CP v2

Blog

  • Ar joduota druska sugadina raugintus agurkus? Mokslininkai atsakė, kas iš tikrųjų lemia rezultatą

    Ilgą laiką virtuvėse kartota, kad joduota druska esą trukdo rauginti agurkus ir dėl jos daržovės suminkštėja. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad pats jodo priedas fermentacijos nesustabdo, o sėkmę dažniau nulemia visai kiti dalykai.

    Viena iš dažniausių baimių buvo susijusi su tuo, kad jodas gali slopinti pieno rūgšties bakterijas, kurios greitai mažina sūrymo pH ir užtikrina saugią, stabilią fermentaciją. Tačiau mokslininkų atlikti bandymai parodė, kad joduota druska reikšmingai nepablogina nei fermentacijos eigos, nei skonio ar tekstūros, jei laikomasi tinkamų sąlygų.

    Kas lemia rauginimo sėkmę

    Praktikoje svarbiausias veiksnys yra druskos koncentracija sūryme. Raugintiems agurkams dažniausiai taikoma 2,5–5 proc. koncentracija, tai yra maždaug 25–50 gramų druskos 1 litrui vandens, o tiksliausia ją sverti, nes šaukštais paklaida gali būti didelė.

    Ne mažiau svarbi ir temperatūra: per šiltai laikomi stiklainiai dažniau duoda minkštus agurkus, nes fermentacija tampa per intensyvi ir išsibalansuoja mikroorganizmų veikla. Dažniausiai rekomenduojama palaikyti maždaug 21–24 laipsnių temperatūrą ir užtikrinti, kad agurkai būtų pilnai apsemti sūrymu.

    Kodėl sūrymas kartais drumstėja

    Jei sūrymas tampa drumstas arba atsiranda nuosėdų, tai ne visada reiškia, kad kažkas nepavyko. Dažna priežastis yra kai kuriose valgomosiose druskose esantys priešsukibimo priedai, taip pat natūralūs fermentacijos produktai, kurie gali sudaryti lengvą sedimentą.

    Dėl to patikimiausiu pasirinkimu dažnai laikoma druska, skirta konservavimui, arba gryna valgomoji akmens druska be priedų. Vis dėlto joduota druska taip pat gali būti naudojama, tik verta atidžiai įvertinti sudėtį ir rinktis kuo paprastesnį produktą.

    Kaip išvengti minkštų ir tuščiavidurių agurkų

    Traškumą dažniausiai praranda agurkai, kurie buvo per ilgai laikyti iki rauginimo, yra pažeisti, peraugę arba rauginti per silpname sūryme. Kuo agurkai šviežesni, mažesni ir kietesni, tuo didesnė tikimybė, kad jie išliks stangrūs.

    Tuščiaviduriai agurkai dažniau pasitaiko didesniems, pernokusiems egzemplioriams, kurių audiniai prie sėklų kameros būna laisvesni. Fermentacijos metu susidarantis anglies dioksidas nepalankiomis sąlygomis gali kauptis minkštesnėje struktūroje, todėl svarbu laikytis tinkamos temperatūros ir druskos koncentracijos bei nepalikti daržovių virš sūrymo paviršiaus.

  • Vandeninga uogienė sugadino derlių? 2 šaukštai šio priedo dažnai išgelbsti konsistenciją

    Uogienė, kuri po atvėsimo lieka vandeninga, dažniausiai rodo ne nesėkmę, o netiksliai susidėjusias pagrindines sąlygas: pektino, cukraus ir rūgšties pusiausvyrą. Pektinas yra natūralus vaisiuose esantis junginys, kuris, esant tinkamam cukraus ir rūgšties kiekiui, sudaro gelį ir „suriša“ vandenį.

    Daugiausia pektino turi obuoliai, svarainiai, agrastai, serbentai, slyvos ir citrusinių vaisių žievelės. Mažiau jo būna braškėse, avietėse, persikuose, trešnėse ir pernokusiame derliuje, todėl būtent braškių ar aviečių uogienė dažniau išeina skystesnė.

    Prieš „gelbėjimą“ verta prisiminti, kad karšta uogienė visada atrodo skystesnė, o tikroji konsistencija išryškėja atvėsus. Patikimas būdas įvertinti rezultatą – šaukštelį masės užlašinti ant šalto lėkštutės ir palaukti: jei ji bėga kaip sultys, tirštinimo tikrai prireiks.

