Blog

Paprastasis česnakinis (dar vadinamas česnakiniu garstučiu) priklauso bastutinių šeimai. Jį nesunku atpažinti pagal širdiškos formos lapus ir smulkius baltus žiedus. Išskirtinis požymis – patrynus lapus pasklindantis kvapas: aiškiai česnakinis, tačiau švelnesnis nei įprasto česnako.

Liaudies žolininkystėje šis augalas buvo vertinamas dėl poveikio virškinimui, taip pat siejamas su pagalba organizmui atsistatyti po infekcijų ir imuniteto stiprinimu. Lapuose aptinkama antioksidacinį poveikį turinčių augalinių junginių, taip pat vitaminų (vitamino C, provitamino A) ir mineralinių medžiagų (kalcio, geležies, fosforo).

Vis dėlto svarbu pabrėžti: tai nėra vaistų pakaitalas. Greičiau – natūrali pagalba organizmui ir sveikas, sezoninis priedas ar prieskonis, galintis pagyvinti daugelį patiekalų.

Dažniausiai minimas jo teigiamas ryšys su virškinimo sistema. Paprastasis česnakinis neretai siejamas su lengvesniu virškinimu, mažesniu sunkumo jausmu po valgio ir pagalba esant nevirškinimui. Dėl šios priežasties anksčiau jį noriai dėdavo į paprastus kasdienius patiekalus. Šiek tiek aštrokas, žolelių natomis pasižymintis skonis gali skatinti apetitą ir suteikti net paprastam maistui ryškesnį charakterį.

Augalas taip pat siejamas su imuniteto palaikymu. Dėl antioksidantų jis gali padėti organizmui kovoti su oksidaciniu stresu. Tradiciškai jis minėtas ir peršalimų, nusilpimo bei viršutinių kvėpavimo takų infekcijų laikotarpiu.

Kai kurie žmonės domisi ir tuo, kad jam priskiriamas antibakterinis poveikis bei parama natūraliems organizmo „apsivalymo“ procesams, kas, kaip teigiama, gali būti naudinga odai ir bendrai savijautai.

Liaudies tradicijoje česnakinis buvo naudojamas ir išoriškai – pavyzdžiui, ruošiant užpilus ar kompresus. Tokie namų būdai dažniausiai buvo taikomi smulkesniems odos negalavimams ar reumatiniams pojūčiams. Šiandien į tokias praktikas vertėtų žiūrėti atsargiai ir vadovautis sveiku protu, tačiau pats faktas, kad augalas ilgai išliko namų žolininkuose, daug pasako apie jo populiarumą.

Didžiausias šio augalo privalumas – skonis. Jame juntama česnako nata, truputis aštrumo, lengvas pipiriškas akcentas ir gaivumas, kuris puikiai „pakelia“ paprastus patiekalus. Dėl to jį galima naudoti panašiai kaip laiškinius česnakus, rukolą ar jaunus žalumynus. Geriausia vartoti žalią arba dėti pačioje gaminimo pabaigoje – taip išlieka daugiau aromato.

Vienas paprasčiausių būdų – smulkiai sukapoti jaunus lapus ir berti ant sumuštinių. Jie puikiai tinka su varške ir ridikėliais, minkštai virtais kiaušiniais, omletais ar kiaušinių užtepėlėmis. Taip pat galima sumaišyti su natūraliu jogurtu ir trupučiu citrinos sulčių – gausite greitą padažą keptoms daržovėms ar jauniems bulvių patiekalams.

Dar viena labai gera idėja – naminis sviestas su česnakiniu. Pakanka sumaišyti minkštą sviestą su smulkintais lapais, žiupsniu druskos, pipirais ir šiek tiek citrinos žievelės.

Dar įdomesnė alternatyva – pesto. Jo pagrindas: švieži lapai, geros kokybės alyvuogių aliejus, riešutai arba sėklos, citrinos sultys ir, jei norite ne veganiškos versijos, šiek tiek kietojo sūrio. Toks pesto būna gaivus, lengvai aitrus ir mažiau „nuspėjamas“ nei klasikinis bazilikų pesto. Jis tinka makaronams, sumuštiniams, keptoms daržovėms, taip pat gali būti naudojamas kaip padažas kruopoms.

Galiausiai, česnakinį galima panaudoti ir žaliems padažams. Jį galima derinti su avokadu, alyvuogių aliejumi, jogurtu arba kreminiu sūriu. Toks padažas tiks kaip daržovių užkandis, tepamas į vyniotinius arba patiekiamas prie keptos lašišos. Paprastesnei, „kaimiškai“ versijai užtenka jį sutrinti su aliejumi, druska ir saulėgrąžų sėklomis.

