CP v2

Blog

  • Kodėl per Velykas plakama verba: ne žaidimas, o tikėtas būdas „išvaryti“ ligas metams

    Kodėl per Velykas plakama verba: ne žaidimas, o tikėtas būdas „išvaryti“ ligas metams

    Velykų tradicijos, išlikusios iki mūsų dienų, skiriasi priklausomai nuo regiono. Vis dėlto viena iš jų – susijusi su verbos šakelėmis – pažįstama beveik visiems: kai artimieji ar draugai lengvai „plaka“ verba. Iš kur kilo šis paprotys ir ką jis reiškia?

    Daugelis bent kartą gyvenime yra girdėję posakį: „Ne aš plaku – verba plaka!“, kai kas nors švelniai baksteli ar pliaukšteli per nugarą pašventintomis verbos šakelėmis.

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprasta liaudiška pramoga ar vaikų žaidimas, tačiau šis paprotys turi gerokai gilesnę prasmę. Seniau buvo tikima, kad taip galima „išmušti“ ligas ir negandas bei užtikrinti žmogui sveikatą visiems metams į priekį.

    Verba laikyta ypatingu augalu, nes ji viena pirmųjų atgyja po žiemos. Dėl to manyta, kad bažnyčioje pašventintos šakelės žmogui perduoda gyvybinę energiją, stiprybę ir sveikatą. Taigi plakama ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad būtų perduota „gamtos galia“.

    Svarbu tai daryti su geromis mintimis ir linkėjimais. Dažniausiai lengvai plakama per pečius ir nugarą, sakant:

    „Ne aš plaku – verba plaka, už savaitės Velykos, netoli raudonas kiaušinėlis!“

    Taip pat pabrėžiama, kad žmogus, kurį „plaka“, turėtų tai priimti geranoriškai. Jei toks gestas kitam nemalonus ar nesuprantamas, geriausia sustoti ir atsiprašyti.

    Pašventintų šakelių nebuvo įprasta tiesiog išmesti – jos laikytos namų apsauga. Jas padėdavo už ikonų arba laikydavo vazoje be vandens, kad išsilaikytų visus metus. Tikėta, jog verba saugo namus nuo piktos akies, ligų ir net blogo oro.

    Vyresni žmonės pasakoja ir dar vieną paprotį: jei kas nors šeimoje susirgdavo, tuo pačiu verbos ryšulėliu lengvai pabaksnodavo ar paplakdavo ligonį, tikėdami, kad taip jis greičiau pasveiks.

  • Draugė perka batų antbačius didelėmis pakuotėmis: sužinojusi kodėl, ėmiau ir aš

    Draugė perka batų antbačius didelėmis pakuotėmis: sužinojusi kodėl, ėmiau ir aš

    Kam pirkti batų antbačius pakuotėmis, jei nesiruošiate pas gydytoją? Pasirodo, jie gali praversti ir kasdienėje buityje. Štai keli praktiški būdai, kaip antbačius panaudoti virtuvėje, namuose ar net išvykose.

    Dažniausiai antbačiai perkami tada, kai tenka vykti į ligoninę ar medicinos laboratoriją. Tačiau jie gali būti naudingi ir kitose situacijose. Antbačiai kainuoja nedaug, o kai kada puikiai atstoja maišelius ar plėvelę.

    Vienas paprasčiausių pritaikymų – daržovių laikymas. Į antbačius galima dėti po vieną daržovę arba po 2–3 vienoje vietoje. Jei kas nors ims gesti, bus patogu išmesti kartu su tokia „pakuote“.

    Kitas būdas – užtempti antbačius ant puodų, indelių ar stiklainių dugno, ypač kai viduje būna lipnių produktų, pavyzdžiui, uogienės, kurią vėliau sunku išplauti. Po naudojimo antbačius galima tiesiog išmesti, jei jie jau nešvarūs.

    Antbačiai tinka ir dubenėliams uždengti iš viršaus. Pavyzdžiui, salotoms, kad nesimaišytų kvapai, arba mėsai, kad neapdžiūtų. Svarbu, kad antbačiai neliestų paties maisto.

