Blog

Avokadas jau daugelį metų laikomas sveikos mitybos simboliu. Tačiau parduotuvėje dažnai kyla klausimas: rinktis tamsų, brangesnį „Hass“ ar klasikinį žalią avokadą? Skiriasi ne tik žievelės spalva ir kaina – skirtumų yra kur kas daugiau, todėl verta juos žinoti.

Pats akivaizdžiausias skirtumas – išvaizda. „Hass“ avokadas turi storą, grublėtą žievę, kuri nokstant tamsėja ir gali tapti beveik juoda, todėl jis dažnai vadinamas juoduoju avokadu. Žaliosios veislės, pavyzdžiui, „Shepard“, išlieka šviesiai žalios net ir sunokusios, jų žievė lygi ir plonesnė.

Skiriasi ir nokimo ypatybės. „Hass“ paprastai noksta lėčiau ir tolygiau, todėl jo brandą lengviau nuspėti pagal spalvą ir minkštumą. Tuo tarpu žaliasis avokadas iš išorės gali atrodyti puikiai, bet perpjovus paaiškėja, kad jis jau pernokęs arba pradėjęs gesti.

Skonis ir tekstūra dažnai paaiškina, kodėl „Hass“ kainuoja brangiau. Jo minkštimas itin kremiškas, riebus, sviestinės konsistencijos, su švelniomis riešutų natomis. Sutrynus gaunama glotni, vientisa masė, todėl ši veislė idealiai tinka gvakamolei, užtepėlėms ir padažams.

Žaliasis avokadas pasižymi švelnesniu, neutralesniu skoniu. Jo minkštimas tvirtesnis, mažiau riebus ir geriau išlaiko formą supjaustytas, todėl puikiai tinka salotoms, dubenėliams ar sumuštiniams. Be to, žaliosios veislės lėčiau tamsėja, todėl ilgiau išlieka estetiškos patiekaluose.

Kalbant apie maistinę vertę, esminių skirtumų beveik nėra. Abi veislės yra vertingas vieno nesočiųjų riebalų, skaidulų, kalio ir vitamino E šaltinis. „Hass“ turi šiek tiek daugiau riebalų, todėl jo tekstūra sodresnė, tačiau tai nereiškia, kad žaliasis avokadas yra mažiau naudingas.

Sezoniškumas taip pat turi reikšmės. „Hass“ auginamas plačiausiai ir parduotuvėse paprastai prieinamas beveik visus metus. Tuo tarpu žalioji veislė dažniau pasirodo prekyboje nuo vasario iki balandžio, kai „Hass“ pasiūla sumažėja, todėl tuo metu lentynose gali dominuoti būtent žali avokadai.

Renkantis „Hass“ avokadą verta atkreipti dėmesį į spalvą ir minkštumą. Sunokęs vaisius būna tamsiai žalios ar rusvai juodos spalvos ir lengvai pasiduoda spaudimui, bet neturi būti pernelyg minkštas. Per daug įdubęs avokadas dažnai viduje jau turi rudų dėmių ar kartumo.

Žaliojo avokado brandą nustatyti sudėtingiau, nes spalva beveik nekinta. Svarbu, kad vaisius būtų standus, bet ne kietas kaip akmuo, o žievė – be tamsių dėmių ar įspaudų. Patikimas būdas – atsargiai nuimti kotelį: jei po juo matyti šviesiai žalia spalva, avokadas tinkamai sunokęs.

Renkantis svarbiausia atsižvelgti į tai, kam vaisių naudosite. Jei ieškote sodraus skonio ir kreminės tekstūros, geriausiai tiks „Hass“. Jei svarbiau išlaikyti gražią formą ir struktūrą patiekale, praktiškesnis bus žaliasis avokadas.

Galiausiai svarbiausia ne tai, kuris avokadas „geresnis“, o kuris labiau atitinka jūsų poreikius virtuvėje. Abi veislės gali būti puikus pasirinkimas, jei žinote jų savybes ir mokate išsirinkti tinkamai sunokusį vaisių.

Estragonas – aromatingas prieskoninis augalas, kuris nuo seno vertinamas ne tik dėl skonio virtuvėje, bet ir dėl galimo palankaus poveikio virškinimui bei ramesniam miegui. Švelnus estragono užpilas gali tapti maloniu kasdieniu ritualu po valgio ar vakare, padedančiu lengviau atsipalaiduoti ir pasiruošti poilsiui.

Estragonas (lot. Artemisia dracunculus) kilęs iš Vidurinės Azijos ir Rytų Europos regionų. Nuo seno jis buvo vertinamas tradicinėje žolininkystėje. Senieji šaltiniai mini, kad estragonas galėjo padėti lengvinti gyvačių įkandimų padarinius, todėl liaudyje jis neretai vadintas „vėžlio“ ar „vėžiagyvių“ žole.

