Blog

17.45 val. jūs ką tik grįžote namo po ilgos darbo dienos. Norėtųsi tik ramiai atsipūsti ir pažiūrėti mėgstamą serialą. Į virtuvę įbėga aštuonmetė Salė – drąsi ragautojа, kuriai, atrodo, nėra baisaus maisto.

„Aš alkana, kas vakarienei?“ – klausia ji. Mintyse jau piešiate vaizdą, kaip ji su pasimėgavimu ragauja aštresnius patiekalus ir noriai išbando viską, kas atsiduria lėkštėje.

Tačiau dar nespėjus atsakyti iš svetainės pasigirsta keturmečio Bilio šūksnis: „Makaronai su sūriu!“ Bilis, kaip ir daugelis išrankių valgytojų, sukasi ratu tarp kelių pasirinkimų: dėžutėje paruošiamų makaronų su sūriu, vištienos gabalėlių (geriausia dinozaurų formos) ir makaronų, bet tik spagečių.

Jūs atsidūstate ir stebitės, kaip tokie skirtingi vaikai galėjo atsidurti toje pačioje šeimoje. Jei ši situacija pažįstama, jūs ne vieni. Mitybos neuromokslų specialistai pabrėžia, kad vaikų maisto pasirinkimai formuojasi dėl daugybės priežasčių, o supratus jas tėvams lengviau padėti vaikams pamažu priimti įvairesnę ir sveikesnę mitybą.

Ar dėl išrankumo kalti genai? Genetika gali turėti įtakos, tačiau dažniausiai ji paaiškina tik nedidelę bendro vaizdo dalį.

Žmonės gimsta natūraliai linkę mėgti saldų skonį ir dažniau vengti kartaus. Manoma, kad toks polinkis yra apsauginis: saldumas dažnai siejamas su kalorijų šaltiniais, pavyzdžiui, vaisiais ar motinos pienu, o kartumas gamtoje neretai signalizuoja galimus toksinus.

Tyrimai rodo, kad skonio preferencijų užuomazgos gali atsirasti labai anksti. Pavyzdžiui, viename tyrime pastebėta, kad nėščiosioms vartojant saldaus skonio morkų kapsules, vaisiai ultragarsu dažniau „šypsodavosi“, o paragavus kartaus skonio kopūstinių daržovių kapsulių – dažniau matyta grimasą primenanti reakcija. Tai leidžia manyti, kad jautrumas kartumui pasireiškia dar iki gimimo.

Be įgimtų polinkių, yra genų, galinčių lemti, kiek jautriai žmogus jaučia kartumą. Kai kurie žmonės yra jautresni kartiems junginiams, panašiems į tuos, kurie aptinkami kopūstinėse daržovėse. Tokiems vaikams (ir suaugusiesiems) dažniau nepatinka, pavyzdžiui, žali brokoliai, kartesni gėrimai ar greipfrutai.

Vis dėlto net ir jautrūs kartumui žmonės gali išmokti pamėgti kartesnius skonius. Skonio įpročius keičia patirtis, kontekstas ir tai, su kokiomis emocijomis siejamas konkretus maistas.

Yra ir kitų genetinių veiksnių. Pavyzdžiui, daliai žmonių kalendra atrodo „muilinė“. Taip nutinka dėl uoslės receptorių ypatybių: jie jautriau reaguoja į tam tikrus aldehidus, kurių kvapas ir skonis asocijuojasi su muilu. Tokie žmonės kalendros dažnai tiesiog negali pakęsti.

Nors genai turi reikšmės, vaikų aplinka ir patirtys su maistu paprastai daro didesnę įtaką tam, ko jie nori vakarienei.

Dar XIX amžiuje fiziologas Ivanas Pavlovas parodė, kad šunys gali išmokti sieti tam tikrą signalą (pavyzdžiui, skambutį) su maistu. Vėliau psichologė Leann Birch ir kiti tyrėjai parodė, kad panašūs asociacijų formavimosi principai veikia ir žmogaus mitybos preferencijas.