    Kas dažniausiai padaro uogienę skystą?

    Viena dažniausių priežasčių – per trumpas virimas arba virimas siaurame puode, kai skystis garuoja lėčiau. Taip pat įtakos turi labai sultingi ar pernokę vaisiai, mažesnis cukraus kiekis ir per mažas rūgšties kiekis, ypač verdant saldžias uogas.

    Svarbu ir tai, kad per ilgas kaitinimas gali pabloginti rezultatą: nublanksta spalva, dingsta šviežesnis aromatas, o per didelė temperatūra ilgainiui silpnina pektino gebėjimą formuoti gelį. Dėl to geriau virti trumpiau, bet intensyviau, plačiame inde.

    2 šaukštai, kurie dažnai padeda

    Vienas paprasčiausių būdų greitai sutirštinti masę – smulkiai sumalti kokosų drožles ir įmaišyti į uogienę virimo pabaigoje. Pradžiai dažniausiai pakanka 2 nubrauktų šaukštų maždaug 500–700 gramų uogienės, tada masę dar kelias minutes pakaitinant ir gerai išmaišant.

    Kokosas sugeria dalį skysčio, o vėsdamas tirštinimo efektą dar sustiprina, todėl konsistenciją verta vertinti tik visiškai atvėsus. Reikia turėti omenyje, kad didesnis kiekis gali šiek tiek pakeisti skonį, pašviesinti spalvą ir suteikti vos juntamą grūdėtumą.

    Alternatyvos, jei norite neutralaus skonio

    Jei norisi tirštinti be kokosinio poskonio, praktiškas sprendimas – rūgštesnis obuolys, nes jame natūraliai daug pektino, ypač šiek tiek neprinokusiuose vaisiuose, žievelėje ir aplink sėklalizdį. Į maždaug 1 kilogramą vaisių masės galima įtarkuoti vieną obuolį su žieve ir pavirti, kol jis visiškai sukris.

    Kitas paprastas priedas – citrinos sultys: jos tiesiogiai nesisemia vandens, bet suteikia rūgšties, kuri padeda pektinui sustingti, subalansuoja saldumą ir padeda išlaikyti ryškesnę spalvą. Dažnai pakanka 1–2 šaukštų citrinos sulčių 1 kilogramui vaisių, tačiau persistengti nereikėtų, nes per didelis rūgštingumas gali pabloginti tekstūrą.

    Mažiau cukraus turinčioms, greitam vartojimui skirtoms uogienėms tinka ir chia ar maltas sėmenų priedas, nes kontaktuodami su skysčiu jie sudaro gelį. Vis dėlto tokie tirštinimo būdai dažniau pasirenkami laikymui šaldytuve ar šaldiklyje, o ne ilgalaikiam sandėliavimui kambario temperatūroje.

    Jei uogienė ruošta žiemai, saugiausia korekcija paprastai yra pakartotinis trumpas pavirinimas mažesnėmis porcijomis, kad vanduo greičiau nugaruotų ir būtų lengviau suvaldyti tirštumą. Prireikus galima naudoti ir pektiną ar agarą, tačiau jų kiekį verta derinti pagal konkretaus produkto instrukcijas, kad uogienė nevirstų per kieta žele.

  • Ar verta šaldyti duoną? Gydytoja atskleidė poveikį cukraus šuoliams ir skonio klaidas

    Duonos šaldymas daugeliui yra paprastas būdas sumažinti maisto švaistymą ir ilgiau išlaikyti kepinius tinkamus vartoti. Tai ypač praverčia, kai po švenčių ar savaitgalio lieka daugiau kepinių, nei spėjama suvalgyti per kelias dienas.

    Tačiau šaldymas svarbus ne tik patogumui. Mitybos specialistai ir moksliniai tyrimai rodo, kad atvėsinus ar užšaldžius krakmolingus produktus, tarp jų ir duoną, dalis krakmolo gali virsti atspariuoju krakmolu, kuris virškinamas lėčiau.

    „Atšaldžius ar užšaldžius duoną dalis krakmolo pasikeičia taip, kad organizmas jį įsisavina lėčiau“, – aiškina gydytoja Gina Szymańska.

    Dėl to kai kuriems žmonėms po tokios duonos gali būti mažesni gliukozės šuoliai kraujyje, palyginti su ką tik iškepta ar šviežia duona. Vis dėlto tai nereiškia, kad šaldyta duona automatiškai tampa dietiniu produktu, nes bendras angliavandenių kiekis iš esmės nesikeičia.