Šiandien daugiausia dėmesio skiriama estragono poveikiui virškinimo sistemai ir švelniam raminančiam jo poveikiui organizmui. Estragono lapuose yra eterinių aliejų, rauginių medžiagų (taninų), kumarinų, flavonoidų bei vitaminų A ir C. Būtent eteriniai aliejai suteikia augalui būdingą anyžinį aromatą ir skatina virškinimo sulčių bei tulžies išsiskyrimą, kas gali padėti lengviau suvirškinti riebesnius ar sunkesnius patiekalus.

Reguliarus žolelių įtraukimas į kasdienę mitybą, taip pat ir žolelių užpilų gėrimas, dažnai rekomenduojamas kaip dalis kasdienės rūpinimosi virškinimo sistema ir bendra organizmo būkle rutinos.

Liaudies medicinoje estragonas buvo vartojamas ir kaip priemonė lengvesniam užmigimui bei nervinei įtampai švelninti, taip pat esant kai kuriems tipiškai moteriškiems negalavimams, pavyzdžiui, skausmingoms mėnesinėms. Šiandien pabrėžiama, kad augalas tikrai negali pakeisti gydytojo paskirto gydymo, tačiau švelnus estragono užpilas gali tapti malonia, raminančia dienos pabaigos dalimi.

Švieži estragono lapeliai tinka ir kaip lengvų daržovių salotų, žuvies, kiaušinių patiekalų, padažų ar marinatų pagarda, papildanti racioną ir skoniu, ir naudingomis medžiagomis.

Šilti žolelių užpilai jau nuo seno gerinami kartu su maistu ar po jo, ypač po sotesnių valgių. Manoma, kad pakankamas skysčių kiekis, tarp jų ir žolelių arbatos, padeda palaikyti fiziologinius virškinimo procesus, palengvina maisto masės judėjimą žarnynu ir gali sumažinti nemalonų sunkumo jausmą skrandyje.

Estragonas ypač dažnai rekomenduojamas prie sunkesnių, riebesnių patiekalų, nes skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir dėl tulžį varančių savybių padeda kepenims efektyviau atlikti savo darbą. Dėl šios priežasties estragonas tradiciškai dedamas į mėsos ir žuvies patiekalus, marinatus, rauginius ir padažus – taip valgiai tampa ne tik skanesni, bet ir potencialiai lengviau virškinami.

Estragonas kaip užpilas suteikia kiek kitokią patirtį nei naudojamas vien kaip prieskonis. Jo skonis ryškus, lengvai kartus ir anyžinis, todėl daug kas mėgsta jį švelniai sušvelninti – įdėti šaukštelį medaus ar gabalėlį citrinos. Tokia žolelių arbata po pietų ar vakarienės gali padėti, kai jaučiamės „persivalgę“, o kartu tapti ramiu valgymo pabaigos akcentu vietoj saldaus, cukraus gausaus deserto.

Estragonui taip pat priskiriamas lengvas raminamasis poveikis. Tradiciškai jo užpilas naudotas nervų sistemai nuraminti, miego kokybei gerinti ir įtampai po įtemptos dienos sumažinti. Jį verta vertinti kaip malonų priedą prie kitų kasdienių įpročių, skatinančių atsipalaidavimą – ramios vakarinės mankštos, trumpo pasivaikščiojimo, sumažinto ekranų naudojimo ar lengvos vakarienės.

Estragono užpilo sudėtis:

Paruošimas žingsnis po žingsnio:

Nors estragonas yra gerai žinomas virtuvės prieskonis, jo užpilą reikėtų vartoti saikingai. Dažnai patariama neviršyti 1–2 puodelių per dieną ir, jei planuojama ilgesnė žolinių arbatų „kursas“, daryti pertraukas, kad neapsunkintume organizmo.

Mokslinėje literatūroje galima rasti užuominų apie senesnę estragono vartojimo praktiką sergant cukriniu diabetu, tačiau šiandien pabrėžiama, kad trūksta patikimų klinikinių tyrimų, kurie pagrįstų jo naudojimą kaip gydymo priemonę. Todėl tai neturėtų būti laikoma alternatyva medikų paskirtai terapijai.

