Blog

Hiustonas (AP) – Dar nespėję atsigauti po sėkmingo skrydžio aplink Mėnulį, „Artemis II“ misijos astronautai antradienį užfiksavo dar vieną istorijos puslapį: pakeliui namo iš Mėnulio jie radijo ryšiu susisiekė su Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) dirbančiais kolegomis, esančiais už šimtų tūkstančių mylių.

Pranešama, kad tai buvo pirmasis istorijoje radijo ryšys tarp Mėnulio laivo ir kosminės stoties. „NASA“ „Apollo“ misijų įgulos šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose tokios galimybės neturėjo – tuo metu už Žemės orbitos ribų tiesiog nebuvo kitos įgulos.

„Mes laukėme to taip, kaip jūs net neįsivaizduojate“, – ryšio metu sakė „Artemis II“ vadas Reid Wiseman.

„Artemis II“ astronautė Christina Koch ir TKS esanti Jessica Meir džiaugėsi netikėtu, nors ir per 230 tūkst. mylių (apie 370 tūkst. kilometrų) atstumą vykusiu susitikimu. Abi astronautės 2019 m. kartu dalyvavo pirmajame pasaulyje vien moterų atliktame išėjime į atvirą kosmosą prie orbitinės laboratorijos.

„Savo astro-seseriai“ Koch sakė tikėjusi, kad dar kartą susitiks kosmose, tačiau nesitikėjusi, jog tai įvyks būtent taip. „Aš niekada negalvojau, kad tai bus taip – tai nuostabu“, – teigė ji.

„Labai džiaugiuosi, kad vėl esame kartu kosmose, net jei mus skiria keli kilometrai“, – atsakė Meir.

Kosminį pokalbį suorganizavo Hiustono misijų valdymo centras: keturiems Mėnulio misijos keliautojams buvo sujungtas ryšys su TKS esančiais trimis „NASA“ astronautais ir vienu Prancūzijos atstovu.

Koch pasakojo, kad ją pribloškė ne tik Žemės grožis, bet ir tai, kiek aplink ją buvo tamsos.

„Tai padarė viską dar ypatingesnį. Tai tikrai pabrėžė, kokie mes visi panašūs, kad tas pats dalykas palaiko kiekvieno žmogaus Žemėje gyvybę“, – TKS įgulai sakė Koch. Pasak jos, Žemės trapumas ir brangumas ypač išryškėja, kai į namų planetą žvelgiama iš Mėnulio.

Iki antradienio popietės „Artemis II“ astronautai į Žemę persiuntė daugiau nei 50 gigabaitų nuotraukų ir kitų duomenų iš pirmadienį įvykusio Mėnulio praskridimo, per kurį buvo pasiektas naujas žmonijos atstumo rekordas. Tarp ryškiausių kadrų – nuotrauka, primenanti 1968 m. „Apollo 8“ įamžintą legendinį Žemės patekėjimą.

„Nors šie vaizdai įkvepia ir, manau, leidžia mums visiems bent šiek tiek pajusti tai, ką jautė jie, juose slypi ir daug mokslo“, – sakė misijų valdymo centro vyriausioji Mėnulio mokslininkė Kelsey Young. Pasak jos, diskusijos ir iš mokslinės pusės išmoktos pamokos tik prasideda.

Per aptarimą su K. Young astronautai pasakojo Mėnulio paviršiuje matę šviesos blyksnių grandinę – tarsi smulkių žiburėlių kaskadą, kurią, kaip spėjama, galėjo sukelti į paviršių atsitrenkę kosminiai kūnai. Blyksniai truko vos milisekundes ir sutapo su pirmadienio vakare vykusiu visišku Saulės užtemimu.

K. Young teigė, kad dar per anksti spręsti, ar įgula matė meteorų lietų, ar atsitiktinius mikrometeoroidų smūgius. Vis dėlto, pasak jos, mokslo operacijų centre tuo metu netrūko „girdimų džiaugsmo riksmų“.

„Artemis II“ įgula – pirmieji žmonės, nuo „Apollo 17“ 1972 m. pasiekę Mėnulio apylinkes – planuoja penktadienį nusileisti vandenyne netoli San Diego krantų ir taip užbaigti beveik 10 dienų trukusį bandomąjį skrydį. Tą pačią dieną į numatytą zoną išplaukė ir gelbėjimo laivas USS John P. Murtha.

