Blog

Krienus galima sodinti ankstyvą pavasarį, kai žemė atšyla ir tampa įdirbama – dažniausiai kovą arba balandį. Taip augalas spėja gerai įsišaknyti iki vasaros karščių. Kitas tinkamas metas – ruduo, kai dirva natūraliai drėgnesnė, o temperatūra pakankamai švelni, kad krienai suspėtų prisitaikyti iki žiemos. Svarbiausia vengti kraštutinių temperatūrų, nes tiek kaitra, tiek šaltis apsunkina įsišaknijimą.

Taisyklingas krienų sodinimas

Pasirinkus sodinimo laiką, būtina parinkti ir tinkamą vietą. Krienai geriausiai auga saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje, tačiau ilgalaikės kaitrios saulės reikėtų vengti. Dirva turėtų būti derlinga, humusinga, giliai supurenta ir laidi vandeniui. Optimalus pH – silpnai rūgštus, apie 5,5–6,5. Augalui patinka pastovi drėgmė, tačiau dirva neturi būti permirkusi. Palankiausia temperatūra augimui – apie 15–22 laipsnius šilumos.

Sodinukus galima pasiruošti iš subrendusio augalo: nuo pagrindinės šaknies atskiriamos šoninės šaknys. Rekomenduojama rinktis maždaug 1 cm storio ir 20–30 cm ilgio šaknų gabalėlius – tuomet naujas augalas turės daugiau „jėgų“ suformuoti stiprią pagrindinę šaknį. Rudenį paimti šaknų gabalėliai iki pavasario laikomi vėsioje patalpoje.

Sodinant šaknys dedamos į žemę įstrižai – jų viršutinė dalis turėtų likti maždaug 3 cm virš dirvos paviršiaus. Toks išdėstymas skatina tolygesnį augalo plitimą ir į šonus, ir gilyn. Dažniausiai sodinimo gylis būna apie 15 cm, o auginant vazone – maždaug 10–20 cm.

Taip pat svarbu laikytis atstumų: tarp augalų rekomenduojama palikti 50–60 cm, nes krienai sparčiai plečiasi ir užaugina didelius lapus. Pasodinus augalą reikia gausiai palaistyti. Kai pasirodo pirmieji lapai, pravartu krienus trumpam lengvai pridengti nuo saulės, kad jie palaipsniui priprastų prie sąlygų.

Kaip prižiūrėti krienus, kad šaknis būtų didelė ir sveika?

Krienams būtina nuolat šiek tiek drėgna dirva, todėl sausros metu gali prireikti papildomo laistymo. Vis dėlto persistengti nereikėtų – per daug vandens gali sukelti šaknų puvimą. Drėgmės trūkumas taip pat kenkia: šaknys vystosi silpniau, tampa plonesnės ir labiau sumedėjusios.

Ne mažiau svarbus ir tręšimas. Ruošiant vietą dar rudenį rekomenduojama įterpti komposto arba mėšlo. Pavasarį, kai augalas intensyviai auga, galima papildomai patręšti, geriausia – azoto turinčiais mišiniais.

Krienų priežiūroje itin reikšmingas reguliarus ravėjimas, ypač pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo. Jauni sodinukai prastai pakelia konkurenciją, o maisto medžiagų trūkumas gali pristabdyti jų augimą.

Piktžoles patogiausia kontroliuoti mulčiuojant dirvą. Organinio mulčio sluoksnis ne tik slopina nepageidaujamų augalų augimą, bet ir padeda ilgiau išlaikyti reikalingą drėgmę.

Taip pat verta pasirūpinti krienų plitimo kontrole. Tai labai ekspansyvus augalas, galintis užimti visą lysvę, nes lengvai dauginasi net iš mažo šaknies gabalėlio. Vienas praktiškų sprendimų – auginti dideliuose vazonuose (apie 60 cm skersmens ir maždaug 60 litrų talpos). Kita išeitis – įrengti fizines šaknų užtvaras, pavyzdžiui, iš tvirtos plėvelės ar kitų barjerų.