Kaip ir kitus vaistinius augalus, estragono užpilą reikėtų vertinti kaip naudingą, tačiau tik papildomą, bendros sveikos gyvensenos ir subalansuotos mitybos dalį. Nėščiosioms, žindančioms, nuolat vartojantiems vaistus ar sergantiems lėtinėmis ligomis prieš reguliariai geriant žolines arbatas, taip pat ir estragono, verta pasitarti su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

Jei po estragono arbatos išgėrimo pastebite neįprastus ar nemalonius pojūčius, gėrimo reikėtų atsisakyti ir pasikonsultuoti dėl galimos priežasties. Tuo pat metu, saikingai vartojamas estragonas virtuvėje – padažuose, salotose, sriubose, kepiniuose ar rauginimui – ir retkarčiais ruošiamas kaip užpilas gali būti paprastas būdas praturtinti patiekalų skonį bei į racioną įtraukti dar vieną žolelę, padedančią virškinimui ir vakaro ramybei.

Lieknėjant svarbiausias vaidmuo tenka ne pavieniams produktams, o bendram mitybos kiekiui ir balansui. Tinkamai planuojant maistą, net ir laikantis kalorijų deficito, galima rasti vietos skaniam, netgi itin liesam varškės sūrio pyrago gabalėliui.

Svorio mažėjimas grindžiamas kalorijų deficitu, kai organizmas per dieną gauna mažiau energijos, nei jos sunaudoja. Nuo vieno produkto svoris neauga – lemiamas yra bendras kalorijų kiekis per dieną ir savaitę, todėl subalansuotoje mityboje gali atsirasti vietos ir desertui.

Mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad sveika mityba neturi būti tobula. Plačiai taikoma 80/20 taisyklė, kai didžioji dalis kalorijų gaunama iš pilnaverčių produktų, o nedidelė dalis skiriama malonioms išimtims, pavyzdžiui, naminiam desertui.

Rekomenduojama, kad saldumynai neviršytų maždaug dešimtadalio dienos energinės normos. Jei suvartojama apie 2000 kcal per dieną, maždaug 200 kcal galima skirti saldžiam patiekalui, nepažeidžiant lieknėjimo principų.

Daugeliui žmonių psichologiškai lengviau laikytis plano, kai saldumynai nėra visiškai draudžiami. Nedidelė, iš anksto suplanuota porcija dažnai padeda išvengti persivalgymo ir sumažina potraukį saldumynams ateityje.

Svarbu ir tai, kokius desertus renkamės. Namų gamybos saldumynai, kuriuose cukrus keičiamas saldikliais, o balti miltai – maistingesniais ingredientais, dažnai turi mažesnį glikeminį poveikį ir daugiau baltymų.

Vis dėlto saldiklius taip pat reikėtų vartoti saikingai. Nors jie neturi kalorijų, kai kurie gali turėti nepageidaujamą poveikį virškinimui, todėl geriausia rinktis gerai ištirtus variantus ir nepadauginti.

Vienas populiarių pasirinkimų – keto sūrio pyragas, tinkantis ribojantiems angliavandenius. Jis gaminamas su migdoliniu pagrindu, riebesniu sūriu ir sviestu, o cukrus keičiamas eritritoliu.

Toks pyragas yra labai sotus ir beveik neturi cukraus, tačiau pasižymi dideliu kaloringumu. Dėl to jį rekomenduojama valgyti nedidelėmis porcijomis, net jei laikomasi mažai angliavandenių turinčios mitybos.

Keto sūrio pyrago pagrindas ruošiamas iš maltų migdolų, sviesto, kakavos ir saldiklio, kurie sutrinami iki drėgno smėlio konsistencijos. Masė suspaudžiama formoje ir trumpai apkepama orkaitėje.

Sūrio masė gaminama plakant sviestą su eritritoliu, įmaišant varškės sūrį, maskarponę, kiaušinius, kokosų miltus, citrinos žievelę ir vanilę. Masė pilama ant pagrindo ir kepama žemoje temperatūroje, kad išliktų kremiška.

Iškeptas pyragas vėsinamas palaipsniui ir brandinamas šaldytuve. Supjaustytas į 12 dalių, vienas gabalėlis turi apie 345 kcal ir tinka kaip sotus, bet retas desertas kalorijų deficite.

Lengvesnė alternatyva – sūrio pyragas su skyr, kuris pasižymi itin dideliu baltymų ir labai mažu riebalų kiekiu. Skyras gaminamas iš nugriebto pieno, todėl pyragas tampa gerokai mažiau kaloringas.

Šis pyragas ruošiamas be pagrindo, maišant skyrą su kiaušiniais, saldikliu, vanile ir cukraus neturinčiu pudingo mišiniu. Išplakti baltymai suteikia purumo, o kepimas žemoje temperatūroje išlaiko drėgną tekstūrą.

Iškeptas pyragas atvėsinamas ir brandinamas šaldytuve, o patiekiant gali būti papuoštas keliomis uogomis ar trupučiu juodojo šokolado. Tokie priedai suteikia skonio, bet ženkliai nepadidina kalorijų kiekio.