    Tešlą taip pat reikia uždengti, kad ji kiltų. Vieni naudoja rankšluostį, kiti – maistinę plėvelę. Antbačiais galima padaryti abu dalykus vienu metu: uždengti greitai, kaip su rankšluosčiu, ir gana sandariai, kaip su plėvele.

    Vis dėlto yra vienas niuansas – dubens dydis. Jis turi būti pakankamai didelis, kad pakilusi tešla vis tiek nesiliestų prie antbačio, nes antbačiai gaminami ne iš maistui skirto plastiko.

    Kadangi antbačiai skirti apauti ant avalynės, jie praverčia ir spintoje: galima užtempti ant padų, ypač jei esate išmetę batų dėžes ir nenorite, kad avalynė liestųsi tarpusavyje.

    Antbačiais patogu rūšiuoti įvairius smulkius daiktus. Kelionėje, kraunantis lagaminą, jie padeda lengvai atskirti batus, drabužius, kosmetiką ir kitus daiktus.

    Jei gamindami mėgstate sekti receptus internete ar kažką žiūrėti, tikriausiai žinote, kaip greitai planšetė gali išsitepti riebalais, ypač ją liečiant nešvariomis rankomis.

    Ant įrenginio galima užtempti antbačius – taip jis išliks švaresnis. O ekraną galima papildomai pridengti maistine plėvele: ji geriau laikysis būtent dėl antbačio.

    Kitais atvejais antbačiai gali praversti uždengiant nedidelę techniką ar prietaisus, kai atliekate smulkų remontą. Jie padeda patikimai apsaugoti nuo dulkių ir šiukšlių.

    Vairuotojams verta turėti kelis antbačius automobilyje: jei kelyje kas nors sugestų ir tektų taisyti prastu oru, jie gali padėti bent iš dalies apsaugoti avalynę.

    Vedžiojant augintinius antbačiai naudingi, jei norite, kad batai liktų švaresni, kai tenka eiti per purvines vietas. Taip pat jais galima laikinai uždengti nešvarias šuns letenas, jei gyvūną vežate automobilio salone.

    Dviračių mėgėjai po pasivažinėjimo gali uždengti purvinus pedalus. O grįžtant iš sporto salės, į antbačius galima įdėti nešvarius drabužius ar avalynę, kad kvapas neįsigertų į krepšį.

  • 10 smulkmenų virtuvėje, kurios išduoda netvarką: jos akimirksniu sugadina įspūdį

    10 smulkmenų virtuvėje, kurios išduoda netvarką: jos akimirksniu sugadina įspūdį

    Virtuvė gali atrodyti prabangi, tačiau nešvari šluostė ar įskilęs puodelis akimirksniu sugadina bendrą vaizdą. Yra smulkių dalykų, kurie išduoda neatsakingą požiūrį į tvarką ir net moderniausią interjerą paverčia vizualine netvarka. Štai 10 ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

    Virtuvė dažnai vadinama namų širdimi: čia ne tik gaminame, bet ir leidžiame laiką su artimaisiais, kalbamės, valgome. Vis dėlto net ir brangiai įrengtuose būstuose netvarkos įspūdį neretai sukuria visai smulkūs, kasdien matomi daiktai, prie kurių tiesiog priprantama.

    Tokie dalykai kaupiasi pamažu, todėl jų šeimininkai dažnai nebejaučia. Tačiau pašaliniam žmogui jie krenta į akis iš karto. Jei norite, kad virtuvė atrodytų tvarkinga ir prižiūrėta, verta peržiūrėti, kas joje užsilieka be reikalo.

    1. Nešvari kempinėlė ar šveistukas
    Nešvari indų plovimo kempinėlė – vienas aiškiausių signalų, kad su higiena virtuvėje ne viskas gerai. Maisto likučiai ne tik atrodo nehigieniškai, bet ir padeda bakterijoms plisti ant indų bei paviršių.