    Kad duona po atšildymo neprarastų skonio ir tekstūros, svarbiausia jos nešaldyti dar šiltos. Šiltame kepinyje esanti drėgmė šaldiklyje virsta ledo kristalais, o atšildžius minkštimas gali tapti guminis, o pluta prarasti traškumą.

    Geriausia duoną šaldyti riekelėmis, kad vėliau būtų galima išsiimti tik tiek, kiek reikia vienam kartui. Riekeles verta sandariai supakuoti, kad sumažėtų sąlytis su oru ir neatsirastų vadinamasis šaldiklio kvapas bei išdžiūvimas.

    Praktinis patarimas – ant pakuotės pasižymėti šaldymo datą ir duoną suvartoti per maždaug 3 mėnesius. Ilgesnis laikymas dažniau reiškia ne saugumo problemą, o prastėjantį skonį ir tekstūrą, nes riebalai bei aromatinės medžiagos palaipsniui oksiduojasi.

    Ruginė, pilno grūdo ar rauginta duona dažnai geriau ištveria šaldymą nei labai minkšta balta kvietinė duona. Tokie kepiniai paprastai turi daugiau skaidulų ir tvirtesnę struktūrą, todėl po atšildymo mažiau praranda vientisumą.

    Atšildant svarbu pasirinkti būdą, kuris grąžina traškumą. Patogiausia riekeles dėti tiesiai į skrudintuvą ar orkaitę, o norint atkurti plutą, galima duoną lengvai apipurkšti vandeniu ir kelioms minutėms pašauti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę.

    Dar viena taisyklė – kartą atšildytos duonos geriau nebeužšaldyti iš naujo. Dažnas temperatūrų kaita blogina kokybę ir gali didinti mikrobiologinę riziką, jei duona ilgiau laikoma šiltoje aplinkoje.

  • Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Baltijos jūros dugne, maždaug 50 jūrmylių į šiaurę nuo Ustkos, aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių povandeninio laivo U-583 vrakas. Skaičiuojama, kad jis guli apie 70 metrų gylyje, o jo paieškos užtruko dešimtmečius dėl netikslių istorinių koordinačių.

    Atradimą siejama su Lenkijos narų ir tyrėjų komanda, dirbusia kartu su hidrografijos specialistais. Prieš ekspediciją buvo kelis mėnesius iš naujo analizuojami archyviniai dokumentai ir karo laikų pranešimai, nes ankstesnėse ataskaitose nurodyta vieta, kaip įtarta, galėjo būti klaidinga.

    Paieškose lemiamą vaidmenį suvaidino moderni jūros dugno kartografavimo įranga, įskaitant daugiaspindulį sonarą, leidžiantį detaliai atvaizduoti reljefą. Būtent tokios technologijos šiandien vis dažniau tampa pagrindiniu įrankiu identifikuojant istorinius objektus, kai vien archyvų informacijos nepakanka.

    Pirminiai skenavimai rodo, kad korpusas gali būti išlikęs stebėtinai gerai. Tai siejama su specifinėmis Baltijos jūros sąlygomis gilesniuose sluoksniuose, kur mažesnis druskingumas, ribotas deguonies kiekis ir menkesnė biologinė veikla dažnai lėtina metalo irimą, palyginti su atviresniais vandenynais.

    U-583 buvo VIIC tipo Kriegsmarine povandeninis laivas, pradėtas statyti 1940 metais Hamburgo „Blohm & Voss“ laivų statykloje. Į tarnybą jis priimtas 1941 metais ir daugiausia naudotas kaip mokomasis laivas Baltijoje, nespėjęs atlikti kovinių patrulių.

    Laivo istorija baigėsi 1941 metų lapkričio 15 dieną vakare per pratybas, kai įvyko susidūrimas su kitu vokiečių povandeniniu laivu U-153. U-583 nuskendo kartu su visa 45 žmonių įgula, išgyvenusių nebuvo, o tikroji katastrofos vieta ilgai išliko neaiški.

    Tyrėjai teigia planuojantys bendradarbiauti su jūrinėmis institucijomis, kad vieta būtų apsaugota nuo neleistinos veiklos. Neatmetama, jog vėliau gali būti rengiamos papildomos ekspedicijos su nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais aparatais, kurie padėtų tiksliau dokumentuoti būklę ir patikslinti nelaimės aplinkybes.

