Blog

Europos Parlamentas atsisako pradėti derybas dėl kito Europos Sąjungos 1,8 trln. eurų vertės ilgalaikio biudžeto, kol valstybės narės neapsispręs dėl bendros biudžeto apimties. Toks žingsnis, kaip įspėja kritikai, gali sujaukti derybų grafiką ir formalių derybų pradžią nukelti net iki 2027 metų.

Parlamentarų pozicija esą didina riziką, kad susitarimas dėl ES biudžeto bus pasiektas pačiu paskutiniu momentu. Du ES diplomatai atkreipė dėmesį, jog vėlyvas susitarimas gali atidėti milijardines išmokas Europos ūkininkams ir mažiau pasiturintiems regionams, kurios turėtų būti mokamos iš naujojo biudžeto, pradedant 2028 metais.

Europos Parlamento pagrindinis derybininkas Siegfriedas Mureșanas tikina neketinantis nusileisti.

„Mes nepradėsime trišalių derybų su Taryba dėl sektorių teisės aktų, kol neturėsime susitarimo dėl biudžeto ir aiškumo dėl sumų“, – teigė S. Mureșanas.

ES biudžetas, oficialiai vadinamas Daugiamete finansine programa, Briuselyje laikomas vienu politiškiausių klausimų. Kas septynerius metus ES vyriausybės sutaria į bendrą fondą skirti kiek daugiau nei 1 proc. savo bendrųjų nacionalinių pajamų, o Europos Komisija šias lėšas paskirsto visoje Bendrijoje – nuo subsidijų žemdirbiams iki gynybos pirkimų.

Europos Komisijos 2028–2034 metų biudžeto pasiūlyme numatytas precedento neturintis finansavimas gynybai ir strateginėms technologijoms, siekiant stiprinti ES konkurencingumą JAV ir Kinijos atžvilgiu. Vis dėlto Europos Parlamentas kritikavo Komisijos planą, kuriame dalis programų sujungiamos, o žemės ūkiui numatomas finansavimas mažinamas. S. Mureșanas ir kita pagrindinė Parlamento derybininkė Carla Tavares siekia sustiprinti Parlamento pozicijas derybose su ES sostinėmis.

Ankstesnėse derybose ES vyriausybės dažniausiai palikdavo sudėtingiausią klausimą – kiek pinigų teks kiekvienai biudžeto eilutei – pačiai pabaigai. Šįkart Parlamentas siekia apsukti strategiją: pirmiausia reikalaujama aiškiai sutarti dėl bendros biudžeto sumos, kad ankstyvoje stadijoje nebūtų daromos nuolaidos dėl biudžeto struktūros.

Pagal dokumentą, kuriame išdėstyta europarlamentarų pozicija ir dėl kurio balsavimas plenarinėje sesijoje numatytas balandžio pabaigoje, Parlamentas yra pasirengęs reikalauti 10 proc. didesnio biudžeto, nei siūlo Europos Komisija.

Europarlamentarai mano, kad grasinimas stabdyti procesą leistų jiems labiau paveikti diskusiją dėl biudžeto dydžio, nors mažai tikėtina, kad tai pakeistų Vokietijos ir Nyderlandų poziciją – šios šalys nori mažinti ES išlaidas.

„Jei valstybės narės tikisi nuveikti daugiau saugant tvarką, stiprinant energetinį saugumą, maisto saugumą, tuomet Sąjungai reikia pakankamų išteklių“, – anksčiau šią savaitę žurnalistams sakė S. Mureșanas.

Derybos dėl biudžeto laikomos sudėtingu balansu, ypač atsižvelgiant į tai, kad naujajame finansiniame laikotarpyje dešimtys milijardų eurų perorientuojama į naujus prioritetus. Įprastai Europos Parlamentas ir Taryba anksti pradėdavo derinti politikų „smulkiąsias“ nuostatas – nuo žemės ūkio iki regioninės paramos, o diskusijos apie pinigus vykdavo atskiru keliu.

Formaliai Europos Parlamentas neturi teisės spręsti dėl bendros biudžeto apimties, o ES lyderiai šį klausimą dažniausiai atidėdavo pabaigai, nes jis jautriausias. S. Mureșanas ir C. Tavares siūlo kitokį grafiką, kad Parlamentas vėl neliktų nuošalyje.

