CP v2

Blog

  • PRL laikų prabanga grįžta ant šventinio stalo: šį mėsos patiekalą norėjo paragauti visi

    Dar prieš kelis dešimtmečius žvėriena buvo elegancijos ir kulinarinio prestižo simbolis. PRL laikais jos gauti buvo sudėtinga, todėl ji dažniau atsidurdavo privilegijuotų šeimų lėkštėse. Šiandien žvėriena vėl grįžta į madą ir vis dažniau patenka į šventinį meniu, primindama senosios lenkų virtuvės skonius. Be išskirtinio aromato, ji taip pat dera su sveikesnės ir sąmoningesnės mitybos tendencijomis.

    Kasdienis gaminimas PRL realybėje dažniausiai rėmėsi paprastais, lengvai prieinamais produktais. Tokie ingredientai kaip žvėriena buvo retenybė, siejama su gerove ir ypatingomis progomis. Ant Velykų stalo ji pasirodydavo nedažnai – dažniausiai kaip ištaigingi kiškio paštetai, aromatingi elnienos troškiniai ar kepti šerno mėsos gabalai.

    Būtent šie patiekalai primindavo senąsias, dar iš ankstesnių laikų atėjusias kulinarines tradicijas, kurios tuomet buvo iš dalies primirštos. Žvėrienos paruošimas reikalauja žinių, patirties ir laiko – ši mėsa kaprizingesnė nei įprasta kiauliena ar paukštiena. Todėl nenuostabu, kad šventėms ją rinkdavosi tik nedaugelis.

    Šiandien žvėriena išgyvena tikrą renesansą. Vis daugiau žmonių vertina jos išskirtinį skonį ir maistinę vertę. Šerno, stirnos ar elnio mėsa paprastai yra liesesnė, turtinga baltymų, joje mažiau riebalų nei daugelyje tradiciškai auginamų mėsos rūšių. Dėl to ji puikiai tinka tiems, kurie rūpinasi savo mityba.

    Sugrįžimas prie senų receptų – ir būdas atrasti kulinarinį paveldą iš naujo. Šiuolaikinės klasikinių patiekalų interpretacijos leidžia supaprastinti gaminimą ir pritaikyti jį dabartiniam ritmui. Paštetai, kepsniai ar ilgai troškinta mėsa su žolelėmis ir prieskoniais vėl atsiranda ant stalo – ne tik per šventes.

    Nors gali atrodyti, kad žvėrieną paruošti sudėtinga, dažnai pakanka kelių patikrintų triukų, kad atsiskleistų jos skonis. Vienas svarbiausių žingsnių – tinkamas marinavimas. Tam dažniausiai naudojamos žolelės, kadagio uogos, česnakas ir raudonasis vynas. Taip mėsa tampa minkštesnė ir įgauna sodresnį aromatą.

    Populiarėja ir lengvesnės tradicinių patiekalų versijos. Pavyzdžiui, paštetas su trupučiu rūkytos šoninės tampa sultingesnis, tačiau išlaiko būdingą žvėrienos skonį. Taip pat verta išbandyti netikėtus derinius – patiekti žvėrieną su vaisiais, tokiais kaip spanguolės ar slyvos, kurie išryškina jos gilų aromatą.

    Žvėriena – ne vien kulinarinė įdomybė, bet ir sugrįžimas prie šaknų. Įtraukti ją į šventinį meniu reiškia suderinti tradicijas su šiuolaikiniu požiūriu į maisto gaminimą. Kadaise buvusi prabangos simboliu, šiandien ji gali tapti prieinama kiekvienam, norinčiam paragauti kažko išskirtinio.

    Jei planuojate žvėrieną patiekti per šventes, verta rinktis klasiką šiuolaikiškai. Kvapnus, sultingas paštetas gali būti gerokai paprastesnis, nei įsivaizduojama, o kartu jis puikiai paįvairina šventinį stalą.

    Žvėrienos paštetas – puikus būdas nutraukti šventinę rutiną. Jis sujungia istoriją, tradiciją ir šiuolaikinį požiūrį į virtuvę, o svarbiausia – stebina sodriu, ryškiu skoniu.

  • Ši pigi kanapinė užtepėlė nurungia lašišą: paruošite greitai, dings akimirksniu

    Daugelyje namų iki šiol prisimenamas paprastų, naminių užtepėlių skonis – jos neretai atstodavo net ir įmantriausius užkandžius. Viena tokių klasikų yra rūkytos skumbrės užtepėlė: tiršta, aromatinga ir itin soti. Šiandien ji vėl grįžta į virtuvę – ne tik dėl puikaus skonio, bet ir dėl paprastos sudėties bei maistinės vertės. Kai ieškome greitų ir sveikesnių sprendimų pusryčiams ar vakarienei, ši kanapinė užtepėlė tampa tikru hitu: ji nebrangi, lengvai paruošiama ir nuo stalo dingsta akimirksniu.