  • Mokslininką pritrenkė: paprastas miško augalas siunčia signalus, primenančius smegenų veiklą

    Mokslininką pritrenkė: paprastas miško augalas siunčia signalus, primenančius smegenų veiklą

    Nepastebimas miško paklotės augalas – samanos – mokslininkams pateikė netikėtą mįslę: laboratorijoje užfiksuoti jų elektriniai signalai pasirodė esantys ne atsitiktinis triukšmas, o pasikartojantys impulsai ir lėtos bangos. Tyrimą atlikęs Vakarų Anglijos universiteto Bristolio profesorius Andrew Adamatzky teigia, kad kai kurie dėsningumai primena tai, kaip signalai sklinda neuronų tinkluose.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Royal Society Open Science. Jame analizuota samanų rūšis Brachythecium rutabulum, dažnai sudaranti žalias pagalvėles miškuose, ant medžių kamienų ir drėgnų paviršių. Svarbu pabrėžti: tai nereiškia, kad samanos turi smegenis ar geba mąstyti, tačiau rodo sudėtingesnę jų vidinę signalų dinamiką, nei įprastai tikėtasi.

    Kas tiksliai užfiksuota laboratorijoje?

    Eksperimento metu į samanų mėginius buvo įterpti elektrodai, o įtampos pokyčiai registruoti kelias dienas. Užfiksuoti reguliarūs impulsai ir lėtos, per audinius plintančios bangos, leidusios įtarti, kad signalai gali būti koordinuoti visos kerpės ar kupsto mastu, o ne atsirandantys pavienių ląstelių lygiu.

    Mokslininkų dėmesį patraukė ne vien pats elektrinis aktyvumas, bet ir jo struktūra. Tyrime aprašoma, kad signalai pasireiškė skirtingomis laiko skalėmis, o jų pasikartojimas kai kuriais aspektais priminė dėsningumus, matomus biologinėse tinklinėse sistemose, įskaitant nervinių ląstelių aktyvumą.

    Kodėl tai nereiškia, kad samanos mąsto?

    Augalai neturi neuronų ir neturi gyvūnams būdingos nervų sistemos, todėl jų signalai kyla ir sklinda kitais mechanizmais. Augaluose elektriniai impulsai dažnai siejami su jonų srautais ląstelių membranose, vandens balanso pokyčiais ir biocheminių reakcijų grandinėmis, kurios padeda koordinuoti atsaką į aplinką.

    Elektriniai signalai augaluose nėra naujiena: mokslinėje literatūroje seniai aprašoma, kad jie gali būti susiję su reakcija į pažeidimą, kenkėjų poveikį, temperatūros svyravimus ar drėgmės stygių. Tačiau samanų atveju tyrėjai akcentuoja mastą ir dėsningumų sudėtingumą, nes signalai gali apimti visą kupstą kaip vieną funkcinę sistemą.

    Kur tai gali nuvesti: nuo biologijos iki skaičiavimo?

    Andrew Adamatzky siūlo interpretaciją, kad samanų kupstas tam tikra prasme gali veikti kaip išsklaidyta, labai lėta informacijos apykaitos sistema. Tokia idėja artima biokompiutingo krypčiai, kur ieškoma, kaip biologiniai dariniai gali įkvėpti naujus, netradicinius skaičiavimo ir signalų apdorojimo modelius.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia vadinamasis netradicinis skaičiavimas, kai informacijos apdorojimo analogų ieškoma ne tik silicio lustuose, bet ir gyvuose ar gyvybę imituojančiuose tinkluose. Vis dėlto kol kas tai pirmiausia fundamentinis mokslas: tyrimas praplečia supratimą apie tai, kaip net paprasti, nervų sistemos neturintys organizmai gali koordinuoti procesus per elektrinių signalų dinamiką.

    „Tai nėra įrodymas, kad samanos turi smegenis, tačiau tai rodo, jog jų elektrinis aktyvumas gali būti daugiasluoksnis ir dėsningas“, – sakė Andrew Adamatzky.

  • Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Atokiame pietų Egipto dykumos regione esanti Nabta Plaja šiandien atrodo kaip negyva Sacharos dalis, tačiau prieš maždaug 7 000 metų čia plytėjo visai kitoks kraštovaizdis. Neolito laikotarpiu vadinamojoje Žaliojoje Sacharoje buvo daugiau kritulių, telkšojo ežerai, o savanos sudarė sąlygas žmonėms gyventi ir laikyti gyvulius.