Visas sūrio pyragas su skyr turi apie 800 kcal, o padalijus į 12 dalių viename gabalėlyje yra vos apie 67 kcal. Tai itin lieknėjimui palankus pasirinkimas, leidžiantis mėgautis desertu be sąžinės graužaties.

Tinkamai planuojant mitybą, desertai gali tapti ne kliūtimi, o tvarios lieknėjimo rutinos dalimi. Svarbiausia – saikas, sąmoningas valgymas ir bendro kalorijų balanso išlaikymas.

Bulgves gali išsikepti bet kas, tačiau pagaminti jas tikrai tobulai – traškias iš visų pusių, minkštas viduje, ne per riebias ir labai skanias – pavyksta ne kiekvienam. Per 20 metų virtuvėje išmokau vieno paprasto triuko su druska, kuris padeda iškepti bulves idealiai ir neleisti joms prilipti prie keptuvės.

Dažniausiai esame įpratę bulves pasūdyti jau kepimo pabaigoje, kad jos per anksti neišskirtų sulčių. Tačiau šis būdas siūlo visai kitokį požiūrį. Prieš pilant aliejų, ant sausos ir tuščios keptuvės reikia užberti šiek tiek druskos ir pastatyti ją ant ugnies. Kelias sekundes pakaitinkite druską, lyg „pavažinėdami“ ją po dugną, kad ji tolygiai pasiskirstytų ir sušiltų. Tik po to pilkite aliejų ir dėkite bulves.

Šis būdas veikia todėl, kad druska sugeria perteklinę drėgmę, o būtent ji dažnai ir lemia, kad bulvių krakmolas prilimpa prie dugno. Druska tarsi sukuria apsauginį sluoksnį, dėl kurio bulvių riekelės lengvai slysta keptuvės paviršiumi, nelimpa ir nesuyra.

Rezultatas tikrai džiugina: kiekviena bulvės riekelė išlieka vientisa, nesubyra vos tik pamėginus ją apversti. Svarbiausia – susidaro ta svajonių traški plutelė, kuri tampa gražiai auksinė. Galėsite ramiai maišyti patiekalą nebijodami sugadinti jo išvaizdos, o pačios bulvės viduje išliks minkštos ir švelnios.

Vis dėlto nepamirškite skonio balanso: druska, kurią užberiate kepimo pradžioje, jau suteikia nemažai sūrumo. Likus maždaug 5 minutėms iki kepimo pabaigos, paragaukite bulvių ir, jei reikia, dar šiek tiek pasūdykite pagal savo skonį.

Šis triukas tinka įvairioms keptuvėms – ketaus, su nepridegančia danga ar senoms aliuminėms. Svarbiausia – keptuvę gerai įkaitinti ir nepersistengti su druska. Taip bulves iškepsite greitai, skaniai ir be bereikalingo vargo.

Šiame straipsnyje patyrusios šeimininkės dalijasi patarimais, kaip greitai ir paprastai atskirti tikrai kokybišką saulėgrąžų aliejų nuo prastos kokybės gaminio su galimai kenksmingomis priemaišomis. Pateikiame tris ypač svarbius dalykus, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį renkantis aliejų kepimui.

Pirmiausia specialistai pabrėžia, kad dauguma pirkėjų žiūri tik į priekinę etiketės pusę ir visiškai nesidomi tuo, kas parašyta kitoje pusėje. Toks įprotis – klaidingas. Vertingiausia informacija paprastai pateikiama būtent nugarėlėje: sudėtis, galimi priedai, laikymo sąlygos ir tinkamumo vartoti terminas.

Taip pat nereikėtų kreipti dėmesio į ryškius užrašus apie vitaminus ar tai, kad aliejuje „nėra cholesterolio“ – tai tėra reklaminiai šūkiai. Visuose augaliniuose aliejuose natūraliai yra vitaminų ir kitų naudingų medžiagų, o cholesterolio juose apskritai negali būti, nes jis randamas tik gyvūninės kilmės produktuose.

Ekspertai pabrėžia, kad itin svarbu atidžiai pasižiūrėti į tinkamumo vartoti terminą. Jei nurodyta, kad saulėgrąžų aliejus galioja 12 mėnesių ar ilgiau, tai dažnai rodo konservantų buvimą.

Įprastai augalinis aliejus be konservantų, laikomas tinkamomis sąlygomis, išlaiko geras savybes maždaug 4 mėnesius. Ilgesnis galiojimo laikas gali reikšti papildomą cheminį apdorojimą ar stabilizatorius.