    Rūkytos skumbrės užtepėlė – tai patiekalas, kuriame dera paprastumas ir ryškus skonis. Rūkyta žuvis suteikia sodrumo ir išraiškingumo, o tokie priedai kaip varškė ar svogūnų laiškai sušvelnina bendrą skonį, todėl gaunama harmoningai subalansuota užtepėlė.

    Skumbrė mitybos specialistų vertinama dėl didelio omega-3 riebalų rūgščių kiekio, kuris palaiko širdies ir smegenų veiklą. Taip pat ji yra geras visaverčių baltymų šaltinis, turi vitaminų D ir B12. Derinama su varške, skumbrė virsta sočia užtepėle, kuri gali tapti visaverčiu patiekalu, ypač dienos pradžioje.

    Šią užtepėlę paruošti labai paprasta – nereikia jokių sudėtingų kulinarinių įgūdžių. Tai puikus pasirinkimas greitiems pusryčiams ar vakarienei, kai norisi naminio, sotaus ir maistingo kąsnio.

    Geriausias skonis atsiskleidžia tada, kai paruoštą rūkytos skumbrės užtepėlę trumpam atšaldote šaldytuve – tuomet ingredientai susijungia, o aromatas tampa dar sodresnis.

  • Kadaise be šio patiekalo neįsivaizduota Velykų: dabar beveik niekas nevalgo, o geležies pilna

    Kadaise aviena per Velykas nieko nestebino. Dar prieš kelis dešimtmečius ši mėsa dažniau atsirasdavo Lenkijos namuose, o kepta avienos šlaunis buvo laikoma svarbia šventinių pietų dalimi. Ant stalo būdavo patiekiamas ir nugarinės gabalas, taip pat kotletai iš jaunos mėsos. Šiandien ši tradicija gerokai priblėso, o aviena dažniausiai išliko tik kai kuriuose pietų Lenkijos regionuose.

    Anksčiau ši mėsa buvo lengviau prieinama ir labiau įprasta namų virtuvėje. Ji nebuvo laikoma kulinarine egzotika – veikiau sočiu, „rimtu“ ir šventiniu pasirinkimu. Dėl to aviena per Velykas turėjo pastovią vietą daugelio šeimų meniu. Dabar dažniau renkamasi paukštiena, kiauliena arba jautiena, o avieną ragauja tik nedaugelis.

    Prie jos populiarumo sumažėjimo prisidėjo ir skonis bei kvapas. Avienai būdingas ryškesnis aromatas nei įprastesnėms mėsos rūšims. Labiausiai jis juntamas riebesniuose gabaluose, todėl žmonės, nepratę prie tokios mėsos, neretai greitai nusivilia. Švelnesnė yra ėriena, tačiau ir aviena gali būti labai skani, jei tinkamai paruošiama.

    Aviena suteikia geležies, reikalingos raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, taip pat cinko, svarbaus imuninei sistemai. Joje yra ir naudingų riebalų bei mineralų, todėl tai nėra menkavertis produktas – tiesiog šiandien jis pasirenkamas rečiau nei anksčiau.

    Svarbus ir auginimo būdas. Avys neretai laikomos natūralesnėmis sąlygomis, turėdamos daugiau erdvės ir galimybių ganytis. Tai gali turėti įtakos mėsos kokybei ir tam, kaip ji „atsiskleidžia“ virtuvėje. Vien kilmė visko neišsprendžia, tačiau avienai iš tiesų svarbu, kokį gabalą pasirenkate ir kaip vėliau ją ruošiate.

    Norint sugrįžti prie šio skonio, verta pradėti nuo marinavimo. Seniau mėsą mirkydavo pasukose su prieskoniais arba marinuodavo acto ar raudonojo vyno pagrindu, pridedant žolelių. Toks būdas padėdavo suminkštinti mėsą ir sušvelninti jai būdingą kvapą. Dėl to aviena Velykoms dažniausiai pirmiausia keliaudavo į marinatą, o tik paskui – į orkaitę arba ant grotelių.

    Senojoje lenkų virtuvėje ypač buvo vertinama kepta avienos šlaunis ir nugarinės gabalas. Mėsa neretai būdavo įspraudžiama lašinių gabalėliais, kepama arba troškinama, kartais patiekiama su raugintais kopūstais ir šakninėmis daržovėmis. Kujavijoje ir Didžiojoje Lenkijoje buvo žinomi ir troškiniai iš ėrienos ar avienos, ruošiami su daržovėmis ir vynu.