    Būtent šiame kontekste atsirado vienas mįslingiausių Afrikos priešistorės objektų – akmenų ratas, kurio amžius laikomas gerokai didesniu nei Stounhendžo. Tyrinėtojai pabrėžia, kad tai nėra atsitiktinė riedulių sankaupa: dalis akmenų buvo atgabenti ir pastatyti sąmoningai, o jų padėtis rodo apgalvotą planą.

    Atradimas, pakeitęs požiūrį

    Nabta Plajos tyrimai intensyviau prasidėjo 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai archeologai ieškojo užuominų apie ankstyvuosius procesus, lėmusius civilizacijos raidą Nilo regione. Iš pradžių daugiausia rasta akmens įrankių, keramikos, puošybos detalių iš stručio kiaušinių lukštų, gyvūnų kaulų ir laužaviečių pėdsakų, rodančių ilgalaikį žmonių buvimą.

    1973 metais ekspedicija, padedama vietinio vedlio, pasiekė išdžiūvusį senovinio ežero dugną, kuriame pastebėti vertikaliai pastatyti akmenys. Iš pradžių jie galėjo priminti natūralias uolienas, tačiau vėlesnė analizė leido daryti išvadą, kad formacijos buvo sukurtos žmogaus rankomis, o ne atsirado dėl gamtinių procesų.

    Ryšys su dangumi ir metų laikais

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė, kad akmenų ratas sudarytas ne atsitiktinai: atskiri elementai orientuoti taip, kad galėtų žymėti kryptis, siejamas su vasaros saulėgrįža. Taip pat aptariama hipotezė, jog dalis akmenų galėjo būti suderinti su ryškiausių žvaigždžių padėtimis danguje, matomomis prieš tūkstantmečius.

    Tokios žinios neolito bendruomenėms galėjo būti praktiškai svarbios. Jei žmonės gebėjo numatyti, kada artėja lietingasis sezonas, tai didino šansus išgyventi aplinkoje, kur vanduo buvo lemiamas išteklius tiek kelionėms, tiek gyvulių ganymui.

    Gyvulių kultas ir klimato lūžis

    Archeologai taip pat aptiko pilkapių ir kapaviečių, kuriose rasta galvijų liekanų, o vienoje vietoje – beveik vientisas gyvulio skeletas, interpretuojamas kaip aukojimo pėdsakas. Dalis tyrėjų tai sieja su galvijų svarba to meto bendruomenėms ir tikėtinais ritualais, kurie galėjo būti skirti prašyti lietaus sausros metu.

    Maždaug prieš 5 000 metų regiono klimatas ėmė sparčiai sausėti: kritulių mažėjo, ežerai traukėsi, o savanos pamažu virto dykuma. Tai galėjo paskatinti žmones persikelti arčiau Nilo, o kai kurie mokslininkai svarsto, kad kartu galėjo keliauti ir sukauptos žinios bei tradicijos, vėliau tapusios platesnių kultūrinių procesų dalimi.

    Nabta Plaja ir šiandien išlieka mokslinių diskusijų objektu: vieni tyrėjai akcentuoja astronominę orientaciją, kiti ragina atsargiai vertinti tikslias interpretacijas ir pabrėžia platesnį ritualinį bei socialinį šios vietos vaidmenį. Vis dėlto dėl vieno sutariama: tai vienas įspūdingiausių liudijimų apie sudėtingą priešistorės bendruomenių gyvenimą dar gerokai prieš faraonų laikus.

  • Rusija ruošia netikėtą ginklą fronte: jūrinę A-192M patranką kelia ant puspriekabės

    Rusija ruošia netikėtą ginklą fronte: jūrinę A-192M patranką kelia ant puspriekabės

    Rusijoje paviešintas patentas rodo planus jūrinę artilerijos sistemą perkelti į sausumos platformą. Dokumentuose aprašoma, kaip laivams skirta 130 milimetrų patranka A-192M galėtų būti naudojama iš puspriekabės tipo važiuoklės, pritaikytos šaudyti nuo žemės.

    Sprendinys siejamas su Rusijos gamintoju „Arsenal“, kuris anksčiau kūrė ir tiekė kelias laivų artilerijos sistemas, naudojamas kariniame jūrų laivyne. Patento tikslas – sukurti mobilią, keliuose ir dalinai bekelėje perdislokuojamą ugnies priemonę, galinčią veikti nepririšta prie laivo.