Kai maisto skonis susiejamas su teigiama patirtimi – sotumu, malonia atmosfera, dėmesiu, pagyrimu ar tiesiog jaukiu bendravimu – tikimybė, kad maistas patiks, didėja. O kai valgymas susiejamas su neigiama patirtimi, pavyzdžiui, priverstiniu spaudimu („suvalgyk visas daržoves, kitaip nebus ekranų laiko“) ar nemaloniu pilvo skausmu, simpatija konkrečiam patiekalui gali sumažėti.

Įdomu tai, kad mokymasis apie maistą prasideda dar prieš gimimą. Tyrimai rodo, jog skoniai gali pasiekti vaisių per vaisiaus vandenis, o vėliau – per motinos pieną. Tai tarsi „paruošia“ kūdikį šeimos virtuvei: vėliau vaikas gali būti atviresnis skoniams, kuriuos pažino ankstyviausiais etapais.

Gera žinia ta, kad daugeliui vaikų išrankumas yra laikinas etapas, kuris dažnai silpnėja vaikui augant ir pradėjus lankyti mokyklą. Jei vaikas auga ir vystosi sklandžiai, dažniausiai nėra pagrindo dideliam nerimui.

O ką praktiškai gali padaryti tėvai, norintys praplėsti vaiko skonio ribas? Specialistai pabrėžia vieną svarbiausią dalyką: vaikui reikia sudaryti daug galimybių ragauti naujus produktus, tačiau be spaudimo, prievartos ar gąsdinimų.

Kai kuriems vaikams prireikia 12 ar net daugiau ragavimo kartų, kol naujas maistas tampa priimtinas. Taip pat pasitaiko, kad vaikai noriau išbando naujus patiekalus darželyje ar mokykloje, net jei namuose tam priešinasi.

Grįžtant prie Salės ir Bilio istorijos, vakarienė vis tiek atsiranda ant stalo. Šį kartą – improvizacija: makaronai su sūriu, papildyti kimčiais, ir keptas žiedinis kopūstas, o Salės porcijai dar ir daugiau aštresnio padažo.

Galbūt pažįstama makaronų forma paskatins Bilį bent paragauti. O jei ne – visada bus rytojus ir dar viena rami proga pabandyti iš naujo.

Kas yra bandęs tvarkyti apleistą sodą, žino: po žole ir vijokliais neretai pasitaiko sudužusių keramikos šukių ar seniai pamirštų dekoracijų. Tačiau vienai porai Naujajame Orleane toks „sodo archeologijos“ nuotykis virto tikru istoriniu atradimu.

Carrolltono rajone esančiame istoriniame name gyvenantys antropologė Daniella Santoro ir jos vyras Aaronas Lopezas augmenijoje aptiko pusiau žemėje įsmigusį marmurinį akmens luitą su lotynišku įrašu. Iš pirmo žvilgsnio jis galėjo pasirodyti kaip dekoratyvinė imitacija, skirta suteikti kiemui solidumo. Vis dėlto lotyniškas tekstas porai sukėlė įtarimų, o Santoro akimirkai net kilo baimė, kad po rankomis gali būti senas kapas.

„Tai, kad įrašas buvo lotynų kalba, privertė mus sustoti ir pagalvoti. Pamatai kažką tokio ir supranti: tai nėra paprastas daiktas“, – naujienų agentūrai „Associated Press“ pasakojo Santoro.

Vietoje to, kad radinį ignoruotų, ji kreipėsi į specialistus. Įrašą apžiūrėjo archeologė Susann Lusnia iš „Tulane University“ ir antropologas D. Ryanas Gray iš „University of New Orleans“, o informacija netrukus pasiekė ir kitus kolegas.

Tyrėjams prireikė nedaug laiko suprasti, kas tai per akmuo. Lotyniškas tekstas prasidėjo formule Dis Manibus, kuri reiškia „mirusiųjų dvasioms“ ir buvo itin dažnai naudojama romėnų antkapiniuose užrašuose. Tokių dedikacijų tūkstančiai išlikę visoje buvusioje Romos imperijos teritorijoje.

Išsamiau išvertus įrašą paaiškėjo, kad antkapis skirtas romėnų kariui – trakui, vardu Sextus Congenius Verus. Antkapį, kaip nurodoma tekste, užsakė jo įpėdiniai Atilius Carus ir Vettius Longinus. Įrašas skelbia, jog karys mirė būdamas 42 metų, po 22 metų tarnybos kariuomenėje – maždaug prieš 1 900 metų.

