CP v2

Blog

  • Kardiologai paaiškino, kaip išsivirti tobulas kiaušinis: taip saugosite širdį

    Kiaušiniai – vienas maistingiausių ir universaliausių maisto produktų. Juose gausu aukštos kokybės baltymų, vitaminų ir mineralų, be to, jie sotūs ir lengvai paruošiami. Vienas kiaušinis turi įvairių naudingų medžiagų, padedančių palaikyti raumenų audinį, nervų sistemą, regėjimą ir imunitetą, skelbia „WP abcZdrowie“.

    Nors dažnai manoma, kad pagrindinis baltymų šaltinis yra kiaušinio baltymas, trynys taip pat turi nemažai šio makroelemento. Be to, jame yra riebaluose tirpių vitaminų A, D ir E, kai kurių B grupės vitaminų, fosfolipidų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų, svarbių medžiagų apykaitai ir bendrai organizmo energijai.

    „Naudingiausio kiaušinio pasirinkimas priklauso ne tik nuo jo dydžio ar kilmės, bet ir nuo paruošimo būdo. Ilgas kepimas ar virimas gali sumažinti trynio maistinę vertę, nes jis yra jautresnis aukštai temperatūrai nei baltymas“, – aiškina ekspertai.

    Pasak specialistų, optimaliausia kiaušinį paruošti taip, kad baltymas būtų visiškai sutvirtėjęs, o trynys liktų pusiau skystas. Taip pasiekiamas geriausias balansas tarp saugumo ir maistinių medžiagų išsaugojimo. Taip pat primenama, kad žaliame baltyme esantis avidinas gali trukdyti įsisavinti biotiną, o kaitinimas jį neutralizuoja. Tuo tarpu trynys, per ilgai termiškai apdorojamas, gali prarasti dalį naudingųjų savybių.

    Kalbant apie trynyje esantį cholesterolį, pažymima, kad daugumai sveikų žmonių jis savaime nereiškia automatiškai padidėsiančio cholesterolio kiekio kraujyje. Dažniau problema kyla ne dėl pačių kiaušinių, o dėl priedų: šoninės, riebių sūrių, didelio kiekio sviesto ar majonezo. Kiaušiniai gali būti naudinga subalansuotos mitybos dalis, ypač jei derinami su daržovėmis, pilno grūdo duona, avokadu ar žalumynais – tuomet vienu metu gaunama baltymų, riebalų, skaidulų ir antioksidantų.

    Norint išgauti idealią konsistenciją, kiaušinius rekomenduojama dėti į šaltą vandenį, užvirinti ir virti 3–4 minutes, tuomet atvėsinti šaltame vandenyje. Taip baltymas tampa standus, o trynys – kremiškas. Rekomenduojamas kiekis – 1–2 kiaušiniai per dieną, priklausomai nuo amžiaus, fizinio aktyvumo ir sveikatos būklės.

    Taip pat primenama, kad kepenys – vienas svarbiausių žmogaus organų, atliekantis daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų: nuo kraujo valymo iki medžiagų apykaitos reguliavimo. Norint išlaikyti jų sveikatą, nebūtina išleisti daug pinigų brangiems papildams ar vadinamiesiems superproduktams – vis dažniau pabrėžiama paprastų ir prieinamų maisto produktų reikšmė, galinti pastebimai prisidėti prie geresnės kepenų veiklos.

  • Aukštas kraujospūdis: 5 dalykai, kurių griežtai nedarykite, kad nesukeltumėte krizės

    Aukštas arterinis kraujospūdis gali išprovokuoti įvairias ligas ir pabloginti bendrą savijautą. Net įprasti kasdieniai veiksmai, esant staigiems kraujospūdžio šuoliams, gali reikšmingai pabloginti būklę. Portalas „Komentarai“ primena, ko reikėtų vengti, kai kraujospūdis pakilęs.

    Aukštas kraujospūdis. Iliustracinė nuotrauka

    Fiziniai krūviai. Kraujospūdžiui šoktelėjus kategoriškai nerekomenduojama užsiimti intensyvia fizine veikla. Nors kartais manoma, kad sportas padeda „pravarinti“ kraują, iš tiesų toks krūvis gali smarkiai apkrauti širdies raumenį ir pažeisti smulkiuosius kapiliarus. Jėgos pratimai, sunkių daiktų kilnojimas ar net greitas bėgimas sukuria didžiulę įtampą, kurios kraujagyslės gali neatlaikyti.

