CP v2

Blog

  • Šią klaidą tręšiant spygliuočius daro daugelis: pavasarį geriau taip nepasielgti

    Šią klaidą tręšiant spygliuočius daro daugelis: pavasarį geriau taip nepasielgti

    Po žiemos spygliuočiai neretai praranda ryškesnę spalvą, atrodo nusilpę, perdžiūvę, o jų augimas sulėtėja. Norint padėti augalams, dažnas iškart griebiasi trąšų, juolab pavasaris laikomas tinkamiausiu metu medeliams ir krūmams papildomai pamaitinti. Tačiau problema ta, kad spygliuočiams tręšimas reikalingas ne visada, o netinkamai parinktos trąšos ar blogai pasirinktas laikas gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

    Remiantis „University of Maryland“ rekomendacijomis, sveiki, gerai įsišakniję ir jau subrendę sodo medžiai bei krūmai dažnai nereikalauja reguliaraus tręšimo. Spygliuočių atveju specialistai pataria būti ypač atsargiems, nes jų negili šaknų sistema yra jautri, o per didelės greitai veikiančių trąšų dozės gali ją pažeisti.

    Kada vis dėlto verta pagalvoti apie pavasarinį tręšimą? Tuomet, kai augalas akivaizdžiai silpsta: prastėja spyglių spalva, augimas menksta, laja retėja, o bendra būklė negerėja net ir sudarius tinkamas auginimo sąlygas. Jei spygliuotis tankus, spalva gera, o augimas stabilus, intensyvus tręšimas paprastai nėra būtinas.

    Geriausias laikas – ankstyvas pavasaris, kai dirva jau atitirpusi, bet augalas dar nepradėjęs intensyviai leisti naujų ūglių. Svarbu pataikyti į momentą, kai šaknys jau ima aktyviai pasisavinti maisto medžiagas, tuomet trąšos tampa realia pagalba sezono pradžioje.

    Patikimiausias pasirinkimas – kompleksinės spygliuočiams skirtos trąšos su vidutiniu azoto kiekiu, geriausia – lėto, kontroliuojamo veikimo. Dažniausiai rekomenduojamos granuliuotos trąšos, kurios maisto medžiagas atpalaiduoja palaipsniui: taip sumažėja pertręšimo rizika ir mažiau medžiagų išplaunama po lietaus. Spygliuočiams tai ypač aktualu, nes jie nemėgsta staigių „stiprių“ dozių.

    Renkantis produktą, verta ieškoti trąšų, pažymėtų kaip skirtų spygliuočiams, rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, taip pat ilgai veikiančių arba kontroliuojamo atpalaidavimo. Svarbiausia – nesivaikyti kuo didesnio azoto kiekio. Per stiprios trąšos gali suteikti greitą, bet tik vizualų efektą: paskatinti minkštus, jautresnius ūglius, padidinti augalo pažeidžiamumą ir kartu pakenkti šaknims.

    Naminių trąšų tema taip pat populiari, nes jos atrodo ekologiškos, pigios ir saugios. Vis dėlto ne viskas, kas tinka daržui, tinka spygliuočiams.

    Kavos tirščiai dažnai rekomenduojami augalams, mėgstantiems rūgštesnę dirvą. Jie gali papildyti dirvą organine medžiaga, tačiau spygliuočiams tai nėra pilnavertės trąšos: maisto medžiagų kiekis nėra prognozuojamas, todėl tirščiai nepakeis tinkamai parinktų trąšų. Juos galima naudoti kaip nedidelį priedą komposte arba labai plonai įmaišyti į paviršinį dirvos sluoksnį. Persistengus galima pabloginti dirvos struktūrą ir be reikalo ją per daug parūgštinti.

    Kompostas ir komposto arbata – vienas racionaliausių naminių pasirinkimų. Gerai perpuvęs kompostas gerina dirvos struktūrą, palaiko biologinį aktyvumą ir veikia švelniai. Nors jis nesukelia greito efekto kaip mineralinės trąšos, ilgainiui pagerina augimo sąlygas. Pakanka plono sluoksnio aplink augalą, neužpilant kamieno.

    Su medžio pelenais reikėtų būti atsargiausiems. Nors pelenai suteikia kalio, jie taip pat kelia dirvos pH, t. y. mažina rūgštingumą. Kadangi daug spygliuočių geriau auga silpnai rūgščioje dirvoje, pelenai gali labiau pakenkti nei padėti. Todėl spygliuočiams pelenai dažniausiai nėra pirmo pasirinkimo priemonė, o be dirvos pH įvertinimo jų geriau nenaudoti.

    Naudingas sprendimas yra mulčiavimas. Mulčias sumažina drėgmės garavimą, padeda palaikyti tolygesnę dirvos drėgmę, tampa fizine kliūtimi piktžolėms. Tam tinka susmulkinti lapai ar pušų žievė.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad tręšimas kartais tėra bandymas užmaskuoti gilesnę problemą. Ne kiekvienam spygliuočiui reikia stipriai rūgštinti dirvą, o rūgštinančių priemonių naudojimas neįvertinus dirvožemio gali situaciją pabloginti. Jei augalas atrodo prastai, priežastis gali būti ne trąšų trūkumas, o, pavyzdžiui, netinkamas drėkinimas, šaknų pažeidimai ar puvinys, dirvos uždruskėjimas, netinkama vieta, per sunki arba per prastai laidži dirva.

    Todėl, susidūrus su probleminiais augalais, geriau neveikti aklai, o pirmiausia išsiaiškinti tikrąją priežastį. Tik tuomet, derinant tinkamą priežiūrą ir atsakingą tręšimą, galima tikėtis aiškaus pagerėjimo.

    Tinkamai atliktas pavasarinis tręšimas gali padėti atkurti spyglių spalvą, sustiprinti sezono prieaugį, pagerinti augalo tankumą, padidinti atsparumą trumpalaikiam perdžiūvimui ir pagreitinti regeneraciją po žiemos. Tačiau svarbu pripažinti: trąšos neišsprendžia visų bėdų. Jei spygliuočiai ruduoti pradėjo dėl fiziologinės sausros, šaknų puvinio, dirvos uždruskėjimo ar netinkamos vietos, vien papildomas maitinimas nepadės.

