Blog

  • Kukučka apgauna kitus paukščius: per kelias sekundes palieka kiaušinį ir dingsta

    Kukučka apgauna kitus paukščius: per kelias sekundes palieka kiaušinį ir dingsta

    Paprastoji kukučka (Cuculus canorus), dar vadinama kukučka ir gžegžūlka, yra išskirtinis paukštis: ji nestato lizdų, neperi kiaušinių ir neaugina savo jauniklių. Vietoje to ji taiko vadinamąjį perėjimo parazitizmą. Patelė padeda kiaušinius į kitų paukščių lizdus, o šie, to nežinodami, tampa „įtėviais“.

    Kukučka „šeimininkų“ nepasirenka atsitiktinai. Ji pirmiausia stebi būsimus savo palikuonių globėjus ir dažniausiai taikosi į mažesnių rūšių paukščius. Taip kukučkos jaunikliai nuo pat pradžių įgyja reikšmingą pranašumą.

    Kai lizdo šeimininkai pasitraukia, kukučka priskrenda, per kelias sekundes padeda kiaušinį ir iškart nuskrenda. Dažnai tuo pačiu ji išmeta vieną originalų kiaušinį, kad apgaulė būtų mažiau pastebima.

    Tokia strategija leidžia maksimaliai padidinti palikuonių išgyvenimo tikimybę, tėvams įdedant minimalias pastangas. Kadangi kukučkos neperi, joms nereikia saugoti kiaušinių ar rūpintis jaunikliais. Dėl to jos gali padėti gerokai daugiau kiaušinių nei dauguma kitų paukščių – neretai per sezoną jų būna 15–20, ir kiekvienas paliekamas vis kitame lizde.

    Šis modelis didina kukučkų reprodukcinę sėkmę: net jei dalis lizdų žūsta, „įtėviai“ atpažįsta įsibrovėlį arba jaunikliui nepasiseka, tikėtina, kad likusieji vis tiek išgyvens. Be to, visas jauniklių maitinimo, šildymo ir apsaugos krūvis tenka nieko neįtariantiems lizdo šeimininkams.

    Kukučka prisitaikiusi ir dar vienu svarbiu būdu: ji padeda kiaušinius, panašius į tuos, kurie jau yra pasirinkto lizdo dėjime. Dėl to šeimininkams dažnai sunku pastebėti klastą. Vis dėlto, jei įsibrovėlis atpažįstamas, kiaušinis gali būti išmestas, o kraštutiniais atvejais paukščiai palieka visą dėtimą kartu su savo palikuonimis.

    Tuo viskas nesibaigia – prisitaikę yra ir kukučkos jaunikliai. Jie dažniausiai išsirita anksčiau nei kiti lizdo gyventojai. Vienas pirmųjų jų veiksmų po išsiritimo – atsikratyti likusių kiaušinių. Tai jiems pavyksta ypač todėl, kad jie auga mažesnių ir silpnesnių paukščių lizduose.

    Galiausiai lizde lieka vienas kukučkos jauniklis, ir visas „įtėvių“ dėmesys sutelkiamas į jį. Tai labai svarbu, nes jam reikia daug maisto. Kukučka yra šildoma, maitinama ir saugoma iki tol, kol gali pati palikti lizdą. Įdomu tai, kad „įtėviai“ ja rūpinasi net ir tada, kai jauniklis akivaizdžiai juos pralenkia dydžiu.

    Šaltiniai: „hub.pl“, „ekologia.pl“.

  • Karališka paslaptis prie Vyslos: ką pamatyti Sandomiero pilyje ir jos viduje

    Karališka paslaptis prie Vyslos: ką pamatyti Sandomiero pilyje ir jos viduje

    Sandomiero pilis buvo pastatyta XIV amžiuje, valdant Kazimierui Didžiajam, kaip gynybinė tvirtovė, turėjusi ir rezidencinį pobūdį. Didžiausią reikšmę ji įgijo XVI amžiuje, Jogailaičių laikais, kai pilis tapo karališkojo dvaro vasaros rezidencija. Čia rinkdavosi bajorai ir didikai – vykdavo pasitarimai bei puotos.

    Per šimtmečius Sandomiero pilis atliko išskirtinį vaidmenį miesto gyvenime: būtent joje telkėsi ne tik karališkoji valdžia, bet ir regiono administraciniai centrai – nuo provincijos ar kunigaikštystės iki vaivadijos ir paties miesto valdymo.

