Blog

Lėtinis skausmas jau seniai siejamas su depresija. Tarp suaugusiųjų, gyvenančių su nuolatiniu skausmu, apie 40 proc. pasireiškia kliniškai reikšmingi depresijos simptomai. Vis dėlto ilgai liko neaišku, kodėl vieniems žmonėms depresija išsivysto, o kitiems – ne.

Mokslininkai daugelį metų bandė suprasti, kas vyksta smegenyse ir ar įmanoma laiku užkirsti kelią depresijos atsiradimui. Naujame tyrime, publikuotame žurnale „Science“, pateikiama užuominų, kad atsakymas slypi konkrečiame smegenų regione.

Tyrimui buvo išanalizuoti 14 462 dalyvių smegenų neurovaizdiniai tyrimai iš Jungtinės Karalystės biobanko kohortos. Palygintos dvi grupės: žmonės, kurie bent septynerius metus patyrė lėtinį skausmą, tačiau neturėjo depresijos simptomų, ir žmonės, kuriems lėtinis skausmas buvo lydimas depresinių simptomų.

Pastarojoje grupėje depresijos simptomai kai kuriems dalyviams buvo nuolat visą septynerių metų laikotarpį, o kitiems jie išsivystė po dvejų ar ketverių metų. Tai leido stebėti, kaip depresija gali atsirasti ilgalaikio skausmo fone.

Neurovaizdiniai tyrimai parodė netikėtus pokyčius hipokampe – smegenų struktūroje, svarbioje mokymuisi ir atminčiai. Tie, kurie patyrė lėtinį skausmą, bet nepranešė apie depresijos simptomus, demonstravo nedidelį hipokampo tūrio padidėjimą ir geresnius atminties rodiklius. Tai atitinka prielaidą, kad smegenys iš pradžių bando prisitaikyti prie skausmo keliamos įtampos.

Tuo tarpu žmonėms, kurie patyrė ir lėtinį skausmą, ir depresiją, buvo fiksuotas sumažėjęs hipokampo tūris bei prastesni kognityviniai rezultatai. Papildoma analizė parodė, kad šie pokyčiai gali formuotis palaipsniui. Tai leidžia manyti, jog hipokampas iš pradžių prisitaiko prie užsitęsusio skausmo, tačiau laikui bėgant tampa vis pažeidžiamesnis, jei skausmas tęsiasi ilgai.

Svarbu tai, kad panašūs dėsningumai pastebėti skirtingų tipų lėtinio skausmo atvejais: esant nugaros, skrandžio, kelio, klubo skausmams, taip pat galvos skausmams. Vadinasi, rezultatai nėra būdingi vien tik vienai konkrečiai būklei.

Norėdami geriau suprasti procesą, tyrėjai pasitelkė graužikų modelius ir stebėjo, kaip vystosi smegenų pokyčiai. Gyvūnams nustatyta panaši hipokampo tūrio kitimo seka ir padidėjęs nervinių tinklų aktyvumas. Iš pradžių buvo fiksuojami vidutiniai kognityvinių funkcijų pagerėjimai, tačiau vėliau atsirasdavo į nerimą panašus elgesys, o dar vėliau – depresijai būdingi požymiai ir prastėjanti atmintis.

Hipokampas jau seniai laikomas svarbiu emocinių prisiminimų formavimuisi ir yra ypač jautrus lėtiniam stresui. Mokslininkai pabrėžia, kad hipokampo plastiškumas – gebėjimas formuoti naujas nervines ląsteles – yra viena iš svarbių prisitaikymo prie užsitęsusio streso grandžių. Tačiau lėtinis stresas siejamas ir su nervinių ląstelių žūties procesų stiprėjimu bei suaugusiųjų neurogenezės slopinimu, t. y. naujų nervinių ląstelių formavimosi hipokampe mažėjimu.

