CP v2

Blog

  • Demi Moore Paryžiuje vėl sukėlė audrą: internautai aptarinėja jos itin liekną figūrą

    Demi Moore Paryžiuje vėl sukėlė audrą: internautai aptarinėja jos itin liekną figūrą

    Demi Moore apsilankė Paryžiuje vykusiuose aukštosios mados renginiuose ir pasidalijo akimirkomis socialiniuose tinkluose. Į kelionę aktorė vyko ne viena – kartu pasirodė ir jos 32 metų dukra Tallulah Willis.

    Moore lankėsi mados namų „Schiaparelli“ salone, kur buvo pristatomi naujausi aukštosios mados kūriniai. Tokie uždari vizitai mados savaitės metu dažnai tampa proga žinomiems svečiams iš arčiau pamatyti kolekcijas ir susitikti su kūrybinėmis komandomis.

    Šiai progai aktorė pasirinko minimalistinį, bet akį traukiantį derinį, kurtą lenkų dizainerės Magdos Butrym. Daugiausia dėmesio sulaukė baltas plačiabrylis skrybėlaitės tipo akcentas, sukurtas bendradarbiaujant su modistu Noelu Stewartu.

    Stilizaciją papildė kreminė šilkinė palaidinė ir plati, drapiruota sijono linija, kurią, kaip matyti iš nuotraukų, galima koreguoti paslėptais sagų sprendimais. Prie įvaizdžio derėjo ir kampuota rankinė bei vasariško tipo avalynė, kurią, pasak kelionės įrašų konteksto, aktorė keitė į klasikinius aukštakulnius.

    Paryžiuje Moore ir Tallulah taip pat apžiūrėjo „Schiaparelli“ kolekciją, siejamą su kūrybos vadovu Danieliu Roseberry. Ekspozicijoje buvo matyti teatrališki, siurrealistiniai sprendimai ir technologiniai elementai, kurie pastaraisiais sezonais vis dažniau pasitelkiami siekiant pabrėžti aukštosios mados išskirtinumą.

    Vis dėlto didžiausią diskusijų bangą sukėlė ne tik drabužiai. Dalis internautų komentaruose ėmė aptarinėti itin liekną Moore figūrą ir nuotraukose matomas kūno linijas, o tai vėl įžiebė svarstymus apie žvaigždžių išvaizdos standartus.

    Tokios reakcijos socialiniuose tinkluose pastaraisiais metais tapo įprastos, ypač kai kalbama apie garsių žmonių kūno pokyčius. Visuomenėje stiprėja jautrumas kūno įvaizdžio temoms, tačiau kartu išlieka tendencija viešai vertinti išvaizdą, remiantis vien nuotraukomis ar trumpais vaizdo įrašais.

    Pati Demi Moore viešai nekomentavo spėlionių apie savo svorį ar sveikatą. Todėl visi vertinimai, sklandantys internete, lieka tik stebėtojų nuomonėmis, o ne patvirtintais faktais.

  • Šis senovinis vaisius vadinamas kinišku datuliu: ką iš tiesų daro kepenims, žarnynui ir atminčiai

    Jujubos, dar vadinamos paprastosios zizifos (Ziziphus jujuba) vaisiais, pastaraisiais metais vis dažniau aptariamos kaip egzotiškas, bet lengvai pritaikomas užkandis. Jos kilusios iš Azijos, ypač plačiai auginamos Kinijoje, tačiau paplitusios ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, kur šiltesnis klimatas palankus šiam medžiui.

    Šviežios jujubos savo išvaizda ir saldumu primena mažas slyvas ar datules, o džiovintos dažnai lyginamos su džiovintais vaisiais, kuriais įprasta pakeisti saldumynus. Dėl trumpesnio šviežių vaisių sezoniškumo Europoje dažniau pasirenkamos džiovintos ar marinuotos jų formos.

    Maistiniu požiūriu jujubos vertinamos dėl skaidulų, vitaminų ir biologiškai aktyvių junginių, įskaitant antioksidantus. Mokslinėje literatūroje dažniausiai pabrėžiama, kad skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, o antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris susijęs su įvairių ligų rizika.