    Nuo denio iki puspriekabės

    Pagal schemose aprašytą koncepciją, pabūklo bokštelis montuojamas ant puspriekabės platformos su sukamąja atrama ir apsaugomis įgulai. Numatoma galimybė šaudyti pilnu horizontaliu sektoriumi, o atvykus į poziciją platforma stabilizuojama keturiomis atramomis.

    Dvi iš atramų, sprendžiant iš aprašymo, turi ratų mazgus, kurie palengvina komplekso pertempimą ne tik asfaltu, bet ir prastesniais keliais. Tokia logika panaši į kai kurių velkamų ar pusiau mobilių artilerijos sistemų sprendimus, kai ugnies pozicija keičiama kuo greičiau.

    Kas išskiria šį projektą

    Vienas ryškiausių elementų patente – automatizuota amunicijos padavimo schema. Paruoštų šaudmenų dėtuvė aprašoma kaip uždara kreipiančiųjų kilpa, primenanti vikšrą, įrengta už pabūklo ant sukančios platformos.

    Šaudmenys į užtaisymo mechanizmą būtų tiekiami svyruojančiu transporteriu, judančiu kartu su pabūklo pakėlimo kampu. Numatyti specialūs griebtuvai, kurie paima šaudmenis iš dėtuvės ir perduoda juos užtaisymo sistemai, taip mažinant rankinio darbo poreikį.

    Ką tai gali reikšti kare

    A-192M laikoma lengvesne už kai kurias senesnes sovietines laivų artilerijos sistemas: viešuose aprašymuose nurodoma apie 25 tonų masė. Taip pat minima, kad ji gali pasiekti maždaug 23 kilometrų nuotolį prieš antvandeninius taikinius, tačiau sausumoje realų efektyvumą lemtų šaudmenų tipai, taikinių žvalgyba ir ugnies korekcija.

    Pačios idėjos laivų pabūklus pritaikyti sausumoje istorijoje pasitaikė ne kartą, tačiau šiuolaikinėse kovos sąlygose tokiems sprendimams keliami griežti reikalavimai. Ilgo nuotolio artilerija vis dažniau remiasi tiksliųjų smūgių grandine, kur didelę reikšmę turi dronų žvalgyba, kontrbaterinė kova ir greitas pozicijų keitimas.

    Kariniai analitikai šį patentą linkę vertinti atsargiai: jis nebūtinai reiškia, kad sistema artimiausiu metu bus gaminama ar masiškai diegiama. Tikėtina ir versija, kad „Arsenal“ taip ieško papildomos rinkos jau gaminamam jūriniam pabūklui, siūlydamas sausumos variantą, ypač jei karinis užsakymų portfelis jūrų kryptyje stringa.

    Patente aprašyti sprendiniai taip pat siejami su platesnėmis Rusijos bandymų unifikuoti artilerijos technologijas idėjomis, kurios viešojoje erdvėje minimos jau ne vienus metus. Praktinis rezultatas priklausytų nuo to, ar pavyks suderinti mobilumą, šaudmenų tiekimą, įgulos apsaugą ir integraciją į ugnies valdymo grandinę, kuri šiandien be DI ir dronų duomenų tampa vis mažiau efektyvi.

  • Na torų jau trys: Poznanė atsivežė naudotus tramvajus iš Vokietijos – štai kiek kainuos

    Na torų jau trys: Poznanė atsivežė naudotus tramvajus iš Vokietijos – štai kiek kainuos

    Poznanės viešojo transporto įmonė MPK Poznań tęsia naudotų tramvajų įsigijimą iš Vokietijos. Į miestą atgabenti R1.1 modelio vagonai iš Bonos, o dalis jų jau veža keleivius reguliariuose maršrutuose.

    Kaip skelbiama, Poznanėje šiuo metu yra 16 tokių tramvajų, tačiau linijose kol kas dirba trys. Dar du vagonai yra parengimo etape, o techniniai darbai vykdomi bendradarbiaujant su išorės rangovais.

    Planas – bent 22 tramvajai

    MPK Poznań deklaruoja ketinanti įsigyti mažiausiai 22 iš 24 numatytų tramvajų. Sutarties sąlygos leidžia atsisakyti vagonų, jei jie būtų smarkiai apgadinti arba nepavyktų susitarti dėl galutinės kainos.