Tradiciškai pagrindinis pesto ingredientas yra bazilikas. Tačiau jau daugelį metų populiarėja įvairios šio itališko žaliojo padažo interpretacijos – iš meškinio česnako, ridikėlių lapų ar petražolių. Vis dėlto vis dažniau renkuosi kitą variantą: pesto iš vaistinės kiaulpienės. Skonis gali nustebinti – jis tikrai puikus.

Vaistinė kiaulpienė dar vadinama paprastąja kiaulpiene, o dažnas ją pažįsta kaip „pūkuotuką“, kurio sėklos išsisklaido pučiant vėjui. Šis augalas auga pievose, vejose, soduose ir krūmynuose. Nemažai žmonių jį painioja su pienėmis ir net laiko piktžole, nors iš tiesų vaistinė kiaulpienė yra valgomas ir vertingas augalas.

Vaistinė kiaulpienė ir pienė – ne tas pats. Kiaulpienė nuo senų laikų vertinama liaudies medicinoje, o pienė dažniausiai laikoma paprasta piktžole ir paprastai nepriskiriama valgomiems augalams. Kad jų nesumaišytumėte, verta augalus atidžiai apžiūrėti.

Vaistinė kiaulpienė nuo pienės dažniausiai atpažįstama iš būdingos lapų formos ir augalo sandaros. Kilus abejonių, augalų neskinkite ir nevartokite.

Vaistinę kiaulpienę puikiai pažinojo mūsų močiutės ir prosenelės – ją vertino dėl palankaus poveikio sveikatai. Tyrimai rodo, kad augale gausu vitaminų A, B, C ir D, taip pat mineralų, tokių kaip geležis, kalis ir cinkas. Be to, jis suteikia riboflavino ir flavonoidų.

Teigiama, kad vaistinės kiaulpienės vartojimas gali padėti sergant inkstų ligomis, esant uždegimams šlapimo sistemoje. Augalas siejamas su valomuoju ir detoksikuojančiu poveikiu, nes gali skatinti toksinų šalinimą su šlapimu.

Liaudies medicinoje vaistinė kiaulpienė taip pat buvo naudojama kepenų veiklai palaikyti. Manoma, kad ji gali veikti apsaugančiai, padėti mažinti uždegiminių procesų riziką ir prisidėti prie kepenų funkcijos reguliavimo, įskaitant atsigavimo laikotarpiu.

Šis augalas gali skatinti tulžies ir skrandžio rūgščių gamybą, todėl neretai minimas kaip pagalba virškinant sunkesnį, riebesnį maistą. Taip pat teigiama, kad jis gali žadinti apetitą ir mažinti persivalgymo pojūtį po valgio.

Vaistinė kiaulpienė pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, siejamomis ir su priešuždegiminiu, taip pat antivirusiniu poveikiu. Toks poveikis gali prisidėti prie imuniteto stiprinimo ir organizmo apsaugos nuo infekcijų.

Dar viena minima nauda – galimas poveikis cukraus įsisavinimui. Teigiama, kad vaistinė kiaulpienė gali lėtinti cukraus pasisavinimą iš maisto, taip prisidėdama prie stabilesnio gliukozės lygio ir energijos svyravimų mažinimo.

Kai tik pavasarį ji pasirodo sode, daugelis skuba rinkti lapų ir ruošti pesto. Jo skonis būna maloniai pikantiškas, bet ne aitrus, kartu juntamas lengvas kartumas. Toks pesto tinka prie sumuštinių, sūrių ar makaronų.

Žemiau – paprastas pesto iš vaistinės kiaulpienės paruošimo būdas.

Gaminimas:

1. Svogūną nulupkite ir supjaustykite didesniais gabalėliais. Vaistinės kiaulpienės lapus nuplaukite po tekančiu vandeniu ir nupjaukite jų galiukus.

2. Visus ingredientus sudėkite į trintuvo indą ir sutrinkite iki vientisos masės. Paruoštą pesto laikykite šaldytuve sandariai uždaromame stikliniame inde.

Apie ridikėlių naudą sveikatai kalbama palyginti retai, nors šios, iš pirmo žvilgsnio kuklios daržovės gali būti puikus sąjungininkas ir siekiantiems sulieknėti, ir norintiems pasirūpinti kepenų veikla. Kodėl ridikėliai neretai vadinami vietiniu supermaistu ir kaip jie atrodo lyginant su burokėliais ar ropėmis?

