laikui, orkaitės vidų tereikės perbraukti drėgna šluoste. Nešvarumai turėtų lengvai atsiskirti, beveik be pastangų.