CP v2

Blog

  • Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Atradimas prie Lindau krantų

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto pietų Vokietijoje, povandeninės archeologijos specialistai aptiko medinių konstrukcijų, kurios, kaip paaiškėjo, yra laivo vrako liekanos. Radinys iš pradžių atrodė kaip pavienės medienos dalys, tačiau iš ežero dugno kyšantys špantai ir korpuso fragmentai leido patvirtinti, kad tai nuskendęs laivas.

    Pirmąją užuominą, anot tyrėjų, pateikė patyręs pramoginis naras, gerai pažįstantis vietovę. Būtent tokie vietos narų pastebėjimai dažnai tampa pradžia rimtesniems tyrimams, nes dideliuose ežeruose daugelis objektų ilgus metus lieka nepastebėti.

    Radinį tiria Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos komanda. Organizacija vienija profesionalius archeologus, apmokytus mokslinius narus, studentus ir patyrusius mėgėjus, todėl dalis darbų atliekama savanorystės pagrindu.

    Kas nustebino labiausiai?

    Didžiausia staigmena buvo vrako amžius: pirminiai lūkesčiai rodė, kad radinys turėtų būti gerokai naujesnis. Vis dėlto nedidelio medienos mėginio analizė parodė, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais, tai yra vėlyvaisiais Viduramžiais.

    „Ypač įdomu buvo tai, kad iš tiesų pavyko identifikuoti medines liekanas kaip vraką. Iš pradžių tai visai nebuvo akivaizdu“, – sakė povandeninės archeologijos tyrėjas Tobiasas Pfledereris.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Bodeno ežere žinoma tik nedaug vėlyvųjų Viduramžių laikotarpio laivų vrakų, todėl šis objektas gali papildyti žinias apie tuometinę laivybą, maršrutus ir laivų statybos technologijas. Pirminiais vertinimais, laivas galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio ir maždaug 3 metrų pločio.

    Kodėl vrakas greičiausiai liks dugne?

    Nors visuomenei įspūdingiausiai skamba vrako iškėlimas, specialistai šiuo metu tokio sprendimo neplanuoja. Pagrindinė priežastis – sudėtingas ir brangus konservavimas: iš vandens iškeltą medieną reikia ilgai stabilizuoti, kitaip ji gali greitai suirti.

    Be to, povandeninėje aplinkoje, ypač kai konstrukcijas dengia nuosėdos, mediena neretai išlieka geriau apsaugota nei iškėlus į sausumą. Dėl to dažnas pasirinkimas – minimaliai invaziniai tyrimai, tikslus vietos fiksavimas ir dokumentavimas, o kasinėjimai svarstomi tik tiek, kiek būtina laivo konstrukcijai ir matmenims patikslinti.

    Tyrimų kontekste minimas ir pastaraisiais metais fiksuotas žemas Bodeno ežero vandens lygis, kuris gali atidengti anksčiau nepastebėtas dugno detales. Vis dėlto tokie pokyčiai kelia ir rizikų, nes didesni temperatūros svyravimai bei srovių poveikis gali spartinti jautrių organinių medžiagų irimą.

  • Po Kalifornijos Saltono ežeru – milžiniškas sūrymo telkinys: jame ieškos ličio ir kitų metalų

    Po Kalifornijos Saltono ežeru – milžiniškas sūrymo telkinys: jame ieškos ličio ir kitų metalų

    Po džiūstančiu Kalifornijos Saltono ežeru slypi didžiuliai geoterminio sūrymo telkiniai, kurie pastaraisiais metais vis dažniau minimi kaip vienas svarbiausių JAV ličio šaltinių. Šis regionas, esantis Imperijalio slėnyje, siejamas ne tik su energijos gamyba iš geotermijos, bet ir su galimybe iš to paties sūrymo išgauti kritines žaliavas baterijoms.

    Saltono ežeras susiformavo XX amžiaus pradžioje, kai dėl vandens nukreipimo ir infrastruktūros gedimų dalis Kolorado upės srautų užliejo žemiau jūros lygio esančią dykumos įdubą. Vėliau ežeras tapo rekreacijos centru, tačiau ilgainiui ėmė trauktis, o druskingumas augo, didindamas ekologines ir sveikatos problemas aplinkinėms bendruomenėms.

    Šiandien ežero būklė laikoma viena opiausių regiono aplinkosauginių temų: atsidengęs dugnas kelia dulkių taršą, o tai siejama su prastesniais kvėpavimo rodikliais vietos gyventojams. Tuo pat metu būtent geoterminis aktyvumas pietinėje ežero dalyje rodo, kad giliai po paviršiumi cirkuliuoja karšti, mineralais prisotinti skysčiai.

    Kaip planuojama išgauti litį?