Remiantis posėdžio užrašais, su kuriais susipažinta, kovo 10 dieną aukščiausio lygio europarlamentarai, dirbantys su biudžetu, sutarė, kad sektorių derybos prasidės tik tada, kai Taryba susitars dėl skaičių. Jų vertinimu, tai padėtų didinti spaudimą nacionalinėms sostinėms.

ES integraciją palaikančios politinės jėgos suinteresuotos, kad Taryba susitartų dėl biudžeto dydžio dar iki Prancūzijos prezidento rinkimų, vyksiančių 2027 metų pavasarį, nes jie gali atverti kelią kraštutinių dešiniųjų vyriausybei.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa siekia, kad susitarimas dėl biudžeto būtų pasiektas iki 2026 metų gruodžio. Tai būtų rekordiškai greitas terminas, palyginti su ankstesniais derybų ciklais. Vis dėlto pareigūnai privačiai pripažįsta, kad realesnis laikas Tarybos susitarimui – 2027 metų kovas.

„Atsižvelgiant į tai, kad 2027 metais kai kuriose didžiausiose ES valstybėse narėse vyks rinkimai, susitarimas 2026 metais būtų labiau pageidautinas“, – sakė S. Mureșanas.

Europos Sąjunga siekia, kad vienas iš europiečių pirmą kartą per pastaruosius 50 metų vadovautų Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijai (FAO). Tačiau svarbiausias iššūkis – susitarti, kas turėtų tapti bendru kandidatu.

Kova dėl FAO generalinio direktoriaus posto jau prasidėjo. Nugalėtojas pareigas perims 2027 metais ir vadovaus organizacijai, kuri nustato pasaulinius maisto saugos standartus, formuoja taisykles žvejybos ir miškų naikinimo srityse bei pataria valstybėms, kaip užtikrinti gyventojų aprūpinimą maistu. Europos Sąjungai tai – itin reikšminga pozicija.

Paskutinį kartą europietis FAO vadovavo prieš pusę amžiaus. 2019 metais Europos šalys mėgino pakeisti situaciją, tačiau nesugebėjo sutelkti pakankamos paramos už savo kandidatą, išskaidė Vakarų balsus ir taip atvėrė kelią Kinijos atstovui Qu Dongyu. Kritikai teigia, kad per kadenciją jis svarbiausius organizacijos postus vis dažniau patikėjo Kinijos piliečiams, o FAO darbotvarkę nukreipė kryptimis, kurios neramino Vakarų donorus.

Artėjant jo paskutinės kadencijos pabaigai, Europos Sąjunga bando dar kartą. Vis dėlto vietoje aiškaus lyderio matoma trijų kandidatų konkurencija: skandalu paženklintas buvęs eurokomisaras, Romoje dirbantis FAO „vidinis“ žmogus, kurio artumas esamai vadovybei kelia klausimų, ir Ispanijos ministras, taip ilgai išsilaikęs poste, kad diplomatai jį pajuokaudami lygina su ilgamečiu Rusijos užsienio reikalų ministru.

Ryškiausiu „svorio“ kandidatu dažnai įvardijamas Philas Hoganas. Buvęs Europos Sąjungos žemės ūkio ir prekybos komisaras prisidėjo prie plataus masto ūkių subsidijų reformos ir padėjo išjudinti „Mercosur“ prekybos susitarimą po ilgai strigusių derybų. Jis laikomas patyrusiu derybininku, mokančiu telkti paramą.

Tačiau kartu jis turi ir silpnąją vietą. Iš Europos Komisijos P. Hoganas pasitraukė po vadinamojo „Golfgate“ skandalo, kai pandemijos metu dalyvavo golfo vakarienėje, pažeidusioje visuomenės sveikatos taisykles, ir tai sukėlė politinę audrą. Vėliau jis ėmė konsultuoti tarptautines korporacijas, o tai kelia klausimų, kaip jis derintų prekybos liberalizavimo interesus su besivystančių šalių ūkininkų poreikiais.

