CP v2

Blog

  • Juodoji jūra prie Odesos virsta karo šiukšlynu: ekologas įspėja dėl dronų nuolaužų ir naftos grėsmės

    Juodosios jūros pakrantėje prie Odesos kaupiasi vis daugiau karo paliktų teršalų, o jų poveikis, pasak ukrainiečių ekologo Vladyslavo Balynskio, gali tęstis dar ilgai po karo pabaigos. Specialistas sako, kad jūros dugne formuojasi savotiška sąvartyną primenanti zona iš numuštų dronų ir raketų liekanų, o pavojus kyla ne tik Ukrainai, bet ir kaimyninėms šalims.

    Ekologo vertinimu, Rusijos išpuoliai prieš uostus ir civilinę laivybą pakeitė taršos pobūdį. Į jūrą gali patekti ne tik naftos produktai, bet ir įvairūs kroviniai, o pasekmės priklauso nuo to, kur nuskęsta laivas, kokia srovė, gylis ir ar teritorija yra jautri gamtai, pavyzdžiui, paukščių perėjimo ar žuvų maitinimosi vieta.

    Pasak jo, Odesos įlanka yra ypač pažeidžiama, nes vandens apykaita čia ribota. Jei smūgis suduodamas netoli kranto, tarša gali greitai pasiekti paplūdimius ir pakrančių ekosistemas, o audrų sezonu rizika tik didėja.

    Kodėl pavojingi pažeisti laivai

    V. Balynskis akcentuoja, kad didelė dalis grėsmių susijusi su pažeistais arba apleistais laivais, kurie po atakų lieka dreifuoti. Kol laivas plūduriuoja, tai yra navigacijos pavojus, tačiau situacija tampa rimtesnė, kai laivas užplaukia ant seklumos arba pradeda irti.

    Tuomet, veikiant bangoms ir audroms, korpusas gali prarasti sandarumą, o į vandenį patektų degalai, tepalai ir kiti techniniai skysčiai. Ekologas pabrėžia, kad net ir nuskendus laivui tarša gali skverbtis palaipsniui, o teršalai aplinkoje išlikti metų metus.

    Papildomą riziką kelia jūroje esančios minos ir nesprogę šaudmenys. Nekontroliuojamas laivas, atsitrenkęs į miną ar atsidūręs netoli sprogimo, gali staiga skilti ir nuskęsti, o tarša tokiu atveju atsirastų šimtus kilometrų nuo pirminės atakos vietos.

    Dronų ir raketų nuolaužos jūroje

    Vienas mažiau matomų, bet ilgalaikių veiksnių, pasak ekologo, yra į jūrą krentantys numuštų dronų ir raketų fragmentai. Dalį lengvų nuolaužų galima surinkti pakrantėje, tačiau sunkesnės detalės dažniausiai nusėda dugne.

    Ekologas teigia, kad ten kaupiasi varikliai, metalinės dalys, elektronikos plokštės, akumuliatoriai, degalų ir tepalų likučiai. Medžiagoms yrant ir metalams koroduojant, teršalai pamažu patenka į nuosėdas ir vandenį, o tikrasis jų poveikis dugno organizmams bei žuvims dar nėra iki galo įvertintas.

    „Tai, ką matau po vandeniu, primena sąvartyną: nuolaužos guli beveik nejudėdamos ir kaupsis metų metus“, – sakė V. Balynskis.

    Poveikis gyvūnijai ir jūros atsigavimui

    V. Balynskis išskiria didžiausią nerimą keliančią sritį: jūrų žinduolius. Pasak jo, dėl karo veiksmų sukeliamo povandeninio triukšmo, sprogimų ir slėgio bangų nukenčia delfinai ir kiti banginiai, kuriems klausa yra būtina orientacijai ir maisto paieškai.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad ekosistemos pokyčiai nėra siejami vien su karo veiksmais, nes svarbūs ir klimato kaitos veiksniai, upių nuotėkio mažėjimas bei ilgalaikė tarša. Vis dėlto karas, pasak ekologo, įnešė naujų taršos šaltinių, kurių poveikis gali būti uždelstas ir pasireikšti po mėnesių ar net metų.

