Blog

Ateityje laukti krūtinės ląstos rentgeno ar laboratorinių tyrimų, kad būtų diagnozuotas plaučių uždegimas ir kitos su plaučiais susijusios ligos, gali nebereikėti. Tyrėjai pristatė nešiojamo jutiklio prototipą, kuris tokias būkles potencialiai galėtų nustatyti iš žmogaus kvėpavimo.

Prietaisas veiktų analizuodamas specialias nanodaleles, kurias pacientas pirmiausia įkvepia. Vėliau, jas iškvepiant, nanodalelės „atsineša“ prie jų prisijungusius bižymenis, galinčius parodyti ligos požymius giliai organizme.

Prototipą sukūrė Masačusetso technologijos instituto („MIT“) komanda. Prietaisas pavadintas „PlasmoSniff“.

Kol kas jis dar nebuvo išbandytas su žmonėmis – testai atlikti tik su pelėmis. Tai reiškia, kad prieš pritaikymą medicinos įstaigose reikės papildomų tyrimų, tačiau mokslininkai teigia matantys didelį šios idėjos potencialą.

Pasak komandos, atlikus daugiau bandymų, jutiklis galėtų tapti greita ir patogia priemone klinikose ar net namuose, nereikalaujančia sudėtingos laboratorinės elektronikos, kuri paprastai būna tik ligoninėse.

„Praktiškai įsivaizduojame, kad pacientas įkvėptų nanodalelių ir maždaug per 10 minučių iškvėptų sintetinį bižymenį, kuris atspindėtų plaučių būklę“, – teigė mechanikos inžinierius Aditya Garg.

„Mūsų naujoji „PlasmoSniff“ technologija leistų šiuos iškvepiamus bižymenis aptikti per kelias minutes vietoje“, – pridūrė jis.

Nanodalelės, kurias aptinka jutiklis, kuriamos jau ne vienerius metus. Su jomis susieti bižymenys, arba cheminės žymos, atsiskiria tuomet, kai susiduria su tam tikrais proteazių fermentais – specifiniais baltymų fragmentais, būdingais konkrečioms ligoms.

Taip tyrėjai gauna signalą, ko ieškoti, tačiau šių bižymenų iškvepiami kiekiai yra labai maži. Kad būtų galima aptikti tokius menkus pėdsakus, ši sistema naudoja metodą, vadinamą plazmonika – šviesos tyrimu ir valdymu. Būtent iš čia ir kilo pavadinimas „PlasmoSniff“.

Konkrečiai, jutiklis remiasi Ramano spektroskopija – technika, kai šviesa naudojama molekulės vibracijoms matuoti. Šios vibracijos veikia kaip saviti „parašai“, atspindintys atomų judėjimą cheminių ryšių viduje, ir padeda identifikuoti molekules.

Pats jutiklis naudoja auksines nanodaleles, „pakabintas“ virš plonos aukso plėvelės – auksas laikomas itin tinkamu metalu plazmonikai. Vandeniu padengti mikroskopiniai tarpeliai jutiklio viduje sulaiko tikslinius bižymenis ir sustiprina jų vibracijas tiek, kad jas būtų galima užfiksuoti.

Žmogaus kvėpavime gausu lakiųjų organinių junginių, galinčių rodyti įvairius organizmo procesus – nuo žarnyno mikrobiomos būklės iki medžiagų apykaitos efektyvumo. Vis dėlto šis jutiklis yra skirtas aptikti tik labai mažą dalį iškvepiamų cheminių medžiagų.

„Tai lyg adatos šieno kupetoje paieška“, – sakė mechanikos inžinierė Loza Tadesse.

„Mūsų metodas aptinka tą adatą, kuri kitu atveju paskęstų triukšme“, – pridūrė ji.

Šiuo metu mokslininkai tebėra prototipo stadijoje: bandymams naudojo peles, o paieška apsiribojo vienu konkrečiu bižymeniu.

Bandant su žmonėmis, procesas būtų sudėtingesnis. Be to, tyrėjams dar reikia sukurti kaukę primenantį priedą, kuris leistų paciento kvėpavimą analizuoti maždaug penkias minutes.