Ridikėliai yra mažai kaloringi: 100 gramų turi apie 16 kilokalorijų. Dėl to juos galima drąsiai traškinti net kasdien, ypač pavasarį, kai jie būna skaniausi. Be to, ridikėlių glikeminis indeksas yra žemas, todėl jie gali prisidėti prie per aukšto cukraus kiekio kraujyje mažinimo. Daržovėse esantys gliukozinolatai ir izotiocianatai siejami su palankesne gliukozės apykaita.

Ridikėliuose taip pat yra skaidulų, kurios padeda virškinimui, didina sotumo jausmą ir gali paskatinti medžiagų apykaitą. Skaidulos palankiai veikia ir cukraus, ir cholesterolio rodiklius kraujyje. Be to, ridikėliuose esančios medžiagos skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl virškinimas gali vykti sklandžiau.

Ši daržovė vertinama ir dėl antioksidantų gausos: jie padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu bei laisvųjų radikalų žala, taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Ridikėliams priskiriamas ir šarminantis poveikis, galintis prisidėti prie tinkamo pH palaikymo. Taip pat manoma, kad jie gali palaikyti natūralius organizmo detoksikacijos procesus. Ridikėliuose esantis vitaminas C svarbus imuninei sistemai, veikia kaip antioksidantas, prisideda prie kolageno sintezės ir gerina geležies įsisavinimą.

Įdomu tai, kad ridikėliuose esantiems gliukozinolatams siejamas ir galimas priešvėžinis poveikis. Liaudies medicinoje ridikėliai buvo žinomi nuo senovės: iš jų ruošti ekstraktai naudoti esant skrandžio negalavimams, šlapimo takų infekcijoms, taip pat širdies ar kepenų veiklos sutrikimams.

Ridikėliai priklauso bastutinių šeimai, o jų rūšių yra nemažai. Populiariausi – nedideli raudonieji ridikėliai, pasižymintys kiek aštroku, pikantišku skoniu. Dažniausiai jie valgomi žali, tačiau galima rasti ir receptų, kuriuose ridikėliai kepami ar kitaip termiškai apdorojami. Kaip ir burokėliai bei ropės, ridikėliai priskiriami šakninėms daržovėms.

Ropių skonis ir tekstūra šiek tiek primena ridikėlius, tačiau dažniausiai būna švelnesni, be ryškaus aštrumo. Jas galima valgyti ir žalias, ir virtas ar keptas. Kaip ir ridikėliai, ropės siejamos su priešuždegiminėmis savybėmis, imuniteto palaikymu bei teigiamu poveikiu tinkamam cukraus kiekiui kraujyje.

Burokėliai, palyginti su šiomis daržovėmis, turi daugiau kalorijų ir aukštesnį glikeminį indeksą, ypač virti. Vis dėlto jie išsiskiria itin didele sveikatai palankių medžiagų įvairove. Burokėliuose esančios betalainos pasižymi priešuždegiminiu ir antioksidaciniu poveikiu. Kaip ir ridikėliai bei ropės, burokėliai yra geras skaidulų šaltinis. Šios tamsiai raudonos daržovės dažniausiai vertinamos dėl palankaus poveikio kraujotakai ir fiziniam pajėgumui. Jose taip pat yra neheminės geležies, prisidedančios prie raudonųjų kraujo kūnelių gamybos.

Ridikėlius į kasdienį racioną įtraukti paprasta. Juos galima valgyti kaip užkandį arba pjaustyti griežinėliais ir dėti ant pavasariškų sumuštinių. Ypač skanu su salotomis, liesa vištienos šaltiena ar virta vištiena, virtu kiaušiniu, ridikėliais ir smulkintu svogūnų laišku. Ridikėliai puikiai tinka ir pavasarinėms salotoms: pakanka smulkiai supjaustyti šviežią agurką, ridikėlius, mažai raugintą agurką, įdėti daug krapų ir svogūnų laiškų, o tuomet pagardinti druska bei pipirais.

Klasikinis ridikėlių panaudojimas – pavasarinė varškės užtepėlė. Pusiau riebią varškę sumaišykite su keliais šaukštais graikiško jogurto, įberkite smulkintų ridikėlių, svogūnų laiškų, įdėkite druskos ir pipirų. Užtepėlę tepkite ant šviežios bandelės, geriausia – pilno grūdo. Toks pusryčių pasirinkimas ilgiau suteikia sotumo ir yra geras baltymų šaltinis.

