CP v2

Blog

  • Po žiemos plikas, dėmėtas vejos kilimas? 5 žingsniai, sugrąžinantys smaragdinę žalumą

    Po žiemos plikas, dėmėtas vejos kilimas? 5 žingsniai, sugrąžinantys smaragdinę žalumą

    Vejos atnaujinimas – tai ne vien rūpestis žole, bet ir nuoseklus procesas, reikalaujantis dėmesio detalėms bei kantrybės. Vos keli paprasti, tačiau veiksmingi veiksmai gali padėti po žiemos atgaivinti nusilpusią veją ir sugrąžinti jai sodrią, smaragdinę spalvą.

    1. Išvalykite veją ir iššukuokite velėną

    Nutirpus sniegui vejoje dažnai lieka pernykščių lapų, sausų šakelių, sąnašų ir negyvos žolės. Pirmiausia surinkite visas šiukšles, kad pagrindas būtų švarus tolimesniems darbams. Tuomet veją verta iššukuoti – tai padeda pakelti prispaustą žolę, pašalinti susigulėjusią augalinę masę ir pagerinti oro patekimą prie velėnos.

    2. Atlikite aeraciją

    Kitas žingsnis – aeracija, t. y. vejos paviršiaus pradūrimas, kad susidarytų kanalai orui, vandeniui ir maisto medžiagoms. Tai ypač svarbu sutankėjusiose vietose, kurios po žiemos gali būti praradusios purumą. Aeracija padeda šaknims greičiau atsigauti ir skatina tolygesnį augimą.

    3. Skarifikuokite, jei susidarė samanų ir veltinio sluoksnis

    Skarifikacija – gilesnis vejos apdorojimas, kurio metu pašalinamas viršutinis negyvos žolės ir samanų sluoksnis, taip pat prapjaunami suslėgti plotai. Šiuos darbus patogiausia atlikti pavasarį, kai dirva dar pakankamai drėgna, tačiau augalija jau pradeda busti.

    4. Patręškite azotu

    Norint paskatinti vejos atsinaujinimą, pravartu panaudoti azoto trąšas – jos skatina žaliosios masės augimą, stiprina žolės struktūrą ir mažina plikų vietų atsiradimo riziką. Tam tinka specialios azoto trąšos, pavyzdžiui, „Kemira-azot“.

    5. Atsėkite plikas vietas ir po pirmo pjovimo papildykite magniu

    Jei vejoje atsirado išretėjusių plotų, juos reikėtų kuo greičiau atsėti. Vejos sėklas patogu sumaišyti su smėliu arba durpėmis – taip sėja tampa tolygesnė, o sėklos lengviau įsitvirtina dirvoje. Prieš sėjant dirvą gerai sudrėkinkite. Jei tuščių vietų daug, per mėnesį galima atsėti kelis kartus, kad atsinaujinimas būtų vienodesnis.

    Po pirmojo vejos pjovimo naudinga papildomai pamaitinti žolę magniu – šis mikroelementas svarbus fotosintezei ir vejos atsparumui. Galima paruošti tirpalą: 1–2 valgomieji šaukštai magnio sulfato 10 litrų vandens. Tirpalą paskirstykite tolygiai per visą vejos plotą.

  • Atidėkite chemiją: paprikas šiltnamyje išgelbėsite 3 saugiais būdais – kenkėjai pasiduos

    Atidėkite chemiją: paprikas šiltnamyje išgelbėsite 3 saugiais būdais – kenkėjai pasiduos

    Šiltnamyje užaugintos paprikos – tikras malonumas. Tačiau kartu su jomis neretai įsikuria ir nekviesti svečiai: kenkėjai, galintys greitai sugadinti ir augalų išvaizdą, ir būsimą derlių.

    Dažniausiai šiltnamiuose aptinkamos erkės, amarai, baltasparniai, kartais – ir nematodai. Jie sparčiai dauginasi, siurbia sultis iš lapų bei vaisių, sudaro palankias sąlygas puviniui ir pelėsiui.

    Daugelis augintojų atsargiai vertina cheminius preparatus – baiminamasi, kad jie gali pakenkti ne tik augalams, bet ir žmogui, dirbančiam šiltnamyje. Dėl to vis dažniau pasirenkami saugesni, natūralūs kenkėjų kontrolės būdai.

    Česnako arba svogūnų lukštų užpilas

    Vienas seniausių ir ne kartą pasiteisinusių sprendimų – česnako ar svogūnų lukštų užpilas. Abu šie produktai pasižymi intensyviu kvapu, kuris atbaido daugelį kenkėjų. Užpilui paruošti susmulkinkite apie 100 g česnako skiltelių arba paimkite saują svogūnų lukštų, užpilkite 5 l vandens ir palikite pastovėti parą. Gautu skysčiu augalus apipurkškite kas 3 dienas, ypatingą dėmesį skirdami apatine lapų pusei – ten dažniausiai slepiasi amarai ir erkės.