Numatoma, kad tai būtų derinama su įtaisu, panašiu į astmos inhaliatorių, skirtu nanodalelėms įkvėpti. Sveikų žmonių organizme šios nanodalelės tiesiog pasišalintų, nesant ligos, kuri jas „suaktyvintų“ per specifinius fermentus.

Jei artimiausiais metais pavyktų sėkmingai išvystyti technologiją ir ją pritaikyti platesniu mastu, tai galėtų tapti reikšmingu nauju ligų stebėsenos ir nustatymo būdu. Tyrėjai pabrėžia, kad sprendimas galėtų būti pritaikomas ne tik kvėpavimo takų problemoms, pavyzdžiui, plaučių uždegimui, bet ir gerokai platesniems tikslams.

„Tai neapsiriboja vien šiais bižymenimis ar net diagnostikos taikymu“, – sakė L. Tadesse.

„Jis taip pat galėtų aptikti pramonines chemines medžiagas ar ore esančius teršalus. Jei molekulė gali sudaryti vandenilinius ryšius su vandeniu, galime pasitelkti jos vibracinį „pirštų atspaudą“ ir ją nustatyti. Tai gana universali platforma“, – aiškino ji.

Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo leidinyje „Nano Letters“.

Velykinis šokoladas jau užtvindė parduotuvių lentynas. Vieni iš karto griebia pieniško šokolado kiaušinius, kiti stabteli ties tamsesniais gaminiais, manydami, kad jie būtinai sveikesni.

Juodasis šokoladas dažnai laikomas „geresniu“ pasirinkimu, nes paprastai jame būna daugiau kakavos ir mažiau cukraus nei pieniškame. Tačiau ar jis iš tiesų visada sveikesnis?

Visa šokolado istorija prasideda nuo kakavos pupelių – tai tropinio augalo sėklos. Apdorojus pupeles gaunamos kakavos sausosios medžiagos (kartesnio skonio dalis) ir kakavos sviestas (riebioji dalis, suteikianti šokoladui glotnią tekstūrą).

Šokoladas gaminamas iš kakavos sausųjų medžiagų, kakavos sviesto ir cukraus. Pieniškame šokolade papildomai būna pieno miltelių arba sutirštinto pieno.

Juodajame šokolade kakavos dalis paprastai gerokai didesnė – dažniausiai siekia 50–90 proc. Pieniškame šokolade kakavos sausųjų medžiagų paprastai būna apie 20–30 proc., o likusią dalį sudaro pieno ingredientai ir cukrus.

Dėl didesnio kakavos kiekio juodasis šokoladas paprastai turi šiek tiek daugiau kai kurių mineralų. Dažniausiai minimi magnis, geležis ir cinkas. Taip pat jame yra pastebimai daugiau kofeino, nors jo vis tiek gerokai mažiau nei įprastame kavos puodelyje.

Tuo metu pieniškas šokoladas, dėl pieno sudedamųjų dalių, dažniausiai turi daugiau kalcio, bet neretai jame būna ir daugiau pridėtinio cukraus.

Kakavoje natūraliai gausu augalinių junginių, vadinamų polifenoliais. Jie veikia kaip antioksidantai ir padeda saugoti organizmo ląsteles nuo pažeidimų. Kadangi juodajame šokolade kakavos daugiau, paprastai jame būna ir daugiau šių junginių. Skaičiuojama, kad juodajame šokolade flavanolių (polifenolių rūšies) gali būti kelis kartus daugiau nei pieniškame.

Lyginant su kitais produktais, kurie dažnai giriami dėl antioksidantų, kakavoje tam tikrų polifenolių kiekis gali būti labai didelis. Tačiau tai nereiškia, kad bet kuris šokoladas automatiškai tampa sveikatingumo produktu.

Tyrimai apie kakavą ir juodąjį šokoladą pateikia įdomių įžvalgų, ypač kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemą. Kakavos flavanoliai, kaip rodo dalis tyrimų, gali padėti kraujagyslėms atsipalaiduoti ir palaikyti geresnę kraujotaką. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose fiksuotas nedidelis kraujospūdžio sumažėjimas ir kai kurie kraujagyslių funkcijos rodiklių pagerėjimai.