    Saunos ir karštos vonios. Griežtai nerekomenduojama lankytis saunoje, pirtyje ar maudytis karštoje vonioje. Aukšta temperatūra plečia paviršines kraujagysles, tačiau kartu pagreitina širdies ritmą. Toks disbalansas gali būti pavojingas ir sukelti alpimą ar hipertenzinę krizę.

    Maistas ir gėrimai. Hipertenzijos priepuolio metu reikėtų laikytis griežtesnių apribojimų. Venkite sūraus maisto – natris greitai sulaiko skysčius organizme, didina cirkuliuojančio kraujo tūrį ir papildomai spaudžia arterijų sieneles, o tokį poveikį kartais sunku sumažinti net vaistais. Taip pat nerekomenduojama vartoti alkoholio ir gėrimų, kuriuose daug kofeino. Alkoholis iš pradžių gali išplėsti kraujagysles, bet vėliau sukelia ilgalaikį spazmą, taip dar labiau paaštrindamas problemą. Kofeinas tiesiogiai stimuliuoja nervų sistemą ir didina kraujagyslių tonusą, todėl esant aukštam kraujospūdžiui tai tampa reikšmingu rizikos veiksniu.

    Vaistai. Vienas pavojingiausių sprendimų – savarankiškai ir staiga mažinti kraujospūdį stipriais vaistais, nepasitarus su gydytoju. Per greitas rodiklių kritimas gali sukelti smegenų hipoksiją ir sutrikdyti inkstų kraujotaką. Taip pat nereikėtų ignoruoti tokių simptomų kaip stiprus galvos skausmas, pykinimas ar regėjimo pablogėjimas, tikintis, kad būklė „praeis savaime“.

    Darbas. Nerekomenduojama tęsti darbo prie kompiuterio ar imtis veiklų, reikalaujančių didelės koncentracijos ir emocinės įtampos. Tokiu metu organizmui labiausiai reikia ramybės – patariama būti pusiau sėdimoje padėtyje, kad širdis galėtų dirbti tausojančiu režimu.

    Primename: portalas „Komentarai“ anksčiau rašė ir apie tai, ko nereikėtų daryti esant aukštai kūno temperatūrai.

  • Lietuvą pasiekė „Ozempic“ bumas: gydytoja įspėja apie aklumą ir kitus pavojus

    Žinoma gydytoja infektologė Olga Golubovska atkreipė dėmesį į pavojingą tendenciją – vaisto „Ozempic“ (semagliutido) vartojimą ne pagal paskirtį. Pasak jos, kol Ukrainoje šis preparatas socialiniuose tinkluose pristatomas kaip greitas būdas atsikratyti antsvorio, JAV gamintojas „Novo Nordisk“ ir kitos farmacijos bendrovės jau susiduria su masiniais pacientų ieškiniais.

    Ieškiniuose bendrovėms metami kaltinimai esą buvo nutylėta informacija apie galimas kritines pasekmes sveikatai. Tarp minimų komplikacijų – žarnyno nepraeinamumas, sunkūs pankreatito atvejai, inkstų pažeidimai ir gastroparezė, dėl kurios kai kuriems pacientams tenka pereiti prie maitinimo per zondą. Ypač didelį nerimą, pasak gydytojos, kelia regėjimo praradimo rizika.

    „Nearterinė priekinė išeminė optinė neuropatija, kuri pasireiškia staigiu regėjimo netekimu arba aklumu (rizika padidėja beveik 10 kartų)“, – vardydama fiksuotus nepageidaujamus poveikius pabrėžė O. Golubovska.

    Ji taip pat nurodė, kad tarp galimų šalutinių reiškinių minimi trombozės atvejai ir tulžies pūslės uždegimai.

    Gydytojos teigimu, užsienyje teisminių ginčų skaičius auga geometrine progresija. Vis dėlto Ukrainos socialinių tinklų erdvėje preparatas ir toliau populiarinamas kaip paprastas būdas mažinti svorį, nepaisant medicininių rizikų.

    „Pas mus „Ozempic“ tapo virusiniu lieknėjimui. Ar tikrai taip reikia lieknėti, žmonės geri?“ – emocingai apibendrino gydytoja, leisdama suprasti, kad siekiamas estetinis efektas gali būti visiškai neproporcingas grėsmei sveikatai ir gyvybei.