Dar viena idėja – rauginti ridikėliai. Jie gali tapti ryškesnio skonio priedu prie sumuštinių ar pietų patiekalų.

Žaliosios alyvuogės – sveikesnė alternatyva perdirbtiems užkandžiams, kurią galima rinktis be sąžinės graužaties. Šie maži vaisiai pasižymi ryškiu skoniu, lengvai derinami su įvairiais produktais ir gali turėti teigiamą poveikį sveikatai – ypač cukraus kiekiui kraujyje, širdies veiklai bei žarnyno funkcijoms. Jas verta valgyti ne tik graikiškose salotose.

Renkantis tarp juodųjų ir žaliųjų alyvuogių dažniausiai vadovaujamasi skoniu, tačiau jų spalva – ne vien estetikos klausimas. Skirtumas pirmiausia susijęs su derliaus nuėmimo laiku: žaliosios alyvuogės skinamos anksčiau, kai dar nėra visiškai sunokusios, paprastai rugsėjį. Juodosios alyvuogės – visiškai prinokę vaisiai, dažniausiai renkami gruodį.

Dėl ankstesnio skynimo žaliosios alyvuogės paprastai yra ryškesnio, kiek aitresnio skonio. Taip pat jose neretai būna daugiau skaidulų, riebalų, baltymų ir mineralų nei juodosiose.

Žaliosios alyvuogės laikomos vertingu maistinių medžiagų šaltiniu. Jose yra vitaminų A ir E, taip pat B grupės vitaminų, svarbių odos būklei, nervų sistemai ir regėjimui. Be to, jose aptinkama ir vitamino C – natūralaus antioksidanto, padedančio palaikyti imuninės sistemos veiklą.

Šiuose vaisiuose taip pat yra mineralų: kalio, fosforo, vario, geležies ir kalcio. Kalis prisideda prie normalios širdies veiklos ir gali padėti reguliuoti kraujospūdį, o geležis svarbi raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir mažakraujystės prevencijai. Mitybos specialistai neretai rekomenduoja suvalgyti apie 25 g alyvuogių per dieną – tai maždaug 7 vienetai, sudarantys apie 37 kcal.

Žaliąsias alyvuoges į mitybą gali įtraukti daugelis sveikata besirūpinančių žmonių. Jos dažnai rekomenduojamos turintiems širdies ir kraujagyslių sutrikimų, sergantiems cukriniu diabetu, esant atsparumui insulinui, žarnyno ligoms ar varginant lėtiniams uždegiminiams procesams. Dėl palyginti mažo angliavandenių kiekio jos tinka ir laikantis ketogeninės ar mažai angliavandenių turinčios mitybos.

Kaip jas valgyti? Žaliosios alyvuogės gali tapti greitu užkandžiu, pakeičiančiu mažiau sveikus pasirinkimus. Jas galima dėti į salotas, sumuštinius, makaronų patiekalus ar ant picos. Jos taip pat puikiai dera su įvairiais sūriais ir tinka kaip maistingas užkandis ar užkandžių lėkštės dalis.

Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: žaliosiose alyvuogėse gali būti nemažai druskos, todėl ypač turintiems padidėjusį kraujospūdį vertėtų jų nepadauginti. Pravartu rinktis natūralesnes alyvuoges, be dirbtinių konservantų ar skonio stipriklių.

Pienė (vaistinis kiaulpienis) – augalas, kurį atpažįsta beveik visi: geltoni žiedai, prie žemės susitelkę dantyti lapai ir iki maždaug 50 cm užaugantis stiebas. Ji auga pievose, laukuose, soduose ir net pakelėse. Nors dažnai laikoma piktžole, nuo seno kiaulpienė naudojama ir virtuvėje, ir liaudies medicinoje. Didžiausia vertė paprastai priskiriama jauniems lapams.

Geriausias metas rinkti kiaulpienės lapus – ankstyvas pavasaris, dar prieš augalui pražystant (iki balandžio pabaigos). Įdomu tai, kad jaunų lapelių galima prisirinkti ir rudenį, kai po žydėjimo augalas vėl išleidžia naujus ūglius. Tuomet lapai būna švelniausi, mažiau kartūs ir sukaupę daugiausia maistinių medžiagų. Vėliau rinkti taip pat galima, tačiau jų skonis paprastai būna intensyvesnis.

