CP v2

Blog

  • Iškirtote medį, bet liko p kelmas? Šis triukas su skylėmis ir druska jį „suvalgys“

    Iškirtote medį, bet liko p kelmas? Šis triukas su skylėmis ir druska jį „suvalgys“

    Neseniai sode ar sklype nupjovėte medį? Po tokio darbo dažnai lieka kelmas, kuris ne tik gadina veją, bet ir trukdo ją pjauti. Vis dėlto panikuoti neverta: kelmą galima pašalinti ir be kasimo bei sunkiosios technikos. Žemiau – keli patikrinti būdai.

    Kelmą iš sodo ar sklypo galima pašalinti greitai, jei pasirenkami tinkami įrankiai. Vienas efektyviausių sprendimų – frezavimas. Tai metodas, kai naudojama speciali freza, kuri besisukančia pjovimo galvute kelmą greitai susmulkina į drožles. Privalumas tas, kad įrenginys paprastai nėra labai didelis, todėl kelmą dažnai įmanoma pašalinti net ir ankštose vietose, pavyzdžiui, miesto sklype.

    Frezavimas laikomas tiksliu metodu: juo galima pašalinti šaknis maždaug iki 40 cm gylio. Pats darbas dažniausiai trunka keliolika minučių, be to, dirvožemis nėra smarkiai nuniokojamas. Tačiau tai mokama paslauga – kaina, priklausomai nuo kelmo dydžio ir medžio rūšies, gali siekti kelis šimtus eurų.

    Kitas mechaninis būdas – ekskavatorius. Jis gali pašalinti ne tik kelmą, bet ir išsikerojusią šaknų sistemą. Tai ypač patogu, kai sklype yra daug didelių kelmų arba kai norima visiškai išvalyti žemę. Vis dėlto toks sprendimas turi trūkumų: paslauga brangi, ne visur įmanoma privažiuoti dėl technikos gabaritų, o pats darbas gali gerokai suniokoti veją ir dirvą.

    Jei nenorite permokėti už techniką, galima rinktis metodus be kasimo. Tam pasitelkiamos priemonės, kurios skatina medienos irimą. Pradėti galima nuo aplinkai draugiškesnių variantų – natūralių trąšų. Pirmiausia kelmą reikėtų šiek tiek atkasti ir nupjauti kuo arčiau žemės. Tuomet kelme išgręžiamos gilios ir plačios skylės, į jas supilama natūrali trąša, o galiausiai viskas užpilama žeme suformuojant nedidelį kauburėlį.

    Dar vienas variantas – azotinės trąšos, kuriose daug azoto. Nors jos skirtos augalų augimui skatinti, jos taip pat gali padėti kelmui irti. Veiksmas toks pats kaip ir su natūraliomis trąšomis: išgręžiamos skylės, supilama pasirinkta medžiaga, o viršus užpilamas žeme. Šių metodų privalumas – nedidelės išlaidos, tačiau trūkumas akivaizdus: kelmo irimas gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.

    Kelmą galima ardyti ir cheminėmis priemonėmis – prekyboje dažnai pasitaiko produktų, pagamintų amonio salietros pagrindu. Tokios medžiagos spartina medienos irimą, todėl kelmą vėliau lengviau suskaldyti ir pašalinti. Jei chemikalų sklype naudoti nesinori, alternatyva – grybiena. Dažnai pasirenkamas grybas Peniophora gigantea (liet. žylicė olbrimė) – gyva grybiena, tinkama kelmams skaidyti ir kompostuoti. Tokios grybienos kaina – apie 8 eurus, o naudojimas panašus kaip trąšų: ji dedama į išgręžtas skyles ir užpilama žeme.

    Kelmą galima pašalinti ir rankomis, tačiau tam prireiks jėgos, todėl šis būdas labiau tinka mažesniems medžiams. Darbai atliekami taip: aplink kelmą atkasiama žemė, palaipsniui atidengiamos šaknys ir jos nukertamos kirviu arba nupjaunamos pjūklu. Kartais padeda svertas, virvės ar grandinės – taip lengviau išjudinti šaknį iš žemės, tačiau tam reikia palikti kiek ilgesnę kelmo dalį.

    Yra ir paprastas sprendimas, leidžiantis išvengti varginančio šaknų rovimo, tačiau jį reikia planuoti dar prieš kertant medį. Idėja tokia: apatinė kamieno dalis po nupjovimo paliekama po žeme – kelmo pagrindas užpilamas dirvožemiu ir gerai sutrombuojamas. Po kelių metų po žemės sluoksniu esanti mediena natūraliai suirs.

    Vienas populiariausių būdų kelmui „išvalgyti“ – „Epsom“ druska, dar vadinama angliškąja arba karčiąja druska. Tai ne įprasta valgomoji druska, todėl skiriasi ir sudėtimi, ir savybėmis. Sodininkai ją neretai naudoja ir kitais tikslais, pavyzdžiui, kai siekiama atbaidyti šliužus ar pagerinti vejos būklę.

    „Epsom“ druska veikia geriausiai, kai medis nupjautas kuo arčiau žemės. Tuomet grąžtu išgręžiamos kelios gilios skylės, jos gausiai užpilamos druska ir užpilamos vandeniu. Šis metodas laikomas gana veiksmingu – po kelių savaičių kelmas pradeda irti ir trupėti, o tuomet belieka pašalinti likučius.