    Muilo tirpalas

    Kitas patikrintas būdas – muilo tirpalas. Jis ruošiamas iš natūralaus ūkiško muilo: apie 50 g muilo ištirpinama kibire vandens. Toks tirpalas ant lapų ir vaisių suformuoja ploną plėvelę, kuri trukdo kenkėjams įsitvirtinti ir siurbti augalo sultis.

    Purškiant svarbu veikti atsargiai ir kruopščiai apdoroti apatinę lapų pusę – būtent ten dažniausiai laikosi aktyviausi kenkėjai. Reguliariai naudojant muilo tirpalą, galima kontroliuoti jų populiaciją nekenkiant augalams ir aplinkai.

    Natūralių kenkėjų priešų pritraukimas

    Dar vienas efektyvus ir aplinkai draugiškas metodas – sudaryti sąlygas natūraliems kenkėjų priešams. Ne veltui šalia paprikų dažnai sodinami serenčiai: šios ryškios gėlės pritraukia boružes ir auksaakes, kurios minta amarais ir kitais smulkiais kenkėjais.

    Tokiu būdu kenkėjų kiekis mažėja be chemijos. Be to, serenčiai gali atbaidyti dalį kenksmingų vabzdžių ir prisidėti prie didesnės biologinės įvairovės šiltnamyje.

  • Nusipirkau folijos „Avroroje“, bet panaudojau gudriau: triukas daržui atbaido vabzdžius ir paukščius

    Nusipirkau folijos „Avroroje“, bet panaudojau gudriau: triukas daržui atbaido vabzdžius ir paukščius

    Kartais gėlės ar daržo augalai nukenčia nuo vabzdžių ir paukščių, kurie apgraužia lapus ar pažeidžia žiedpumpurius. Yra paprastas būdas, galintis padėti juos atbaidyti pasitelkus įprastą aliuminio foliją.

    Šį kartą – apie lengvai pritaikomą triuką, kaip apsaugoti augalus nuo nepageidaujamų „svečių“.

    Pirmiausia prireiks nedidelio folijos gabalėlio, kurį nesunkiai rasite bet kurioje parduotuvėje. Nukirpkite folijos lapą ir kelis kartus sulankstykite, kol gausite standų kvadratėlį. Dydį rinkitės pagal poreikį, tačiau dažniausiai užtenka mažo gabalo.

    Tada pasiimkite aštrų daiktą – pavyzdžiui, ylą ar peilio galiuką – ir kvadratėlio centre pradurkite nedidelę skylutę. Per ją reikės perverti virvelę arba tvirtą siūlą.

    Perkiškite virvelę pro skylutę ir užriškite mazgelį, kad folija laikytųsi tvirtai. Siūlo galus, jei jų per daug, galima nukirpti. Taip pasigaminsite paprastą pakabuką, kurį lengva pritvirtinti prie augalo.

    Atsargiai pririškite virvelę prie šakelės, krūmo ar kito augalo. Jei norite, pasigaminkite kelias tokias pakabukas ir išdėliokite skirtingose vietose. Svarbiausia, kad jos galėtų laisvai judėti ore.

    Kai folija siūbuoja nuo vėjo, ji atspindi šviesą ir sukuria ryškius blyksnius. Manoma, kad būtent šie atspindžiai gali atbaidyti dalį vabzdžių ir paukščių. Dėl to musės, uodai, mašalai, o kartais ir kai kurie paukščiai rečiau priskrenda prie augalų.

    Šis būdas nereikalauja sudėtingų priemonių ir užtrunka vos kelias minutes. Jis ypač patogus sode, balkone ar nedideliame darže, kai norisi apsaugoti augalus nenaudojant agresyvių priemonių.

    Kartais būtent paprasčiausi sprendimai padeda išlaikyti augalus sveikus ir gražius. Verta išbandyti šį triuką ir pažiūrėti, kaip jis veikia jūsų sode ar net ant palangės.

  • Rankos niežti sėti jau kovą? Šios 9 daržovės nebijo šalčio ir derlių duoda pirmiausios

    Rankos niežti sėti jau kovą? Šios 9 daržovės nebijo šalčio ir derlių duoda pirmiausios

    Peržiūrite sėklų pakelius, žvilgtelite į lysves ir galvojate: kada gi pagaliau sušils žemė? Iš tiesų laukti nebūtina – yra nemažai kultūrų, kurios puikiai auga ir vėsesnėje dirvoje.

    Paslaptis paprasta ir visiškai natūrali: daugelio augalų sėkloms dygti reikia ne tiek šilumos, kiek drėgmės. Pavasarį žemė būna prisotinta tirpsmo vandens, todėl susidaro palankios sąlygos augimo startui. Be to, dalis kultūrų geriau vystosi vėsoje nei vasaros kaitroje.