    Skirtingai nei tradicinė kasyba, Saltono regione daug dėmesio skiriama tiesioginio ličio išgavimo technologijoms, kai litis atskiriamas iš karšto sūrymo, o didžioji dalis skysčio grąžinama atgal į požeminius sluoksnius. Tokia schema glaudžiai susijusi su geoterminėmis elektrinėmis, nes sūrymas į paviršių iškeliamas energijai gaminti, o vėliau gali būti panaudojamas ir žaliavoms atskirti.

    Šalininkai teigia, kad toks modelis galėtų sumažinti žemės naudojimo ir atliekų kiekį, lyginant su kai kuriomis įprastomis kasybos praktikomis, tačiau technologinis sudėtingumas išlieka didelis. Sūrymas yra itin karštas, chemiškai agresyvus ir korozinis, todėl reikalauja brangios įrangos, patikimų filtravimo sprendimų ir nuolatinės priežiūros.

    Be to, pramoniniam masteliui svarbu ne tik atskirti litį, bet ir užtikrinti stabilų procesą bei prognozuojamą kokybę. Dėl šių priežasčių rinkoje daug diskusijų kelia klausimas, kiek greitai tokie projektai gali pasiekti pilną pajėgumą ir tapti reikšmingu tiekimo šaltiniu.

    Ne tik litis: kokių metalų dar ieškoma?

    Ekspertų vertinimu, Saltono baseino sūryme aptinkama ir kitų pramonei svarbių elementų, tarp jų gali būti manganas ir cinkas. Jei šių metalų koncentracijos pasirodytų komerciškai patrauklios, projektai galėtų virsti ne vien ličio, bet ir kelių kritinių žaliavų gavybos grandine.

    Toks scenarijus sustiprintų vietinės žaliavų tiekimo grandinės argumentą, ypač kai elektromobilių baterijų, energijos kaupimo ir elektros tinklų modernizavimo poreikis didina kritinių metalų paklausą. Kartu tai kelia ir reguliavimo klausimų, nes kelių metalų atskyrimas reiškia sudėtingesnį cheminių procesų valdymą, didesnę kontrolę dėl nuotekų ir galimo poveikio aplinkai.

    Vietos bendruomenės ir aplinkosaugos kaina

    Imperijalio slėnis laikomas vienu socialiai jautriausių Kalifornijos regionų, todėl vietos organizacijos pabrėžia, kad ekonominė nauda neturi apeiti bendruomenių. Dalis aktyvistų reikalauja, kad naujos investicijos būtų siejamos su realiais įsipareigojimais mažinti dulkių taršą, finansuoti ežero dugno tvarkymą ir kurti ilgalaikes darbo vietas.

    Projektų šalininkai argumentuoja, kad geotermijos ir tiesioginio išgavimo derinys gali tapti retesniu atveju, kai pramonė ne tik išnaudoja išteklius, bet ir prisideda prie regiono problemų sprendimo. Kritikai atsako, kad tai įmanoma tik tada, jei bus aiškiai apibrėžti aplinkosauginiai standartai, vieša atskaitomybė ir ilgalaikis finansavimas vietos sveikatos bei infrastruktūros projektams.

    Artimiausiais metais sprendžiamas klausimas, ar Saltono ežero apylinkės taps strateginiu ličio ir kitų metalų centru, ar dar vienu pavyzdžiu, kai pažadai prasilenkia su realia nauda vietos žmonėms. Aišku viena: geoterminis sūrymas po ežeru gali pakeisti ne tik žaliavų rinką, bet ir požiūrį į tai, kaip išgaunamos kritinės medžiagos energijos transformacijai.

  • Antarktidoje trys vėjo turbinos maitina dvi bazes: kaip bendras tinklas sumažino dyzelino poreikį

    Antarktidoje trys vėjo turbinos maitina dvi bazes: kaip bendras tinklas sumažino dyzelino poreikį

    Roso sala Antarktidoje – viena atšiauriausių vietų, kur žmonės nuolat dirba ir gyvena. Čia įsikūrusios JAV McMurdo stotis ir Naujosios Zelandijos Scott bazė, o energijos tiekimas ilgus dešimtmečius rėmėsi beveik vien dyzeliniais generatoriais.

    Toks sprendimas buvo patikimiausias, tačiau brangus ir rizikingas: kurą reikia atgabenti per vieną trumpą vasaros sezoną, kai leidžia ledynų sąlygos. Jei tiekimas sutrinka, atsargų papildyti iki kito sezono praktiškai neįmanoma.

    Situacija pradėjo keistis 2009 metais, kai ant Crater Hill kalvos buvo pastatytos trys vėjo turbinos. Jos suprojektuotos darbui ekstremaliomis sąlygomis: stipriais gūsiais, žema temperatūra ir apledėjimu, kuris kitu atveju greitai stabdytų įrangą.