Airija P. Hoganą oficialiai iškėlė tik po kelių savaičių svarstymų. Romoje toks delsimas buvo pastebėtas, tačiau jis jau turi įtakingą rėmėją – Prancūzija anksti išreiškė paramą. Be to, jo Airijos pilietybė gali būti privalumas Vašingtone, kur tradiciškai palankiai žiūrima į Dubliną, o JAV parama vis dar turi didelę įtaką balsų skaičiui.

Kitas kandidatas – Maurizio Martina – turi kitokį pranašumą: jis jau dirba Romoje ir puikiai pažįsta organizacijos virtuvę. Šiuo metu jis yra FAO generalinio direktoriaus pavaduotojas, anksčiau vadovavo Italijos žemės ūkiui, todėl žino, kas organizacijoje daro realią įtaką, kur priimami sprendimai ir kaip veikti sudėtingoje JT sistemoje.

Vis dėlto tai, kas jį daro „vidiniu“ kandidatu, daliai valstybių atrodo ir kaip rizika. Kai kurios šalys M. Martiną vertina kaip pernelyg artimą Qu Dongyu, o juk pagrindinis Europos siekis – pakeisti organizacijos kryptį. Italija, kaip FAO būstinės šalis, gali suteikti papildomų svertų, bet egzistuoja ir nerašyta taisyklė: JT agentūrai paprastai neturėtų vadovauti šalies, kurioje įsikūrusi agentūra, atstovas.

Įdomu ir tai, kad M. Martina, buvęs Italijos centro kairės Demokratų partijos generalinis sekretorius, kandidatūrą gavo su dešiniųjų vyriausybės palaiminimu. Tai rodo jo gebėjimą telkti paramą per politines takoskyras.

Trečiasis Europos Sąjungos stovykloje minimas kandidatas – Ispanijos žemės ūkio ministras Luisas Planasas. Jis nėra linkęs kelti audrų viešojoje erdvėje ir laikomas sukaupusiu daug „tylaus“ institucinio kapitalo: anksčiau ėjo ambasadoriaus Maroke pareigas, buvo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje, taip pat vadovavo Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto sekretoriatui. Tai karjera, grįsta gebėjimu nesusikurti priešų.

Svarbu ir tai, kad L. Planasas yra vienintelis iš trijų, vis dar einantis ministro pareigas. Nuo 2018 metų jis vadovauja Ispanijos žemės ūkiui ilgiau nei bet kuris kitas jo kolega Europos Sąjungoje. Būtent dėl šios „amžinos“ politinės ištvermės Briuselio diplomatai jį ir lygina su ilgamečiu ministru Sergejumi Lavrovu. Artimiausiomis savaitėmis Europos Sąjungos žemės ūkio ministrai rinksis Kipre, kur gali būti svarstoma, kaip siaurinti kandidatų ratą, ir L. Planasas sėdės prie derybų stalo, o jo varžovai bus priversti ieškoti įtakos užkulisiuose.

Ispanijos užsienio politika taip pat gali būti privalumas. Madridas dėl paramos Palestinos valstybingumui ir kritiškesnės laikysenos Vašingtono atžvilgiu kai kuriose pasaulio dalyse vertinamas palankiau nei kitos Vakarų sostinės. Tačiau tai ne visada padeda pačiuose JAV politiniuose sluoksniuose, kurie į tokią laikyseną atkreipė dėmesį.

Be Europos Sąjungos kandidatų, Europos regioninėje grupėje yra ir ketvirtas pretendentas. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğan nominavo buvusį žemės ūkio ministrą Mehmetą Mehdi Ekerį. Turkijos geopolitinis vaidmuo, esantis tarpininku tarp Rytų ir Vakarų, suteikia šiai kandidatūrai savito patrauklumo, o M. M. Ekeris buvo ir pirmasis oficialiai paskelbtas kandidatas.

Afrikos pagrindinė kandidatė – Angolos atstovė Josefa Sacko, buvusi Afrikos Sąjungos žemės ūkio komisare. Jei ji būtų išrinkta, taptų pirmąja moterimi, vadovausiančia FAO per visą 80 metų organizacijos istoriją. Tačiau Marokas svarsto galimybę kelti ir savo kandidatą, galbūt Ismahane Elouafi – buvusią FAO vyriausiąją mokslininkę, kuri paliko organizaciją po nesutarimų su Qu Dongyu dėl mokslo vaidmens sprendimų priėmime. Du Afrikos kandidatai galėtų padalyti žemyno balsus ir suteikti progą kitiems regionams.