  • Pamirškite kefyrą ir pasukas: šis gėrimas paverčia kiaulienos nugarinę ypač minkšta

    Pamirškite pasukas ar kefyrą. Yra vienas netikėtas gėrimas, dėl kurio kiaulienos nugarinė tampa išskirtinai minkšta ir švelni. Skamba neįprastai, tačiau paslaptis slypi paprastoje juodojoje arbatoje „Earl Grey“. Šis triukas padeda iškeptai mėsai neišsausėti ir nesukietėti – ji išlieka sultinga, malonios, švelnios tekstūros. Tokią nugarinę lengva pjaustyti plonomis riekelėmis: ji netrupa ir nepraranda skonio.

    Virtuvėje vis dažniau atsisakoma sunkių, riebių marinatų ir renkamasi paprastesni, natūralesni sprendimai. Būtent čia arbata pasirodo esanti netikėta pagalbininkė. Arbatoje esantys taninai veikia kaip natūralus mėsos minkštiklis, o bergamočių aromatas suteikia lengvos citrusinės gaivos. Dėl šio derinio klasikinė nugarinė įgauna naują, kiek rafinuotesnį, bet vis tiek namams artimą charakterį.

    Juodoji arbata, tinkamai paruošta marinato pavidalu, dėl joje esančių rauginių medžiagų daro įtaką raumenų skaiduloms. Ilgiau pamarinuota mėsa tampa švelnesnė, sultingesnė ir lengviau kramtoma.

    Svarbu ir tai, kad toks paruošimo būdas yra lengvesnis organizmui: čia nenaudojami riebūs pagrindai, o tik arbatos užpilas, veikiantis subtiliai, bet efektyviai. Todėl nugarinė gali tikti ir šventiniams pietums, ir kaip lengvesnė alternatyva įprastoms mėsos užtepėlėms ar pjaustomai mėsai.

    „Earl Grey“ arbatoje esantys junginiai veikia mėsos baltymų struktūrą, todėl po kepimo nugarinė būna trapesnė ir švelnesnė. Kartu ji išlaiko sultingumą ir terminio apdorojimo metu nepraranda skonio.

  • Viena sveikiausių žuvų parduotuvėje: kainuoja mažiau nei menkė, bet lietuviai ją nuvertina

    Aliaskinė polokė (mintajas) – liesa jūrinė žuvis, suteikianti solidžią visaverčių baltymų porciją, tačiau nėra sunki ar riebi. 100 g šios žuvies turi apie 19 g baltymų ir nedaug riebalų. Be to, joje yra seleno, vitamino B12 ir fosforo. Nors omega-3 riebalų rūgščių kiekiu ji neprilygsta lašišai, jų racione vis tiek šiek tiek papildo.

    Renkantis geriausia ieškoti šviesios spalvos filė, be storos ledo glazūros sluoksnio ir be intensyvaus kvapo. Jei perkate šaldytą žuvį, verta patikrinti, ar atitirpinus ji neišskiria pernelyg daug vandens. Kuo trumpesnė sudėtis ir kuo mažiau priedų, tuo geriau.

    Aliaskinė polokė yra švelnaus skonio, todėl tinka kepti orkaitėje, gaminti garuose arba trumpai apkepti keptuvėje. Ji dera su citrina, krapais, petražolėmis, česnaku, sviestu, jogurtiniu padažu ir paprastomis bulvėmis. Iš jos galima paruošti nesudėtingą pietų patiekalą orkaitėje, naudoti žuvies kotletams, įmaišyti į karį arba patiekti kaip lengvą filė su daržovėmis.

    Ši žuvis ypač praverčia tiems, kurie nori dažniau valgyti žuvį, bet nenori ar negali skirti biudžeto lašišai ar kokybiškiems menkės gabalams. Aliaskinę polokę galima kepti džiūvėsėliuose, tačiau dažnai skaniausia ji būna kepta su prieskoniais arba troškinta pomidorų padaže. Taip pat ji tinka žuvienei, įdarams ir paprastiems kasdieniams patiekalams, kuriems nereikia sudėtingo pasiruošimo.

  • Mėnulio uolienose aptikta netikėta užuomina: ar senovėje jo gelmėse trūko deguonies?

    Mėnulio uolienose aptikta netikėta užuomina: ar senovėje jo gelmėse trūko deguonies?

    Žemė ir Mėnulis šiandien atrodo labai skirtingai, tačiau manoma, kad jie susiformavo panašiomis kosminėmis sąlygomis. Viena plačiausiai aptariamų hipotezių teigia, jog ankstyvąją Žemę kliudė Marso dydžio dangaus kūnas, o po šio milžiniško smūgio į kosmosą išmesta medžiaga vėliau susitelkė ir suformavo Mėnulį.