    Rekomenduojama kempinėles keisti reguliariai, net jei jos dar „atrodo pakenčiamos“. Dar praktiškesnė alternatyva – indų plovimo šepetėlis, kurį lengviau išplauti ir prižiūrėti.

    2. Seni, dėmėti ar suplyšę rankšluosčiai
    Skylėti, išblukę, pilkšvi rankšluosčiai sukuria apleistumo įspūdį. Virtuvėje geriau turėti mažiau, bet švarių ir tvarkingų tekstilės gaminių, o kasdieniams darbams rinktis kokybišką mikropluoštą, kuris gerai sugeria drėgmę ir riebalus.

    3. Įskilę ar nuskilę puodeliai ir lėkštės
    Laikyti indus su nuskilusiais kraštais ar įtrūkimais – ne tik prastas estetinis sprendimas. Tokiuose pažeidimuose gali kauptis nešvarumai ir ploviklio likučiai. Net jei daiktas mielas ar turi sentimentalią vertę, kasdieniam naudojimui geriau rinktis saugius ir tvarkingus indus.

    4. Per daug magnetukų ant šaldytuvo
    Didelė pigių magnetukų kolekcija šaldytuvą paverčia skelbimų lenta. Prie vizualinio triukšmo galima priprasti, tačiau bendrai virtuvės estetikai tai dažnai kenkia. Jei norisi pasilikti prisiminimų, verta palikti kelis gražiausius, o likusius sudėti į dėžutę.

    5. Perteklinis plastikinių maišelių „archyvas“
    Daugelio spintelėse vis dar slepiasi didžiulės plastiko atsargos, kurios užima vietą ir kuria netvarkos jausmą. Pravartu pasilikti tik tiek, kiek realiai naudojate, o likusius išrūšiuoti. Kasdieniams pirkiniams patogiau turėti daugkartinį maišelį.

    6. Sukaupti jogurto ar grietinės indeliai
    Dažnas įprotis – laikyti plastiko indelius „gal prireiks“. Tačiau jie neretai stovi metus, užgrūda spintas ir nesuteikia jokios naudos. Produktų laikymui patogiau įsigyti vienodų stiklinių indų rinkinį su sandariais dangteliais.

    7. Lipnios aliejaus ar padažų pakuotės
    Aliejus ir padažai dažnai palieka lipnius pėdsakus ant butelių, o vėliau – ant lentynų, stalviršio ir rankų. Jei yra pakuočių, prie kurių nemalonu prisiliesti, tai aiškus ženklas, kad reikia daugiau priežiūros. Patogus sprendimas – specialūs stikliniai buteliai, kuriuos lengviau plauti ir išlaikyti švarius.

    8. Matomoje vietoje palikti čekiai, rašteliai ir seni kalendoriai
    Ant paviršių ar šaldytuvo besikaupiantys čekiai, pirkinių lapeliai, praėjusių metų kalendoriai sukuria vizualinės netvarkos įspūdį. Priminti sau svarbius dalykus geriau vienoje vietoje: mažoje lentoje, užrašų knygelėje arba telefone.

    9. Stalviršis kaip „sandėliukas“
    Stalviršis turėtų būti darbo zona, o ne vieta raktams, monetoms, segtukams ar kitoms smulkmenoms. Tokie daiktai greitai susikaupia, nors atrodo, kad jų „beveik nėra“. Juos verta iškart išrūšiuoti ir perkelti ten, kur jie priklauso – į koridorių ar kitą namų zoną.

    10. Susidėvėjusios medinės pjaustymo lentelės
    Patamsėjusios, giliai įrėžtos medinės lentelės gali tapti mikrobų židiniu, nes nešvarumai įstringa įpjovose ir jų praktiškai neįmanoma išvalyti idealiai. Patogesnė alternatyva – kokybiškos plastiko ar dirbtinio akmens lentelės, kurias galima plauti indaplovėje ir kurios mažiau sugeria kvapus bei skysčius.