    Vis dėlto specialistai primena, kad teiginiai apie stebuklingą poveikį kepenims ar atminčiai dažnai pervertinami. Dalis tyrimų atlikta su gyvūnais arba laboratorinėmis sąlygomis, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti žmogaus kasdienybei, o poveikis priklauso nuo visos mitybos, gyvenimo būdo ir gretutinių ligų.

    Kalbant apie virškinimą, jujubose esančios skaidulos gali prisidėti prie reguliaresnės tuštinimosi funkcijos ir sotumo jausmo. Tačiau džiovintuose vaisiuose paprastai būna daugiau cukrų ir kalorijų nei šviežiuose, todėl svarbus saikas, ypač žmonėms, kurie stebi gliukozės kiekį kraujyje ar laikosi svorio kontrolės plano.

    Jujubas galima valgyti kaip užkandį, dėti į košes, jogurtą ar kepinius, o kai kuriose virtuvėse jos naudojamos arbatoms, padažams ir desertams. Jei turite jautrų virškinimą, naują produktą verta įtraukti palaipsniui ir stebėti savijautą, o esant lėtinėms ligoms ar vartojant vaistus, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Lenkai jo vengia, bet italai dievina: anyžiumi kvepianti daržovė po orkaitės nustebina skoniu

    Prekybos centruose Lietuvoje vis dažniau galima rasti pankolį, dar vadinamą itališku krapu, tačiau daugelio pirkėjų krepšeliuose jis vis dar reta viešnia. Viduržemio jūros regione tai kasdienės virtuvės daržovė, vertinama dėl aromato, universalumo ir maistinės sudėties.

    Žalias pankolis kai kuriuos atbaido anyžių primenančiu kvapu, bet termiškai apdorotas jis pastebimai pasikeičia. Kepant ar troškinant skonis tampa švelnesnis, atsiranda lengvas saldumas, o tekstūra tampa sultinga, todėl daržovė gerai dera su pomidorais, svogūnais, sūriais, žuvimi ir alyvuogių aliejumi.

    Kas iš tiesų yra pankolis?

    Pankolis priklauso salierinių šeimai ir yra artimas daugelio pažįstamoms prieskoninėms žolelėms. Valgoma ne tik šviesi, mėsingesnė gūžė, bet ir stiebai bei lapeliai, kurie tinka kaip prieskonis salotoms ar patiekalų pabaigai.

    Viduržemio jūros šalyse jis dažnai valgomas žalias plonais griežinėliais su citrina ir alyvuogių aliejumi arba kepamas orkaitėje. Šiauriau Europoje pankolis dažniau „pralaimi“ brokoliams ar cukinijoms, nes vartotojai ne visada žino, kaip jį paruošti, kad skonis atsiskleistų.

    Maistinė vertė ir nauda

    Pankolis laikomas mažo kaloringumo daržove: 100 gramų suteikia apie 31 kilokaloriją. Jame yra skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir gali padėti reguliuoti virškinimą, ypač kai mityboje trūksta daržovių.

    Ši daržovė taip pat yra mikroelementų ir vitaminų šaltinis, o jai būdingi eteriniai aliejai lemia specifinį aromatą. Mokslinėje literatūroje aptariamas pankolio junginių antioksidacinis ir galimas priešuždegiminis potencialas, tačiau jis nėra vaistas ir neturėtų būti laikomas gydymo alternatyva.

    Paprastas būdas prisijaukinti skonį

    Vienas lengviausių startų virtuvėje – keptas pankolis su pomidorais, svogūnais ir sūriu. Kepant verta gūžę supjaustyti skiltelėmis, apšlakstyti aliejumi, pagardinti druska, pipirais ir žolelėmis, o tuomet kepti, kol kraštai lengvai apskrus.

    Jei anyžių natos vis tiek atrodo per ryškios, gali padėti citrina, pomidorai ar parmezano tipo sūriai – rūgštis ir umamis sušvelnina aromatą. Taip pankolis dažnai tampa daržove, kuri iš „keisto kvapo“ lentynos persikelia į nuolatinių pirkinių sąrašą.