    Skirtingai nei Žemė, Mėnulis neturi plokščių tektonikos ir praktiškai neturi atmosferos, galinčios per ilgo laikotarpio procesus reikšmingai permodeliuoti paviršių ar „perdirbti“ tokius elementus kaip deguonis. Dėl to Mėnulis išsaugo senovinių geologinių sąlygų „archyvą“, kuris gali padėti mokslininkams geriau suprasti ir mūsų planetos praeitį.

    Ankstyvojo Mėnulio vulkaninės veiklos metu susiformavusios uolienos yra tarsi langas į įvykius, vykusius prieš beveik 4 mlrd. metų. Nustatydami, kokiomis sąlygomis šios uolienos formavosi, tyrėjai artėja prie atsakymo, kaip vystėsi ne tik Mėnulis, bet ir pati Žemė.

    2026 m. kovą žurnale Nature Communications paskelbtame tyrime fizikų ir geologų komanda nagrinėjo ilmenitą – mineralą, sudarytą iš geležies, titano ir deguonies. Šis ilmenitas buvo aptiktas Mėnulio uolienoje, kuri kristalizavosi iš senovinės Mėnulio magmos.

    Tyrėjai pasitelkė pažangią elektroninę mikroskopiją ir analizavo titano cheminį „parašą“ ilmenite. Nustatyta, kad maždaug 15 proc. titano turi mažesnį elektrinį krūvį, nei būtų tikėtasi.

    Įprastai ilmenite titano atomas, jungdamasis su deguonimi, netenka keturių elektronų, todėl jo teigiamas krūvis būna 4+ (tai vadinamasis oksidacijos skaičius). Tačiau tirtoje uolienoje, surinktoje per „Apollo 17“ misiją, dalis titano turėjo tik 3+ krūvį. Toks titanas vadinamas trivalenčiu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad trivalenčio titano matavimai patvirtina tai, ką geologai ilgą laiką įtarė: dalis titano Mėnulio ilmenite iš tiesų gali būti žemesnės oksidacijos būsenos.

    Trivalenis titanas susidaro tuomet, kai cheminėms reakcijoms prieinamo deguonies kiekis yra mažas. Todėl trivalenčio titano gausa ilmenite gali suteikti informacijos apie tai, kiek deguonies buvo Mėnulio gelmėse tuo metu, kai uoliena formavosi – maždaug prieš 3,8 mlrd. metų.

    Kol kas komanda išsamiai ištyrė tik vieną Mėnulio uolieną, tačiau, remiantis publikuotais darbais, identifikuota daugiau nei 500 Mėnulio ilmenito analizių, kuriose taip pat gali būti trivalenčio titano. Šių mėginių tyrimai galėtų atskleisti, kaip Mėnulio chemija kito skirtingose vietose ir skirtingais laikotarpiais.

    Vis dėlto tyrėjai pažymi, kad ryšys tarp trivalenčio titano ilmenite ir deguonies prieinamumo dar nėra tiksliai įvertintas kryptingais eksperimentiniais duomenimis. Tokie eksperimentai galėtų padėti geriau suprasti Mėnulio vidaus chemines sąlygas. Be to, mokslininkai tikisi, kad panašus dėsningumas gali būti svarbus ir kitoms planetoms ar asteroidams, kuriuose chemiškai prieinamo deguonies yra mažiau nei Žemėje.

    Šie metodai gali būti pritaikyti tiriant daugybę Mėnulio uolienų, surinktų „Apollo“ misijų metu prieš daugiau nei 50 metų, taip pat būsimus mėginius iš „Artemis“ misijų ar 2024 m. iš tolimosios Mėnulio pusės pargabentas uolienas, gautas per Kinijos „Chang’e-6“ misiją.

    Vienas iš tyrėjų planuoja naujoje eksperimentinėje laboratorijoje aiškintis, kaip deguonies prieinamumas magmoje veikia trivalenčio titano gausą ilmenite. Jei tokie bandymai patvirtins išvadas, ilmenitas galėtų tapti įrankiu, leidžiančiu atkurti senovinių Mėnulio magmų istoriją.

    Tyrėjų teigimu, ateities Mėnulio uolienų studijos, paremtos pažangiais metodais, yra būtinos norint atskleisti, kokios cheminės sąlygos vyravo senoviniame Mėnulyje. Tokie duomenys gali suteikti užuominų ne tik apie Mėnulio raidą, bet ir apie pačius ankstyviausius Žemės istorijos skyrius, kurių įrašai mūsų planetoje per laiką buvo ištrinti.