    Dar vienas svarbus gamtos mechanizmas vadinamas šaltąja stratifikacija. Skamba sudėtingai, tačiau esmė paprasta: sėkla kurį laiką būna šaltoje ir drėgnoje dirvoje, o tai jai tampa signalu, kad žiema baigėsi ir metas „pabusti“. Taip augalai išvengia per ankstyvo sudygimo per netikėtus rudeninius atodrėkius, o pavasarį daigai pasirodo vienodžiau ir dažnai duoda geresnį derlių.

    Viena ištvermingiausių kultūrų – špinatai. Jų sėklos gali dygti net tada, kai dirva įšyla tik iki maždaug +2 °C. Pasėjus anksti, sultingų lapų galima sulaukti dar iki vasaros karščių.

    Ankstyvą sėją gerai pakelia ir morkos. Jų sėklose esančios eterinės medžiagos kiek pristabdo dygimą, tačiau pavasarinė drėgmė jas palaipsniui išplauna. Dėl to daigai dažnai sudygsta tolygiau ir draugiškiau.

    Šalčio nebijo ir pastarnokai. Tai tokia ištverminga kultūra, kad jos šakniavaisiai neretai paliekami dirvoje net per žiemą. Po šalnų jie tampa saldesni, nes krakmolas virsta cukrumi.

    Ridikėliai geriausiai auga būtent vėsesniu oru. Karštyje jie greitai pradeda žydėti, todėl ankstyva sėja padeda užsiauginti sultingus šakniavaisius be ankstyvo „išėjimo į žiedą“.

    Lapiniai kopūstai „kale“ taip pat garsėja ištverme. Suaugę augalai gali atlaikyti iki -10 °C, o kartais ir dar žemesnę temperatūrą. Pasėjus anksčiau, augalai spėja sustiprėti iki pasirodant pagrindiniams kenkėjams.

    Mašinės salotos, dar vadinamos kornsalotomis, taip pat mėgsta vėsą. Kai kuriuose regionuose, kur klimatas švelnesnis, jos gali augti net žiemą.

    Petražolės dygsta gana lėtai, todėl ankstyva sėja joms itin tinkama – augalas turi daugiau laiko ramiai sudygti ir sustiprėti.

    Svogūnus iš sėklų, dar vadinamų „černuška“, taip pat verta sėti kuo anksčiau. Ši kultūra turi ilgą vystymosi laikotarpį, todėl ankstyvas startas dažnai leidžia užauginti didesnį svogūną.

  • Keistas triukas su vienu pomidoru sultinyje: skonis sodresnis, o spalva – auksinė

    Lėtai ant mėsos, daržovių ir prieskonių verdamas sultinys savaime būna kvapnus, tačiau kartais jam pritrūksta gilesnio skonio arba idealiai auksinės spalvos. Būtent tada dalis virėjų pasitelkia paprastą ingredientą – šviežią pomidorą.

    Nors tai gali skambėti netikėtai, šis triukas nereiškia, kad sultinys virs pomidorine sriuba. Svarbiausia – tinkamas kiekis ir laikas, kada pomidoras įdedamas į puodą.

    Pomidoruose esantys natūralūs rūgštingumą suteikiantys junginiai ir umami skonį paryškinančios medžiagos padeda išryškinti sultinio skonį. Įdėjus pomidorą, sultinys tampa sodresnis, ryškesnis ir pilnesnio aromato.

    Švelni rūgštelė turi dar vieną privalumą – ji subalansuoja riebesnį sultinį. Dėl to skonis atrodo lengvesnis, tačiau kartu ir labiau aromatingas. Pomidorų poskonis neturėtų dominuoti – veikiau tai subtilus „pakėlimas“, suteikiantis šiek tiek „mėsiškesnį“ įspūdį.

    Panašų efektą duoda ir kiti priedai, kurie neužgožia pagrindo, o tik jį paryškina, pavyzdžiui, truputis džiovinto grybo ar keli lašai sojų padažo.

    Kita priežastis, kodėl kai kas deda pomidorą, – sultinio spalva. Pomidore esantys natūralūs pigmentai padeda išgauti šiltesnį, auksinį atspalvį, kuris atrodo ypač apetitiškai.

    Daugelis žino triuką su apkepinta ar apsvilinta svogūno galva, suteikiančia sultiniui gintarinį atspalvį. Pomidoras veikia panašiai – švelniai sustiprina spalvą, bet nepaverčia jos raudona. Vis dėlto svarbiausia yra saikas: dideliam puodui sultinio paprastai pakanka 1 mažo pomidoro, perpjauto pusiau arba į ketvirčius.