    Derybos dėl kainos, kaip nurodoma, aktualios mažiausiai dviem vagonams iš aštuonių, kurių būklė reikalauja papildomo įvertinimo. Tokia praktika savivaldybių transporto pirkimuose nėra reta, nes naudotos technikos būklė dažnai paaiškėja tik atlikus detalesnę apžiūrą ir bandymus.

    Kodėl miestas renkasi naudotus?

    Šis sprendimas Lenkijoje kelia diskusijų: kritikai tokias siuntas vadina metalo laužu, tačiau vežėjas tvirtina, kad tai pragmatiškas būdas greičiau atnaujinti parką. MPK Poznań argumentas paprastas: už panašią sumą, kurią kainuotų vienas naujas tramvajus, galima įsigyti kelias dešimtis naudotų ir taip sparčiau pakeisti seniausius vagonus.

    Skaičiuojama, kad visa transakcija neturėtų viršyti maždaug 2 800 000 eurų. Tai reikštų, kad bent 22 tramvajų paketas miestui kainuotų mažiau nei vienas naujas dvikryptis tramvajus, kurio kaina rinkoje paprastai siekia apie 3 500 000 eurų ar daugiau, priklausomai nuo komplektacijos, baterijų sprendimų, kondicionavimo ir kitų reikalavimų.

    Transporto rinkoje tai atspindi platesnę tendenciją: miestai, susiduriantys su ribotu biudžetu ir ilgu naujų riedmenų gamybos terminu, vis dažniau ieško tarpinių sprendimų. Naudoti tramvajai leidžia greičiau padidinti patikimų, žemagrindžių ar geresnės būklės vagonų dalį, tačiau tuo pačiu iškelia rizikas dėl remonto, detalių tiekimo ir ilgesnio eksploatacijos neapibrėžtumo.

  • Lenkijos F-35 jau kyla Italijoje: atskleista, kiek „Husarz“ netrukus pasieks bazes

    Lenkijos F-35 jau kyla Italijoje: atskleista, kiek „Husarz“ netrukus pasieks bazes

    Lenkijos ginkluotosios pajėgos pradėjo realų perėjimą prie penktosios kartos naikintuvų: birželio 12 dieną oficialiai priimti pirmieji trys F-35A. Tiekimai tik įsibėgėja, o šiemet planuojama perduoti dar 11 orlaivių, todėl Lenkijos oro pajėgų struktūra artimiausiais mėnesiais keisis iš esmės.

    Naujame etape dėmesį patraukė dar vienas lėktuvas: į orą pakilo lenkiškas F-35 su borto numeriu 3517. Pirmojo skrydžio akimirkas užfiksavo aviacijos entuziastas Diego Mor, o pats skrydis vyko virš Cameri aerodromo Italijoje, kur veikia galutinio surinkimo ir patikros linija.

    Šis faktas svarbus tuo, kad dalis lenkiškų F-35 gaminami ne tik „Lockheed Martin“ gamykloje Fort Verte Teksase, bet ir Italijoje. Cameri gamybos ir priežiūros centras valdomas „Leonardo“ kartu su „Lockheed Martin“, o pagal sutartį reikšminga dalis užsakymo turėtų būti įgyvendinta būtent čia.

    Lenkija 32 F-35A įsigijimą įformino 2020 metų sausio 31 dieną, o sandorio vertė siekė apie 4,3 mlrd. eurų. Visi orlaiviai turi būti pristatyti iki 2029 metų pabaigos, o Lenkijos kariuomenėje šiems naikintuvams suteiktas pavadinimas „Husarz“.

    Šiuo metu pirmieji trys F-35 dislokuojami 32-ojoje taktinės aviacijos bazėje Laskoje ir įtraukiami į 11-ąją taktinės aviacijos eskadrilę. Nurodoma, kad ateityje F-35 taip pat bus dislokuojami 21-ojoje taktinės aviacijos bazėje Švidvine, taip formuojant dviejų pagrindinių dislokacijos taškų schemą.

    Kas keičiasi su F-35 „Husarz“

    F-35 „Lightning II“ laikomas daugiafunkciu penktosios kartos naikintuvu, sukurtu mažo pastebimumo principu, kad būtų sunkiau aptinkamas radarais ir galėtų veikti didelės priešlėktuvinės gynybos prisotinimo sąlygomis. Praktikoje tai reiškia didesnes išgyvenamumo galimybes tiek žvalgybos, tiek smūgių, tiek oro gynybos užduotyse.