  • Mokslininkus pribloškė 20 proc. spinduliuotės „duobė“ tarp Žemės ir Mėnulio – ką tai reiškia

    Mokslininkus pribloškė 20 proc. spinduliuotės „duobė“ tarp Žemės ir Mėnulio – ką tai reiškia

    Atrodo, kad nuolatinis, iš visų pusių Saulės sistemą pasiekiantis galaktinių kosminių spindulių „lietus“ gali būti ne toks tolygus, kaip manyta iki šiol.

    Kinijos zondas „Chang’e 4“, nuo 2019 metų dirbantis tolimojoje Mėnulio pusėje, užfiksavo keistą reiškinį: tam tikromis sąlygomis tarp Žemės ir Mėnulio susidaro savotiška kosminių spindulių „ertmė“, kai dalelių srautas pastebimai susilpnėja. Šis atradimas leidžia manyti, kad galaktiniai kosminiai spinduliai pasiskirsto erdvėje nevienodai, o tai gali atverti naujų galimybių planuojant kosmines misijas ir mažinant radiacijos riziką.

    Kosmosas pilnas procesų, kurie „apšaudo“ aplinką didelės energijos dalelėmis. Vieni svarbiausių šaltinių – supernovų sprogimai ir jų liekanos, galinčios į visas puses didžiuliais greičiais išmesti kosminius spindulius. Didžiąją jų dalį sudaro protonai, dalį – helio branduoliai ir nedidelis kiekis sunkesnių atominių branduolių. Ilgą laiką manyta, kad šios dalelės Saulės sistemoje yra gana tolygiai paplitusios.

    Tačiau kosminiai spinduliai – tai jonizuojanti spinduliuotė, galinti pažeisti ląsteles, DNR ir didinti mutacijų bei onkologinių ligų riziką. Žemėje nuo jų daugiausia saugo atmosfera, kuri sugeria didžiąją dalį dalelių, kol jos dar nepasiekė paviršiaus. Vis dėlto astronautams ir dideliame aukštyje dirbantiems pilotams šis pavojus yra realus, todėl jis vertinamas planuojant skrydžius ir kuriant misijų įrangą.

    Galaktinių kosminių spindulių fonas gali kisti priklausomai nuo Saulės aktyvumo. Pavyzdžiui, Saulės aktyvumo maksimumo metu dalelių srautas dažnai reikšmingai sumažėja, nes sustiprėjęs Saulės vėjas ir magnetiniai procesai nukreipia dalį įkrautų dalelių.

    Nauja tarptautinės mokslininkų komandos analizė rodo, kad galaktinių kosminių spindulių srautą gali slopinti ne tik Saulė. Prie to, netiesiogiai veikiant Saulės magnetiniams procesams, prisideda ir Žemės magnetinis laukas.

    Duomenys gauti naudojant „Chang’e 4“ neutronų ir dozimetrinį prietaisą, kuris Mėnulio paviršiuje matuoja protonus. Zondas tai gali daryti tik Mėnulio dieną, nes naktį temperatūra nukrenta tiek, kad aparatas nebegali veikti. Vis dėlto būtent dienos metu atsiranda galimybė stebėti, kaip Žemės magnetinis laukas veikia kosminių spindulių foną Mėnulio orbitoje.

    Mokslininkai išanalizavo 31 Mėnulio ciklo duomenis ir stebėjo, kaip protonų srautas kinta Mėnuliui judant aplink Žemę. Paaiškėjo, kad vienoje orbitos dalyje – vadinamajame priešpietiniame sektoriuje (dar nepasiekus vietinio vidurdienio Saulės atžvilgiu) – protonų srautas yra maždaug 20 proc. mažesnis nei kitose orbitos atkarpose.

    Tyrėjai šį reiškinį sieja su tarpplanetiniu magnetiniu lauku – Saulės magnetinio lauko dalimi, nusidriekiančia per Saulės sistemą. Saulei sukantis, jos magnetinis laukas susisuka į spiralę, vadinamą Parkerio spirale. Kai ši spiralė tam tikru būdu „susiderina“ su Žemės–Mėnulio sistema, gali susiformuoti kosminių spindulių „ertmė“.

    „Apskritai įkrautų dalelių judėjimą magnetiniame lauke apibūdina sraigtinė trajektorija išilgai magnetinio lauko linijų“, – rašo tyrėjai.

    „Kai Mėnulis yra priešpietiniame sektoriuje esant Parkerio spiralės sąlygoms, vietinės tarpplanetinio magnetinio lauko linijos gali išsidėstyti taip, kad sujungia Mėnulį su stipraus Žemės magnetinio lauko sritimi. Todėl dalelių judėjimą tomis lauko linijomis, ypač protonų, apie kuriuos čia pranešame, paveikia stiprus Žemės magnetinis laukas“, – aiškina mokslininkai.