  • Žarnyno „superkuras“ išgelbės nuo pūtimo? Ką iš tiesų daro natrio sviesto rūgšties druska

    Žarnyno „superkuras“ išgelbės nuo pūtimo? Ką iš tiesų daro natrio sviesto rūgšties druska

    Natrio sviesto rūgšties druska, dar vadinama natrio butiratu, yra junginys, susijęs su trumpagrandėmis riebalų rūgštimis, kurias įprastai gamina žarnyno bakterijos. Šios medžiagos daugiausia susidaro storojoje žarnoje, kai mikrobiota fermentuoja nesuvirškintas maisto skaidulas. Būtent todėl natrio butiratas dažnai minimas kalbant apie žarnyno barjero vientisumą ir uždegiminių procesų slopinimą.

    Nors mažais kiekiais butirato galima rasti kai kuriuose pieno produktuose, su maistu gauta medžiaga dažniausiai įsisavinama anksčiau ir iki storosios žarnos beveik nenukeliauja. Dėl to daliai žmonių, ypač kai mityboje trūksta skaidulų arba sutrikusi mikrobiotos pusiausvyra, svarstoma apie papildus, kurie padeda tiksliau pristatyti butiratą ten, kur jo labiausiai reikia. Vis dėlto vien papildas neišsprendžia priežasties, jei pagrindinė problema yra skaidulų stoka ir menka fermentacijai tinkamo maisto įvairovė.

    Mokslinėje literatūroje butiratas apibūdinamas kaip svarbus energijos šaltinis storosios žarnos epitelio ląstelėms, o tai siejama su gleivinės atsistatymu. Taip pat tiriamas jo vaidmuo reguliuojant uždegimą ir palaikant žarnyno barjero funkciją, kuri kasdienėje kalboje dažnai vadinama žarnyno „sandarumu“. Dėl šių mechanizmų jis aptariamas kaip galimai naudingas esant kai kuriems funkciniams virškinimo sutrikimams, įskaitant dirgliosios žarnos sindromą, tačiau rezultatų stiprumas gali skirtis, o stebuklingo poveikio tikėtis nereikėtų.

    Praktiškai žmonės dažniausiai domisi, ar natrio butiratas gali sumažinti pilvo pūtimą, pilvo skausmus, viduriavimo ar vidurių užkietėjimo epizodus. Tokie simptomai turi daug priežasčių, nuo mitybos ir streso iki laktozės ar fruktozės netoleravimo, todėl saugiausia strategija yra derinti sprendimus: pakankamą skaidulų kiekį, palaipsnį jų didinimą, pakankamą skysčių vartojimą ir individualių dirgiklių stebėjimą. Jei papildas pasirenkamas, poveikis paprastai nėra momentinis ir dažniau vertinamas per kelias savaites.

    Svarbu įvertinti ir saugumą. Dėl ribotų duomenų natrio butirato papildai paprastai nerekomenduojami nėštumo ir žindymo laikotarpiu, o vaikams jų vartojimas turėtų būti aptariamas su gydytoju. Jei yra aktyvus žarnyno uždegimas, kraujavimas, staigus svorio kritimas ar užsitęsusios stiprios būklės paūmėjimai, savarankiškas papildų vartojimas nėra tinkama išeitis ir reikalinga gydytojo konsultacija bei tikslus priežasties ištyrimas.

  • Emerytams netrukus perves iki 420 eurų priedo: kas gaus visą sumą, o kam ji mažės

    Emerytams netrukus perves iki 420 eurų priedo: kas gaus visą sumą, o kam ji mažės

    Kada bus pervedamas priedas

    Lenkijos valdžia paskelbė suderinusi šių metų vadinamosios keturioliktosios pensijos išmokėjimo tvarką. Kaip ir ankstesniais metais, papildoma išmoka pensininkus ir neįgaliųjų pensijų gavėjus turėtų pasiekti rugsėjį.

    Išmoka bus pervedama automatiškai per atsakingas institucijas, todėl atskiro prašymo teikti nereikės. Praktikoje tai reiškia, kad pinigai bus išmokami kartu su įprasta mėnesine pensija pagal gavėjo mokėjimo grafiką.

    Kokia suma ir nuo ko ji priklauso

    Skelbiama, kad visa keturioliktosios pensijos suma šiemet sieks 1 978,49 Lenkijos zlotų iki mokesčių, tai yra maždaug 460 eurų. Po privalomų atskaitymų į rankas išmokama suma būtų apie 420 eurų, tačiau ji priklausys nuo konkretaus gavėjo situacijos.