    Primename, kad portalas „Komentarai“ anksčiau skelbė apie tarptautinės mokslininkų komandos atliktą klinikinį tyrimą, kurio rezultatai verčia suabejoti paplitusiais įsitikinimais apie atsisakymo saldumynų naudą. Tyrime, kurį atliko Vageningeno universiteto Nyderlanduose ir Bornmuto universiteto Jungtinėje Karalystėje mokslininkai, nustatyta, kad vien saldaus skonio ribojimas savaime nesuteikia laukiamo metabolinio efekto ir nekeičia žmogaus mitybos elgsenos.

  • Trawnik po zimie przypomina klepisko? Wykonaj ważny zabieg, prędko się zazieleni

    Trawnik po zimie przypomina klepisko? Wykonaj ważny zabieg, prędko się zazieleni

    Po žiemos veja neretai atrodo prastai: žolė būna praretėjusi, pilkšva, vietomis susiformuoja samanų, o ant paviršiaus kaupiasi negyvos žolės veltinis. Kad ji vėl taptų tanki ir ryškiai žalia, svarbu imtis kelių nuoseklių priežiūros veiksmų. Konkretūs darbai priklauso nuo to, kokia vejos būklė ir kokios buvo sąlygos rudenį.

    Jeigu rudenį nespėjote nupjauti žolės, pavasarį dažnai randamos ilgos, nuvytusios stiebų liekanos. Jos užstoja šviesą ir trukdo atželti žemesniems sluoksniams, todėl pirmas tikslas – atlaisvinti veją ir sudaryti sąlygas naujam augimui.

    Senas žolės sluoksnis ir veltinis: ką daryti pirmiausia

    Kai tik pradeda atsigauti augmenija, pirmiausia verta pakelti sudžiūvusias žolės liekanas ir pašalinti kuo daugiau veltinio, lapų bei samanų. Tai patogu daryti vėduokliniais grėbliais. Jei vejos paviršius smarkiai užterštas, šį etapą galima atlikti per 2–3 kartus, kad nepažeistumėte atželiančios žolės.

    Pirmasis pavasarinis pjovimas ir likučių surinkimas

    Kai keletą dienų nelijo ir veja yra sausa, galima imtis pirmojo pavasarinio pjovimo. Rekomenduojama sulyginti žolę iki maždaug 5–6 cm aukščio. Ne mažiau svarbu kruopščiai surinkti nupjautą žolę nuo vejos paviršiaus – paliktos liekanos gali skatinti grybelinių ligų plitimą. Po tokio paruošimo veja paprastai jau būna tinkama gilesniam atnaujinimui – vertikuliacijai arba skarifikacijai.

    Vertikuliacija ar skarifikacija: kuris būdas tinkamesnis

    Abu šie vejos priežiūros darbai skirti panašiam tikslui – pašalinti veltinį ir pagerinti vejos būklę, tačiau skiriasi poveikio intensyvumu, įpjovų gyliu ir situacijomis, kada juos taikyti.

    Vertikuliacija

    Vertikuliacija rekomenduojama, kai veltinio sluoksnis yra storas (didesnis nei 1 cm) arba kai dirva stipriai suslėgta ir vanduo linkęs užsistovėti paviršiuje. Vertikuliatorius įpjauna veją maždaug 3–4 cm gyliu ir kartu skatina šaknų sistemos šakojimąsi.

    Šį darbą dažniausiai patariama atlikti ankstyvą pavasarį (kovą–balandį) ir rudenį (rugsėjį–spalį), kai dirvos temperatūra viršija 8–10 °C.

    Skarifikacija

    Skarifikacija – mažiau invazinis būdas, tinkantis tada, kai veltinio sluoksnis plonesnis, o dirvos suslėgimas nedidelis. Ji veikia sekliau – maždaug 1–3 cm gyliu – ir paprastai nepažeidžia vejos šaknų. Skarifikacijai galima naudoti skarifikatorių arba metalinius sodo grėblius.

    Šį darbą galima atlikti dažniau nei vertikuliaciją – kai tik pastebite, kad ant vejos paviršiaus pradeda formuotis veltinis ar atsiranda samanų. Po skarifikacijos veja būna gerai paruošta pavasariniam atsėjimui arba tręšimui.

