Blog

  • Kryžių per Mažeikius nešė merė, ugniagesiai ir šauliai: tradicija, subūrusi šimtus

    Balandžio 3 dieną, penktadienį, Mažeikiuose surengta tradicinė Kryžiaus kelio apmąstymo eisena, organizuojama nuo 2014 metų. Ji prasidėjo nuo Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios ir nusidriekė miesto gatvėmis.

    Eisenos metu kryžius buvo nešamas pakaitomis: jį perimdavo Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios dvasininkai, vietos savivaldos, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovai, keisdamiesi ties kiekviena nauja Kryžiaus kelio stotimi.

    Kryžių nešė ir eiseną lydėjo Mažeikių rajono savivaldybės merė Rūta Matulaitienė, vicemerė Kristina Juškevičienė, savivaldybės administracijos darbuotojai. Taip pat dalyvavo Mažeikių rajono policijos komisariato, Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, „Mažeikių šilumos tinklų“, „Mažeikių vandenų“, Mažeikių kultūros centro, švietimo įstaigų, šaulių, skautų ir kitų organizacijų atstovai.

    Prie eisenos prisijungė ir besiruošiantieji Pirmajai Komunijai bei Sutvirtinimo sakramentui, taip pat tikintieji.

    Kryžiaus kelio apmąstymo eisena ėjo Naftininkų, Vilties, Sedos ir Žemaitijos gatvėmis.

    Po eisenos vyko Kristaus Kančios ir Šventojo Kryžiaus pagarbinimo pamaldos.

  • Miniatiūrinė pilis ant vandens netoli Vroclavo: štai kodėl čia veržiasi savaitgaliais

    Miniatiūrinė pilis ant vandens netoli Vroclavo: štai kodėl čia veržiasi savaitgaliais

    Vojnovicų pilis įsikūrusi Žemutinės Silezijos vaivadijoje, mažiau nei už 25 km nuo Vroclavo centro. Keliaujant į vakarus, tereikia pasukti į šiaurę Vroclavo gatve, pravažiuoti Krępice ir Mrozów, o tuomet sustoti prie tvirtovės esančioje nemokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje.

    Tai vienas iš nedaugelio Lenkijoje išlikusių vadinamosios pilies ant vandens pavyzdžių. Vojnovicų pilis pastatyta ant ąžuolinių polių konstrukcijos, užpildytos rieduliais ir moliu. Kvadratinis, platus griovys supa mūrus ir sukuria įspūdį, kad tvirtovė tiesiog iškyla iš vandens. Iš pradžių tai buvo nedidelė riterių tvirtovė, o dabartinį pavidalą ji įgijo po XVI amžiaus rekonstrukcijos. Dėl kompaktiškos formos ir palyginti nedidelių matmenų pilis neretai vadinama „miniatiūrine“.

    Pilis beveik visiškai išlaikė ankstyvųjų naujųjų laikų erdvinį planą, todėl laikoma itin vertingu gynybinės-rezidencinės architektūros paminklu.

    Pilies ištakos siekia XIV amžių, kai šioje vietoje veikė įtvirtinta riterių sodyba. Vėlesniais šimtmečiais objektas ne kartą keitė savininkus ir priklausė įvairioms Silezijos giminėms. Lūžis pilies istorijoje įvyko XVI amžiaus pirmoje pusėje, kai ji buvo išplėsta ir perstatyta į keturių korpusų rezidenciją su nedideliu vidiniu kiemu.

    Nuo tada reikšmingiausi pokyčiai buvo tilto pertvarkymas: pakeliamasis tiltas pakeistas mūriniu, paremtu trimis arkinėmis arkadomis. Taip pat pastatytas naujas įėjimo portalas ir įrengta stogo mansarda.

    Iki 1945 metų pilis liko privačiose rankose, o paskutiniais savininkais tapo von Livonius giminė. Deja, tuo laikotarpiu pilis buvo iš dalies nuniokota. 1961–1984 metais čia vyko konservavimo darbai, o 2014 metais Vojnovicų pilis perduota Vroclave veikiančiai „Kolegium Europy Wschodniej“ Jano Nowako-Jeziorańskio vardu.