    Visą priedą gaus tie, kurių pagrindinė pensija neviršija 2 900 Lenkijos zlotų iki mokesčių, tai yra apie 670 eurų. Viršijus šią ribą taikomas principas, kai priedas mažinamas proporcingai, o minimali išmokos dalis gali siekti apie 12 eurų iki mokesčių.

    Kas gali prarasti teisę į išmoką

    Numatyta ir svarbi išimtis: priedas nepriklausys tiems, kurių pagrindinės pensijos mokėjimas yra sustabdytas. Tai gali būti aktualu žmonėms, kurie dar nepasiekė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus ir viršija leistinas darbo pajamų ribas.

    Tokiais atvejais vertinama situacija paskutinę mėnesio dieną prieš priedo mokėjimo mėnesį. Jei tuo metu pensijos mokėjimas sustabdytas, papildoma išmoka nebūtų pervedama.

    Keturioliktoji pensija Lenkijoje pirmą kartą išmokėta 2021 metais kaip vienkartinė priemonė. Vėliau, didėjant pragyvenimo kaštams ir infliacijai, sprendimas buvo kartojamas, o galiausiai ši parama įtvirtinta kaip nuolatinė, kasmetinė išmoka.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie vienkartiniai priedai trumpuoju laikotarpiu padeda kompensuoti kainų augimą, tačiau ilgainiui vis daugiau diskusijų kelia jų poveikis biudžetui ir tai, ar tikslingiau stiprinti bazines pensijas bei tikslinę paramą mažiausias pajamas gaunantiems senjorams.

  • Ši nepelnytai pamiršta daržovė gali padėti senjorams: gydytojai primena, kaip ją valgyti

    Ši nepelnytai pamiršta daržovė gali padėti senjorams: gydytojai primena, kaip ją valgyti

    Kuo ypatinga kaliaropė?

    Kaliaropė yra kopūstinių šeimos daržovė, kurios valgoma dalis – sustorėjęs stiebas. Jauna kaliaropė paprastai būna sultinga, traški ir švelniai salstelėjusi, todėl tinka valgyti žalią, o stambesnę ir labiau pluoštinę dažniau verta troškinti ar virti.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad tai ne egzotika, o prieinama sezoninė daržovė, kuri gali praturtinti kasdienį racioną. Ji dažnai nuvertinama, nors pagal maistinę vertę drąsiai konkuruoja su kitomis populiariomis daržovėmis.

    Kokios maistinės medžiagos svarbios?

    Kaliaropėje yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat kalio, kalcio ir magnio. Joje yra skaidulų, o kopūstiniams būdingi gliukozinolatai tiriami dėl galimų antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių.

    Vis dėlto svarbu aiškiai atskirti: kaliaropė nėra vaistas nuo ligų, tačiau gali būti naudingas, įvairios ir augaliniu maistu paremtos mitybos elementas. Tokia mityba paprastai siejama su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos veiksnių kontrole.

    Kodėl senjorams verta prisiminti?

    Vyresniame amžiuje dažnesnė problema yra vidurių užkietėjimas, kurį gali lemti mažesnis fizinis aktyvumas, skysčių trūkumas, kai kurie vaistai ir per mažas skaidulų kiekis. Kaliaropė, kaip skaidulų šaltinis, gali padėti padidinti augalinio maisto dalį ir palaikyti reguliarų tuštinimąsi.

    Skaidulos taip pat prisideda prie sotumo jausmo, todėl užkandžiaujant kaliaropė gali būti paprastesnė alternatyva saldiems ar sūriems itin perdirbtiems produktams. Be to, kaliaropė turi mažai kalorijų ir gali tikti svorio kontrolei svarbioje mityboje.

    „Jei žmogus retai valgo žalias daržoves, pradėti reikėtų nuo mažesnių porcijų ir stebėti savijautą“, – sako mitybos specialistai.

    Didelė porcija žalios kaliaropės jautresniems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Tokiu atveju dažnai geriau rinktis termiškai apdorotą variantą: virtą garuose, troškintą arba sutrintą sriuboje.

    Kaip valgyti ir ką dažnai pamirštame?