Daugelis šeimininkių pirmenybę teikia labai šviesiam aliejui. Vis dėlto kuo šviesesnis saulėgrąžų aliejus, tuo daugiau valymo ir rafinavimo etapų jis praėjo. Intensyviai išvalytame aliejuje lieka mažiau maistingųjų medžiagų ir natūralaus aromato. Toks aliejus geriausiai tinka kepimui ir gruzdinimui, nes yra atsparesnis aukštai temperatūrai ir mažiau svyla.

Tamsesnis, nerafinuotas aliejus išsaugo daugiau biologiškai aktyvių medžiagų ir ryškesnį kvapą, todėl labiau tinka šaltam naudojimui – salotoms, padažams, pagardinti jau paruoštus patiekalus.

Renkantis aliejų svarbu įvertinti ir jo išvaizdą butelyje. Kokybiškas produktas turi būti skaidrus, be nuosėdų, drumzlių ar pašalinių dalelių. Spalva – tolygi, geltona, be žalsvo ar rusvo atspalvio, kuris gali rodyti netinkamą laikymo sąlygą ar oksidacijos procesus.

Specialistai taip pat pabrėžia, kad aliejaus kokybės nereikėtų vertinti vien pagal kainą. Atliekami tyrimai rodo, kad skirtingų gamintojų augaliniai aliejai dažnai turi labai panašią sudėtį, tačiau kainos gali gerokai skirtis dėl prekės ženklo žinomumo, pakuotės ar reklamos.

Daug patikimiau yra detaliai perskaityti etiketę, atkreipti dėmesį į produktų žymėjimą, sudėtį ir fizines savybes, o ne aklai pasikliauti aukštesne kaina ar garsiu pavadinimu.

Rinkitės aliejų, kurio tinkamumo vartoti terminas nėra nepagrįstai ilgas. Perskaitykite sudėtį ir venkite perteklinių priedų. Atkreipkite dėmesį į spalvą ir skaidrumą – kokybiškas saulėgrąžų aliejus paprastai būna skaidrus, geltonas, be nuosėdų.

Šviesesnį rafinuotą aliejų naudokite kepimui, tamsesnį, nerafinuotą – salotoms. Nesivadovaukite vien tik kaina – ji ne visada atspindi tikrąją kokybę.

Patyrusios šeimininkės pataria saulėgrąžų aliejų pirkti tokiose parduotuvėse, kur buteliai laikomi tamsesnėse lentynose, atokiau nuo tiesioginių šviesos šaltinių. Bet kokia stipri šviesa spartina aliejaus oksidaciją, keičia jo cheminę sudėtį ir mažina naudingų medžiagų kiekį. Net ir aukštos kokybės aliejus, laikomas ryškiai apšviestoje vitrinose, gali greičiau sugesti ir prarasti vertingas savybes.

Teisingai pasirinktas ir tinkamai laikomas saulėgrąžų aliejus ne tik pagerins patiekalų skonį, bet ir leis išvengti nereikalingų priedų bei sumažinti kenksmingų oksidacijos produktų kiekį maiste.

Beveik kiekvienas bent kartą yra susidūręs su situacija, kai makaronai virimo metu „apvylė“ – išvirė per minkšti, sulipo, pavirto į vieną klijais dvelkiantį gumulą, o vakarienė buvo sugadinta. Ir, atidžiai išstudijavus pakuotę, atsakymo, kodėl taip nutiko, taip ir nepavyko rasti.

Iš reklamų ir įvairių patarimų daugelis žino: mažiausia rizika sugadinti patiekalą – renkantis makaronus iš kietųjų kviečių. Tačiau parduotuvių lentynose jų siūloma ne viena rūšis, be to, šalia puikių produktų netrūksta ir prastos kokybės gaminių, kuriuos galima netyčia įsidėti į krepšelį.

Ekspertų teigimu, pagal naudojamų miltų rūšį makaronai paprastai skirstomi į tris grupes. Šis kriterijus, pagal galiojančius standartus, yra labai svarbus: grupė A – iš kietųjų kviečių veislių miltų, grupė B – iš minkštųjų, stikliško tipo kviečių miltų, grupė V – iš įprastų kepimo miltų.

Renkantis makaronus žemesnių nei A grupės, rizika lėkštėje gauti klijais virtą masę – gerokai didesnė. Žinoma, jeigu norisi prisiminti „kulinarinius šedevrus“ iš mokyklos valgyklos, tuomet B ar V grupės gaminiai tam puikiai tiks. Tačiau jei tikslas – elastingi, nesulipę ir skanūs makaronai, vien miltų grupės pažymėjimo nepakanka. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną labai svarbų skaičių ant pakuotės.