Vis dėlto svarbu nepamiršti svarbių niuansų. Dalis tyrimų buvo atlikti naudojant koncentruotus kakavos ekstraktus arba specialiai suformuluotus produktus, o ne įprastas plyteles ar velykinius kiaušinius, kuriuos randame parduotuvėse. Be to, tirtos dozės neretai būna didesnės ir labiau koncentruotos, nei žmonės įprastai suvartoja kasdien.

Didelės apimties apžvalgose kartais pastebimos sąsajos tarp šokolado vartojimo ir mažesnės kai kurių ligų rizikos, tačiau įrodymų kokybė dažnai vertinama kaip silpna ar labai žema. Taip yra todėl, kad daug tyrimų yra stebimieji: jie gali parodyti tendencijas, bet neįrodo, kad būtent šokoladas sukelia teigiamą poveikį.

Esmė paprasta: kakavoje tikrai yra naudingų augalinių junginių, tačiau šokoladas, kurį dažniausiai valgome per šventes, nėra maisto papildas.

Be to, pasirinkti juodąjį šokoladą dar nereiškia automatiškai mažiau cukraus. Kai kuriuose juodojo šokolado gaminiuose jo būna stebėtinai daug – priklausomai nuo receptūros, cukrus gali sudaryti net 40–50 proc. Tokiu atveju didesnė velykinė figūrėlė gali reikšti ir labai solidų pridėtinio cukraus kiekį.

Tai galioja ir velykiniams kiaušiniams: net jei ant pakuotės pabrėžiamas „tamsus“ šokoladas, sudėtyje cukrus gali būti tarp pirmųjų ingredientų. Kadangi ingredientai sąraše pateikiami mažėjančia tvarka pagal kiekį, cukrus, esantis pirmoje vietoje, reiškia, kad jo produkte yra daugiausia.

Todėl verta apversti pakuotę ir pasitikrinti sudėtį bei maistinę vertę.

Juodasis šokoladas dažniausiai turi tam tikrą mitybinį pranašumą prieš pienišką, tačiau kiek jis realus, priklauso nuo kakavos procento ir gamybos būdo. Kaip bendra taisyklė, verta rinktis šokoladą, kuriame kakavos yra 70 proc. ar daugiau, o sudėties sąraše pirmoje vietoje nurodyti kakavos ingredientai, o ne cukrus.

Aukštesnės kokybės juodojo šokolado sudėtis dažniau gali atrodyti taip: kakavos masė, kakavos milteliai, kakavos sviestas, cukrus, vanilė. Žemesnės kokybės variantuose neretai pirmuoju numeriu atsiduria cukrus, o kakava nurodoma tik vėliau.

Galiausiai verta rinktis tokį šokoladą, kuris jums iš tiesų skanus, ir nepamiršti saiko. Bendras mitybos paveikslas yra svarbesnis nei keli velykiniai saldumynai.

O didžiausia Velykų šokolado nauda – malonumas juo dalintis.

Tekstas parengtas remiantis dviejų dietologijos ir visuomenės sveikatos specialisčių įžvalgomis.

Daugeliui „sveika mityba“ pirmiausia reiškia tai, ką valgome: daugiau vaisių ir daržovių, mažiau greitojo maisto ar kruopštų kalorijų skaičiavimą.

Tačiau sveika mityba neapsiriboja vien suvalgyto maisto sudėtimi. Ne mažiau svarbūs yra mūsų įpročiai, elgesys ir požiūris į valgymą. Tai gerai atskleidžia ortoreksija – sutrikimas, kai žmogus obsesyviai siekia valgyti tik „sveiką“ maistą. Iš pirmo žvilgsnio toks žmogus galėtų pasirodyti besimaitinantis pavyzdingai, tačiau realybėje šis sutrikimas dažnai susijęs su sunkumais santykiuose, prastesne gyvenimo kokybe ir kitais iššūkiais.

Tyrimai rodo, kad sveikatai gali būti naudinga perkelti dėmesį nuo paties maisto į tai, kaip mes valgome ir ką patiriame valgydami.