Tyrėjai nustatė, kad ypač svarbi gali būti hipokampo sritis, vadinama dantytuoju vingiu. Tai viena iš nedaugelio sričių, kur naujos smegenų ląstelės formuojasi ir suaugus. Būtent ši sritis, kaip teigiama, tapo kritiniu „perjungimo tašku“ pereinant nuo lėtinio skausmo prie depresijos.

Ankstyvuoju skausmo etapu dantytajame vingyje susidariusios naujos nervinės ląstelės rodė padidėjusį aktyvumą – tai gali reikšti, kad smegenys iš pradžių sukuria apsauginį atsaką į užsitęsusį skausmą. Tačiau ilgainiui imuninės ląstelės, vadinamos mikroglijomis, pradėjo nenormaliai aktyvuotis ir trikdyti įprastą nervinių signalų perdavimą hipokampe.

Šis nenormalus mikroglijų aktyvėjimas, pasak tyrėjų, galėjo žymėti lūžio momentą, kai pradinis apsauginis smegenų mechanizmas ima nebeveikti.

Gyvūnų modeliuose antibiotikas minociklinas slopino nenormalų mikroglijų aktyvumą ir mažino į depresiją panašų elgesį. Be to, šis gydymas padėjo išsaugoti hipokampo struktūrą ir kognityvines funkcijas.

Autoriai daro prielaidą, kad toks gydymas kaip minociklinas ateityje galėtų padėti sumažinti depresijos riziką žmonėms, gyvenantiems su nuolatiniu skausmu, ypač jei būtų pradedamas taikyti anksti.

Kartu pabrėžiama, jog skausmo patyrimą lemia ne vien biologiniai mechanizmai: reikšmę turi ir psichosocialiniai, socioekonominiai bei genetiniai veiksniai. Daliai žmonių šie veiksniai gali sustiprinti lėtinį stresą ir skausmo patirtį.

Vis dėlto egzistuoja ir kitos moksliškai pagrįstos priemonės, mažinančios depresijos riziką. Kito bendradarbiaujančių tyrėjų darbo, kuriame dalyvavo „Fudan University“ ir „University of Cambridge“, rezultatai parodė, kad septyni sveikos gyvensenos veiksniai, įskaitant kokybišką miegą, fizinį aktyvumą ir mitybą, galėtų sumažinti depresijos riziką 57 proc. Šie įpročiai taip pat buvo siejami su didesniu hipokampo tūriu.

Kita galimai naudinga strategija – dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktika, kuri skatina būti „čia ir dabar“ bei mažinti blaškymąsi nuo konkuruojančių minčių ir prisiminimų. Tyrimuose siejama, kad ši praktika gali gerinti darbinę atmintį ir didinti hipokampo „tankį“. Apžvalginiai darbai taip pat rodo, kad dėmesingo įsisąmoninimo meditacijos praktikuotojai gali turėti didesnį pilkosios medžiagos kiekį, įskaitant hipokampą, o mokymai gali būti susiję su hipokampo tūrio didėjimu.

Tyrėjų teigimu, naujieji rezultatai padeda atsakyti į ilgai keltą klausimą, kodėl daliai žmonių lėtinis skausmas pereina į depresiją. Jie pabrėžia hipokampo vaidmenį šiame procese ir nurodo galimas kryptis, kaip ateityje būtų galima užkirsti kelią depresijai žmonėms, gyvenantiems su lėtiniu skausmu.

Taip pat manoma, kad atrasti smegenų prisitaikymo mechanizmai gali būti svarbūs ir kitoms būklėms, kai smegenims tenka ilgai susidurti su lėtiniu stresu, pavyzdžiui, po psichologinių traumų.

Žmonėms, kurių kraujo grupė yra B, gali tekti atidžiau nei kitiems stebėti gyvenimo būdo veiksnius, susijusius su diabeto rizika.

2024 m. paskelbtoje apžvalgoje nurodoma, kad B kraujo grupę turintys asmenys – tiek teigiamo, tiek neigiamo rezus faktoriaus – šiek tiek dažniau suserga 2 tipo diabetu nei tie, kurių kraujo grupė nėra B.