    Ekologo teigimu, Juodoji jūra turi natūralų atsikūrimo potencialą, tačiau kai kurios populiacijos atsigauna lėtai. Jūrų žinduoliams, dugno bendrijoms ir jautrioms buveinėms gali prireikti dešimtmečių, o dalis praradimų gali būti negrįžtami.

    Kalbėdamas apie žmonių saugumą, specialistas pabrėžia, kad jūra nėra virtusi visiškai nuodingu telkiniu, tačiau realios grėsmės išlieka. Jis ragina maudytis tik oficialiai atvertuose paplūdimiuose, kur vykdoma saugumo kontrolė, o žuvų ir jūros gėrybių atžvilgiu akcentuoja laboratorinių tyrimų svarbą padidintos rizikos zonose.

  • Po 60 metų rasti Grenlandijos dirvožemio mėginiai atskleidė: prieš 400 000 metų čia buvo gerokai šilčiau

    Mokslininkus nustebino dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Grenlandijoje paimti ir dešimtmečiams užmiršti nuosėdų mėginiai. Jie buvo išgręžti iš maždaug 1,6 kilometro gylio po ledu, vykdant JAV šaltojo karo laikų projektą, susijusį su Camp Century baze.

    Nauja analizė rodo, kad maždaug prieš 400 000 metų Grenlandijos klimatas buvo gerokai šiltesnis nei dabar. Tyrėjai teigia, kad vasaros temperatūros tuomet galėjo būti apie 4,7 laipsnio Celsijaus aukštesnės, o tiriama teritorija, tikėtina, buvo be ledo.

    Šias išvadas komanda grindė nuosėdose išlikusių bakterijų pagamintų riebalų rūgščių molekulių tyrimais. Jų cheminė sudėtis kinta priklausomai nuo temperatūros, todėl jos leidžia atkurti, kokios sąlygos vyravo mėginių susidarymo laikotarpiu.

    Pasak tyrėjų, įspūdingiausia tai, kad santykinai nedidelis atšilimas sutapo su labai ryškiu ledo skydo atsitraukimu. Skaičiuojama, kad tam, jog Camp Century apylinkės būtų atsivėrusios, Grenlandijos ledyninis skydas šiame regione turėjo pasitraukti daugiau kaip 97 kilometrus nuo dabartinės ribos.

    „Stebina tai, kad vidutiniškai šiltesnių temperatūrų laikotarpis sutapo su tokiu dideliu ledo skydo atsitraukimu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Johnas Michaelas Aguileras.

    Mokslininkai pabrėžia ir trukmės reikšmę: svarbu ne vien tai, kiek pakyla temperatūra, bet ir kiek ilgai šiluma išsilaiko. Tyrime primenama, kad prieš 5 000–10 000 metų vasaros Grenlandijoje buvo panašiai šiltos, tačiau Camp Century vis tiek išliko po ledu, todėl manoma, jog senasis šiltasis laikotarpis tęsėsi dešimtis tūkstančių metų.

    Kartu tyrėjai ragina nepadaryti klaidingų išvadų vertinant dabartį. Šiuolaikinis, žmogaus veiklos skatinamas atšilimas vyksta gerokai sparčiau, todėl ledo dangos reakcija ir jūros lygio rizikos scenarijai gali klostytis kitaip nei praeities klimato svyravimų metu.

  • Meino ūkyje pastebėta pilkoji garnė: paukštis sutraukė ornitologus, nes JAV jis itin retas

    JAV Meino valstijoje užfiksuotas neįprastas paukščių stebėtojams radinys: Keip Elizabeto apylinkėse, Džordano fermoje, pastebėta pilkoji garnė. Ši rūšis Europoje gerai pažįstama, tačiau kitoje Atlanto pusėje laikoma itin reta viešnia, todėl žinia greitai pasklido tarp ornitologų.