    11. Vysta gėlės ir tušti vazonai
    Nuvytę puokščių likučiai ar pusiau tušti vazonai su išdžiūvusia žeme virtuvėje akimirksniu sukuria niūrią, apleistą nuotaiką. Jei šiuo metu nėra laiko rūpintis augalais, geriau jų nelaikyti ant palangės. Tušti vazonai taip pat tik renka dulkes ir užima vietą – juos verta grąžinti tik tada, kai juose iš tiesų augs augalas.

  • 6 netikėti kepimo popieriaus triukai, kuriuos atskleidė anyta: pravers kiekvienoje virtuvėje

    6 netikėti kepimo popieriaus triukai, kuriuos atskleidė anyta: pravers kiekvienoje virtuvėje

    Pasirodo, įprastas kepimo popierius gali tapti tikra virtuvės pagalbos priemone. Dalijamės 6 netikėtais būdais, kaip jį panaudoti taip, kad maisto gamyba ir produktų laikymas taptų paprastesni.

    Patyrusios šeimininkės atskleidė kelis, iš pirmo žvilgsnio, neįprastus, tačiau praktikoje ne kartą pasiteisinusius kepimo popieriaus panaudojimo būdus. Šie paprasti triukai gali padėti ne tik gaminant, bet ir tvarkantis virtuvėje.

    Kepimo popierius praverčia kur kas plačiau nei vien skardos išklojimas. Jis gali padėti apsaugoti paviršius, sutaupyti laiko valant ir net pailginti kai kurių produktų šviežumą.

    1. Apsaugokite tarką nuo prilipusių likučių. Prie tarkos pritvirtinkite nedidelį kepimo popieriaus gabalėlį – tuomet tarkuojant maisto likučiai mažiau lips prie metalo, o valymas bus paprastesnis.

    2. Laikykite produktus suvyniotus į popierių. Sūrį, dešrą ar žalumynus suvyniojus į kepimo popierių, jie gali ilgiau išlikti švieži, o paviršius mažiau drėks ir bus geriau apsaugotas.

    3. Patogesnis smulkinimas be netvarkos. Padėkite produktus tarp dviejų kepimo popieriaus lapų ir per juos pervažiuokite kočėlu. Taip patogu smulkinti riešutus, sausainius, prieskonius ir panašius ingredientus.

    4. Mėsos vyniotinių kraštams sutvirtinti. Mėsos vyniotinį galite apvynioti kepimo popieriumi panašiai kaip saldų vyniotinį – kepant kraštai mažiau skirsis ir neišsiskleis.

    5. Kepkite keptuvėje su mažiau riebalų. Ant keptuvės patiesti kepimo popierių gali būti naudinga, kai norite, kad maistas neprisviltų ir sugertų mažiau riebalų.

    6. Apsauga šildant mikrobangų krosnelėje. Sudrėkinkite kepimo popierių ir uždenkite juo lėkštę – tai gali padėti sumažinti taškymąsi šildymo metu.

  • Mokslininkai įspėja: paprastas regos testas gali išduoti demenciją net prieš 12 metų

    Mokslininkai įspėja: paprastas regos testas gali išduoti demenciją net prieš 12 metų

    Akys dažnai vadinamos langu į smegenis – ši centrinės nervų sistemos „išorė“ gali atskleisti ankstyvus kognityvinių funkcijų silpnėjimo požymius. Nauji tyrimai rodo, kad prastesni rezultatai atliekant paprastus regos testus gali būti susiję su didesne demencijos išsivystymo rizika net praėjus daugiau nei dešimtmečiui.

    Dvi didelės apimties populiacinės studijos – viena Jungtinėje Karalystėje, kita Australijoje – leidžia manyti, jog regos pokyčiai gali būti ankstyvas signalas apie būsimus kognityvinius sunkumus. Jungtinės Karalystės tyrime, paskelbtame 2024 metais, nustatyta, kad dalyviai, kurių regos informacijos apdorojimo greitis buvo lėtesnis, per artimiausius 12 metų dažniau sulaukė demencijos diagnozės.

    Australijos mokslininkų darbas parodė panašią tendenciją: prastėjantis regėjimo aštrumas reikšmingai prognozavo kognityvinį silpnėjimą per panašų 12 metų laikotarpį.