Ši misija atveria kelią kitų metų „Artemis III“ – Mėnulio modulio prisijungimo demonstracijai Žemės orbitoje. Po jos numatyta „Artemis IV“ misija 2028 m., kai du astronautai turėtų bandyti nusileisti netoli Mėnulio pietų ašigalio.

Tuo metu dėl „Orion“ kapsulėje esančio tualeto problemų misijų valdymo centras patikino astronautus, kad antradienį jokios priežiūros nereikia. Tualetas su pertraukomis buvo neprieinamas nuo pat praėjusios savaitės starto, todėl įgula buvo priversta naudotis atsargine sistema.

„NASA“ administratorius Jared Isaacman po pirmadienio Mėnulio praskridimo sakė, kad prieš kitą „Artemis“ misiją „tikrai reikės sutvarkyti dalį santechnikos“. Inžinieriai įtaria, kad galėjo užsikimšti filtras išorinio nuleidimo sistemoje.

Nors, be tualeto ir kelių kitų palyginti nedidelių dalykų, misija klostėsi sėkmingai, J. Isaacman antradienį spaudos konferencijoje pripažino: „Aš lengviau atsikvėpsiu, kai praeisime sugrįžimą į atmosferą ir visi bus po parašiutais bei vandenyje.“

Po istorinio skrydžio aplink Mėnulį, kurio metu keturi astronautai nuo Žemės nutolo toliau nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje, „Artemis II“ įgula į Žemę perdavė įspūdingas Mėnulio tolimosios pusės nuotraukas.

Tarp kadrų – virš Mėnulio krašto pasirodanti Žemė, matoma tai besileidžianti, tai vėl kylanti. Taip pat užfiksuotas retas reiškinys kosmose: visiškas Saulės užtemimas, kai Mėnulis atsidūrė tarp „Orion“ erdvėlaivio Integrity ir Saulės. Įgula perdavė ir didelės raiškos Mėnulio tolimosios pusės geologijos nuotraukas – ši sritis gausiai nusėta krateriais, kurių artimojoje pusėje palyginti mažiau.

Maždaug septynių valandų trukmės praskriejimas įvyko 2026 m. balandžio 6 d., pirmadienį. Skrydžio metu buvo ir apie 40 minučių ryšio pertrauka, nes signalą užblokavo pats Mėnulis.

Kai Integrity praskriejo už Mėnulio, keturi įgulos nariai – misijos vadas Reid Wiseman, pilotas Victor Glover ir misijos specialistai Christina Koch bei Jeremy Hansen – fotografavo Mėnulio tolimąją pusę.

Būtent šiame misijos etape erdvėlaivis priartėjo arčiausiai Mėnulio – iki 6 545 kilometrų nuo paviršiaus – ir pasiekė maksimalų atstumą nuo Žemės, siekusį 406 771 kilometrą.

Netrukus po to, kai Integrity vėl „išniro“ ir atnaujino ryšį su Žeme, erdvėlaivis beveik valandą stebėjo visišką Saulės užtemimą – Saulė pranyko už Mėnulio. Saulės užtemimas suteikia retą galimybę įžiūrėti Saulės vainiko detales, kurios įprastai paskęsta ryškioje Saulės šviesoje.

Be to, sumažėjus Saulės akinimui, įgula galėjo pastebėti blankius šešių meteoroidų smūgių į Mėnulio paviršių blyksnius.

Mėnulio tolimoji pusė mokslininkams ypač įdomi ir dėl to, kad labai skiriasi nuo artimosios pusės. Pastaroji dalinai padengta didelėmis, lygiomis, tamsiomis vulkaninio bazalto lygumomis, kurios susiformavo, kai prieš milijonus metų iš Mėnulio gelmių išsiliejo lava. Tuo metu tolimojoje pusėje bazalto sluoksnių gerokai mažiau, o pats paviršius smarkiai sužalotas kraterių.

Kol kas tiksliai neaišku, kodėl susidarė tokie ryškūs skirtumai. Manoma, kad pažangiausi stebėjimo metodai gali padėti rasti atsakymų.

Pasak „NASA“, Žemėje esantys mokslininkai jau analizuoja perduotas nuotraukas.