    Sandomiero tvirtovės „aukso amžius“ baigėsi XVII amžiuje, kai pastatas patyrė didelių sugriovimų. Tuomet, karaliaus Jono III Sobieskio nurodymu, buvo pradėta atstatyti pilį, suteikiant jai baroko ir klasicizmo bruožų. Vis dėlto vėlesni šalies istorijos sukrėtimai lėmė, kad XVIII amžiuje tvirtovė buvo nusiaubta ir ilgainiui virto griuvėsiais, tapusiais kadaise buvusios didybės nuosmukio simboliu.

    Skubios apsaugos ir restauravimo pilis sulaukė tik po 1945 metų. Darbai truko apie 30 metų. Šiandien objektas priklauso „Sandomiero apygardos muziejui“ ir yra atviras lankytojams.

    Lankantis Sandomiero pilyje galima susipažinti ne tik su jos istorija, bet ir apžiūrėti pilies meno galeriją, aprėpiančią XVIII–XX amžių laikotarpį. Joje sukaupta beveik 8 tūkst. darbų: tapybos, skulptūros, piešinių ir grafikos kolekcijos. Taip pat pristatoma šalmo tipo karūnos kopija – originalas buvo rastas 1910 metais netoli Sandomiero benediktinių vienuolyno. Šį eksponatą galima pamatyti parodoje „Sandomiero karūna“.

    Be to, pilies ekspozicijoje yra ir skulptūrinių bei architektūrinių detalių fragmentų, datuojamų 1520–1527 metais. Jie siejami su renesansine tvirtovės pertvarka, kuriai vadovavo karališkasis architektas Benediktas. Pilies mūruose saugomi ir viduramžių šachmatai, rasti archeologinių tyrimų metu 1962 metais. Pilnas komplektas laikomas vienu mažiausių viduramžių šachmatų rinkinių Lenkijoje, todėl turi išskirtinę istorinę vertę.

  • Desertas lieknėjantiems iš 2 ingredientų: internetas pašėlo dėl šio obuolių ir želatinos triuko

    Ingredientai

    • obuoliai – 600 g (nulupti ir be sėklalizdžių)
    • želatina – 50 g
    • vanduo – 250–300 ml
    • vanilinas – pagal skonį (nebūtina)

    Gaminimo būdas

    Pirmiausia paruoškite obuolius: nulupkite, išpjaukite sėklalizdžius ir supjaustykite nedideliais gabalėliais.

    Sudėkite obuolius į puodą, įpilkite šiek tiek vandens ir troškinkite, kol suminkštės, apie 10–15 min.

    Suminkštėjusius obuolius sutrinkite trintuvu iki vientisos tyrės.

    Tuomet paruoškite želatiną: užpilkite ją vandeniu ir palikite išbrinkti pagal instrukciją ant pakuotės.

    Į šiltą obuolių tyrę sudėkite išbrinkusią želatiną ir gerai išmaišykite, kol masė taps vientisa. Jei norite, įberkite vanilino.

    Supilkite masę į formą arba į porcijinius indelius.

    Dėkite į šaldytuvą 2–3 val., kol visiškai sustings.

    Gausite švelnų, lengvą desertą, primenantį vaisių želė ar pastilę. Jis tinka tiems, kurie rūpinasi figūra arba nori sumažinti cukraus vartojimą.

    Patarimai

    • rinkitės saldesnių veislių obuolius, kad nereikėtų papildomai saldinti
    • kvapui galima įdėti cinamono arba šlakelį citrinos sulčių
    • jei norite standesnės tekstūros, sumažinkite vandens kiekį
  • Kaip išsirinkti idealią naminę Velykų dešrą: šias klaidas daro beveik visi

    Kokia turėtų būti dešros sudėtis

    Kokybiška naminė dešra dažniausiai gaminama iš kiaulienos ir prieskonių. Paprastai naudojamos riebesnės mėsos dalys – krūtinėlė, mentė ar papilvė, taip pat druska, pipirai, mairūnas ir česnakas. Svarbus ir konservantas – be jo gaminys gali tapti nesaugus vartoti.