    Vojnovicų pilis laikoma harmoningos gotikos ir renesanso jungties pavyzdžiu. Pastatas, iškilęs stačiakampiame 22 x 24 metrų plane, turi keturis korpusus, supančius vidinį kiemą. Visa konstrukcija sumūryta iš plytų, o architektūrinės detalės iškaltos iš smiltainio.

    Tarp svarbiausių elementų išskiriamas arkinis kiemas su šuliniu, latrinų erkeriai ir būdingi laiptuoti frontonai. Pilį juosiantis griovys ir tiltas, vedantis link vartų, primena pirminę, gynybinę statinio paskirtį.

    Šiandien pilis atlieka turistinę ir kultūrinę funkciją. Viduje įrengtos konferencijų salės, veikia restoranai ir svečių kambariai. Lankytojai gali apžiūrėti kiemą, istorinius interjerus ir renesanso laikotarpį menančias architektūrines detales. Kultūriniai renginiai, koncertai ir susitikimai traukia turistus ne tik sezono metu. Dalis erdvių prieinama nemokamai, nes pirmame aukšte veikia kavinė, o aukštesniuose aukštuose įrengtos viešbučio patalpos.

    Visapusiškai pilį galima aplankyti tik grupėmis, kuriose yra mažiausiai 8 suaugusieji. Ekskursija su gidu trunka apie 60 minučių – jos metu pasakojama pilies istorija ir įdomūs faktai. Bilietas suaugusiajam kainuoja apie 3,50 euro, o vaikai įleidžiami nemokamai.

    Neatsiejama viso ansamblio dalis – pilį supanti aplinka. Aplink driekiasi parkas ir žaliosios erdvės, puikiai tinkančios ramiam pasivaikščiojimui gamtoje. Didžiausią įspūdį vieta palieka pavasarį, kai vešli žaluma apgaubia mūrinį tiltą, tvirtovę ir vandens griovį, sukurdama vaizdingą, beveik pasakišką sceną. Vojnovicų pilis dažnai pasirenkama kaip vienos dienos ar savaitgalio išvykos tikslas.

  • Balkanuose slepiasi Niagarą primenantis stebuklas: Kravicos kriokliai pakeri visus

    Balkanuose slepiasi Niagarą primenantis stebuklas: Kravicos kriokliai pakeri visus

    Kravicos kriokliai yra pietinėje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje, Trebižato upėje, maždaug 40 km nuo Mostaro ir kiek daugiau nei 7 km nuo Ljubuški. Tai Balkanams būdingas karstinis regionas: kalkakmenio pagrindas čia sudaro palankias sąlygas formuotis įspūdingiems kriokliams. Dėl netoliese esančių populiarių miestų ir kitų lankytinų vietų Kravica dažnai pasirenkama vienos dienos išvykoms.

    Išskirtiniausias Kravicos krioklių bruožas – puslankiu išsidėstę kriokliai. Kaskados driekiasi maždaug 150 metrų pločiu ir primena natūralų amfiteatrą. Vanduo krenta iš maždaug 25 metrų aukščio tiesiai į turkio spalvos ežerą krioklio papėdėje. Apsilankius vietoje galima pasinaudoti vietinėmis paslaugomis ir medine valtimi priplaukti visai prie pat krintančio vandens srovės.

    Vis dėlto tai nėra vienas vienintelis krioklys – Kravica sudaryta iš daugelio lygiagrečių kaskadų. Priklausomai nuo upės vandens lygio, jos gali išsiskirti į atskiras sroves arba susijungti. Būtent ši kintanti struktūra suteikia vietovei dinamikos, o krioklių vaizdas ryškiai priklauso nuo metų laiko ir oro sąlygų.

    Kravicos kriokliai su Niagara lyginami ne dėl aukščio, o dėl pločio ir vandens sienos formos. Kaip ir Niagara, Kravica sukuria plačią vandens uždangą, kuri krenta puslankiu, o ne vienu siauru srautu. Pavasarį, kai Trebižato upė pasiekia aukščiausią lygį, vandens kiekis dar labiau sustiprina vizualinį įspūdį. Dėl šių panašumų Kravica dažnai vadinama Balkanų Niagara.