    Šios turbinos tiekia elektrą į bendrą tinklą, kuris sujungia abi kaimynines bazes. Tai išskirtinis modelis, nes dvi skirtingų šalių tyrimų infrastruktūros dalijasi tuo pačiu elektros „laidu“ ir realiai koordinuoja energijos vartojimą.

    Projektas leido reikšmingai sumažinti dyzelino poreikį: skaičiuojama, kad per metus sutaupoma apie 463 000 litrų kuro. Kartu sumažėja ir išmetamo anglies dioksido kiekis – maždaug 1 242 tonos per metus, nors bazėms vis tiek būtini generatoriai kaip rezervas, kai vėjo nepakanka.

    Vėjo jėgainių įrengimas tokioje vietoje reikalavo logistikos tikslumo: visos dalys turėjo būti atgabentos jūra, o montavimo darbai atlikti per itin trumpą statybų „langą“. Konstrukcijas teko tvirtinti į įšalusį vulkaninės kilmės gruntą, kur klaidos kainuoja brangiai.

    Roso salos patirtis vis dažniau minima kaip pavyzdys, kaip atokiose vietovėse galima mažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro. Jei vėjo energetika patikimai veikia Antarktidoje, tai sustiprina argumentą, kad hibridiniai sprendimai su atsinaujinančia energija ir atsarginiais generatoriais gali būti pritaikomi ir kitose izoliuotose bendruomenėse.

  • Alkatrazo kalėjimo stogas beveik nepastebimas: 959 saulės moduliai sumažino dyzelino poreikį

    Alkatrazo kalėjimo stogas beveik nepastebimas: 959 saulės moduliai sumažino dyzelino poreikį

    Alkatrazo sala San Fransisko įlankoje ilgus dešimtmečius elektrą gaminosi pati, nes iki jos niekada nebuvo nutiestos elektros linijos. Kai sala veikė kaip federalinis kalėjimas, o vėliau tapo turistų traukos objektu, energija daugiausia buvo užtikrinama dyzeliniais generatoriais.

    Toks sprendimas buvo patikimas, bet brangus ir taršus: kurą tekdavo gabenti vandeniu, o tiekimą galėdavo sutrikdyti audros ir logistika. Be to, istorinis objektas turi griežtas paveldo apsaugos taisykles, todėl modernios įrangos montavimas matomose vietose yra ribojamas.

    Kaip saulė suderinta su paveldu

    2012 metais ant pagrindinio pastato stogo įrengta saulės elektrinė buvo suprojektuota taip, kad iš žemyno ir nuo keltų ji būtų beveik nepastebima. Ant stogo sumontuoti 959 saulės moduliai pakloti beveik lygiai, neįprastai mažai pakreipti į saulę, kad nepasikeistų salos siluetas.

    Moduliai sujungti su baterijų kaupimo sistema ir valdymo įranga, kuri derina saulės energiją, akumuliatorių atsargas ir generatorių darbą. Tokia mikrogridės logika leidžia dalį paros ar sezono poreikio padengti iš atsinaujinančių šaltinių, o dyzelinius generatorius laikyti atsargai.

    Ką davė 959 moduliai

    JAV Energetikos departamento Federalinės energijos valdymo programos duomenimis, sprendimas sumažino salos dyzelino suvartojimą maždaug 45 proc. Skaičiuojama, kad per metus taip sutaupoma daugiau nei 25 000 galonų dyzelino, o šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažėja apie 700 000 svarų per metus.

    Perskaičiavus į metrinius vienetus, tai atitinka maždaug 94 600 litrų dyzelino sutaupymą ir apie 318 tonų anglies dioksido mažiau per metus. Praktinis efektas juntamas ir kasdienybėje: saulėtomis dienomis generatoriai gali ilgiau nedirbti, todėl sumažėja triukšmas ir išmetamosios dujos istoriniame objekte, kur kasmet apsilanko daugiau nei 1 000 000 žmonių.

    Kodėl tokie projektai daugėja

    Alkatrazo pavyzdys atspindi platesnę tendenciją, kai izoliuotos teritorijos, salos ar atokūs objektai pereina prie hibridinių energetikos sprendimų. Saulės elektrinės, baterijos ir išmanus valdymas leidžia mažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro, stabilizuoti sąnaudas ir sumažinti riziką, susijusią su kuro tiekimu.

    Dar viena svarbi aplinkybė yra gamtosauginis aspektas: Alkatrazo sala šiandien yra svarbi jūrinių paukščių perimvietė, prižiūrima Nacionalinio parkų tarnybos. Mažesnė vietinė tarša ir triukšmas gerina sąlygas jautriose teritorijose, o technologijos gali būti pritaikomos taip, kad netrukdytų saugomų vietų vaizdui ir režimui.