    Taip pat verta prisiminti, kad tai gana kaloringas produktas – apie 250–300 kcal 100 g, todėl jį rekomenduojama valgyti saikingai.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant

    Vienas pagrindinių kokybės rodiklių – dešros spalva. Jei ji yra ryškesnio rožinio atspalvio, dažniausiai tai reiškia didesnį mėsos kiekį. Per daug šviesi, beveik balta spalva gali signalizuoti, kad gaminyje per daug riebalų.

    Ne mažiau svarbu atidžiai perskaityti sudėtį. Specialistai pataria vengti produktų, kuriuose yra:

    • didelis riebalų kiekis,
    • miltai, soja arba maltodekstrinas,
    • kiti užpildai.

    Kuo sudėtis trumpesnė ir kuo daugiau joje mėsos, tuo geresnis pasirinkimas. Skonis turėtų būti sodrus, su aiškiai juntamais prieskoniais, o tekstūra – sultinga ir tvirta.

    Kaip tinkamai paruošti

    Ekspertai pataria atsisakyti kepimo keptuvėje, nes taip patiekalas tampa dar riebesnis ir sunkiau virškinamas. Geriausias pasirinkimas – kepimas orkaitėje: dalis riebalų išsilydo, todėl dešra tampa lengvesnė ir mažiau kaloringa.

  • Per daug raugintų agurkų? Gydytojai įspėja apie 5 nemalonius simptomus ir ribą

    Kas nutinka suvalgius per daug sūrių agurkų

    Sūdyti (rauginti ar marinuoti) agurkai – tai produktas, kuris gaminamas sūdant ir fermentuojant arba marinuojant acte. Fermentuoti produktai dažnai turi probiotinių bakterijų, kurios gali būti naudingos žarnynui, tačiau jų perteklius kai kuriems žmonėms sukelia nemalonių pojūčių.

    Pasak „Cleveland Clinic“, vartojant per didelį kiekį probiotinių produktų, įskaitant raugintus agurkus, kartais gali pasireikšti pilvo pūtimas.

    Pilvo pūtimas neretai atsiranda dėl susikaupusių dujų virškinamajame trakte, todėl nenuostabu, kad didesnis kiekis marinuotų ar raugintų agurkų gali sukelti tempimo, „išsipūtimo“ jausmą.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad natris padeda organizmui sulaikyti vandenį. Dėl to per didelis druskos kiekis gali lemti skysčių kaupimąsi ir tinimą, kuris dažniausiai pastebimas veido, rankų, kojų ar kulkšnių srityje.

    Kitas galimas simptomas – atpylimas. Suvalgius per daug sūrių agurkų, kai kuriems žmonėms gali dažniau pasireikšti nemalonus atsirūgimas.

    Dar vienas dažnas pojūtis – troškulys. Daug natrio turintys produktai, pradedant sūriais agurkais ir baigiant užkandžiais ar pica, dažnai sukelia burnos sausumą ir norą gerti.

    Kai kraujyje padidėja natrio kiekis, organizmas siekia tai kompensuoti stiprindamas troškulį. Vanduo gali padėti atkurti elektrolitų pusiausvyrą ir sumažinti nemalonų sausumo pojūtį.

    Taip pat gali pasireikšti rėmuo. Kaip nurodo „Harvard Health Publishing“, rėmuo dažniau pasireiškia suvalgius aštraus, rūgštaus ar acto turinčio maisto. Kadangi dalis agurkų būna marinuojami acte, didesnis jų kiekis gali padidinti rėmens riziką.

    Kiek sūrių agurkų jau laikoma per daug

    Tai priklauso nuo bendro mitybos raciono ir nuo to, ar agurkai yra fermentuoti, ar marinuoti acte.

    Viename vidutinio dydžio marinuotame agurke gali būti apie 650 miligramų natrio. Atsižvelgiant į tai, kad tai sudaro maždaug ketvirtadalį rekomenduojamos paros natrio normos, vienas toks agurkas per valgymą daugeliui žmonių gali būti racionali riba.

    Marinuotų agurkų sultys kartais vartojamos siekiant palengvinti pykinimą, susijusį su dehidratacija, paspartinti atsistatymą po fizinio krūvio ar padėti stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje.

    Vis dėlto, kaip galima padauginti agurkų, taip pat galima persistengti ir su jų sultimis – tai gali sukelti nepageidaujamą poveikį, pavyzdžiui, pilvo pūtimą.