    Kravicos kriokliai Bosnijoje ir Hercegovinoje žavi laukine aplinkos gamta ir išskirtiniu grožiu. Tiesa, tai gana populiari vieta – vasarą čia susirenka nemažai žmonių, nors jų vis tiek gerokai mažiau nei prie Niagaros. Norint išvengti didžiausių srautų, verta atvykti pavasarį, kai gamta dar tik bunda.

    Daugeliui keliautojų svarbiausias privalumas – galimybė mėgautis vandeniu. Krioklių papėdėje tyvuliuoja natūralus ežeras, kuriame galima maudytis. Vasarą tai pamėgta poilsio vieta tiek vietiniams, tiek turistams, o pavasarį aplinka ypač žavi sodria žaluma ir beveik tropišku, „rojų“ primenančiu kraštovaizdžiu. Dėl kalnuoto upės pobūdžio vanduo ežere dažnai išlieka vėsus net ir šiltesnėmis dienomis.

    Šaltiniai: hub.pl, mynaszlaku.pl

  • Lenkijos seniausias miestas stebina: 40 tiltų, fortepijonai, lėlės ir net „Grammy“

    Lenkijos seniausias miestas stebina: 40 tiltų, fortepijonai, lėlės ir net „Grammy“

    Mažai kas prisimena, kad Kaliszas turi net 40 tiltų, o seniausias jų pastatytas 1825 metais. Dėl to miestas pelnė „Lenkijos Šiaurės Venecijos“ vardą. Vis dėlto Kaliszo istorija siekia dar senesnius laikus: miestas buvo įsikūręs Gintaro kelyje, jungusiame Romos imperiją su Baltijos jūra, o šios vietovės buvo apgyvendintos dar akmens amžiuje.

    158 mūsų eros metais Klaudijus Ptolemėjus Kaliszą paminėjo kaip gyvenvietę Calisia. Tai laikoma vienu svarbiausių argumentų, kodėl Kaliszas dažnai įvardijamas seniausiu Lenkijos miestu. Tačiau Kaliszas įdomus ne vien dėl savo amžiaus.

    Ne visi žino, kad Kaliszas turi ir savą Romeo bei Džuljetos istoriją, o miestas garsėja ne tik fortepijonais, bet ir žaislais. Be to, jis gali pasigirti net „Grammy“ apdovanojimu: 2014 metais Kaliszo filharmonijos simfoninis orkestras buvo įvertintas už albumą Night in Calisia kategorijoje „Best Large Jazz Ensemble Album“.

    Viena žymiausių vietos legendų – pasakojimas apie Dorotką ir Maciejų, vadinamas Kaliszo Romeo ir Džuljetos versija. Legenda teigia, kad Kaliszo pilies seniūnas uždarė dukrą bokšte, kad ši nesusitikinėtų su neturtingu batsiuviu Maciejumi, o istorija baigėsi tragiškai. Šiandien Baszta Dorotka galima iš arčiau susipažinti su nelaimingos meilės pasakojimu, o netoliese stovi paminklas batsiuvui, laukiančiam mylimosios.

    Kaliszo fortepijonų istorija prasidėjo 1878 metais, kai mieste įkurta pirmoji fortepijonų ir pianinų gamykla. Iki 1945 metų čia gaminti instrumentai buvo vertinami ir pristatomi pasaulinėse parodose Paryžiuje, Londone bei Vilniuje. Vėliau įmonė buvo nacionalizuota ir veikė kaip „Fabryka Fortepianów i Pianin „Calisia““. Miestas taip pat išsiskiria tuo, kad čia veikia viena iš trijų mokyklų pasaulyje, rengiančių fortepijonų meistrus, taip pat siūlančių instrumentų derinimo kryptis.

    O kaip su žaislais? 1884 metais mieste įkurta „Fabryka Adama Szrajera“ – anuomet didžiausia, o šiandien dažnai vadinama ir seniausia lėlių gamykla Lenkijoje. Joje rankomis gamintos lėlės su mediniais korpusais, taip pat pliušiniai ir flaneliniai žaislai. Buvo kuriami ir konstruktorių rinkiniai, skirti, pavyzdžiui, funikulieriui į Kasprowy Wierch, lėktuvams ar sklandytuvams surinkti.