    Geriausia pomidorą į puodą įdėti paskutinėms 30–40 minučių virimo. Per šį laiką jis spėja atiduoti aromatą ir skonį, bet netampa dominuojančiu ingredientu. Išvirus pomidorą galima tiesiog išimti kartu su kitomis daržovėmis.

    Nors daugeliui sultinys – kone šventenybė, virtuvėje nuo seno gyvuoja smulkūs triukai, padedantys iš jo išgauti dar daugiau skonio. Pomidoras – vienas paprasčiausių.

    Jis nekeičia klasikinio sultinio charakterio, tačiau padeda pasiekti sodresnį aromatą, lengvesnį pojūtį ir gražią auksinę spalvą. O tam tereikia vieno nedidelio ingrediento, kurį dažniausiai turime namuose.

  • Prieš miegą išgerkite šį švelnų gėrimą: padeda greičiau užmigti ir miegoti giliau

    Gali pasirodyti, kad tai tik placebo arba malonus prisiminimas iš vaikystės. Tačiau paaiškėja, jog organizmo chemija šiam duetui išties palanki. Pagrindinis „žaidėjas“ čia yra triptofanas – aminorūgštis, kurios kūnas pats negamina, o jos galima rasti piene. Triptofanas reikalingas serotonino, vadinamo „laimės hormonu“, ir melatonino gamybai. Būtent melatoninas tiesiogiai susijęs su mieguistumu ir padeda organizmui suprasti, kada metas poilsiui bei atsigavimui.

    Vis dėlto vien pieno neužtenka – tai tik pusė sėkmės. Medus dedamas ne vien dėl skonio. Meduje esantys angliavandeniai sukelia nedidelį insulino šuolį, o tai savo ruožtu padeda triptofanui lengviau „prasiskverbti“ į smegenis. Mechanizmas paprastas: medus tarsi nutiesia kelią medžiagoms, kurios padeda nusiraminti. Dėl to užmigimo procesas gali vykti sklandžiau, o naktį nereikia ilgai vartytis lovoje.

    Svarbi ir gėrimo temperatūra. Šiltas skystis pakelia kūno temperatūrą iš vidaus, atpalaiduoja raumenis ir kraujagysles. Lėtai gurkšnodami tokį gėrimą, nervų sistemai siunčiate signalą, kad esate saugūs ir galite paleisti įtampą, sukauptą per dieną darbe ar treniruotėje. Tai paprastas perėjimo ritualas iš „veikimo“ režimo į „poilsio“ režimą.

    Verta prisiminti vieną techninę taisyklę, kad nesugadintumėte to, kas šiame gėrime geriausia. Medus aukštoje temperatūroje praranda dalį naudingųjų savybių, todėl jo nereikėtų dėti į verdantį pieną. Pieną pašildykite taip, kad jis būtų maloniai šiltas, bet nedegintų, ir tik tuomet įmaišykite šaukštą mėgstamo medaus.

    Rinkdamiesi pieną su medumi, suteikiate sau galimybę pagerinti miego kokybę neapkraudami organizmo sunkiais papildais. Tai ypač tinka, kai vakaras buvo intensyvus ir jaučiate, kad organizmas vis dar „užsuktas“. Stiklinė šio gėrimo – tai ne tik natūrali parama hormonų, susijusių su miegu, gamybai, bet ir rami pauzė, kurios dažnai prireikia prieš užmerkiant akis.

    Jei iki šiol šio dueto vengėte manydami, kad tai tėra „namų priemonė nuo peršalimo“, galbūt metas pakeisti nuomonę. Išbandykite šiandien vakare: pasiruoškite stiklinę, atidėkite telefoną į šalį ir stebėkite, kaip greitai gali ateiti tas malonus, sunkus nuovargis, pranašaujantis tikrai gerą naktį.

  • Valgote kasdien po saują graikinių riešutų? Širdis padėkos, o protas dirbs greičiau

    Graikiniai riešutai savo forma primena mažąsias smegenis, todėl nenuostabu, kad neretai siejami su protine veikla. Daugelis juos laiko paprastu užkandžiu – ne tokiu „madingu“ kaip egzotiniai supermaisto produktai. Vis dėlto toks požiūris gali būti klaida: graikinių riešutų sudėtis iš tiesų įdomi, o ypač išsiskiria vienu riebalų rūgščių tipu, kuris mitybos pasaulyje vertinamas labai palankiai. Dėl to sauja graikinių riešutų dažnai minima kaip geras pasirinkimas širdžiai ir nervų sistemai.

    Graikiniai riešutai vertinami dėl didelio maistinių medžiagų tankio: nedidelėje porcijoje yra nemažai to, ko įprastoje mityboje dažnai pritrūksta. Maždaug 30 gramų (nedidelė sauja) suteikia apie 2 gramus skaidulų, apie 5 gramus baltymų, taip pat reikšmingus magnio, kalio ir fosforo kiekius. Toje pačioje porcijoje yra vitamino E ir polifenolių – augalinių junginių, kurie dažnai analizuojami tyrimuose apie organizmo ląstelėse vykstančias chemines reakcijas.