    Ne mažiau svarbi ir jutiklių bei duomenų sujungimo logika: F-35 renka informaciją iš įvairių sensorių ir gali ją perduoti kitoms pajėgoms ore, jūroje ir sausumoje. Tokia sąveika didina situacinį suvokimą, o Lenkijos atveju tai ypač aktualu Baltijos regiono oro erdvės stebėjimui ir greitai reagavimo grandinei.

    Naujausia modernizacija ir programinė įranga

    Lenkija pasirinko F-35A versiją, pritaikytą kilti ir leistis įprastuose kilimo ir tūpimo takuose. Skelbiama, kad Lenkijos orlaiviai turėtų būti pristatomi su naujausia Block 4 modernizacijos kryptimi, kuri remiasi TR-3 (Technical Refresh 3) architektūra.

    TR-3 paketas siejamas su didesniais skaičiavimo pajėgumais, atnaujintais ekranų sprendimais ir didesne atmintimi, o tai sudaro prielaidas integruoti naujesnes ginkluotės ir misijų funkcijas. Kitaip tariant, tai ne tik techninė atnaujinimo detalė, bet ir bazė tolesniam F-35 gebėjimų plėtimui viso eksploatavimo laikotarpiu.

  • „SpaceX“ ruošia „Starship“ 13-ajam skrydžiui: pirmąkart gabens 20 „Starlink V3“ palydovų

    „SpaceX“ ruošia „Starship“ 13-ajam skrydžiui: pirmąkart gabens 20 „Starlink V3“ palydovų

    Dar vienas bandymas po atidėjimų

    „SpaceX“ ruošiasi dar vienam „Starship“ skrydžio bandymui po kelių atidėjimų, kai startas buvo nutrauktas jau skaičiuojant paskutines minutes. Tai turėtų būti 13-asis visos programos skrydis ir tik antrasis su naujesnės konfigūracijos „Starship“ versija.

    Ankstesnis skrydis gegužę baigėsi ne pagal planą, todėl bendrovė atliko pakeitimus ir papildomus bandymus. Prieš naują startą „SpaceX“ skelbė, kad sėkmingai įvykdė papildomus „Super Heavy“ pirmosios pakopos priešstartinius testus.

    Pirmąkart – „Starlink V3“ palydovai

    Šio bandymo svarbiausia naujiena – pirmą kartą „Starship“ krovinių skyriuje turėtų būti „Starlink V3“ bandomieji palydovai. „SpaceX“ nurodo, kad jų bus 20, o tai būtų pirmasis šios kartos aparatų praktinis iškėlimas su „Starship“.

    „Starlink V3“ palydovai yra didesni už ankstesnes versijas ir, kaip tikimasi, reikšmingai padidins visos palydovinio ryšio sistemos pralaidumą. Dėl didesnių gabaritų ir masės jų iškėlimas „Starship“ raketa laikomas vienu kertinių žingsnių plečiant „Starlink“ pajėgumus.

    Kaip turėtų vykti skrydis

    Pagal „SpaceX“ pateikiamą scenarijų „Super Heavy“ pakopa po starto turėtų grįžti, tačiau šį kartą nebus gaudoma prie bokšto. Planuojama, kad stiprintuvas nusileis į vandenį Meksikos įlankoje.

    „Starship“ antroji pakopa turėtų atlikti suplanuotus manevrus, o skrydis baigtųsi nusileidimu į Indijos vandenyną. Bendrovė teigia, kad įdiegė techninių patobulinimų, skirtų sumažinti rizikas, išryškėjusias per ankstesnį bandymą.

    Numatoma, kad bandomieji „Starlink V3“ palydovai po iškėlimo į žemąją orbitą išskleis saulės baterijas ir antenas, o vėliau bus mėginama juos integruoti į esamą „Starlink“ žvaigždyną. Tačiau planas taip pat numato, kad netrukus po bandymo palydovai bus deorbituoti ir sudegs atmosferoje.

    „SpaceX“ anksčiau yra pateikusi reguliuotojams planus, susijusius su daug didesniu „Starlink“ tinklo plėtimu, o „V3“ karta laikoma svarbia dalimi siekiant didesnio pajėgumo ir efektyvesnio ryšio. Dėl to kiekvienas „Starship“ bandymas, kuriame dalyvauja realus „Starlink“ krovinys, tampa reikšmingu žingsniu tiek pačiai raketai, tiek visai palydovinio interneto strategijai.