Makaronų kokybę ir net jų naudą sveikatai daugiausia lemia baltymų kiekis. Jis visada nurodomas lentelėje „Maistinė vertė“, gramais 100 gramų produkto. Kuo baltymų daugiau, tuo mažiau makaronuose krakmolo „kleisterio“, kuris ir lemia sulipimą bei „košės“ konsistenciją.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad net ir A grupės makaronuose gali būti per daug klijingo kvietinių miltų krakmolo, jei gamintojas nusprendžia pataupyti žaliavų sąskaita. Tokiais atvejais būtent baltymų kiekis padeda „demaskuoti“ tokį gudravimą.

Orientuotis paprasta: apie 10 g baltymų / 100 g – rodo didelį krakmolo ir „kleisterio“ kiekį, tokie makaronai dažniau sulimpa, nuo 11 g baltymų / 100 g – kokybė jau geresnė, makaronai dažniausiai išlaiko formą, 12–14 g baltymų / 100 g – optimalus, kokybiškų makaronų rodiklis: jie bus elastingi, skanūs, maistingesni ir virimo metu nevirs į košę.

Renkantis makaronus verta pirmiausia pažiūrėti į dvi eilutes ant pakuotės: miltų grupę (A, B ar V) ir baltymų kiekį 100 g. Jei matote grupę A ir 12–14 g baltymų, galite būti beveik tikri – tokie makaronai neišsivirins, nesulips ir patiekalas pavyks „10 iš 10“.

Didelė dalis kovos su „bloguoju“ cholesteroliu prasideda ne vaistinėje, o prie parduotuvės lentynų. Tinkamai pasirinkti maisto produktai gali padėti sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką ir pagerinti bendrą savijautą. Mitybos specialistė Anita Wong, socialiniuose tinkluose žinoma kaip „Nutrition Uncovered“, išskyrė kelis kasdieniams pirkiniams tinkamus produktus, kurie padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje ir saugo širdį.

Pasak A. Wong, į kasdienį meniu verta įtraukti įvairius riešutus – ypač graikinius ir pistacijas, nes jie gausūs naudingųjų riebalų.

Graikiniai riešutai taip pat turtingi vitamino E ir yra puikus skaidulų šaltinis. Skaidulos padeda iš organizmo pašalinti nereikalingas medžiagas ir prisideda prie cholesterolio kiekio mažėjimo kraujyje.

Mitybos specialistė taip pat rekomenduoja ir žemės riešutus – jie naudingi širdžiai, turi daug baltymų ir skaidulų.

Geriausia kasdien pasirinkti bet kuriuos iš šių riešutų ir nedideliais kiekiais reguliariai įtraukti juos į savo racioną.

Ekspertė pataria dažniau valgyti tamsiai žalios spalvos daržoves: špinatus, lapinį kopūstą (kale), brokolius, žiedinius kopūstus ir kitas panašias daržoves, augančias virš žemės paviršiaus.

Pasak A. Wong, tokios daržovės yra puikus skaidulų šaltinis ir natūraliai turi stanolių, sterolių bei fitonutrientų – augalinių cheminių medžiagų, kurios padeda šalinti cholesterolį iš organizmo.

Kitas rekomenduojamas produktas – saldi bulvė, arba batatas. Specialistė ją vadina „teisingų“ angliavandenių šaltiniu, nes ši daržovė turi daug skaidulų.

Skaidulos lėtina staigius cukraus kiekio kraujyje šuolius ir padeda išvalyti organizmą, surišdamos dalį cholesterolio dar virškinimo proceso metu ir skatindamos jo pašalinimą.

Žuvis, ypač riebesnės rūšys, taip pat turėtų užimti svarbią vietą sveikatai palankioje mityboje. Anita išskiria skumbrę – ji neretai pigesnė už lašišą, tačiau 100 g skumbrės yra net daugiau omega-3 riebalų rūgščių.

Ne mažiau svarbu įtraukti ir liesą vištieną. Vištiena yra puikus baltymų šaltinis, todėl ją vertinga valgyti reguliariai.

Vis dėlto mitybos specialistė atkreipia dėmesį, kad vištienos šlaunelėse ir blauzdelėse yra daugiau riebalų. Norint mažinti „blogąjį“ cholesterolį, geriau rinktis vištienos krūtinėlę – joje riebalų gerokai mažiau.

Jei kepate visą vištą, patariama pirmenybę teikti baltai mėsai ir prieš gaminimą kuo atidžiau pašalinti matomus riebalus.

Tiems, kurie neturi laktozės netoleravimo, A. Wong rekomenduoja rinktis kefyro tipo jogurtus. Jie paprastai turi daug probiotikų.

Probiotikai padeda palaikyti sveiką žarnyno mikroflorą, o tai, pasak ekspertės, gali prisidėti prie cholesterolio kiekio mažėjimo.

Taip pat naudingi specialūs pieno gėrimai su pridėtiniais stanoliais. Šios medžiagos moksliškai pripažintos kaip veiksmingai padedančios mažinti padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje.