    Verta žinoti ir tai, kad daugiausia polifenolių yra plonoje, šiek tiek kartokoje odelėje, dengiančioje riešuto branduolį. Todėl jos geriau nenuimti – būtent ten slypi dalis vertingų junginių.

    Išskirtinė graikinių riešutų savybė – didelė alfa-linoleno rūgšties (ALA) koncentracija. Tai augalinė omega-3 riebalų rūgščių forma. Įprastai 30 gramų graikinių riešutų porcijoje būna apie 2–2,5 gramo ALA. Įdomu tai, kad tai gerokai daugiau nei migdoluose, lazdyno riešutuose ar anakardžiuose.

    Alfa-linoleno rūgštis priklauso nepakeičiamųjų nesočiųjų riebalų rūgščių grupei – tai reiškia, kad organizmas jų pats nepasigamina, todėl turime gauti su maistu. Nedidelė šios rūgšties dalis organizme gali būti paverčiama kitomis, ilgesnės grandinės tos pačios šeimos riebalų rūgštimis. Dėl to graikiniai riešutai laikomi vienu svarbiausių augalinių omega-3 šaltinių kasdienėje mityboje, o net ir nedidelė sauja ryškiai padidina šių riebalų kiekį racione.

    Graikiniai riešutai neretai minimi ir kalbant apie smegenų veiklą, nes juose yra nervų sistemai reikalingų medžiagų. Viena jų – vitaminas E, riebaluose tirpstantis junginys, aptinkamas ir nervinių ląstelių membranose. Maždaug 30 gramų graikinių riešutų yra apie 0,7 mg vitamino E, o paros poreikis dažniausiai siekia 10–15 mg. Riešutai taip pat suteikia magnio ir nedidelius vitamino B6 kiekius – šios medžiagos svarbios nervinių impulsų perdavimo procesams.

    Ne mažiau svarbu prisiminti, kad nervinis audinys didžiąja dalimi sudarytas iš riebalų. Todėl mityba, kurioje yra įvairių riebalų šaltinių, gali prisidėti prie normalios smegenų veiklos. Sauja riešutų gali būti praktiškas priedas prie pusryčių – pavyzdžiui, košės, jogurto ar salotų, nors svarbiausia visada išlieka bendra mitybos įvairovė.

    Širdies sveikatos kontekste graikiniai riešutai dažnai aptariami dėl didelio nesočiųjų riebalų kiekio. Maždaug 30 gramų porcijoje yra daugiau nei 18 gramų riebalų, iš kurių nemaža dalis – vieno- ir polinesočiosios riebalų rūgštys. Tokie riebalai dažnai aptariami mitybos modeliuose, vertinamuose pagal poveikį kraujo lipidų profiliui.

    Graikiniuose riešutuose taip pat yra fitosterolių – augalinių junginių, kurių struktūra panaši į cholesterolio. Be to, porcijoje randama kalio ir nedideli arginino kiekiai. Argininas – aminorūgštis, reikalinga azoto oksido gamybai organizme, o šis junginys dalyvauja procesuose, susijusiuose su kraujagyslių išsiplėtimu. Praktiniu požiūriu graikiniai riešutai gali būti puikus pasirinkimas vietoj sūrių užkandžių arba kaip priedas prie salotų ir daržovių patiekalų.

    Mitybos rekomendacijose viena porcija dažniausiai reiškia nedidelę saują – apie 30 gramų. Toks kiekis suteikia maždaug 160–200 kcal, tai atitinka maždaug 5–7 riešutus (išlukštentus). Nors graikiniai riešutai labai vertingi, jie kaloringi, todėl jų lengva suvalgyti daugiau, nei planuota.

    Patogus sprendimas – porciją iš anksto atsimatuoti ir įtraukti į konkretų valgymą, pavyzdžiui, į košę, salotas ar jogurtą. Taip paprasčiau kontroliuoti kiekį ir dažniau prisiminti riešutus kasdienėje mityboje. Jei bendras mitybos režimas nėra prastas, net ir apie 10 gramų per dieną gali būti naudingas priedas.

    Nors graikiniai riešutai vertingi, daugelyje namų jie ant stalo atsiranda retokai. Viena priežasčių – gana trumpa jų išsilaikymo trukmė. Juose esantys riebalai jautrūs šviesai, orui ir aukštai temperatūrai, todėl laikui bėgant riešutai gali įgyti nemalonų prieskonį. Dažniausiai taip nutinka, kai jie ilgai laikomi šiltoje virtuvėje arba atidarytoje pakuotėje.