Intriga dar labiau sustiprėjo išaiškėjus, kad akmuo nebuvo nežinomas ir anksčiau. XX amžiaus pradžioje jis buvo užfiksuotas kaip Italijoje esančio „National Archaeological Museum of Civitavecchia“ kolekcijos dalis. Šis uostamiestyje įsikūręs muziejus per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai nukentėjo nuo sąjungininkų bombardavimų 1943–1944 metais, o nemažai eksponatų dingo arba buvo išblaškyti.

Antkapis vėliau buvo įtrauktas į dingusių vertybių sąrašus. Muziejaus dokumentuose užfiksuoti tikslūs radinio matmenys sutapo su tuo, kas buvo rasta Santoro ir Lopezo kieme.

Kaip romėniškas antkapis iš karo nuniokotos Italijos atsidūrė Luizianoje, ilgą laiką atrodė ne mažiau mįslinga istorija. Pasak buvusios namo savininkės Erin Scott O’Brien, akmens plokštė anksčiau buvo laikoma vitrinoje kartu su kitais šeimos reliktais jos senelio Charleso Paddocko Jr. namuose. Paddockas Jr. buvo karys, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs Italijoje.

Paddockas Jr. ir jo žmona mirė aštuntajame dešimtmetyje. O’Brien teigimu, kai ji 2000-ųjų pradžioje įsikėlė į namus, mama padovanojo jai šį akmenį.

„Pasodinome medį ir pasakėme, kad tai mūsų naujų namų pradžia. Nusprendėme akmenį išnešti į sodą. Maniau, jog tai tiesiog meno kūrinys. Net nenumaniau, kad tai 2 000 metų senumo reliktas“, – ji pasakojo leidiniui „Preservation in Print“.

Praėjo daugiau nei 80 metų nuo to laiko, kai muziejus, kuriame kadaise buvo saugomas šis eksponatas, buvo nusiaubtas karo, o pagrindiniai šios istorijos veikėjai jau mirę. Tikėtina, kad tikslių aplinkybių, kaip Paddockas Jr. įgijo antkapį, sužinoti nebeįmanoma. Tačiau, panašu, svarbiausia tai, kad reliktas pagaliau grįžta ten, kur jam ir priklauso – į šalį, kuriai ištikimai tarnavo Sextus Congenius Verus.

Antkapio grąžinimą į „National Archaeological Museum of Civitavecchia“ koordinuoja „FBI“ Meno nusikaltimų komanda.

Žmonės ir neandertaliečiai prieš dešimtis tūkstančių metų kartais susitikdavo ir užmegzdavo artimus ryšius, kai gyveno tose pačiose teritorijose. Tačiau iki šiol buvo neaišku, kas su kuo poruodavosi dažniau ir kodėl.

Nauja genetinė analizė pateikia netikėtą užuominą: poravimosi atvejai, tikėtina, dažniau vyko tarp šiuolaikinių žmonių patelių ir neandertaliečių patinų.

Kaip tai vyko realybėje, lieka mįslė. Ar žmonių moterys įsiliedavo į neandertaliečių bendruomenes, ar neandertaliečių patinai traukė į didesnes žmonių gyvenvietes? Ar šie susitikimai buvo taikūs, paslaptingi, chaotiški, o gal net smurtiniai?

„Nežinau, ar kada nors gausime galutinį atsakymą, kaip tai įvyko, nes laiku atgal nukeliauti negalime“, – teigė Mičigano universiteto populiacijų genetikos ekspertas Xinjun Zhang, komentavęs naują analizę.

Tyrimas, ketvirtadienį paskelbtas žurnale „Science“, rodo, kad „kai neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės poravosi, dažniau buvo pasirenkami neandertaliečių patinai ir šiuolaikinių žmonių patelės, o ne atvirkščiai“, – sakė vienas iš autorių Alexander Platt iš Pensilvanijos universiteto.