    Trąšos veiksmingos tada, kai problema iš tiesų susijusi su maisto medžiagų stygiumi ar skurdžiu dirvožemiu, o kiti augalo poreikiai patenkinami. Specialistai pabrėžia, kad dažnai svarbiau už tręšimą yra tinkamas laistymas ir dirvos būklė. „University of Maryland“ atkreipia dėmesį, jog ypač jaunuose želdiniuose dirvos drėgmė dažnai turi didesnę reikšmę nei papildomos trąšos.

    Dar vienas labai geras įprotis – mulčiuoti žieve. Toks sluoksnis mažina garavimą, stabilizuoja dirvos temperatūrą ir laikui bėgant gerina jos struktūrą.

  • Sumaišykite šiuos 2 ingredientus ir pašaukite į orkaitę – riebalai bei pridegimai dings

    Sumaišykite šiuos 2 ingredientus ir pašaukite į orkaitę – riebalai bei pridegimai dings

    Nešvari orkaitė ne tik gadina net ir kruopščiai prižiūrimos virtuvės vaizdą, bet ir nėra higieniška. Prikepusio maisto likučiai, kaitinami aukštoje temperatūroje, gali skleisti nemalonų kvapą ir išskirti kenksmingas medžiagas. Jei vien mintis apie dar vieną šveitimą kelia stresą, verta išbandyti paprastus būdus, leidžiančius orkaitę išvalyti beveik be pastangų.

    Vienas universaliausių pagalbininkų namų tvarkai – valgomoji soda. Ji tinka ir įsisenėjusioms dėmėms orkaitėje: padeda pašalinti riebalus, neutralizuoja kvapus ir nesubraižo jautresnių paviršių. Į dubenį suberkite pakelį valgomosios sodos ir įpilkite tiek vandens, kad gautųsi tiršta pasta. Ją užtepkite ant nešvarių vietų (kuo dėmės didesnės, tuo storesnį sluoksnį naudokite) ir palikite maždaug 30 min. Vėliau nuvalykite kempinėle, o likučius pašalinkite drėgna šluoste.

    Kitas veiksmingas metodas – actas. Jis padeda įveikti įsisenėjusius nešvarumus ir pasižymi antibakteriniu poveikiu. Į karščiui atsparų indą supilkite vandenį ir actą santykiu 1:1, įlašinkite šiek tiek indų ploviklio. Indą padėkite ant vidurinės orkaitės lentynos ir įjunkite karšto oro režimą, nustatydami 150 laipsnių temperatūrą. Per 40 min. garai sudrėkins orkaitės vidų, o po kelių minučių nuo išjungimo pakaks viską perbraukti minkšta šluoste – pridegę likučiai turėtų lengvai pasišalinti.

    Jei orkaitė tik šiek tiek apsinešusi, gali pakakti citrinos. Šis būdas ypač tinka tiems, kurie valymą atlieka dažniau ir nenori aitraus acto kvapo.

    Į karščiui atsparų indą įpilkite apie 0,75 l vandens ir įspauskite 2 citrinų sultis. Dar geresniam efektui į tą patį indą galima įdėti citriną, supjaustytą griežinėliais. Indą dėkite ant vidurinės lentynos, įjunkite karšto oro režimą ir nustatykite 180 laipsnių temperatūrą. Po 2 val. orkaitę išjunkite ir palaukite, kol atvės. Tuomet vidų nuvalykite kempinėle – suminkštėję nešvarumai turėtų nusivalyti be vargo.

    Jei namuose neturite nei sodos, nei acto, stipresniems nešvarumams galima pasitelkti indaplovės tabletę. Joje esančios medžiagos tirpdo riebalus ir padeda atnaujinti paviršių. Tabletę padėkite ant gilesnės skardos arba karščiui atsparaus indo dugno ir užpilkite 5 stiklinėmis šilto vandens. Indą įdėkite į orkaitę, įjunkite karšto oro režimą ir nustatykite 150 laipsnių temperatūrą. Po 2–3 val. palaukite, kol orkaitė atvės, ir vidų nuvalykite drėgna šluoste.

  • Velykų išpažintis gali baigtis be išrišimo: kunigai įvardijo, kada jis nebus suteiktas

    Velykų išpažintis gali baigtis be išrišimo: kunigai įvardijo, kada jis nebus suteiktas

    Artėjant Velykoms – svarbiausiai krikščionims šventei – daugelis tikinčiųjų skuba atlikti išpažintį, kad galėtų priimti šventąją Komuniją. Bažnyčia primena pareigą bent kartą per metus atlikti išpažintį, o Velykų laikotarpiu priimti Komuniją. Nepriėmus Komunijos per Velykų laiką, tai laikoma sunkiu nuodėmės nusižengimu.

    Vis dėlto verta žinoti, kad ne kiekviena išpažintis automatiškai reiškia išrišimą. Kanonų teisėje pabrėžiama: jei klausytojas neturi abejonių dėl atgailaujančiojo nusiteikimo, o šis prašo išrišimo, jam negalima nei atsisakyti, nei vilkinti. Tai reiškia, kad kunigas negali savavališkai trukdyti žmogui gauti išrišimo.

    Tačiau esama situacijų, kai kunigui tenka pareiga išrišimo nesuteikti. Kanonų teisė nurodo, kad tikintysis, norėdamas gauti išganymo „vaistą“ – Atgailos sakramentą, turi būti taip nusiteikęs, jog atmesdamas padarytas nuodėmes ir turėdamas tvirtą pasiryžimą taisytis, atsiverstų į Dievą.