  • Sodinate tujas prie sklypo ribos? Štai kada kaimynas gali pareikalauti jas jas apkarpyti

    Sodinate tujas prie sklypo ribos? Štai kada kaimynas gali pareikalauti jas jas apkarpyti

    Tujos daugeliui atrodo patogi alternatyva medinei ar metalinei tvorai: jos aiškiai žymi sklypo ribą, suteikia privatumo ir papuošia kiemą. Tačiau per aukštai užaugusios tujos neretai tampa kaimynų konflikto priežastimi. Pasirodo, tokiose situacijose galima remtis ir teisės normomis.

    Nors tujų sodinimui, jei jos naudojamos kaip gyvatvorė, paprastai nereikia jokių leidimų, verta įvertinti galimas pasekmes. Per aukšti augalai gali užmesti šešėlį kaimyno sklypui ar užstoti vaizdą. Tuomet kalbama apie vadinamąsias imisijas – kai vieno asmens veiksmai trukdo kitam tinkamai naudotis savo turtu.

    Nesutarimų priežastimi gali tapti ir į kaimyno teritoriją byrantys spygliai, taip pat augalų sukelti pažeidimai – pavyzdžiui, kai šakos ar šaknys prisideda prie fasado ar tvoros gadinimo.

    Tokiu atveju kaimynas gali remtis Civilinio kodekso 144 straipsniu, kuris įpareigoja pašalinti veiksnius, trukdančius naudotis kaimyniniu sklypu. Praktikoje tai gali reikšti pareigą apkarpyti augalus.

    Įstatymuose nėra aiškiai nustatyto maksimalaus gyvatvorės aukščio. Vis dėlto, kai ginčas pasiekia teismą, neretai taikomas analogiškas reikalavimas, taikomas tvoroms – dažnai minimas 220 cm aukščio orientyras. Teismai dažnai pripažįsta, kad panašaus aukščio gali būti ir gyvatvorė.

    Taip pat svarbu žinoti, kad kai kurios savivaldybės ar daugiabučių namų bendrijos savo vidaus taisyklėse gali numatyti kitokius gyvatvorių aukščio reikalavimus. Miestuose, kur sklypai paprastai mažesni, kartais nurodomas ir 200 cm limitas.

    Pirmiausia rekomenduojama problemą spręsti taikiai – pasikalbėti su kaimynu ir susitarti dėl gyvatvorės priežiūros. Jei susitarimo pasiekti nepavyksta, galima oficialiai kreiptis raštu, prašant apkarpyti tujas, o kraštutiniu atveju – ginčą spręsti civiliniame teisme.

    Norint išvengti konfliktų ateityje, tujas ir kitus augalus patariama sodinti ne visai prie pat ribos. Dažniausiai rekomenduojama palikti bent 50 cm, o dar geriau – apie 1 metrą, kad augalai galėtų laisvai vešėti, o šaknys neplistų į kaimyninį sklypą. Taip pat verta reguliariai apkarpyti tujas, kad jų aukštis neviršytų maždaug 200–220 cm.

  • Ne per kietas, o tobulai trapus: šį velykinį mazureką iškepę norėsite kartoti dar kartą

    Ne per kietas, o tobulai trapus: šį velykinį mazureką iškepę norėsite kartoti dar kartą

    Mazurekai – vienas labiausiai su Velykomis siejamų kepinių. Daugelyje Lenkijos namų jie kepami įvairių rūšių ir gausiai puošiami, todėl vien jų vaizdas akimirksniu sukuria šventinę nuotaiką. Vis dėlto dažnam iškyla ta pati problema: kaip iškepti mazureką taip, kad pagrindas nebūtų per kietas, o išliktų maloniai trapus?

    Sprendimu socialiniuose tinkluose neseniai pasidalijo Ania Bardowska – kulinariniais įrašais garsėjanti nuomonės formuotoja, taip pat Grzegorzo Bardowskio, realybės šou „Rolnik szuka żony“ dalyvio, žmona. Jos receptai internete sulaukia daug dėmesio, o sekėjai dažnai pabrėžia, kad patiekalai pavyksta iš pirmo karto.

    Mazurekas – tradicinis, lenkų virtuvėje nuo XVII a. žinomas itin saldus Velykų pyragas. Jis pasižymi nedideliu aukščiu (dažniausiai iki 4 cm) ir spalvingomis dekoracijomis: glajumi, džiovintais vaisiais, įvairiais riešutais ar kitais pagardais, kurie dažniausiai dedami ant tirštos masės, neretai – karamelinės. Papuošimai dažnai primena Velykų simbolius: kačiukus, margučius ar avinėlį, o katalikiškoje tradicijoje šis kepinys siejamas su Gavėnios pabaiga ir Prisikėlimo džiaugsmu.

    Nors mazurekai atrodo įspūdingai, jų paruošimas nėra sudėtingas. Tešlai pakanka sumaišyti vos kelis ingredientus, ją išminkyti, iškloti formoje, subadyti šakute ir iškepti. Atvėsusį pagrindą belieka aptepti pasirinkta mase ir papuošti pagal savo skonį.

    Ania Bardowska siūlo ant iškepto pagrindo tepti slyvų džemą, o viršų užpilti tirpintu šokoladu. Pasak jos, traškaus ir ne per kieto dugno paslaptis slypi tinkamame tešlos paruošime ir kepimo eigoje – svarbiausia neperkepti bei tešlą apdoroti taip, kad ji išliktų trapi.

    Deja, originaliame šaltinyje nepateikti nei tikslūs ingredientų kiekiai, nei išsamus paruošimo aprašymas.