    Kasdienėje virtuvėje kaliaropę paprasta pritaikyti: ją galima pjaustyti šiaudeliais ir valgyti su varške, humusu ar jogurto padažu. Plonomis riekelėmis ji tinka sumuštiniams, o tarkuota gali tapti lengvų salotų pagrindu.

    Ant šilto stalo kaliaropė tinka daržovių sriuboms, troškiniams, apkepams, o išvirta ir sutrinta gali pakeisti dalį bulvių tyrėje. Dar vienas praktiškas sprendimas – išskobti kaliaropę, įdaryti kruopomis ir daržovėmis, o tada kepti orkaitėje.

    Ne visi žino, kad valgomi ir jauni kaliaropės lapai. Jie gali būti maistingi ir lengvai panaudojami sriubose, omletuose ar troškiniuose, jei lapai yra švieži ir neapvytę.

    Žmonėms, turintiems skydliaukės veiklos sutrikimų, dažniausiai nereikia visiškai atsisakyti kopūstinių daržovių. Specialistai primena, kad saikingumas ir įvairovė yra saugiausias kelias, o terminis apdorojimas sumažina dalies kopūstiniams būdingų junginių aktyvumą.

  • Piktžolės tarp trinkelių vėl lenda? Šie būdai padės be ėdrios chemijos ir brangių priemonių

    Piktžolės tarp trinkelių vėl lenda? Šie būdai padės be ėdrios chemijos ir brangių priemonių

    Prižiūrėtos trinkelės dažnai tampa viso kiemo vizitine kortele, tačiau jų vaizdą greitai gadina tarpuose įsitvirtinusios piktžolės. Dažniausiai jų atsiradimą skatina drėgmė, šiluma, dulkės ir smėlis, kurie tarpeliuose sudaro palankų sluoksnį sėkloms sudygti. Net ir kruopščiai išravėjus rankomis, problema neretai atsinaujina po kelių savaičių.

    Dalis žmonių renkasi cheminius herbicidus, bet toks sprendimas ne visada pasiteisina. Agresyvios priemonės gali paveikti siūles, ilgainiui išplauti užpildą ar palikti dėmes, o netinkamai naudojamos kelia riziką augintiniams ir aplinkiniams augalams. Be to, kai kuriose vietose viešosiose erdvėse cheminių priemonių naudojimas ribojamas, todėl vis dažniau ieškoma saugesnių alternatyvų.

    Kas veikia greitai ir paprastai?

    Viena efektyviausių necheminių priemonių yra karštis. Piktžoles tarp trinkelių galima naikinti verdančiu vandeniu arba karšto garo srove, nes staigus temperatūros šokas pažeidžia augalo audinius ir jis greitai nuvysta. Tiesa, stipresnėms, giliai įsišaknijusioms piktžolėms procedūrą gali tekti pakartoti.

    Dar viena patikima išeitis – mechaninis valymas, kai tarpai išgramdomi specialiu tarpų peiliuku ar siauru grandikliu, o likučiai iššluojami kietu šepečiu. Šis būdas reikalauja daugiau laiko, bet leidžia pašalinti ne tik lapus, bet ir dalį šaknų. Svarbu dirbti atsargiai, kad nebūtų išjudintas trinkelių pagrindas.

    Kaip sustabdyti ataugimą?

    Kad piktžolės negrįžtų taip greitai, svarbiausia pasirūpinti tarpų užpildu. Po valymo tarpus verta papildyti smulkiu sausu smėliu ar specialiu polimeriniu smėliu, kuris sutankėja ir sumažina erdves, kuriose gali kauptis drėgmė bei organinės nuosėdos. Kuo mažiau „dirvos“ tarpeliuose, tuo sunkiau įsitvirtinti naujiems daigams.

    Taip pat padeda reguliari profilaktika: nušluoti nešvarumus po žydėjimo sezono, iškart pašalinti pirmuosius ūglius ir neleisti piktžolėms subrandinti sėklų. Praktikoje tai reiškia, kad trumpas, bet dažnesnis valymas dažnai duoda geresnį rezultatą nei retas ir varginantis „generalinis“ ravėjimas. Jei tarpeliuose nuolat kaupiasi žemės, verta įvertinti ir drenažą bei paviršiaus nuolydį.