    Tokiu atveju tarpplanetinio magnetinio lauko linijos erdvėje išlinksta taip, kad tam tikroje padėtyje „pasisuka“ Žemės link ir susikerta su planetos magnetiniu lauku, sudarydamos savotišką galaktinių kosminių spindulių „šešėlį“. Mėnuliui pereinant šią zoną (tai trunka apie dvi dienas), „Chang’e 4“ prietaisai užfiksuoja protonų srauto sumažėjimą.

    Tyrėjų teigimu, atradimas gali būti praktiškai naudingas: jei tokie laikotarpiai patikimai prognozuojami, žmonių misijų Mėnulyje veiklas – ypač darbą atviroje erdvėje – būtų galima planuoti tada, kai radiacijos lygis mažesnis.

    „Šis rezultatas suteikia potencialią strategiją misijų planavimui, ypač pilotuojamoms Mėnulio misijoms ir veiklai už kosminio aparato ribų, nes operacijas būtų galima derinti su mažesnės radiacijos periodais ir taip sumažinti apšvitos riziką“, – rašo tyrėjai.

    Pasak jų, ateities tyrimai, sukaupus daugiau duomenų, galėtų tiksliau nustatyti šios „ertmės“ mastą ir elgseną. Tai suteiktų daugiau įžvalgų apie radiacinės apsaugos strategijas ne tik Žemės–Mėnulio sistemoje, bet galbūt ir prie kitų magnetinį lauką turinčių Saulės sistemos kūnų.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science Advances“.

  • Mikrobiologė įspėja: šie likučiai šaldytuve dažniausiai baigiasi apsinuodijimu maistu

    Mikrobiologė įspėja: šie likučiai šaldytuve dažniausiai baigiasi apsinuodijimu maistu

    Šaltas picos gabalėlis pusryčiams daugeliui atrodo vienas didžiausių mažų gyvenimo malonumų. Tačiau net ir toks nekaltas pasirinkimas gali baigtis apsinuodijimu maistu, jei likučiai laikomi netinkamai.

    Apsinuodijimą maistu sukelia užterštas maistas – jame gali daugintis ligas sukeliantys bakterijos, grybeliai ar virusai. Nors dažniausiai kalbama apie prastai termiškai apdorotą maistą ar netinkamus gaminimo įpročius, didelė rizika kyla ir tuomet, kai likučiai laikomi neteisingai.

    Klinikinės mikrobiologijos specialistė dalijasi patarimais, kaip saugiau valgyti šaltus likučius ir kokie produktai kelia didžiausią pavojų.

    Pica

    Apsinuodyti galima ir nuo jau iškeptos picos. Taip nutinka, jei dalis ingredientų buvo žali, nepakankamai iškepti ar sugedę, taip pat jei pica turėjo kontaktą su užterštu paviršiumi arba ją lietė neplautomis rankomis maistą tvarkęs žmogus.

    Mažiau akivaizdi rizika – džiovintos žolelės ir prieskoniai, kuriuos žmonės dažnai beria ant picos (pavyzdžiui, bazilikas, pipirai ar raudonėliai). Jie gali būti užteršti dar derliaus nuėmimo, gamybos metu arba dėl netinkamo laikymo namuose. Ant tokių prieskonių kartais gali išlikti ir ligas sukeliančių bakterijų, tarp jų Salmonella, Bacillus cereus ar Clostridium perfringens.

    Nors ką tik iškeptos picos karštis gali sumažinti mikroorganizmų kiekį, problema kyla tuomet, kai pica po kepimo per ilgai laikoma kambario temperatūroje. Tokios sąlygos tampa palankios bakterijoms daugintis.

    Norint sumažinti riziką, picos likučius reikėtų padėti į šaldytuvą ne vėliau kaip per dvi valandas nuo pagaminimo ar pristatymo. Šaldytuve pica turėtų būti laikoma uždengta, kad ant jos nepatektų ore esančių mikroorganizmų, ir suvalgoma per dvi dienas. Svarbu suprasti, kad šaldytuvas tik sulėtina bakterijų dauginimąsi, bet jo nesustabdo.

    Jei pica kambario temperatūroje stovėjo ilgiau nei kelias valandas, bakterijos gali sparčiai daugintis – tuomet ji gali būti nesaugi kitą dieną, net jei vis dar atrodo ir kvepia gerai.

    Virta ar kepta vištiena

    Iškepta vištiena greitai genda, kai atvėsta. Dėl didesnio drėgmės ir maistinių medžiagų kiekio bei mažesnio rūgštingumo ji ypač palanki bakterijoms daugintis, jei nėra laikoma tinkamai.