Bespyglis agrastas „Captivator“, kaip sufleruoja pavadinimas, yra veislė su gerokai mažesniu spyglių kiekiu. Dėl to uogas rinkti paprasčiau ir saugiau, sumažėja įbrėžimų rizika, todėl krūmas ypač tinka šeimoms su vaikais ir pradedantiesiems sodininkams. Ši Kanadoje išvesta veislė užauga maždaug iki 120 cm aukščio ir pasižymi labai dideliu atsparumu šalčiui. Krūmas auga plačiai, formuoja tvirtus ūglius, tačiau gausaus derėjimo metu jie kartais gali prireikti atramų.

„Captivator“ uogos yra didelės, tamsiai raudonos, plona odele, saldžiarūgščio skonio. Jos puikiai tinka valgyti šviežios, taip pat perdirbti į uogienes ar sultis. Be to, uogos gana gerai laikosi sandėliuojant. Veislė dera gausiai – iš vieno augalo galima priskinti net iki 4 kg uogų, o stabilus derlius išsilaiko kelerius metus iš eilės. Tai vidutinio vėlyvumo veislė: derlius dažniausiai subręsta antroje liepos pusėje.

Krūmas pasižymi labai dideliu atsparumu:

• permainingoms oro sąlygoms;
• tikrajai miltligei;
• rūdims ir kitoms grybinėms ligoms.

Dėl šių savybių „Captivator“ laikomas nereikliu ir lengvai auginamu augalu. Tiek krūmo, tiek uogų atsparumas sumažina apsauginių purškimų poreikį, todėl ši veislė ypač tinka ekologiniams sodams.

„Captivator“ geriausia sodinti rudenį arba ankstyvą pavasarį, dar neprasidėjus aktyviam augimui. Jei sodinukai plikomis šaknimis, prieš sodinant juos verta maždaug valandai pamerkti į vandenį. Duobė turėtų būti šiek tiek gilesnė nei augalo šaknų gumulas. Rekomenduojamas atstumas tarp augalų eilėje – 100–150 cm, o tarp eilių – 250–300 cm. Pasodinus krūmus galima patrumpinti, paliekant apie 2–3 pumpurus.

Ši veislė mėgsta saulėtas arba pusiau pavėsingas vietas. Svarbu, kad per vidurdienį krūmas turėtų galimybę gauti šiek tiek pavėsio. Geriausiai agrastas auga laidžioje dirvoje, kurios pH siekia 6,0–7,0. Molingą ar priemolio dirvožemį prieš sodinimą patartina papildyti organinėmis medžiagomis.

Tinkamas genėjimas – viena svarbiausių gausaus derėjimo sąlygų. Formuojamąjį genėjimą rekomenduojama atlikti pirmuosius 3 metus. Vėliau dažniausiai pakanka pavasarį krūmą atjauninti ir praretinti: pašalinti visus penkerių metų ir senesnius ūglius. Tai svarbu todėl, kad agrastai gausiausiai dera ant trejų–ketverių metų ūglių.

Kad serbentai augtų sveiki ir gausiai derėtų, pavasarį jiems reikia skirti daugiau dėmesio. Vienas svarbiausių sezono darbų – tinkamas krūmų genėjimas, kuris tiesiogiai veikia uogų kokybę ir derliaus gausą. Jei krūmai nebuvo apgenėti po derliaus nuėmimo (antroje vasaros pusėje), tai reikėtų padaryti dar prieš prasidedant vegetacijai ir išsiskleidžiant lapams – geriausia ne vėliau kaip iki kovo pradžios.

Po genėjimo verta pasirūpinti aplinka aplink krūmus. Pirmiausia reikėtų pašalinti piktžoles, kurios konkuruoja su serbentais dėl vandens, šviesos ir mineralinių medžiagų. Dirvą rekomenduojama atsargiai supurenti, kadangi serbentų šaknys dažnai būna negiliai. Jei pavasaris sausas, svarbu reguliariai laistyti.

Po laistymo arba lietaus, kai žemė jau drėgna, metas tręšti. Tam tinka tiek mineralinės trąšos, skirtos vaiskrūmiams, tiek paprastos, nebrangios namų priemonės. Po tręšimo aplink krūmus naudinga paskleisti natūralų mulčią – pavyzdžiui, nupjautą žolę, žievę ar šiaudus.

Pavasarį suaktyvėja ne tik augalai, bet ir kenkėjai, galintys smarkiai sumažinti derlių. Serbentams dažniausiai kenkia amarai, voratinklinės erkės ir serbentinis pumpurinis erkučis. Nuo jų gali padėti natūralūs purškalai, parinkti pagal situaciją ir augalo būklę.

