Blog

Velykų stalo neįmanoma įsivaizduoti be kiaušinių – tai vertingas šventinio meniu produktas, aprūpinantis organizmą baltymais, vitaminais ir mineralais. Klinikinė dietologė paaiškino, kokia jų paruošimo forma laikoma palankiausia sveikatai.

Pasak specialistės iš vaivadijos specializuotos ligoninės, pavadintos šv. Barboros vardu, kiaušiniai yra visavertis maistas: jie suteikia aukštos biologinės vertės baltymų, B grupės vitaminų, taip pat vitaminų A ir D. Be to, juose gausu mineralų, tokių kaip geležis ir selenas.

„Geriausias pasirinkimas – minkštai arba pusiau kietai virti kiaušiniai. Tuomet baltymai geriausiai įsisavinami, o vitaminų netekimai yra minimalūs. Ilgesnis virimas ar kepimas sukelia gerokai didesnius maistinių medžiagų nuostolius“, – aiškino dietologė.

Ji taip pat priminė, kad kiaušinius galima drąsiai naudoti salotoms ir kitiems patiekalams, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į priedus. Per didelis majonezo ar riebių padažų kiekis gali paversti net ir maistingą patiekalą gerokai kaloringesniu. Specialistės teigimu, per šventes tokių priedų galima leisti sau daugiau, tačiau kasdienybėje verta nepersistengti.

Kalbėdama apie cholesterolį, ekspertė pabrėžė, kad dažnos baimės ne visada pagrįstos. „Sveikiems žmonėms saikingas kiaušinių vartojimas paprastai nedaro neigiamo poveikio lipidų kiekiui kraujyje. Didesnę įtaką turi bendras gyvenimo būdas, fizinis aktyvumas ir visa mityba, o ne vienas atskiras produktas“, – teigė ji.

Dietologė atkreipė dėmesį ir į psichologinį švenčių aspektą. „Velykos – tai poilsio ir buvimo su šeima laikas. Šiuo laikotarpiu verta mėgautis maistu ir nesilaikyti itin griežtos dietos“, – sakė specialistė.

Pasak dietologų, saikas ir tinkamas kiaušinių paruošimo būdas leidžia suderinti tradicijas su rūpesčiu sveikata.

Pirmoji Velykų diena daugeliui yra ypatingas metas, skirtas Dievui ir šeimai. Vis dėlto tradicija primena: šią dieną derėtų susilaikyti nuo įvairių darbų ir veiklų, o draudimų sąrašas – ilgas.

Pirmąją Velykų dieną nerekomenduojama imtis sunkių fizinių ir buitinių tvarkymosi darbų. Įprastai sakoma, kad tądien ne vieta skalbimui, siurbimui, šlavimui, dulkių valymui ar lyginimui. Manoma, kad namų ruoša turėjo būti atlikta iš anksto, o per Velykas tam ne metas.

Tradicija taip pat ragina vengti bet kokių žemės darbų, kurie esą „trukdo“ gamtai atsinaujinti. Dėl to patariama atsisakyti net ir paprastų, malonių sodo darbų.

Kadangi Velykos yra nedarbo diena, tądien nebus tvarkomi ir jokie oficialūs reikalai. Tačiau net jei yra galimybė dirbti namuose ar užsiimti „popieriniais“ darbais, tradiciškai siūloma ir to vengti, daugiau dėmesio skiriant šventei bei artimiesiems.

Dar vienas svarbus paprotys – neišmesti maisto likučių iš velykinio šventinimo krepšelio. Nuo seno tikėta, kad Didįjį šeštadienį pašventintas maistas negali būti iššvaistytas. Ši mintis dažnai taikoma ne tik per šventes – ji primena atsakingą požiūrį į maistą visus metus.

Per Velykas raginama nesipykti ir nelikti nesantaikoje. Šis laikas laikomas meilės ir taikos laikotarpiu, tinkamu susitaikymui, nesusipratimų išsiaiškinimui ir santykių stiprinimui.

