CP v2

Blog

  • Lenkijos duomenų centrų rinka auga, bet Varšuvoje statoma tik 5 MW: ką stabdo plėtrą?

    Lenkija turi tvirtus pagrindus auginti duomenų centrų sektorių, tačiau investicijų tempą vis dažniau riboja ne paklausa, o elektros prieinamumas. Tokią išvadą pateikia „Cushman & Wakefield“ apžvalga apie EMEA regiono duomenų centrų rinką 2026 metų pirmąjį pusmetį.

    Ataskaitoje akcentuojama, kad debesijos paslaugų plėtra ir spartėjantis DI sprendimų diegimas kelia vis didesnį skaičiavimo galios poreikį. Dėl to daugelyje Europos šalių paklausa toliau lenkia pasiūlą, o naujų projektų sėkmę lemia reali galimybė gauti elektros galią ir prisijungti prie tinklo.

    Skaičiuojama, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį EMEA regione duomenų centrų eksploatuojama galia viršijo 12,1 GW. Tai yra daugiau nei 36 proc. augimas, palyginti su 2024 metų antruoju ketvirčiu.

    Kartu matomas didelis statybų ir planų mastas: statomų objektų galia siekia apie 3,8 GW, o planuojamų projektų portfelis sudaro 14,5 GW. Iš viso tai 18,3 GW, arba daugiau nei 34 proc. augimas per metus.

    Varšuva dominuoja, bet statybų mažai

    Lenkijoje ryškiausias duomenų centrų taškas išlieka Varšuva, kuri įvardijama kaip labiausiai susiformavusi šalies rinka. 2026 metų antrojo ketvirčio pabaigoje sostinėje veikiančių duomenų centrų galia siekė 159 MW ir per metus ūgtelėjo 2 MW.

    Mieste veikė 28 objektai, priklausantys 17 rinkos dalyvių, tačiau naujų projektų „vamzdyne“ matyti aiški įtampa. Statybų stadijoje yra tik 5 MW galios, kai metais anksčiau buvo 11 MW, o dar 156 MW išlieka planavimo etape.

    Be to, 68 MW projektai įvardijami kaip esantys ankstyvoje parengiamojoje stadijoje, kai iki realių statybų dar reikia įveikti finansavimo, nuomininkų pritraukimo ir infrastruktūros klausimus. Tai rodo, kad vien deklaruoto potencialo nepakanka, jei nėra aiškaus kelio iki prijungimo prie tinklo.

    Varšuvoje dominuoja colocation tipo duomenų centrai, kai infrastruktūra nuomojama keliems klientams. Šis segmentas sudaro 84 proc. veikiančios galios, o neišnuomotos galios rodiklis colocation segmente siekė 11,49 proc.

    Elektra ir leidimai tampa lemiamu faktoriumi

    Ataskaita pabrėžia, kad tiek Lenkijoje, tiek visame EMEA regione vis didesnę įtaką naujų investicijų tempui daro elektros tiekimo užtikrinimas, prisijungimo prie tinklo galimybės ir administracinių procedūrų efektyvumas. Kitaip tariant, klausimas vis dažniau būna ne kur statyti, o ar išvis įmanoma laiku gauti reikiamą galią.

    „Duomenų centrų pasiūla EMEA regione išlieka nepakankama. Paklausa daugelyje šalių toliau viršija turimą galią, o tolesnę plėtrą lemia galimybė užsitikrinti elektrą, gauti leidimus ir suplanuoti pajėgumų įvedimą komerciškai realiais terminais“, – sakė „Cushman & Wakefield“ EMEA duomenų centrų tyrimų vadovas Matyas Fazekas.

    Varšuvos pavyzdys atskleidžia ir pagrindinę Lenkijos dilemos dalį: didelis vidaus vartojimas, augantis debesijos poreikis ir stiprėjanti technologijų ekosistema kuria prielaidas plėtrai. Vis dėlto ribota elektros tinklo pralaida, prijungimo sąlygos ir kaštai gali reikšmingai pailginti projektų įgyvendinimą.

    „Lenkija turi tvirtus pagrindus auginti duomenų centrų sektorių, tačiau Varšuvos duomenys parodo didžiausią iššūkį: nepaisant planuojamų projektų skaičiaus, šiuo metu statoma tik 5 MW. Tai reiškia, kad vien investicinis potencialas negarantuoja realios plėtros“, – sakė „Cushman & Wakefield“ partneris Kamil Žach.

    Pasak jo, klientų užklausose vis dažniau svarbiausia tampa ne vien lokacija, o tai, ar operatorius gali užtikrinti dideles elektros galias iki aiškios datos, pavyzdžiui, iki 2028 metų. Dėl to rinkoje daugėja projektų, kurie ieško vietų su aiškesnėmis prijungimo perspektyvomis.

    DI projektai skatina plėtrą už sostinės

    Ataskaitoje taip pat išskiriama tendencija, kad didelės apimties duomenų centrai, orientuoti į DI apkrovas, vis dažniau svarstomi už Varšuvos ribų. Tokie objektai reikalauja itin didelės ir stabilios elektros galios, o jų poreikiai vis dažniau skaičiuojami ne megavatais, o gigavatais.

    Šie projektai kol kas dažnai lieka ankstyvoje fazėje, nes jų sėkmė priklauso nuo ilgalaikių sutarčių su klientais, finansavimo ir realių galimybių gauti infrastruktūrą. Tačiau kryptis aiški: konkurencingumą lems ne vien duomenų perdavimo ryšiai ar nekilnojamojo turto pasiūla, bet ir energetikos sistemos parengtis.