5 paprastos naminės trąšos serbentams

Pavasarį serbentams ypač reikia maisto medžiagų. Nebūtina pirkti brangių preparatų – yra paprastų ir pigių būdų, padedančių užauginti didesnes, sultingesnes, kvapnesnes ir intensyvesnio skonio uogas.

Štai penki naminiai variantai, kuriuos galima naudoti vietoje ar greta įprastų trąšų:

1. Garstyčių sėklos. Dvi valgomąsias šaukštus garstyčių sėklų sumalkite kavamale ar trintuvu iki miltelių. Pabarstykite prie krūmo pagrindo, lengvai įmaišykite į dirvą ir palaistykite. Galima pasigaminti ir skystą trąšą: sumaltas garstyčias sumaišykite su 1 l vandens ir supilkite aplink serbentus.

2. Bulvių lupenos. Apie 1 kg lupenų sudėkite į kibirą ir užpilkite 10 l verdančio vandens. Palaukite, kol skystis atvės, tuomet perkoškite per sietą. Gautu nuoviru palaistykite serbentų krūmus.

3. Boro rūgštis. Į 10 l vandens įberkite 1 arbatinį šaukštelį vaistinėje įsigytos boro rūgšties (miltelių pavidalu). Šiuo tirpalu serbentus galima apipurkšti žydėjimo metu – tai gali padėti sklandesniam apdulkinimui ir geresniam uogų mezgimui.

4. Medžio pelenai. Juose gausu kalio, kuris siejamas su didesniu cukraus kiekiu uogose. Užtenka aplink krūmą pabarstyti maždaug 1 stiklinę pelenų, lengvai įmaišyti į dirvą ir palaistyti vandeniu. Ši priemonė netinka, jei dirva yra ryškiai šarminė – prieš naudojant verta pasitikrinti pH.

5. Krakmolas. Įprastas bulvių krakmolas gali sustiprinti krūmus ir prisidėti prie saldesnio skonio. Vieną stiklinę krakmolo sumaišykite su 3 l vandens ir pašildykite, kol tirpalas sutirštės. Gautą „kisielių“ praskieskite 10 l drungno vandens, atvėsinkite ir tuomet palaistykite krūmus.

Teigiama, kad tokios paprastos sudėties naminės trąšos, panaudotos pavasarį, gali padėti užauginti ne tik didesnes, bet ir saldesnes serbentų uogas.

Indinė lagerstremija (Lagerstroemia indica) – kraujaininių šeimos augalas, kilęs iš Azijos. Tai dekoratyvus krūmas arba nedidelis medelis, išsiskiriantis itin ilgu žydėjimu. Augalas gali ištverti iki -15 laipsnių šaltį, todėl, tinkamai parinkus vietą ir prižiūrint, gali augti ir Lietuvos sąlygomis.

Dažniausiai indinė lagerstremija užauga iki 2–6 metrų aukščio. Jos ūgliai ir kamienas pasidengę būdinga, besilupančia žieve. Lapai vasarą būna žali, o rudenį nusidažo geltona, oranžine ar raudona spalva, todėl augalas dekoratyvus ne tik žydėjimo metu.

Kodėl verta rinktis indinę lagerstremiją vietoj hortenzijų?

Lagerstremija pradeda žydėti liepą arba rugpjūtį. Tuomet krūmas pasidengia gausiais žiedynais, kurių žiedlapiai būna lengvai raukšlėti, tarsi gofruoti. Priklausomai nuo veislės, žiedai gali būti rožiniai, violetiniai, raudoni arba balti.

Žiedynai traukia vabzdžius apdulkintojus, o žiedai ant augalo išsilaiko iki spalio. Dėl tokio ilgo sezono lagerstremija neretai lyginama su hortenzijomis – ji taip pat suteikia sodo kompozicijoms ryškią, ilgai išliekančią spalvą.

Kaip prižiūrėti lagerstremiją, kad žydėtų apie 120 dienų?

Lietuvoje indinė lagerstremija dažnai auginama vazonuose ar didesniuose konteineriuose – taip ją paprasčiau apsaugoti nuo stipresnių šalčių. Norint, kad augalas žydėtų kuo ilgiau, jam reikia saulėtos, nuo vėjų apsaugotos vietos, tačiau su gera oro cirkuliacija.