Taip pat primenama, kad pirmąją Velykų dieną tikintiesiems svarbus dalyvavimas šv. Mišiose. Katalikams tai yra pareiga – kaip ir Eucharistijos priėmimas. Išpažintis šią dieną nėra privaloma, jei žmogus yra malonės būsenoje.

Kasmet prieš Velykas grįžta ir diskusijos apie aprangą bažnyčioje. Nemažai žmonių svarsto, ar egzistuoja tam tikras „kodeksas“, tačiau pabrėžiama, kad tiek eilinį sekmadienį, tiek per Velykas vertėtų laikytis kelių principų.

Velykinė apranga į bažnyčią turėtų būti elegantiška, kukli ir klasikinė, tačiau šventiška. Savaime suprantama, ji turi būti tvarkinga ir švari.

Dvasininkai atkreipia dėmesį, kad kai kuriose šalyse netinkamas apsirengimas gali tapti priežastimi neįleisti į šventovę. Anot jų, ir pas mus kartais pamirštama, jog apranga bažnyčioje turėtų būti apgalvota ir atitikti tam tikrus reikalavimus. Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių mano, kad aiškesnės taisyklės turėtų būti taikomos ir mūsų šalyje.

Vešli magnolija gali pakerėti iš pirmo žvilgsnio: dideli, įspūdingi žiedai atrodo tarsi iš pasakos ir tampa viena gražiausių pavasarinio sodo puošmenų. Tačiau verta prisiminti, kad šis augalas gali būti reiklus, todėl jam dažnai prireikia papildomos pagalbos. Geros žinios – ją galima suteikti pasitelkus paprastą, namuose randamą trąšą.

Magnolija greitai parodo, jei jai trūksta tinkamų sąlygų. Norint išvengti sulėtėjusio augimo ir menko žydėjimo, svarbu įvertinti jos poreikius. Geriausiai ji jaučiasi derlingoje, humusingoje ir šiek tiek rūgščioje dirvoje. Taip pat ji nemėgsta persodinimo ir jautriai reaguoja į šaknų pažeidimus, todėl tinkamas vietos parinkimas ir sąlygos yra itin svarbūs dar tada, kai augalas tik pasodinamas.

Magnolijai labiausiai tinka saulėta arba pusiau pavėsinga vieta, apsaugota nuo vėjo. Ne mažiau svarbi ir dirvos drėgmė: substratas turėtų būti nuolat lengvai drėgnas, tačiau ne permirkęs. Sudarius geras sąlygas, augalas atsilygina intensyvesniu augimu ir gausiu žydėjimu.

Pavasarį magnolija pradeda aktyviai vegetuoti ir ruoštis žydėjimui, todėl tuo metu jai ypač praverčia maisto medžiagos – azotas, fosforas ir kalis. Jos padeda formuotis ūgliams bei žiedams.

Daugelis renkasi specialias, magnolijoms skirtas trąšas – tai tinkamas sprendimas. Vis dėlto yra vienas esminis dalykas: dirvos reakcija. Net ir kokybiškos trąšos neveiks taip efektyviai, jei žemė bus per daug šarminė. Magnolijoms palankiausia šiek tiek rūgšti terpė – joje maisto medžiagos pasisavinamos geriausiai. Todėl verta natūraliai pasirūpinti dirvos sąlygų gerinimu.

Čia gali praversti tai, ką daugelis tiesiog išmeta – kavos tirščiai. Jie turi augalams naudingų mikroelementų ir švelniai rūgština dirvą, o magnolijai tai itin svarbu.

Reguliariai naudojami atvėsinti ir šiek tiek pradžiovinti kavos tirščiai gali padėti magnolijos šaknims geriau pasisavinti maistines medžiagas, o rezultatas – įspūdingesnis žydėjimas. Pakanka aplink augalą paberti ploną tirščių sluoksnį ir atsargiai įmaišyti jį į viršutinį dirvos sluoksnį.