    Ypatingo populiarumo sulaukė vadinamosios shirlejki – lėlės, įkvėptos aktorės Shirley Temple išvaizdos. Jos išsiskyrė pieštomis arba stiklinėmis akimis, raudonomis lūpomis ir ryškiai nuspalvintais skruostais. Lėlių gamyba baigėsi 1965 metais, tačiau iki šiol Kaliszo lėlės yra geidžiamas kolekcininkų laimikis visame pasaulyje.

    Pagrindinė miesto traukos vieta – Kaliszo turgaus aikštė, apsupta istorinių namų ir išsiskirianti neorenesansine rotuše su bokštu. Bokšte yra paslaptinga patalpa, o įspūdingas laikrodis, pasak pasakojimų, prižiūrimas ir reguliuojamas vienos šeimos. Iš rotušės bokšto atsiveria miesto panorama.

    Be senamiesčio, verta aplankyti G. J. Osiakowskių muziejų, kuriame pristatoma Kaliszo istorija ir eksponuojami įvairūs dokumentai, buities daiktai bei įranga, priklausiusi miesto gyventojams. Turistų taip pat laukia Baszta Dorotka – vienintelis išlikęs miesto gynybinių sienų fragmentas iš XIV–XV amžių sandūros, bei XVIII amžiaus Rogatka Wrocławska, anksčiau naudota kaip sargybos postas ir priedanga.

    Dar viena svarbi vieta – Kaliszo Piastų pilis, veikusi Mieszko III Senojo laikais. Joje galima pamatyti medines trobas su įranga, įvažiavimo vartus su palisada, tiltą ir gynybinį bokštą. Kalisze taip pat stovi XIII amžiaus Šv. Mikalojaus vyskupo katedra, o nuo XVI amžiaus veikia Šv. Juozapo nacionalinė šventovė, garsėjanti stebuklingu Šventosios Šeimos paveikslu.

    Miestas gali pasigirti ir Wojciecho Bogusławskio teatru, Puchalskių rūmais, Tribunolo rūmais, taip pat Knygos paminklu, menančiu 1939–1945 metų įvykius, smarkiai paveikusius Kaliszo kultūrą ir švietimą. Kalisze gimė „nepoetiškų laikų poetas“ Adam Asnyk, o čia užaugo ir Maria Konopnicka.

    Šaltiniai: hub.pl, fajnepodroze.pl, national-geographic.pl, informatorpolski.dk.

  • Panevėžyje startuoja vyskupijos šimtmečio maratonas: suplanuotas renginių ciklas visiems

    Panevėžyje startuoja vyskupijos šimtmečio maratonas: suplanuotas renginių ciklas visiems

    Panevėžyje pradedamas Panevėžio vyskupijos šimtmečio minėjimas – visus metus truksiantis renginių ciklas, sujungsiantis regiono bendruomenes tikėjimo, istorijos ir šiandienos patirčiai. Jubiliejinių metų pradžia bus pažymėta balandžio 11 dieną: nuo 15 val. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyks iškilminga šventė, atversianti šimtmečio renginių programą.

    Artėjant sukakčiai buvo sukurtas Panevėžio vyskupijos logotipas ir himnas. Logotipą sukūrė menininkas Jokūbas Zovė, o himno žodžių autorė – panevėžietė pedagogė Laimutė Beinarauskienė.

    „Per šimtą metų vyskupija augo kartu su žmonėmis – per džiaugsmus ir išbandymus, per tylų kasdienybės tikėjimą ir bendruomenės stiprybę. Šis kelias primena, kad Bažnyčia pirmiausia yra žmonės – jų tikėjimas, jų ryšys su Dievu ir vienų su kitais. Artėjant svarbiai sukakčiai, kviečiu kiekvieną iš naujo apmąstyti, ką reiškia priklausyti Bažnyčiai. Vyskupija gyva tiek, kiek gyvas tikėjimas šeimose, parapijose, bendruomenėse – kiek jis išgyvenamas paprastoje kasdienybėje, rūpestyje vienų kitais, gebėjime išklausyti ir būti šalia. Tikėjimas auga tada, kai juo dalijamės – kai jis tampa gyvas mūsų darbuose, žodžiuose ir pasirinkimuose“, – sako Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