    Jei žmogus nuoširdžiai nesigaili dėl nuodėmių ir neturi noro keistis, o ketina ir toliau gyventi taip pat, išrišimas neturėtų būti suteikiamas. Panašiai nutinka ir tuomet, kai išpažįstantysis nuslepia sunkią nuodėmę arba sąmoningai klaidina išpažintį klausantį kunigą – tokia išpažintis laikoma negaliojančia. Tokiu atveju šventosios Komunijos priėmimas būtų dar viena sunki nuodėmė.

    Kunigai taip pat pažymi, kad išrišimo negalima suteikti asmeniui, kuris gyvena vadinamajame konkubinate ir neketina nieko keisti. „Tas, kuris iki santuokos gyvena kartu su vaikinu ar mergina ir gyvena kaip sutuoktiniai, nors jais nėra, išrišimo negaus, nebent pažadės taisytis ir išsikels“, – aiškina kun. Januszas Gręźlikowskis portale „katolik.pl“.

    Pasak jo, panašus principas galioja ir tais atvejais, kai du žmonės gyvena kaip vyras ir žmona, tačiau neturi valios situacijos keisti – tuomet nėra pasiryžimo taisytis, todėl nėra ir sąlygų išrišimui. Kunigas mini ir vadinamąjį „notorinį“ konkubinatą, kai pora kartu negyvena, bet nuolat ir sistemiškai palaiko artimą ryšį, pažeisdama šeštąjį įsakymą. Tokiu atveju, norint gauti išrišimą, būtina nutraukti tokią pažintį.

    Kita būtina sąlyga – pasiryžimas atlyginti žalą. Kun. Januszo Gręźlikowskio teigimu, svarbu siekti atitaisymo už kiekvieną nuodėmę – tiek Dievui, tiek artimui – ir, be to, atlikti kunigo paskirtą atgailą.

    Dvasininkai pabrėžia, kad išrišimo nesuteikimas išpažintyje nėra Bažnyčios „atstūmimas“. Tai veikiau kvietimas įsigilinti į savo situaciją ir žingsnis, skatinantis rimtai peržiūrėti gyvenimo pasirinkimus. Žmogui, kuris negavo išrišimo, rekomenduojama įsiklausyti į išpažintį klausiusio kunigo nurodymus.

    Kunigas, nusprendęs išrišimo nesuteikti, paprastai paaiškina tokio sprendimo priežastis ir pasiūlo konkrečius žingsnius, kurių reikėtų imtis. Jei išpažįstantysis nuo klausyklos pasitraukia be išrišimo ir jaučia kartėlį, nesupratimą ar neteisybę, gali būti naudinga šią situaciją aptarti su kitu kunigu.

    Kai žmogus pašalina priežastį, dėl kurios išrišimas nebuvo suteiktas, jis gali vėl prieiti prie išpažinties. Tuomet svarbu pasakyti, kad praėjusį kartą išrišimo negavo, nurodyti priežastį, o po to išpažinti tas pačias nuodėmes, kurios buvo išvardytos anksčiau, taip pat ir naujas.

  • Citrininė Velykų boba, kuri visada pavyksta: štai influencerės triukas, dėl kurio tirpsta

    Citrininė Velykų boba, kuri visada pavyksta: štai influencerės triukas, dėl kurio tirpsta

    Planuojate Velykų kepinius ir ieškote recepto, kuris nenuviltų? Socialiniuose tinkluose populiarumo sulaukė influencerės „Ania Bardowska“ siūloma idėja – minkšta, drėgna ir ryškiai citrininė Velykų boba, kuri, anot jos, pavyksta visada.

    Velykų stalui, šalia margučių ir kitų tradicinių desertų, dažnai kepami ir įvairių rūšių pyragai – vieni renkasi varškės pyragą, kiti aguoninį vyniotinį ar mazurką. Vis dėlto boba išlieka vienu atpažįstamiausių šventinių kepinių, o namuose keptas variantas daugeliui atrodo patrauklesnis už pirktinį.

    „Iš šio recepto boba išeina drėgna, minkšta ir labai citrininė. Dingsta per greitai!“, – socialiniuose tinkluose rašė „Ania Bardowska“.

    Ji taip pat pasidalijo ir gaminimo eiga – tereikia laikytis kelių paprastų žingsnių.

    Gaminimo būdas:

    1. Kiaušinius su cukrumi išplakite iki šviesios, purios masės. Toliau plakdami plona srovele supilkite aliejų.

    2. Sudėkite jogurtą ir įmaišykite citrinos žievelę. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir suberkite į tešlą. Įbėrus miltų, plakite tik kelias sekundes – tiek, kad ingredientai susijungtų.

    3. Tešlą supilkite į sviestu išteptą ir miltais pabarstytą formą.

    4. Kepkite 170 laipsnių temperatūroje (kaitinimas iš viršaus ir apačios) apie 45–55 minutes. Iškepimą patikrinkite mediniu pagaliuku – jis turi likti sausas.

  • Batatų ir baltymų duetas lieknėjimui: 5 sotūs receptai, kuriuos paruošite labai greitai

    Batatų ir baltymų duetas lieknėjimui: 5 sotūs receptai, kuriuos paruošite labai greitai

    Batatus dievinu ir prie jų reguliariai grįžtu tada, kai noriu maitintis sveikiau, bet kartu nenoriu vaikščioti alkana. Ši daržovė natūraliai saldi, labai soti ir puikiai dera tiek su sūriais priedais, tiek su kiaušiniais ar pieno produktais. Labiausiai mėgstu batatus derinti su baltymų turinčiais produktais – tuomet patiekalas tikrai pasotina ilgam.

    Žemiau – mano mėgstamiausi receptai, kuriuose batatas atlieka pagrindinį vaidmenį. Jie dažnai atsiranda mano virtuvėje, kai norisi paprastai, skaniai ir sočiai.

    Vienas iš tų pietų, kuriuos gaminu, kai norisi sotaus, bet lengvesnio maisto. Keptas batatas būna minkštas ir švelniai saldus, o kalakutienos faršas suteikia solidžią baltymų porciją. Skonį puikiai subalansuoja sūri feta ir kreminis jogurtinis česnakinis padažas.