    Geriausia graikinius riešutus laikyti sandariame inde šaldytuve – tokiomis sąlygomis skonis ir aromatas išlieka pastebimai ilgiau. Kai kuriuos žmones nuo šių riešutų taip pat atbaido tai, kad juos reikia gliaudyti, o odelė turi lengvai kartoką poskonį.

    Graikiniai riešutai išsiskiria sudėtimi, kuri jau ne vienerius metus domina mitybos specialistus. Juose yra augalinių riebalų, mineralų ir junginių, dažnai minimų mitybos bei sveikatos tyrimuose. Vis dėlto svarbiausia – bendras mitybos modelis ir reguliarus įvairių produktų vartojimas. Graikiniai riešutai neabejotinai gali būti vertinga tokios mitybos dalis.

  • Žiemos gėlė, kuri pražysta, kai sodas miega: kaip prižiūrėti čėmerę ir kada sodinti

    Ar pažįstate čėmeres? Jos laikomos vienu ryškiausių artėjančio pavasario ženklų. Violetiniai ar balti jų žiedai prasiskleidžia dar žiemos mėnesiais ir dažnai džiugina jau gruodį, kai didžioji sodo dalis ilsisi. Čėmerės žydi iki pat kovo, o jų žiedai tinka ne tik gėlynui – jos puikiai atrodo ir skintos, pamerktos į vazą.

    Tinkamiausias metas čėmerėms sodinti – pavasaris ir ruduo. Jei ketinate jas auginti, žiema yra geras laikas pasiruošti: išsiaiškinti, kokią vietą ir dirvą parinkti bei kokios priežiūros reikės, kad augalas džiugintų daugelį metų.

    Čėmerės (Helleborus) priskiriamos prie klasikinių ankstyvo pavasario augalų, greta snieguolių, krokų ir narcizų. Vis dėlto jos neretai pražysta net anksčiau, nei saulė įgauna daugiau šilumos – nuo gruodžio iki kovo. Tai ypač vertina bitės: žieduose gausu žiedadulkių, todėl čėmerės dažnai tampa vienu pirmųjų jų maisto šaltinių.

    Čėmerių žiedai patrauklūs, įdomios formos ir įvairių atspalvių. Šie augalai išsiskiria tuo, kad staiga atšalus žiedai tarsi susigūžia ir laukia šiltesnių dienų. Kai vėl pasirodo saulė, jie išsiskleidžia iš naujo – nepažeisti ir išlaikę grožį. Tinkamomis sąlygomis čėmerės gali žydėti iki vėlyvo pavasario, o vėliau pereina į ramybės periodą ir laukia kito sezono.

    Čėmerių gentis apima apie 15–20 rūšių, natūraliai mūsų kraštuose jos neauga. Kaip dekoratyviniai daugiamečiai augalai dažniausiai auginamos juodoji, rytinė, žalioji, purpurinė ar dvokioji čėmerės, kurios kai kuriose vietose gali ir sulaukėti.

    Čėmeres auginti nėra sudėtinga, tačiau itin svarbu tinkamai parinkti vietą. Jos nemėgsta sausros, todėl geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, pavyzdžiui, po aukštais medžiais. Dirvai jos nėra labai reiklios, bet labiausiai tinka gilesnė, humusinga, gerai pralaidi žemė. Dirva turėtų būti drėgna, tačiau ne nuolat permirkusi – perteklinis vanduo privalo turėti kur nutekėti. Augalas taip pat gerai reaguoja į reguliarias trąšas, ypač kompostą, nes jam patinka didesnis humuso kiekis.

    Be sausros, čėmerėms rimtų problemų gali sukelti šliužai – jie kartais augalus sunaikina labai greitai, todėl verta stebėti ir imtis apsaugos priemonių. Čėmerių šaknys gana jautrios, todėl jos nemėgsta dalijimo ir persodinimo. Renkantis vietą svarbu įvertinti, kad toje pačioje vietoje augalas gali augti kelerius metus.

    Čėmeres įmanoma dauginti vegetatyviai, tačiau tam labiau tinka vyresni nei šešerių metų augalai. Po atskyrimo ir persodinimo jos ilgai įsišaknija, o žydėjimas kelis metus gali būti menkas arba visai nevykti.

    Kasdienė priežiūra nėra sudėtinga: reikėtų pašalinti senus, pažeistus ar ligų apniktus lapus ir pasirūpinti, kad dirva nepritrūktų drėgmės. Tai ypač svarbu jauniems augalams, tačiau per karštas vasaros dienas laistymas praverčia ir senesniems kerams. Nukritusių medžių lapų nebūtina kruopščiai šalinti – jie padeda išlaikyti dirvos drėgmę, o dalį jų sliekai paverčia natūraliu kompostu, papildančiu dirvą maistinėmis medžiagomis.