    Apie stebėjimą pranešė Meino ornitologų bendruomenė, o į vietą ėmė rinktis paukščių stebėtojai iš platesnio regiono. Paukštis laikėsi atvirose vietose ir netoli Spurvinko pelkės, kur, kaip nurodoma stebėjimų aprašymuose, medžiojo smulkius graužikus.

    Šio įvykio išskirtinumas susijęs su rūšies paplitimu. Pilkoji garnė natūraliai veisiasi ir migruoja daugiausia Europoje, Azijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse, o Šiaurės Amerikoje jos pasirodymai fiksuojami retai ir dažniausiai laikomi atsitiktiniais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pilkoji garnė iš pirmo žvilgsnio primena Šiaurės Amerikoje įprastą didžiąją mėlynąją garnę. Patikimam atskyrimui svarbiausios plunksnų detalės: pilkajai garnei būdingesni šviesesni, beveik balti sparnų ir šlaunų plotai, kai vietinės rūšies plunksnos dažniau atrodo rusvesnio atspalvio.

    Kol kas nėra aišku, kodėl paukštis atsidūrė Meine. Gamtininkai neatmeta, kad tai galėjo būti jaunas individas, migracijos metu nukrypęs nuo įprasto maršruto, o tokie pavieniai nuklydimai, nors ir reti, paukščių pasaulyje pasitaiko.

    Tokios istorijos paukščių stebėtojams svarbios ne tik dėl išskirtinumo. Jos taip pat primena, kaip migraciją gali paveikti oro sąlygos, vėjai ir navigacijos klaidos, o atokūs šlapžemių plotai tampa laikinais sustojimo taškais net ir netikėtiems keliautojams.

  • Į ežerą sąmoningai panardino 140 medžių: po 11 metų paaiškėjo, kaip tai pakeitė žuvų gausą

    Viskonsino valstijoje (JAV) vykdytas ilgalaikis tyrimas atskleidė netikėtą efektą: į ežerą panardinus ištisus medžius, vandens telkinio potencialas išlaikyti žuvų populiacijas išaugo maždaug dvigubai. Eksperimentas atliktas Sanfordo ežere, o rezultatus aprašė „Wired2Fish“.

    Tyrimas pradėtas prieš 11 metų. Pirmajame etape į maždaug 37 hektarų ploto vandens telkinį tyrėjai įkėlė 140 sveikų medžių, daugiausia spygliuočių, siekdami patikrinti, kaip povandeninė mediena veikia maisto grandinę ir žuvų buveines.

    Vienas iš projekto vadovų, Viskonsino gamtos išteklių departamento atstovas Gregas Sassas pabrėžė, kad pokytis buvo reikšmingas, tačiau jį būtina suprasti teisingai.

    „Nustatėme, kad medžių įkėlimas maždaug dvigubai padidino, kiek žuvų Sanfordo ežeras dabar gali išlaikyti“, – sakė Gregas Sassas.

    Pasak tyrėjų, į vandenį patekę kamienai ir šakos ilgainiui tampa savotiškais gyvybės židiniais. Ant medienos įsitvirtina dumbliai, tarp šakų apsigyvena smulkūs bestuburiai, o mažos žuvys gauna ir maisto, ir slėptuvių nuo plėšrūnų.

    Dar viena grandis yra organinė medžiaga: į vandenį patekę lapai, spygliai ir palaipsniui yranti mediena papildo ekosistemą maistinėmis medžiagomis. Jos maitina organizmus, esančius pačioje mitybos grandinės pradžioje, todėl poveikis pasireiškia ne iš karto.

    Tyrėjai akcentuoja, kad kalbama ne apie automatinį visų rūšių žuvų skaičiaus padvigubėjimą. Rezultatas reiškia didesnį ežero produktyvumą, tai yra pajėgumą ilgainiui išlaikyti gausesnes ar stabilesnes žuvų populiacijas, jei kiti veiksniai išlieka palankūs.

    Po medžių įkėlimo Sanfordo ežere, anot publikacijos, fiksuotas kai kurių rūšių pagausėjimas, įskaitant stambianagį ešerį. Mokslininkai aiškina, kad tokie pokyčiai priklauso nuo to, kaip nauja buveinė perskirsto maistą ir slėptuves skirtingoms rūšims.