    Ingredientai:

    Gaminimas:

    Kai norisi spalvingo patiekalo su daug skirtingų komponentų, gaminu „bowl“ tipo dubenėlį. Tai taip pat puikus būdas panaudoti tai, ką tuo metu turiu šaldytuve. Batatas tokiame dubenėlyje visada suteikia sotumo jausmą, o baltymų priedas užtikrina, kad užteks energijos kelioms valandoms.

    Ingredientai:

    Gaminimas:

    Tai viena mano mėgstamiausių pusryčių idėjų: greita, paprasta ir tikrai soti. Saldokas batatas ir kreminė kiaušinienė puikiai papildo vienas kitą.

    Ingredientai:

    Gaminimas:

    Kartais norisi „comfort food“, tik lengvesnės versijos. Tuomet gaminu batatų virtinukus. Jie švelnūs, lengvai saldūs ir skanūs tiek su sūriais priedais, tiek su jogurtu.

    Ingredientai:

    Gaminimas:

    Šį receptą dažnai renkuosi greitiems pusryčiams arba vakarienei. Blynai viduje būna minkšti, išorėje – lengvai traškūs, o dėl varškės turi nemažai baltymų.

    Ingredientai:

    Gaminimas:

    Dažniausiai patiekiu su natūraliu jogurtu ir svogūnų laiškais.

  • Velykų stalo hitas, kurį suvalgys iki paskutinio šaukšto: tobulo totoriško padažo receptas

    Velykų stalo hitas, kurį suvalgys iki paskutinio šaukšto: tobulo totoriško padažo receptas

    Totoriškas padažas – vienas populiariausių šaltų padažų, kuris per Velykas dažniausiai patiekiamas prie mėsos gaminių, kiaušinių, dešrelių ar duonos. Jį paruošti galima greitai, o skonis paprastai patinka ir namiškiams, ir svečiams.

    Šis kremiškas padažas dažniausiai gaminamas majonezo pagrindu, neretai papildomas jogurtu arba grietine. Skonį jam suteikia smulkiai pjaustyti, ryškesnio skonio priedai – žolelės bei marinuotos daržovės, ypač marinuoti grybai.

    Totoriškas padažas dažnai valgomas tarsi užtepėlė ar salotos: jis puikiai dera su šalta mėsa, kumpiais, žuvimi, silkėmis bei duona. Jo skonis paprastai apibūdinamas kaip rūgštokas, pikantiškas ir ryškus.

    Nors padažas laikomas lenkų virtuvės klasika ir daugelis turi savo patikrintą receptą, pavadinimas gali klaidinti – šis patiekalas nėra kilęs iš totorių. Jo populiarumas ypač išaugo XIX amžiuje, kai plačiau paplito majonezas.

    Totoriškas padažas itin siejamas su Velykomis: nors tai nėra privalomas šventinis patiekalas, būtent per šias šventes jis dažnai atsiranda ant daugelio stalų. Žemiau – paprastas receptas, kuris paprastai nenuvilia.

    Ingredientai:

    Marinuoti grybai (geriausia miško), rauginti agurkai, baltoji svogūno galvutė, majonezas, garstyčios, druska ir pipirai (pagal skonį).

    Gaminimas:

    1. Marinuotus grybus gerai nusausinkite sietelyje ir supjaustykite smulkiais kubeliais.

    2. Raugintus agurkus taip pat supjaustykite kubeliais, taip pat smulkiai supjaustykite baltąjį svogūną.

    3. Visus pjaustytus ingredientus sudėkite į dubenį ir gerai išmaišykite. Tuomet įdėkite majonezo, įmaišykite garstyčių ir pagardinkite pagal skonį.

    4. Dar kartą viską kruopščiai išmaišykite ir padėkite į šaldytuvą, kad skoniai susijungtų.

    Skanaus!

    Namų gamybos totorišką padažą šaldytuve galima saugiai laikyti apie 5–7 dienas. Svarbu jį laikyti sandariai uždarytame stiklainyje ar inde, geriausia – šalčiausioje šaldytuvo vietoje. Šio padažo šaldyti nerekomenduojama: dėl didelio majonezo ir grietinės kiekio atitirpinus jis gali išsisluoksniuoti, o konsistencija taps vandeninga.

  • NASA nuotraukos vėl kaitina vaizduotę: Marse aptiko piramidę primenančią „Candor“ struktūrą

    NASA nuotraukos vėl kaitina vaizduotę: Marse aptiko piramidę primenančią „Candor“ struktūrą

    Gali pasirodyti, kad Marse nevyksta nieko ypatingo, tačiau ši dulkėta, rausva planeta nuolat pateikia įdomių vaizdų. Dažniausiai jie susiję su uolienomis – jų ten tiek daug, o per milijardus metų vykusi erozija kartais suformuoja darinius, kurie, pažvelgus tam tikru kampu, primena dirbtines ar net biologines struktūras.

    Tai kiek primena „beždžionių ir rašomųjų mašinėlių“ metaforą: ne visada gausi šedevrą, bet kartais pasitaiko vaizdų, kurie priverčia suabejoti, ką iš tiesų matai. Marsas ne kartą sukėlė diskusijų dėl netikėtų formų, o naujausias triukšmas kilo dėl akį traukiančio darinio, primenančio trijų pusių piramidę. Jis yra vėjo išgraužtame slėnyje, vadinamame Kandoro chasma.

    Šis darinys pirmą kartą pastebėtas dar 2002 m., tačiau pastaruoju metu vėl atsidūrė dėmesio centre po to, kai socialiniuose tinkluose juo pasidalijo kino kūrėjas Brianas Cory Dobbsas. Anksčiau jis yra skleidęs idėją, kad „NASA“ nuotraukose esą matyti dirbtinių struktūrų Marse įrodymai. Įrašas greitai išplito, o apkarpytos darinio nuotraukos ėmė cirkuliuoti socialiniuose tinkluose ir bulvarinėje žiniasklaidoje.