Magnolijos priežiūra nesibaigia vien tręšimu. Ne mažiau svarbus ir mulčiavimas – jis padeda išlaikyti tinkamą dirvos drėgmę bei apsaugo negiliai esančias šaknis tiek nuo perkaitimo, tiek nuo iššalimo.

Tinkamai parinktas mulčias taip pat slopina piktžolių augimą ir pamažu praturtina dirvą organinėmis medžiagomis. Magnolijoms geriausiai tinka pušų žievė, spygliai, rūgštus kompostas ir sodo durpės.

Triukšmas už sienos gali greitai sugadinti poilsį ir tapti kasdienio streso priežastimi. Garsiai leidžiamas kaimyno televizorius – problema, su kuria susiduria daugelis daugiabučių gyventojų. Pravartu žinoti, kokių veiksmų imtis ir kada praverčia teisės aktuose numatytos priemonės.

Pirmiausia rekomenduojama pabandyti situaciją išspręsti tiesiogiai – ramiai pasikalbėti su kaimynu. Praktikoje neretai paaiškėja, kad triukšmą keliantis žmogus tiesiog neįvertina jo masto: tai gali lemti klausos sutrikimai arba įprotis klausytis dideliu garsu.

Pokalbis turėtų būti dalykiškas ir konkretus. Verta įvardyti, kuriuo paros metu triukšmas jaučiamas labiausiai, ir paaiškinti, kaip tai veikia kasdienį gyvenimą – trukdo miegoti, dirbti ar pailsėti.

Daugeliu atvejų pakanka kompromiso: susitarti sumažinti garsą vakare, o prireikus pasitelkti techninius sprendimus, pavyzdžiui, naudoti ausines.

Jeigu geranoriški susitarimai neveikia, galima imtis teisinių ir administracinių priemonių. Pranešimus dėl viešosios rimties trikdymo galima teikti policijai, taip pat kreiptis į namo administratorių ar bendriją.

Teisės aktai numato, kad ramybės trikdymas triukšmu gali būti laikomas pažeidimu nepriklausomai nuo paros meto. Tai reiškia, kad pareigūnų įsikišimas galimas ne tik vadinamosios nakties ramybės metu.

Be to, Civilinis kodeksas numato galimybę ginti savo teises tais atvejais, kai triukšmas trukdo naudotis būstu. Kraštutinėse situacijose galima kreiptis į teismą, siekiant įpareigoti kaimyną nutraukti pažeidimus.

Svarbūs gali būti ir bendrijų ar daugiabučius administruojančių organizacijų vidaus taisyklių reikalavimai – jose dažnai detaliai apibrėžiama, kaip galima naudotis patalpomis, ir nurodomas nakties ramybės laikas. Tokių taisyklių pažeidimai gali tapti pagrindu papildomiems administraciniams veiksmams.

Nepriklausomai nuo formalių žingsnių, verta pagalvoti ir apie sprendimus, mažinančius garso skverbimąsi į butą. Vieni veiksmingiausių – akustinę izoliaciją gerinančios medžiagos, pavyzdžiui, garsą sugeriantys skydai ar specialios sienų dangos.

Papildomai gali padėti ir interjero elementai, natūraliai slopinantys triukšmą: kilimai, užuolaidos, minkšti baldai. Taip pat reikšmingas durų ir langų sandarumas – jį galima pagerinti pritaikant tinkamas tarpines.

Nors techniniai sprendimai nepašalina triukšmo šaltinio, jie gali pastebimai sumažinti jo keliamą diskomfortą. Derinant juos su taikiais susitarimais ar oficialiomis priemonėmis, dažnai pavyksta realiai pagerinti akustinį komfortą namuose.