Lotynų Amerika tuo metu žvalgosi į dar didesnį prizą. Kadangi metų pabaigoje laisvėja JT generalinio sekretoriaus postas, regionas siekia būtent jo ir neoficialiai signalizuoja Europos Sąjungai, kad ši turėtų sutelkti jėgas į FAO. Pagal nerašytą daugiašalių institucijų rotacijos logiką, vienu metu paprastai nesiekiama dviejų aukščiausių postų, todėl, Lotynų Amerikos diplomatų teigimu, dabar esą Europos eilė FAO.

Vašingtone situacija taip pat dinamiška: beveik 100 JAV žemdirbių organizacijų ragina prezidentą Donaldą Trumpą kelti JAV kandidatą, argumentuodamos, kad Jungtinės Valstijos niekada nevadovavo FAO, nors skiria organizacijai reikšmingą finansavimą.

FAO generalinį direktorių renka 194 nariai – 193 valstybės ir Europos Sąjunga – kiekvienas turintis po vieną balsą. Balsavimas slaptas: nėra televizinių debatų ar viešų kampanijų. Kandidatai mėnesių mėnesius keliauja po pasaulį, susitikinėja, duoda pažadus ir tyliai mezga aljansus.

Europos Komisijos pareigūnas, dirbęs su maisto politikos klausimais, šį procesą palygino su grožio konkursu, tik skirtu žmonėms, kuriems iš tiesų rūpi dirvožemio būklė. Kitas Europos Sąjungos diplomatas situaciją apibūdino kaip konklavą renkant popiežių – tik esą šiek tiek skaidresnį, nors skirtumas nedidelis. Abu šaltiniai kalbėjo anonimiškai, nes nebuvo įgalioti viešai komentuoti.

Šis postas galingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Generalinis direktorius vadovauja maždaug 15 tūkst. darbuotojų organizacijai, turi plačią diskreciją skirti pareigūnus ir iš esmės formuoti pasaulinę darbotvarkę maisto ir žemės ūkio srityse.

Todėl Vakarų donorai ir siekia susigrąžinti įtaką. Kritikai tvirtina, kad vadovaujant Qu Dongyu FAO vis labiau tapo Kinijos užsienio politikos prioritetų įgyvendinimo įrankiu, o ne neutraliu daugiašaliu techniniu organu. Be to, po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais organizacija kelias savaites įvykius vadino „specialiąja karine operacija“.

„Susitikimas su juo – tarsi susitikimas su Trumpu. Ir šiek tiek blogiau“, – teigė vienas Europos Sąjungos diplomatas.

Pats Qu Dongyu kritiką nuosekliai atmeta, pabrėždamas, kad FAO darbas yra techninis, o ne politinis. Tačiau pasitikėjimo problemos didžiausių donorų akyse išlieka, o finansinis spaudimas auga: Jungtinės Valstijos apskritai traukiasi iš daugiašalių formatų, kiti rėmėjai mažina išlaidas. Kitas FAO vadovas bus priverstas daryti daugiau turėdamas mažiau resursų.

Vokietijos Plėtros ir tvarumo instituto vyresnysis tyrėjas Sebastianas Haugas pažymi, kad, Jungtinėms Valstijoms atsitraukiant nuo JT daugiašališkumo, galios pusiausvyra keičiasi. Jo teigimu, naujasis FAO generalinis direktorius atsidurs itin svarbioje pozicijoje kartu formuoti ateities JT darbotvarkę maisto ir žemės ūkio srityse.

Vis dėlto vien Europos vienybės gali nepakakti. 2019 metais net ir susumavus Vakarų remtų kandidatų balsus jų nebūtų užtekę aplenkti Qu Dongyu. Todėl Europos Sąjungai reikės platesnės paramos – ir kandidato, kurio norėtų ne tik Briuselis, bet ir likęs pasaulis.

Sprendimui liko keli mėnesiai.