Blog

Pensilvanijos valstijoje, JAV, yra viena neįprasčiausių ir kartu bauginančių vietų pasaulyje – beveik visiškai apleistas Centralijos miestelis. Po juo jau daugiau nei šešis dešimtmečius nenutrūkstamai dega požeminis gaisras. Šios istorijos pradžia atrodė visai nekalta, tačiau pasekmės pavertė kadaise klestėjusią bendruomenę beveik tuščia teritorija, primenančia postapokaliptinį peizažą.

Nesibaigiantis gaisras, trunkantis nuo 1962 metų

Daugelį metų Centralija buvo tipiškas kasyklų miestelis, kurio gyvenimas sukosi apie antracito anglies gavybą. XX amžiaus viduryje čia gyveno daugiau nei tūkstantis žmonių, o vietos ekonomika beveik visiškai rėmėsi anglies kasyklomis.

Viskas dramatiškai pasikeitė 1962 metų gegužę. Rutininio šiukšlių deginimo metu miesto sąvartyne ugnis, kaip manoma, dėl nepakankamų saugumo priemonių persimetė į požeminius anglies klodus ir pateko į apleistų šachtų bei tunelių tinklą.

Iš pradžių nedidelis gaisras greitai virto sunkiai suvaldomu reiškiniu. Po žeme išsidėsčiusios kasyklų galerijos per dešimtmečius sudarė sudėtingą koridorių sistemą, kurioje liepsnos gavo beveik neribotą kuro ir deguonies kiekį. Dėl to ugnis ėmė plisti taip, kad ją sustabdyti tapo praktiškai neįmanoma. Teigiama, kad temperatūra po žeme siekė apie 700 laipsnių Celsijaus, o gaisro apimama teritorija nuolat didėjo.

Vėlesniais metais bandyta imtis įvairių gesinimo priemonių: tunelius lieti vandeniu, užpilti smėliu, riboti oro patekimą. Vis dėlto nė vienas būdas nedavė ilgalaikio rezultato. Jau 9-ajame dešimtmetyje ekspertai vertino, kad visiškai užgesinti gaisrą kainuotų milžiniškas sumas – šimtus milijonų JAV dolerių, todėl tai buvo pripažinta ekonomiškai neapsimokančiu sprendimu.

Liūdnas Centralijos gyventojų likimas

Tuo pat metu miestelio gyventojų padėtis darėsi vis dramatiškesnė. Iš žemės ėmė skverbtis toksiškos dujos, tarp jų ir anglies monoksidas, o gruntas tapo nestabilus. Vienas labiausiai sukrėtusių įvykių nutiko 1981 metais, kai po 12 metų berniuku staiga įgriuvo žemė – susidarė gili duobė, iš kurios veržėsi karšti, nuodingi garai. Vaiką stebuklingai pavyko išgelbėti, tačiau šis incidentas tapo augančios grėsmės simboliu.

Didėjant pavojui, JAV valdžia nusprendė gyventojus iškeldinti. 9-ajame dešimtmetyje pradėta nekilnojamojo turto išpirkimo ir žmonių perkėlimo programa. Ilgainiui dauguma pastatų buvo nugriauta, o miesto infrastruktūra – panaikinta. Net valstybinės reikšmės kelias Route 61 buvo uždarytas dėl įtrūkimų ir deformacijų, kurias sukėlė požeminė ugnis.

Šiandien Centralija yra beveik visiškai apleista. Iš buvusio miesto liko pavieniai namai, gatvių fragmentai ir būdingos žemės properšos, iš kurių vis dar rūksta dūmai. Požeminis gaisras tebedega kelių kvadratinių kilometrų plote ir lėtai slenka vis naujomis kryptimis. Mokslininkai skaičiuoja, kad jis gali tęstis dar 200–250 metų, kol galiausiai visiškai užges.

Šaltiniai: „Business Insider“, „Britannica“.

Didysis Druskos ežeras Jutos valstijoje jau ne vienerius metus tapo sparčiai traukiančios ekosistemos simboliu. Kranto linija vis labiau tolsta, dugnas atsiveria didėjančiais plotais, o kartu su tuo sugrįžta ir sena problema – vėjo keliamos, sveikatai pavojingos dulkės. Todėl žinia, kad po vienu sūriausių JAV ežerų gali slėptis didelė gėlo vandens zona, skamba beveik paradoksaliai: po druskos ikona – visiška priešingybė.