  • Netoli Walt Disney World saulės elektrinė „Mikio“ forma ir 160 akrų pieva bitėms bei drugiams

    Netoli Walt Disney World saulės elektrinė „Mikio“ forma ir 160 akrų pieva bitėms bei drugiams

    Iš lėktuvo lango, artėjant prie Orlando, Floridos laukuose galima įžiūrėti neįprastą vaizdą: tamsių saulės modulių siluetas sudėliotas taip, kad iš aukštai primena Mikį Pelę. Ši netoli Walt Disney World įrengta maždaug 5 megavatų galios saulės elektrinė tapo atpažįstamu simboliu, tačiau tikroji istorija slypi ne pačiuose moduliuose.

    Walt Disney World energijos poreikiai prilygsta mažam miestui: atrakcionai, viešbučiai, restoranai, logistikos ir aptarnavimo infrastruktūra kasdien sunaudoja didelius elektros kiekius. Dėl to atsinaujinančios energijos projektai čia turi ne tik ekonominę, bet ir reputacinę reikšmę, o sprendimai ieškomi taip, kad derėtų su aplinka.

    Saulės parkas kaip ženklas

    2016 metais šalia kelio į Epcot pastatyta „Mikio“ kontūro elektrinė išsiskiria tuo, kad įspūdingiausiai atrodo būtent iš oro. Skelbiama, kad ją sudaro apie 48 000 saulės modulių, o pati forma tapo būdu atsinaujinančią energiją pateikti kaip vizualiai patrauklų, lengvai atpažįstamą objektą.

    Nors vairuotojai, važiuodami pro šalį, dažnai mato tik įprastą modulių lauką, iš paukščio skrydžio vaizdas „susidėlioja“ į vieną ryškiausių saulės energetikos ikonų JAV. Tokie sprendimai atliepia platesnę tendenciją, kai dideli energetikos projektai vis dažniau vertinami ir per kraštovaizdžio, vietos bendruomenių bei turizmo prizmę.

    Daug didesnis projektas šalia

    Vėliau šalia atsirado gerokai didesnės apimties saulės ūkis, kurio galia siekia apie 57 megavatus. Jo teritorija apima maždaug 270 akrų, o kartu su kitais projektais regiono saulės infrastruktūra skaičiuojama šimtais tūkstančių modulių, galinčių reikšmingai prisidėti prie parko elektros poreikių.

    Tačiau dėmesį patraukia ne tik generuojama energija. Didelėje teritorijos dalyje buvo pasirinktas vadinamasis apdulkintojams palankus sprendimas, kai tarp modulių eilių ir aplink jas kuriama pievų ekosistema, o ne paliekama plika danga ar intensyviai šienaujama veja.

    160 akrų pieva apdulkintojams

    Skelbiama, kad daugiau kaip 160 akrų plote buvo pasėtos laukinės gėlės ir kiti vietinėms rūšims tinkami augalai, pritraukiantys bites, drugius ir kitus apdulkintojus. Tokia praktika siejama su dviem tikslais: palaikyti biologinę įvairovę ir kartu gerinti pačių saulės parkų priežiūros efektyvumą, nes natūrali pieva gali mažinti dirvos eroziją ir poreikį dažnai šienauti.

    Tai svarbu platesniame kontekste, nes apdulkintojų populiacijos daugelyje regionų patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, pesticidų poveikio, ligų ir klimato kaitos. Didėjant saulės elektrinių plotams, vis dažniau keliama idėja, kad energetikos infrastruktūra gali būti derinama su gamtosauginiais sprendimais, o ne kuriama jų sąskaita.

    Šis pavyzdys rodo, kad saulės energetika gali būti ne tik apie kilovatvalandes, bet ir apie žemės naudojimo kokybę. Kai po moduliais atsiranda žydinčios pievos, vienas sklypas vienu metu tampa ir elektros gamybos vieta, ir reali buveinė vabzdžiams, nuo kurių priklauso didelė dalis ekosistemų bei žemės ūkio grandinių.

  • Būsto sandoriai Europoje vėl šovė į viršų: štai kur 2025 metais augimas didžiausias

    Būsto sandoriai Europoje vėl šovė į viršų: štai kur 2025 metais augimas didžiausias

    Europos būsto rinka 2025 metais atsigavo: namų ir butų pardavimai augo 17-oje iš 20 stebėtų šalių, o aktyvumą labiausiai skatino sumažėjusios skolinimosi sąnaudos. Nors kainos daugelyje rinkų ir toliau kilo, pirkėjų paklausa grįžo, ypač ten, kur bankai pradėjo siūlyti palankesnes paskolų sąlygas.

    Eurostato duomenys rodo ryškius skirtumus tarp valstybių: pardavimai Kroatijoje per metus smuko 4,1 proc., o Slovėnijoje šoktelėjo net 29,9 proc. Daugiau nei 20 proc. metinį augimą fiksavo Lietuva (22,8 proc.), Austrija (21,4 proc.) ir Belgija (20,2 proc.).