    Dėl lėto poveikio per maisto grandinę projektas nuo pat pradžių planuotas kaip ilgametis. Skaičiuojama, kad pilnam vaizdui gali prireikti 25–30 metų stebėsenos, nes naujai susiformavusioms ekologinėms nišoms reikia laiko stabilizuotis.

    Vėliau į ežerą papildomai panardinta dar 240 medžių, kad būtų galima įvertinti, ar egzistuoja riba, kai papildoma mediena nebedidina produktyvumo. Tai svarbu praktiniams sprendimams, kai planuojamos buveinių atkūrimo priemonės.

    Atskirai vertintas ir galimas poveikis vandens kokybei. Tyrėjų teigimu, 2024 metais atlikti matavimai neparodė neigiamo poveikio vandens skaidrumui ar bendrai kokybei, nors tokie rodikliai gali skirtis priklausomai nuo vandens telkinio savybių.

    Eksperimento išvados primena ir apie pakrančių tvarkymo pasekmes. Pernelyg intensyvus pakrančių „valymas“, kai šalinami nuvirtę medžiai bei natūrali augalija, gali sumažinti struktūrinę įvairovę, kurios reikia žuvims ir kitiems organizmams.

  • Tyrimas atskleidė, ką daro orangutanų juokas: po įrašų jie dažniau renkasi konkretų maistą

    Orangutanų kasdieniai sprendimai gali priklausyti ne vien nuo alkio ar įpročių. Naujas tyrimas parodė, kad išgirdę kitų orangutanų žaidimo garsus ir juoką, jie vėliau dažniau rinkosi su tais garsais susietą maistą.

    Darbo autoriai tokį efektą sieja su teigiamomis emocijomis, kurias sukelia socialiniai signalai. Kitaip tariant, nuotaika gali „priklijuoti“ malonesnę vertę tam, kas tuo metu patiriama ar išmokstama.

    Tyrimą atliko mokslininkų grupė, vadovaujama Indianos universiteto antropologijos ir kognityvinių mokslų profesorės Erikos Cartmill. Pasak jų, tikslas buvo patikrinti, ar emocijų ir mąstymo sąsajos, gerai žinomos iš žmonių tyrimų, pasireiškia ir žmogbeždžionėms.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Biology Letters. Eksperimente dalyvavo šeši orangutanai iš dviejų zoologijos sodų, kuriems iš pradžių buvo suformuotas paprastas įgūdis ieškoti skanėstų dubenėliuose.

    Vėliau kiekvienam gyvūnui tyrėjai pateikdavo du dubenėlius. Viename skanėstas būdavo paslėptas po saugia medžiaga, pavyzdžiui, samanomis ar pjuvenomis, o kitame būdavo kita medžiaga, bet be maisto.

    Prieš atnešant dubenėlius, orangutanams buvo leidžiami skirtingi garso įrašai. Vienais atvejais tai buvo jų gentainių žaidimo ir juoko garsai, kitais atvejais – neutralūs gamtos garsai, pavyzdžiui, vėjas.

    Vėlesniame etape gyvūnams pasiūlyti du dubenėliai, kuriuose abiejuose buvo paslėptas skanėstas, tik po skirtingomis medžiagomis. Tuomet paaiškėjo, kad orangutanai dažniau rinkdavosi tą variantą, kuris ankstesnėse dienose buvo siejamas su juoko įrašu.

    Ką reiškia šie rezultatai

    Tyrėjų vertinimu, toks pasirinkimas rodo, kad emocinė būsena gali sustiprinti asociacijas ir paveikti vėlesnį apsisprendimą. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kiek kartų gyvūnas gauna atlygį, bet ir kokioje nuotaikoje tuo metu yra.

    „Viena iš mūsų pagrindinių motyvacijų yra tęsti žmonių tyrimų kryptį, kuri rodo, kad emocijos reikšmingai veikia racionalų mąstymą. Tai nėra du atskiri procesai, jie iš tiesų sąveikauja tarpusavyje“, – sakė Erika Cartmill.