Vis dėlto sensaciją verta pristabdyti. Mokslininkai neatrado „paslėpto baseino“ tiesiogine prasme – tokio, kurį užtektų pragręžti ir pradėti siurbti. Tyrimų duomenys rodo, kad po itin laidžiu sūrymu ir nuosėdų sluoksniais gali būti plati gėlu vandeniu prisotinta zona, tikėtina, uždaryta giliai nuosėdose arba pamatinėje uolienoje.

Prie šio pėdsako tyrėjus atvedė neįprasti, nendrynais apaugę kauburiai išdžiūvusioje Farmington Bay dalyje. Tokios formos leidžia įtarti, kad iš požemio veržiasi slėgio veikiamas gruntinis vanduo. Kitaip tariant, ežeras savo paslaptį pradėjo išduoti augalija ir dugno reljefu dar anksčiau, nei ją patvirtino geofiziniai matavimai.

Ne ežeras ežere, o po dugnu pasislėpusi sistema

Jutos universiteto mokslininkų komanda, pasitelkusi orinius elektromagnetinius matavimus, „pažvelgė“ po ežero paviršiumi ir atskyrė zonas, kuriose vanduo yra sūresnis, nuo tų, kurios prasčiau praleidžia elektros srovę – tai gali reikšti gėlo vandens buvimą. Pilotiniame tyrime, apėmusiame dalį Didžiojo Druskos ežero, trimatė duomenų analizė atskleidė plačią didelio elektrinio varžumo „juostą“ po labai laidžiu ežero sūrymu. Būtent šį signalą mokslininkai interpretuoja kaip gėlavandenį rezervuarą.

Kaip skelbiama žurnale „Scientific Reports“ publikuotame darbe, ši gėlo vandens zona gali siekti maždaug 4 kilometrų gylį. Tačiau tai nereiškia, kad po ežeru slypi vientisas požeminis telkinys, tarsi milžiniška vandens talpykla. Greičiau tai panašu į didelį, vandeniu prisotintų nuosėdų ar uolienų kompleksą, į kurį per labai ilgą laiką patekdavo tirpstančio sniego ir kritulių vanduo iš netoliese esančių kalnų. Autorių teigimu, toks procesas galėjo vykti tūkstančius ar net milijonus metų.

Svarbu ir tai, kad gėlas vanduo, panašu, lengvai nesimaišo su ežero sūrymu. Duomenys leidžia įtarti, jog yra sandarinantys uolienų ar nuosėdų sluoksniai, veikiantys tarsi kamštis, atskiriantis gėlesnį vandenį nuo itin sūraus viršuje esančio sluoksnio. Jei tokios izoliacijos nebūtų, ši sistema tikriausiai jau seniai būtų uždruskėjusi ir geofiziniai kontrastai nebebūtų tokie ryškūs.

Didžiausia pagunda šioje istorijoje – iškart nupiešti laimingą pabaigą: jei po ežeru yra gėlo vandens, vadinasi, galima išgelbėti ežerą ir regioną. Tačiau mokslininkai yra daug atsargesni. Kol kas kalbama apie pilotinį tyrimą ribotoje teritorijoje – daugiausia Farmington Bay ir Antelope Island apylinkėse – o ne apie viso ežero dugno išsamią „žemėlapio“ analizę. Todėl dar reikia patikrinti, kaip plačiai ši sistema iš tikrųjų driekiasi.

Vis dėlto galimas atradimo mastas – reikšmingas. Viena didžiausių Didžiojo Druskos ežero problemų šiandien yra dugno atsivėrimas ir su tuo susijęs dulkių kilimas. Vėjui pakėlus smulkias daleles nuo džiūstančio ežero, į atmosferą gali patekti ne tik druskos, bet ir metalai bei kiti nepageidaujami junginiai. Jei dalis požeminio vandens padėtų išlaikyti drėgmę ežero grunte, tai bent lokaliai galėtų sumažinti dulkėjimą. Tai viena priežasčių, kodėl mokslininkai į šiuos rezultatus žiūri rimtai.