  • 3 genialios Velykų antros dienos pietų idėjos: svečiai prašys receptų ir papildymo

    3 genialios Velykų antros dienos pietų idėjos: svečiai prašys receptų ir papildymo

    Velykos daugeliui asocijuojasi su gausiai nukrautais stalais ir sočiais, gardžiais patiekalais. Pirmąją švenčių dieną pietums neretai patiekiamas žurekas ar baltasis barščis, įvairūs kepsniai bei tradiciniai kotletai su bulvėmis. Tačiau kasmet iškyla tas pats klausimas: ką gaminti antrąją Velykų dieną, per Velykų antrą dieną (vadinamąjį antrąjį šventės rytą ar „laistymo pirmadienį“)? Jei idėjų pritrūko, pateikiame kelis paprastus sprendimus.

    Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, Velykos dažnai švenčiamos „sočiau“ nei Kalėdos: ant stalo atsiranda daugiau riebesnių, kaloringesnių patiekalų. Daug dėmesio skiriama šventintiems valgiams – ypač kiaušiniams, dešroms, mėsos gaminiams. Šiltam patiekimui įprastos sodrios sriubos ir įvairūs mėsos patiekalai. Vis dėlto daugelis nori, kad šventiniai pietūs būtų ypatingi – ne kasdieniai, išpuoselėti ir tikrai skanūs.

    Norint palikti gerą įspūdį namiškiams ir svečiams, kartais sunku apsispręsti: bijoma, kad patiekalas nepavyks arba neatitiks lūkesčių. Jei vis dar svarstote, ką paruošti antrąją Velykų dieną, verta rinktis vieną iš trijų krypčių: tradicinę mėsą (kiaulieną), lengvesnį paukštienos patiekalą arba sotų, bet be mėsos paruošiamą variantą.

    Tiems, kurie nori konkretaus, tradicinio ir sotaus pietų patiekalo, tiks kiauliena ar paukštiena. O jei antrąją švenčių dieną norisi vegetariško sprendimo, puiki išeitis gali būti kiaušinių kotletai. Toliau – vieno iš paprastų paukštienos patiekalų paruošimo eiga, kuri nereikalauja sudėtingų įgūdžių, o rezultatas dažniausiai nenuvilia.

    Paruošimo būdas:

    1. Svogūną smulkiai supjaustykite ir apkepkite aliejuje. Įberkite druskos, pipirų, sudėkite pjaustytus pievagrybius ir trumpai patroškinkite, kol suminkštės.

    2. Vištienos krūtinėlę supjaustykite storesnėmis riekelėmis, lengvai išmuškite ir pagardinkite prieskoniais.

    3. Į nedidelį dubenėlį įdėkite du šoninės gabalėlius taip, kad jie susikryžiuotų. Ant šoninės dėkite vieną išmuštos vištienos gabalėlį, į vidų įdėkite apkeptus pievagrybius ir sūrio riekelę.

    4. Viską sandariai suvyniokite, dubenėlį apverskite aukštyn dugnu ir atsargiai išimkite suformuotą mėsos „paketėlį“.

    5. Kiekvieną gabalėlį iš išorės aptepkite marinatu iš trupučio aliejaus ir prieskonių mišinio.

    6. Kepkite orkaitėje, įkaitintoje iki 180 laipsnių, apie 30 min.

    7. Patiekite su bulvių tyre ir šviežiomis salotomis arba lengvomis daržovių salotomis.

  • Šią temperatūrą rinkitės kepdami kumpį: mėsa išeis minkšta, trapi ir itin sultinga

    Kumpio kepimas – klasika, kuri reguliariai grįžta ant mūsų stalo, ir ne tik per šventes. Nors receptas atrodo paprastas, daugelis vis dar daro tą pačią klaidą: per aukšta temperatūra arba per ilgas kepimas išsausina mėsą. Iš tiesų pakanka laikytis kelių patikrintų taisyklių, kad rezultatas būtų nepriekaištingas.

    Svarbiausias klausimas – kokioje temperatūroje kepti kumpį, kad jis neišsausėtų. Optimalu pradėti kepti apie 180 °C temperatūroje, o vėliau ją sumažinti iki 140–150 °C. Toks būdas leidžia iš pradžių „užrakinti“ sultis mėsoje, o po to ramiai ją tolygiai iškepti.

    Ne mažiau svarbi ir vidinė mėsos temperatūra. Idealiai iškeptas kumpis viduje turėtų pasiekti apie 70 °C. Tai momentas, kai kepimą galima baigti: mėsa bus saugi vartoti, bet kartu išliks sultinga.

    Reikšmę turi ir poilsis po kepimo. Ištrauktą iš orkaitės kumpį verta palikti pastovėti 10–15 minučių. Per šį laiką sultys tolygiai pasiskirsto, todėl kiekviena riekelė būna minkšta ir sodraus skonio.

    Prieš dėdami mėsą į orkaitę, pasirūpinkite tinkamu paruošimu – būtent šiame etape kuriamas viso patiekalo skonis.

    Geriausia kumpį marinuoti iš anksto, pavyzdžiui, dieną prieš. Pakanka sumaišyti aliejų su prieskoniais: puikiai tinka česnakas, saldžioji ir aštrioji paprika, druska bei pipirai. Taip mėsa suminkštėja ir prisigeria aromatų.

    Prieš kepimą išimkite kumpį iš šaldytuvo ir maždaug valandą palaikykite kambario temperatūroje. Tuomet trumpai apkepkite keptuvėje – šis žingsnis papildomai padeda sulaikyti sultis mėsos viduje.