Kiek didesnė ši rizika? Vidutiniškai apie 28 proc. Tai nėra didžiulis skirtumas, tačiau jis gali tapti svarbus, jei kartu veikia ir kiti rizikos veiksniai.

„Paskelbta daug sisteminių apžvalgų su metaanalizėmis, kuriose nagrinėtos ABO ir rezus kraujo grupių sąsajos su įvairiais sveikatos rodikliais. Vis dėlto iki šiol šių kraujo grupių ryšys su žmogaus sveikata išlieka prieštaringas“, – rašė epidemiologės Fang-Hua Liu vadovaujama tyrėjų komanda iš „Shengjing Hospital of China Medical University“.

„Ši skėtinė apžvalga apėmė 51 sisteminę apžvalgą su metaanalizėmis ir 270 nagrinėtų sąsajų. Perskaičiavę kiekvieną ryšį nustatėme tik vieną atvejį, kai įrodymai buvo įtikinami – B kraujo grupės ryšį su 2 tipo cukrinio diabeto rizika, palyginti su ne B kraujo grupe“, – teigė mokslininkai.

Žmogaus kraujas skirstomas į aštuonias pagrindines grupes pagal tai, kokie cukrūs ir baltymai (ar jų nebuvimas) yra raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje.

A, B ir AB tipai nustatomi pagal antigenus – cukraus molekules, galinčias sukelti imuninį atsaką. O tipo kraujyje A ir B antigenų nėra. Tuo metu rezus (Rh) faktorius – tai baltymai, lemiantys kraujo suderinamumą ir nurodantys, ar kraujas yra teigiamas, ar neigiamas.

Ankstesni tyrimai leido manyti, kad šie subtilūs kraujo ląstelių skirtumai gali būti susiję su didesniu pažeidžiamumu tam tikroms ligoms.

F.-H. Liu ir kolegos šiuo darbu siekė sistemingai įvertinti ryšius tarp kraujo grupių ir ligų, apimdami maždaug 270 skirtingų sveikatos baigčių.

Sisteminė apžvalga – tai tyrimas, kuriame peržiūrimi ir bendrai analizuojami jau publikuotų darbų rezultatai. Skėtinė apžvalga apibendrina pačias sistemines apžvalgas, taip suteikdama dar platesnį vaizdą.

Autoriai aiškino, kad duomenų ieškojo keliose mokslinėse duomenų bazėse, o gautas sąsajas tikrino statistiniais metodais, kad atmestų silpnus ar nepatikimus rezultatus. Buvo vertinama įrodymų stiprybė, rezultatų nuoseklumas skirtinguose tyrimuose, imčių dydis bei galimi šališkumo požymiai, pavyzdžiui, pernelyg didelis mažų tyrimų poveikio išpūtimas.

Svarbu tai, kad tyrėjai vertino ir tai, ar kiekviena sąsaja tikėtina išliktų patikima, jei ateityje būtų tiriama iš naujo. Dauguma ryšių šių patikrų nepraėjo.

Galiausiai tik vienas ryšys – tarp B kraujo grupės ir 2 tipo diabeto – atitiko aukščiausią įrodymų lygį.

Tai leidžia manyti, kad sąsaja yra reali, nors ir gana nedidelė: maždaug 28 proc. didesnė rizika, palyginti su bazine. Ji yra gerokai mažesnė nei rizika, kuri siejama su mityba, kūno svoriu ar kitais gyvenimo būdo aspektais.

Pavyzdžiui, 50 gramų perdirbtos mėsos per dieną gali padidinti 2 tipo diabeto riziką 37 proc. Nejudrus gyvenimo būdas riziką gali didinti 112 proc. O antsvoris laikomas vienu stipriausių žinomų rizikos veiksnių.

Be to, mokslininkai nenagrinėjo, kas konkrečiai galėtų lemti didesnę riziką B kraujo grupę turintiems žmonėms. 2025 m. paskelbtas tyrimas leidžia spėti, kad reikšmės gali turėti žarnyno mikrobiomas, tačiau tam dar reikia daugiau įrodymų.