    Čėmerės gali puikiai augti ir vienos – jų žiedai pakankamai išraiškingi. Tačiau norint jas derinti su kitais augalais, verta rinktis panašių poreikių rūšis: plicnikus, melsves, šiuočių giminaičius, mitrovninkes ar įvairius paparčius.

    Kurį laiką čėmeres galima auginti ir kaip kambarinį augalą. Tokiu atveju būtina parinkti tinkamą substratą ir pakankamai didelį vazoną. Kadangi jos žydi metų pradžioje, geriausia laikyti vėsiau ir laistyti taip, kad žemė išliktų drėgna, bet nepermirktų – panašiai kaip sode.

    Anksčiau čėmerės buvo naudojamos buityje ir liaudies medicinoje: jų džiovinta šaknis esą buvo dedama į uostomąjį tabaką, o žiedų ryšulėliai kabinti tvartuose, tikint, kad apsaugos gyvulius nuo blogos lemties. Tačiau gydomasis naudojimas laikomas rizikingu: sutrinti lapai gali sukelti alergines reakcijas, ypač jei liečiasi su neapsaugota oda. Sėklose ir šakniastiebiuose yra pavojingų, lėtai įsisavinamų nuodų, todėl šiandien čėmerės iš liaudies gydymo praktikos iš esmės yra pasitraukusios.

  • Velykos jau čia pat: padarykite šią klaidą ir žaluma nespės užaugti – ką sėti dabar

    Norint ramiai suspėti iki Velykų, pats metas imtis tradicinės žaliuojančios lėkštelės auginimo. Klasikinė velykinė žaluma paprastai sudygsta ir gražiai sužaliuoja maždaug per 10 dienų. Šventėms artėjant, indelis su gaivia žalia „žolele“ tampa viena jaukiausių pavasario dekoracijų. Žemiau – aiškus gidas, ką sėti ir kaip prižiūrėti, kad viskas pavyktų laiku.

    Šalia žydinčių žilvičio šakelių, papuoštų pilkais „kačiukais“, žaliai sužėlęs indelis – dar vienas seniai įsitvirtinęs Velykų simbolis, kuris puikiai tinka ir ant stalo, ir ant palangės. Tokį akcentą nesunku užsiauginti namuose – tam nereikia nei daug laiko, nei ypatingų priemonių.

    Pirmiausia įsigykite sėklų: jų rasite sėklų parduotuvėse, „hobby“ tipo prekybos vietose ar gyvūnų prekių skyriuose. Tinka kviečiai, miežiai arba rugiai. Galima naudoti ir grūdus iš sveiko maisto parduotuvių, tačiau svarbu, kad jie nebūtų termiškai apdoroti – kitaip jie nesudygs.

    Taip pat prireiks daržininkystės substrato arba purios, laidžios sodo žemės ir pasirinkto indo. Gražiai atrodo natūralių medžiagų indeliai, tačiau tiks beveik bet kas. Pavyzdžiui, galima panaudoti pintą krepšelį, tik prieš tai jį būtina iškloti plėvele, kad nepraleistų drėgmės. Indą verta pasirinkti iš anksto pagal tai, kokios dekoracijos norite ir kur ją planuojate laikyti.

    Jei neramu, ar žaluma iki Velykų suspės pakankamai paaugti, dygimą galima paspartinti. Prieš sėją grūdus perplaukite ir pamirkykite drungname vandenyje 1–2 paroms, vandenį kelis kartus pakeisdami.

    Pasirinktą indą pripildykite žemėmis maždaug iki dviejų trečdalių. Paviršių tankiai užberkite grūdais ir uždenkite maždaug 2 cm substrato sluoksniu. Jei sluoksnis bus per plonas, sudygusi žaluma gali prarasti stabilumą ir pradėti gulti. Galiausiai paviršių švelniai prispauskite ranka.

    Pasėtą grūdą palaistykite ir žemę nuolat palaikykite drėgną, tačiau neperlaistykite. Perteklinė drėgmė gali lemti greitą sėklų pūvimą. Jei bijote užmirkimo, prieš pilant žemes ant dugno galima berti smulkių akmenukų ar perlito sluoksnį – tai veiks kaip drenažas. Vietoje laistymo srove (kuri gali išplauti sėklas) patogiau naudoti purkštuvą.

    Indelį su pasėtais grūdais statykite tinkamoje vietoje: reikia šilumos, kad greičiau sudygtų, ir pakankamai šviesos, kad žaluma būtų ryškiai žalia. Dažniausiai geriausiai tinka palangė. Naktį indą galima perkelti į vėsesnę vietą – taip užaugęs kilimas bus tankesnis ir tvirtesnis, geriau laikys ir sunkesnes dekoracijas.