    Kepimo metu nepamirškite reguliariai apipilti kumpio susidariusiu padažu arba sultiniu. Tai paprastas triukas, kuris daro didžiulį skirtumą. Paskutinėmis 10–15 minučių mėsą galima aptepti medumi – taip susidarys apetitiška, lengvai karamelizuota plutelė.

    Skanaus – taikydami šį metodą nebereikės spėlioti, kokioje temperatūroje kepti kumpį. Mėsa išeis tolygiai iškepta, sultinga ir aromatinga, tinkama tiek šventiniam pietų stalui, tiek kasdieniam, šiek tiek iškilmingesniam patiekalui.

  • Buvusi pieninės valgyklos virėja atskleidė triuką: šį ingredientą dėkite pabaigoje

    Pomidorų sriuba gali būti tiesiog įprasta, tačiau ji gali turėti ir kai ką ypatingo – sodrumo, švelnumo bei skonį, kuris ilgam įstringa atmintyje. Paslaptis, kurią kadaise išgirdau iš moters, dirbusios „pieninės valgykloje“, pakeičia viską: vienas paprastas veiksmas pačioje virimo pabaigoje suteikia pomidorų sriubai visiškai kitą charakterį.

    Tai nėra sudėtinga technika ar egzotiškas produktas. Priešingai – kalbama apie tai, ką daugelis kasdien turime šaldytuve. Ir vis dėlto būtent ši smulkmena lemia, kad namuose virta pomidorų sriuba ima priminti tą nostalgišką valgyklų skonį, kurį daugelis prisimena iš vaikystės.

    Moteris iš „pieninės valgyklos“ pabrėžė vieną dalyką: geros pomidorų sriubos pagrindas – tinkamai paruošta bazė. Neužtenka visko sumesti į puodą ir laukti. Skonis turi būti kuriamas nuosekliai, žingsnis po žingsnio.

    Pirmiausia svieste apkepinami smulkiai supjaustyti svogūnai ir česnakai. Šis etapas svarbus, nes taip išryškinamas natūralus daržovių saldumas ir sukuriamas aromatingas pagrindas. Tik po to dedami pomidorai – pasata arba švieži, nulupti vaisiai.

    Tuomet sriuba gardinama klasikinėmis žolelėmis: bazilikais, raudonėliais ir čiobreliais. Trumpai patroškinus viskas sutrinama trintuvu, kol masė tampa glotni ir intensyvi. Tik tada ši bazė sumaišoma su karštu sultiniu, kuris suteikia lengvumo ir „naminio“ pojūčio.

    Svarbiausias momentas ateina pačioje pabaigoje. Būtent tada išgirdau paprastą triuką – į jau baigtą virti sriubą įdėti gabalėlį sviesto. Kaip ji sakė, „sriuba turi dar užsibaigti“.

    Vos vienas ingredientas pomidorų sriubą paverčia šilkine, švelnia ir aksomine. Sviestas sušvelnina pomidorų rūgštumą ir sujungia visus skonius į vientisą visumą. Dėl to sriuba įgauna tą atpažįstamą, „valgyklinį“ poskonį.

    Papildomai verta įdėti žiupsnelį cukraus – ne dėl saldumo, o dėl pusiausvyros. Kiekvienų pomidorų rūgštumas skiriasi, todėl šis žingsnis padeda priderinti skonį pagal savo norą. Galiausiai belieka druska, pipirai ir, jei norisi, dar šiek tiek žolelių.

    Tokios pomidorų sriubos skonis – daugiau nei paprasti pietūs namuose. Tai patiekalas su istorija ir nedidele paslaptimi, kuri gali pakeisti ir jūsų virtuvės kasdienybę.

  • „NASA“ Mėnulio misija jau rašo istoriją: ketveriukė kitokia nei „Apollo“ laikais

    „NASA“ Mėnulio misija jau rašo istoriją: ketveriukė kitokia nei „Apollo“ laikais

    CAPE CANAVERAL, Florida (AP) – Keturi astronautai, ruošiami kitam „NASA“ šuoliui link Mėnulio, mažai kuo primena „Apollo“ eros įgulas.

    Daugiau nei prieš pusę amžiaus kelią į Mėnulį pramynę amerikiečiai buvo baltaodžiai vyrai, atrinkti dėl karinių bandytojų pilotų patirties. Tuo tarpu pirmoji „Artemis“ įgula atspindi labiau įvairialypį astronautų korpusą: joje yra moteris, tamsiaodis astronautas ir kanadietis.

    Nei vienas iš šios ketveriukės nebuvo gimęs tada, kai „NASA“ „Apollo“ programa išsiuntė į Mėnulį 24 astronautus, iš kurių 12 žengė jo paviršiumi.

    Šįkart planuojamas skrydis Mėnulyje nenusileis ir net neįeis į orbitą, tačiau įgula išvyks toliau į kosmosą nei kada nors buvo nuskridę „Apollo“ astronautai. Kelionė pirmyn ir atgal turėtų suteikti dar nematytus vaizdus į tolimąją Mėnulio pusę.

    Misija, kuri turėtų trukti beveik 10 dienų, skirta nutiesti kelią būsimoms Mėnulio nusileidimo programoms. Štai kas žinoma apie „Artemis“ astronautus.

    Misijai vadovaus 50 metų našlys, teigiantis, kad didžiausias ir prasmingiausias jo iššūkis yra ne kelionė prie Mėnulio, o vieniša tėvystė.