Tačiau tai nereiškia, kad šį vandenį reikėtų paprasčiausiai išgauti. Tai jautri aplinkos sistema, o bet koks didesnis poveikis gruntinių vandenų balansui galėtų duoti priešingą efektą, nei tikimasi. Kol kas svarbiau ne eksploatacija, o supratimas, kaip ši sistema veikia ir ar ji iš tiesų gali prisidėti prie ežero dugno stabilumo bei vietinių ekosistemų išsaugojimo. Tai veikiau pasakojimas apie paslėptą regiono hidrologiją, o ne apie naują vandens šaltinį žmonėms.

Druskos ežeras dažniausiai asocijuojasi su džiūvimu, druskos pluta ir vis atšiauresniu kraštovaizdžiu. O po juo gali veikti senas, ramus gėlo vandens papildymo iš kalnų mechanizmas – pasislėpęs giliai po paviršiumi ir beveik nematomas plika akimi. Tai savotiška geologinė pamoka: tai, ką matome paviršiuje, kartais tėra plona, daug sudėtingesnės istorijos danga.

Šiame atradime yra ir simbolikos. Didysis Druskos ežeras viešojoje erdvėje jau seniai tapo praradimo istorija: mažėjančio vandens, nykstančių buveinių ir augančios dulkių rizikos. Paslėptos gėlavandenės sistemos aptikimas šios istorijos neapverčia, tačiau prideda naują skyrių. Ne apie stebuklingą išsigelbėjimą, o apie tai, kad gamta retai būna vienmatis reiškinys, kaip kartais atrodo žvelgiant į palydovines nuotraukas ar gąsdinančią statistiką. Po krizės sluoksniu kartais slypi rezervas, kurio iki šiol niekas aiškiai nematė.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kova su oro tarša ir Arkties ledo tirpsmas – du visai nesusiję pasauliai. Vienas siejasi su kaminų dūmais, elektrinėmis ir miestų smogu, kitas – su jūros ledu, pūgomis ir šaltu vandenynu kitame planetos gale. Tačiau klimato sistema nemėgsta tokių aiškių ribų: ji sujungia tolimus žemėlapio taškus plonomis, bet atkakliomis priklausomybių gijomis.

Būtent todėl naujos analizės sulaukė daug dėmesio. Jose teigiama, kad didelės aerozolių emisijos virš Rytų Azijos daugelį metų galėjo paveikti žiemines ciklonų trajektorijas virš šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies. Dalis audrų buvo tarsi pastumiamos šiauriau – Beringo jūros ir Arkties kryptimi. Tai savo ruožtu didino šilto ir drėgno oro priplūdimą į regionus, kuriuose jūros ledas ir taip patiria vis didesnį spaudimą.

Įdomiausia tai, kad oro kokybės gerėjimas Kinijoje po 2013 metų, tikėtina, pradėjo silpninti būtent šį mechanizmą. Tai nereiškia, kad švaresnis oras „išgelbėjo Arktį“. Greičiau – vienas aplinkosauginis laimėjimas pakeitė atmosferinės dėlionės eigą už tūkstančių kilometrų, tačiau didesnės problemos nepanaikino. Mažėjant aerozolių, silpnėja ir jų maskuojantis, trumpalaikį vėsinimą suteikiantis poveikis klimatui.

Aerozoliai ne tik teršia dangų – jie gali perstumti ir orus

Aerozoliai – vieni nepatogiausių klimato istorijos „herojų“. Viena vertus, jie kenkia sveikatai, blogina oro kokybę ir skatina smogą. Kita vertus, dalis aerozolių atspindi Saulės spinduliuotę ir laikinai sumažina dalį šiltnamio dujų sukeliamo atšilimo. Dėl to aerozolių mažinimas klimato požiūriu beveik visada yra sudėtingesnis, nei sufleruoja paprasta intuicija: mažiau taršos reiškia geriau.

Naujame tyrime mokslininkai parodė dar vieną šio sudėtingumo sluoksnį. Jų teigimu, aerozoliai virš Rytų Azijos veikė žieminius ciklonus virš šiaurinio Ramiojo vandenyno ne vien per spinduliuotės balansą. Svarbus buvo ir kritulių pasiskirstymas bei vadinamosios latentinės (slaptosios) šilumos išsiskyrimas pačiose audrų sistemose. Kitaip tariant, tarša keitė ne tik tai, kiek energijos pasiekia Žemės paviršių, bet ir tai, kaip „dirba“ pats ciklono variklis.