Jei lagerstremiją sodinate į gruntą, parinkite laidžią, derlingą dirvą, kurios reakcija būtų neutrali arba silpnai šarminė. Aplink augalą svarbu palaikyti nuolat šiek tiek drėgną substratą, ypač intensyvaus augimo laikotarpiu. Drėgmės trūkumą gali išduoti krentantys žiedpumpuriai.

Iki rugpjūčio pabaigos rekomenduojama tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis – geriausia kas dvi savaites, laikantis gamintojo nurodymų.

Grunte augančius augalus verta reguliariai mulčiuoti, pavyzdžiui, kompostu ar lapuočių medžių žieve, kuri nerūgština dirvos. Mulčias padeda ilgiau išlaikyti drėgmę, taip pat saugo šaknis nuo peršalimo žiemą ir perkaitimo karštomis dienomis. Tai ypač aktualu jauniems sodinukams, kurie jautresni oro sąlygoms.

Rudenį, pasibaigus žydėjimui, lagerstremiją galima apgenėti. Šalinamos pažeistos, nulūžusios, sergančios arba pernelyg vainiką tankinančios šakos. Norint paskatinti žydėjimą, rekomenduojama išpjauti ir senesnius ūglius, paprastai paliekant 5–6 stipriausius.

Prieš žiemą grunte augančius egzempliorius reikėtų apsaugoti storesniu mulčio sluoksniu, o šakas apvynioti agrodanga arba šiaudiniais kilimais. Vazonuose auginamus augalus patartina pernešti į patalpą, kurioje laikosi 4–8 laipsnių temperatūra.

Gražiausios lagerstremijos veislės mažiems ir dideliems sodams

Indinė lagerstremija turi daug veislių, kurios skiriasi žiedų spalva, dydžiu ir augimo forma. Yra ir žemaūgių variantų, užaugančių iki 2–3 metrų, todėl jie ypač mėgstami mažesniuose soduose ir auginimui vazonuose – balkonuose ar terasose.

Dažniau minimos ir dekoratyvumu išsiskiriančios veislės:

• Coccinea – sodriai rožiniais, kvapniais žiedais, ilgai žydinti ir pakankamai neblogai auganti lengvame pavėsyje.
• Rosea Nova – stačios formos, švelniai kvepianti, rožiniais žiedais; užauga iki maždaug 3 m aukščio ir apie 2 m pločio.
• Red Filli – žemaūgė raudonžiedė veislė, siekianti apie 50 cm, kupstinės formos; žydi nuo liepos iki rugsėjo.
• Coral Filli – koralinio atspalvio žiedai, augalas dažniausiai užauga apie 70–100 cm, todėl tinka mažoms erdvėms.
• Rhapsody in Pink – itin ilgai žydinti (nuo liepos iki spalio), gausiai apsipylusi ryškiai rožiniais žiedais; užauga apie 1,2–1,8 m.
• Red Hot – purpurinės spalvos žiedais išsiskirianti veislė.

Sinoptikai įspėja, kad balandžio 4–6 dienomis Ukrainoje numatomi lietūs ir vėjas. Dėl to daržininkams patariama neskubėti: vienas kultūras jau galima sėti, o kitas geriau atidėti bent savaitei.

Kovo pabaigoje sąlygos ankstyvai sėjai daug kur buvo visai palankios. Dirvos temperatūra 10 cm gylyje laikėsi apie 7–15 laipsnių šilumos – tai tinkama daugeliui šalčiui atsparesnių kultūrų. Tačiau yra ir kita medalio pusė: šis kovas, kaip teigiama, buvo sausiausias nuo 1991 metų, todėl drėgmė iš viršutinio žemės sluoksnio garavo itin greitai. Kai kuriose vakarų ir pietų srityse dirva vietomis jau spėjo pradėti perdžiūti.

Dėl to šiuo metu galioja paprasta taisyklė: viską, kas nebijo vėsesnių orų, galima sėti jau dabar, o kultūras, kurioms reikia gerai įšilusių lysvių ir pastovios šilumos, verta pristabdyti iki ramesnių, šiltesnių dienų.