    „Wiseman“ – į atsargą išėjęs JAV karinio jūrų laivyno kapitonas iš Baltimorės. Prieš trejus metus, kai jo buvo paprašyta vadovauti pirmajai žmonijos kelionei link Mėnulio nuo 1972-ųjų, jis tuo metu ėjo „NASA“ vyriausiojo astronautų vadovo pareigas. Visgi po žmonos Carroll mirties nuo vėžio 2020 m. jis akimirkai suabejojo.

    2014 m. jis daugiau nei penkis mėnesius praleido Tarptautinėje kosminėje stotyje, o dvi jo paauglės dukros, ypač vyresnioji, naujo skrydžio „visiškai nenorėjo“.

    „Pasikalbėjome ir aš pasakiau: žiūrėk, iš visų žmonių Žemėje šiuo metu yra keturi, kurie turi galimybę skristi aplink Mėnulį. Aš negaliu pasakyti „ne“ tokiai progai“, – sakė jis.

    Kitą dieną jo laukė namuose kepti Mėnulio keksiukai ir dukrų palaikymas. Anot jo, sunkiausia ne išvykti, o „stresas, kurį užkraunu joms“. Jis su dukromis atvirai kalbasi apie viską ir neseniai pasakė, kur laiko savo testamentą.

    Vienas iš nedaugelio tamsiaodžių „NASA“ astronautų „Glover“ teigia, kad jo buvimas misijoje jam reiškia „jėgą gėriui“.

    49 metų JAV karinio jūrų laivyno kapitonas ir buvęs kovos pilotas iš Pomonos (Kalifornija) sako, kad kartais klausosi Gil Scott-Heron kūrinio „Whitey on the Moon“ ir Marvino Gaye dainos „Make Me Wanna Holler“ – dainų, atsiradusių tuo metu, kai „Apollo“ programoje dominavo baltaodžiai.

    „Klausausi jų dėl perspektyvos. Tai atspindi, ką padarėme gerai, o ką – prastai“, – teigė jis.

    Anot „Glover“, galimybė suteikti kitiems viltį jam yra „nuostabi palaima ir privilegija“.

    Nors jis jau turi vieną skrydį į kosmosą – ankstyvą „SpaceX“ įgulos misiją į Tarptautinę kosminę stotį – šįkart jis atsidūrė naujoje asmeninėje situacijoje.

    Jo keturios dukros – vėlyvos paauglystės ir ankstyvos jaunystės amžiaus, todėl, pasak jo, jis „tiek pat laiko ir minčių skiria jų paruošimui, kiek „NASA“ skiria mano paruošimui“.

    „Glover“ pabrėžia, kad svarbiausia – atlikti misiją maksimaliai gerai, kad būtų galima „perduoti estafetę kitam etapui“: 2027 m. planuojamai bandomajai prisijungimo misijai Žemės orbitoje tarp „Orion“ įgulos kapsulės ir vieno ar dviejų Mėnulio nusileidimo aparatų.

    Pats nusileidimas Mėnulyje būtų numatytas vėliau – 2028 m., su kita astronautų įgula.

    Paskutinį kartą į kosmosą pakilusi „Koch“ buvo išvykusi beveik metus, todėl trumpa kelionė iki Mėnulio ir atgal jai nekelia didelio nerimo.

    47 metų elektros inžinierė iš Džeksonvilio (Šiaurės Karolina) turi ilgiausio vieno skrydžio kosmose moteriai rekordą – 328 dienas. 2019 m., ilgai būdama kosminėje stotyje, ji dalyvavo pirmame vien moterų kosminiame išėjime.

    „Koch“ teigia, kad tai – ne apie vieną asmenį, o apie istorinio momento šventimą, kai moterys gali skristi prie Mėnulio.

    Prieš tapdama „NASA“ astronaute, ji metus dirbo Pietų ašigalio tyrimų stotyje. Ji sako, kad po šios patirties ir skrydžio į kosmosą šeimą bei draugus tarsi „užgrūdino“.

    „Kol kas nejaučiu daug kitų žmonių nervingumo. Galbūt tik mano šuo, bet jį patikinau, kad tai tik 10 dienų – ne tiek, kiek praėjusį kartą“, – sakė ji.

    Jos ir vyro priglaustas šuo vardu Sadie Lou.

    Kanados naikintuvo pilotas ir fizikas „Hansen“ kosmose dar neskrido, o dabar jam teks ir papildoma atsakomybė – būti pirmuoju savo šalies atstovu misijoje link Mėnulio.

    „Galbūt esu naivus, bet nejaučiu didelio asmeninio spaudimo“, – sakė jis.

    50 metų „Hansen“ užaugo ūkyje netoli Londono (Ontarijas), vėliau persikėlė į Ingersoll ir pasirinko skrydžių karjerą. „Canadian Space Agency“ jį atrinko astronautu 2009 m., o į „Artemis“ įgulą jis paskirtas 2023 m.

    Jis prisipažįsta tik dabar iki galo suprantantis, kiek pastangų pareikalavo žmonių nuskraidinimas į Mėnulį „Apollo“ laikais.

    „Kai dabar išeinu į lauką ir žiūriu į Mėnulį, jis atrodo ir jaučiasi šiek tiek toliau nei anksčiau“, – sakė jis.

    „Tiesiog, įsigilinęs į detales, suprantu, kiek tai sunkiau, nei man atrodė žiūrint vaizdo įrašus“, – pridūrė „Hansen“.

    Rizikos niekur nedingusios – apie tai jis kalbėjosi su studijuojančiu sūnumi ir dukromis dvynėmis.

    „Labiausiai tikėtinas rezultatas – kad sugrįšime saugiai. Tačiau yra tikimybė, kad ne, ir jūs vis tiek galėsite eiti per gyvenimą, net jei taip nutiktų“, – sakė jis.