Bene paruošti bulvių košę be gumuliukų – tikras iššūkis net ir patyrusioms šeimininkėms. Kodėl vienų košė gaunasi švelni, puri ir kreminė, o kitų – prėska ir su gumuliukais? Svarbiausia čia ne tik bulvių veislė ar sviesto kiekis. Esminis skirtumas slypi virimo procese ir viename labai svarbiame veiksme pačioje pabaigoje.

Įprastai prieskonius sudedame jau į paruoštą bulvių košę. Tačiau verta išbandyti kitokį būdą – dalį skonio suteikiančių ingredientų dėti tiesiai į vandenį, kuriame verda bulvės.

Į puodą su bulvėmis įmeskite 2–3 nuluptus česnako skilteles. Verdamos bulvės į save intensyviai sugeria vandenį. Kai jos verda su česnaku, aromatas įsigeria į kiekvieną gabalėlį iš vidaus, o ne lieka tik ant paviršiaus.

Taip paruošta košė neturi aštraus „česnakinio kvapo“. Vietoj jo jaučiamas švelnus, sodrus, prieskoninis skonis, kuris pabrėžia pačių bulvių skonį, o ne jį užgožia. Kartu su česnaku galima įdėti ir lauro lapą ar nedidelę visą svogūno galvutę, tačiau būtent česnakas suteikia skoniui „gilumo“.

Išvirus bulvėms, česnaką galima išgriebti ir išmesti, o galima jį sutrinti kartu su bulvėmis – tuomet aromatas bus intensyvesnis.

Norint išvengti gumuliukų, svarbiausia prisiminti vieną veiksmą: pieną arba grietinėlę būtina pašildyti prieš pilant juos į bulves.

Jei į karštas sutrintas bulves įpilsite šalto pieno, bulvėse esantis krakmolas tarsi „užsirakins“ ir sutrauksis. Tuomet košė tampa lipni, gliti, atsiranda kietų gumuliukų, kurių beveik neįmanoma visiškai išmaišyti.

Šiltas arba karštas pienas (arba grietinėlė) tolygiai susijungia su bulvėmis, todėl masė išlieka puri, vientisa ir švelni. Taip paruošta košė bus kreminė, lengva ir be gumuliukų.

Trumpa atmintinė, kad bulvių košė visada pavyktų: Bulves virkite pasūdytame vandenyje su 2–3 česnako skiltelėmis (galite pridėti lauro lapą ar svogūną). Išvirus bulvėms, nupilkite vandenį ir leiskite joms trumpai „pagaruoti“, kad pasišalintų drėgmės perteklius. Pieną ar grietinėlę visada pašildykite prieš pilant į bulves. Sviestą dėkite kambario temperatūros arba šiek tiek pašildytą – jis lengviau įsimaišys. Bulves trinkite, kol jos dar karštos – taip tekstūra bus lygi ir be gumuliukų.

Laikantis šių paprastų taisyklių, bulvių košė kiekvieną kartą bus minkšta, puri ir be nemalonių gumuliukų.

Virti kiaušiniai – patogus, maistingas ir lengvai paruošiamas produktas. Tačiau netinkamas jų laikymas gali tapti rimtų sveikatos sutrikimų priežastimi. Žinodami, kiek laiko ir kokiomis sąlygomis galima saugiai laikyti virtus kiaušinius, apsaugosite save ir savo artimuosius nuo galimo apsinuodijimo.

Kietai virtus kiaušinius šaldytuve galima laikyti 5–7 dienas. Šis laikotarpis laikomas saugiu, jei kiaušiniai buvo tinkamai išvirti ir greitai atšaldyti. Vis dėlto svarbu atsižvelgti į tai, ar jie laikomi su lukštu, ar jau nulupti.

Lukštas yra natūrali apsauga nuo bakterijų ir pašalinių kvapų. Todėl kiaušiniai su lukštu paprastai išsilaiko ilgiau nei nulupti. Pastaruosius rekomenduojama suvartoti per 1–2 dienas.

Jei nuluptus kiaušinius reikia laikyti ilgiau, juos geriausia sudėti į sandarų indą ir užpilti šaltu vandeniu. Vandenį būtina keisti kasdien, kad būtų sumažinta bakterijų dauginimosi rizika. Tokiu būdu kiaušiniai ilgiau išlieka švieži ir neperdžiūsta.

Optimali laikymo temperatūra – 0–4 °C. Kiaušinius rekomenduojama laikyti šalčiausioje šaldytuvo vietoje, o ne durelėse, kur temperatūra dažnai svyruoja. Sandarus indas padeda apsaugoti nuo kvapų ir išsaugo tinkamą konsistenciją.