  • Ne kiekvienas tai žino: kada galite sėsti į neįgaliesiems skirtą vietą traukinyje

    Ne kiekvienas tai žino: kada galite sėsti į neįgaliesiems skirtą vietą traukinyje

    Traukiniuose šalia kai kurių sėdynių esantys piktogramos ženklai dažniausiai reiškia, kad tai pirmumo vietos žmonėms su negalia ar riboto judumo keleiviams. Svarbu suprasti, kad ribotas judumas apima ne vien turinčius oficialų neįgalumo statusą.

    Tokios vietos gali būti itin reikalingos vyresnio amžiaus žmonėms, keleiviams po traumų ar operacijų, nėščiosioms, taip pat keliaujantiems su laikinais sveikatos sutrikimais. Praktikoje tai reiškia, kad net jei žmogus neturi matomos negalios, jam gali objektyviai reikėti sėdėti ar būti arčiau durų.

    Kada kiti gali atsisėsti?

    Jei pirmumo vieta laisva, kiti keleiviai paprastai gali joje atsisėsti, tačiau tik tol, kol neatsiranda žmogus, kuriam ši vieta skirta. Tokiu atveju privaloma užleisti vietą, net jei kelionė jau įpusėjo.

    Jeigu kyla konfliktas arba žmogui sunku apginti savo teisę į pirmumą, rekomenduojama kreiptis į traukinio palydovą, konduktorių arba reisą prižiūrintį darbuotoją. Vežėjo atstovas gali padėti sureguliuoti situaciją ir užtikrinti, kad taisyklės būtų taikomos praktiškai.

    Skirtumas tarp sėdynės ir vietos vežimėliui

    Ne visi ženklinimai reiškia tą patį. Reikia atskirti sėdynę riboto judumo keleiviui nuo specialios vietos keleiviui, kuris kelionės metu lieka vežimėlyje.

    Vieta vežimėliui neretai yra ne sėdynė, o laisva erdvė šalia pritaikytų durų ir tualeto, kad būtų patogu įvažiuoti, saugiai stovėti ir judėti vagone. Tokios erdvės negalima užimti, užstatyti lagaminais ar naudoti kaip papildomos vietos daiktams.

    Rezervacija ir ženklinimas nėra tas pats

    Ženklinimas nurodo, kam vieta skirta, tačiau rezervacija priskiria konkretų numerį bilietui. Tai dvi skirtingos taisyklės, kurios veikia lygiagrečiai.

    Traukiniuose, kur vietos rezervacija nėra privaloma, keleivis dažniausiai gali sėstis į bet kurią laisvą standartinę vietą. Vis dėlto jei atvyksta keleivis, turintis rezervaciją būtent tai sėdynei, vietą reikia užleisti.

    Traukiniuose su privaloma rezervacija galioja aiški tvarka: sėdėti galima tik toje vietoje, kuri nurodyta biliete ar rezervacijos dokumente. Net jei vagono plane matote laisvą vietą, ji gali būti laikinai neprieinama, nes rezervuota konkrečiai keleivių grupei arba palikta pirmumo teisę turintiems žmonėms.

    Kaip tai taikoma PKP Intercity?

    PKP Intercity taisyklėse išskiriamos kelios situacijos. Sėdynės, skirtos žmonėms su negalia ar riboto judumo keleiviams, kurie nekeliauja vežimėlyje, iki 24 valandų prieš traukinio išvykimą iš pradinės stoties yra apsaugotos nuo bendros prekybos.

    Šiuo laikotarpiu jas gali rezervuoti tie, kam jos skirtos, taip pat jų palydovai ar vedliai, o pagal vežėjo taisykles kai kuriais atvejais numatoma galimybė rezervuoti ir nėščiosioms. Likus mažiau nei 24 valandoms iki išvykimo iš pradinės stoties, tokios vietos, jei jos nepanaudotos, gali būti atveriamos visiems keleiviams.

    Svarbi detalė ta, kad terminas skaičiuojamas nuo traukinio išvykimo iš pradinės stoties, o ne nuo to laiko, kada keleivis planuoja įlipti tarpinėje stotelėje. Dėl to sistemoje vieta gali atrodyti neprieinama net ir tada, kai traukinyje realiai dar yra laisvų sėdynių.