„Per praskriejimą pro Mėnulį įgula užfiksavo smūginius kraterius, senovinius lavos srautus ir paviršiaus įtrūkius – tai padės mokslininkams tirti Mėnulio geologinę raidą“, – balandžio 7 d. atnaujintoje informacijoje rašė „NASA“.

„Jie stebėjo spalvų, ryškumo ir tekstūros skirtumus skirtingose vietovėse, fiksavo Žemės nusileidimą ir pakilimą bei nufilmavo Saulės vainiką užtemimo metu“, – pridūrė agentūra.

Šiuo metu „Orion“ erdvėlaivis grįžta į Žemę. Nusileidimas į vandenyną planuojamas 2026 m. balandžio 11 d., šeštadienį, 00:07 UTC, jei leis sąlygos. Būtent ši misijos dalis laikoma viena pavojingiausių – erdvėlaiviui teks dideliu greičiu įskrieti į atmosferą ir nusileisti Ramiajame vandenyne, netoli San Diego krantų.

Misijos metu surinkta informacija prisidės prie kitų „Artemis“ programos etapų planavimo. Mėnulio stebėjimai padeda geriau suprasti patį tikslą, o beveik 10 dienų kelionė leidžia tobulinti erdvėlaivio konstrukciją ir misijos planą būsimoms įguloms.

Kitas programos etapas – „Artemis III“ – šiuo metu numatytas 2027 m. Planuojama, kad misija vyks arčiau Žemės: įgula „Orion“ erdvėlaiviu, paleistu „Space Launch System“ (SLS) raketa, pasieks žemąją Žemės orbitą, kur bus išbandomos susitikimo ir susijungimo procedūros su komerciniais erdvėlaiviais, skirtais būsimoms nusileidimo Mėnulyje operacijoms.

Ketvirtasis etapas – „Artemis IV“ – šiuo metu taikomas į 2028 m. pradžią. „NASA“ teigia, kad misija sieks įgulos nusileidimo netoli Mėnulio pietų ašigalio, kur astronautai atliktų mokslinius stebėjimus ir rinktų mėginius.

Nepaisant būsimų etapų, „Artemis II“ įgulos surinkti moksliniai duomenys jau dabar vertinami kaip itin vertingi.

„Mūsų keturi „Artemis II“ astronautai – Reid, Victor, Christina ir Jeremy – nusivedė žmoniją į neįtikėtiną kelionę aplink Mėnulį ir pargabeno tokias išskirtines, mokslo kupinas nuotraukas, kad jos įkvėps ateities kartas“, – sakė „NASA“ Mokslo direktorato asocijuotoji administratorė Nicky Fox.

Nauja analizė rodo, kad hipotetinės ateivių megastruktūros, skirtos rinkti žvaigždžių energiją ar net keisti žvaigždžių orbitas, gali būti fiziškai įmanomos. Pasak tyrimo autoriaus, tinkamai suprojektuotos tokios konstrukcijos galėtų išlikti stabilios neįsivaizduojamai ilgą laiką.

Dar daugiau – tokios milžiniškos konstrukcijos galėtų skleisti atpažįstamus technosignatūrų požymius. Tai leistų astronomams kryptingiau ieškoti civilizacijų, kurios per savo evoliuciją priartėjo prie aukščiausių vadinamosios Kardaševo skalės lygių (ši skalė civilizacijas skirsto pagal jų gebėjimą įsisavinti energiją).

Šią idėją matematiškai pagrindė Glazgo universiteto inžinerijos mokslininkas Colinas McInnesas. Jis anksčiau modeliuodavo itin didelio masto astronominių projektų įgyvendinamumą, pavyzdžiui, galimą planetų orbitų keitimą. Naujausiame darbe mokslininkas pateikia supaprastintą planą, kaip būtų galima suprojektuoti pasyviai stabilias megastruktūras, tokias kaip žvaigždžių varikliai ar vadinamieji Dysono burbulai.

Žvaigždžių variklis mokslinėje fantastikoje ir teoriniuose svarstymuose apibūdinamas kaip didžiulė atspindinti konstrukcija, gravitaciškai susieta su žvaigžde. Paprasčiausias įsivaizduojamas variantas – plokščias diskas, tačiau, anot C. McInneso, stabilesnė galėtų būti žiedu paremta konstrukcija.