    Augimo tempą lengva reguliuoti temperatūra. Jei matote, kad žaluma stiebiasi per greitai, perkelkite ją į vėsesnę, bet vis tiek šviesią vietą – augimas sulėtės. Jei žaluma jau per aukšta ir ima virsti į šonus, ją galima patrumpinti paprastomis biuro ar siuvėjo žirklėmis.

    Šaltinis: autorinis straipsnis, „zahradkari.cz“

  • Išnuomavo butą „ramiai šeimai“ ir netrukus gailėjosi: 6 signalai, kurių neignoruokite

    Išnuomavo butą „ramiai šeimai“ ir netrukus gailėjosi: 6 signalai, kurių neignoruokite

    Šiandien pakalbėkime apie nuomininkus, kuriems geriau niekada neišnuomoti buto. Net jei iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tvarkinga, tai gali baigtis rimtais rūpesčiais būsto savininkui.

    Nuomos rinka šiuo metu itin aktyvi. Daug žmonių neturi galimybės įsigyti nuosavo būsto, todėl yra priversti nuomotis. Iš vienos pusės, buto nuoma gali atrodyti kaip stabilus pajamų šaltinis, tačiau praktikoje situacija ne visada tokia paprasta. Vieni metų metus ramiai nuomoja būstą, o kiti po pirmųjų nuomininkų prisiekia to daugiau niekada nebedaryti. Dažnai problema slypi ne kainose ar sutarties sąlygose, o pačiuose žmonėse.

    Kartais po „įprastų“ nuomininkų kauke įsikelia asmenys, kurie jau po kelių savaičių sukelia realių problemų. Vieni būstą naudoja ne pagal paskirtį, kiti nuolat rengia vakarėlius, o kartais butas virsta biuru ar vieta, kur nuolat lankosi pašaliniai. Svarbiausia tai, kad nemažą dalį tokių situacijų galima numatyti dar susitikimo su būsimais nuomininkais metu.

    Pirmas nerimą keliantis signalas – kai žmonės pradeda intensyviai derėtis dar per pirmą apžiūrą. Jie iškart skundžiasi per didele nuomos kaina, komunaliniais mokesčiais arba siūlo keisti sąlygas. Dažnai tokie nuomininkai prašo nuolaidos ar bando susitarti, kad už nuomos mokestį savininkas papildomai nupirktų technikos, baldų ar kitų daiktų. Dažniausiai tai reiškia, kad šis būstas jiems yra finansiškai per brangus, o ateityje tai gali virsti vėluojančiais mokėjimais ar nuolatiniais ginčais.

    Kita rizikinga situacija – kai žmogus neturi stabilaus pajamų šaltinio. Žinoma, šiandien nemažai žmonių dirba projektais, laisvai samdomą darbą arba yra bandomajame laikotarpyje. Vis dėlto verta prisiminti, kad nestabilios pajamos dažnai reiškia ir nestabilius mokėjimus. Jei nuoma sudaro didelę dalį žmogaus pajamų, vėlavimo rizika gerokai išauga. Todėl nereikėtų bijoti pasiteirauti, kur žmogus dirba ir ar jo pajamos yra reguliarios.

    Taip pat verta suklusti, jei žmogus nuo pirmo susitikimo ima kelti reikalavimus. Tokie nuomininkai elgiasi taip, tarsi butas jau priklausytų jiems: kalba, kad savininkas „privalo“ kažką pakeisti, suremontuoti ar įrengti. Laikui bėgant toks elgesys dažniausiai tik stiprėja, o nuoma virsta nuolatiniais konfliktais ir priekaištais.

    Pasitaiko ir kita kategorija – žmonės, kurie butą suvokia kaip viešbutį. Jie iš karto reikalauja pakeisti baldus, apšvietimą, atlikti remontą ar organizuoti papildomą valymą. Ir čia ne visada esmė piniguose: dažnai problema ta, kad tokie nuomininkai nepripažįsta ribų ir tikisi, jog visi jų norai bus vykdomi be diskusijų.

    Sudėtinga situacija neretai iškyla tada, kai būstas išnuomojamas pažįstamiems ar draugams. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip patogus ir saugus sprendimas, tačiau vėliau gali prasidėti nepatogūs prašymai atidėti mokėjimą, suteikti nuolaidą ar taikyti „ypatingas“ sąlygas. Tuomet savininkui tampa nejauku reikalauti laikytis susitarimų, o situacija pamažu ima slysti iš rankų. Būtent todėl vienodos taisyklės turėtų galioti visiems be išimties.

    Galiausiai itin svarbu tinkamai sutvarkyti nuomos sutartį. Nereikėtų pasikliauti atsitiktiniais šablonais iš interneto. Sutartyje būtina aiškiai įrašyti visas gyvenimo sąlygas, šalių atsakomybes ir užstato dydį. Užstatas padeda apsaugoti būsto savininką tuo atveju, jei po išsikraustymo prireiktų remonto ar turto atstatymo.