  • ISS nufotografuota „gyvybės forma“ su čiuptuvais: paaiškėjo, kas tai iš tikrųjų

    ISS nufotografuota „gyvybės forma“ su čiuptuvais: paaiškėjo, kas tai iš tikrųjų

    Internete kilo ažiotažas po to, kai Tarptautinėje kosminėje stotyje (ISS) buvo nufotografuotas keistai atrodantis purpurinis „organizmas“ su tarsi „čiuptuvais“.

    Praėjusią savaitę „NASA“ astronautas Donas Pettitas pasidalijo nuotrauka, kurioje matyti svetimkūnį primenantis objektas, plūduriuojantis stoties viduje. Socialiniuose tinkluose netruko pasipilti juokai ir spėlionės: vieni lygino vaizdą su fantastinių filmų pabaisomis, kiti ragino „nedelsiant sunaikinti“.

    Vis dėlto šio „padaro“ išvaizda klaidino. Iš tikrųjų tai – paprasčiausia purpurinė bulvė.

    „Čiuptuvais“ palaikyti dariniai yra daigai, dar vadinami „akutėmis“, kurie ieško, kur galėtų įsitvirtinti. O nedidelis baltas lopinėlis nuotraukoje – tik „Velcro“ juostelė, skirta tam, kad bulvė neišplauktų iš jai paruoštos talpos.

    Šis kosminis gumbas, pramintas „Spudnik-1“, – D. Pettito laisvalaikio projekto rezultatas. Astronautas, laikomas vyriausiu aktyviu „NASA“ astronautu, per savo ilgalaikę misiją 2024–2025 m. nusprendė ISS išbandyti bulvių auginimą.

    Naujausiuose įrašuose socialiniuose tinkluose jis pasidalijo savo „derliaus“ nuotraukomis. Po jomis – ir nustebusių komentatorių reakcijos. Į vieną iš žinučių pats astronautas atsakė, kad kai kurie pomėgiai puikiai dera su kosmoso tyrinėjimu.

    Kaip aiškina D. Pettitas, bulves jis augino hidroponiniu būdu – ne dirvožemyje, o maistinėmis medžiagomis prisotintame vandenyje.

    Jis pasakoja, kad ankstesnių misijų metu ISS jam yra pavykę auginti ir kitus augalus: žemės riešutus, cukinijas, brokolius, saulėgrąžas. Kartą jis buvo išsiauginęs baziliko bei pomidorų daigų, tam panaudojęs ausų kamštukus.

    Prieš kelerius metus astronautas taip pat rašė „NASA“ tinklaraštį „Diary of a Space Zucchini“, kuriame dalijosi kosminės daržininkystės įspūdžiais. Viename iš įrašų jis yra teigęs:

    „Nėra nieko panašaus į gyvos žalumos kvapą šiame sukonstruotos technikos miške“, – rašė D. Pettitas.

    D. Pettitas prisijungia prie ilgos astronautų, besidominčių augalų auginimu kosmose, gretos – ypač kalbant apie bulves. Kaip ne kartą buvo akcentuota ir knygoje bei filme „Marsietis“, bulvės gali būti naudingos kosminėms kelionėms, nes pasižymi didele maistine verte, palyginti su jų mase.

    Pirmosios bulvės kosmose buvo užaugintos dar 1995 m. Tuomet gautas derlius nustebino – jis buvo stebėtinai panašus į Žemėje auginamas bulves, net ir po ilgo laiko orbitoje.

    Vis dėlto mikrogravitacijoje augalai, įskaitant bulves, bręsta lėčiau nei Žemėje.

    D. Pettitas teigia pastebėjęs, kad augimas vyksta vangiau, tačiau tikslios priežasties dar nėra nustatęs. Pasak jo, tai gali lemti stoties atmosfera, hidroponika, mikrogravitacija ar kiti veiksniai.

    „Lėtas augimas gali būti susijęs su atmosfera, hidroponika, mikrogravitacija ir panašiai. Dar nesu iki galo išsiaiškinęs, bet greičiausiai tai streso sukeltas poveikis“, – aiškino astronautas.

    Jis taip pat pridūrė nepastebėjęs jokio radiacijos poveikio bulvėms.

    Belieka tik pasvajoti, kad kas nors kada nors sukurtų ISS tinkamą gruzdintuvę.

  • Pigūs skaidulų papildai per 12 savaičių sustiprino atmintį: ką atskleidė „King’s College London“

    Pigūs skaidulų papildai per 12 savaičių sustiprino atmintį: ką atskleidė „King’s College London“

    Kas naudinga senstančiam žarnynui, gali būti naudinga ir senstančioms smegenims.

    Pirmą kartą tokio pobūdžio dvynių tyrime nustatyta, kad kasdien vartojami baltymų ir prebiotikų papildai gali pagerinti vyresnių nei 60 metų žmonių atminties testų rezultatus. 2024 m. paskelbti duomenys verčia susimąstyti dar ir dėl to, kad tas pats regimosios atminties ir mokymosi testas neretai naudojamas vertinant ankstyvuosius Alzheimerio ligos požymius.

    Dvigubai aklas tyrimas vertino du nebrangius augalinių skaidulų prebiotikus, daugelyje šalių parduodamus be recepto. Prebiotikai – tai nevirškinamos medžiagos, kurios skatina žarnyno mikrobiotą.