Mokslininkai jau seniai žino, kad neandertaliečiai ir žmonės kryžminosi, nes daugumos šiandieninių žmonių genome randama nedidelė, bet reikšminga neandertaliečių DNR dalis. Kai kurie tokie genai gali padėti kovoti su ligomis, kiti – didinti polinkį į tam tikrus sutrikimus.

Tačiau taip pat nustatyta, kad neandertaliečių DNR žmogaus genome pasiskirsčiusi netolygiai. Ypač stebina tai, kad žmogaus X chromosomoje neandertaliečių DNR yra gerokai mažiau, nei būtų galima tikėtis, palyginti su kitomis, su lytimi nesusijusiomis chromosomomis.

Iki šiol buvo svarstoma, kad X chromosomoje buvę neandertaliečių genai galėjo būti nenaudingi ar net žalingi, todėl ilgainiui juos galėjo „išfiltruoti“ natūrali atranka. Kita versija – skirtumus galėjo lemti patys kryžminimosi modeliai.

Siekdami išnarplioti šią mįslę, A. Platt ir jo kolegos pažvelgė į neandertaliečių genomą ir žmogaus DNR pėdsakus, kurie galėjo atsirasti per poravimosi įvykį prieš maždaug 250 tūkst. metų.

Lygindami genetinius duomenis, mokslininkai aptiko ryškesnį šiuolaikinio žmogaus „pirštų atspaudą“ neandertaliečių X chromosomoje – būtent toje chromosomoje, kur žmogaus genome neandertaliečių DNR, priešingai, stokoja.

Pasak autorių, labiausiai tikėtinas tokio veidrodinio vaizdo paaiškinimas – poravimosi elgsena. Tai susiję su tuo, kaip X ir Y chromosomos perduodamos palikuonims.

Kadangi genetiškai moteriški individai turi dvi X chromosomas, o genetiškai vyriški – vieną X ir vieną Y, vidutiniškai du iš trijų X chromosomų variantų populiacijoje būna paveldėti iš motinų. Todėl, jei per ilgą laiką dažniau poravosi šiuolaikinių žmonių patelės su neandertaliečių patinais, tikėtina, kad neandertaliečių X chromosomose daugėtų žmogaus DNR, o žmonių X chromosomose – mažėtų neandertaliečių DNR.

„Manau, jie žengė labai svarbius žingsnius, užpildydami trūkstamas šios dėlionės dalis“, – sakė Prinstono universiteto evoliucinės genomikos tyrėjas Joshua Akey, kuris šiame darbe nedalyvavo.

Vis dėlto tyrimas visiškai neatmeta ir kitų paaiškinimų. Pavyzdžiui, X. Zhang pažymėjo, kad gali būti ir taip, jog šiuolaikinių žmonių patinų ir neandertaliečių patelių palikuonys tiesiog išgyvendavo prasčiau.

Tačiau, pasak autorių, paprasčiausias ir labiausiai tikėtinas scenarijus yra ir pats įdomiausias: tai galėjo būti ne vien „darvinistinis stipriausiųjų išlikimas“, o socialinių sąveikų, elgsenos ir kultūrinių modelių pasekmė.

Kaip ir šiandien, senovėje žmonės ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi ilgai ir išlikti sveiki. Graikai ir romėnai klausėsi pasakojimų apie tolimas tautas, kurios esą sulaukdavo gerokai daugiau nei 100 metų.

Graikų eseistas Lukianas (apie 120–180 m. po Kr.) rašė:

„Iš tiesų yra net ištisos tautos, kurios gyvena neįprastai ilgai, pavyzdžiui, seresai (kinai), apie kuriuos sakoma, kad jie gyvena 300 metų. Vieni jų senatvę aiškina klimatu, kiti – dirvožemiu, dar kiti – mityba, mat teigiama, jog visa ši tauta negeria nieko kito, tik vandenį.

Taip pat sakoma, kad Atono žmonės gyvena 130 metų, o apie chaldėjus pranešama, jog jie gyvena daugiau nei 100 metų, regėjimo aštrumą esą išsaugodami miežine duona.“

Kad ir kiek tiesos būtų šiuose pasakojimuose, daug senovės graikų ir romėnų troško ilgo bei sveiko gyvenimo. Todėl gydytojai domėjosi, kokius įpročius kasdien puoselėja ilgaamžiai ir kaip tai galėtų prisidėti prie jų sveikatos.