    Europos rinkoje tuo pat metu matomi pokyčiai tradicinėse lokacijose. Frankfurtas, Londonas, Amsterdamas, Paryžius ir Dublinas vis dar sudaro apie 43 proc. EMEA duomenų centrų galios, tačiau jų dalis būsimoje pasiūloje palaipsniui mažėja, nes investicijos juda į naujas teritorijas su geresniu elektros prieinamumu.

    Stiprėja ir Šiaurės šalių pozicija, ypač dėl galimybės naudoti žemesnės taršos elektrą ir rasti didelius sklypus didelės apimties projektams. Toks fonas siunčia signalą ir Lenkijai: jei tinklo plėtra ir prisijungimo terminai nepasivys paklausos, dalis investicijų gali krypti į alternatyvias Europos lokacijas.

  • Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Naujas tyrimas rodo, kad Ansellio kurmrausiai, gyvenantys po žeme ir gebantys orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką, į beveik nulinį magnetinį foną reaguoja kaip į grėsmę. Mokslininkai fiksavo su stresu siejamus smegenų aktyvumo pokyčius ir elgesį, rodantį vengimą.

    Šie socialūs graužikai garsėja itin išvystyta magnetorecepcija, kuri, kaip manoma, padeda jiems naviguoti sudėtinguose, kilometrus besitęsiančiuose urvų tinkluose. Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai jų nervų sistema apdoroja magnetinio lauko signalus.

    Kas nutiko, kai laukas „dingo“

    Tyrėjų komanda, siekdama tiksliau suprasti šį pojūtį, pirmiausia sukūrė kurmrausio smegenų trimatį žemėlapį. Tam buvo pritaikyta vaizdinimo metodika, leidusi detaliai sulyginti regos sistemos nervinius kelius ir kitas struktūras.

    Vėliau gyvūnai buvo veikiami dviem sąlygomis: kintančiu magnetiniu lauku ir vadinamuoju hipomagnetiniu lauku, kai magnetinio lauko stipris sumažinamas iki maždaug 2 proc. įprasto aplinkos lygio. Būtent beveik nulinė būsena sukėlė ryškiausią smegenų atsaką.

    Mokslininkai nustatė padidėjusį aktyvumą srityse, kurios siejamos su nerimu, baime ir streso reakcijomis, įskaitant migdolinį kūną. Tai reiškia, kad magnetinio lauko nebuvimas kurmrausiams nėra neutralus fonas, o veikiau nemalonus, trikdantis signalas.

    Elgesys patvirtino smegenų signalus

    Antrame bandyme kurmrausiai judėjo linijine trasa, kurioje buvo sukurta lokali magnetinio lauko anomalija. Gyvūnai praleido mažiau laiko zonoje, kur magnetinis laukas buvo beveik nulinis, ir vengė ten esančio objekto.

    Tuo metu magnetinio lauko sustiprinimas tokio paties vengimo nesukėlė, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad būtent lauko praradimas veikia kaip neigiamas dirgiklis. Tai sustiprina idėją, kad Žemės magnetinis laukas šiems žinduoliams yra biologiškai svarbi, nuolat naudojama orientacijos informacija.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Mokslinėje literatūroje magnetorecepcija dažniausiai siejama su migruojančiais paukščiais, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad magnetinį lauką vienaip ar kitaip išnaudoja ir kai kurie žinduoliai. Kurmrausiai laikomi vienu aiškiausių žinduolių pavyzdžių, tačiau mechanizmas išlieka diskusijų objektu.

    Papildomą neapibrėžtumą įneša pastaraisiais metais publikuoti darbai, kuriuose nepatvirtintas anksčiau svarstytas magnetito pagrindu veikiantis receptorių modelis kurmrausių akyse. Nauji rezultatai taip pat rodo, kad magnetinio signalo apdorojimas gali būti išskaidytas per platesnį smegenų tinklą, o ne sutelktas viename centre.

    Tyrėjai pabrėžia ir metodinę išvadą: hipomagnetinis laukas nebūtinai tinka kaip neutrali kontrolinė sąlyga, nes kurmrausiams jis gali sukelti stresą. Darbas pateiktas kaip preprintas ir dar nėra recenzuotas, todėl galutinės išvados priklausys nuo tolesnių patikrinimų.

    Vis dėlto tyrimas sustiprina mintį, kad Žemės magnetinis laukas žinduoliams gali būti ne tik foninis reiškinys, bet ir svarbus jutiminis stimulas. Ateities darbai turėtų padėti atsakyti, kokie biologiniai jutikliai tai užtikrina ir ar panašios reakcijos būdingos kitiems gyvūnams.

  • Kibernetinių atakų banga Prancūzijoje: sutriko „Orange“, nutekėjo 25 000 „La Poste Mobile“ klientų duomenų

    Prancūzijoje fiksuota kibernetinių incidentų virtinė, paveikusi tiek viešojo sektoriaus svetaines, tiek telekomunikacijų paslaugas. Per trumpą laiką pranešta apie įsilaužimą į valstybės meteorologijos tarnybos Meteo-France sistemas, duomenų nutekinimą „La Poste Mobile“ tinkle ir masinį „Orange“ ryšio sutrikimą.

    Didžiausią poveikį vartotojams turėjo „Orange“ trikdžiai, kai dalis klientų nebegalėjo prisijungti prie mobiliojo interneto, o vėliau kai kam sutriko ir trumposios žinutės bei skambučiai. Operatorius problemą siejo su vykdytais techniniais pakeitimais, susijusiais su telefono buvimo vietos nustatymo funkcijomis, kuriose numatytas ir DI pritaikymas.