Tokių variklių veikimo principas remiasi žvaigždės spinduliuotės slėgiu: jis galėtų būti panaudotas tam, kad būtų nežymiai pakeista pačios žvaigždės orbita ir ilgainiui perkelta visa planetinė sistema. Teoriškai tai galėtų tapti būdu išvengti civilizacijai lemtingos kosminės katastrofos.

Tuo metu Dysono burbulas – kitokio tipo idėja. Ji numato žvaigždę apsupti tankiu atspindinčių elementų spiečiumi, kad būtų surenkama kuo daugiau jos skleidžiamos energijos. Tokiu būdu būtų galima gauti nepalyginamai daugiau energijos, nei gali suteikti planetiniai procesai.

Tyrime primenama, kad bet kuri civilizacija anksčiau ar vėliau susiduria su ribotais ištekliais ar laiko stoka. Pavyzdžiui, Saulė palaipsniui ryškės ir ilgainiui Žemė taps netinkama gyventi. Todėl itin pažengusioms civilizacijoms teoriškai galėtų prireikti sunkiai suvokiamų energijos kiekių – kitų planetų terraformavimui, dangaus kūnų orbitų keitimui ar tarpžvaigždinėms kelionėms.

Tačiau esminis klausimas – ar tokio masto megastruktūros galėtų būti stabilios be nuolatinės aktyvios kontrolės, kuri neleistų joms nukristi į savo žvaigždę?

Siekdamas tai įvertinti, C. McInnesas atliko skaičiavimus, kuriuose megastruktūros nagrinėjamos kaip trimatės konstrukcijos, o ne kaip taškinės masės be matmenų. Skaičiavimai rodo, kad žvaigždžių varikliai su tolygiai pasiskirsčiusia mase iš esmės būtų nestabilūs. Vis dėlto pasyvus stabilumas galėtų būti pasiekiamas, jei didžioji masės dalis būtų sutelkta žiede, o atspindintis elementas būtų tarsi jo „membrana“ – labiau primenantis tamburiną nei lėkštę.

Panašiai ir statiški Dysono burbulai, kaip teigiama, galėtų būti iš prigimties nestabilūs. Vis dėlto stabilumo galimybė atsirastų tuo atveju, jei burbulas būtų sudarytas iš milžiniško kiekio mažos masės atspindžių, sudarančių labai didelį, tačiau pakankamai tankų „debesį“. Tokiu atveju debesies savoji gravitacija galėtų būti subalansuota su žvaigždės veikiančiomis jėgomis.

„Žvaigždžių variklis iš principo gali būti stabilizuotas naudojant žiedinę konfigūraciją, o Dysono burbulas – jei tankiame debesyje būtų išdėstytas milžiniškas skaičius atspindžių“, – rašo C. McInnesas.

Ilgalaikio stabilumo galimybė taip pat leidžia svarstyti apie seniai apleistas relikvines megastruktūras. Visata yra sena ir nenuspėjama, todėl net pažangiausios būtybės teoriškai galėtų būti „pergyventos“ savo kūrinių, kurie be priežiūros išliktų kaip įspūdingi technologinių gebėjimų (ar klaidų) paminklai.

Nors tokios idėjos skamba neįprastai, mokslininko skaičiavimai remiasi fizikos dėsniais, todėl gali pasiūlyti užuominų, ko ieškoti bandant aptikti nežemiškas civilizacijas.

C. McInnesas svarsto, kad žvaigždines megastruktūras būtų galima atpažinti pagal infraraudonosios spinduliuotės perteklių – netikėtą infraraudonųjų bangų ruožo signalą, neatitinkantį įprastų žvaigždės savybių. Taip pat jos galėtų sukelti kitokius neįprastus pokyčius žvaigždės spektriniame „piršto atspaude“.

„Nors tokie projektai akivaizdžiai yra spekuliatyvūs, itin didelių struktūrų orbitinės dinamikos supratimas, ypač pasyvaus stabilumo sąlygos, gali suteikti įžvalgų apie galimų technosignatūrų savybes SETI tyrimuose“, – daro išvadą C. McInnesas.

Tyrimas paskelbtas žurnale Monthly Notices of the Royal Astronomical Society.