    „Regėjimo blogėjimą gali lemti įvairūs veiksniai, dalis jų yra gydomi. Pavyzdžiui, katarakta arba regėjimo silpnėjimas, kurį galima kompensuoti tinkamai parinktais akiniais“, – teigė Australijos tyrimo pagrindinė autorė, neuro mokslininkė Nikki-Anne Wilson iš „Neuroscience Research Australia“.

    „Tyrimai dabar rodo, kad ankstyvas šių pokyčių atpažinimas ir jų koregavimas gali padėti sumažinti demencijos išsivystymo riziką“, – pridūrė ji.

    Atsižvelgdami į vis gausėjančius įrodymus, 2024 metais žurnalo The Lancet demencijos komisijos ekspertai vėlyvame amžiuje pasireiškiantį regos praradimą įvardijo kaip naują kognityvinio silpnėjimo rizikos veiksnį. Skaičiuojama, kad jis gali būti susijęs iki 2,2 proc. demencijos atvejų. Palyginimui, negydomas klausos praradimas vidutiniame amžiuje siejamas maždaug su 7 proc. atvejų.

    Vis dėlto regos ar klausos sutrikimai nereiškia, kad žmogus neišvengiamai susirgs demencija. Tokie pakitimai gali rodyti įvairias sveikatos problemas, todėl vien regos ar klausos testai nėra idealus individualus diagnostikos įrankis. Tačiau visuomenės mastu vis daugiau tyrimų leidžia svarstyti, kad sensorinių sutrikimų korekcija – pavyzdžiui, klausos aparatų naudojimas ar regos problemų gydymas – gali prisidėti prie mažesnės demencijos rizikos.

    Todėl regos ir kitų sensorinių funkcijų vertinimas vyresniame amžiuje gali būti itin svarbus. 2024 metais Australijoje atliktame tyrime mokslininkai analizavo 2 281 dalyvio regėjimo aštrumo rodiklius ir jų kognityvinių funkcijų pokyčius. Modeliai parodė, kad prastėjantis regėjimas reikšmingai prognozavo prastesnius problemų sprendimo, atminties ir dėmesio įverčius.

    Įdomu tai, kad ryšį tarp regėjimo prastėjimo ir bendros kognityvinės būklės iš dalies paaiškino socialinis aktyvumas.

    „Pirmą kartą parodėme, kad ryšį tarp regėjimo blogėjimo ir bendros kognityvinės veiklos gali iš dalies paaiškinti sumažėjęs socialinis kontaktas“, – aiškino N.-A. Wilson.

    „Žmonės, kurių regėjimas prastesnis, dėl nerimo gali dažniau vengti socialinių renginių, ir tai taip pat gali paveikti kognityvinę veiklą. Mūsų rezultatai rodo, kad svarbu palaikyti socialinius ryšius ne tik todėl, kad socialinė izoliacija pati savaime yra demencijos rizikos veiksnys, bet ir todėl, kad ji gali padėti sumažinti kitų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, prastesnio regėjimo, poveikį. Vis dėlto reikia daugiau tyrimų“, – pridūrė ji.

    Tuo metu Jungtinės Karalystės tyrime daugiau nei 8 000 dalyvių atliko regos testą: jiems reikėjo kuo greičiau paspausti mygtuką, kai ekrane pasirodydavo trikampis. Tyrimo pabaigoje paaiškėjo, kad lėtesnį regos apdorojimo greitį turėję žmonės kur kas dažniau buvo diagnozuoti demencija.

    Vis dėlto autoriai pabrėžė, kad individualiam žmogui šis prognozavimas nebuvo pakankamai tikslus – vien pagal regos testų rezultatus nebuvo įmanoma patikimai nustatyti, kam ateityje bus diagnozuota demencija. Nepaisant to, mokslininkai svarsto, kad tokie testai galėtų būti integruojami į demencijos rizikos vertinimą kartu su kitais kognityviniais testais.