    Nors bendrovė nurodė techninę sutrikimų priežastį, vartotojams daug klausimų kėlė trukmė, nes kai kuriais atvejais paslaugų atstatymas užsitęsė iki maždaug dešimties valandų. Tokie sutrikimai ypač jautrūs, nes mobilusis ryšys šiuo metu yra kritinė kasdienio gyvenimo infrastruktūra, nuo kurios priklauso ir atsiskaitymai, ir prisijungimai prie bankų.

    Tuo pat metu „La Poste Mobile“, kuri priklauso „Bouygues Telecom“ grupei, perspėjo apie duomenų saugumo incidentą. Skelbta, kad galėjo būti paviešinta apie 25 000 klientų duomenų, o su ataka siejama prorusiška grupuotė NoName057(16), pastaruoju metu minima ir kituose Europos incidentuose.

    Nutekinimų rizika dažniausiai didžiausia ne vien dėl pačių vardų ar adresų, bet dėl to, kad tokia informacija vėliau išnaudojama apgaulėms. Sukčiai gali siųsti įtikinamas žinutes, imituoti operatorių ar bankų pranešimus, raginti patvirtinti prisijungimus, atnaujinti duomenis ar paspausti nuorodą.

    Apie įsilaužimą pranešė ir Meteo-France, kurios paslaugomis naudojasi didelė dalis visuomenės bei verslo. Nurodyta, kad atakos metu galėjo būti keičiami svetainėje skelbiami duomenys, o taip pat įterpiamos nuorodos, kurios atvėrus galėjo sudaryti prielaidas nukreipti vartotoją į kenkėjišką turinį ar bandyti išgauti jautrią informaciją.

    Kas svarbu vartotojams dabar

    Operatoriai paprastai ragina klientus išlikti budrius po bet kokio duomenų incidento, net jei nutekinimo apimtis dar tikslinama. Praktikoje tai reiškia, kad verta atidžiau vertinti netikėtas žinutes, ypač prašančias prisijungimo kodų, asmens duomenų ar raginančias skubiai atlikti veiksmą.

    Taip pat rekomenduojama pasikeisti svarbių paskyrų slaptažodžius, įjungti dviejų veiksnių tapatybės patvirtinimą ir nuolat tikrinti banko bei operatoriaus paskyrų pranešimus. Jei kyla įtarimų, saugiausia kreiptis į įstaigą oficialiais kanalais, o ne reaguoti į gautą žinutę.

    Kontekstas: kodėl daugėja atakų

    Kibernetinės atakos telekomunikacijų ir viešųjų paslaugų sektoriuose pastaraisiais metais intensyvėja dėl kelių priežasčių: didėjančio sistemų sudėtingumo, platesnio tiekimo grandinės priklausomumo ir augančio automatizavimo. Kai kurios grupuotės siekia finansinės naudos, kitos taikosi į viešųjų paslaugų trikdymą, ypač geopolitinės įtampos laikotarpiais.

    Tokie incidentai parodo, kad net ir įprasti sistemų atnaujinimai gali tapti silpnąja grandimi, jei sutampa su aktyviomis priešiškomis veiklomis ar jei kyla nenumatytų techninių problemų. Dėl to ryšio operatoriams ir institucijoms vis svarbesni tampa atsparumo planai, greitas incidentų valdymas ir aiški komunikacija vartotojams.

  • „Spotify“ griežtina Premium Family kontrolę: sieks 316 mln prenumeratorių ir įspėja apie sankcijas

    „Spotify“ skelbia griežtinanti Premium Family ir kitų bendrų planų naudojimo kontrolę, siekdama sparčiau auginti mokančių vartotojų skaičių. Bendrovė pabrėžia, kad paketai skirti kartu gyvenantiems asmenims, o pažeidimai gali baigtis prarasta prieiga prie plano.

    Įmonės trečiojo ketvirčio pajamos siekė apie 5 mlrd. eurų ir, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo 16 proc. Tuo pat metu pelnas akcijai smuko iki 2,48 euro, o Premium prenumeratorių skaičius per ketvirtį padidėjo iki maždaug 306 mln.

    „Spotify“ prognozuoja, kad iki metų pabaigos Premium prenumeratų skaičius pasaulyje gali pasiekti 316 mln. Tai reiškia, kad bendrovė tikisi per ketvirtąjį ketvirtį pritraukti dar apie 10 mln. mokančių vartotojų.

    Kaip veiks nauja patikra

    Griežtesnė kontrolė labiausiai paliečia Premium Family: vartotojams primenamas reikalavimas gyventi tuo pačiu adresu. Patikros metu plano savininkas programėlėje gauna dinaminį QR kodą, kuris keičiasi kas kelias ar keliolika sekundžių.

    Kiti plano nariai turi nuskenuoti šį kodą savo įrenginiu. Nuo pranešimo gavimo momento patikrą reikia atlikti per 7 dienas, o vien ekrano nuotraukos persiųsti nepavyks, nes kodas greitai nustoja galioti.

    Jei naudotojas nepatvirtina reikalavimų, jo paskyra gali būti perkelta į nemokamą versiją su reklama. Be to, numatoma ir laikina blokada: maždaug metus toks vartotojas negalėtų jungtis prie kito Family ar Duo plano.

    Kodėl „Spotify“ to imasi

    Šis žingsnis primena rinkoje jau matytą praktiką, kai platformos riboja slaptažodžių ar šeimos planų dalijimąsi tarp atskirai gyvenančių žmonių. „Spotify“ siekia, kad daugiau klausančiųjų pereitų prie individualių mokamų planų, taip didindama pajamas vienam vartotojui.