    Kas labiausiai judina rinką?

    Nekilnojamasis turtas euro zonoje išlieka pagrindinė namų ūkių turto dalis, todėl bet kokie palūkanų pokyčiai greitai persiduoda į sandorių skaičių. Rinkos ekspertai pabrėžia, kad pardavimus labiausiai lemia būsto įperkamumas su paskola, palūkanų normos, gyventojų pajamos, užimtumas, pasitikėjimas ekonomika ir pasiūlos dydis.

    „Gyvenamojo būsto sandorius labiausiai veikia būsto įperkamumas su paskola, palūkanų normos, pajamos, užimtumas, pasitikėjimas ir būsto pasiūla“, – sakė nekilnojamojo turto patarėjas Mikkas Kalmetas.

    Anot jo, 2025 metais visoje Europos Sąjungoje matėsi platus aktyvumo atsigavimas, nes dalis pirkėjų sugrįžo į rinką po laikotarpio, kai dėl aukštesnių palūkanų sprendimus atidėjo. Tam įtakos turėjo stabilizavęsis „Euribor“ ir didesnis prognozuojamumas nuo 2024 metų pabaigos.

    Didžiausi šuoliai ir išimtys

    Dviženklius augimus 2025 metais rodė ir Liuksemburgas (18,6 proc.), Vengrija (17,3 proc.), Nyderlandai (13,9 proc.), Danija (12,7 proc.), Prancūzija (11,2 proc.) bei Portugalija (10,5 proc.). Artimai 10 proc. ribai priartėjo Latvija (9,2 proc.), Suomija (9 proc.) ir Norvegija (8,3 proc.).

    Tarp didžiųjų Europos ekonomikų aiškiau matėsi Prancūzijos ir Ispanijos dinamika: Ispanijoje pardavimai augo 5,4 proc., o Prancūzijoje po 2024 metų nuosmukio įvyko ryškus lūžis į augimą. Ekspertai tai sieja su pagerėjusiomis finansavimo sąlygomis ir atsigaunančiu pirkėjų pasitikėjimu.

    Ne visur tendencija vienoda: pardavimai mažėjo ne tik Kroatijoje, bet ir Bulgarijoje (2,5 proc.) bei Lenkijoje (1,1 proc.). Skaičiai rodo, kad 2024 metais sandorių kritimą patyrė šešios šalys, o 2025 metais tokių buvo trys, todėl bendra kryptis Europoje tapo pozityvesnė.

    Prancūzija viršijo milijoną sandorių

    Pagal absoliučius skaičius išsiskyrė Prancūzija: 2025 metais ten įvyko daugiau nei 1 000 000 būsto sandorių. Įdomu tai, kad kainų spaudimas šioje rinkoje buvo santūresnis nei daugelyje kitų: per laikotarpį nuo 2025 metų pirmojo ketvirčio iki 2026 metų pirmojo ketvirčio kainos pakilo vos 0,1 proc.

    Nyderlanduose per 2025 metus pasikeitė apie 265 000 būstų savininkų, o Vengrijoje, Belgijoje, Portugalijoje ir Norvegijoje fiksuota po maždaug 130 000–160 000 sandorių. Tuo metu Slovėnija, nors ir parodė didžiausią procentinį šuolį, pagal apimtį išliko mažiausia iš lygintų rinkų – apie 11 000 sandorių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad mažesnėse rinkose procentiniai pokyčiai dažnai atrodo įspūdingiau, nes bazinis sandorių skaičius yra nedidelis. Vis dėlto bendras vaizdas rodo, kad didelė dalis Europos pirkėjų grįžta į rinką, tačiau pasiūlą ir toliau riboja brangios statybos bei vangus naujų būstų į rinką patekimas.

    „Rinka pradėjo atsigauti stabilizavusis „Euribor“ ir kitoms palūkanų normoms, o žmonėms atsiradus daugiau prognozuojamumo“, – sakė Mikkas Kalmetas.

  • Iraną drebinančios įtampos: doleris pasiekė rekordą, rialas smunka, infliacija auga

    Iraną drebinančios įtampos: doleris pasiekė rekordą, rialas smunka, infliacija auga

    Irano laisvojoje valiutų rinkoje Teherane JAV dolerio kursas pasiekė naują rekordą ir perkopė 1,94 mln. rialų ribą. Valiutos nuvertėjimą paskatino atsinaujinusi karinė ir politinė įtampa regione, didinanti gyventojų bei verslo norą santaupas laikyti užsienio valiuta.