Aviečių auginimas sode nėra sudėtingas, tačiau norint džiaugtis gausiu ir skaniu derliumi, krūmus būtina tinkamai apsaugoti nuo kenkėjų. Tam puikiai tinka reguliarus purškimas natūraliomis priemonėmis, kurias lengva pasigaminti namuose.

Natūralūs purškalai – seniai sodininkų išbandytas būdas, padedantis sumažinti amarų daromą žalą ir pristabdyti grybelinių ligų plitimą. Tinkamai parinkti mišiniai taip pat gali prisidėti prie geresnio krūmų žydėjimo ir bendros augalo būklės.

Kad avietės augtų sveikai ir gausiai derėtų, verta vienu metu spręsti dvi užduotis: riboti kenkėjų kiekį ir sudaryti palankias sąlygas augalui stiprėti. Paprasti naminiai receptai dažniausiai yra greitai paruošiami, o jų pakanka veiksmingai profilaktikai.

Vienas populiariausių pasirinkimų – purškalas su mielėmis. Jis gali padėti atbaidyti kai kuriuos kenkėjus, pavyzdžiui, amarus, avietinį žiedgraužį, avietinį vabalą, stiebinį gumbauodį ir voratinklines erkes, taip pat sumažinti riziką, kad išplis grybelinės ligos. Be to, toks purškimas gali teigiamai veikti krūmo žydėjimą.

Mieliniam purškalui paruošti reikės 32 g sausų mielių arba 100 g šviežių mielių, 0,5 l riebaus pieno ir 10 l vandens.

Mieles suberkite į didesnį indą ir užpilkite drungnu pienu. Gerai išmaišykite, tuomet supilkite vandenį. Jei norite, galite įdėti šiek tiek ištirpinto ūkiško muilo – taip tirpalas geriau prilips prie lapų ir stiebų. Paruoštą mišinį supilkite į purkštuvą.

Šiuo tirpalu aviečių krūmą apipurkškite kartą per savaitę, ypatingą dėmesį skirdami apatinei lapų pusei.

Dar viena veiksminga alternatyva – česnako pagrindu pagamintas purškalas. Jo poveikis panašus į mielių tirpalo.

Du česnako skilteles susmulkinkite spaustuku, sudėkite į indą ir užpilkite 1 l drungno vandens. Palikite pastovėti per naktį. Kitą dieną skystį perkoškite ir įmaišykite 0,5 arbatinio šaukštelio sodos.

Šį tirpalą purkškite ant krūmo du kartus per savaitę, kai pradeda formuotis žiediniai pumpurai. Patogiausia tai daryti naudojant purkštuvą su smulkia dulksna.

Purpurinė skabioza – lengvai auginamas, bet įspūdingai atrodantis augalas, galintis žydėti visą vasarą. Pasodinta tinkamoje vietoje ir gavusi minimalios priežiūros, ji tampa ryškia sodo puošmena. Be to, šis augalas veikia tarsi magnetas naudingiems vabzdžiams – bitėms, kamanėms ir drugeliams.

Ieškote augalo, kuris akimirksniu pakeistų gėlyną? Rožės, rododendrai ar bijūnai – gana įprastas pasirinkimas, tačiau verta atkreipti dėmesį į purpurinę skabiozą. Jos žiedai, priklausomai nuo veislės, gali būti purpuriniai, rožiniai, balti ar melsvi, todėl gėlynas įgauna daugiau spalvų ir lengvumo. Svarbu ir tai, kad šis augalas tinka net pradedantiesiems.

Purpurinė skabioza (Scabiosa atropurpurea L.), dar vadinama „našlaitė“, priklauso sausmedinių šeimos augalams ir dažniausiai auginama dėl dekoratyvumo. Ji išsiskiria dailiais žiedynais, kurie ne tik puošia, bet ir skleidžia malonų aromatą. Augalas paprastai užauga apie 70–90 cm aukščio. Natūraliai jis paplitęs Viduržemio jūros regione.