„Sveiką mitybą“ sutapatinti su „sveika dieta“ ypač paskatino Vakarų šalyse nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio sustiprėjęs nerimas dėl vadinamosios „nutukimo epidemijos“. Ji dažnai apibrėžiama kaip sparčiai didėjantis žmonių, kurių kūno masės indeksas yra 30 ar daugiau, skaičius.

Vis dėlto nutukimo priežastys yra sudėtingos ir iki galo neaiškios – jas lemia daug veiksnių, ne vien tai, ką žmogus valgo. Be to, vien moralizuojant ar raginant antsvorio turinčius žmones valgyti „sveikiau“, visuomenės nutukimo rodikliai nemažėja.

Kai kurie duomenys leidžia manyti, kad pernelyg didelis susitelkimas į svorį prisidėjo prie didėjančių netvarkingo valgymo ir valgymo sutrikimų mastų. Tai apima problemiškus valgymo įpročius bei iškreiptą požiūrį į maistą, kūno svorį, formas ir išvaizdą.

Akivaizdu, kad požiūrį į sveiką mitybą verta keisti.

Vis daugiau mokslinių darbų nagrinėja intuityvaus valgymo principus ir jų naudą. Intuityvus valgymas reiškia pasitikėjimą vidiniais kūno signalais, kurie padeda suprasti, kada, ką ir kiek valgyti. Pavyzdžiui, atpažinti alkio požymius (gurgiantį pilvą, sumažėjusią energiją), pastebėti sotumo ar pasitenkinimo jausmą, o kartais – ir tam tikrų produktų norą, kai organizmui reikia konkrečių maistinių medžiagų (pavyzdžiui, baltymų po fizinio krūvio).

Tyrimai rodo, kad toks požiūris gali būti siejamas su geresne fizine ir psichikos sveikata, aukštesne mitybos kokybe ir mažesniu kūno masės indeksu.

Taip pat nustatyta, kad reguliariais intervalais valgant ir dažniau valgant kartu su kitais žmonėmis, gerėja bendra sveikata ir mitybos įpročiai.

Vis dėlto daugelį mūsų supa aplinka, kuri sveiką mitybą apsunkina. Nesveiki maisto pasirinkimai yra pigūs, lengvai prieinami, porcijos didelės, o rinkodara nuolat skatina valgyti daugiau. Tokiose sąlygose neretai užgožiami natūralūs alkio ir sotumo signalai, o susikurti teigiamą santykį su maistu tampa sunkiau.

Ši problema ypač aktuali socialiai pažeidžiamesnėse bendruomenėse. Tyrimuose, kuriuose nagrinėti kaimo vietovių gyventojų mitybos įpročiai, žmonės dažnai teigė norintys maitintis sveikiau, tačiau tam trukdė įtemptas grafikas ir didesnė sveikesnių produktų kaina.

Sveikai maitintis taip pat apsunkina įpročiai ir emocinis valgymas.

Praktiškai sveikas požiūris į valgymą dažniausiai reiškia subalansuotą, lankstų ir nesmerkiantį santykį su maistu – be baimės dėl „blogų“ produktų. Tai taip pat reiškia dėmesį alkio ir sotumo pojūčiams. Kartu svarbu nepamiršti, kad maistas yra ir socialinio bei kultūrinio ryšio dalis: sveikas požiūris į mitybą neignoruos žinių apie maistinę vertę, bet įpins jas į platesnį, ramesnį ir malonesnį valgymo patyrimą.

Štai trys idėjos, nuo ko galima pradėti:

1. Mokykitės atpažinti alkį ir sotumą.
Tai gali būti labai individualu. Ar pradedate jausti pilvo gurgimą, energijos sumažėjimą? Ar praėjo daug laiko nuo paskutinio valgymo? O valgant – ar ateina momentas, kai alkis dingsta ir nebejaučiate stipraus noro tęsti? Kai kuriems žmonėms padeda alkio ir sotumo skalės.