    Remiantis rinkos duomenimis, doleris šeštadienį buvo kotiruojamas apie 1,941 mln. rialų, tai yra maždaug 1,67 proc. daugiau nei ankstesnės dienos neoficiali uždarymo kaina. Kartu brango ir euras, kuris pasiekė apie 2,22 mln. rialų, pakilęs maždaug 1,64 proc.

    Naujausias šuolis reiškia, kad nuo metų pradžios rialas dolerio atžvilgiu prarado apie 43,7 proc. vertės: metų pradžioje doleris laisvojoje Teherano rinkoje siekė apie 1,35 mln. rialų. Tokia dinamika rodo gilėjantį nepasitikėjimą nacionaline valiuta ir augančius lūkesčius, kad kainos kils dar sparčiau.

    Geopolitika vėl spaudžia kursą

    Straipsnyje aprašoma, kad kursas smarkiai kito reaguodamas į įvykius: po JAV ir Izraelio oro smūgių vasario 28 dieną doleris buvo pakilęs iki 1,72 mln. rialų. Vėliau, laikinai sutrikus ekonominei veiklai ir sumažėjus paklausai užsienio valiutai, kursas trumpam buvo nusileidęs iki maždaug 1,46 mln. rialų.

    Rinka jautriai reagavo ir į politinius signalus: po Donaldo Trumpo grasinimų balandžio 7 dieną smogti Irano kritinei infrastruktūrai doleris šoktelėjo iki 1,63 mln. rialų. Paskelbus apie paliaubas kursas buvo sumažėjęs iki maždaug 1,525 mln. rialų, tačiau įtampai atsinaujinus rialas vėl ėmė sparčiai silpti.

    Tekste taip pat minimas trumpas pasitikėjimo atsigavimas po Teherano ir Vašingtono pasirašyto susitarimo memorandumo, kai doleris grįžo iki maždaug 1,53 mln. rialų. Vis dėlto vėlesni nesutarimai šį efektą panaikino, o doleris vėl priartėjo prie 1,7 mln. rialų ribos.

    Infliacija pasiekė rekordines aukštumas

    Rialo nuvertėjimą dar labiau sustiprina jau ir taip įtempta vidaus ekonominė padėtis. Oficialūs duomenys rodo, kad metinė vartotojų kainų infliacija nuo 52,6 proc. 2025 metų gruodį pakilo iki maždaug 68 proc. 2026 metų vasarį, o praėjusį mėnesį, kaip teigiama tekste, pasiekė 88,6 proc.

    Silpnesnė valiuta paprastai didina importo kainas, o tai ypač skaudžiai atsiliepia šalims, kurios priklauso nuo įvežamų prekių, žaliavų ar technologijų. Kartu didėja infliacijos lūkesčiai, todėl kainų kilimas įgauna pagreitį, o namų ūkiams tampa vis sunkiau išlaikyti perkamąją galią.

    Analizuojant situaciją, svarbus ir lūkesčių faktorius: geopolitinė rizika, prekybos ir logistikos trikdžiai bei neapibrėžtumas dėl energijos išteklių ir laivybos saugumo per Hormūzo sąsiaurį didina spaudimą valiutų rinkai. Tokiais laikotarpiais gyventojai ir įmonės dažniau ieško saugesnių aktyvų, o tai dar labiau silpnina rialą.

    Ką tai reiškia gyventojams ir verslui

    Praktinis padarinys yra paprastas: nuvertėjus rialui, brangsta importuojamos prekės, vaistai, įranga ir dalis maisto produktų, o kainų šuoliai greitai persiduoda į kasdienes išlaidas. Verslui tai reiškia didesnę savikainą, sunkiau prognozuojamus kaštus ir didesnę riziką investicijoms.

    Kol išlieka aukšta įtampa ir nėra aiškios stabilizacijos programos, valiutos svyravimai gali išlikti dideli. Tai didina tikimybę, kad Iranas toliau susidurs su užsitęsusia infliacijos ir valiutos nuvertėjimo spiralės rizika, kurią sustabdyti ypač sunku be plataus masto pasitikėjimą grąžinančių sprendimų.

  • Kas vyksta Vokietijoje: apklausa rodo, kad kas antras daug uždirbantis svarsto išvykti

    Kas vyksta Vokietijoje: apklausa rodo, kad kas antras daug uždirbantis svarsto išvykti

    Per metus iš Vokietijos išvyko daugiau nei 288 000 šalies piliečių, rodo Federalinės statistikos tarnybos Destatis duomenys. Nauja „Indeed“ užsakymu atlikta apklausa leidžia manyti, kad emigracijos nuotaikos neslūgsta, o daliai gyventojų jos tampa ilgalaikiu planu.

    Ryškiausia tendencija matoma tarp daugiausiai uždirbančių: 54 proc. respondentų, kurių namų ūkio grynosios pajamos siekia bent 6 000 eurų per mėnesį, per pastaruosius 12 mėnesių arba kandidato į darbą užsienyje, arba aktyviai žvalgė tarptautinę darbo rinką. Dar du trečdaliai teigė apskritai svarstantys galimybę dirbti ne Vokietijoje.