Svarbi ir vieta, kurioje renkami lapai. Nereikėtų skinti jų prie intensyvaus eismo kelių, netoli pramonės objektų ar kitose užterštose teritorijose. Geriausia rinktis pievas, laukymes, sodą ar nuosavą sklypą, kur esate tikri, kad augalas nebuvo purkštas ir nėra prisigėręs teršalų.

Taip pat verta mokėti atskirti vaistinę kiaulpienę nuo į ją panašios, tačiau nepageidaujamos rūšies. Vaistinė kiaulpienė paprastai turi vieną tuščiavidurį stiebą su vienu žiedu, o lapai auga tiesiai iš žemės, sudarydami rozetę. Perlaužus ar įpjovus išsiskiria baltos, pieno spalvos sultys. Panašus augalas dažniau būna šakotas, turi kelis žiedus, o iš jo ištekantis skystis gali būti vandeningesnis. Svarbu nesupainioti, nes panašus augalas gali būti šiek tiek nuodingas ir neturėti tokių pačių savybių.

Kiaulpienės lapai vertinami dėl gausios sudėties: juose yra vitaminų A, C, K ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, geležies, magnio ir kalcio. Be to, lapai turi maistinių skaidulų ir antioksidacinį poveikį turinčių junginių.

Viena svarbiausių kiaulpienės lapų savybių – teigiamas poveikis virškinimo sistemai. Jie gali skatinti skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, todėl padeda virškinti ir gali sumažinti sunkumo jausmą po valgio. Lapai pasižymi ir lengvu šlapimą varančiu poveikiu, tad gali padėti pašalinti vandens perteklių ir palaikyti natūralius organizmo apsivalymo procesus.

Kiaulpienė dažnai minima ir kaip augalas, galintis palaikyti kepenų veiklą. Teigiama, kad ji gali prisidėti prie kepenų regeneracijos ir apskritai gerinti virškinamojo trakto darbą. Be to, minima, kad ji gali padėti mažinti gliukozės kiekį kraujyje, o antioksidantai prisideda prie laisvųjų radikalų neutralizavimo. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma ir papildoma nauda bendrai savijautai, taip pat siejama su senėjimo procesų lėtėjimu. Lapų užpilas tradiciškai vartojamas ir esant peršalimo simptomams, pavyzdžiui, kosuliui ar pakilusiai temperatūrai.

Vis dėlto ne visiems reikėtų kiaulpienės lapus vartoti be apribojimų. Sergantiems tulžies pūslės ligomis, tulžies akmenlige ar turintiems rimtų kepenų sutrikimų patariama dėl jų vartojimo pasitarti su gydytoju. Atsargūs turėtų būti ir alergiški astrinių šeimos augalams. Jei kyla abejonių, geriausia pradėti nuo mažų kiekių ir stebėti organizmo reakciją.

Kiaulpienės lapus geriausia valgyti šviežius, ypač jaunus, surinktus ankstyvą pavasarį. Prieš vartojimą juos būtina kruopščiai nuplauti, o jei skonis per kartus – apie 30 minučių pamirkyti šaltame vandenyje (galima įberti šiek tiek druskos ar įspausti citrinos sulčių). Šviežius lapus sandariame inde rekomenduojama laikyti ne ilgiau kaip 2 dienas. Juos taip pat galima džiovinti ir laikyti stikliniame inde.

Švieži lapai tinka salotoms – kaip ir rukola ar kiti žalumynai. Juos galima derinti su kiaušiniais, pomidorais, avokadais, sūriu, riešutais, pagardinti lengvais padažais su alyvuogių aliejumi. Lapai tinka ir sumuštiniams, varškės užtepėlėms ar žaliems kokteiliams.

Taip pat populiarūs lapų užpilai ir arbatos – galima naudoti tiek džiovintus, tiek šviežius lapelius. Iš augalo gaminamas ir sirupas, dažnai vadinamas „kiaulpienių medumi“, kuris verdamas su cukrumi ir citrinų sultimis.

Kiaulpienės lapus galima trumpai patroškinti ar dėti į sriubas, padažus, makaronus, rizotą ir įvairius įdarus. Termiškai apdoroti jie kiek primena špinatus, nors skonis būna ryškesnis. Tai paprastas būdas papildyti mitybą natūraliomis maistinėmis medžiagomis.