    Išorinis komentaras taip pat pabrėžė socialinio konteksto reikšmę. Primatologas ir evoliucinės psichologijos tyrėjas Adriano Lameira iš Varviko universiteto rezultatus apibūdino kaip intriguojančius, nes jie parodo, kaip socialiniai garsai gali pakeisti preferencijas.

    „Išgirdę, kad kiti akivaizdžiai gerai leidžia laiką, orangutanai tarsi nusprendė: aš irgi imsiu tai, ką jie valgo“, – sakė Adriano Lameira.

    Mokslininkai pabrėžia, kad išvados gali būti aktualios ir žmonėms, ypač mokymosi aplinkoje. Jei informacija įsisavinama patiriant teigiamas emocijas, vėliau ji gali būti vertinama palankiau, net jei mokymosi tempas pats savaime nesikeičia.

    Tai gali padėti aiškinti, kodėl vieni dalykai ar temos žmonėms atrodo patrauklesni už kitus, o neigiamos emocijos, pavyzdžiui, nerimas pamokose, ilgainiui gali paveikti pasirinkimus. Autoriai tokias prielaidas siūlo vertinti atsargiai, tačiau ragina toliau tirti, kaip emocijos formuoja sprendimus tiek gyvūnų, tiek žmonių elgsenoje.

  • Du simboliai ir peilis roboto rankoje: tyrimas parodė, kaip DI galima priversti pulti žmogų

    Vos du papildomi simboliai komandoje gali pakeisti roboto elgesį taip, kad vietoj obuolio jis bandytų pjauti žmogaus ranką. Tokią riziką pademonstravo Binghamtono universiteto Niujorko valstijoje tyrėjų eksperimentas, nagrinėjęs, kaip pažeidžiamumai DI sistemose gali virsti realiais fiziniais pavojais.

    Tyrime buvo imituojama buitinė užduotis: robotas turėjo rasti obuolį, padėti jį ant lentelės, paimti peilį ir supjaustyti vaisių. Tačiau komandoje atsiradus dviem simboliams, sistema pakeitė paskutinį žingsnį ir nukreipė peilį į plastikinį žmogaus rankos modelį.

    Pasak mokslininkų, jie sukūrė atakos metodą, pavadintą MuTRAP, kai į kalbos modelį iš anksto įterpiamas paslėptas pažeidžiamumas. Tokiu atveju robotas gali atrodyti veikiantis normaliai, kol suveikia specialus trigeris, pakeičiantis veiksmų planą kritiniu momentu.

    Eksperimente DI buvo naudojamas ne tik atsakymams generuoti, bet ir veiksmams planuoti: jis vertė žmogaus komandą į nuoseklių robotui suprantamų veiksmų grandinę. Tyrėjai pabrėžė, kad panašus scenarijus ypač pavojingas tada, kai robotai remiasi trečiųjų šalių modeliais arba debesijos paslaugomis, kurių vartotojas realiai nekontroliuoja.

    Komanda pristatė ir papildomą saugos sprendimą PROTEA, skirtą tikrinti roboto planą žingsnis po žingsnio. Sistema vertina ne tik pavienes komandas, bet ir kontekstą, kad laiku atpažintų nelogiškus ar potencialiai žalingus nurodymus, pavyzdžiui, bandymą pjauti objektą, kuris neturėtų būti pjaunamas.

    Tyrėjų išvada aiški: DI modelių negalima besąlygiškai patikėti fizinių įrenginių valdymu, ypač kai kalbama apie aštrius įrankius, judančias dalis ar darbą šalia žmonių. Robotams sparčiau ateinant į namus, sandėlius ir gamyklas, saugumo patikros, nepriklausomas modelių vertinimas ir aiškūs veiksmų apribojimai tampa nebe pasirinkimu, o būtinybe.