  • Lieknėti galima skaniai: marinuoti kopūstai, kurie nekenkia figūrai – paprastas receptas

    Marinuoti kopūstai: „lengvo“ patiekalo receptas

    Marinuoti kopūstai gali būti puikus pasirinkimas tiems, kurie nori valgyti skaniai, bet kartu tausoti figūrą. Žemiau – paprastas receptas ir keli argumentai, kodėl toks patiekalas gali padėti laikantis lieknėjimo plano.

    Ingredientai:

    • kopūstai – 2 kg
    • sojų padažas – 100 ml
    • aliejus – 100 ml
    • actas – 50 ml
    • grūdėtos garstyčios – 50 g
    • medus – 1 arbat. š.
    • druska – 1 arbat. š.
    • česnakas – 1 galvutė
    • pipirai – pagal skonį

    Paruošimo būdas:

    Kopūsto galvą perpjaukite į 6 dalis ir sudėkite į kepimo rankovę. Kepkite orkaitėje 200 laipsnių temperatūroje apie 2 valandas.

    Marinadui į sojų padažą supilkite aliejų, sudėkite smulkintą česnaką, įmaišykite medų, pipirus, grūdėtas garstyčias ir actą. Viską gerai išmaišykite.

    Iškeptą kopūstą supjaustykite mažesniais gabalėliais, sudėkite į indą ir užpilkite marinatu. Palikite marinuotis šaldytuve apie 2 valandas.

    Kuo marinuoti kopūstai naudingi lieknėjant

    Kopūstai išlieka mažai kaloringi, o skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems ir natūraliai mažina norą užkandžiauti.

    Kopūstuose gausu vandens, todėl porcija būna didelė, tačiau kalorijų – nedaug. Tai leidžia lengviau sukurti kalorijų deficitą be stipraus alkio, o tai yra vienas svarbiausių svorio mažinimo veiksnių.

    Toks patiekalas gali padėti pakeisti kaloringesnius pasirinkimus: vietoj bulvių, makaronų ar riebių garnyrų galima rinktis kopūstus kaip didelės apimties, bet lengvesnę alternatyvą.

  • Pavojingi Velykų kiaušiniai: šie dažai gali sugadinti šventę ir pakenkti sveikatai

    Pavojingi dažikliai: ko vengti

    Didžiausią riziką kelia ne maistiniai dažikliai. Pirmiausia tai – audiniams skirti dažai, ypač anilininiai. Juose gali būti toksiškų medžiagų, galinčių sukelti apsinuodijimą. Ne mažiau pavojingi ir dailės dažai: akvarelė, guašas, aliejiniai dažai, taip pat dažai, skirti sienoms ar dekoravimo darbams.

    Į „juodąjį sąrašą“ patenka ir markeriai, flomasteriai bei rašalai, kurie neturi aiškaus žymėjimo, kad tai – maistiniai dažai. Dar vienas dažnas, tačiau rizikingas pasirinkimas – bet kokie dažikliai, kurių sudėtis nežinoma.

    Kodėl tokie dažikliai pavojingi

    Tokiose priemonėse gali būti sunkiųjų metalų – švino, gyvsidabrio ar kadmio – taip pat toksinių junginių ir kancerogenų. Net jei kiaušinio lukštas atrodo nepažeistas, dėl porėtos struktūros kenksmingos medžiagos gali prasiskverbti į vidų, ypač verdant.

    Pasekmės gali būti rimtos: nuo alerginių reakcijų ir virškinimo sutrikimų iki ūmaus apsinuodijimo. Ilgiau veikiant organizmą, tokie toksinai gali žaloti vidaus organus.

    Ar saugūs parduotuvėje parduodami dažai

    Parduotuvėse parduodami specialūs kiaušinių dažymo rinkiniai dažniausiai yra saugūs, jei naudojami pagal instrukciją. Svarbu atkreipti dėmesį į ženklinimą: produktas turi būti nurodytas kaip „maistinis dažiklis“ ir atitikti kokybės reikalavimus.

    Vis dėlto yra niuansų. Jei kiaušinis turi įtrūkimų, dažiklis gali patekti į vidų, todėl tokių margučių geriau nevalgyti. Be to, dalis žmonių gali būti jautrūs sintetinėms maisto priedų medžiagoms.