  • Pivonijos nekrauna žiedų? Užkaskite aplink krūmą 2 ingredientus – pumpurų bus apstu

    Pivonijos nekrauna žiedų? Užkaskite aplink krūmą 2 ingredientus – pumpurų bus apstu

    Kiekvienas, pasodinęs sode pivonijų, tikisi džiaugtis dideliais, kvapniais žiedais. Tačiau kartais nutinka taip, kad, nepaisant pastangų, pumpurų būna labai mažai arba jų neatsiranda visai. Nors pivonijos laikomos nereikliomis ir atspariomis, prižiūrint jas nesunku padaryti klaidų, kurios ir lemia silpną žydėjimą.

    Žiedų nebuvimą gali lemti ne tik netinkama priežiūra, bet ir jaunas augalo amžius. Pivonijos yra ilgaamžės, todėl sodininkui reikia kantrybės. Pasodintos jos pirmiausia daugiausia energijos skiria šaknų sistemai ir požeminiams šakniastiebiams (kerui) suformuoti. Dažniausiai tik pasiekusios brandą, maždaug po 3 metų, jos pradeda gausiau krauti pumpurus.

    Jeigu pivonija negausiai žydi arba visai nežydi praėjus 4–5 metams po pasodinimo, verta ieškoti priežasčių. Dažniausiai problemą sukelia šie veiksniai:

    • Per giliai pasodintas keras – pivonijas reikia sodinti negiliai, maždaug 3–5 cm gylyje; pasodintos giliau jos dažnai atsisako žydėti.
    • Netinkamai parinkta vieta – šie augalai mėgsta saulę ir geriausiai žydi saulėtose vietose. Pasodintos pavėsyje, pivonijos sukrauna mažiau pumpurų arba jų nesukrauna visai.
    • Klaidos tręšiant – pivonijoms svarbiausi fosforas ir kalis, o azoto reikia mažiau. Jei vyrauja azotas, augalas vešins lapus, o ne formuos žiedinius pumpurus.
    • Pavasarį paliktas storas mulčio sluoksnis – jis apsunkina jaunų ūglių išlindimą į šviesą, silpnina augalą ir blogina žydėjimą. Po žiemos storą mulčą reikia pašalinti arba pakeisti nauju, bet plonesniu – apie 3–4 cm.

    Silpnai žydinčią pivoniją galima paskatinti keliais būdais – viskas priklauso nuo priežasties. Jei keras pasodintas per giliai, pavasarį jį galima atsargiai pakelti šakėmis ir po apačia papildomai užpilti žemės, kad augalas atsidurtų šiek tiek aukščiau. Jei pivonija auga per dideliame šešėlyje, verta praretinti aplinkinius krūmus ar medžius, kad patektų daugiau šviesos, o kraštutiniu atveju – rudenį persodinti į saulėtesnę vietą. Taip pat svarbu pavasarį nuimti per storą mulčio sluoksnį.

    Yra ir paprastas triukas, galintis padėti augalui sukrauti daugiau pumpurų: panaudoti dviejų ingredientų mišinį – medžio pelenus ir kaulų miltus. Šio būdo tikslas – aprūpinti pivoniją svarbiausiais elementais, ypač fosforu ir kaliu.

    Kaip tai padaryti? Sumaišykite po pusę stiklinės medžio pelenų ir kaulų miltų. Tuomet aplink stiebus iškaskite negilų griovelį ir mišinį lengvai įterpkite į žemę, saugodami, kad nepažeistumėte ūglių. Galiausiai palaistykite. Mišinį rekomenduojama naudoti kartą per sezoną, ankstyvą pavasarį.

    Vengiant priežiūros klaidų ir reguliariai aprūpinant augalą reikalingomis medžiagomis, pivonijos kasmet turėtų žydėti vis gausiau ir sukrauti daugiau spalvingų pumpurų.

  • Naminis bulvių krakmolo kisielius serbentams: sodininkai žada uogas kaip vynuoges

    Naminis bulvių krakmolo kisielius serbentams: sodininkai žada uogas kaip vynuoges

    Norint, kad serbentų krūmai būtų stipresni, o uogos – didesnės, kai kurie sodininkai pasitelkia paprastą virtuvėje randamą priemonę – bulvių krakmolą, dar vadinamą bulvių miltais. Teigiama, kad jis gali padėti ir augalo būklei, ir derliaus kokybei, jei naudojamas saikingai ir tinkamu metu.

    Kaip bulvių krakmolas veikia serbentus?

    Bulvių krakmolas vertinamas dėl savo fizinių savybių. Pabarstytas ant augalo jis gali sudaryti ploną sluoksnį ant lapų, kuris apsunkina kai kurių smulkių kenkėjų judėjimą ir iš dalies sumažina jų daromą žalą.