2. Atsisakykite „draudžiamo“ maisto etikečių.
Ar turite produktą, kurį labai mėgstate, bet nevalgote, nes laikote jį „blogu“ ar „uždraustu“? Pabandykite nedidelį kiekį įtraukti į kitą valgymą ar užkandį. Tai gali suteikti daugiau džiaugsmo ir sumažinti perdėtą to maisto „galios“ jausmą.

3. Valgykite ne vieni, kai tik įmanoma.
Jei dažniausiai valgote skubėdami ar vieni, paieškokite būdų suplanuoti daugiau laiko maistui ir įtraukti kitus: dažnesnes šeimos vakarienes ar bendrus pietus su kolegomis.

Žmonėms, turintiems sveikatos būklių, reikalaujančių konkrečios dietos (pavyzdžiui, sergantiems cukriniu diabetu ar celiakija), būtina laikytis medikų rekomendacijų. Vis dėlto net ir esant apribojimams, galima ugdyti sveikesnį santykį su maistu. Pavyzdžiui, viename tyrime nustatyta, kad 2 tipo cukriniu diabetu sergantys žmonės, kurie labiau linkę valgyti intuityviai, dažniau pasižymėjo geresne gliukozės kontrole.

Todėl jei neturite medicininių priežasčių, kurios draustų – gabalėlis gimtadienio torto nebūtinai yra problema. Svarbiausia po to įsiklausyti į kūną ir sustoti, kai pajuntate, kad užtenka.

Jei manote, kad jūsų santykis su maistu tapo nesveikas ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į šeimos gydytoją ir aptarti galimas pagalbos formas.

Alzheimerio ligos kilmė iki šiol kelia ginčų, tačiau naujas tyrimas siūlo paaiškinimą: liga gali prasidėti dėl dviejų svarbių baltymų konkurencijos smegenų ląstelėse.

Alzheimerio liga, dažniausia demencijos forma, seniai siejama su dviejų baltymų sankaupomis smegenyse – amiloido beta ir tau. Naujausiame darbe šie du procesai sujungiami į vieną modelį, kurį tyrėjai vadina vienijančia teorija. Jų teigimu, ji padeda suderinti iki šiol tarpusavyje prieštaravusias idėjas apie tai, kas iš tiesų lemia ligos vystymąsi.

Amiloido beta peptidai – tai lipnios didesnio baltymo dalys, kurios linkusios sulipti ir formuoti plokšteles. Manoma, kad tokios plokštelės gali pradėti kauptis net maždaug prieš 20 metų iki pasirodant pirmiesiems simptomams.

Vis dėlto dalis tyrimų rodo, kad tau raizginiai – netaisyklingai susilanksčiusių tau baltymų mazgai, besiformuojantys sergančiuose neuronuose – gali tiksliau atspindėti pažintinių funkcijų būklę nei amiloido beta plokštelės.

Įprastai tau baltymas stabilizuoja mikrovamzdelius – ląstelės vidinį „karkasą“. Tačiau sergant Alzheimerio liga tau atsiskiria nuo mikrovamzdelių ir ima trikdyti ląstelės veiklą.

Nors pastaraisiais metais ir amiloido beta, ir tau reikšmė buvo ne kartą permąstoma, šie du požymiai išlieka vieni svarbiausių Alzheimerio ligos tyrimų objektų. Mokslininkai bando atsakyti į klausimus, kas atsiranda pirmiau, kokį poveikį daro kiekvienas procesas ir ar jie sukelia ligą, ar tik ją lydi.

„Be demencijos, Alzheimerio diagnozei reikalingos ir amiloido beta, ir tau sankaupos smegenyse“, – aiškina Kalifornijos universiteto Riversaide chemijos profesorius Ryanas Julianas, tyrimo vyresnysis autorius. „Tačiau daugelis laboratorijų susitelkia į vieną iš jų, ignoruodamos kitą.“

Siekdami tai patikrinti, Julianas ir jo kolegos atliko baltymų jungimosi tyrimų seriją, daugiausia dėmesio skirdami tam, kaip amiloido beta ir tau sąveikauja mikrovamzdelių aplinkoje.