Purpurinė skabioza paprastai žydi nuo liepos iki rudens. Jei vasara palanki ir augalas auga tinkamomis sąlygomis, žiedais jis gali džiuginti iki pat rugsėjo, o kartais – ir iki spalio.

Jei daigus auginate po priedanga, į nuolatinę vietą juos geriausia perkelti gegužę, kai praeina šalnų rizika. Dažnai rekomenduojama tai daryti po vadinamųjų „šaltųjų sodininkų“, t. y. po gegužės 15 dienos. Sėklas galima sėti ir tiesiai į dirvą, tačiau tuomet geriausia palaukti iki balandžio vidurio.

Nors skabioza nėra reikli, verta laikytis kelių paprastų taisyklių, kad ji augtų sveikai ir gausiai žydėtų. Svarbiausia – parinkti tinkamą vietą ir sudaryti augalui palankias augimo sąlygas.

Šis augalas vertinamas ne tik dėl grožio. Purpurinė skabioza pritraukia naudingus vabzdžius, todėl gali padėti sodą paversti tikra prieglobsčio vieta apdulkintojams. Tai ypač aktualu tiems, kurie nori gyvesnio, natūralesnio ir biologiškai įvairesnio sodo.

Skabioza puikiai atrodo gėlynuose, ypač derinama su astrėmis, rožėmis ar dekoratyvinėmis žolėmis. Ji tinka ir alpinariumams, o žiedus galima naudoti floristinėms kompozicijoms. Dėl universalumo šiam augalui sode dažniausiai nesunku rasti vietą.

Invazinės svetimžemės rūšys – tai organizmai, perkelti už savo natūralios aplinkos ribų ir naujomis sąlygomis pradėję sparčiai plisti. Dažnai tokie augalai neturi natūralių priešų, todėl greitai nustelbia vietinę augaliją. Dėl to sutrikdoma ekosistemų pusiausvyra ir mažėja biologinė įvairovė.

Ši problema svarbi ne tik gamtai, bet ir ekonomikai. Invaziniai augalai gali mažinti derliaus kokybę bei kiekį, o jų naikinimas sukelia papildomų išlaidų žemės ūkiui ir viešajam sektoriui. Dėl šios priežasties tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmeniu taikomos priemonės, ribojančios tokių rūšių plitimą.

Lenkijoje invazinių rūšių valdymą reglamentuoja 2021 m. rugpjūčio 11 d. įstatymas dėl svetimžemių rūšių bei 2022 m. gruodžio 9 d. Ministrų Tarybos nutarimas. Juose nustatomi ypač pavojingomis pripažintų rūšių sąrašai ir elgesio su jomis taisyklės, įskaitant draudimą jas auginti, dauginti ir parduoti.

Invazinių augalų sąraše yra nemažai rūšių, kurios dar visai neseniai buvo populiarios soduose arba augintos praktiniais tikslais. Dabar jų auginimas yra draudžiamas, o kai kuriais atvejais gali tekti augalus pašalinti.

Invazinių svetimžemių rūšių buvimas privačiame sklype reiškia ir tam tikras pareigas. Žemės savininkas neturėtų šių augalų dauginti ar sąmoningai platinti. Daugeliu atvejų būtina juos pašalinti, ypač jei yra rizika, kad populiacija toliau plėsis.

Taip pat svarbu prisiminti, kad netinkamai šalinant invazinius augalus galima pasiekti priešingą rezultatą. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, rūgštynės (japoninis rūgtis), gali atželti net iš mažų augalo fragmentų. Todėl darbus reikėtų atlikti kontroliuojamai, o kilus abejonių – pasitarti su specialistais ar vietos institucijomis, atsakingomis už aplinkos apsaugą.

Nesilaikant reikalavimų gali kilti teisinių pasekmių, įskaitant finansines baudas. Todėl prieš įsigyjant naujų augalų sodui verta pasitikrinti, ar jie nėra įtraukti į naujausią draudžiamų rūšių sąrašą.