    Likučiams reikėtų pasilikti tik tinkamai iškeptą vištieną. Jei iš vištienos teka sultys su kraujo pėdsakais, jos valgyti nereikėtų ir juo labiau – nepalikti vėlesniam laikui. Žalia vištiena gali būti užteršta Campylobacter, Salmonella ar Clostridium perfringens, todėl kruopštus terminis apdorojimas yra būtinas.

    Net ir menkai nepakankamai iškepus, mėsoje likę mikroorganizmai gali pradėti daugintis net šaldytuve, o jų ne visada įmanoma atpažinti pagal kvapą ar išvaizdą.

    Specialistė pataria: išėmus vištieną iš orkaitės ar pakuotės, tą dalį, kurios neplanuojama valgyti iš karto, reikėtų kuo greičiau uždengti ir, atvėsus, dėti į šaldytuvą. Kambario temperatūroje ji neturėtų būti laikoma ilgiau nei dvi valandas.

    Šaldytuve virtą ar keptą vištieną paprastai galima laikyti iki trijų dienų. Vis dėlto, jei pastebite kraujo požymių ar įtariate, kad mėsa buvo nepakankamai iškepusi, jos nevalgykite nei šaltos, nei pakartotinai pašildytos.

    Ryžių patiekalai

    Didelę riziką kelia įvairūs ryžių likučiai – nuo keptų ryžių iki rizoto ar ryžių patiekalų su įdarais. Nevirti ryžiai gali turėti Bacillus cereus sporų. Virimo metu bakterijos žūsta, tačiau sporos yra atsparios karščiui ir gali išlikti.

    Jei virti ryžiai paliekami kambario temperatūroje ilgiau nei dvi valandas, sporos gali „atgyti“, virsti bakterijomis ir pradėti daugintis. Be to, jos gali išskirti toksinus, kurie sukelia stiprų vėmimą ir viduriavimą, neretai trunkantį iki 24 valandų.

    Jei ryžius būtina pasilikti, juos reikėtų uždengti, greitai atvėsinti ir laikyti šaldytuve ne ilgiau kaip 24 valandas. Šaltus ryžius galima valgyti tik tuo atveju, jei jie buvo greitai atvėsinti ir kuo skubiau padėti į šaldytuvą – ilgiau laikant, sporų dygimo rizika didėja.

    Atidarytų konservų likučiai

    Atidarius konservus, likučius būtina uždengti ir laikyti šaldytuve, kad jie nebūtų užteršti ore esančiais mikroorganizmais. Maistą dažnai laikoma saugu palikti originalioje skardinėje, nes ji būna sterilizuota gamybos metu, tačiau dėl skonio gali būti patogiau produktą perkelti į uždaromą stiklinį ar plastikinį indą.

    Rūgštesni produktai, pavyzdžiui, konservuoti pomidorai, šaldytuve paprastai išsilaiko 5–7 dienas. Mažai rūgštūs konservai (mėsa, žuvis, vaisiai, daržovės, makaronai) šaldytuve turėtų būti laikomi trumpiau – iki trijų dienų. Rūgštis lėtina bakterijų dauginimąsi, todėl rūgštesni produktai išsilaiko ilgiau.

    Šaltus likučius valgyti galima, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: juos reikia kuo greičiau atšaldyti, laikyti uždengtus ir suvartoti per artimiausią dieną ar dvi, o kai kuriais atvejais – per 24 valandas.

  • Švedai sustabdė sankcionuotą „šešėlinį“ tanklaivį po naftos dėmės Baltijos jūroje

    Švedai sustabdė sankcionuotą „šešėlinį“ tanklaivį po naftos dėmės Baltijos jūroje

    Švedijos pareigūnai penktadienį prie šalies pietinės pakrantės įlipo į Europos Sąjungos sankcijų sąraše esantį naftos tanklaivį, kai buvo užfiksuotas galimas naftos išsiliejimas.

    Kamerūno vėliava plaukiojantis laivas „Flora 1“ buvo stebimas nuo ketvirtadienio ryto, kai į rytus nuo Gotlando salos centrinėje Baltijos jūroje aptikta maždaug 12 kilometrų ilgio naftos dėmė. Laivą palydėjus į Švedijos uostą Ystadą, policijos ir pakrančių apsaugos pareigūnai penktadienį atliko patikrinimą. Šie veiksmai vykdomi pradėto ikiteisminio tyrimo dėl įtariamų aplinkosaugos pažeidimų rėmuose.