    Vienas papildas buvo inulinas – maistinė skaidula, priskiriama fruktanų klasei. Kitas – fruktooligosacharidas (FOS), augalinis angliavandenis, dažnai naudojamas kaip natūralus mažo kaloringumo saldiklis.

    Norėdami įvertinti, kaip šie papildai veikia senstančias smegenis, „King’s College London“ mokslininkai į tyrimą įtraukė 36 dvynių poras, kurių visų amžius siekė bent 60 metų. Kiekvienoje poroje dvyniai buvo atsitiktinai padalyti: vienas kasdien gaudavo prebiotiką, sumaišytą su baltymų milteliais, o kitas – placebo miltelius.

    Po trijų mėnesių dvyniai, kurie nežinodami vartojo inuliną arba FOS, dažniau pasiekė geresnių rezultatų kognityviniuose testuose. Be to, kasdien vartojami skaidulų papildai buvo siejami su nežymiais dvynių žarnyno mikrobiomos skirtumais.

    Tarp pastebėtų pokyčių – didesnis naudingųjų Bifidobacterium bakterijų kiekis tiems, kurie vartojo inuliną ar FOS. Tyrimai su pelėmis leidžia manyti, kad Bifidobacterium gali mažinti kognityvinius sutrikimus, reguliuodamos žarnyno ir smegenų ryšius.

    „Džiugu matyti šiuos pokyčius vos per 12 savaičių. Tai teikia didelę viltį gerinant senėjančios visuomenės smegenų sveikatą ir atmintį“, – paskelbus rezultatus sakė „King’s College London“ geriatrinės medicinos tyrėja Mary Ni Lochlainn.

    „Žarnyno ir smegenų ašies paslapčių atskleidimas gali pasiūlyti naujų būdų, kaip ilgiau gyventi sveikiau“, – pridūrė ji.

    „King’s College London“ veikia didžiausias Jungtinėje Karalystėje suaugusiųjų dvynių registras, o tokie tyrimai ypač vertingi norint atskirti genetikos ir aplinkos veiksnių poveikį žmogaus sveikatai.

    Ankstesni tyrimai su graužikais rodė, kad daug skaidulų turintys papildai, tokie kaip inulinas ir FOS, gali „pamaitinti“ storosios žarnos mikrobiomą ir sudaryti palankesnes sąlygas „gerosioms“ bakterijoms klestėti. Kai kurios iš šių bakterijų siejamos su geresnėmis kognityvinėmis funkcijomis tiek gyvūnams, tiek žmonėms.

    Įrodymų apie glaudų žarnyno ir smegenų ryšį kasmet daugėja. Dalis ekspertų dėl šios sąsajos žarnyną net vadina „antrąja smegenų“ sistema, tačiau tikslūs mechanizmai, kaip abi nervų sistemos veikia kartu, vis dar nėra aiškūs.

    Dvynių tyrimas leidžia manyti, kad tam tikri „smegenų maistu“ vadinami produktai ar papildai gali tapti perspektyvia priemone kovojant su kognityviniu silpnėjimu. Tai papildo ir kitų darbų išvadas, jog svarbios maistinės medžiagos gali padėti sulėtinti smegenų senėjimą.

    „Šios augalinės skaidulos yra pigios ir lengvai prieinamos, todėl finansinių iššūkių laikais galėtų būti naudingos plačiai žmonių grupei. Jos taip pat yra saugios ir priimtinos“, – teigė „King’s College London“ gydytoja geriatrijos specialistė Claire Steves.

    „Kitas mūsų uždavinys – patikrinti, ar šis poveikis išlieka ilgiau ir ar pasitvirtina didesnėse žmonių grupėse“, – pridūrė ji.

    Nors prebiotikai, panašu, pagerino kai kuriuos kognityvinių funkcijų aspektus, pavyzdžiui, atmintį ir informacijos apdorojimo greitį, tyrimas nenustatė reikšmingos fizinės naudos. Pavyzdžiui, raumenų masės mažėjimas tarp vyresnių dvynių, vartojusių didesnio skaidulų kiekio papildus, nepagerėjo, nors inulinas ir FOS laikomi svarbiais veiksniais palaikant raumenų ir kaulų sistemą.

    Tyrime daugiausia dalyvavo moterys. Nors mokslininkai rezultatų analizėje atsižvelgė į lyties skirtumus, jie pripažino, kad „King’s College London“ dvynių grupėje gali būti tam tikras atrankos šališkumas. Vis dėlto moterys yra labiau linkusios sirgti Alzheimerio liga, o tokie tyrimai stiprina mintį, kad kognityvinis silpnėjimas ne visada yra vien tik smegenų liga – jį gali lemti ir išoriniai veiksniai.

    Naujausia „Lancet“ demencijos komisija yra įvertinusi, kad 7 proc. Alzheimerio ligos rizikos siejama su dideliu mažo tankio lipoproteinų (MTL) kiekiu vidutiniame amžiuje. MTL perneša cholesterolį ir riebalų rūgštis po organizmą.

    Šis rizikos veiksnys, kaip teigiama 2025 m. „King’s College London“ mokslininkų vadovautame tyrime, gali padėti paaiškinti, kodėl moterys Alzheimerio liga suserga maždaug dukart dažniau nei vyrai.

    Taip pat 2025 m. mokslininkai pranešė, kad tiek žmonėms, tiek pelėms mažesnis Bifidobacterium ir Akkermansia santykis žarnyno bakterijose siejamas su išsėtine skleroze, o toks disbalansas buvo susijęs ir su sunkesne ligos eiga.