Tyrėjai pastebėjo, kad amiloido beta peptidų seka panaši į tą tau baltymo dalį, kuri prisitvirtina prie mikrovamzdelių. Tuomet jie sumaišė abu baltymus tirpale kartu su tubulinu – mikrovamzdelių „statybine“ medžiaga.

„Mūsų darbas rodo, kad amiloido beta ir tau konkuruoja dėl tų pačių prisijungimo vietų mikrovamzdeliuose, o amiloido beta gali neleisti tau tinkamai atlikti savo funkcijos“, – teigia Julianas.

Naudodami fluorescenciškai pažymėtą amiloido beta, mokslininkai galėjo matyti, kada šie peptidai „perima“ prisijungimo vietas, kurias įprastai naudoja tau baltymai.

Tyrėjai taip pat bandė „suvilioti“ amiloido beta kitu dažnu baltymu – mioglobinu, tačiau nustatė, kad amiloido beta vis tiek labiau linkęs jungtis prie mikrovamzdelių. Tai leidžia manyti, kad jis neprisitvirtina atsitiktinai prie bet kurio baltymo tirpale.

Remdamiesi gautais duomenimis, autoriai kelia hipotezę, kad gali būti rastas sprendimas vadinamajam „vištos ir kiaušinio“ klausimui, kas atsiranda pirmiau – amiloido beta ar tau patologija. Vis dėlto pabrėžiama, kad eksperimentai atlikti su išgrynintų baltymų mišiniais, o reali baltymų elgsena ląstelėse yra gerokai sudėtingesnė.

Jei amiloido beta išstumia tau iš įprastų prisijungimo vietų, kaip rodo šie tyrimai, tuomet tai galėtų paaiškinti, kodėl tau ima formuoti raizginius, o mikrovamzdeliai praranda stabilumą. Dėl to sutrinka esminės neuronų funkcijos ir galiausiai gali įvykti ląstelių žūtis.

„Esminis skirtumas yra suvokimas, kad tau pats savaime nepradeda patologijos, o problemiškas tampa po to, kai jį išstumia amiloido beta“, – rašo Julianas ir bendraautoriai.

Jie taip pat teigia, kad pagrindinis toksiškumo šaltinis smegenų ląstelėms gali būti būtent tau išstūmimas ir dėl to atsirandantis mikrovamzdelių veikimo sutrikimas, o ne vien plokštelių ar raizginių kaupimasis, nors šie procesai, pasak autorių, dar labiau apsunkina ląstelių būklę.

„Ši nauja hipotezė įprasmina daugelį ankstesnių stebėjimų literatūroje ir išsprendžia prieštaravimus tarp įprastų Alzheimerio ligos priežastį aiškinančių hipotezių“, – rašo tyrėjai.

Ši perspektyva gali kitaip įvertinti ir klinikinių tyrimų rezultatus: dalis terapijų, nukreiptų į Alzheimerio ligą, nuvylė, o kai kurie darbai parodė, kad amiloido beta plokštelių sumažinimas nebūtinai atkuria svarbiausias smegenų funkcijas.

Ilgainiui, jei šias išvadas patvirtins tolesni tyrimai, jos galėtų nukreipti pastangas kuriant veiksmingesnį gydymą. Alzheimerio liga sudaro iki 70 proc. demencijos atvejų, o patikimo išgydymo šiuo metu nėra.

Įdomu tai, kad naujesni tyrimai su gyvūnais leidžia įtarti, jog ličio preparatai gali turėti apsauginį poveikį, padėdami stabilizuoti mikrovamzdelius.

Todėl viena iš galimų krypčių ateityje galėtų būti terapijos, saugančios mikrovamzdelius – užuot vien tik siekus sumažinti baltymų sankaupas, kaip dažniausiai daro daugelis iki šiol kurtų Alzheimerio ligos gydymo metodų.

„Šis tyrimas padeda susieti daugelį rezultatų, kurie anksčiau atrodė nesusiję“, – teigia Julianas. „Jis suteikia aiškesnį vaizdą, kas gali vykti negerai neuronų viduje ir nuo ko galėtų prasidėti nauji gydymo būdai.“

Tyrimas publikuotas žurnale PNAS Nexus.