    Kitaip vertinamos vietos keleiviams, keliaujantiems vežimėlyje: jos paprastai lieka skirtos tik šiai grupei ir nėra parduodamos kitiems net tada, kai standartinės vietos išperkamos. Išimtis gali būti taikoma tik tam tikroms pritaikytoms miegamųjų ar gulimų vietų kategorijoms, kurios po nustatyto termino kartais atveriamos bendrai prekybai.

    Praktinė taisyklė keleiviui paprasta: jei atsisėdote pirmumo vietoje, turite būti pasirengę ją užleisti, jei atsiranda žmogus, kuriam ji reikalinga. O prieš perkant bilietą verta pasitikrinti konkretaus vežėjo tvarką, nes regioninių bendrovių taisyklės gali skirtis.

  • Prancūzės į kavą pila ne pieną: šis priedas stebina poveikiu apetitui ir pilvui

    Kas yra levandų kava?

    Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vėl išpopuliarėjo idėja kavą gardinti ne pienu, o levandomis. Dažniausiai kalbama apie levandų sirupą arba užplikytus valgomuosius levandų žiedus, kurie suteikia gėrimui švelnų aromatą ir salstelėjusį poskonį.

    Nors tokia kava dažnai pristatoma kaip prancūziškas įprotis, mitybos požiūriu tai pirmiausia yra skonio pasirinkimas. Svarbiausia suprasti, kuo skiriasi kava su sirupu ir kava, į kurią trumpam įdedama džiovintų žiedų.

    Ką žada levandos ir ką sako mokslas?

    Levandos tradiciškai siejamos su raminamuoju poveikiu, o jų eteriniai junginiai dažnai naudojami aromaterapijoje. Tyrimuose dažniau vertinamas levandų kvapas ar ekstraktai, o ne konkretus jų poveikis virškinimui, kai levandos vartojamos kaip priedas prie kavos.

    Kai kurie žmonės teigia, kad po tokio gėrimo jaučiasi lengviau, tačiau tai nebūtinai reiškia tiesioginį poveikį riebalų deginimui ar svorio mažėjimui. Svorio pokyčius dažniausiai lemia bendras kalorijų balansas, mitybos įpročiai, miego trukmė ir fizinis aktyvumas, o vienas priedas kavos puodelyje retai būna lemiamas.

    Didžiausia rizika slypi sirupe

    Levandų sirupas neretai turi daug pridėtinio cukraus, todėl toks pasirinkimas gali greitai padidinti dienos kalorijų kiekį. Jei tikslas yra lengvesnė savijauta ir mažiau saldumynų, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir rinktis mažiau saldintą ar visai nesaldintą versiją.

    Jeigu levandų kavą norite išbandyti dėl aromato, paprastesnis būdas yra į ką tik paruoštą juodą kavą trumpam įdėti nedidelį kiekį valgomųjų džiovintų levandų ir gėrimą perkošti. Taip išgaunamas kvapas, bet nepridedama papildomo cukraus.

    Kam vertėtų būti atsargesniems?

    Kava pati savaime gali dirginti skrandį, ypač jei geriama nevalgius, todėl jautresniems žmonėms bet kokie papildomi priedai ne visada pagerina savijautą. Taip pat svarbu nepersistengti su levandų kiekiu, nes per intensyvus aromatas gali erzinti ar sukelti nemalonų poskonį.

    Jei turite lėtinių virškinamojo trakto problemų, vartojate raminamuosius ar kitus vaistus, o taip pat jei esate nėščia ar žindote, prieš dažniau vartojant levandų produktus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Tokiais atvejais saugumas svarbesnis už madingą tendenciją.

    „Levandos gali būti įdomus aromatinis priedas, tačiau svorio kontrolę daug patikimiau lemia įpročiai, o ne vienas gėrimo ingredientas“, – sako mitybos specialistai, vertindami panašias socialinių tinklų madas.

    Jeigu norite lengvesnės kavos be pieno, geras kompromisas gali būti mažiau saldūs prieskoniai, pavyzdžiui, cinamonas ar kardamonas, taip pat mažesnė porcijos apimtis ir įprotis kavą gerti po pusryčių. Tokie sprendimai dažniau padeda išvengti staigių cukraus šuolių ir diskomforto pilve.