    Krakmolas taip pat neretai naudojamas kaip priedas naminiams purškalams – jis gali sustiprinti jų poveikį ir šiek tiek prisidėti prie grybelinių ligų plitimo ribojimo. Patekęs į dirvą, krakmolas palaipsniui skyla ir išskiria paprastesnius cukrus, kuriuos augalas gali pasisavinti per šaknis. Tai siejama su geresniu augalo maitinimu ir uogų formavimusi.

    Bulvių krakmolo trąša serbentams: kaip pasigaminti?

    Tokia naminė trąša kai kam primena kisielių – masė trumpai pakaitinama, o vėliau praskiedžiama vandeniu. Paruošimas nesudėtingas:

    • 250 gramų bulvių krakmolo ištirpinkite 3 litruose šalto vandens.
    • Kaitinkite, kol mišinys sutirštės ir ims priminti kisielių.
    • Gautą masę praskieskite 10 litrų vandens ir tirpalu laistykite serbentų krūmus.

    Kaip papildomą priemonę serbentams auginti kai kurie sodininkai renkasi medžio pelenus – jie gali aprūpinti augalą kaliu ir fosforu, o kartu padėti sumažinti amarų gausą. Pelenus rekomenduojama berti aplink augalą, prie krūmo pagrindo padarant negilius griovelius, o vėliau lengvai užžeriant žemėmis, kad jų neišpūstų vėjas. Kita alternatyva – pelenų ištrauka: 1 kilogramą pelenų užpilkite 5 litrais vandens, o prieš naudojimą mišinį praskieskite.

    Tokios natūralios priemonės gali padėti geriau pamaitinti krūmus, o palankiomis sąlygomis tai neretai siejama su saldesnėmis ir stambesnėmis uogomis. Vis dėlto svarbu nepersistengti: naminius mišinius būtina skiesti, kad nebūtų pažeistos šaknys.

    Kada geriausia tręšti ir laistyti, kad uogos būtų didelės?

    Patyrę sodininkai dažnai tręšia serbentus kelis kartus per sezoną. Pirmasis tręšimas paprastai atliekamas žydėjimo pradžioje, kai ima skleistis pirmieji pumpurai. Šiuo laikotarpiu augalui ypač svarbus azotas, skatinantis lapų ir ūglių augimą.

    Antrasis tręšimas dažniausiai planuojamas tuomet, kai ant krūmų jau aiškiai matomi besiformuojantys būsimų žiedų pumpurai – įprastai maždaug po dviejų savaičių nuo pirmojo tręšimo. Tai gali būti tinkamas metas panaudoti ir namines priemones, įskaitant krakmolo „kisielių“.

    Kai serbentai pradeda megzti uogas (dažniausiai gegužės pabaigoje), augalui prireikia daugiau fosforo ir kalio. Todėl tokiu metu dažnai pasirenkamos šių elementų turinčios trąšos. Pavyzdžiui, tinkamai vandenyje praskiestas monokalio fosfatas gali pagerinti uogų skonį ir kartu šiek tiek pristabdyti tikrosios miltligės vystymąsi. Paprastai vienam krūmui sunaudojama apie 1 litras tirpalo.

  • Pamatėte šį vabalą pievoje? Įspėja – jo skystis gali sukelti pūsles kaip nuo nudegimo

    Pamatėte šį vabalą pievoje? Įspėja – jo skystis gali sukelti pūsles kaip nuo nudegimo

    „Oleica krówka“ (Meloe proscarabaeus) – aliejinių (Meloidae) šeimos vabalas, užaugantis iki 3,5 cm ilgio. Jį lengva atpažinti iš išskirtinės išvaizdos: stambaus, pūstaus pilvelio ir sutrumpėjusių antsparnių. Chitininis šarvas dažniausiai būna juodas, metalinio blizgesio, tačiau pasitaiko ir juodmėlynų ar juodvioletinių atspalvių.

    Šio vabalo lytį taip pat nesunku atskirti. Patinėliai būna mažesni, o jų antenos – lūžtančios, tarsi sulenktos. Patelės antenos išlieka tiesios.

    Jei vaikščiodami saulėtoje pievoje pastebėsite lėtai per žolę ropojantį, tarsi apsunkusį vabalą, yra nemaža tikimybė, kad tai – „oleica krówka“. Šis vabzdys mėgsta šiltas, sausas vietas ir atviras erdves. Dažniausiai aptinkamas pievose, dirvonuose, laukuose, žolynuose bei miškų pakraščiuose visoje Lenkijoje.