Augalas, kuris gali padėti virškinimui ir palaikyti organizmo apsivalymą, dažnai auga visai šalia. Svarbiausia – rinkti jį tinkamoje vietoje ir protingai panaudoti virtuvėje, į kiaulpienę pažvelgiant kaip į vertingą pavasarinės mitybos ingredientą.

Tai produktas, kuris sujungia išskirtinį skonį ir sveikatai palankias savybes. Iš Meksikos kilęs avokadas gali padėti rūpintis širdimi, prisidėti prie svorio kontrolės ir palaikyti gerą regėjimą. Štai kodėl verta jį įtraukti į mitybą ir kaip panaudoti virtuvėje.

Avokadas dažnai vadinamas tikra vitaminų ir mineralų „skrynia“ – tai puikiai žino sveikos mitybos entuziastai visame pasaulyje. Nedaug produktų vienu metu suteikia tiek įvairių naudingų medžiagų.

Avokado nauda sveikatai – plati. Šis vaisius išsiskiria dideliu mononesočiųjų riebalų rūgščių kiekiu, kurios siejamos su teigiamu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai. Jos gali padėti mažinti „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį ir kartu palaikyti „gerojo“ HDL lygį, taip prisidedant prie mažesnės aterosklerozės ir širdies ligų rizikos.

Ne mažiau svarbus ir kalis, kuris taip pat palankiai veikia širdies veiklą. Avokade kalio yra daugiau nei bananuose. Be to, šis vaisius gausus skaidulų, todėl gali padėti virškinimo sistemai ir žarnyno veiklai. Reguliariai vartojamas avokadas gali prisidėti prie sklandesnio tuštinimosi ir padėti organizmui efektyviau šalinti nereikalingas medžiagas.

Avokade taip pat yra liuteino – junginio, siejamo su akių sveikata. Teigiama, kad šiuo požiūriu avokadas gali būti net veiksmingesnis už morkas.

Egzotinis vaisius turi ir nemažai vitaminų: B grupės, C, E bei K. Toks derinys gali būti naudingas medžiagų apykaitai, kaulų būklei ir nervų sistemai.

Verta paminėti ir tai, kad avokade esantys augaliniai junginiai pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, todėl gali padėti organizmui kovoti su šiuolaikinio gyvenimo būdo iššūkiais.

Avokadas yra kaloringas: 100 g vidutiniškai turi apie 170 kcal. Vis dėlto šiuo atveju kalorijų nereikėtų baimintis – tai sveikųjų riebalų šaltinis, reikalingas organizmui.

Didelis skaidulų kiekis suteikia dar vieną privalumą: avokadas ilgiau išlaiko sotumo jausmą, padeda reguliuoti žarnyno veiklą ir prisideda prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

Be to, avokadas turi žemą glikemijos indeksą, todėl jo vartojimas paprastai nesukelia staigių gliukozės šuolių. Tai padeda organizmui tolygiau „valdyti“ energiją, o riebalinio audinio kaupimosi rizika gali būti mažesnė.

Daugelis, besirūpinančių figūra, svarsto, ar avokadas gali padėti lieknėjant. Taip – šis produktas gali prisidėti prie svorio mažinimo, nes jame esantys sveikieji riebalai ilgiau suteikia sotumą ir mažina norą užkandžiauti.

Žinoma, svarbiausia yra saikas ir avokado įtraukimas į dienos kalorijų balansą. Apskritai tai sveikas produktas, kurį verta vartoti reguliariai, taip pat ir tuomet, kai siekiama sumažinti svorį.

Avokadas ne tik naudingas, bet ir labai universalus virtuvėje. Dėl švelnaus skonio jis tinka daugeliui patiekalų, ypač derinamas su tinkamais prieskoniais.

Dažnai avokadas naudojamas kaip užtepėlė – puikiai tinka sumuštiniams ar tortilijoms, o vienas populiariausių variantų yra gvakamolė. Šiuo atveju avokado skonis ypač dera su rūgštele laimo nata.

Avokadas puikiai tinka ir pusryčiams, ypač derinyje su kiaušiniu. Tokia pora leidžia dieną pradėti skaniai ir maistingai, pavyzdžiui, pasirinkus skrebučius. Be to, avokadą verta dėti į įvairias salotas.

Įdomu tai, kad avokadas vis dažniau atrandamas ir desertuose. Jo kreminė konsistencija gali tapti pagrindu sveikesnėms šokoladinių kremų alternatyvoms. Taip pat avokadas neretai naudojamas glotnučiuose – šį pasirinkimą renkasi vis daugiau sąmoningai besimaitinančių žmonių.