    Tuo pat metu bendrovė stiprina konkurencingumą turinio srityje: investuoja į tinklalaides, autorines laidas ir funkcijas, paremtas dirbtinis intelektas, kurios padeda atrasti muziką ir kurti grojaraščius. Rinkoje „Spotify“ konkuruoja ne tik su kitomis muzikos transliavimo platformomis, bet ir su interneto kūrėjais, kurie vis dažniau pritraukia auditorijas už tradicinių programėlių ribų.

    Vis dėlto dalis vartotojų jau kritikuoja patikrą kaip per griežtą ir nepatogią kasdienėse situacijose. Praktikoje keblumų gali kilti kelionių, komandiruočių ar netikėtų atvejų metu, kai laiku atlikti patikrą sudėtinga dėl prarasto telefono ar buvimo ligoninėje.

    „Sukūrėme tvirtą verslą, kuris nuolat auga. Investuojame tada, kai matome augimo kryptį, mūsų sąnaudos stabilizuojasi, o galimybių dar labai daug“, – sakė „Spotify“ bendrai vadovaujantis Alexas Norstromas.

  • DI burbulas gali sprogti: BIS ir „Bank of America“ įspėja dėl perinvestavimo ir bankrotų bangos

    Pastarųjų metų investuotojų euforija dėl dirbtinio intelekto vis dažniau lyginama su spekuliaciniais ciklais, kurie istorijoje baigdavosi skausmingais korekcijos etapais. „Foreign Affairs“ publikuotoje analizėje „Rockefeller International“ vadovas Ruchiras Sharma kelia klausimą, ar DI bumas jau neperžengė tvaraus augimo ribų.

    Autoriaus vertinimu, technologijų sektoriaus investicijų šuolis tapo viena priežasčių, kodėl pasaulio ekonomika iki šiol santykinai atsilaikė prieš pastarųjų metų sukrėtimus. Tačiau kuo aukščiau kyla lūkesčiai, tuo didesnis spaudimas įrodyti, kad išlaidos DI plėtrai gali greitai virsti stabiliais pinigų srautais.

    Įspėjimai dėl perinvestavimo

    R. Sharma remiasi Bank for International Settlements signalais, kad didžiųjų DI bendrovių kapitalo išlaidos infrastruktūrai ir plėtrai gali būti išaugusios virš socialiai optimalaus lygio. Tai reiškia riziką, jog pinigų įliejama daugiau, nei rinka pajėgi produktyviai „suvirškinti“ per protingą laiką.

    Panašų toną investuotojams pasirinko ir „Bank of America“, perspėjęs apie požymius, rodančius galimą burbulo formavimąsi. Analitikų akimis, kainų augimą palaiko brangūs projektai, lūkesčiai dėl ateities pelnų ir finansinis svertas, o tokia kombinacija istoriškai didina staigių korekcijų tikimybę.

    R. Sharma pabrėžia, kad burbulai dažnai bręsta pagal panašų scenarijų: įmonės skolinasi plėtrai, investuotojai skolinasi akcijoms pirkti, prekyba intensyvėja, o įkainiai ima tolti nuo realistiškai įvertinamo pelningumo. Vėliau pakanka kelių blogesnių signalų, kad rizikos apetitas sumažėtų, o dalis pervertintų projektų imtų griūti.

    70 000 startuolių ir konsolidacijos grėsmė

    Per pastaruosius trejus metus technologinės investicijos, autoriaus vertinimu, išaugo daugiau nei keturis kartus, o DI bumo mastas įvardijamas kaip neturintis precedento. Pasaulyje skaičiuojama daugiau nei 70 000 su DI susijusių startuolių, o tai didina tikimybę, kad daliai jų bus sunku rasti tvarų verslo modelį.

    Analizėje keliama mintis, kad galimas bankrotų etapas nebūtinai sustabdytų pačios DI ekonomikos augimą. Greičiau priešingai, toks ciklas galėtų paspartinti sektoriaus konsolidaciją, kai išgyvena kapitalo ir klientų turinčios įmonės, o mažesni žaidėjai priversti jungtis, parduotis arba trauktis.

    Autorius taip pat atkreipia dėmesį, kad reikšminga DI investicijų dalis nukeliauja už JAV ribų, todėl korekcija būtų ne vien lokali. Tarptautinės tiekimo grandinės, lustų ir duomenų centrų plėtra bei programinės įrangos rinka šiandien yra glaudžiai susijusios, tad nuotaikų pasikeitimas gali persiduoti greitai.

    Kodėl smūgis gali būti skausmingesnis

    Vienas ryškiausių rizikos veiksnių, akcentuojamų analizėje, yra didelis JAV namų ūkių įsitraukimas į akcijų rinką. Jei reikšminga dalis gyventojų santaupų susieta su akcijų verte, staigus nuosmukis gali greitai paveikti vartojimą, o per jį ir visą ekonomiką.

    Kitas aspektas yra pinigų politikos ribos: po pandemijos laikotarpio ir kovos su infliacija centrinių bankų galimybės greitai „minkštinti“ šoką gali būti mažesnės nei anksčiau. Tai nereiškia, kad parama neįmanoma, tačiau reakcijos greitis ir apimtis gali būti labiau suvaržyti.

    „Kai ateis krachas, žala bus rimta, bet ne negrįžtama. Technologija toliau vystysis ir perorganizuotų dabartinį chaotišką DI pasaulį“, – sakė Ruchiras Sharma.

    Jo teigimu, burbulų sprogimai laikui bėgant tampa vis labiau jaučiami dėl išaugusio finansų rinkų svorio ekonomikoje. Todėl rizika investuotojams šiandien siejasi ne vien su atskirų DI projektų perspektyvomis, bet ir su tuo, kaip staigi nuotaikų kaita galėtų paveikti kreditavimą, darbo rinką ir vartojimo tempą.