Graikų gydytojas Galenas (129–216 m. po Kr.) pateikė du pavyzdžius iš Romos, kuriuos esą pažinojo asmeniškai.

Pirmasis – gramatikas Telefas, gyvenęs beveik iki 100 metų. Pasak Galeno, Telefas valgė tik tris kartus per dieną, o jo mityba buvo labai paprasta. Pirmojo valgymo metu jam pakakdavo vandeniu virtos košės, sumaišytos su žaliu, aukščiausios kokybės medumi.

Vėliau, apie septintą valandą arba kiek anksčiau, jis pietaudavo: pirmiausia valgydavo daržoves, o po to ragaujant žuvies arba paukštienos. Vakare Telefas apsiribodavo vien duona, sudrėkinta praskiestu vynu.

Galenas mini ir įpročius, kurie šiandien kai kam pasirodytų neįprasti. Telefas kasdien mėgo būti įtrinamas alyvuogių aliejumi ir masažuojamas, o maudydavosi tik kelis kartus per mėnesį:

„Žiemą jis turėjo įprotį maudytis du kartus per mėnesį, vasarą – keturis kartus per mėnesį. Tarpiniais metų laikais jis maudydavosi tris kartus per mėnesį. Tomis dienomis, kai nesimaudydavo, apie trečią valandą būdavo patepamas aliejumi ir trumpai pamasažuojamas.“

Antrasis Galeno paminėtas ilgaamžis – pagyvenęs gydytojas Antiochas, sulaukęs aštuntos dešimties. Kaip ir Telefas, jis laikėsi paprastos mitybos: rytais dažniausiai valgydavo paskrudintą duoną su medumi. Pietums rinkdavosi žuvį, ypač tokią, kuri buvo sugaunama prie uolų arba gilesniuose vandenyse. Vakarienei jis valgydavo arba košę su oksimeliu (acto ir medaus mišiniu), arba paukštieną su paprastu padažu.

Be mitybos, Antiochas kasryt eidavo pasivaikščioti. Jis taip pat mėgdavo pasivažinėti vežimu arba būti nešamas po miestą kėdėje, padedant tarnams.

Galenas pridūrė, kad Antiochas atlikdavo „vyresnio amžiaus žmogui tinkamus pratimus“, ir pabrėžė, jog mankšta turi būti saikinga:

„Vienas dalykas, kurį reikėtų daryti su vyresniais žmonėmis ankstyvą rytą kaip mankštą: po masažo aliejumi skatinti juos pasivaikščioti ir atlikti pasyvius pratimus nepavargstant, atsižvelgiant į vyresnio žmogaus galimybes.“

Galiausiai Galenas darė išvadą, kad Antiocho rutina greičiausiai padėjo jam išlikti geros būklės iki pat gyvenimo pabaigos:

„Taip rūpindamasis savimi senatvėje, Antiochas tęsė iki pat galo, išlaikęs nepakenktus pojūčius ir tvirtas visas galūnes.“

Galenas pabrėžė, kad Telefą ir Antiochą siejo keli bendri bruožai: jie valgė vos kelis kartus per dieną, rinkosi paprastą maistą (duoną, grūdus, medų, laukinę mėsą) ir kasdien judėjo.

Senovės autoriai suprato, kad ne visi sulauks 100 ar daugiau. Vis dėlto Lukianas savo esė apie aštuoniasdešimtmečius siūlė paguodą:

„Kiekvienoje žemėje ir kiekviename klimate žmonės, kurie laikosi tinkamo judėjimo ir sveikatai labiausiai tinkančios mitybos, gyveno ilgai.“

Jo patarimas paprastas: jei norime gyventi ilgai ir sveikai, verta sekti tais, kurie jau įrodė, kad saikinga mityba, nuoseklus kasdienis judėjimas ir pastovūs įpročiai gali duoti rezultatų.

Konstantine Panegyres, antikos ir senovės istorijos dėstytojas, „The University of Western Australia“.

Mokslininkai atkūrė vienos garsiausių homininų fosilijų veidą.