    „Šimtmetis – tai gyva žmonių istorija, kuri tęsiasi šiandien. Panevėžyje bendrystė visada rėmėsi paprastais, bet svarbiais dalykais – gebėjimu išgirsti, būti šalia ir veikti drauge. Bažnyčia ir miesto bendruomenė šį kelią eina drauge – per rūpestį žmogumi, per pagalbą silpnesniam, per tikėjimą, kuris telkia. Tegul šie metai tampa laiku, kai dar aiškiau pajuntame, kiek daug galime padaryti vieni dėl kitų, kai atsakomybė ir rūpestis tampa kasdieniu pasirinkimu“, – sako Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė.

    Jubiliejiniai Panevėžio vyskupijos šimtmečio renginiai vyks visus metus – nuo iškilmingų liturginių švenčių iki bendruomeninių susitikimų ir kultūrinių iniciatyvų. Minėjimas apims visus vyskupijos dekanatus: Anykščių, Biržų, Krekenavos, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Utenos ir Zarasų. Programoje numatytos šv. Mišios, bendruomenių susitikimai, kultūriniai renginiai ir tikėjimo šventės, kviesiančios žmones susitikti ir stiprinti tarpusavio ryšį.

    Pirmasis renginys vyks gegužės 23 dieną Panevėžio dekanate, o šventinis ciklas tęsis iki lapkričio 21 dienos, kai katedroje bus minėjimo uždarymo iškilmės.

    Panevėžio vyskupija įkurta 1926 metais, popiežiui Pijui XI paskelbus Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Tuo pačiu metu buvo įsteigtos ir kitos Lietuvos vyskupijos bei Kauno arkivyskupija. Pirmuoju Panevėžio vyskupu tuomet buvo išrinktas Kauno metropolinės bažnyčios kanauninkas prof. Kazimieras Paltarokas.

    Šiandien Panevėžio vyskupija apima šiaurės rytinę Lietuvos dalį, vienija 111 parapijų ir 9 dekanatus. Joje tarnauja dvasininkai, veikia religinės bendruomenės, švietimo ir socialinės įstaigos, o šis tinklas kuria gyvą ryšį tarp žmonių, institucijų ir bendruomenių.

    Komunikacijos skyrius

  • Riebios dėmės ant staltiesės dings be chemijos: namų triukas, kurį vadina auksiniu

    Riebios dėmės ant staltiesės dings be chemijos: namų triukas, kurį vadina auksiniu

    Riebios dėmės ant staltiesės gali sugadinti net ir gražiausią vaišių stalą, tačiau dažnai jas įmanoma pašalinti paprastomis namų priemonėmis. Pirmiausia įvertinkite, ar dėmė šviežia, ar jau įsigėrusi ir sudžiūvusi – nuo to priklausys, kokį būdą pasirinkti.

    Namų triukas riebiosioms dėmėms

    Šviežioms riebalų dėmėms geriausiai tinka sugeriančių ir riebalus skaidančių priemonių derinys. Dėmę gausiai pabarstykite soda ir palikite 15–30 min. Vėliau sodą nuvalykite, užtepkite šiek tiek indų ploviklio ir kruopščiai įtrinkite į audinį. Palaukite apie 5 min. ir iš karto skalbkite skalbyklėje pagal staltiesės etiketėje nurodytą režimą.

    Svarbu, kad indų ploviklis neišdžiūtų ant audinio – išdžiūvęs jis gali palikti dėmių ar pakeisti spalvą.

    Jei dėmė senesnė, veikti reikės kitaip. Laikui bėgant riebalai įsigeria į pluoštą, oksiduojasi ir susimaišo su dulkėmis, todėl juos pašalinti sunkiau. Tokiu atveju padeda sodos pasta: sumaišykite sodą su drungnu vandeniu santykiu 3:1, kad gautumėte tirštą masę. Užtepkite ją ant dėmės ir gerai įtrinkite, pavyzdžiui, dantų šepetėliu. Palikite 20–30 min., tuomet ant viršaus užtepkite šiek tiek indų ploviklio ir iš karto skalbkite. Prireikus procedūrą galima pakartoti.