    Kodėl žmonės nori išvykti?

    Apklausa rodo, kad žmones dažniausiai traukia didesnės pajamos ir geresnė gyvenimo kokybė: abu motyvai paminėti maždaug 51 proc. atvejų. Maždaug 42 proc. respondentų vilioja švelnesnis klimatas arba mažesnė mokesčių ir socialinių įmokų našta, o karjeros ir paaukštinimo perspektyvas kaip svarbiausią argumentą įvardijo 24 proc.

    „If two thirds of employees are flirting with the idea of leaving, that should also be understood as a sign of dissatisfaction with the conditions in Germany as a place to live and work“, – sakė „Indeed“ darbo rinkos ekonomistė Virginia Sodergeld.

    Vienas dažniausiai minimų nepasitenkinimo šaltinių – mokesčių ir įmokų našta. „Indeed“ apibendrinime pateikiamas palyginimas, kad iš 100 eurų darbdavio patiriamų darbo sąnaudų vidutinis vienišas darbuotojas Vokietijoje „į rankas“ pasilieka apie pusę, o likusi dalis tenka pajamų mokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms.

    Kur ir į kokius darbus dairosi?

    Nuo 2020 metų tarptautinių darbo pasiūlymų paieškų skaičius platformoje išaugo daugiau nei dvigubai, skelbia „Indeed“. Potencialūs emigrantai dažnai ieško vadinamųjų biuro darbų, pavyzdžiui, rinkodaros srityje, tačiau nemažai susidomėjimo sulaukia ir technologijų, svetingumo bei logistikos sektoriai.

    Populiariausia kryptimi pagal paieškas išlieka JAV, tačiau susidomėjimas per metus, kaip teigiama apklausos apžvalgoje, sumažėjo 34 proc. Toliau rikiuojasi Jungtinė Karalystė ir Šveicarija, o augantį patrauklumą rodo Jungtiniai Arabų Emyratai, Indija bei Australija.

    Didelė dalis norinčiųjų išvykti neplanuoja trumpalaikio nuotykio: 77 proc. iš jų teigė norintys gyventi už Vokietijos ribų kelerius metus arba net visam laikui. Ši tendencija sutampa su Destatis fiksuojamu balansu: pernai iš Vokietijos išvykusių piliečių buvo apie 97 000 daugiau nei sugrįžusių, tai – didžiausias grynasis praradimas nuo 2017 metų.

    Tuo pat metu bendras migracijos paveikslas išlieka dvejopas: žmonių be Vokietijos paso srautuose šalis fiksuoja teigiamą balansą ir reikšmingą grynąją imigraciją. Pastaraisiais metais augo ir aukštos kvalifikacijos specialistų atvykimas iš trečiųjų šalių, ypač į informacinių technologijų, programinės įrangos kūrimo, skaitmenizacijos, dirbtinis intelektas bei inžinerijos ir mokslinių tyrimų sritis.

  • Peru drebino 5,1 balo žemės drebėjimas: žuvo mažiausiai 5 žmonės, apgadintos ligoninės

    Peru drebino 5,1 balo žemės drebėjimas: žuvo mažiausiai 5 žmonės, apgadintos ligoninės

    Peru centrinę dalį šeštadienio naktį supurtė 5,1 balo stiprumo žemės drebėjimas, pareikalavęs mažiausiai penkių žmonių gyvybių. Dar apie dešimt žmonių patyrė sužalojimų, o gelbėtojai tęsia padarinių vertinimą Andų regione.

    Kaip pranešė atsakingos tarnybos, žemės drebėjimo epicentras buvo netoli Čupakos miesto Chunino regione, o židinys fiksuotas maždaug 24 kilometrų gylyje. Po 17 minučių tame pačiame rajone užregistruotas 3,7 balo stiprumo pakartotinis smūgis, kurio poveikis buvo gerokai silpnesnis.

    Didžiausia žala, pirminiais duomenimis, padaryta Čongos Bajo apylinkėse, kur užfiksuotos ir mirtys, tačiau dalis aukų tapatybių dar tikslinama. Vietos pareigūnai pabrėžia, kad informacija gali kisti, nes įvertinus atokias vietoves dažnai paaiškėja papildomų nuostolių.

    Regiono sostinėje Huankajuje apgadintos dvi gydymo įstaigos, tarp jų Danielio Alcideso Carrióno ligoninė, į kurią buvo atgabenti nukentėjusieji. El Carmen motinos ir vaiko ligoninėje pranešta apie įtrūkimus vaikų intensyviosios terapijos skyriuje.