  • Japonija prieš meškas meta robotų šunis: dirba gaujomis, loja ir perduoda signalą kitiems

    Japonijoje ieškoma netradicinių būdų, kaip sumažinti pavojingus žmonių susidūrimus su meškomis, kurių pastaraisiais metais daugėja kai kuriuose regionuose. Viena ryškiausių idėjų – keturkojai robotai, galintys veikti ne po vieną, o susiburti į gaujas ir koordinuotai vyti žvėris nuo gyvenviečių bei ūkių pakraščių.

    Projektas pristatytas Akitos prefektūros universiteto surengtame Bear-Tech Solution Contest konkurse, kuriame buvo vertinami technologiniai sprendimai žmogaus ir laukinių gyvūnų konflikto mažinimui. Iš kelių dešimčių pasiūlymų atrinktos perspektyviausios idėjos, o viena jų – keturkojis robotas „Hacchan“.

    „Hacchan“ sukurtas pagal medžioklinių šunų elgseną, įkvėpimo semtasi iš akita inu veislės. Robotas turi kamerą, skirtą pastebėti mešką, o ją aptikęs įjungia garsiakalbį ir atkuria stiprų lojimą, kuris turėtų išgąsdinti gyvūną ir paskatinti trauktis atgal į mišką.

    Svarbiausia sistemos dalis – tarpusavio ryšys. Aptikęs mešką robotas gali perduoti buvimo vietą ir iškviesti kitus robotus į tą pačią zoną, kad keli įrenginiai kartu sukurtų didesnį triukšmą ir sustiprintų atbaidymo efektą.

    Kartu planuojama rinkti duomenis apie meškų pasirodymus ir elgseną, kad patruliavimas ilgainiui taptų tikslesnis, o sprendimai – labiau autonomiški. Tokia taktika priskiriama neletaliniams metodams: tikslas yra atgrasyti, o ne sužaloti ar sunaikinti gyvūnus.

    Akitos prefektūros universiteto atstovai nurodo, kad lauko bandymus tikimasi pradėti iki 2026 metų pabaigos. Būtent realiomis sąlygomis paaiškės, kaip patikimai robotai aptinka meškas, kiek greitai susikoordinuoja tarpusavyje ir ar jų skleidžiamas triukšmas veiksmingas skirtingose vietovėse.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien technologijų nepakanka: konfliktus su laukiniais gyvūnais dažnai didina maisto atliekų palikimas, netvarkingi kompostai ar lengvai pasiekiami pašarai. Todėl robotų idėja vertinama kaip papildoma priemonė greta prevencijos, švietimo ir tradicinių atbaidymo sprendimų, padedančių saugiau sugyventi su laukine gamta.

  • Po fiasko kino teatruose – netikėtas triumfas: Marko Wahlbergo trileris jau tarp lyderių

    Marko Wahlbergo kriminalinis trileris „By Any Means“, vos pasirodęs skaitmeninėse platformose, per kelias dienas įšoko į žiūrimiausių ir perkamiausių sąrašus. Tai ryškus kontrastas kino teatrų rezultatams, kur filmas, nepaisant žinomų vardų, nesugebėjo tapti hitu.

    105 minučių trukmės juostoje Wahlbergas įkūnija Gregą Scarpą – itin žiaurų mafijos samdomą žudiką, kuris tampa netikėtu FTB sąjungininku. Aktorius specialiai pakeistas grimu ir protezais, o pagrindinį tyrėją Wayne’ą Striderį vaidina Yahya Abdul-Mateen II.

    1966 metų Misisipė ir tikra istorija

    Filmo veiksmas nukelia į 1966 metus Misisipėje, viename įtempčiausių JAV pilietinių teisių kovos laikotarpių. Siužeto ašyje – tyrimas po išpuolio, kai padegamuoju mišiniu buvo užpulti pilietinių teisių aktyvisto Vernono Dahmerio namai, o pats jis žuvo.

    Kūrėjai remiasi realiais istoriniais įvykiais, todėl juosta siekia būti ne vien pramoginis trileris, bet ir priminimas apie to meto rasinį smurtą bei organizuotą terorą Pietų valstijose. Tokios istorijos pastaraisiais metais vėl sulaukia didesnio auditorijos dėmesio, ypač srautinių platformų eroje.