    Kiti būdai pašalinti dėmes nuo staltiesės

    Soda ir indų ploviklis dažnai vadinami tikru „auksiniu“ deriniu tiek šviežioms, tiek įsisenėjusioms riebalų dėmėms. Vis dėlto yra ir daugiau naminių metodų, kurie gali padėti kovojant su įvairiais nešvarumais.

    Glicerinas ir kalio muilas

    Šis mišinys ypač tinka riebiosioms, aliejinėms dėmėms. Sumaišykite 1/4 stiklinės augalinio glicerino, 1/4 stiklinės kalio muilo ir 1,5 stiklinės šilto vandens. Jei norite, įlašinkite kelis lašus citrinų eterinio aliejaus. Supilkite į purkštuvą, apipurkškite dėmę ir palikite: įsisenėjusiai dėmei – apie 1,5 val., šviežiai – 15–30 min. Tuomet skalbkite įprastu režimu.

    Actas arba vandenilio peroksidas

    Ant staltiesių pasitaiko ne tik riebalų, bet ir kavos ar arbatos dėmių. Kavos dėmėms gali padėti actas, praskiestas vandeniu: 1 arbatinis šaukštelis acto 1 l vandens. Tirpalu sudrėkinkite kempinėlę ir švelniai patrinkite dėmę.

    Arbatos dėmėms dažniau rekomenduojamas vandenilio peroksido ir drungno vandens mišinys santykiu 1:1. Pamirkius dėmę, staltiesę būtina išskalbti arba bent jau labai gerai išskalauti šiltu vandeniu.

    Po bet kurio iš šių būdų staltiesę geriausia išskalbti įprastu ciklu pagal gamintojo rekomendacijas etiketėje.

  • Vienas paprastas būdas be nuodų ir spąstų: taip nuo sklypo greitai atbaidysite peles

    Vienas paprastas būdas be nuodų ir spąstų: taip nuo sklypo greitai atbaidysite peles

    Atsibodo pelės, kurios niokoja lysves ir sėklas? Yra paprastų ir saugių būdų, kaip sumažinti graužikų skaičių sode pasitelkiant natūralias priemones – be spąstų ir cheminių preparatų.

    Patyrę sodininkai pasidalijo, kaip greitai ir paprastai atbaidyti peles nuo bet kurio sodo ar daržo sklypo nenaudojant nei brangių parduotuvinių nuodų, nei žiaurių spąstų.

    Pavasarį nepageidaujami graužikai į sklypus užsuka itin dažnai: jie gali iškasinėti pasėlius ir vogti sėklas, paliktas būsimam derliui. Visgi peles galima atbaidyti ir be priemonių, kurios gali būti pavojingos naminiams augintiniams. Pasak patyrusių daržininkų, tam užtenka kelių paprastų sprendimų.

    Pirmiausia rekomenduojama imtis profilaktikos. Nupjaukite aukštą žolę, komposto dėžę uždenkite sandariu dangčiu, o lysves apsaugokite metaliniu tinklu su smulkiomis akutėmis. Taip pelėms sumažinsite ir maisto, ir slėptuvių.

    Taip pat verta prie lysvių pasodinti pipirmėčių ar ramunėlių – šių augalų kvapai graužikams nemalonūs ir gali padėti juos atbaidyti natūraliai. Be to, pelėms nepatinka šeivamedis ir džiovintos bitkrėslės. Norint sustiprinti poveikį, patariama paruošti nedidelius kvapnius maišelius su soda ir šiais aromatais, o tuomet lėkšteles ar indelius su jais išdėlioti skirtingose sklypo vietose.

    Natūralūs metodai ir tvarkinga aplinka leidžia humaniškai, tačiau veiksmingai kontroliuoti peles, nekenkiant nei žmonėms, nei gyvūnams. Tam tikri augalai, kvapnūs maišeliai ir sumažintos slėptuvės sukuria graužikams nepalankias sąlygas ir padeda apsaugoti sėklas bei derlių.