    Kiti nauji duomenys taip pat rodo, kad dalis demencijos atvejų vyresniame amžiuje gali būti susiję su dažnomis regos problemomis. Tai kelia prielaidą, kad regėjimo sutrikimų sprendimas galėtų sumažinti dalį veiksnių, prisidedančių prie demencijos vystymosi, nors pati demencija yra itin sudėtinga būklė, kurią lemia ne vienas, o daugelio veiksnių visuma.

    Augant įrodymų bazei, vis dažniau pabrėžiama, kad akys yra itin jautrios senėjimo procesams. Pavyzdžiui, tinklainės skenavimuose matomi pakitimai siejami su padidėjusia mirtingumo rizika. Be to, Jungtinėje Karalystėje demencija įvardijama kaip dažniausia mirties priežastis.

    Naujausioje The Lancet demencijos komisijos ataskaitoje ekspertai rekomenduoja užtikrinti, kad regos praradimo patikra ir gydymas būtų prieinami visiems.

    „Aiški galimybė demencijos prevencijai atsiranda gydant regos praradimą“, – daro išvadą ekspertų grupė.

    Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 metų lapkritį.

  • Tas papildomas skylutės kroseliuose triukas: manėte, kad ventiliacijai, bet jis gelbsti nuo nuospaudų

    Tas papildomas skylutės kroseliuose triukas: manėte, kad ventiliacijai, bet jis gelbsti nuo nuospaudų

    Ar esate pastebėję, kad įsigijus sportinius batelius prie raištelių skylučių dažnai lieka viena – pati viršutinė – nepanaudota? Vieni žmonės perveria raištelius ir pro ją, kiti palieka kaip yra. Tačiau kyla klausimas: kaip iš tikrųjų turėtų būti teisinga?

    Daugelis, rinkdamiesi sportinę avalynę, atkreipia dėmesį į papildomą skylutę, esančią šiek tiek aukščiau už kitas. Dažniausiai ji lieka tuščia, o neretas galvoja, kad tai tik dizaino detalė, skylė geresnei ventiliacijai ar patogi vieta paslėpti kyšantį raištelio galą.

    Vis dėlto gamintojai šią detalę įdėjo ne šiaip sau. Pasirodo, ši „papildoma“ skylutė skirta padėti išvengti nuospaudų ir gali gerokai padidinti batų patogumą.

    Ji naudojama vadinamajai „kulno spynai“ suformuoti. Dažna sportinių batelių problema – intensyviau einant ar bėgant pėda batelyje šiek tiek juda: kulnas slysta, trinasi į užkulnį, o priekyje lieka truputis laisvos vietos.

    Dėl tokio trynimo atsiranda skausmingos vandeningos nuospaudos, o batų užkulniai per kelis mėnesius gali nusidėvėti iki skylių. Įvėrus raištelius į pačią viršutinę skylutę, suvarstymas tvirčiau prilaiko kulną vietoje ir sumažina nereikalingus pėdos judesius batelio viduje.

    Varstymo principas paprastas: raištelis iš karto nekryžiuojamas, o perveriamas per papildomą skylutę toje pačioje pusėje, suformuojant nedidelę kilpą. Tuomet raištelių galai perveriami per kilpas priešingoje pusėje ir užveržiami. Taip aplink čiurną susidaro tvirtas „žiedas“, tačiau jis neturėtų spausti pėdos kelties.

    Kai bateliai fiksuojami tinkamai, nebereikia nesąmoningai įtempti pirštų ar pėdos, kad avalynė laikytųsi vietoje. Tai padeda išvengti ne tik nuospaudų, bet ir mažina kojų nuovargį. O sveikos kojos – geresnė laikysena ir savijauta.

  • FDA patvirtino „Eli Lilly“ lieknėjimo tabletę: ją galima gerti bet kuriuo paros metu

    FDA patvirtino „Eli Lilly“ lieknėjimo tabletę: ją galima gerti bet kuriuo paros metu

    JAV federaliniai reguliuotojai trečiadienį patvirtino bendrovės „Eli Lilly“ naują lieknėjimo tabletę – tai jau antras kasdien vartojamas geriamasis vaistas, skirtas nutukimui ir kitoms su svoriu susijusioms būklėms gydyti.

    JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) pagreitinta tvarka patvirtino orforgliproną – GLP-1 grupės vaistą, veikiantį panašiai kaip plačiai naudojami injekciniai preparatai. Šie vaistai imituoja natūralų hormoną, padedantį reguliuoti apetitą ir sotumo jausmą.

    Orforglipronas bus parduodamas prekės ženklu „Foundayo“, o siuntas planuojama pradėti tiekti nuo pirmadienio. Bendrovės teigimu, turintiems draudimą vaistas su „Eli Lilly“ nuolaidų kortele gali kainuoti nuo 25 JAV dolerių per mėnesį. Mokantiems iš savo kišenės kaina, priklausomai nuo dozės, turėtų siekti nuo 149 iki 349 JAV dolerių per mėnesį.

    Naujoji tabletė prisijungia prie vaistų gamintojos „Novo Nordisk“ geriamojo „Wegovy“ varianto, kuris nuo patvirtinimo gruodį Jungtinėse Valstijose paskatino išrašyti daugiau kaip 600 tūkst. receptų.

    FDA patvirtino „Eli Lilly“ vaistą pagal naują programą, kurios tikslas – sutrumpinti vaistų registravimo terminus. Agentūros teigimu, paraiška buvo įvertinta per 50 dienų.

    Klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 3 tūkst. nutukusių suaugusiųjų, gavusieji didžiausią – 36 miligramų – orforgliprono dozę per daugiau nei 16 mėnesių neteko vidutiniškai 11,2 proc. kūno svorio, t. y. apie 25 svarų (apie 11,3 kg).

    Palyginimui, placebo (netikros tabletės) grupėje svorio sumažėjimas siekė 2,1 proc., arba mažiau nei 5 svarus (apie 2,3 kg), skelbiama žurnale „The New England Journal of Medicine“.

    Tiek „Eli Lilly“, tiek „Novo Nordisk“ tabletės lėmė mažesnį vidutinį svorio kritimą nei injekciniai preparatai. Pavyzdžiui, „Eli Lilly“ injekcinis „Zepbound“ vidutiniškai siejamas su 21 proc. svorio sumažėjimu, o „Novo Nordisk“ injekcinis „Wegovy“ – maždaug su 15 proc.

    Abi kartą per dieną vartojamos tabletės žada patogumą, tačiau orforglipronas išsiskiria tuo, kad tai mažos molekulės GLP-1 vaistas, kurį galima vartoti be papildomų apribojimų.

    Tuo metu „Wegovy“ tabletė, kuri yra peptidinės sudėties, turi būti geriama ryte, nevalgius, užsigeriant gurkšniu vandens, o pavalgyti ar gerti kitus gėrimus leidžiama tik palaukus 30 minučių.

    Tyrimas taip pat parodė, kad vartojant orforgliproną gerėjo juosmens apimtis, kraujospūdis, trigliceridų ir cholesterolio rodikliai.

    Šalutiniai poveikiai, dažniausiai susiję su virškinimo sistema, lėmė, kad nuo 5 proc. iki 10 proc. tyrimo dalyvių nutraukė gydymą orforglipronu. Placebo grupėje gydymą nutraukė beveik 3 proc. dalyvių.

    Remiantis sveikatos politikos tyrimų organizacijos „KFF“ apklausa, apie 1 iš 8 žmonių JAV yra vartoję injekcinius GLP-1 vaistus. Vis dėlto daugeliui pacientų šios injekcijos išlieka sunkiai įperkamos dėl aukštos kainos.

  • Į tarkuotą krieną įpilkite šio ingrediento: išliks sniego baltumo ir nepatamsės

    Parduotuvėje pirktas tarkuotas krienas ilgai išlaiko spalvą, nes jo sudėtyje dažnai būna rūgštingumą reguliuojančių priedų ar konservantų. Tačiau namuose šviežiai sutarkuotas krieno šaknis neretai labai greitai patamsėja.