    „Oleica krówka“ pasirodo jau balandį, o stebėti ją galima iki birželio. Nors šis vabalas gali skraidyti, tai daro retai – kur kas dažniau keliauja žeme.

    Įdomu tai, kad patelė gali padėti net iki 10 tūkst. kiaušinėlių. Išsiritusios lervos įsikuria ant žiedų: minta nektaru ir laukia. Kai ant žiedo nutupia bitė, lervos prisikabina prie jos ir kartu nuskrenda į avilį. Ten jos minta surinktu nektaru, o po virtimo pradeda maitintis bičių kiaušinėliais.

    Tačiau šis mechanizmas ne visada veikia. Jei ant žiedo nusileidžia kitas vabzdys ir lervos prisikabina prie jo, jos dažniausiai neatsiduria tinkamoje aplinkoje ir neišgyvena.

    Pajutęs grėsmę, „oleica krówka“ iš kojų išskiria aliejingos konsistencijos gelsvą skystį. Jame yra kantaridino – vienos stipriausių natūralių gyvūnų pasaulio toksinių medžiagų. Ji dirgina odą ir gleivines, o kontaktas gali sukelti skausmingą paraudimą bei pūsles, primenančias nudegimus.

    Skysčio kiekis, kurį išskiria vabalas, paprastai nekelia pavojaus žmogaus gyvybei, tačiau patirtis gali būti itin nemaloni. Jei įvyko kontaktas, rankas ir sudirgusias vietas reikia nedelsiant nuplauti švariu vandeniu. Jei medžiagos pateko į akis, nosį ar burną, būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Pastebėjus alerginės reakcijos požymius, pavyzdžiui, dusulį ar tinimą, reikia nedelsiant kviesti pagalbą.

    Dažnai minima, kad „oleica krówka“ laikoma toksiškiausiu vabzdžiu Lenkijoje. Vis dėlto realų pavojų žmonėms dažniau kelia kiti vabzdžiai – ypač širšės, bitės ir vapsvos. Jie yra gerokai labiau paplitę, su jais sunkiau išvengti kontakto, o jų įgėlimai dažniau sukelia stiprias alergines reakcijas. Taip pat verta saugotis erkių, kurios platina pavojingas ligas.

    Svarbu žinoti, kad „oleica krówka“ nėra agresyvus vabalas. Jį galima ramiai stebėti iš atstumo, tačiau nereikėtų jo erzinti, liesti ar bandyti sugauti. Išsigandęs vabalas ginsis išskirdamas aliejingą medžiagą, o neprovokuojamas dažniausiai į žmogų nereaguoja.

  • Alpių Venecija žavi ne tik kanalais: kuo garsėja Ansi ir kodėl ten plūsta turistai

    Alpių Venecija žavi ne tik kanalais: kuo garsėja Ansi ir kodėl ten plūsta turistai

    Ansi (pranc. Annecy) įsikūręs netoli Šveicarijos sienos ir išsiskiria ypatinga atmosfera, kurią kuria greta esantis Ansi ežeras. Jis laikomas vienu švariausių Europoje, o pats miestelis dažnai vadinamas vartais į aplinkinius Alpių kalnų kurortus. Dėl to čia atvyksta tiek vandens sporto mėgėjai, tiek architektūros bei istorijos gerbėjai.

    Ansi pravardė „Alpių Venecija“ siejama su senamiesčiu: viduramžiška architektūra, kanalais ir akmeniniais pėsčiųjų tilteliais, kurie primena Italijos Veneciją. Miestą taip pat dalija Thiou upė, o Alpių artumas ir ežero pakrantės suteikia vietovei jaukų, kamerinį charakterį.

    Vienas svarbiausių maršrutų mieste – pasivaikščiojimas po Senamiestį (pranc. Vieille Ville). Jis garsėja spalvingais pastatų fasadais, išskirtinėmis langinėmis, arkadomis ir jaukiais tilteliais, jungiančiais skirtingas kvartalo dalis. Verta užsukti į vadinamąjį penkių varpinių rajoną bei apsilankyti „Le Pâquier“ – didelėje žaliojoje erdvėje, kuri neretai lyginama su Ansi centriniu parku.