Jei vienoje audros dalyje krituliai nuslopinami, o kitoje – sustiprėja, pasikeičia energijos pasiskirstymas visoje sistemoje. Dėl to ciklonas gali būti nežymiai nukreiptas į kitą maršrutą. Tam nereikia jokio staigaus „jungiklio“ – pakanka subtiliai pakeisti, kur ir kaip atmosfera atiduoda šilumą.

Arktis šilumą gaudavo tarsi „per galines duris“

Čia istorija tampa ypač įdomi. Kai daugiau žieminių ciklonų slenka Beringo jūros link ir toliau į šiaurę, Arktis gauna papildomų šilumos ir drėgmės „porcijų“. O tai regionas, kuris ir be to šyla greičiau nei likusi planeta. Kiekvienas papildomas šilto oro pliūpsnis veikia kaip dar vienas spaudimas jau ir taip silpnėjančiam jūros ledui.

Apžvelgiant rezultatus teigiama, kad toks mechanizmas pastaraisiais dešimtmečiais galėjo prisidėti prie didesnių šilumos srautų į Arktį iš šiaurinio Ramiojo vandenyno pusės. Praktikoje tai reiškia, jog dalis jūros ledo pokyčių nebūtinai yra vien tik „foninio“ pasaulinio atšilimo pasekmė – juos gali stiprinti ir konkrečios audrų trajektorijų bei atmosferos cirkuliacijos permainos. Svarbu tai, kad ledas tirpsta ne vien nuo vidutinės temperatūros. Jis tirpsta ir nuo to, kaip atmosfera per konkrečius orų epizodus atgabena šilumą.

Arktis dažnai vaizduojama kaip tolimo CO2 emisijų šaltinių auka. Tai tiesa, bet ne visa. Kartais šiluma ją pasiekia ir „šoniniu kanalu“: per persitvarkiusius orus, audras, pasikeitusius žemo slėgio sričių kelius. Klimato sistema čia veikia ne kaip orkaitė, tiesiog pakėlusi temperatūrą, o labiau kaip kanalų tinklas, kuris gali staiga nukreipti energiją ten, kur anksčiau ji tekėjo kitaip.

Švaresnis oras nereiškia paprastos laimingos pabaigos

Šioje vietoje būtų lengva suformuluoti patogų moralą: Kinija sumažino taršą, todėl Arktis gavo atokvėpį. Tačiau klimato sistema taip paprastai „apdovanojimų“ nedalina. Taip, aerozolių emisijų mažėjimas Rytų Azijoje galėjo silpninti minėtą ciklonų stūmimo į šiaurę mechanizmą. Tačiau kartu mažiau aerozolių reiškia ir mažiau Saulės spinduliuotės atspindėjimo, t. y. mažiau „paslėpto vėsinimo“, kuris ilgą laiką iš dalies slopino šiltnamio dujų sukeltą atšilimą.

Dėl to pastarųjų metų analizėse vis dažniau aptariama mintis, kad oro valymas Rytų Azijoje galėjo prisidėti prie spartesnio šiuolaikinio atšilimo globaliu mastu ir ryškesnio šiaurinio Ramiojo vandenyno šilimo. Ne todėl, kad švaresnis oras yra klaida, o todėl, kad anksčiau purvinas oras užmaskuodavo dalį problemos. Kai ši tarša nyksta, atmosfera tarsi nustoja „apsimesti“, jog yra kiek vėsiau, nei turėtų būti.

Tai viena nepatogiausių šiuolaikinės klimatologijos tiesų: galima gerinti visuomenės sveikatą ir kartu atidengti papildomą atšilimą. Galima sumažinti smogą ir negauti paprasto klimatinio „bonuso“. Pasaulis čia nėra moralinė pasaka – tai susisiejančių procesų sistema. Todėl klimato politika negali baigtis vien oro valymu. Be lygiagretaus CO2 emisijų mažinimo tokia pažanga kartais tėra purvinos užuolaidos nuėmimas nuo didesnės problemos.

Šaltiniai: „Live Science“; „Nature“.