    Svarbu tai, kad patys vaizdai yra tikri – tai „NASA“ orbitinių aparatų duomenys, pirmą kartą regioną užfiksavę 2001 m. Ankstyviausias dokumentuotas „piramidės“ identifikavimas siekia 2002 m., kai nepriklausomas tyrėjas Wilmeris Faustas atkreipė dėmesį į keistą detalę „Mars Global Surveyor“ nuotraukoje. Vėlesni teiginiai apie dar ankstesnį atradimą laikui bėgant kito ir nebuvo nuoseklūs, tačiau vienas dalykas išliko: vadinamasis Kandoro tetraedras atrodė išties intriguojančiai.

    Nuo to laiko šį regioną fotografavo ir kiti orbitiniai aparatai, ypač „HiRISE“ kamera, esanti „NASA“ zonde „Mars Reconnaissance Orbiter“. Didelės raiškos vaizdai išties įspūdingi, tačiau pažvelgus plačiau ir įvertinus aplinkinį reljefą, „tetraedras“ ima atrodyti vis mažiau paslaptingas: tai greičiau kiek nelygus kalnas, suformuotas tų pačių erozijos procesų, kurie suformavo ir aplinkines bedugnes.

    Kandoro chasma yra vienas didžiausių Marso kanjonų. Manoma, kad per milijardus metų jį formavo vanduo, nuošliaužos, vėjas ir galbūt net tektoninis aktyvumas. Šioje teritorijoje gausu geologinių darinių, kuriuos mokslininkai vadina iškiliais reljefo „gumbais“ – tai anksčiau po nuosėdomis slėptos uolienos, pasirodžiusios paviršiuje, kai aplinkinė mažiau atspari uoliena buvo išnešiota erozijos. Tokie dariniai nėra maži: jų skersmuo gali siekti iki kilometro, o aukštis – keliasdešimt metrų.

    Kandoro tetraedras, kaip skelbiama, yra maždaug 290 metrų skersmens ir apie 145 metrų aukščio. Tai kiek aukštesnis nei įprasti tokio tipo iškilimai, tačiau vis tiek dera bendrame vaizde, kuriame sluoksniuotos uolienos ilgainiui virsta atskiromis kalvomis.

    Be to, panašių natūralių „piramidžių“ galima rasti ir Žemėje. Pavyzdžiui, Kolumbijoje esantis kalnas Cerro Tusa iškyla 457 metrus virš aplinkinio reljefo, o jo pagrindo plotis siekia apie 1,8 kilometro. Kinijos Guidžou provincija taip pat garsėja piramidės formos kalnais.

    Atidžiau įsižiūrėjus į Marso darinio nuotraukas matyti, kad jis stūkso tarp vėjo suformuotų smėlio bangelių – reljefo briaunų, rodančių, jog erozija vyksta ir dabar. Taip pat pastebima, kad „piramidės“ šlaitai nėra geometriškai tikslūs: jie nelygūs, su gūbriais, o trys pusės tarpusavyje nėra vienodo dydžio – tai mažai primena žmogaus rankomis sukurtą objektą.

    Žmogaus gebėjimas atpažinti raštus yra itin stiprus – dažnai ieškome prasmės ten, kur jos gali ir nebūti. Šis reiškinys vadinamas pareidolija: dėl jo žmonėms kartais atrodo, kad uolienose ar šešėliuose mato veidus, figūras ar „konstrukcijas“. Geometrinės formos ypač greitai patraukia dėmesį, todėl nenuostabu, kad kai kurie Marso vaizdai taip greitai tampa sensacija.

    Vis dėlto Marsui nereikia mūsų vaizduotės pagražinimų, kad būtų įdomus. Planetos geologija ir klimatas sukūrė kraštovaizdžius, kurie vienu metu atrodo ir pažįstami, ir visiškai svetimi. O tokios technologijos kaip „Mars Reconnaissance Orbiter“ leidžia juos tyrinėti ypač detaliai – tarsi mintimis nusikelti prie stačių uolų, slėnių ir atšiaurių lygumų, kur milijardus metų skamba tik vėjas.

  • Mokslininkai atskleidė, kokia Marso gravitacija gali pakeisti žmogaus raumenis – riba stebina

    Mokslininkai atskleidė, kokia Marso gravitacija gali pakeisti žmogaus raumenis – riba stebina

    „NASA“ ir Kinijos nacionalinė kosmoso agentūra „CNSA“ planuoja siųsti astronautus į Marsą jau kitą dešimtmetį.

    Toks ambicingas tikslas reikalauja itin kruopštaus planavimo, didelio masto tyrimų ir iš anksto parengtų sprendimų galimiems iššūkiams. Vienas svarbiausių klausimų – astronautų sveikata ir saugumas.

    Be rizikų, susijusių su ilga kelione – padidėjusia radiacijos doze ir ilgalaikio buvimo mikrogravitacijoje poveikiu – yra ir pats Marsas. Jo gravitacija siekia apie 38 proc. Žemės gravitacijos.

    Tokios sąlygos gali kelti ilgalaikių sveikatos grėsmių, todėl tarptautinė mokslininkų komanda aiškinasi, kaip Marso gravitacija paveiktų vieną svarbiausių žmogaus sveikatos komponentų – griaučių raumenis.

    Griaučių raumenys yra gausiausias žmogaus kūno audinys, sudarantis daugiau nei 40 proc. visos kūno masės. Jie būtini judėjimui ir metabolinei sveikatai. Be to, šis audinys ypač jautrus sumažintai mechaninei apkrovai: mažesnė gravitacija gali lemti ryškų raumenų jėgos, dydžio ir funkcijos praradimą. Todėl svarbu suprasti, kaip raumenų audinys prisitaikytų prie Marso aplinkos.