  • Obelų kamienai 8 metus be kerpių: senelio schema veikia – paprasta, bet svarbi klaida ją sugadina

    Obelų kamienai 8 metus be kerpių: senelio schema veikia – paprasta, bet svarbi klaida ją sugadina

    Atrodytų, paprastos problemos turėtų turėti paprastus sprendimus. Patyrę sodininkai pasakoja, kaip greitai ir be sudėtingų schemų atsikratyti kerpių ant vaismedžių.

    Dalis sodininkų į ant obelų ar kitų vaismedžių įsikūrusias kerpes numoja ranka – esą jos niekaip neveikia derliaus. Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Po kerpėmis sutrinka normalūs dujų apykaitos procesai: žievė prasčiau „kvėpuoja“, jai ima stigti deguonies, o tarpuose tarp kerpių ir medžio lengvai įsikuria kenkėjai. Jei problemą užleisti, medis silpsta, derlingumas vienaip ar kitaip mažėja, o obelis pamažu pradeda skursti. Todėl pamačius kerpes verta imtis darbo nedelsiant.

    Pirmas žingsnis – apdorojimas geležies sulfatu. 200 gramų miltelių suberkite į plastikinį kibirą, užpilkite 10 litrų vandens ir gerai išmaišykite, kol visiškai ištirps. Tuomet mišinį supilkite į purkštuvą ir kruopščiai nupurkškite visą medį: kamieną ir visas šakas, nepalikdami neapdorotų vietų. Geležies sulfatas suminkština kerpes ir susilpnina jų sukibimą su žieve. Po purškimo palikite tirpalui veikti kelias valandas.

    Antras žingsnis – mechaninis valymas. Pasiimkite medinę mentelę ir pradėkite atsargiai nugramdyti kerpes nuo šakų ir kamieno. Medinis įrankis žievės nepažeidžia taip, kaip metalinis, todėl venkite metalinių šepečių, peilių ar glaistyklių. Po apdorojimo geležies sulfatu kerpės dažniausiai lengviau atsiskiria – nusiima gabalais, nereikalaujant didelių pastangų.

    Sunkiau pasiekiamose vietose – šakų išsišakojimuose ar gilesnėse žievės vagelėse – mentelė gali nepadėti. Tokiu atveju praverčia pirštinė: užsimaukite ją ir atsargiai nuvalykite pirštais ten, kur įrankis neprieina. Kai kas mano, kad rankinis valymas nereikalingas ir viską esą nuplaus lietus, tačiau sodininkai, bandę apsiriboti vien purškimu be nugramdymo, pabrėžia, kad rezultatas tuomet būna gerokai prastesnis.

    Po valymo kamieną ir stambesnes šakas galima nubalinti kalkėmis – tai papildoma apsauga ir prevencija, padedanti mažinti kerpių atsinaujinimo riziką. Visa nugramdyta masė turi būti surinkta ir sudeginta.

    Tokį apdorojimą galima atlikti pavasarį, dar prieš pumpurų brinkimą, arba rudenį, nukritus lapams.

  • 2 stiklinės į 2 litrus – amarai dingsta akimirksniu: lapai švarūs, o chemijos nė kvapo

    2 stiklinės į 2 litrus – amarai dingsta akimirksniu: lapai švarūs, o chemijos nė kvapo

    Nežinote, kaip greitai atsikratyti amarų be chemikalų ir papildomų išlaidų? Dalijamės paprastu, laiko patikrintu būdu, kuris padeda apsaugoti augalus ir grąžina lapams sveiką išvaizdą jau po pirmo purškimo.

    Deja, klastingi ir itin ėdrūs amarai gali padaryti didžiulę žalą įvairiems augalams bei krūmams. Kova su šiais kenkėjais neretai užtrunka, tačiau egzistuoja paprastas ir daugelio išbandytas metodas, leidžiantis problemą spręsti greitai ir be brangių parduotuvinių priemonių.

    Patyrę sodininkai ir daržininkai atskleidė, kaip namuose pasigaminti veiksmingą priemonę iš lengvai prieinamų ingredientų.

    Pirmiausia paimkite 2 stiklines įprastų medžio pelenų ir užpilkite juos 2 litrais karšto vandens. Tuomet puodą uždėkite ant ugnies ir mišinį pavirkite apie 30 minučių.