    Atpažįstamiausias miesto pastatas – „Palais de l’Ile“. Tai XII amžiaus akmeninis ant vandens pastatytas rūmas, primenantis laivo priekį. Šiandien jo viduje veikia istorijos muziejus. Ne mažiau dėmesio sulaukia ir Ansi pilis – „Chateau d’Annecy“. XIII amžiuje pastatyta tvirtovė kadaise buvo Ženevos grafų, vėliau – Savojaus kunigaikščių rezidencija ir turėjo svarbų administracinį vaidmenį. Dabar čia įrengtas regiono liaudies meno muziejus bei Alpių ežerų observatorija.

    Ansi turi ir „Le Pont des Amours“ – vadinamąjį meilės tiltą, taip pat gausybę bažnyčių. Tarp jų išsiskiria Šv. Petro katedra (pranc. Cathédrale Saint‑Pierre d’Annecy), pastatyta gotikos ir renesanso stilių sandūroje. Katedros statusą ji įgijo tik 1822 metais, tapusi vyskupijos, perkeltos iš Ženevos, centru. Ypatingas dėmesys skiriamas XIX amžiaus vargonams, pripažintiems istoriniu paminklu.

    Norint pasigrožėti Ansi ežeru ir kalnų panorama, rekomenduojama apsilankyti „Jardin de l’Europe“ – parke, iš kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į pakrantę ir Alpių peizažą.

  • Mokslininkai įspėja: juodasis gandras Lietuvoje nyksta – skaičiai iš „Bebžos NP“ kelia nerimą

    Mokslininkai įspėja: juodasis gandras Lietuvoje nyksta – skaičiai iš „Bebžos NP“ kelia nerimą

    Juodasis gandras – itin slapukas ir baikštus paukštis, todėl jį pamatyti gamtoje pasiseka ne kiekvienam. Vis dėlto specialistų duomenys rodo dar liūdnesnę tendenciją: laikui bėgant šio reto paukščio gali būti vis mažiau. Apie tai metų pradžioje pranešė „Bebžos nacionalinis parkas“.

    Juodojo gandro populiacija parke pamažu traukiasi – tai patvirtina ilgalaikis monitoringas. Per pastaruosius du dešimtmečius ryškiai sumažėjo tiek paukščių skaičius, tiek jų perėjimo sėkmė.

    2024 metais parko specialistams pavyko identifikuoti tris juodųjų gandrų poras, tačiau perėti pradėjo tik dvi. Vienu atveju perėjimas nesėkmingai baigėsi dar kiaušinių stadijoje – jaunikliai neišsirito. Kitu atveju iš trijų kiaušinių išsirito du jaunikliai, bet vienas jų nugaišo pirmosiomis dienomis. Likęs jauniklis, sulaukęs 35 dienų, buvo paženklintas žiedu ir aprūpintas GPS siųstuvu. Deja, beveik užaugęs gandras po 57 gyvenimo dienų tapo suaugusio jūrinio erelio auka. Visas perėjimo procesas buvo užfiksuotas, įskaitant ir fotospąstų nuotraukas.

    2025 metais monitoringas apėmė septynias juodojo gandro perėjimo vietas su nustatytomis lizdų lokacijomis parko teritorijoje. Tačiau tik trijose vietose apsigyveno poros, sudėjo kiaušinius ir pradėjo perėti. Deja, visi trys perėjimai baigėsi nesėkmingai dar inkubacijos laikotarpiu.

    Situacija kelia nerimą, ypač prisiminus 2023 metų duomenis. Tuomet perėti taip pat pradėjo dvi poros, tačiau perėjimas buvo sėkmingas – į ekosistemą pateko iš viso septyni jaunikliai.

    Visoje Lenkijoje šios rūšies gausumas vertinamas maždaug 2000 porų. Vis dėlto 2024–2025 metų „Bebžos nacionalinio parko“ duomenys aiškiai rodo, kad paukščiams sunkiai sekasi užauginti jauniklius, o taikomos apsaugos priemonės gali būti nepakankamos.

    Juodasis gandras – išskirtinė rūšis, dažniausiai aptinkama plačiuose, drėgnuose miškuose, kuriuos neretai išraižo pelkės ir upės. Lizdus jis krauna aukštai medžių lajose, taip pat ant uolų bei uolų atbrailų. Tai ypač slapus ir žmogaus vengiantis paukštis. Įdomu tai, kad žiemoti jis išskrenda anksčiau nei geriau žinomas baltasis gandras. Kaip ir jis, žiemoja Afrikoje.