    Saugiausi dažymo būdai

    Patikimiausias pasirinkimas išlieka natūralūs dažikliai – jie ne tik saugesni, bet ir suteikia margučiams išskirtinį atspalvį:

    • auksinę arba rudą spalvą suteikia svogūnų lukštų nuoviras;
    • geltoną – ciberžolė arba morkų nuoviras;
    • rožinę ir raudoną – burokėliai ar uogos;
    • mėlyną – raudonasis kopūstas, įpylus acto;
    • žalią – špinatai ar kiti žalumynai.

    Specialistai pataria prieš dažant patikrinti, ar kiaušiniai nėra įskilę, ir rinktis tik patikimus, aiškiai paženklintus dažiklius.

  • Naminis marmeladas per 10 minučių: skanesnis už pirktinį, receptas iš kelių produktų

    Kokių ingredientų reikės

    Naminį marmeladą paruošite iš visai nedaug produktų:

    • 100 ml apelsinų sulčių
    • 5–6 valgomųjų šaukštų citrinų sulčių
    • 100 ml vandens
    • 1 stiklinės cukraus
    • po 1 valgomąjį šaukštą apelsino ir citrinos žievelės (tarkuotos)
    • 20 g želatinos

    Apelsino ir citrinos derinys suteikia desertui malonų saldumo ir rūgštumo balansą.

    Kaip pasigaminti marmeladą namuose

    Pirmiausia želatiną suberkite į apelsinų sultis, išmaišykite ir palikite kelioms minutėms, kad išbrinktų.

    Atskirame puode sumaišykite vandenį, cukrų ir apelsino bei citrinos žievelę. Kaitinkite ant silpnos ugnies ir, maišydami, užvirkite – cukrus turi visiškai ištirpti.

    Tuomet sujunkite abu mišinius ir maišykite, kol želatina visiškai ištirps.

    Gautą masę perkoškite, kad pašalintumėte žievelės gabalėlius.

    Kaip teisingai atvėsinti desertą

    Skystą mišinį supilkite į formą, iš anksto išklotą maistine plėvele.

    Formą dėkite į šaldytuvą maždaug 6–8 valandoms, kad marmeladas visiškai sustingtų.

    Kai desertas taps tvirtas, supjaustykite jį kubeliais arba išspauskite norimų formų gabalėlius.

    Maža idealaus marmelado paslaptis

    Jei norite, kad desertas primintų parduotuvinius saldainius, gabalėlius apvoliokite cukruje. Taip susidarys lengva saldi plutelė, o marmeladas atrodys dar apetitiškiau.

  • 3 mitai apie lašinius, kuriais vis dar tikima: štai visa tiesa apie šį delikatesą

    Pirmasis mitas: lašiniuose nėra vitaminų

    Lašiniai turi riebaluose tirpių vitaminų A, D ir E, taip pat vitamino F – tai polinesočiųjų riebalų rūgščių kompleksas, padedantis palaikyti kraujagyslių sveikatą.

    Be to, šiame produkte yra seleno – stipraus antioksidanto, saugančio ląsteles nuo pažeidimų ir senėjimo. Todėl saikingas lašinių vartojimas gali būti naudingas organizmui.

    Antrasis mitas: lašiniuose per daug cholesterolio

    Tiesa, cholesterolio lašiniuose yra, tačiau tai savaime nereiškia, kad produktas yra žalingas. Svarbų vaidmenį atlieka lašiniuose esantis lecitinas, dalyvaujantis riebalų apykaitoje ir padedantis išlaikyti ląstelių membranų elastingumą.

    Specialistai pabrėžia: svarbiausia yra kiekis, o ne pats produktas. Sveikam žmogui
    20–30 g lašinių per dieną
    yra saugi norma ir, laikantis subalansuotos mitybos, nedidina širdies ir kraujagyslių ligų rizikos.

    Trečiasis mitas: lašiniai nesuteikia energijos

    Dar vienas stereotipas – esą lašiniai yra „sunkus“ ir menkai energingas maistas. Iš tiesų 1 gramas riebalų turi 9 kcal, o 1 gramas angliavandenių – tik 4 kcal.

    Vadinasi, lašiniai yra stiprus energijos šaltinis, ypač naudingas šaltuoju metų laiku arba aktyviai gyvenantiems žmonėms. Žinoma, svarbu saikas: optimali porcija – 20–30 g per dieną.