  • DI mūšio lauke: „IDEAS“ įvardijo 8 artimiausios ateities pokyčius nuo dronų iki NATO sprendimų

    Autonomiškesni dronai, DI sprendimai vadovavimo grandinėse ir didėjantis automatizavimas kibernetinėje erdvėje gali iš esmės keisti karo veiksmų tempą bei pobūdį. Tokias išvadas pateikė Mokslinių tyrimų institutas „IDEAS“, parengęs ataskaitą apie DI reikšmę šiuolaikiniame mūšio lauke.

    Ekspertai pabrėžia, kad pranašumą vis dažniau lemia ne vien kartą įsigyta technologija, o gebėjimas nuolat adaptuotis ir sparčiai diegti sprendimus. Ukrainos karo patirtis rodo, kad ciklai, kuriais testuojami ir koreguojami sprendimai, trumpėja iki savaičių, o ne mėnesių ar metų.

    „Pranašumą suteikia gebėjimas nuolat prisitaikyti, o ne nusipirkti vieną technologiją ir jos laikytis“, – sakė prof. Tomasz Trzciński.

    Kaip DI keičia karo veiksmus

    Ataskaitoje DI poveikis mūšio laukui aiškinamas keliais mechanizmais. Vienas svarbiausių yra informacijos apdorojimas ir analizė, kai algoritmai atrenka, klasifikuoja ir sujungia duomenis iš daugelio šaltinių, o tai žmogui dažnai per lėta dabartiniam karo tempui.

    Kitas mechanizmas yra autonomizacija, kai atskiros funkcijos, anksčiau reikalavusios operatoriaus, perduodamos sistemoms. Tai apima navigaciją, judėjimo planavimą, kliūčių vengimą ar objektų atpažinimą, ypač aplinkoje, kur trukdomas ryšys ir palydovinė navigacija.

    Ekspertai išskiria ir didelės sudėtingumo veiksmų valdymą, kai reikia sinchronizuoti daugybę platformų, jutiklių ir poveikio priemonių. Tokiomis sąlygomis DI gali padėti koordinuoti keliolika ar keliasdešimt vienu metu veikiančių dronų, neauginant operatorių skaičiaus tokiu pačiu tempu.

    Ketvirtas aspektas yra sprendimų priėmimo palaikymas taktiniame, operaciniame ir strateginiame lygmenyse. Ataskaitos autoriai papildomai pabrėžia ir netiesioginį, bet svarbų efektą: DI gali spartinti mokslinių tyrimų, kūrimo ir diegimo procesus, kurie gynybos sektoriuje tampa kritiškai svarbūs.

    Ukrainos karo pamokos

    Ataskaitoje teigiama, kad Ukrainos fronte matomas informacijos apdorojimas realiu laiku visai fronto linijai, masinis bepiločių naudojimas ir pastangos mažinti operatorių apkrovą. Viena iš krypčių yra algoritmai, skirti valdyti dronų grupes, kai operatorius nebevaldo kiekvieno aparato atskirai, o prižiūri užduoties vykdymą.

    Ekspertai išskiria ryškiai išaugusį mūšio lauko stebimumą. Dėl plačiai paplitusių žvalgybos priemonių didėja tikimybė būti aptiktam, o DI automatizuoja duomenų analizę ir sutrumpina laiką iki identifikavimo, todėl mažėja erdvė slaptam pajėgų sutelkimui.

    Antras matomas pokytis yra sprendimų priėmimo ciklo trumpėjimas. DI vis dažniau neapsiriboja žvalgyba ar taikinių atpažinimu, o įtraukiamas į planavimą, galimų veiksmų variantų palyginimą, resursų paskirstymo rekomendacijas ir logistikos planavimą.

    Trečias trendas yra santykinai pigių, bet tikslių smūgių priemonių plitimas. Nors kiekybiškai tebedominuoja paprasti FPV dronai, autonominio nutaikymo paskutinėje atakos fazėje ir navigacijos trukdymo sąlygomis sprendimai didina pataikymo tikimybę bei keičia kaštų ir efekto santykį.

    Kartu perspėjama, kad rinkodariškai vadinami autonominiai dronai dažnai tėra iš dalies automatizuoti sprendimai, skirti konkrečioms funkcijoms. Autoriai taip pat pabrėžia, kad Ukrainos fronto situacija nėra galutinis ateities karo modelis, nes lygiagrečiai sparčiai vystomos antidroninės priemonės, elektroninė kova ir technikos apsauga.

    Prognozės artimiausiam laikotarpiui

    „IDEAS“ ataskaitoje pateikiamos aštuonios prognozės, kurios, ekspertų vertinimu, artimiausiu metu taps vis labiau pastebimos. Pirmiausia numatomas spartesnis autonomiškesnių bepiločių platformų plitimas, kai dalis užduočių atliekama su ribotu operatoriaus įsikišimu, ypač ryšio trikdymo sąlygomis.

    Kita kryptis yra DI integravimas į mūšio valdymo ir kitas vadovavimo sistemas, kurios padeda priimti sprendimus skirtinguose lygmenyse. Tikimasi, kad DI funkcijos palaipsniui plėsis nuo informacijos suvedimo iki veiksmų variantų generavimo, palyginimo ir vertinimo.

    Ataskaita taip pat prognozuoja skaitmeninių dvynių plėtrą, įskaitant vietovės skaitmeninius dvynius, kurie gali padėti simuliacijoms, maršrutų parinkimui, logistikos optimizavimui ir galimų priešo veiksmų numatymui. Kartu pabrėžiama, kad tokie sprendimai kelia didelius informacijos saugumo reikalavimus ir turi būti griežtai apsaugoti.