Po virimo kiaušinius reikėtų kuo greičiau atšaldyti. Staigus temperatūros sumažinimas pristabdo bakterijų dauginimąsi ir sumažina apsinuodijimo riziką. Geriausia karštus kiaušinius trumpam panardinti į šaltą vandenį ar ledo vonelę, o tuomet perkelti į šaldytuvą.

Sugedusius virtus kiaušinius galima atpažinti pagal kelis aiškius požymius. Jei ant paviršiaus atsiranda pelėsio dėmių, gleivių ar lipnumo, tokio produkto vartoti negalima. Tai rodo bakterinį užteršimą.

Dar vienas signalas – aštrus, nemalonus kvapas. Šviežias virtas kiaušinis beveik nekvepia, todėl ryškus sieros ar „supuvusių kiaušinių“ kvapas yra aiškus gedimo ženklas. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pakitusią tekstūrą – pernelyg guminį, nenatūraliai minkštą ar byrėjantį trynį.

Vartojant sugedusius kiaušinius kyla rimto apsinuodijimo maistu pavojus. Viena pavojingiausių bakterijų yra Salmonella, galinti sukelti stiprius virškinamojo trakto sutrikimus.

Apsinuodijimo simptomai dažniausiai pasireiškia pykinimu, vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmais ir pakilusia kūno temperatūra. Ypač jautrūs yra vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys su nusilpusiu imunitetu.

Laikantis paprastų taisyklių – tinkamo virimo, greito atšaldymo ir laikymo šaldytuve ne ilgiau nei rekomenduojama – galima saugiai mėgautis virtais kiaušiniais. Atsargumas ir higiena virtuvėje padeda išvengti rimtų sveikatos problemų.

Lietuvoje dingus elektrai svarbu ne tik pasirūpinti apšvietimu ar ryšiu, bet ir maisto sauga. Net ir trumpam pakilus temperatūrai šaldytuve, kai kurie produktai gali tapti nesaugūs vartoti, todėl būtina žinoti pagrindines taisykles.

Specialistai primena, kad tinkamas pasiruošimas gali padėti išsaugoti maistą ir sumažinti apsinuodijimo riziką. Tam nereikia sudėtingų priemonių – pakanka kelių paprastų sprendimų.

Ruošiantis galimiems elektros sutrikimams, verta iš anksto užšaldyti kelis indelius ar maišelius su ledu. Dingus elektrai jie padės ilgiau išlaikyti žemą temperatūrą šaldytuve ar šaldiklyje.

Taip pat naudinga turėti šaldančių elementų, kuriuos galima laikyti šaldiklyje ir prireikus perkelti į termo maišus ar šaltkrepšius. Be to, namuose pravartu turėti konservų ir kitų negendančių produktų – kruopų, riešutų ar džiovintų vaisių.

Jei elektra jau dingo, svarbiausia kuo rečiau atidarinėti šaldytuvo ir šaldiklio dureles. Uždarytame šaldytuve šaltis paprastai išsilaiko iki keturių valandų, o pilname šaldiklyje – net iki dviejų parų.

Greitai gendančius produktus galima perkelti į šaltkrepšį ar termo dėžę su ledu. Jei elektros tiekimas sutrinka ilgiau nei keturioms valandoms, ledą verta paskirstyti šaldytuve ir šaldiklyje, kad temperatūra kiltų kuo lėčiau.

Kuo mažiau oro šaldytuve ar šaldiklyje, tuo lėčiau keičiasi temperatūra. Tuščias vietas galima užpildyti buteliais su vandeniu, paliekant šiek tiek erdvės oro cirkuliacijai.

Atnaujinus elektros tiekimą būtina įvertinti maisto būklę. Jei produktai buvo aukštesnėje nei 4 °C temperatūroje ilgiau nei dvi valandas, jų vartoti nerekomenduojama.

Palikti galima tik tuos gaminius, kuriuose dar matyti ledo kristalų arba kurie išliko akivaizdžiai šalti. Jei pasikeitė kvapas, spalva ar tekstūra, geriau nerizikuoti ir maistą išmesti.

Norint sumažinti apsinuodijimo riziką, patariama gaminti mažesnėmis porcijomis ir nepirkti per daug greitai gendančių produktų. Neturint veikiančio šaldytuvo, galima pasitelkti šaltkrepšius, termosus ar vėsesnes patalpas, pavyzdžiui, rūsį.

Taip pat verta rinktis paprastesnius patiekalus su mažiau ingredientų, o pirmenybę teikti daržovėms ir vaisiams, kurie gali būti laikomi be šaldymo. Laikantis šių patarimų, net ir dingus elektrai galima išlaikyti maistą saugų bei apsaugoti savo sveikatą.