    Žarnynas daro įtaką daugeliui organizmo sistemų, įskaitant imuninę ir centrinę nervų sistemą. Mikroorganizmų bendrijos „maitinimas“ tam tikrais prebiotikais ir probiotikais ateityje gali atverti kelią gydant įvairias ligas.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“.

    Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2024 m. kovą.

  • Mokslininkai įvardijo 3 kasdienius įpročius: vos minutės gali sumažinti infarkto riziką

    Mokslininkai įvardijo 3 kasdienius įpročius: vos minutės gali sumažinti infarkto riziką

    Širdies infarkto, insulto ir širdies nepakankamumo riziką lemia daugybė veiksnių, tačiau nemaža jų dalis susijusi su gyvenimo būdu. Naujas tyrimas išskyrė tris nedidelius, daugeliui įgyvendinamus pokyčius – miego, mitybos ir fizinio aktyvumo – kurie, derinami tarpusavyje, siejami su mažesne rimtų širdies ir kraujagyslių įvykių tikimybe.

    Tyrimui vadovavo „Sidnėjaus universitetas“. Mokslininkai siekė įvertinti, kaip šie trys veiksniai veikia kartu, nes ankstesni darbai rodė, kad kiekvienas jų atskirai gali būti naudingas širdies sveikatai.

    Išanalizavus 53 242 dalyvių (vidutinis amžius – 63 metai) duomenis nustatyta, kad per dieną pridėjus vidutiniškai 11 minučių miego, 4,5 minutės vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo ir papildomai suvalgant maždaug ketvirtį puodelio daržovių, per aštuonerius metus didžiųjų širdies ir kraujagyslių įvykių – infarkto, insulto ar širdies nepakankamumo – rizika buvo apie 10 proc. mažesnė.

    Nors tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, duomenys parodė teigiamą sąsają: šių trijų įpročių derinys koreliavo su mažesne bendra rizika. Tai dar vienas argumentas, kad sveikesniam gyvenimui kartais pakanka nedidelių, tačiau nuoseklių pokyčių.

    „Parodėme, kad sujungus nedidelius pokyčius keliose gyvenimo srityse, galima pasiekti netikėtai didelį teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sveikatai“, – teigė mitybos mokslininkas Nicholas Koemel iš „Sidnėjaus universiteto“.

    „Tai labai padrąsinanti žinia, nes keli nedideli, kartu taikomi pokyčiai daugeliui žmonių greičiausiai bus labiau įgyvendinami ir tvaresni nei bandymas iš esmės pakeisti vieną elgseną“, – pridūrė jis.

    Tyrimo duomenys buvo renkami naudojant nešiojamuosius įrenginius (miegui ir fiziniam aktyvumui matuoti) bei klausimynus (mitybai vertinti). Mokslininkai atsižvelgė ir į kitus svarbius rizikos veiksnius, įskaitant amžių, lytį, rūkymą bei alkoholio vartojimo įpročius.

    Norintiems aiškaus tikslo, optimaliausias įpročių derinys buvo: 8–9 valandos miego per naktį, 42 minutės ar daugiau vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo per dieną ir bent vidutinė mitybos kokybė.

    Šis derinys, palyginti su mažiausiai palankiu sveikatos profiliu, per aštuonerius stebėjimo metus buvo susijęs su 57 proc. mažesne didžiųjų širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.

    Vidutinio ar didelio intensyvumo fizinis aktyvumas šiame kontekste gali būti, pavyzdžiui, spartus ėjimas, lipimas laiptais ar apsipirkimo krepšių nešimas.

    Mitybos kokybė buvo vertinama pagal dažnesnį vaisių, daržovių, žuvies ir pilno grūdo produktų vartojimą bei retesnį perdirbtos mėsos ir saldintų gėrimų pasirinkimą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad sveikata yra sudėtinga sistema, o miegas, fizinis aktyvumas ir mityba veikia vienas kitą. Pavyzdžiui, aktyvesnis gyvenimo būdas gali pagerinti miego kokybę. Todėl nauja analizė suteikia papildomų įžvalgų, kaip šie įpročiai kartu gali keisti ligų riziką.

    „Planuojame remtis šiais rezultatais kurdami naujus skaitmeninius įrankius, kurie padėtų žmonėms daryti teigiamus gyvenimo būdo pokyčius ir formuoti tvarius sveikus įpročius“, – sakė epidemiologas ir vyresnysis darbo autorius Emmanuel Stamatakis iš „Sidnėjaus universiteto“.

    „Tai reikš glaudų darbą su bendruomenės nariais, kad įrankiai būtų patogūs ir padėtų įveikti kliūtis, su kuriomis visi susiduriame bandydami koreguoti kasdienę rutiną“, – pridūrė jis.

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi pasaulyje, o ekspertai toliau ieško atsakymų, kas lemia didžiuosius įvykius ir kaip juos tiksliau prognozuoti. Vis dažniau pabrėžiama, kad dalį rizikos ženklų galima pastebėti anksti, o praktiniai, realistiški pokyčiai kasdienybėje gali padėti ją sumažinti.

    „Net kuklūs kasdienės rutinos pokyčiai tikėtina turės naudos širdies ir kraujagyslių sistemai, o kartu gali sudaryti prielaidas ilgainiui imtis ir didesnių pokyčių“, – sakė N. Koemel.

    „Raginčiau žmones nenuvertinti net vieno ar dviejų mažų kasdienių pokyčių svarbos, kad ir kokie nereikšmingi jie atrodytų“, – pridūrė jis.

    Tyrimo rezultatai publikuoti „European Journal of Preventive Cardiology“.