Blog

Vis dažniau į kavą dedama įvairių prieskonių, pavyzdžiui, cinamono ar kardamono. Jei mėgstate išbandyti naujus skonius, jums tikrai patiks kava su kakava. Toks gėrimas ne tik aromatingas, bet ir gali papildyti mitybą vertingomis medžiagomis. Žemiau – paprastas kavos su kakava receptas.

Kava yra vienas populiariausių gėrimų pasaulyje. Ji ne tik žvalina ir suteikia energijos, bet taip pat siejama su teigiamu poveikiu organizmui: gali padėti nervų sistemai, palaikyti smegenų veiklą, gerinti koncentraciją ir savijautą. Taip pat dažnai minima, kad reguliarus kavos vartojimas gali būti siejamas su mažesne neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Parkinsono ar Alzheimerio ligos, rizika. Be to, kava gali prisidėti prie normalaus cukraus kiekio kraujyje palaikymo, yra mažai kaloringa, gali spartinti medžiagų apykaitą, gerinti kraujotaką, pasižymi antioksidaciniu poveikiu.

Kakava pirmiausia vertinama dėl didelio antioksidantų kiekio – jie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu ir saugo nuo oksidacinio streso. Kakavoje esantys flavonoidai siejami su geresne atmintimi ir koncentracija. Ji taip pat gali teigiamai veikti nuotaiką, padėti nusiraminti ir sumažinti stresą. Be to, kakava siejama su uždegiminių procesų mažinimu, o jos sudėtyje esančios medžiagos gali turėti senėjimą lėtinantį ir priešnavikinį poveikį. Reguliarus kakavos vartojimas dažnai minimas kaip naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai: gali padėti mažinti per aukštą „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje ir prisidėti prie normalaus kraujo krešėjimo procesų.

Renkantis kakavą, geriausia pirmenybę teikti natūraliai, nesaldintai, neriebintai ir nealkalizuotai kakavai. Vertėtų vengti tirpių kakavos mišinių, kurie dažnai būna gausūs cukraus ir priedų. Dažnai rekomenduojama „Criollo“ rūšis, o daugiausia vertingų savybių, mineralų ir antioksidantų paprastai turi karti, žalia kakava, neretai žymima RAW.

Kavą su kakava namuose paruošti labai paprasta. Į puodelį įberkite šaukštelį kakavos, užpilkite karštu vandeniu ir gerai išmaišykite. Tuomet supilkite paruoštą kavą. Jei naudojate kavos aparatą, galite puodelį su išmaišyta kakava tiesiog pastatyti po aparatu ir į jį įpilti kavos.

Paruoštą kavą su kakava patiekite su suplaktu pienu ir žiupsneliu cinamono. Jei mėgstate saldesnius gėrimus, galite pasaldinti cukrumi, medumi arba klevų sirupu.

Jis auga daržuose, balkonuose ir prie tvorų, tačiau daugelis jo skonį vis tiek perka buteliuke su užrašu „Maggi“. Salierinių šeimos augalas, geriau žinomas kaip lubistokas, yra vienas seniausių tradicinių prieskonių. Pakanka kelių lapelių, kad sriuba įgautų sodrumo, o padažas – ryškesnį charakterį. Bėda ta, kad šviežio lubistoko sezonas trunka tik kelis mėnesius, o vėliau dažnas grįžta prie parduotuvinių prieskonių mišinių.

Žemiau paaiškiname, kodėl lubistokas vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl galimos naudos organizmui, taip pat pateikiame du paprastus receptus, kaip jo aromatą „užkonservuoti“ stiklainiuose ir buteliuose visiems metams.

Lubistokas liaudies medicinoje buvo naudojamas dar gerokai prieš atsirandant sultinio kubeliams. Iš jo buvo verdamos arbatos, kurios, kaip manyta, palengvina pilvo pūtimą, skrandžio diskomfortą ir padeda, kai organizmas linkęs kaupti skysčius.

Lubistoko savybės siejamos su eteriniais aliejais, ypač ligustilidu ir butilideno ftalidu. Šios medžiagos gali skatinti virškinimo sulčių išsiskyrimą, atpalaiduoti virškinamojo trakto lygiuosius raumenis ir mažinti dujų kaupimąsi. Dėl to žiupsnelis lubistoko prie sunkiau virškinamų patiekalų, pavyzdžiui, žirnių sriubos ar troškinių, gali būti naudingas ne tik skoniui. Taip pat minimas švelnus šlapimą varantis poveikis, todėl jis tradiciškai siejamas su inkstų veiklos palaikymu ir skysčių pertekliaus šalinimu. Be to, lubistoko lapuose yra antioksidacinių junginių, taip pat vitamino C, kalio ir geležies.

Džiovinimas – klasikinis būdas, tačiau džiovinti lapai gali prarasti dalį aromato. Kur kas patogiau šviežumą išsaugoti pasta – ji „užrakina“ skonį stiklainyje ir gali stovėti šaldytuve ar sandėliuke kelis mėnesius.

Pasta su lubistoku, druska ir alyvuogių aliejumi

Ingredientai:

• didelė sauja šviežio lubistoko (apie 150 g lapų)
• 3 valg. š. alyvuogių aliejaus
• 1 arb. š. druskos
• nebūtinai: 1 česnako skiltelė

Gaminimas:

1. Nuskinkite lapus nuo stiebų, nuplaukite ir gerai nusausinkite.
2. Sudėkite į trintuvą, supilkite alyvuogių aliejų, įberkite druskos ir, jei norite, įdėkite česnaką.
3. Sutrinkite iki vientisos pastos.
4. Sudėkite į mažus, iškaitintus ar kitaip sterilizuotus stiklainėlius, o viršų užpilkite plonu alyvuogių aliejaus sluoksniu – jis sumažina oro patekimą.
5. Užsukite ir laikykite šaldytuve iki 3 mėnesių arba pasterizuokite, jei ruošiate ilgesniam laikymui.

Tokia pasta – universali skonio bazė. Šaukštelis pomidorų sriuboje, troškinių padaže, rizote ar net paprastame apkepintame miltų ir riebalų mišinyje gali visiškai pakeisti patiekalo charakterį. Ją galima užtepti ir ant skrudintos duonos su sviestu – kaip greitą užkandį.

Parduotuvinis „Maggi“ dažnai būna paremtas druska, aromatais ir skonio stiprikliais, o naminis variantas iš tikro prieskoninio augalo suteikia gilesnį skonį ir leidžia kontroliuoti sudėtį.

Skysta lubistoko prieskoninė

Ingredientai:

• 100 g šviežių lubistoko lapų
• 0,5 l vandens
• 2 valg. š. druskos
• 1 valg. š. sojų padažo
• 1 arb. š. obuolių acto

Gaminimas:

1. Lubistoką užpilkite vandeniu ir virkite ant silpnos ugnies apie 15 minučių.
2. Nukoškite per sietelį, lapus gerai nuspauskite.
3. Į nuovirą įmaišykite druską, sojų padažą ir obuolių actą.
4. Supilstykite į švarius butelius.
5. Laikykite šaldytuve iki 2 mėnesių arba pasterizuokite, jei norite išsaugoti ilgiau.

Taip paruošta namų gamybos skysta prieskoninė šaldytuve paprastai išsilaiko iki dviejų mėnesių, o pasterizuota gali stovėti gerokai ilgiau. Keli lašai į sriubą, padažą ar guliašą gali pakeisti sultinio kubelį ir kitus prieskonių mišinius. Tai vienas paprasčiausių būdų turėti šviežio lubistoko skonį virtuvėje ir tada, kai daržas jau ilsisi po sniegu.

Lubistokas – prieskonis, suteikiantis daugiau nei vien aromatą. Jis gali prisidėti prie virškinimo komforto, palaikyti skysčių pasišalinimą iš organizmo ir net paprasčiausią sriubą paversti sodresnio skonio patiekalu. Užuot griebus buteliuką iš parduotuvės lentynos, verta skirti keliolika minučių ir jo aromatą „uždaryti“ savo stiklainiuose ir buteliuose – sezonas kaip tik prasideda.

Kasdienybėje retai susimąstome, kiek naudos gali suteikti kai kurių augalų žiedai ir vaisiai. Šilkmedis – vienas iš tų augalų, kuris gali tapti tikru atradimu žmonėms, siekiantiems subalansuoti mitybą, kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje ar tiesiog išlaikyti gerą savijautą. Jo vaisiai ir kitos dalys praturtina racioną natūraliomis medžiagomis, kurios palaiko organizmo funkcijas.

Šilkmedis jau seniai vertinamas soduose dėl plačios lajos ir sultingų, saldžių uogų. Šis augalas nereikalauja sudėtingos priežiūros, todėl tinka ir pradedantiesiems sodininkams. Pasodintas sode, jis ne tik papuošia aplinką, bet ir gali tapti naudingu pasirinkimu tiems, kurie domisi natūralesniais mitybos sprendimais.

Dažniausiai sutinkamos dvi rūšys – baltasis ir juodasis šilkmedis. Baltasis šilkmedis paprastai pasižymi švelnesniu skoniu, todėl jo uogos neretai naudojamos sultims ar džiovintiems užkandžiams. Juodasis šilkmedis išsiskiria intensyvesniu aromatu ir tamsesne uogų spalva. Abi rūšys turi vertingų medžiagų, kurios gali papildyti kasdienę mitybą.

Šilkmedžio uogos siejamos su poveikiu cukraus kiekiui kraujyje, todėl jos dažnai minimos kaip tinkamas pasirinkimas žmonėms, turintiems polinkį į gliukozės svyravimus, sergantiems cukriniu diabetu ar susiduriantiems su atsparumu insulinui. Be to, joms priskiriamos antioksidacinės savybės, taip pat galimas antibakterinis, priešgrybelinis ir antivirusinis poveikis. Kai kuriais atvejais šilkmedis minimas ir kaip pagalbininkas siekiant mažinti cholesterolio bei trigliceridų kiekį.

Šilkmedyje esantis resveratrolis siejamas su kraujagyslių apsauga, priešuždeginiu poveikiu ir ląstelių pažaidos prevencija. Teigiama, kad tiek uogos, tiek žiedai, tiek šilkmedžio lapai gali prisidėti prie geresnės širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos.

Šilkmedis vertinamas ir dėl kulinarinių galimybių. Uogas galima valgyti šviežias – tiesiai nuo krūmo ar medžio. Jos tinka kokteiliams, kaip priedas prie jogurto ar pusryčių dribsnių. Iš šilkmedžio uogų taip pat gaminamos uogienės, kompotai ir sultys, kurias galima pasilikti šaltesniam sezonui.

Ne mažiau įdomūs ir šilkmedžio žiedai. Iš jų galima ruošti švelnaus aromato užpilus ar arbatas. Žiedus galima džiovinti ir naudoti žolelių mišiniuose arba kaip natūralų aromatą. Virtuvėje šilkmedžio uogos tinka ir kepiniams – jas galima dėti į pyragus ar keksiukus.

Šilkmedžio uogos dera su sūriais, todėl gali pagyvinti sūrių lėkštes ar salotas. Dar vienas variantas – gaminti sirupus ar naminius gėrimus šilkmedžio pagrindu, kurie gali tapti išskirtiniu akcentu susitikimuose su artimaisiais.

Šilkmedis – išties universalus augalas: jo uogos ir žiedai gali praturtinti mitybą, suteikti naujų skonių ir įkvėpti kulinariniams eksperimentams. Vertėtų jį prisiminti dažniau, jei norisi natūralių, paprastų ir įvairiapusių sprendimų kasdienėje virtuvėje.

Reguliarus peruietiškos dumplūnės (physalis) vartojimas gali padėti visapusiškai sustiprinti organizmą. Šie vaisiai, neretai vadinami auksinėmis uogomis, vertinami dėl vitaminų, mineralų ir skaidulų gausos. Aptarkime, kaip jie veikia sveikatą ir kaip juos paprastai įtraukti į kasdienę mitybą.

Peruietiška dumplūnė dar vadinama auksine uoga, braziliška razina ar peruietiška vyšnia. Augalas kilęs iš Pietų Amerikos, o jo naudingosios savybės buvo žinomos dar inkų civilizacijoje. Vaisiai nedideli, apvalūs, geltonai oranžinės spalvos, šiek tiek primena mažus pomidorus. Jų išskirtinis bruožas – smėlinės–žalsvos spalvos, pergamentą primenanti luobelė. Prinokusių vaisių skonis saldus, dažnai lyginamas su apelsino ir pomidoro deriniu.

Šie vaisiai yra geras vitamino C šaltinis: jis stiprina imuninę sistemą, veikia kaip antioksidantas, dalyvauja kolageno sintezėje ir svarbus tinkamam geležies pasisavinimui. Dumplūnėse taip pat yra vitamino A, kuris pasižymi antioksidaciniu poveikiu, prisideda prie akių sveikatos, odos būklės ir imuniteto. Be to, vaisiuose aptinkami B grupės vitaminai, kurie svarbūs kraujotakos ir nervų sistemai bei medžiagų apykaitos procesams. Jie taip pat suteikia ir įvairių mineralų.

Auksinėse uogose gausu maistinių skaidulų, kurios padeda virškinimui ir gerina žarnyno peristaltiką. Reguliarus skaidulų vartojimas siejamas su geresne medžiagų apykaita bei palankesniu cukraus ir cholesterolio lygiu kraujyje. Taip pat minimos šių vaisių antibakterinės savybės, padedančios organizmui kovoti su infekcijomis, bei priešuždegiminis ir priešnavikinis poveikis. Šie poveikiai siejami su junginiais, vadinamais fizalinu ir vitanolidu.

Dar viena svarbi savybė – švelnus diuretinis poveikis. Dumplūnės gali palaikyti šlapimo sistemos veiklą ir, kaip teigiama, turėti naudos esant inkstų akmenligei. Diuretinis poveikis taip pat gali padėti mažinti patinimus. Be to, šių vaisių vartojimas siejamas su teigiama įtaka širdies ir kraujagyslių sistemai – padedant palaikyti normalų cholesterolio ir gliukozės kiekį kraujyje. Minima ir galima nauda kepenų sveikatai.

Kam ypač verta rinktis peruietiškos dumplūnės vaisius? Jie laikomi tinkamais daugumai žmonių ir dažnai rekomenduojami tiems, kurie nori papildomai pasirūpinti savijauta. Jie gali būti naudingi ir senjorų mityboje. Vis dėlto atsargumo reikėtų laikytis, jei pasireiškia alergijos, sergama cukriniu diabetu, taip pat nėštumo ir žindymo laikotarpiu (dėl išsamių tyrimų stokos). Taip pat būtina pasitarti su gydytoju, jei vartojami vaistai nuo lėtinių ligų.

Labai svarbu valgyti tik visiškai prinokusius vaisius – juos atpažinsite iš ryškios geltonai oranžinės spalvos. Žali, neprinokę vaisiai gali būti toksiški.

Dumplūnes galima valgyti kaip užkandį arba įmaišyti į saldžius pusryčius. Jos tinka košėms, blyneliams, jogurtui su vaisiais ir granola. Auksinės uogos puikiai dera kokteiliuose ir glotnučiuose, taip pat desertuose, žele ar kepiniuose. Jos naudojamos ir sūriuose patiekaluose, pavyzdžiui, salotose ar padažuose prie mėsos.

Iš dumplūnių gaminamos ir uogienės – jos gali tapti įdomiu kasdienių pusryčių papildymu. Vaisiai kartais naudojami ir naminiams užpilams ruošti.

Kur jų įsigyti? Peruietiškų dumplūnių kartais pasitaiko didžiuosiuose prekybos tinkluose, tačiau ne visada nuolatiniame asortimente. Dažnai jų galima užsisakyti internetu. Didesniuose prekybos centruose, sveiko maisto parduotuvėse bei internetu taip pat randama džiovintų dumplūnių – jos gali būti patogus ir sveikesnis užkandis.

Vasabis – vienas geriausiai atpažįstamų japonų virtuvės produktų, dažniausiai siejamas su sušiais ir aštria pasta, patiekiama prie žuvies. Tačiau jo panaudojimas tuo nesibaigia: vis dažniau ši šaknis vertinama ir europietiškoje virtuvėje, ypač dėl galimų palankių savybių organizmui.

Vasabis, dar vadinamas japoniškais krienais, yra bastutinių (kopūstinių) šeimos augalas, artimas mums įprastiems krienams ar garstyčioms. Pavadinimas neatsitiktinis – skonis taip pat intensyvus ir aštrus, tik labiau „smogia“ į nosį nei degina liežuvį.

Tikrasis vasabis kilęs iš Japonijos. Jis auga labai specifinėmis sąlygomis – vėsiuose kalnų upeliuose su švariu tekančiu vandeniu arba užliejamose plantacijose. Šio pusiau vandens augalo auginimas yra sudėtingas ir ilgas, todėl tikras vasabis kainuoja brangiai.

Augalas turi būdingą žalią šakniastiebį: sutarkuotas jis virsta aromatinga pasta. Skonis aštrus, tačiau kartu gaivus, švelniai salstelėjęs ir gerokai sudėtingesnis nei įprastų krienų. Įdomu tai, kad vasabio aštrumas greitai praeina ir nepalieka ilgalaikio deginimo pojūčio.

Tikras vasabis už Japonijos ribų ant stalo pasirodo retai – dažniausiai tik aukštesnio lygio sušių restoranuose. Dauguma parduotuvėse parduodamų produktų yra vadinamieji vasabio krienai – krienų, garstyčių ir žalių dažiklių mišinys. Išvaizda jis primena originalią pastą, tačiau skonis ir savybės gali smarkiai skirtis.

Natūralus vasabis pasižymi švelnesniu, daugiasluoksniu skoniu – jis aštrus, bet kartu gaivus ir kiek salstelėjęs. Aromatas greitai išsisklaido, todėl tokį vasabį geriausia valgyti iš karto po paruošimo. Pakaitalai dažniausiai būna „agresyvesni“: labiau deginantys ir paliekantys ilgiau trunkantį aštrumo pojūtį.

Kaip parduotuvėje atpažinti tikrą vasabį? Pirmiausia – pagal kainą: originalus produktas paprastai būna labai brangus. Taip pat verta skaityti sudėtį: jei etiketėje dominuoja krienai, o ne vasabio šaknis (Wasabia japonica), greičiausiai tai pigesnis pakaitalas. Be to, natūralus vasabis retai parduodamas kaip paruošta pasta – dažniau jis siūlomas kaip šviežia šaknis arba aukštos kokybės milteliai.

Vasabis vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinių medžiagų. Jame yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat mineralų – pavyzdžiui, kalio, kalcio ir magnio. Daugiausia dėmesio sulaukia sieros junginiai (izotiocianatai), kurie suteikia būdingą aštrumą ir siejami su galimu palankiu poveikiu sveikatai.

Teigiama, kad reguliarus vasabio vartojimas gali padėti medžiagų apykaitai ir žarnyno peristaltikai, o tai gali prisidėti prie riebalinio audinio mažinimo, ypač pilvo srityje. Taip pat manoma, kad vasabis gali sumažinti apsinuodijimo maistu riziką – dėl to jis dažnai patiekiamas su žalia žuvimi.

Be to, vasabis siejamas su antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu, todėl kartais minimas kaip pagalbinė priemonė infekcijų profilaktikai. Kai kuriuose šaltiniuose aptariamas ir galimas jo potencialas onkologinių ligų prevencijos kontekste, taip pat poveikis atminčiai, koncentracijai bei regėjimo apsaugai dėl antioksidacinių savybių.

Dar viena minima nauda – galimas palankus poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai: siejama su cholesterolio mažinimu ir mažesne insulto ar infarkto rizika.

Vasabis gali būti aktualus sėdimą darbą dirbantiems, stresą patiriantiems žmonėms ir tiems, kurie nori labiau pasirūpinti kraujotaka. Vis dėlto būtinas saikas: dėl aštrumo jis gali dirginti skrandį. Jo nerekomenduojama vartoti sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis (pavyzdžiui, esant opoms ar refliuksui) ir mažiems vaikams.

Tradiciškai vasabis patiekiamas kaip šviežiai sutarkuota pasta. Japonijoje ir profesionaliuose Azijos restoranuose tam naudojamos specialios tarkos, leidžiančios išgauti itin glotnią konsistenciją. Svarbu pastą suvalgyti iš karto po paruošimo, kad neprarastų greitai išnykstančio aromato ir aštrumo.

Nors vasabis dažniausiai siejamas su sušiais ir sašimiais, jo panaudojimas kur kas platesnis. Jis tinka padažams, marinatams ir užpilams, suteikia ryškumo įvairiems deriniams. Vasabį galima maišyti su majonezu, jogurtu ar alyvuogių aliejumi ir gaminti įdomius padažus daržovėms, žuviai ar mėsai.

Vis dažniau vasabis naudojamas ir „fusion“ virtuvėje: kaip akcentas bulvių tyreje, prieskoniniame svieste ar kaip intensyvesnis priedas makaronų patiekaluose. Jo aštrumas subtilus ir trumpalaikis, todėl dažniau pabrėžia patiekalą, o ne jį užgožia.

Vasabis – japoniški krienai, sujungiantys ryškų skonį ir vertinamas savybes. Svarbu prisiminti, kad tikras produktas yra retenybė, o didelė dalis rinkoje esančių variantų – pakaitalai. Mokėjimas juos atskirti padeda išvengti nusivylimo ir geriau įvertinti tikro vasabio privalumus.

Daugeliui šis pavadinimas skamba paslaptingai. Skorzonera (lot. Scorzonera hispanica), dar vadinama gyvatžole, yra astrinių šeimos daržovė, kurios valgoma dalis – ilga, net iki 30 cm siekianti šaknis.

Iš išorės skorzonera turi tamsią odelę, po kuria slepiasi šviesus, švelnus minkštimas. Skonis dažnai lyginamas su šparagais, tačiau jaučiama ir lengva riešutų nata.

Svarbu žinoti, kad lupant šaknį išsiskiria pieniškos, lipnios sultys, o odelė gali nudažyti rankas rusvai. Todėl pravartu mūvėti pirštines. Nuluptą šaknį reikėtų kuo greičiau dėti į vandenį su citrinų sultimis – taip ji nepatamsės.

Šiandien ant stalų dažniausiai karaliauja bulvės, tačiau anksčiau skorzonera buvo kur kas populiaresnė. Mūsų močiučių virtuvėje ji neretai tapdavo vertingu priedu prie pietų. Dabar ja labiausiai domisi žmonės, ieškantys sveikesnių ir įdomesnio skonio alternatyvų įprastiems produktams.

Skorzonera iš tiesų gali tapti įdomiu pakaitalu populiariausiam pietų garnyrui – bulvėms. Jos privalumas – išraiškingas, švelniai riešutinis skonis, primenantis šparagus. Be to, ją galima paruošti įvairiais būdais, todėl ji tinka ir kaip kasdienis, ir kaip išskirtinesnis garnyras.

Kodėl verta įtraukti skorzonerą į mitybą? Visų pirma, tai puikus inulino šaltinis – jo joje yra daugiau nei bulvėse.

Inulinas yra tirpus maistinis skaidulas. Jam priskiriamas teigiamas poveikis virškinimui, be to, jis gali padėti ilgiau jaustis sotiems.

Dėl inulino skorzoneros vartojimas gali palankiai veikti skrandį ir virškinimo sistemą, padėti organizmui apsivalyti, taip pat prisidėti prie kūno svorio mažinimo. Ši daržovė ilgiau suteikia sotumo jausmą ir laikoma tinkama sergantiesiems diabetu.

Valgomoji skorzoneros šaknis taip pat turi vitaminų C, E ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, magnio, geležies ir kalcio.

Reikėtų turėti omenyje, kad skorzoneros dažniausiai nerasite populiariuose prekybos centruose – jos verta ieškoti sveiko maisto parduotuvėse.

Kaip paruošti skorzonerą? Paprastai ji verdama apie 30 minučių parūgštintame, pasūdytame ir šiek tiek pasaldintame vandenyje. Ji puikiai tinka kepti orkaitėje, apkepti svieste su džiūvėsėliais, taip pat užkepti su bešamelio padažu. Skorzonera skani ir patiekta su įvairiais padažais, pavyzdžiui, česnakiniu. Tai gali būti puikus garnyras prie pietų, pateikiamas vietoje bulvių.