Rezultatai rodo, kad egzistuoja apčiuopiama sąsaja tarp kraujo grupės ir 2 tipo diabeto, kurią žmonės gali įvertinti galvodami apie asmeninę riziką. Kartu ši apžvalga atkreipia dėmesį į esamų tyrimų spragas ir pabrėžia, kad norint geriau suprasti, kaip kraujo grupė susijusi su ligomis, būtinas dar griežtesnis ir nuoseklesnis mokslinis darbas.

Tyrimas publikuotas žurnale „BMC Medicine“.

Gyvendami su partneriu dažnai dalijatės ne tik namais, įpročiais ar pomėgiais. Mokslininkai teigia, kad kartu gyvenantys žmonės dalijasi ir mikroskopinių organizmų „bendruomene“, gyvenančia ant mūsų kūno ir jo viduje.

Ši mikroorganizmų visuma, kurią daugiausia sudaro bakterijos, taip pat virusai ir grybeliai, vadinama žmogaus mikrobiomu. Skirtingose kūno vietose esantys mikrobiomai atlieka svarbų vaidmenį sveikatai.

Nuo pat gimimo mikrobiomą formuoja mūsų sąveika su motina – ji perduoda įvairių mikroorganizmų, padedančių vystytis imuninei ir virškinimo sistemoms. Vėliau, žmogui augant, šią trapią ekosistemą toliau keičia socialiniai ryšiai ir artimos aplinkos įtaka.

Žmonės, su kuriais gyvename, daro didelę įtaką tam, kokie mikrobai įsikuria mūsų organizme. Manoma, kad vien žarnyne partneriai gali dalintis maždaug 30 proc. ten gyvenančių mikroorganizmų.

Tačiau panašumai neapsiriboja vien žarnynu. Partneriai gali dalytis mikroorganizmais ir kitose kūno vietose, o tai potencialiai gali turėti reikšmės sveikatai.

Didžiausią įtaką žarnyno mikrobiomo sudėčiai paprastai daro mityba ir gyvenimo būdas. Vis dėlto tyrimai rodo, kad gyvenimas kartu su partneriu taip pat yra svarbus veiksnys.

Skaičiuojama, kad kartu gyvenančios poros dalijasi apie 13–30 proc. žarnyno bakterijų. Šis ryšys išlieka net ir tuomet, kai atsižvelgiama į mitybą (kurią poros dažnai turi panašią). Be to, tyrimai rodo, kad kartu gyvenantys partneriai dažniau pasižymi didesne mikroorganizmų įvairove nei vieni gyvenantys žmonės.

Didesnė žarnyno mikrobiomo įvairovė paprastai laikoma palankiu ženklu: ji siejama su mažesne dirgliosios žarnos sindromo, širdies ir kraujagyslių ligų rizika, taip pat gali būti susijusi su mažesne padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje tikimybe.

Vis dėlto dalijimasis bakterijomis ne visada reiškia vien teigiamą poveikį. Kai kurios bakterijų rūšys, kurias poros gali turėti panašias, skirtingiems žmonėms gali veikti nevienodai.

Pavyzdžiui, Ruminococcus šeimos bakterijos. Vienos šios grupės rūšys gali būti naudingos, tačiau kitos siejamos su nepalankiais sveikatos rodikliais, įskaitant diabetą ar dirgliosios žarnos sindromą. Tai primena, kad žarnyno bakterijų poveikis sveikatai yra sudėtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių.

Dalijimasis burnos mikrobiomu atrodo savaime suprantamas – bučiuojantis žmonės keičiasi seilėmis. Skaičiuojama, kad vienas dešimties sekundžių bučinys gali perduoti iki 80 mln. bakterijų. Kuo pora bučiuojasi dažniau, tuo daugiau bendrų seilių bakterijų jie turi.