    Kodėl kino teatruose nesuveikė?

    Nors filmas startavo su ambicija, finansiniai rezultatai kino teatruose nuvylė: pasaulinės pajamos siekė apie 15,5 mln. eurų, kai biudžetas buvo apie 26,5 mln. eurų. Prie to prisidėjo ir stipri konkurencija, kai žiūrovų dėmesį dalijosi didieji sezono leidimai.

    Kritikų vertinimai taip pat buvo prieštaringi: „Rotten Tomatoes“ kritikai filmui skyrė 49 balus iš 100, tačiau žiūrovų įvertinimas gerokai aukštesnis – 88 balai iš 100. Tokia takoskyra vis dažniau matoma filmams, kurie kino teatruose neatsiskleidžia, bet antrą kvėpavimą randa namų ekranuose.

    Skaitmeninėse platformose – šuolis į viršų

    Skaitmeninėje rinkoje „By Any Means“ rezultatų ilgai laukti nereikėjo: filmas tapo antru pagal populiarumą nuomos ir pirkimo pasirinkimu „Apple TV“ parduotuvėje, nusileisdamas tik „Spider-Man: Brand New Day“. Tuo pat metu „Amazon“ skaitmeninėje vitrinose jis pakilo iki penkto populiariausio filmo.

    Šis atvejis dar kartą parodo, kaip pasikeitė kino vartojimo įpročiai: daliai auditorijos svarbiau greitas prieinamumas namuose, o ne premjera didžiajame ekrane. Skaitmeninės nuomos ir pirkimo lentelės tampa vis svarbesniu rodikliu, ypač vidutinio biudžeto filmams, kurie kino teatruose rizikuoja pasimesti tarp brangiausių franšizių.

    Wahlbergui artimiausiu metu numatyti dar keli projektai, tarp jų sporto drama „Weekend Warriors“ ir „Netflix“ kriminalinis trileris „The Big Fix“. Kol jų premjeros datos dar neatskleidžiamos, „By Any Means“ sėkmė srautiniuose kanaluose gali tapti svarbiu argumentu, kad auditorija aktoriaus projektams vis dar yra labai imli.

  • Naujas filmas apie „Rocky“ gimimą jau šluoja pagyras: „Amazon MGM Studios“ žada stulbinantį siužetą

    Po daugiau nei 50 metų „Rocky“ vardas išlieka vienu ryškiausių popkultūros simbolių, o netrukus žiūrovai išvys istoriją, kaip šis filmas apskritai gimė. „Amazon MGM Studios“ pristatė naują biografinės juostos „I Play Rocky“ anonsą, kuriame akcentuojamos pirmosios kritikų reakcijos ir pagrindinio aktoriaus darbas.

    Kūrinys pasakoja apie jauno Sylvesterio Stallone’o kelią į proveržį, kai po įkvėpimo iš bokso kovos jis per itin trumpą laiką parašo scenarijų, kuris vėliau pakeičia jo karjerą. Filme rodoma ir lemtinga akimirka, kai Stallone’as studijai aiškina, kodėl būtent jis turi įkūnyti Rocky Balboa.

    „Tai gali būti tikras šedevras“, – sakė vienas ankstyvų peržiūrų apžvalgininkų, kurio citata naudojama anonse.

    Pagrindinį vaidmenį atlieka Anthony Ippolito, kuriam patikėta užduotis perteikti jaunesnį Stallone’ą ir jo ambicijas dar iki pasaulinės šlovės. Anonse taip pat pabrėžiama, kad aktoriaus transformacija ir dialogų scenos esą tampa vienu didžiausių filmo kozirių.

    „Anthony Ippolito pasirodymas ekrane yra įspūdingas“, – teigė kitas apžvalgininkas, taip pat cituojamas reklaminėje medžiagoje.