    Dar viena prognozė yra DI asistentų plitimas karių kasdienėse užduotyse, pavyzdžiui, įrangos aptarnavime ar informacijos paieškoje. Ekspertai mano, kad tai bus papildomas sąveikos būdas, o ne visiškas iki šiol naudotų sąsajų pakaitalas.

    Kibernetinėje erdvėje tikimasi didesnės automatizacijos tiek puolime, tiek gynyboje, nes trumpės laikas nuo pažeidžiamumo aptikimo iki jo išnaudojimo. Tai didina rizikas kritinei infrastruktūrai, ypač įtampų eskalacijos laikotarpiu, todėl DI pagrįstos gynybos sistemos turės apdoroti srautus ir kodą greičiu, kurio nepasiekia analitikų komandos.

    Informacinėse operacijose, ekspertų vertinimu, generatyvinis DI taps baziniu įrankiu, leidžiančiu pigiai ir greitai kurti įtikinamą dezinformaciją įvairiomis kalbomis. Kartu DI bus vis plačiau naudojamas ir tokių kampanijų aptikimui, grupavimui bei analizei, kad analitikai gautų vaizdą per minutes, o ne dienas.

    Dar vienas numatomas pokytis yra karių ir padalinių sąveikos su dronų grupėmis plėtra. Esmė, pasak ataskaitos autorių, yra perėjimas nuo vienos platformos valdymo prie užduočių skyrimo bendradarbiaujančiai sistemų grupei ir jų vykdymo priežiūros.

    Galiausiai akcentuojama, kad DI gali tapti svarbiu veiksniu didinant NATO pajėgų sąveikumą, mažinant skirtingų informacinių sistemų barjerus ir gerinant bendrų operacijų koordinavimą. Tačiau tam būtini bendri standartai, duomenų saugumas ir patikima diegiamų sprendimų verifikacija.

    Ataskaitos išvada gynybos planavimui aiški: ilgalaikėje perspektyvoje kritiška tampa ne vien įsigyti technologiją, o sukurti sisteminę gebą ją sparčiai vystyti, testuoti ir diegti. Ekspertai pabrėžia, kad DI karo kontekste veikia kaip horizontali technologija, keičianti daugelio priemonių panaudojimą, o pranašumą vis dažniau lems greitis ir adaptacija.

  • Mokslininkai pervertino Thwaiteso ledyno stabilumą: iki 2100 metų jūros lygis gali kilti sparčiau

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dažnai vadinamas lemtingu klimato rizikos tašku, gali tirpti ir trauktis greičiau, nei buvo manyta iki šiol. Nauji modeliavimai rodo, kad jau šiame šimtmetyje jo indėlis į pasaulinį jūros lygio kilimą gali būti maždaug dvigubai didesnis, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Thwaiteso ledynas yra milžiniška ledo masė, savo plotu prilyginama didelėms valstybėms ar regionams. Vien jo visiškas suirimas ilgainiui galėtų reikšmingai prisidėti prie jūros lygio kilimo, o svarbiausia rizika slypi tame, kad jis gali paleisti grandininę reakciją Vakarų Antarktidos ledo skydyne.

    Ledynų elgsena priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo to, kas vyksta ties riba, kur ledas remiasi į sausumą ir pereina į plūduriuojantį ledo šelfą. Naujesni skaičiavimai pabrėžia, kad ši riba nėra siaura linija, o kelių kilometrų pločio pereinamoji zona, kurioje procesai gali būti gerokai dinamiškesni.

    Šiose zonose santykinai šiltesnis vandenyno vanduo gali lengviau patekti po ledu ir jį ardyti iš apačios. Be to, potvynių ir atoslūgių ciklai gali periodiškai pakelti ledo pakraščius, mažindami sukibimą su dugnu ir didindami nestabilumą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Thwaiteso ledyno stabilumą šiuo metu dar gali palaikyti povandeninės reljefo struktūros, veikiančios tarsi „atrama“. Tačiau jei šiltesnis vanduo ir toliau skverbsis į pereinamąsias zonas, ledynas gali silpninti ryšį su šia atrama ir tapti jautresnis staigiems pokyčiams.

    Pagal naujus vertinimus, iki 2100 metų Thwaiteso indėlis į vidutinį pasaulinį jūros lygio kilimą gali siekti apie 30 milimetrų, su maždaug 6 milimetrų paklaida. Tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei rodė dalis ankstesnių skaičiavimų, o svarbiausia tai, kad šis procesas didina ir platesnės Vakarų Antarktidos destabilizacijos riziką.

    Nors keli centimetrai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nedaug, pasauliniu mastu net ir toks papildomas jūros lygio kilimas reiškia dažnesnius pakrančių potvynius, spartesnę krantų eroziją ir didesnį sūrių vandenų prasiskverbimą į gėlo vandens išteklius. Didžiausią poveikį paprastai pajunta žemose pakrantėse esantys miestai, salos ir deltos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ledo skydynų reakcija nėra momentinė, tačiau kai kurie pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, pasak jų, vis dar gali sulėtinti procesų tempą ir sumažinti ilgalaikę riziką.

  • 8 gyvūnai, kuriuos lengva supainioti su gyvatėmis: kaip atskirti ir kodėl jie taip atrodo

    Dalis jų yra bekojai driežai, kiti yra varliagyviai, žuvys ar net vabzdžių lervos. Iš tolo juos nesunku supainioti, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiranda aiškūs požymiai, kurie išduoda, kad tai ne gyvatė.

    Kaip atpažinti ne gyvatę?