  • Santykiai su narcizu vargina iki išsekimo: psichiatrai įspėja, šių bruožų daugėja

    Santykiai su narcizu vargina iki išsekimo: psichiatrai įspėja, šių bruožų daugėja

    Narcystyczne zaburzenia osobowości charakteryzuje potrzeba bycia podziwianym, przekonanie o ważności własnej osoby i brak empatii. Widnieją w klasyfikacji Amerykańskiego Towarzystwa Psychiatrycznego (DSM-5), która dzieli zaburzenia osobowości na osobne wiązki, oznaczone literami A, B i C. Narcyzm, wraz z osobowością borderline i antyspołeczną, zaliczamy do wiązki B. Ich wspólnym mianownikiem są: chęć zwrócenia na siebie uwagi, łatwość wdawania się w konflikty, chwiejność emocjonalna i teatralne zachowania.

    Osobowość narcystyczna najczęściej ujawnia się u młodzieży lub młodych dorosłych, których świat wewnętrzny buzuje od nadmiaru emocji i które stoją przed niespodziewanym wyzwaniem wartościowania swoich działań. Niejednokrotnie pojawia się u nich myśl: “Jestem stworzony/a do czegoś więcej” albo “Jestem ponadprzeciętny/a”. U większości, wraz z wiekiem, te przekonania ustępują, jeśli jednak zaburzają codzienne funkcjonowanie i są bardzo nasilone, warto zgłosić się do specjalisty.

    Osoby dotknięte tym zaburzeniem zdecydowanie wyróżniają się z tłumu, bardzo często irytując swoje otoczenie. Prowadzą do napięć. Po pierwsze – wyolbrzymiają swoje osiągnięcia i talenty, uważają się za lepsze i oczekują podziwu. Nie dość, że nie są w stanie zaakceptować sukcesów innych, są aroganckie i zazdrosne, to jeszcze potrafią wykorzystać nawet bliskich, by osiągnąć własne cele.

    Oto kilka cech narcyzów:

    Bycie w relacji z narcyzem jest niezmiernie trudne. Partner osoby zaburzonej bywa wpędzany w poczucie winy, czuje się kimś gorszym, doświadcza poniżania i izolowania od ludzi. Jeśli sądzisz, że żyjesz z narcyzem, zasugeruj mu wizytę u specjalisty, ale co najważniejsze – nie bój się samemu szukać dla siebie pomocy.

    W przebiegu zaburzenia mogą pojawiać się krótkie epizody psychotyczne, sprowokowane przede wszystkim różnicami między własnym przekonaniem wielkościowym a tym, jak rzeczywiście jest się odbieranym przez społeczeństwo, a także stany depresyjne, gdy potrzeba znaczenia jest niezaspokojona. Poza omawianym już narcyzmem wielkościowym, odznaczającym się brakiem zrozumienia innych, wykorzystywaniem ludzi i antagonizowaniem ich, wyszczególnia się również narcyzm wrażliwy. W tej postaci zaburzenia pacjenci co prawda wykazują klasyczne zachowania narcystyczne, ale są również wycofani, nieufni i zamknięci w sobie – takie osoby o wiele chętniej sięgają po pomoc.

    Trendy narcystyczne mogą pojawiać się w normalnym rozwoju osobowości, ale w dorosłości większość osób redukuje je w sobie na tyle, że nie są traktowane jako zaburzenie, a jedynie cecha charakteru.

    Według DSM-5 osobowość narcystyczną można zdiagnozować u osoby dorosłej, u której występuje co najmniej kilka cech narcystycznych i:

    Narcystyczne zaburzenie osobowości występuje według niektórych źródeł nawet u ok. 6 proc. populacji. Ich rozpoznaniem zajmuje się lekarz, a konkretnie psychiatra. Czynnikami ryzyka pojawienia się tej patologii są: rodzinne zaniedbania wychowawcze, zwłaszcza brak empatii u matki, dawanie do zrozumienia dziecku, że zasługuje na miłość, kiedy coś osiągnie, naprzemienne idealizowanie i ujmowanie wartości dziecka przez opiekunów.

    Osoby zgłaszające się po specjalistyczną pomoc zwykle kierowane są do psychoterapeuty, gdzie uczą się prawidłowych wzorców zachowań i relacji.

    Źródła: