CP v2

Blog

  • Daugelis į Velykų krepšelį deda tik druską, bet viena prieskonio detalė dažnai pamirštama

    Yra dalykų, kuriuos į Velykų krepšelį prisimename beveik visada: kiaušinius, dešrą ar druską. Tačiau neretai ruošiant šventinį krepšelį pamirštamas ir kitas svarbus prieskonis – pipirai. Žemiau paaiškinama, kodėl ši detalė taip pat verta vietos Velykų krepšelyje.

    Juodieji pipirai Velykų krepšelyje, nors ne visuose regionuose laikomi privalomu elementu, turi savo simboliką ir papildo kitų į krepšelį dedamų produktų prasmę.

    Jei svarstote, kokius pipirus rinktis, dažniausiai rekomenduojami paprasti malti juodieji pipirai. Tai tradiciškiausias pasirinkimas, be to, jie labiausiai tinka prie kiaušinių, kuriais dalijamasi per Velykų pusryčius. Kai kurie renkasi pipirus žirneliais – mažame indelyje jie atrodo dekoratyviai, o kiti į krepšelį įdeda spalvotų pipirų. Galutinis pasirinkimas priklauso nuo šeimos tradicijų ir to, kokius prieskonius naudojate kasdien.

    Be druskos ir pipirų į Velykų krepšelį tradiciškai dedami ir kiti produktai. Vienas svarbiausių – duona, simbolizuojanti Kristaus kūną, taip pat gerovę ir sotumą. Žinoma, krepšelyje paprastai būna ir margučiai, mėsos gaminiai – pavyzdžiui, kumpis, dešra ar kiti vytinti bei rūkyti gaminiai – bei krienai.

    Krepšelyje neretai paliekama vietos ir saldumynams. Dažnai, kaip puošmena ir simbolinis akcentas, įdedamas Velykų avinėlis – iš cukraus, tešlos, sviesto ar kitų medžiagų. Jis siejamas su gyvybės pergale prieš mirtį ir Prisikėlusiu Kristumi. Kai kurie taip pat įdeda gabalėlį velykinio pyrago, pavyzdžiui, tradicinės babkos.

  • Ar galima šaldyti kiaušinius? Viena klaida virtuvėje gali kainuoti skonį ir laiką

    Šiuolaikinė virtuvė moko vieno: maisto švaistymas – atgyvena, o išradingas produktų laikymas tampa tikra namų kulinarų supergalia. Dažnai prisiperkame atsargų pasinaudodami akcijomis arba ruošdamiesi šventiniam gaminimo maratonui, o vėliau iškyla klausimas – ką daryti su kiaušinių pertekliumi? Ar juos galima šaldyti namų šaldiklyje taip, kad išliktų kokybė ir maistinė vertė? Pateikiame aiškius atsakymus ir patarimus, kaip išvengti nemalonių staigmenų virtuvėje.

    Daugeliui pilnas šaldytuvas kiaušinių labiausiai siejasi su Velykomis, kai šis produktas tampa tikru stalo herojumi. Tačiau noras sutaupyti laiko ir pinigų lemia, kad vis dažniau perkame daugiau „atsargai“. Nors kiaušiniai gana ilgai išsilaiko, jų galiojimo laikas nėra begalinis.

    Prieš pradedant nerimauti dėl artėjančios datos ant pakuotės, verta žinoti pagrindines šaldymo taisykles. Šaldymas – puikus būdas prailginti produktų „gyvenimą“, tačiau svarbu suprasti, kad ne kiekviena kiaušinio forma vienodai gerai toleruoja minusinę temperatūrą.

    Dažna klaida kyla iš entuziazmo „susidėti atsargų“. Jei po vaišių liko keli kietai virti kiaušiniai ir kilo mintis juos įdėti į šaldiklį, kad pravers salotoms po savaitės, tokios idėjos geriau atsisakyti.

    Virti kiaušiniai šaldymui netinka. Nors jie netaps toksiški, jų struktūra smarkiai pasikeis: baltymas po atšildymo tampa guminis, kietas, ima skirtis vanduo, o skonis ir išvaizda praranda patrauklumą. Kur kas geriau kiaušinius sunaudoti iškart – pavyzdžiui, pasigaminti kiaušinių užtepėlę ir suvalgyti per 2 dienas, nei „nubausti“ juos šaldiklio tremtimi.

    Kitaip yra su žaliais kiaušiniais: juos šaldyti galima, bet tik tinkamai paruošus. Svarbiausia taisyklė – nedėkite į šaldiklį visų kiaušinių su lukštu. Užšąlant skystis viduje plečiasi, todėl lukštas greičiausiai sutrūks. Rezultatas – netvarka stalčiuje ir didesnė bakterinės taršos rizika.

    Štai trys patikrinti būdai, kaip kiaušinius šaldyti saugiai:

  • Kada iš tikrųjų galima valgyti pašventintą maistą: daugelis metų metus klydo

    Ar galima paragauti pašventintų kiaušinių ir mėsos vos grįžus iš bažnyčios, po kelių valandų nuo šventinimo, o gal tik kitą dieną per Velykų pusryčius? Šis klausimas kasmet sugrįžta, kai akys krypsta į gardžiai atrodantį krepšelio turinį. Ne visi žino, kad Bažnyčia nurodo konkretų laiką, kada derėtų pradėti valgyti pašventintą maistą.

    Norintieji kuo greičiau paragauti Velykų gėrybių gali nusivilti – tradicija ragina palaukti. Nors nemažai žmonių pradeda valgyti šventintą maistą jau Didįjį šeštadienį, pagal paprotį tai laikoma klaida.

    Nors produktai jau būna pašventinti, laikantis tradicijos ir tikėjimo praktikų, juos įprasta valgyti tik per iškilmingus Velykų sekmadienio pusryčius. Būtent tada šeima ar artimieji dalijasi pašventintu kiaušiniu ir ragauja kitus krepšelyje esančius valgius.

    Didysis šeštadienis krikščioniškoje tradicijoje yra tylos, gedulo ir laukimo metas. Pasninkas (nors ir ne toks griežtas kaip Didįjį penktadienį) baigiasi tik po Velyknakčio liturgijos, švenčiamos šeštadienio vakarą, arba po Prisikėlimo procesijos sekmadienio rytą. Todėl, remiantis tradicija, anksčiausias metas paragauti šventinto maisto – šeštadienio vakaras, kai baigiasi pasninkas. Vis dėlto labiausiai rekomenduojama palaukti iki kito ryto, tai yra iki Velykų pusryčių.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nėra laikoma nuodėme. Ši rekomendacija turi praktinę ir simbolinę prasmę: laukimas iki Velykų pusryčių padeda išlaikyti Velykų tridienio ritmą ir pabrėžia bendro šventinio stalo reikšmę. Jei vis dėlto jau spėjote ką nors paragauti, belieka pasimėgauti pašventinto maisto skoniu ir prisiminti, kad svarbiausia – dvasinis pasirengimas šventėms.

  • Gydytojai vis dažniau rekomenduoja šį gėrimą: išgersite vakare ir naktį nebesibudinsite

    Gydytojai ir dietologai vis dažniau atkreipia dėmesį į vaisius, kurie gali prisidėti prie melatonino gamybos. Tarp dažniausiai minimų – vyšnios, o iš jų pagamintos natūralios sultys be pridėtinio cukraus neretai veikia net efektyviau nei patys vaisiai. Sumaišytos su šiltu pienu, jos padeda atsipalaiduoti, o reguliariai vartojamas gėrimas gali pastebimai pagerinti miego kokybę.

    Vyšnių pienas pasižymi subtiliu vaisiniu skoniu ir paprastai yra švelnus skrandžiui. Kita vertus, jei vargina laktozės netoleravimas, pojūčiai gali būti nemalonūs. Tokiu atveju verta rinktis pieną be laktozės arba sojų gėrimą, kuris taip pat turi triptofano ir gali būti geras kalcio šaltinis.

    Švelniai rūgštokas vyšnių skonis ir kreminė pieno tekstūra sukuria gėrimą, kuris ne tik padeda lengviau užmigti, bet ir numalšina norą suvalgyti ką nors saldaus. Jei esate linkę naktį užkandžiauti, toks vakarinis pasirinkimas gali būti naudingas. Skonis geriausiai atsiskleidžia gėrimą lengvai pašildžius, tačiau per aukšta temperatūra gali pabloginti jo tekstūrą ir skonį.

    Kad vyšnių pienas būtų veiksmingiausias, jį rekomenduojama išgerti maždaug likus valandai iki miego. Tai gali tapti aiškiu signalu organizmui, kad artėja poilsio ir atsistatymo metas. Gėrimo nereikėtų palikti paskutinei minutei – taip sumažinsite tikimybę nubusti naktį dėl poreikio nueiti į tualetą. Reguliarus vakaro ritualas didina šansą išsimiegoti nepertraukiamai, o tai svarbu savijautai ir darbingumui kitą dieną.

    Kad gėrimas nesutrauktų, niekada nepilkite šaltų vyšnių sulčių į verdantį pieną. Pieną geriausia pašildyti iki maždaug 60 laipsnių Celsijaus – kad būtų šiltas, bet nedegintų. Tuomet sultis pilkite pamažu, nuolat energingai maišydami. Taip pasieksite tolygią, glotnią ir kremišką konsistenciją.

    Jei netoleruojate laktozės, rinkitės pieną be laktozės. Jeigu esate alergiški karvės pieno baltymams, tinka sojų gėrimas. Norintys sumažinti cukraus kiekį gali atsisakyti medaus arba jį pakeisti eritritoliu.

    Ši informacija skirta pažintiniams ir edukaciniams tikslams ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų visada pasitarkite su specialistu.

  • Ką iš tiesų valgė diktatoriai: nuo Hitlerio mitybos iki Kimo Čen Iro delikatesų manijos

    Ką iš tiesų valgė diktatoriai: nuo Hitlerio mitybos iki Kimo Čen Iro delikatesų manijos

    Šiandien pažvelkime į diktatorių gastronominius įpročius ir į tai, kaip maistas gali atspindėti jų charakterį, kasdienes rutinas bei mąstymo būdą.

    Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai politinių lyderių mitybos įpročiai buvo ne tik keisti, bet ir iškalbingi. Vieni rinkosi paprastą, asketišką maistą, kiti mėgavosi prabanga bei egzotika. Tačiau beveik visada šie pasirinkimai vienaip ar kitaip derėjo su jų valdymo stiliumi.

    Adolfas Hitleris save pristatinėjo kaip vegetarą. Jis valgė kiaušinius, daržoves, sriubas ir košes, demonstratyviai vengė mėsos. Vis dėlto prie stalo jis elgėsi toli gražu ne pagal etiketą: valgydavo skubiai, dažnai piktnaudžiaudavo saldumynais ir turėjo virškinimo problemų.

    Nikolae Čaušesku, priešingai, laikėsi griežto mitybos režimo. Jis rinkdavosi paprastus patiekalus, neretai net į oficialius renginius veždavosi savo maistą, o visi produktai prieš patiekiant būdavo kruopščiai tikrinami.

    Benitas Musolinis nebuvo klasikinės italų virtuvės gerbėjas. Jo mėgstamiausias patiekalas buvo paprastos salotos su česnaku ir aliejumi. Be to, jis bandė keisti ir šalies mitybos įpročius, skatindamas ryžius vietoje tradicinių makaronų.

    Mao Dzedunas mėgo aštrų maistą ir manė, kad jis simbolizuoja jėgą bei ryžtą. Vienas jo mėgstamiausių patiekalų buvo saldžiame padaže troškinta kiauliena – patiekalas, kuris vėliau tapo savotiška valstybine kulinarine tradicija.

    Muammaras Gaddafis garsėjo meile kupranugarių pienui ir patiekalams iš kupranugarių. Nepaisydamas specifinio šių produktų poveikio organizmui, jis jų neatsisakė ir laikė naudingais.

    Pol Potas maitinosi gerokai kukliau nei kai kurie kiti diktatoriai. Jo racione būdavo vaisių, mėsos ir alkoholio. Vis dėlto masinio bado, kurį patyrė gyventojai, fone net ir toks maistas atrodė kaip prabanga.

    Kim Čen Iras išsiskyrė potraukiu brangiems delikatesams. Jis kaupė alkoholio kolekcijas, užsisakinėjo egzotiškų produktų iš įvairių šalių ir net laikė specialistų komandą, atsakingą vien už jo mitybą.

    Jo įpėdinis Kim Čen Unas šiuos įpročius tęsė. Teigiama, kad jis mėgsta riebų maistą, delikatesus ir alkoholį, o tokia mityba, pasak gandų, turėjo įtakos ir jo sveikatai.

    Fidelis Kastro turėjo silpnybę saldumynams ir ledams. Pasakojama, kad kartais jis pats gamindavosi maistą naktimis, o jo meilė desertams ne kartą tapo politinių istorijų dalimi.

    Josifas Stalinas pirmenybę teikė gruzinų virtuvei. Jis rengdavo ilgus pobūvius su gausybe maisto ir alkoholio, kur svečiams dažnai tekdavo „neatsilikti“ nuo šeimininko tempo.

    Idi Aminas mėgo paprastą maistą, tačiau turėjo ir neįprastų įpročių: valgydavo daug vaisių ir laikydavosi tam tikrų mitybos ritualų.

    Šie pavyzdžiai rodo, kad maistas yra ne tik skonio ar įpročio reikalas. Jis gali pasakoti ir apie valdžią, kontrolę, baimę bei gyvenimo būdą. Kartais lėkštė apie žmogų papasakoja ne mažiau nei jo politiniai sprendimai.

  • Ispanijoje tai delikatesas, o Lietuvoje dar retas: padrón paprikos – švelnios, skaidulingos

    Padrón paprikos kilusios iš Galisijos – tiksliau, iš Herbón ir Padrón apylinkių šiaurės vakarų Ispanijoje. Pagal saugomo produkto aprašą jų auginimo tradicijos siekia XVII amžių. Būtent šiame regione per kartas buvo atrenkami augalai taip, kad vaisiai būtų švelnaus skonio, o aštrumas pasitaikytų tik retkarčiais.

    Europos Sąjungoje oficialiai saugomas pavadinimas yra „Pemento de Herbón“, o prekyboje ši veislė neretai žymima kaip „Padrón“.

    Padrón paprikų galima rasti ir Lietuvos prekyboje – dažniausiai didesniuose prekybos centruose, jos parduodamos sveriamos arba pakuotėse. Renkantis verta ieškoti tvirtų, blizgių, be dėmių vaisių, geriausia – su išlikusiu koteliu. Dėl plonos odelės šios paprikos greitai netenka drėgmės, todėl jas geriausia paruošti per kelias dienas nuo įsigijimo. Taip pat pravartu žinoti, kad tai gana sezoniškas produktas, tad pasiūla gali kisti.

    Norintys jų ne pirkti, o užsiauginti patys, taip pat turi galimybių: sodininkystės parduotuvėse pasitaiko padrón veislės sėklų. Augintojų teigimu, augalai tinka auginimui atvirame grunte, geriausia šiltoje, saulėtoje vietoje, o vaisiai paprastai užauga maždaug iki 5 cm ilgio.

    Mūsų klimato sąlygomis šias paprikas patogiausia auginti iš daigų. Sėklos sėjamos po priedanga, o jauni augalai į dirvą ar didesnius vazonus sodinami tuomet, kai praeina šalnų rizika. Padrón paprikoms patinka šiluma, reguliarus laistymas, derlinga ir pralaidi žemė bei nuo vėjo apsaugota vieta.

    Įdomu tai, kad vaisių aštrumą lemia ne vien veislės savybės, bet ir auginimo sąlygos. „Pemento de Herbón“ dokumentacijoje pabrėžiama, jog aukštesnė temperatūra, sausra ir augalo patiriamas stresas gali padidinti aštresnių paprikų dalį. Panašias sąsajas tarp vandens trūkumo ir kapsaicino junginių kiekio mini ir moksliniai šaltiniai.

    Padrón paprikos yra lengvos, mažai kaloringos ir puikiai tinka kasdieniam, daržovėmis paremtam racionui. „Pemento de Herbón“ specifikacijoje nurodoma, kad 100 g šviežio produkto vidutiniškai yra 2,2 g skaidulų ir 24 mg vitamino C, taip pat randama liuteino bei beta karoteno.

    Vienas klasikinių būdų jas paruošti – trumpai apkepti. Tai paprastas receptas, lengvai pritaikomas bet kurioje virtuvėje: nereikia nei daug ingredientų, nei ilgo stovėjimo prie viryklės.

    Svarbiausia – paprikas gerai nuplauti ir itin kruopščiai nusausinti. Tai reikšminga, nes drėgnos daržovės keptuvėje labiau taškysis, o vietoje kepimo ims troškintis.

    Įkaitinkite didelę keptuvę ir įpilkite alyvuogių aliejaus. Jei norite, galima įdėti lengvai sutraiškytų česnako skiltelių, kad aliejus įgautų aromato, tačiau tai nėra būtina. Kai aliejus įkais, sudėkite paprikas vienu sluoksniu.

    Kepkite kelias minutes, dažnai pakratydami keptuvę arba vartydami žnyplėmis. Odelė turėtų vietomis paruduoti, ant jos gali atsirasti smulkių pūslelių, o pačios paprikos suminkštėti, bet nesutižti. Iškepusias perkelkite į lėkštę ir iš karto pabarstykite stambia druska.

    Štai ir visas principas: trumpas kepimas, aukšta temperatūra ir dosniai parinkta druska padeda išryškinti būdingą, švelniai augalinį, kiek salstelėjusį skonį.

    Keptos padrón paprikos puikiai tinka kaip tapas, tačiau jas galima patiekti ir su duona bei alyvuogių aliejumi, šalia sūrių ir alyvuogių, kaip garnyrą prie keptos mėsos ar žuvies, su keptomis bulvėmis arba kaip šiltą užkandį susitikimuose su draugais.

  • Įmetė kiaušinių dėžutes į verdantį vandenį – mišinys trūkius užglaisto geriau už glaistą

    Įmetė kiaušinių dėžutes į verdantį vandenį – mišinys trūkius užglaisto geriau už glaistą

    Šįkart – apie tai, kaip paprastas kiaušinių dėžutes galima paversti praktiška remonto medžiaga. Šis triukas itin paprastas, o rezultatas gali praversti atliekant smulkius namų tvarkymo darbus.

    Daugelis dėžutes tiesiog išmeta net nesusimąstydami, kad tai nėra vien šiukšlė, o žaliava, kurią galima panaudoti pakartotinai. Skyrus šiek tiek laiko ir įdėjus minimaliai pastangų, galima pasigaminti universalią masę, kuri kai kuriais atvejais atstoja glaistą arba tinka smulkiems taisymams.

    Pirmiausia užvirinkite vandenį ir pasiruoškite kartonines kiaušinių dėžutes. Jas suplėšykite į mažesnius gabalus – taip bus lengviau apdoroti. Kai vanduo užvirs, sudėkite kartoną į puodą ir palikite pamirkti, retkarčiais pamaišydami. Kartonas pamažu suminkštės ir ims virsti vientisa mase.

    Tuomet nupilkite vandenį. Svarbu pasiekti tinkamą konsistenciją: masė neturi būti pernirkusi, bet ir ne per sausa. Po to gerai išminkykite ją rankomis, kad neliktų gumulėlių ir struktūra taptų tolygesnė.

    Kitas žingsnis – paruošti antrąją mišinio dalį. Putplastį sumaišykite su tirpikliu, kad gautumėte tirštą pagrindą. Darykite tai po truputį, kad komponentai gerai susijungtų.

    Kai pagrindas paruoštas, į jį įmaišykite paruoštą kartono masę ir šiek tiek silikoninių klijų. Viską kruopščiai išmaišykite, kol gausite vienalytę, tirštą ir plastišką masę, tinkamą naudoti įvairiems darbams.

    Šiuo mišiniu patogu užtaisyti įtrūkimus, skylutes ar nedidelius paviršiaus pažeidimus. Jis gali tikti medienai, betonui ir net plastikui – pavyzdžiui, galima sutaisyti įskilusį kibirą ar užpildyti sienų plyšius.

    Užtepus masę, leiskite jai gerai išdžiūti. Sukietėjusi ji tampa tvirta ir atsparesnė apkrovoms.

    Pagrindinis šio būdo privalumas – paprastumas ir taupumas: panaudojamos buityje randamos medžiagos, kurios dažniausiai keliauja į šiukšliadėžę, o rezultatas pasiekiamas be didelių išlaidų.

    Be to, toks sprendimas prisideda ir prie mažesnio atliekų kiekio. Kartais tereikia šiek tiek kūrybiškumo, kad įprasti daiktai virstų praktiškais namų sprendimais.

  • Natūralus filtras kepenims: šią super daržovę valgo retas, o efektas stebina

    Artišokas – viena maistingiausių, bet kartu ir mažai kalorijų turinčių daržovių, todėl jį nesunku įtraukti į kasdienį racioną nepadidinant bendro energijos kiekio. Vienas vidutinio dydžio, virtas artišokas, sveriantis apie 120 gramų, suteikia maždaug 60–70 kilokalorijų. Kartu jis yra geras skaidulų šaltinis (apie 7 gramus), taip pat turi kalio, magnio ir vitamino C.

    Skaidulos padeda lėtinti gliukozės įsisavinimą, gerina žarnyno veiklą ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Dėl to energijos lygis dienos eigoje tampa stabilesnis, o ši daržovė ypač tinka tiems, kurie nori pasirūpinti virškinimu ir kartu sumažinti suvartojamų kalorijų perteklių.

    Artišokuose taip pat yra bioaktyvių junginių – cinarino ir polifenolių, siejamų su natūralių kepenų funkcijų palaikymu. Šios medžiagos skatina tulžies gamybą, todėl riebalai virškinami sklandžiau, o medžiagų apykaitos produktai iš organizmo šalinami efektyviau. Be to, antioksidacinis poveikis padeda mažinti laisvųjų radikalų daromą žalą, kuri gali apsunkinti kepenų ląstelių darbą. Reguliariai vartojamas artišokas gali prisidėti prie kasdienių organizmo „apsivalymo“ procesų ir mažinti kepenims tenkantį krūvį.

    Artišoko kokybę galima įvertinti dar parduotuvėje. Geriausi egzemplioriai būna sunkūs pagal savo dydį, tvirti ir standūs, jų lapeliai glaudžiai prigludę, o spalva – vienoda, sodriai žalia. Toks vaizdas dažniausiai reiškia, kad valgoma dalis bus mėsingesnė, o skonis – ryškesnis. Vertėtų vengti lengvų, išdžiūvusių artišokų, taip pat tokių, kurių lapai prasiskleidę ar matyti vystymo požymių – išvirti jie neretai būna kietesni ir blankesnio skonio.

    Paruošimas nėra sudėtingas, tačiau svarbu laikytis kelių žingsnių. Pirmiausia artišoką reikia kruopščiai nuplauti, tuomet nupjauti viršūnę, pašalinti kiečiausius išorinius lapus, o kotą patrumpinti ir, jei reikia, nulupti – jis taip pat valgomas, tik turi būti tinkamai paruoštas. Didesniuose, labiau subrendusiuose artišokuose būtina išimti pluoštinį vidų, nes net ir išvirus jis išlieka kietas.

    Nuvalytas dalis verta iš karto panardinti į vandenį su citrinų sultimis – taip daržovė mažiau patamsėja ir išlaiko patrauklesnę išvaizdą.

    Universaliausias būdas ruošti artišoką – virimas garuose. Taip geriau išsaugomas skonis, tekstūra ir maistinė vertė, nes daržovė turi mažiau kontakto su vandeniu, todėl mažiau tirpių medžiagų „pabėga“ į nuovirą. Tai ypač aktualu antioksidantams, kurių kiekis intensyviai verdant vandenyje gali mažėti. Garuose virtas artišokas tinka patiekti visą arba naudoti kaip neutralią bazę, pagardinus alyvuogių aliejumi, citrinų sultimis ir šviežiomis žolelėmis.

    Virimas vandenyje išlieka populiarus dėl paprastumo ir galimybės greitai paruošti didesnį kiekį, tačiau taip lengviau pervirti ir per daug suminkštinti daržovę. Kepimas orkaitėje ar grilinimas suteikia intensyvesnį skonį ir lengvai apskrudusį paviršių – tai puikiai tinka pietų patiekalams, salotoms, kaip priedas prie žuvies ar makaronų. Dažnai geriausias rezultatas pasiekiamas derinant technikas: iš pradžių artišoką lengvai apvirti ar paruošti garuose, o vėliau trumpai pakepti arba apkepti ant grotelių – taip išgaunamas ryškesnis skonis, bet vidus nelieka žalias.

    Nors artišokas vis dar nėra dažniausias pasirinkimas, virtuvėje jis geriausiai atsiskleidžia paprastuose patiekaluose, kur neužgožiamas ingredientų gausa. Jis tinka salotoms su alyvuogių aliejumi, citrina ir rukola, makaronams su česnaku ir parmezanu, taip pat užtepėlėms ar jogurtiniams padažams su žolelėmis. Viduržemio jūros virtuvėje artišokai dažnai naudojami picoms, omletams ar lengvoms daržovių tartoms.

    Sotesniuose patiekaluose artišokas dera su žuvimi, vištiena ar keptomis bulvėmis, ypač jei šalia yra alyvuogių aliejaus, česnako ir šviežių žolelių. Jis gali papildyti rizotą, daržovių apkepus ar makaronus su džiovintais pomidorais ir alyvuogėmis, suteikdamas vientisą, pikantišką skonio kryptį. Trumpas apkepimas keptuvėje po virimo padeda išryškinti aromatą ir pagerinti tekstūrą. Geriausia artišoką vertinti kaip papildantį ingredientą, kuris net ir paprastuose patiekaluose pastebimai pakelia skonio bei maistinės vertės kartelę.

  • Svarbu kiekvienam: paprasti žingsniai, kaip saugiai pasiruošti geriamojo vandens atsargas

    Svarbu kiekvienam: paprasti žingsniai, kaip saugiai pasiruošti geriamojo vandens atsargas

    Šiais sudėtingais laikais geriamojo vandens atsargomis turėtų pasirūpinti kiekvienas. Tai nėra užgaida ar perdėtas atsargumas – tai gyvybiškai svarbus pasirengimas nenumatytiems atvejams.

    Avarijos, stichinės nelaimės, vandens telkinių užterštumas ar žemės drebėjimai gali lemti, kad įprastas vanduo iš čiaupo ar šulinio taps netinkamas vartoti. Kelių dešimčių litrų atsarga suteikia laiko išlaukti krizę nerizikuojant sveikata. Svarbiausia – tinkamai ją paruošti ir laikyti taip, kad vanduo išliktų saugus net ir po daugelio metų.

    Plastikiniai buteliai ar kanistrai yra patogūs, tačiau ilgalaikiam būtent geriamojo vandens laikymui jie nėra geriausias sprendimas. Laikui bėgant plastikas gali išskirti mikrodaleles ir chemines medžiagas, kurios patenka į vandenį. Net ir maistinis plastikas ilgainiui gali prarasti sandarumą ir tapti nepageidaujamų priemaišų šaltiniu. Todėl patikimiausias variantas ilgalaikėms atsargoms – stiklinė tara.

    Kad vanduo galėtų išsilaikyti ilgą laiką ir išliktų bakteriologiškai švarus, jį būtina tinkamai „užkonservuoti“.

    Veikite etapais:

    Tara. Stiklainius ar stiklinius butelius kruopščiai išplaukite su soda, gerai išskalaukite ir sterilizuokite. Paprasčiausia tai padaryti įkaitintoje orkaitėje (120–150 °C) 15–20 minučių arba išvirinant puode su vandeniu.

    Vanduo. Naudokite filtruotą arba nusistovėjusį vandenį. Tuomet jį virkite 10–15 minučių. Virinimas sunaikina daugumą mikroorganizmų ir sumažina deguonies kiekį, todėl vanduo mažiau linkęs gesti.

    Išpilstymas ir uždarymas. Karštą, ką tik virintą vandenį supilstykite į sterilią, dar šiltą tarą, palikdami minimalų oro tarpą – apie 1–1,5 cm. Nedelsdami uždarykite sterilizuotais dangteliais ir sandariai užsukite. Papildomam patikimumui stiklainius galima pasterizuoti: sudėti į puodą su vandeniu, užvirinti ir kaitinti 20–30 minučių.

    Laikymas. Paruoštą vandenį laikykite tamsioje ir vėsioje vietoje – rūsyje, spintoje ar sandėliuke. Jei tara tinkamai sterilizuota ir sandariai uždaryta, vanduo gali išlikti tinkamas vartoti labai ilgai – nuo kelerių metų iki dešimtmečių.

    Toks paruošimo būdas padeda išlaikyti vandenį bakteriologiškai švarų ir saugų: jis nežaliuoja, neįgauna nemalonaus kvapo ir išsaugo natūralų skonį.

  • Lenkai per Velykas laidojo žurą ir silkę: šie papročiai šiandien skamba neįtikėtinai

    Šiandien Velykos dažniausiai siejamos su pasninku, maisto šventinimu Didįjį šeštadienį, iškilmingais sekmadienio pusryčiais ir linksmu šlapinimusi per antrąją šventės dieną. Daugelyje namų vis dar puoselėjami šeimos papročiai: bendri pasiruošimo darbai, margučių dažymas ar dalijimasis kiaušiniu. Tai gyvos tradicijos, sujungiančios skirtingas kartas.

    Vis dėlto dar prieš kelis dešimtmečius Velykų papročiai Lenkijoje atrodė gerokai kitaip. Nemažai tradicijų – tiek kulinarinių, tiek kultūrinių – išnyko beveik be pėdsako.

    Senieji su Velykomis susiję valgymo papročiai buvo kur kas griežtesni ir labiau simboliniai nei šiandien. Vienas keisčiausių – vadinamosios žuro ir silkės laidotuvės, daugiausia žinotos Kujavijos regione. Per 40 pasninko dienų žmonės maitinosi labai kukliai: vyravo paprasti pasninkiniai patiekalai, ant stalo dažniausiai būdavo žuras (be priedų) ir silkė.

    Didįjį penktadienį šių patiekalų buvo atsisakoma simboliškai: žurą išpildavo į iškastą duobę, o silkes pakabindavo ant medžio. Taip buvo aiškiai pažymima pasninko pabaiga ir būsimos velykinės gausos pradžia.

    Ne mažiau stebina ir kadaise kaimuose galiojęs draudimas kepti duoną. Jis būdavo taikomas dar likus savaitei iki Verbų sekmadienio ir trukdavo iki Didžiojo penktadienio. Tikėta, kad šio papročio sulaužymas gali užtraukti sausras ūkiui ar net visai apylinkei. Prietarai buvo vertinami itin rimtai: nepaklusnias šeimininkes esą galėdavo „pagrobti“ iš namų, kartu paimti visus puodus ir sumesti juos į netoliese esančią upę ar ežerą.

    Netroško ir bendruomeniškų, žaismingų tradicijų. Viena jų – valatka, žaidimas, kai kiaušiniai ridenami stalu. Dalyviai turėdavo pademonstruoti taiklumą ir miklumą, kad jų kiaušinis, susidūręs su kitais, nesuskiltų ir nenuriedėtų ant žemės. Laimėdavo tas, kurio kiaušinis pasirodydavo „stipriausias“ ir likdavo sveikas, o kaip prizą jis susirinkdavo pralaimėjusiųjų kiaušinių lukštus. Paprastas žaidimas neretai įtraukdavo visą šeimą.

    Kai kuriuose regionuose, ypač Legnicos apylinkėse, būdavo puoselėjama tradicija dalyti maistą vargingiausiems. Paprotys vadintas duona, silkė ir grašis. Didįjį penktadienį vienuoliai iš benediktinių ir kartūzų vienuolynų neturtingiesiems dalydavo duoną bei silkes, neretai pridėdami ir specialiai nukaldintų smulkių monetų. Tai buvo solidarumo ir rūpesčio kitais ženklas.

    Dar neįprastesnis buvo paprotys velykinius pusryčius valgyti ant lauko rėžio. Šeimos išeidavo į savo laukus ir valgydavo stovėdamos, tikėdamos, kad šventinio maisto gausa persiduos būsimam derliui. Pašventintų kiaušinių lukštai būdavo išbarstomi ant dirvos, kaip ir šventinės duonos trupiniai. Taip simboliškai „pasidalijama“ maistu su gamta, prašant jos palankumo.

    Senosios praktikos rodo, kaip glaudžiai maistas buvo susijęs su kasdieniu gyvenimo ritmu, tikėjimu ir gamtos ciklais. Nors šiandien švenčiama kitaip, žmonės ir dabar telkiasi prie velykinio stalo.

    Velykų tradicijos apėmė ne vien valgius – egzistavo ir platus kultūrinių apeigų pasaulis. Pavyzdžiui, mažai kas žino, kad dar visai neseniai Verbų sekmadienis buvo vadinamas Gluosnių sekmadieniu. Vietoj spalvingų verbų į bažnyčią nešdavo gluosnio šakeles, simbolizavusias atgimstantį gyvenimą.

    Mažosios Lenkijos regione iki šiol galima aptikti Siudejos bobos tradicijos pėdsakų, nors anksčiau ji buvo gerokai paprastesnė. Vyras, persirengęs moteriškais drabužiais ir su suodžiais ištepta veido oda, kartu su spalvinga, liaudiškais rūbais pasipuošusia palyda lankydavo sodybas ir ieškodavo jaunų merginų. Jų veidus ištepti suodžiais esą turėjo atnešti sveikatą, sėkmę ir pranašauti greitą santuoką. Tai buvo savotiška alternatyva šlapinimuisi vandeniu, tik vietoj jo naudoti suodžiai.

    Pasak pasakojimų, ir antroji Velykų diena kadaise atrodė kitaip. Pirmiausia žmones per kojas plakdavo gluosnio vytelėmis, o tik po to apliedavo šaltu vandeniu. Apeiga buvo siejama su pavasario atėjimu ir turėjo simbolizuoti apsivalymą. Kašubuose ši tradicija vadinta degavimu, o Velykų pirmadienis – Degus.

    Viena prieštaringiausių tradicijų buvo Judaso skandinimas arba kartuvės. Šis nuo XVIII amžiaus žinomas paprotys turėjo priminti biblinę išdavystę. Didįjį ketvirtadienį Judaso iškamša būdavo „teisiama“, po to pakabinama ant bažnyčios bokšto, o Didįjį penktadienį numetama, daužoma, plakama lazdomis ir galiausiai metama į vandenį. Ilgainiui Bažnyčia šį paprotį uždraudė dėl jo žiaurumo.

    Šiandien daugelis šių apeigų išliko tik pasakojimuose ar pavienėse vietovėse. Vis dėlto jos atskleidžia turtingą folklorą – Velykų tradicijos Lenkijoje buvo kupinos simbolių ir vietinių reikšmių.

    Velykos ne visada atrodė taip, kaip įprasta dabar. Kadaise papročiai, nors šiandien skambantys neįprastai, buvo svarbi vietos tapatybės dalis. Dalis jų nugrimzdo užmarštin, todėl verta juos prisiminti, kad geriau suprastume senąją kultūrą ir tai, kaip smarkiai keitėsi šventimo būdas.