    „I Play Rocky“ režisieriumi įvardijamas Peteris Farrelly, o filmas pristatomas kaip istorinis draminis pasakojimas apie kūrybinę riziką, atkaklumą ir industrijos užkulisius. Tokie biografiniai filmai pastaraisiais metais tampa vis populiaresni, nes auditorija ieško tikrų istorijų apie garsiausių vardų kelią į sėkmę.

    Studija skelbia, kad „I Play Rocky“ kino teatruose turėtų pasirodyti 2026 metų lapkričio 6 dieną. Tikimasi, kad ankstyvas dėmesys ir palankios reakcijos gali padėti filmui tapti vienu ryškesnių sezono biografinių projektų.

  • Skambus „Karščio 2“ tęsinys vėl stringa: filmavimas nukeltas, premjera gali nusikelti iki 2028 metų

    Michaelas Mannas jau daugiau nei dešimtmetį vysto filmo „Karštis“ tęsinį „Karštis 2“, tačiau projektą vėl pasivijo naujas vėlavimas. Aktorius Stephenas Grahamas viešai užsiminė, kad filmavimo darbai, kurie anksčiau buvo planuojami lapkritį, dabar tikėtina startuos tik 2027 metų sausį.

    Toks grafiko pasikeitimas nėra vien techninė detalė. Kuo vėliau pradedami pagrindiniai filmavimo darbai, tuo labiau slenka ir postprodukcijos terminai, o tai didina tikimybę, kad filmo pasirodymas kino teatruose nusikels į 2028 metų pabaigą.

    Kas jau žinoma apie aktorius

    „Karštis 2“ iš anksto traukia dėmesį dėl aktorių pasirinkimų, kurie turėtų atnaujinti ikoninius 1995 metų filmo personažus. Skelbiama, kad Leonardo DiCaprio turėtų įkūnyti Chrisą Shiherlį, o Christianas Bale’as – Vincentą Hanną, kurį pirmajame filme vaidino Alas Pacino.

    Stephenas Grahamas turėtų perimti Neilo McCauley vaidmenį, kurį originale atliko Robertas De Niro. Viešai taip pat minimi Adam Driveris ir Ebonas Mossas-Bachrachas, nors dalis pavardžių rinkoje vis dar įvardijamos kaip nepatvirtintos.

    Prie projekto „gandų“ fazės prisidėjo ir aktorė Inde Navarrette, kuri patvirtino dalyvavusi perklausoje, bet pasiūlymo prisijungti negavusi. Tokie epizodai rodo, kad atranka dar gali keistis iki pat realios filmavimo pradžios.

    Biudžetas ir studijų spaudimas

    „Karštis 2“ jau anksčiau susidūrė su biudžeto iššūkiais, nes režisierius, kaip pranešta, siekė itin didelės sumos. Holivude pastaraisiais metais ryškėja tendencija brangius suaugusiųjų auditorijai skirtus kriminalinius filmus finansuoti atsargiau, o studijos dažniau renkasi aiškesnį komercinį modelį.

    Galiausiai projektą finansuoti ėmėsi „Amazon“, o viešojoje erdvėje minėtas maždaug 150 milijonų eurų dydžio biudžetas. Net ir turint finansavimą, tokios apimties filmams vėlavimus dažnai lemia grafikai, lokacijų logistika, komandos užimtumas ir postprodukcijos pajėgumų planavimas.

    Ko tikėtis iš istorijos

    Skirtingai nei įprasti tęsiniai, „Karštis 2“ remiasi Michaelio Manno ir Meg Gardiner 2022 metais išleistu romanu. Pasakojimas jungia tęsinio ir priešistorės linijas, todėl filme numatomi grįžimai į jaunesnius personažų gyvenimo etapus, o tai natūraliai plečia vaidmenų spektrą.

    Apie scenarijų jau sklando itin palankūs atsiliepimai iš jį skaičiusių kino industrijos žmonių. Vis dėlto iki tol, kol filmavimo kameros realiai įsijungs, didžiausias klausimas išlieka vienas: ar projektui pavyks išlaikyti tempą ir neprarasti momentum, kai rinka tampa vis griežtesnė dideliems autoriniams kriminaliniams filmams.