3,67 mln. metų senumo Australopithecus egzempliorius, pramintas „Little Foot“, yra stebėtinai gerai išsilaikęs, nors jo kaukolė per ilgus tūkstantmečius buvo sutraiškyta ir deformuota, nes buvo įkalinta kieto, į betoną panašaus uolienų sluoksnio.

Naujame tyrime, kuriam vadovavo paleoantropologė Amélie Beaudet iš „Université de Poitiers“ Prancūzijoje, pirmą kartą skaitmeniniu būdu buvo sudėliotas „Little Foot“ veidas.

Vėliau komanda išanalizavo rekonstrukciją ir palygino ją su kitais homininais bei beždžionėmis. Tai padėjo užpildyti kai kurias spragas mūsų veido evoliucijos istorijoje – ir geriau suprasti senovinių giminaičių išvaizdą.

„Little Foot“ pirmą kartą buvo aptiktas 1980 m. „Sterkfontein Cave“ urve Pietų Afrikoje. Kaip sufleruoja pravardė, pirmiausia rasti keturi maži čiurnos kaulai. Tik 1990-aisiais mokslininkai aptiko likusį skeletą, įstrigusį urvo sienoje, o jo atsargus išlaisvinimas iš tvirtos uolienos užtruko dar apie 15 metų.

Paprastai manoma, kad radinys priklauso Australopithecus genčiai, tačiau tiksliai nustatyti rūšį sudėtinga. Viena priežasčių – per milijonus metų uolienų „kapo“ slėgis ir judėjimas sutraiškė bei suskaldė kaukolę.

Todėl naujajame tyrime komanda siekė grąžinti kaukolę į pirminę formą. Rentgeno mikro-KT skenavimai buvo atlikti „Diamond Light Source“ sinchrotrone Jungtinėje Karalystėje, o jų pagrindu sukurta skaitmeninė 3D rekonstrukcija, kurios raiška siekė 21 mikrometrą.

Tada kaulai ir dantys buvo virtualiai atskirti nuo aplinkinės uolienos. Kaukolė suskirstyta į penkis „blokus“, kurie 3D modelyje buvo judinami tarsi dėlionės dalys, bandant juos sugrąžinti į pradinę padėtį.

Komanda taip pat identifikavo ir išmatavo atskaitos taškus atkurtoje kaukolėje, išanalizavo jos formą ir palygino su kitų Australopithecus egzempliorių kaukolėmis, taip pat šiuolaikinio žmogaus, gorilos, šimpanzės ir orangutano kaukolėmis.

Paaiškėjo, kad nors „Little Foot“ rasta Pietų Afrikoje, kaukolės dydis ir forma labiau primena Australopithecus egzempliorius iš rytinių žemyno regionų.

Vis dėlto akiduobių (orbitų) sritis atrodo išskirtinė, palyginti su kitais pavyzdžiais, ir tai gali suteikti papildomų užuominų apie šio hominino evoliucinę istoriją.

„Evoliucinis spaudimas galėjo veikti būtent akiduobių sritį pietų Afrikos plioceno laikotarpio homininuose, galbūt kartu su aplinkos nestabilumu, kai maisto ištekliai tapo retesni ir sunkiau pastebimi, o „atsarginis“ maistas galėjo reikalauti specifinių regos gebėjimų“, – rašo mokslininkai.

Tačiau, kaip dažnai nutinka tiriant sudėtingą homininų praeitį, komanda pabrėžia, kad tvirtas išvadas daryti sudėtinga dėl kelių priežasčių.

Klausimas, kuriai rūšiai priklauso „Little Foot“, vis dar išlieka diskusijų objektu – neatmetama, kad tai netgi galėtų būti nauja rūšis. Be to, tos pačios rūšies patinų ir patelių skirtumai gali būti reikšmingi, o tai apsunkina skirtingų fosilijų priskyrimą.

Tyrėjai taip pat pripažįsta, kad jų rekonstrukcija yra preliminari ir ateityje galėtų būti patikslinta, nes kai kurių deformacijų ištaisyti nepavyko. Tolesni darbai, anot jų, galėtų padėti dar aiškiau atkurti mūsų senovinių giminaičių veidus.

Tyrimas publikuotas žurnale Comptes Rendus Palevol.