    Vienas patikimiausių skirtumų yra akys ir galva. Dauguma bekojų driežų turi judrius vokus ir gali mirksėti, o gyvatės mirksėti negali, nes jų akis dengia skaidrus, nejudrus žvynas.

    Kitas ženklas yra ausys: kai kurie driežai turi išorines ausų angas, o gyvatės jų neturi. Taip pat skiriasi ir šėrimasis, nes gyvatės dažniau nusimeta odą beveik vientisu „vamzdžiu“, o driežai neretai šeriasi fragmentais.

    Žemiau pateikiami aštuoni gyvūnai, kurie dėl kūno formos ir judėjimo primena gyvates, tačiau jomis nėra.

    Bekoji driežai, kurie klaidina

    Trapioji gluodenė yra bekojis driežas, paplitęs Europoje ir Vakarų Azijoje. Dažniausiai ji užauga iki maždaug 40–45 centimetrų ir mėgsta drėgnesnes buveines, miškų pakraščius, pievas ar krūmynus.

    Nuo gyvatės ją galima atskirti pagal judrius vokus ir mirksėjimą. Be to, gluodenės oda neretai šeriasi nedideliais gabalėliais, o tai iš pirmo žvilgsnio atrodo visai kitaip nei įprastas gyvatės šėrimasis.

    Kitas klaidinantis pavyzdys yra vadinamieji stikliniai driežai, dar vadinami geltonpilviais kai kuriuose regionuose. Tai taip pat bekojai driežai, aptinkami Šiaurės Amerikoje ir dalyje Azijos, o jų pailgas kūnas lengvai suklaidina.

    Šių driežų pavadinimai siejami su gynybiniu mechanizmu: uodega gali lengvai nulūžti, kad gyvūnas ištrūktų iš plėšrūno. Nuo gyvačių juos išduoda voko judrumas, galvos forma ir tai, kad kai kurių rūšių dar išlikę vos matomi galūnių rudimentai.

    Meksikinė dvižandė, dar vadinama kirminine driežine, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme. Ji kasa urvus purioje dirvoje, o jos tanki galva ir cilindriškas kūnas padeda stumtis per gruntą.

    Nors iš tolo ji primena mažą gyvatę, pagrindinis skirtumas aiškus iškart: ji turi dvi gerai matomas priekines galūnes, kurias naudoja kasimui. Užpakalinės galūnės beveik sunykusios ir likusios tik kaip kauliniai rudimentai.

    Vakarų trijųpirštis scinkas gyvena Pirėnų pusiasalyje, pietų Prancūzijoje ir kai kuriose šiaurės vakarų Italijos vietovėse. Šis driežas gali siekti apie 43 centimetrus, todėl dėl pailgos formos dažnai palaikomas gyvate.

    Vis dėlto scinką išduoda galūnės: jis turi dvi poras nedidelių kojų, kurių kiekvienoje po tris pirštus. Pavojui ar greitesniam judėjimui jis gali raitytis visu kūnu, todėl judesys dar labiau sustiprina panašumą į gyvatę.

    Ne tik ropliai: kas dar primena gyvates

    Juostuotosios unguriakės yra jūrinės žuvys, kurių ilgas kūnas ir gyvenimo būdas primena gyvates. Jos paplitusios tropiniuose ir šiltesniuose vidutinių platumų vandenyse, o dalis rūšių aptinkamos ir gana dideliame gylyje.

    Šios žuvys dažnai būna įsiraususios į smėlį taip, kad matytųsi tik akys ir galvos dalis. Toks elgesys padeda slėptis nuo plėšrūnų ir tuo pačiu pasalomis medžioti smulkesnį grobį.

    Červėgės yra neįprasti varliagyviai, vizualiai primenantys stambius kirminus ar mažas gyvates. Jų akys menkai išsivysčiusios, nes daugelis rūšių prisitaikiusios gyventi po žeme, o kūnas pritaikytas rausti ir slinkti siaurais urvais.

    Tarp akių ir šnervių červėgės turi čiuopiklius, kuriais „apžiūri“ aplinką. Mokslininkai taip pat yra aprašę rūšių, kurių dantų srityje aptinkamos liaukos, siejamos su toksiškų medžiagų išskyrimu, o tai kelia papildomą susidomėjimą varliagyvių gynybos evoliucija.

    Didžioji afrikinė šimtakojė gali užaugti iki maždaug 33,5 centimetrų ir gyvena Rytų Afrikos regionuose. Iš toli jos tamsus blizgus kūnas kartais palaikomas gyvate, ypač prietemoje ar tankioje augmenijoje.

    Priėjus arčiau panašumas išnyksta, nes šimtakojė turi daugybę kojų, išsidėsčiusių išilgai kūno. Judėjimo būdas taip pat visiškai kitoks: ji juda koordinuotai dirbdama daugeliu galūnių, o ne raitydamasi kaip gyvatė.

    Galiausiai, vienas įdomiausių „apgaulės“ pavyzdžių yra parusninio drugio lerva, kuri evoliuciškai išvystė gąsdinimo triuką. Augdama ji įgauna dėmes, primenančias gyvatės akis, todėl plėšrūnui gali pasirodyti, kad priešais jį yra pavojingas roplys.

    Be to, ši lerva gali išstumti šakotą organą, vadinamą osmeteriu, kuris skleidžia nemalonų kvapą. Vizualiai jis primena gyvatės liežuvį, o kartu su „akimis“ sustiprina imitaciją ir padidina šansus išvengti užpuolimo.