    Juodasis gandras paplitęs visoje Lenkijoje, o atpažinti jį galima iš būdingo plunksnų rašto. Jis kiek mažesnis už baltąjį gandrą, jo kūno ilgis siekia apie 95–100 cm. Didžioji kūno dalis yra juoda, su metaliniu blizgesiu, pilvas – baltas. Snapas, oda aplink akis ir kojos – ryškiai raudoni.

    Paprastai šis paukštis vengia kontakto su žmogumi, tačiau dėl žmonių veiklos plėtros vis dažniau įsikuria netoli gyvenamų ar intensyviau naudojamų teritorijų. Mažėjanti populiacija skatina atidžiau stebėti juodąjį gandrą, nes ateityje jis gali tapti dar retesniu mūsų regiono gamtos vaizdo elementu.

    Šaltinis: „Bebžos nacionalinis parkas“

  • Šis retas kiškis Lenkijoje aptinkamas tik viename regione – jo gebėjimas nustebins daugelį

    Šis retas kiškis Lenkijoje aptinkamas tik viename regione – jo gebėjimas nustebins daugelį

    Baltasis kiškis – retas gyvūnas, Lenkijoje aptinkamas tik kai kuriuose regionuose. Kaip atpažinti šį išskirtinį žvėrelį?

    Nepaisant pavadinimo, baltasis kiškis nėra baltas visus metus. Pavasarį ir vasarą jo kailis būna pilkai rusvas, panašus į gerokai dažniau sutinkamo pilkojo kiškio. Vis dėlto baltąjį kiškį išduoda balta pilvo dalis ir juodi ausų galiukai. Jis taip pat kiek mažesnis – kūnas užauga iki maždaug 65 cm ilgio, o svoris paprastai svyruoja nuo 2,5 iki 6 kg.

    Žiemą šis kiškis keičia spalvą ir tampa visiškai baltas, todėl plėšrūnams jį pastebėti gerokai sunkiau. Tai itin greitas gyvūnas: ne tik dėl stiprių kojų, bet ir dėl tankesnio kailio ties letenomis – jis padeda geriau judėti per sniegą ir mažiau klimpti.

    Lenkijoje kur kas lengviau sutikti pilkąjį kiškį, gyvenantį beveik visoje šalies teritorijoje. Baltasis kiškis daugiausia aptinkamas šiaurės rytų Lenkijoje – Palenkėje ir Suvalkijoje. Jį galima pamatyti vietos miškuose, tokiose giriose kaip Augustavo, Belovežo ar Knyszyno.

    Tai šiaurinių kraštų rūšis, o Lenkija žymi pietinę jo paplitimo ribą. Tyrėjai nuogąstauja, kad dėl klimato kaitos ir kylančios temperatūros šis kiškis gali būti priverstas pasitraukti iš šalies.

    Be Lenkijos, baltųjų kiškių aptinkama ir Britų salose, Islandijoje, Skandinavijoje bei šiaurinėse Baltijos regiono valstybėse.

    Įspūdinga maskuotė – ne vienintelis šios rūšies išskirtinumas. Kitas, dar retesnis gebėjimas siejamas su dauginimusi ir ypač patelėmis. Teigiama, kad po apvaisinimo patelės nėštumas trunka apie 30–40 dienų, o vadoje vidutiniškai būna apie 6 jauniklius, kuriais motina rūpinasi maždaug mėnesį. Vėliau jaunikliai palaipsniui tampa savarankiški ir pradeda patys ieškotis maisto.

    Nurodoma, kad tuomet gali prasidėti dar vienas nėštumas, kuriam nebereikia patino. Šis reiškinys vadinamas superfetacija – tai procesas, kai ovuliacija įvyksta dar kartą, o antrame gimdos rage gali pradėti vystytis naujas embrionas. Tokia biologinė „atsarga“ padeda rūšiai išlikti net tada, kai populiacijoje trūksta patinų. Dėl to per visą veisimosi laikotarpį patelė gali užauginti nuo vienos iki trijų vadų, būdama apvaisinta tik dviejų patinų.

    Taip pat minima, kad pats vaisiaus nešiojimas patelėms gali tapti savotišku saugikliu. Jei pritrūksta maisto ar vandens, arba gyvūnas suserga, gali įvykti vaisiaus rezorbcija – taip patelė gauna papildomos energijos ir lengviau išgyvena sudėtingą laikotarpį. Vis dėlto pabrėžiama, kad taip nebūna prarandama visa vada – jaunikliai vis tiek gimsta.

    Šaltiniai: „hub.pl“, „ekologia.pl“