    Mišiniui atvėsus, tirpalą perkoškite, įpilkite dar 8 litrus vandens ir 100 mililitrų skysto muilo (ūkinio arba kito). Viską labai gerai išmaišykite.

    Gautą skystį supilkite į purkštuvą ir juo apipurkškite amarų pažeistus sodinukus bei krūmus. Teigiama, kad ši namuose paruošta priemonė greitai naikina amarus ir padeda patikimai apsaugoti augalus.

    Kaip aiškina patyrę sodininkai, medžio pelenai yra natūralus kalio, kalcio ir mikroelementų šaltinis, o muilas padeda tirpalui geriau prilipti prie augalo paviršiaus, todėl poveikis tampa stipresnis. Dėl paprastumo ir veiksmingumo šis būdas jau seniai išpopuliarėjo tarp daugelio sodininkų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saugumo. Specialistai rekomenduoja mūvėti apsaugines pirštines ir dėvėti tinkamus drabužius, kad būtų išvengta odos sudirginimo ar alerginių reakcijų. Dirbant su bet kokiomis priemonėmis būtinas atsargumas, net jei jos yra natūralios.

    Taigi, pelenų ir muilo tirpalas – daugelio metų patikrintas būdas kovoti su amarais, tinkantis įvairiems sodininkams ir daržininkams. Išbandykite ir pasirūpinkite sveikesniais augalais be chemijos.

  • Daugelis vis dar deda į Velykų krepšelį: 2 griežtai draudžiami produktai bažnyčioje

    Daugelis vis dar deda į Velykų krepšelį: 2 griežtai draudžiami produktai bažnyčioje

    Kiekvienam, kas ruošia Velykų krepšelį ir neša jį į bažnyčią, verta prisiminti: tai ne šiaip vaišių rinkinys, o gili tradicija, kurią įprasta gerbti. Kiekvienas į krepšelį dedamas produktas turi savo simboliką ir prasmę, todėl ne viskas tinka pašventinimui. Kad būtų paprasčiau, pateikiame aiškią atmintinę – kas turėtų būti krepšelyje, o ko jame neturi atsirasti.

    Svarbiausias Velykų krepšelio akcentas – Velykų pyragas (pascha, velykinė boba). Jis simbolizuoja Kristaus kūną ir gyvenimo pilnatvę, todėl be jo krepšelis praranda prasmę. Tradiciškai velykinį pyragą kepa Didįjį ketvirtadienį, Didįjį penktadienį arba šeštadienio rytą.

    Į krepšelį taip pat dedami margučiai – jie siejami su gyvybės atsinaujinimu ir prisikėlimo simbolika. Dažnai įdedama ir pieno produktų: varškės, grietinės ar varškės paschos. Druska laikoma sveikatos ir gerovės ženklu, o krienai siejami su dvasios stiprybe. Iš mėsos gaminių tradiciškai šventinami lašiniai, kepta mėsa, dešros bei rūkyti gaminiai.

    Tačiau yra dalykų, kurių Velykų krepšelyje būti neturėtų. Pirmiausia – alkoholis. Bažnytinėje tradicijoje jis laikomas netinkamu, o išimtis kartais daroma tik kagorui. Visi kiti alkoholiniai gėrimai, tokie kaip degtinė ar alus, į bažnyčią nenešami.

    Antras produktas, kurio į krepšelį dėti nereikėtų, – kraujinė dešra. Jos šventinti neįprasta, todėl tokio gaminio atsisakoma.

    Taip pat verta prisiminti, kad krepšelis skirtas maistui, kuris po pašventinimo valgomas prie šventinio stalo. Todėl į jį nederėtų dėti pinigų, raktų, papuošalų ar kitų materialių vertybių, net jei kai kam kyla mintis juos „pašventinti“.

    Dar vienas dažnai girdimas mitas – esą į bažnyčią reikia neštis peilį, kad paskui tik „pašventintu peiliu“ būtų galima pjaustyti pašventintą maistą. Tai netiesa: velykinį pyragą ir kitus produktus galima pjaustyti įprastu peiliu namuose.