Pirmiausia tai augalai, kurie įprastai gerai startuoja vėsesnėje dirvoje ir nebijo trumpalaikių pavasario kaprizų. Kalbama apie žirnius, ridikėlius, špinatus, salotas, svogūnus, taip pat dalį kopūstinių. Tokios daržovės laikomos atspariomis šalčiui: jos anksti sudygsta, pakenčia nepastovią temperatūrą ir nereikalauja itin šilto dirvožemio.

Taip pat jau galima sėti morkas, burokėlius, petražoles, pastarnokus ir sodinti ankstyvąsias bulvių veisles. Šios kultūros kiek jautresnės nei, pavyzdžiui, ridikėliai ar špinatai, tačiau vis tiek priskiriamos ankstyvo starto augalams. Nurodoma, kad burokėlių, morkų, ridikėlių, žirnių ir špinatų sėkloms dygti minimali dirvos temperatūra paprastai prasideda maždaug nuo 2–4 laipsnių šilumos, o daugeliui kitų ankstyvų daržovių pakanka 4–5 laipsnių.

Vadinasi, daugelyje regionų sąlygos šioms kultūroms jau gali būti tinkamos. Vis dėlto reikėtų vadovautis ne tik kalendoriumi ir oro temperatūra, bet ir pačia dirva. Jei lysvė viršuje lyg ir apdžiūvusi, o gilesnis sluoksnis dar šaltas, lipnus ir sunkus, sėją geriau atidėti. Paprastas testas: paimkite saują žemės ir suspauskite. Jei ji susiformuoja į tankų šlapią gumulą ir nebyra – lysvė dar nepasiruošusi. Jei žemė trupa, netepa ir nelimpa prie įrankių, galima dirbti.

Kol kas nereikėtų skubėti su šilumamėgėmis kultūromis: pupelėmis, kukurūzais, agurkais, cukinijomis, moliūgais ir patisonais. Taip pat dar per anksti į atvirą gruntą sodinti pomidorų, paprikų ir baklažanų daigus. Šiems augalams reikia ne šiaip pavasario, o gerai įšilusios žemės – maždaug iki 10–16 laipsnių.

Pasėjus į šaltą lysvę, tokios kultūros dažnai nestartuoja sklandžiai: sėklos ilgai „sėdi“ dirvoje arba dygsta netolygiai, o daigai ima sirgti ir ilgai atsigauna. Galiausiai galima ne sutaupyti laiko, o jį prarasti ir sulaukti silpnesnio derliaus.

Vertėtų atsižvelgti ir į artimiausių dienų prognozę. Nurodoma, kad balandžio 4–5 dienomis situacija dar gali būti gana rami, tačiau 6-ąją lietaus tikimasi beveik visoje Ukrainoje. Prie to prisidės ir vėjas, kuris vietomis gali būti nemalonus. Šalčiui atsparioms kultūroms tai didelės grėsmės nekelia, tačiau šilumamėgiams augalams tai prastas starto momentas, todėl su jais geriau padaryti bent savaitės pertrauką.

Praktiškiausia darbus suskirstyti į du etapus. Pirmiausia pasėti tai, kas jau pasirengę vėsesniam startui: ridikėlius, špinatus, salotas, žirnius, morkas, burokėlius, petražoles, svogūnus. Jei dirva tinkamos būklės, galima sodinti ir ankstyvąsias bulves. O su pupelėmis, agurkais, cukinijomis bei pomidorų daigais kol kas neskubėti.

Dar viena svarbi detalė, kurią dalis žmonių prisimena per vėlai: prieš lietų ankstyvų sėjų geriau nepalikti „nuogų“. Jei sėklos jau dirvoje, vageles verta lengvai sulyginti, o viršų užberti plonu sausesnės žemės sluoksniu arba lengva mulčia, kad po kritulių nesusidarytų kieta pluta. Jei turite agroplėvelę ar agropluoštą, galima kelioms dienoms pridengti lysvę – tai apsaugos nuo vėjo ir padės tolygiau išlaikyti drėgmę.

Balandžio pradžia – ne daržininkystės azarto, o tikslių sprendimų metas. Šalčiui atsparias kultūras jau galima drąsiai sėti, o viską, kam reikia tikros šilumos, geriau patausoti nuo per ankstyvo starto. Kartais geriausias pavasario sprendimas – ne pasėti daugiau, o laiku neskubėti.