    Stichija palietė ir kultūros paveldą: apgadintas istorinis Cani Cruz akmeninis kryžius Čongos Alto vietovėje bei dalis senojo Santjago de Leono vienuolyno. Kai kuriuose rajonuose fiksuoti elektros tiekimo sutrikimai, tačiau pirminiai vertinimai rodo, kad nacionalinio kelių tinklo magistralės nebuvo reikšmingai pažeistos.

    Kodėl Peru nuolat dreba žemė?

    Peru yra Ramiojo vandenyno Ugnies žiede, vienoje seismiškai aktyviausių planetos zonų, kur susiduria tektoninės plokštės. Dėl šios priežasties šalyje reguliariai fiksuojami įvairaus stiprumo žemės drebėjimai, o pakrantės ir kalnų regionai laikomi didesnės rizikos teritorijomis.

    Tarnybos primena, kad žemės drebėjimų tiksliai prognozuoti neįmanoma, tačiau rizika vertinama remiantis istoriniais duomenimis ir seisminiais modeliais. Čupakos apylinkėse 5 balų ar didesni smūgiai, kaip nurodoma vietos vertinimuose, vidutiniškai pasikartoja maždaug kas keliolika metų, o silpnesni sukrėtimai registruojami gerokai dažniau.

    Ką daro tarnybos ir ko tikėtis?

    Po sukrėtimo tęsiami pastatų patikrinimai, ypač ligoninėse, mokyklose ir religiniuose bei istoriniuose objektuose, kur pažeidimai gali kelti papildomą pavojų. Gyventojai raginami laikytis vietos civilinės saugos nurodymų ir būti pasirengę pakartotiniams smūgiams, kurie po pagrindinio drebėjimo yra įprastas reiškinys.

    Kol kas didesnės apimties nuošliaužų ar kritinių kelių užtvarų nacionaliniuose maršrutuose nepatvirtinta, tačiau situacija stebima. Tarnybos taip pat vertina, ar nereikės papildomų laikinų evakuacijų zonose, kur pastatų būklė kelia abejonių.

  • Skamba kaip sensacija: Zinedine’as Zidane’as jau turi starto datą Prancūzijos rinktinėje

    Skamba kaip sensacija: Zinedine’as Zidane’as jau turi starto datą Prancūzijos rinktinėje

    Prancūzijos sporto dienraštis „L’Équipe“ skelbia, kad Zinedine’as Zidane’as turėtų tapti naujuoju Prancūzijos futbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu. Pasak publikacijos, legenda laikomas buvęs žaidėjas pareigas oficialiai perimtų rugsėjo 1 dieną, pakeisdamas Didier Deschamps’ą.

    Prancūzijos futbolo federacija šios informacijos kol kas nepatvirtino. Vis dėlto federacijos prezidentas Philippe’as Diallo yra užsiminęs, kad sprendimas dėl trenerio bus paskelbtas iki mėnesio pabaigos, todėl žiniasklaidos minima data tapo pagrindine diskusijų ašimi.

    Anot „Le Parisien“, Zidane’as jau dabar užkulisiuose dėlioja trenerių štabą ir dirba su ilgamečiu bendražygiu Davidu Bettoni. Pabrėžiama, kad pasirengimas vyksta itin uždarai, o konkrečių detalių apie planuojamą komandą ir darbo modelį viešumoje beveik nėra.

    Jei informacija pasitvirtins, pirmasis Zidane’o mačas prie rinktinės vairo turėtų įvykti išvykoje prieš Turkiją UEFA Tautų lygos rungtynėse. Vėliau Prancūzija namuose „Stade de France“ stadione turėtų priimti Italiją spalio 2 dieną.

    Deschamps’as, kaip primena Prancūzijos žiniasklaida, rinktinę treniravo 14 metų ir per šį laikotarpį sužaidė 185 rungtynes. Jo vadovaujama komanda laimėjo 2018 metų pasaulio čempionatą, 2020–2021 metų UEFA Tautų lygą, pasiekė Euro 2016 finalą ir 2022 metų pasaulio čempionato finalą.

    Zidane’as ir Deschamps’as buvo komandos draugai, kai Prancūzija 1998 metais namuose tapo pasaulio čempione. Trenerio karjeroje Zidane’as ryškiausiai suspindo Madrido „Real“ klube, kur su komanda 2016–2018 metais tris kartus iš eilės laimėjo UEFA Čempionų lygą – tai iki šiol išskirtinis pasiekimas modernioje eroje.

    Žiniasklaidos vertinimu, pirmasis didelis turnyras, kuriam Zidane’as galėtų ruoštis kaip rinktinės strategas, būtų Euro 2028 čempionatas. Tokia perspektyva federacijai leistų išlaikyti tęstinumą po ilgo Deschamps’o ciklo ir tuo pačiu pradėti naują etapą su vienu žinomiausių Prancūzijos futbolo vardų.