    Tyrimą vykdė mokslininkai iš Cukubos universiteto Medicinos instituto, „Tohoku Medical Megabank Organization“, „Advanced Research Center for Innovations in Next-Generation Medicine (INGEM)“, „Beth Israel Deaconess Medical Center“, „Brigham and Women’s Hospital“, Japonijos kosmoso tyrimų agentūros „JAXA“ Kosminės aplinkos panaudojimo centro ir kelių universitetų. Rezultatai paskelbti žurnale „Science Advances“.

    Eksperimento metu komanda analizavo, kaip sumažinta gravitacija veikia griaučių raumenis 24 pelėms, kurios buvo išsiųstos į „JAXA“ eksperimentinį modulį „Kibo“.

    Ten jos buvo patalpintos „JAXA“ sukurtame centrifugos įrenginyje „Multiple Artificial-gravity Research System (MARS)“. Per 28 dienas pelės buvo veikiamos keturiais skirtingais gravitacijos lygiais: mikrogravitacija, 0,33 g, 0,67 g ir 1 g.

    Prieš skrydį pelėms atlikti tyrimai „NASA“ Kenedžio kosminiame centre, o grįžus jos ten pat buvo pakartotinai ištirtos ir paimti mėginiai.

    Mėginius vėliau analizavo Rod Ailando universiteto „University of Rhode Island (URI)“ Mitybos katedros Metabolizmo ir raumenų biologijos laboratorijos „Metabolism and Muscle Biology Lab (MMBL)“ mokslininkai. Kaip teigė MMBL vadovė profesorė Marie Mortreux:

    „Nors Žemėje galime imituoti kosminį skrydį su žmonėmis, tai yra itin sudėtinga ir brangu. Turime centrifugas, kurios gali laikinai paveikti žmones tam tikrais gravitacijos lygiais, tačiau poveikis nėra nei vienalytis, nei pastovus.

    Pasirinkome vienodais intervalais atskirtus gravitacijos lygius, kad geriau matytume kiekvienos sistemos reakciją į gravitaciją. Grupė, veikiama 0,33 g, buvo itin arti Marso gravitacijos (0,38 g). Šios grupės rezultatus galima paversti praktiniais veiksmais, kurie padėtų įgyvendinti Marso tyrinėjimą.“

    Grįžus pelėms į Žemę, Mortreux ir jos komanda įvertino jų svorį, jėgą bei judėjimą. Analizė parodė, kad 0,33 g reikšmingai sumažino skrydžio sukeltą raumenų nykimą, o esant 0,67 g raumenų atrofijos buvo išvengta visiškai.

    Taip pat buvo matuojama priekinių galūnių suėmimo jėga, pasitelkiant elektrinės varžos miografiją (EIM). Šie duomenys rodė, kad 0,67 g pakanka raumenų veiklai palaikyti.

    Apibendrinti rezultatai leidžia teigti, kad 0,67 g gali būti kritinė riba, padedanti sumažinti ilgalaikio kosminio skrydžio sukeltą raumenų atrofiją.

    Be to, analizuojant pelių kraujo plazmą identifikuota 11 metabolitų, kurių pokyčiai priklausė nuo gravitacijos lygio. Mokslininkai mano, kad ateityje jie galėtų tapti biomarkeriais, padedančiais stebėti astronautų fiziologinį prisitaikymą.

    Šis darbas tęsia ankstesnius Mortreux tyrimus, atliktus kartu su profesore Mary Bouxsein (viena iš straipsnio bendraautorių) Harvardo medicinos mokykloje. Bouxsein dar 2010-ųjų pradžioje sukūrė antžeminį pelių dalinės gravitacijos modelį, o Mortreux Harvarde sukūrė žiurkių dalinės gravitacijos modelį. Todėl abi tyrėjos gerai pažįsta skirtingų gravitacijos lygių poveikį kaulų ir raumenų audiniams.

    Kaip pažymėjo Mortreux, vienas svarbiausių šio tyrimo aspektų – galimybė patikrinti, ar antžeminiai rezultatai pasikartoja orbitoje, kai sumažinama mechaninė apkrova:

    „Kadangi šios misijos tikslas buvo įvertinti gravitaciją kaip tęstinį spektrą, turėjome idealią galimybę pamatyti, ar mūsų antžeminiai rezultatai duoda panašius efektus, kai orbitoje taikoma sumažinta mechaninė apkrova“, – sakė M. Mortreux.

    Tyrimo išvada aiški: būsimoms misijoms į Marsą teks rimtai spręsti raumenų masės ir jėgos mažėjimo problemą per ilgą kelionę tarp Žemės ir Marso.

    Astronautams reikia nuolat atlikti mokslines užduotis, išlaikyti judrumą ir raumenų jėgą. Tai svarbu ne tik misijos metu, bet ir sugrįžus į Žemę, kai organizmui tenka iš naujo prisitaikyti prie įprastos gravitacijos.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad ateities kosminių kelionių planuose gali praversti dirbtinės gravitacijos sprendimai, pavyzdžiui, besisukančios konstrukcijos, kurios padėtų sumažinti ilgalaikės mikrogravitacijos žalą.

  • Mokslininkai atskleidė: kalbėjimo greitis gali išduoti ankstyvą protinį silpnėjimą

    Mokslininkai atskleidė: kalbėjimo greitis gali išduoti ankstyvą protinį silpnėjimą

    Ankstyvieji Alzheimerio ligos požymiai gali slypėti žmogaus kalboje, tačiau kol kas nėra iki galo aišku, kurie tarimo ir kalbėjimo niuansai diagnozei yra svarbiausi.

    2023 m. atliktas tyrimas leidžia manyti, kad senstant svarbiau tampa ne tai, ką sakome, o kaip tai pasakome. „Toronto universiteto“ mokslininkai teigia, jog kasdienės kalbos tempas gali būti tikslesnis kognityvinio silpnėjimo rodiklis nei sunkumai prisimenant konkretų žodį.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad bendro kalbėjimo greičio pokyčiai gali atspindėti pokyčius smegenyse“, – tyrimo publikavimo metu sakė kognityvinis neurologas Jedas Meltzeris.