    Ar galima valgyti lašinius?

    Saikingas lašinių vartojimas – ne tik skanu, bet gali būti ir naudinga. Šis produktas aprūpina organizmą vitaminais, antioksidantais ir energija.

    Svarbiausia nepiktnaudžiauti ir įtraukti lašinius į subalansuotą mitybą kartu su daržovėmis, vaisiais bei baltyminiais produktais. Tuomet šis delikatesas gali tapti sveikos mitybos dalimi.

  • Velykų stalas be kaltės jausmo: gydytojai pasakė, kiek kiaušinių suvalgyti saugu

    Kiek kiaušinių galima suvalgyti

    Remiantis „Mayo Clinic“ pateikiama informacija, dauguma sveikų žmonių gali suvalgyti po 1 kiaušinį per dieną arba iki 7 per savaitę – tai paprastai nedidina širdies ligų rizikos.

    Dažnai manoma, kad kiaušiniai didina cholesterolio kiekį organizme. Vis dėlto šiuolaikiniai duomenys rodo, jog organizmas cholesterolį reguliuoja pats: kepenys jo pagamina daugiau ar mažiau priklausomai nuo bendros mitybos, o ne vien nuo kiaušinių vartojimo.

    „Healthline“ nurodo, kad žmonėms, kurie turi padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje arba yra didesnėje širdies ir kraujagyslių ligų rizikoje, rekomenduojama vartojimą riboti iki 4 kiaušinių per savaitę.

    Sportuojantys ar didelį fizinį krūvį patiriantys žmonės neretai suvalgo daugiau kiaušinių – jų norma gali siekti 5–6 per dieną. Taip yra todėl, kad intensyviai sportuojančiam organizmui reikia daugiau baltymų ir kitų maistinių medžiagų raumenų atsistatymui, augimui, energijai bei bendrai savijautai palaikyti.

    Kuo kiaušiniai naudingi sveikatai

    Kiaušiniai vertinami dėl sudėties: juose yra įvairių maistinių medžiagų, kurios svarbios raumenims, nervų sistemai ir bendrai organizmo veiklai.

    Pagrindinės naudos:

    • Baltymų šaltinis. Žurnale „Nutrients“ rašoma, kad kiaušiniuose yra visos nepakeičiamos aminorūgštys. Baltymai gerai pasisavinami, padeda raumenų augimui ir atsistatymui.
    • Vitaminai ir mineralai. Kiaušiniuose yra vitaminų B12, D, A, folio rūgšties, taip pat jodo, seleno ir cholino. Cholinas ypač svarbus smegenų veiklai ir nervų sistemai.
    • Sotumas ir svorio kontrolė. Kiaušiniai dažnai suteikia ilgesnį sotumo jausmą, todėl gali padėti sumažinti bendrą suvartojamų kalorijų kiekį ir lengviau kontroliuoti svorį.
    • Antioksidantai. Kiaušiniuose yra biologiškai aktyvių medžiagų, tarp jų liuteino ir zeaksantino (svarbūs regėjimui) bei antioksidacinių peptidų. Jos gali mažinti oksidacinį stresą ir prisidėti prie kraujagyslių bei širdies funkcijos palaikymo.

    Kam kiaušinių geriau vengti

    Ne visiems kiaušiniai tinka vienodai. Yra keli atvejai, kai jų reikėtų vengti arba vartoti atsargiai.

    Žmonėms, alergiškiems kiaušiniams. Tai viena dažniausių maisto alergijų, ypač vaikams. Imuninė sistema kiaušinio baltymus gali vertinti kaip pavojingus.

    Galimi simptomai:

    • bėrimas, dilgėlinė
    • sloga, kosulys, dusulys
    • pilvo skausmas, vėmimas

    Kiaušinių netoleruojantiems žmonėms. Tai nėra alergija, o virškinimo sutrikimas. Dažniausiai pasireiškia lengvesniais simptomais, tokiais kaip pilvo pūtimas, viduriavimas ar pykinimas.

    Kūdikiams. Jei kūdikis yra alergiškas, kiaušinio baltymai gali patekti ir per mamos pieną, todėl tokiais atvejais mitybos pokyčius reikėtų aptarti su gydytoju.