Nors dalis bakterijų greitai pasišalina, tyrimai rodo, kad partneriai dalijasi ir ilgiau išliekančiais liežuvio mikroorganizmais, sudarančiais burnos mikrobiomo pagrindą. Vieno tyrimo duomenimis, kartu gyvenančios poros gali turėti net apie 38 proc. bendro burnos mikrobiomo, kai tuo tarpu kartu negyvenančios poros – tik apie 3 proc.

Tokia burnos mikrobiomo „bendrystė“ gali turėti skirtingų pasekmių. Sveikas burnos mikrobiomas padeda saugotis dantų ėduonies ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Kai kurie mokslininkai svarsto, kad jo poveikis gali būti susijęs ne tik su burnos būkle, bet ir su žarnynu bei nervų sistema.

Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė. Pavyzdžiui, poros dažniau turi panašų Neisseria bakterijų kiekį žarnyne nei vieniši žmonės. Šios bakterijos gali ilgai gyventi burnoje nesukeldamos ligų. Vis dėlto kai kurios Neisseria rūšys gali būti žalingos ir siejamos su meningitu. Kita vertus, dalis šios genties bakterijų gali slopinti meningitą sukeliančių rūšių dauginimąsi.

Todėl nors dėl akivaizdžių priežasčių verta vengti artimo kontakto, kai žmogus serga, paaiškėja, kad net ir visiškai sveikų partnerių bučinys gali perkelti įvairių bakterijų.

Mokslininkai pabrėžia, kad reikia daugiau tyrimų, jog būtų aiškiau, kokį bendrą poveikį sveikatai daro bakterijų „mainai“ tarp partnerių.

Odos mikrobiomas laikomas pačiu unikaliausiu ir labiausiai individualizuotu – kartais jis net vadinamas savotišku mikrobiologiniu piršto atspaudu. Kadangi oda nuolat susiduria su išoriniais veiksniais, odos mikrobiomas prisitaiko prie klimato, kosmetikos ir kitų aplinkos pokyčių, siekdamas išlaikyti pusiausvyrą.

Artimas kontaktas su partneriu – ir net su augintiniais – stipriai veikia, kokios bakterijos gyvena ant odos. Lygindami žarnyno ir burnos mikrobiomą, tyrėjai nustatė, kad būtent odos mikrobiomas tarp porų yra panašiausias.

Tyrimai rodo, kad poros gali dalytis apie 35 proc. pėdose gyvenančių bakterijų ir maždaug 17,5 proc. bakterijų, aptinkamų ant akių vokų. Įdomu tai, kad panašūs odos mikroorganizmai gali atsirasti net ir ne dėl tiesioginio prisilietimo – tam įtakos gali turėti miegojimas toje pačioje lovoje ar vaikščiojimas tais pačiais paviršiais.

Taip yra todėl, kad žmonės nuolat „išbarsto“ bakterijas į aplinką – palieka jų pėdsakus ant daiktų, kuriuos liečia, ir lengvai surenka mikroorganizmus iš aplinkos.

Gyvenimo kartu poveikis odos mikrobiomui toks ryškus, kad tyrėjai, pasitelkę kompiuterinius modelius, vien iš bakterinių mėginių sugebėjo gana tiksliai atpažinti net 86 proc. kartu gyvenančių porų. Vis dėlto kokį tiesioginį poveikį sveikatai daro toks odos mikrobiomo panašumas, kol kas nėra aišku.

Nors dalijimasis bakterijomis gali skambėti neraminančiai, dažniausiai tam nėra pagrindo baimintis. Bakterijos padeda organizmui kovoti su infekcijomis, prisideda prie maisto virškinimo, dalyvauja svarbių medžiagų gamyboje. Partnerių pasidalijami mikroorganizmai dažnai būna nepavojingi, o kai kuriais atvejais net gali būti naudingi sveikatai.

Tekstas parengtas pagal „Nottingham Trent University“ mokslininkų įžvalgas, publikuotas „The Conversation“.