    „Tai leidžia manyti, kad kalbėjimo greitis turėtų būti vertinamas kaip standartinių kognityvinių testų dalis – taip gydytojai galėtų greičiau pastebėti silpnėjimo požymius, o vyresnio amžiaus žmonės turėtų daugiau galimybių rūpintis smegenų sveikata“, – pridūrė jis.

    Vadinamasis „žodis ant liežuvio galo“ (lethologica) reiškinys pažįstamas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms. Vis dėlto su amžiumi daiktų pavadinimus prisiminti gali būti vis sunkiau, ypač po 60 metų.

    Siekdami išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, tyrėjai paprašė 125 sveikų 18–90 metų suaugusiųjų išsamiai apibūdinti pateiktą sceną.

    Vėliau dalyviams buvo rodomi kasdieniai objektai, o kartu jie klausėsi garso įrašų, kurie turėjo arba padėti, arba suklaidinti.

    Pavyzdžiui, rodant šluotos nuotrauką, garso įraše galėjo būti ištariamas panašiai skambantis žodis, kuris dėl rimo palengvina teisingo atsakymo prisiminimą. Tačiau kitu atveju dalyviai galėjo išgirsti susijusį žodį (pavyzdžiui, šluostę), kuris akimirkai nukreipia mintį į šalį.

    Tyrimas parodė: kuo greitesnė buvo natūrali dalyvių kalba pirmojoje užduotyje, tuo sparčiau jie pateikdavo atsakymus antrojoje.

    Rezultatai dera su vadinamąja apdorojimo greičio teorija: ji teigia, kad kognityvinio silpnėjimo centre yra bendras informacijos apdorojimo sulėtėjimas, o ne vien atminties „centrų“ silpnėjimas.

    „Akivaizdu, kad vyresni suaugusieji įvairias kognityvines užduotis atlieka gerokai lėčiau nei jaunesni – įskaitant žodžių produkcijos užduotis, tokias kaip paveikslėlių įvardijimas, atsakymai į klausimus ar rašytų žodžių skaitymas“, – aiškino psichologo Hsi T. Wei vadovaujama „Toronto universiteto“ komanda.

    „Natūralioje kalboje vyresni žmonės taip pat dažniau daro nesklandumų – pasitaiko neužpildytų ir užpildytų pauzių (pavyzdžiui, „uh“ ir „um“), be to, jų kalbėjimo tempas apskritai būna lėtesnis“, – pridūrė tyrėjai.

    2024 m. publikuotame tekste „The Conversation“ demencijos tyrėja Claire Lancaster pažymėjo, kad „Toronto“ komandos darbas „atvėrė įdomias galimybes… parodė, jog kognityvinius pokyčius gali išduoti ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, kaip greitai tai pasakome“.

    Pastaruoju metu kai kurie dirbtinio intelekto algoritmai, analizuodami kalbos ypatumus, mėgino prognozuoti Alzheimerio diagnozę, o tikslumas siekė 78,5 proc.

    Kiti tyrimai nustatė, kad žmonės, kurių smegenyse aptinkama daugiau amiloidinių plokštelių požymių, 1,2 karto dažniau patiria su kalba susijusių sunkumų. Amiloidinės plokštelės, kaip ir tau baltymo sankaupos, laikomos vienais pagrindinių Alzheimerio ligos požymių.

    2024 m. „Stanfordo universiteto“ tyrėjų vadovaujamas darbas parodė, kad ilgesnės pauzės ir lėtesnis kalbėjimo tempas siejasi su didesniu susivijusių tau baltymų kiekiu.

    237 kognityvinių sutrikimų neturinčių suaugusiųjų neurovizualizacijos duomenys leidžia manyti, kad didesnė tau „našta“ dažniau siejama su lėtesniu kalbėjimu, ilgesnėmis pauzėmis tarp frazių ir didesniu pauzių skaičiumi apskritai.

    Įdomu tai, kad dalyviai, kurių smegenyse buvo daugiau tau požymių, nebūtinai prasčiau susidorodavo su atminties atgaminimo testais. Gali būti, kad jie vis dar randa teisingą atsakymą, tačiau tam prireikia daugiau laiko – todėl kalba lėtėja ir daugėja pauzių.

    Jeigu ši prielaida teisinga, tuomet kalbos ypatumai atliekant atminties atgaminimo užduotis galėtų suteikti naujos informacijos apie žmogaus neurologinę būklę – tokios, kurios tradiciniai testai ne visada užfiksuoja.

    „Tai rodo, kad kalbos pokyčiai gali atspindėti Alzheimerio ligos patologijos vystymąsi net ir tada, kai dar nėra akivaizdaus kognityvinio sutrikimo“, – daro išvadą 2023 m. tyrimo autoriai.

    „Ypač perspektyvu būtų analizuoti kalbą, kai po tam tikro laiko prašoma atpasakoti istoriją – tai yra uždelsto atgaminimo užduotyje“, – rašo komanda.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabar reikia ilgalaikių tyrimų: būtina stebėti žmones, kurie atminties testus atlieka lėčiau, ir įvertinti, ar vėliau jiems iš tiesų dažniau išsivysto demencija ar kiti kognityviniai sutrikimai.

    Be to, net ir nustačius padidėjusias tau sankaupas ar amiloidines plokšteles smegenyse, tai dar nereiškia, kad žmogui neišvengiamai išsivystys Alzheimerio liga.

    Nors darbo dar daug, mokslininkai vis labiau artėja prie to, kad iššifruotų subtilius žmogaus kalbos niuansus ir geriau suprastų, ką mūsų žodžiai bei jų tartis pasako apie smegenų būklę.

    2023 m. tyrimas publikuotas žurnale „Aging, Neuropsychology, and Cognition“.

    Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 m. liepą.