    Duomenų bazės „Vesselfinder“ informacija, tanklaivis kovo 27 d. išplaukė iš Rusijos uosto Ust-Luga ir nurodė, kad plaukia į Brazilijos uostą Santusą. Vis dėlto Švedijos pakrančių apsaugos atstovas teigė, kad pareigūnai gavo prieštaringos informacijos apie tikrąją laivo kelionės kryptį.

    Švedijos institucijos įtaria, kad „Flora 1“ gali būti vadinamojo Rusijos „šešėlinio laivyno“ dalis – tai slaptas, dažniausiai senesnių naftos tanklaivių tinklas, siejamas su sankcijų apėjimu po Maskvos invazijos į Ukrainą. Civilinės gynybos ministras Carl-Oskar Bohlin socialiniame tinkle „X“ pabrėžė, kad senesni ir nepakankamai apdrausti tanklaiviai, apeinantys sankcijas, kelia reikšmingą saugumo ir aplinkosaugos grėsmę Švedijai.

    „Vyriausybė šį incidentą vertina labai rimtai, nors šį kartą nekalbame apie didelio masto naftos išsiliejimą“, – pridūrė ministras.

    Šiemet tai jau trečias atvejis, kai Švedijos pareigūnai įlipa į įtartiną, galimai suklastotos vėliavos laivą. Praėjusių metų kovą Švedijos vandenyse netoli Trelleborgo buvo patikrintas krovininis laivas, plaukiojęs su Gvinėjos vėliava, kai pakrančių apsauga nustatė, jog pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę jis laikytinas neturinčiu valstybės.

    Pakrančių apsauga nurodė, kad tai pirmas kartas, kai naftos išsiliejimas susietas su sankcionuotu laivu, ir pridūrė, jog kitu atveju tanklaivis nebūtų buvęs sulaikytas. Laivas „Flora 1“ liks prišvartuotas, kol Švedijos prokurorai užbaigs tyrimą.

  • Pakeiskite vieną riebalą ir pievagrybiai nebeišleis vandens: bus kvapnūs ir traškūs

    Pievagrybiai dažnai nuvertinami, ypač lyginant su miško grybais. Vis dėlto jie gali būti vertingas kasdienės mitybos papildas: pievagrybiuose yra baltymų, B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip kalis ir selenas. Jie prisideda prie virškinimo, nervų ir kraujotakos sistemų veiklos, be to, yra nekaloringi, todėl juos galima įtraukti į racioną dažniau.

    Šie grybai ne tik naudingi, bet ir labai skanūs, jei paruošiami tinkamai. Vienas paprastas būdas išgauti ryškų aromatą, traškią tekstūrą ir išvengti vandens išsiskyrimo – kepti juos ant ghi, kitaip tariant, lydyto sviesto.

    Lydytas sviestas vertinamas dėl aukštos dūmų temperatūros – apie 250 laipsnių. Dėl to sumažėja rizika patiekalą prideginti, taip pat mažiau susidaro sveikatai nepalankių junginių, galinčių atsirasti kaitinant riebalus.

    Lydytas sviestas gaminamas palaipsniui kaitinant įprastą sviestą: iš jo pašalinamas vanduo, pieno baltymai (kazeinas) ir pieno cukrus (laktozė). Kaitinant nuo paviršiaus nugraibomos putos, kol lieka beveik vien tik riebalai. Dar vienas privalumas – toks produktas šaldytuve gali išsilaikyti gerokai ilgiau nei įprastas sviestas.

    Tradicinėje Indijos medicinoje, Ajurvedoje, lydytas sviestas laikomas gydomuoju produktu. Jame yra vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, B grupės vitaminų, D, E, K, taip pat kalio, cinko, fosforo ir vario. Be to, jame aptinkama trumpųjų ir vidutinio ilgio grandinių riebalų rūgščių bei CLA, kuriam priskiriamas metabolizmą skatinantis poveikis. Taip pat teigiama, kad jis palankiai veikia virškinimą, imunitetą ir odos būklę.

    Vis dėlto svarbu nepersistengti: lydytas sviestas yra kaloringas (100 g – apie 900 kcal), o dideli jo kiekiai mityboje gali prisidėti prie cholesterolio didėjimo. Taip pat verta prisiminti, kad kepimas nėra pati sveikiausia maisto gaminimo technika, todėl ją geriau rinktis retkarčiais, dažniau teikiant pirmenybę virimui ar kepimui orkaitėje.

    Taip paruoštus pievagrybius galima patiekti prie keptos, orkaitėje keptos ar ant grotelių ruoštos vištienos krūtinėlės. Jie taip pat tinka pusryčiams – kaip priedas prie kiaušinienės ir šviežios duonos. Dar viena idėja – naudoti juos kaip įdarą blyneliams, bulviniams plokštainiams ar omletams.