  • Odesos srityje užfiksuotas retas geltonasis glaucijus: vaistams naudojama žydinti augalo dalis

    Ukrainos pietuose, Odesos srityje esančiame Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo žydintį retą augalą – geltonąjį glaucijų, dar vadinamą geltonuoju mačoku. Parko tyrėjai pastebi, kad šis rūšies žydėjimas vėlyvuoju metų laiku yra neįprastas ir rodo, kaip gamtos ritmą veikia orų svyravimai.

    Geltonasis glaucijus priklauso aguoninių šeimai ir dažniausiai auga pajūrio smėlynuose bei skurdžiuose dirvožemiuose. Ukrainoje ši rūšis laikoma reta ir įrašyta į šalies Raudonąją knygą, todėl jos augavietės yra saugomos, o augalų rinkimas gamtoje gali daryti žalą populiacijoms.

    „Net ir vėlyvą rudenį parke dar žydi geltonasis glaucijus, o tokie stebėjimai padeda fiksuoti, kaip kinta gamta ir buveinės“, – sakė Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko atstovas, biologas Ivanas Rusevas.

    Šis ryškiai geltonais žiedais žydintis augalas žinomas ne tik dėl dekoratyvumo. Farmacijoje vaistine žaliava laikoma antžeminė augalo dalis žydėjimo metu, nes būtent tuomet joje susikaupia didžiausia biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija.

    Specialistai nurodo, kad geltonajame glaucijuje aptinkami izochinolinų grupės alkaloidai, dėl kurių augalas istoriškai buvo naudojamas tam tikrų preparatų gamyboje. Būtent dėl šios priežasties rūšis dažnai minima greta populiarių vaistų veikliųjų medžiagų, tačiau savarankiškas rinkimas ar vartojimas yra rizikingas ir nerekomenduojamas.

    Geltonasis glaucijus natūraliai paplitęs Europos Atlanto pakrantėse ir Viduržemio jūros regione, taip pat aplink Juodąją ir Azovo jūras. Kai kuriose teritorijose, ypač už natūralaus arealo ribų, rūšis yra aptinkama kaip introdukuota, tačiau populiacijos ne visur stabilios ir gali nykti dėl buveinių pokyčių.

    Gamtininkai pabrėžia, kad tokie radiniai saugomose teritorijose yra svarbūs ne vien kaip įdomus faktas. Jie prisideda prie ilgalaikių stebėsenos duomenų, leidžiančių tiksliau vertinti biologinės įvairovės būklę ir laiku pastebėti pokyčius, kuriuos lemia klimato kaita, žmogaus veikla ar karo poveikis aplinkai.

  • Beringo jūroje krabų populiacija smuko milijardais, o vėliau išaugo hibridų banga: kas nutiko?

    Po 2018–2019 metais užfiksuotos jūrinės karščio bangos regione staigiai sumažėjo snieginių krabų Chionoecetes opilio gausa. JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) vertinimu, nuo maždaug 8 000 000 000 individų 2018 metais jų populiacija iki 2021 metų sumenko iki apie 1 000 000 000.

    Mokslininkai tai sieja su ilgiau trunkančiu šilumos periodu, sumažėjusiu žiemos jūros ledu ir atšilusia vandens mase prie dugno. Šie pokyčiai gali lemti prastesnes sąlygas šaltį mėgstantiems krabams: kinta buveinės, maisto prieinamumas ir plėšrūnų spaudimas.

    Dėl tokio nuosmukio Aliaskoje pirmą kartą buvo įvestas komercinės snieginių krabų žvejybos draudimas, trukęs apie dvejus metus. Žvejybos apribojimai paprastai taikomi tuomet, kai išteklių būklė laikoma per silpna, kad atlaikytų komercinį spaudimą.

    Kol viena populiacija traukėsi, ėmė ryškėti kitas reiškinys: daugėjo hibridų, atsiradusių kryžminantis Chionoecetes opilio ir Chionoecetes bairdi. Ankstesniais metais pramoninio dydžio patinų grupėje hibridai dažniausiai sudarydavo iki 10 proc., o iki 2025 metų jų dalis priartėjo prie pusės.

    Naujame tyrime, kuriame taikytas kompiuterinis modeliavimas, teigiama, kad sumažėjęs ledo dangos plotas per anomalų šilumos laikotarpį galėjo staigiai „suspausti“ snieginių krabų buveines. Toks pokytis, kaip aiškina NOAA mokslininkė Erin Fedewa, galėjo pakeisti konkurencijos sąlygas ir netiesiogiai sudaryti palankesnį foną hibridams plisti.

    Viena iš hipotezių yra ta, kad hibridai galėjo lengviau pasiekti maisto išteklius ir rečiau tapti plėšrūnų grobiu, kai sumažėjo konkurentų. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad jų ateitis neaiški: dar trūksta duomenų apie hibridų reprodukcinį pajėgumą ir apie tai, ar jie gali suformuoti stabilias, savarankiškai išsilaikančias populiacijas.

    Praktinis klausimas žvejybai ir išteklių valdymui yra paprastas: net jei krabų gausa atsigauna, svarbu suprasti, kokia tai populiacija ir kaip ji elgsis ateityje. Jei reikšminga dalis laimikio tampa hibridinė, gali keistis augimo tempai, migracija, atsparumas temperatūrai ir kiti biologiniai požymiai, nuo kurių priklauso prognozės.

    Beringo jūra laikoma vienu jautriausių regionų klimato kaitos poveikiui, todėl tokie staigūs pokyčiai vis dažniau siejami su ekstremalių šilumos epizodų padažnėjimu. Mokslininkai tikisi, kad tolesni genetiniai ir ekosistemų tyrimai padės tiksliau įvertinti, ar hibridų banga yra laikina reakcija į krizę, ar nauja ilgalaikė norma.