  • Mirtina, bet ne viskas baigiasi ligoninėje: meningitas palieka pasekmes visam gyvenimui

    Mirtina, bet ne viskas baigiasi ligoninėje: meningitas palieka pasekmes visam gyvenimui

    Bakterinis meningitas vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre – apie naujus atvejus pranešta Naujojoje Zelandijoje, siejant juos su „Otago universitetu“, taip pat fiksuojamas sparčiai augantis protrūkis Anglijoje, „Kento universitete“.

    Ši liga seniai žinoma kaip ūmi ir mirtinai pavojinga. „Pasaulio sveikatos organizacijos“ vertinimu, net ir laiku suteikus medicinos pagalbą bei skyrus antibiotikų, maždaug vienas iš šešių užsikrėtusių žmonių miršta.

    Tačiau nors ši statistika dažnai patenka į antraštes, daug mažiau kalbama apie tai, kas nutinka tiems, kuriems pavyksta išgyventi. Dalis mokslinių tyrimų iki šiol daugiausia dėmesio skyrė ūmiajai ligos fazei, kai pacientai gydomi ligoninėje. Toks požiūris netiesiogiai sustiprina įsitikinimą, kad meningitas yra trumpalaikė liga, o išrašius pacientą viskas esą baigta.

    Vis dėlto taip nėra. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad didelė dalis persirgusiųjų patiria ilgalaikių, gyvenimą keičiančių fizinių, psichologinių ir socialinių pasekmių, kurios tęsiasi gerokai ilgiau nei ūmus gydymo laikotarpis.

    Naujajame tyrime, atliktame Naujojoje Zelandijoje, buvo siekiama detaliau suprasti, kaip atrodo gyvenimas po persirgto bakterinio meningito. Bendradarbiaujant su organizacija „Meningitis Foundation Aotearoa New Zealand“, buvo surinkti 16 suaugusiųjų apklausos atsakymai, o vėliau su dešimtimi jų atlikti išsamūs interviu. Tai leido sudaryti individualizuotą, niuansuotą vaizdą, ką iš tiesų reiškia atsigavimas po šios infekcijos.

    Tyrimo dalyviai pabrėžė, kad bakterinis meningitas jiems tapo ne trumpu epizodu, o ilgalaike būsena su plačiomis pasekmėmis. Jie pasakojo, jog po išrašymo iš ligoninės patyrė įvairius lėtinius padarinius: nuolatinį nuovargį, dėmesio sutrikimus, atminties problemas, sunkumus valdant emocijas, besitęsiančius galvos skausmus, taip pat judėjimo, regos ar klausos sutrikimus.

    Kai kuriems šios pasekmės tapo negrįžtamos, kitiems – tęsėsi metų metus.

    Nuolatiniai simptomai stipriai paveikė kasdienį gyvenimą: galimybes dirbti ir išsilaikyti, mokytis, palaikyti santykius. Tai, pasak dalyvių, turėjo ir rimtų pasekmių psichikos sveikatai – jie siejo savo patirtis su nerimu, depresija, savižudiškomis mintimis.

    „Man atrodė, kad mano gyvenimas jau visiškai baigtas“, – taip savo būseną apibūdino vienas iš tyrimo dalyvių.

    Pasak tyrėjų, situaciją sunkino ir informacijos stoka: žmonės teigė negavę aiškių, praktiškai pritaikomų gydytojų rekomendacijų apie galimus padarinius bei realias pasveikimo trajektorijas. Šis informacijos vakuumas, jų teigimu, apsunkino prisitaikymą prie pasikeitusio gyvenimo, o kai kurie jautėsi palikti likimo valiai ir nežinojo, kur kreiptis pagalbos.

    Interviu dalyviai taip pat nurodė, kad jiems nebuvo pasiūlytas psichikos sveikatos stebėjimas ar pagalba, nors gyvybei pavojingos diagnozės patirtis yra žinomas potrauminio streso sutrikimo rizikos veiksnys. Kai kurie pasakojo, jog iš ligoninės buvo išleisti šoko būsenoje, neturėdami aiškaus tolesnio gydymo plano, šeimos gydytojo priežiūros schemos ar siuntimų pas specialistus.

    „Kai galiausiai buvau išrašyta, nebuvo jokios paramos. Nebuvo jokio lankstinuko, kuris paaiškintų, kad galiu su kuo nors pasikalbėti, ar sąrašo, kokių šalutinių reiškinių galiu tikėtis“, – teigė viena dalyvė.

    Tyrimas atskleidė, kad sveikatos priežiūros sistemoje dažnai dominuoja ūmios būklės gydymas, o po išrašymo pacientai traktuojami tarsi jau pasveikę ir netrukus galėsiantys grįžti į įprastą gyvenimą. Keliems dalyviams gydytojai esą rekomendavo sugrįžti į darbą ar mokslus per kelias savaites.

    Tačiau daugeliui tai pasirodė esanti klaidinanti ir pernelyg optimistinė prognozė – po meningito patirti sutrikimai ribojo jų galimybes dirbti, mokytis ar bendrauti mėnesius ar net metus.

    Neturint formalios poūmio priežiūros, svarbia atrama tapo artimieji. Dalis tyrimo dalyvių pasakojo, kad iš ligoninės buvo išleisti būdami tokios būklės, jog negalėjo patys pavalgyti ar judėti be pagalbos, todėl šeimos ir draugų parama buvo gyvybiškai reikalinga.

    Tyrėjų išvada aiški: bakterinis meningitas yra kur kas daugiau nei vien gyvybei pavojinga infekcija. Tai ūmi liga, kuri gali palikti sunkių lėtinių pasekmių – jos dažnai nepakankamai įvertinamos, menkai atpažįstamos ir neretai lieka be tinkamo tęstinio palaikymo.

    Kartu su pastangomis didinti skiepijimo apimtis ir gerinti ankstyvą simptomų atpažinimą, būtina stiprinti pagalbą tiems, kurie gyvena su šios ligos pasekmėmis. Pacientams ir jų šeimoms reikia realistiškos informacijos, aiškaus sveikimo plano ir jautrios, į ilgalaikius poreikius reaguojančios pagalbos.