    Taip nutinka dėl oksidacijos: sutarkuoto krieno minkštimas, kontaktuodamas su oru, ima keisti spalvą ir pilkėti. Jei norite mėgautis naminiu skoniu, bet kartu išsaugoti gražią, šviesią krieno spalvą, yra paprastas sprendimas.

    Kad tarkuotas krienas išliktų sniego baltumo ir nesuruktų, svarbiausias priedas yra citrinos sultys. Tinka ir actas, tačiau citrina suteikia švelnesnį, gaivesnį poskonį. Svarbiausia – įlašinti sulčių iškart po to, kai sutarkuojate šaknį: rūgštis pristabdo oksidacijos procesą, dėl kurio krienas pilkėja.

    Citrinos sultys ne tik padeda išlaikyti spalvą, bet ir lengvai atgaivina skonį, jo neužgoždamos. Tai paprastas triukas, kuris dažniausiai nenuvilia.

    Ingredientai:

    Gaminimo būdas:

  • Nustokite kepti pievagrybius taip kaip visi: vienas riebalas atskleidžia skonį ir traškumą

    Pievagrybiai virtuvėje taip dažni, kad neretai nebesusimąstome, kaip juos paruošiame. Dažnas juos greitai supjausto, sumeta į keptuvę kartu su svogūnu ir česnaku, iškart pasūdo bei papipirina. Tačiau tuomet vietoj gražaus apskrudimo grybai ima leisti sultis, „paskęsta“ skystyje ir labiau troškinasi nei kepa.

    Jei norite, kad pievagrybiai lėkštėje taptų pagrindiniu patiekalo akcentu, verta rinktis lydytą sviestą – tik jį į keptuvę dėkite ne iš karto, o antruoju etapu.

    Pirmiausia grybus trumpai nuplaukite po tekančiu vandeniu ir gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Lupti jų nebūtina – pakanka pašalinti smėlį ir kitus nešvarumus. Mažus pievagrybius dėkite į sausą keptuvę nesmulkintus, o didesnius galite supjaustyti, tik venkite itin plonų riekelių: pievagrybiuose daug vandens, todėl jie greitai susitraukia.

    Kai grybai kelias minutes pakeps sausoje keptuvėje ir pradės garuoti drėgmė, įdėkite lydyto sviesto ir įlašinkite šiek tiek citrinos sulčių – jos padeda išlaikyti stangrumą ir šviesesnę spalvą. Kai pievagrybiai įgaus auksinį atspalvį, pagardinkite druska ir pipirais pagal skonį, o tuomet išimkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius.

    Norint išgauti gražų, rusvą apskrudimą, būtina aukšta kaitra. Lydytas sviestas tam ypač tinka, nes iš jo pašalintas vanduo ir pieno baltymai, todėl jis atsparesnis karščiui. Kepant jis suteikia grybams sodresnį, kremišką skonį ir padeda tolygiai apskrusti.

    Aukšta temperatūra svarbi ir dėl to, kad pievagrybiai daugiau nei 90 proc. sudaryti iš vandens. Jei keptuvė bus per vėsi, jie vietoj kepimo pradės intensyviai leisti sultis, suminkštės, praras stangrumą ir gali įgauti nepatrauklią pilkšvą spalvą. Kepant ant gerai įkaitintos keptuvės greičiau prasideda Maillardo reakcija – būtent ji sukuria auksinę plutelę ir gilesnį skonį.

    Dar viena svarbi taisyklė – neperkraukite keptuvės. Pievagrybiai turi laisvai liestis su keptuvės dugnu, kad drėgmė galėtų pasišalinti, o grybai keptų, o ne troškintųsi. Taip paruošti jie tampa kvapnūs, traškūs išorėje ir sultingi viduje, o lydytas sviestas suteikia švelnią, lengvai riešutinę natą.

    Česnaką galite dėti kepant pievagrybius arba įmaišyti į padažą. Jei renkatės pirmą variantą, česnaką smulkiai sukapokite arba sutrinkite ir dėkite į keptuvę trumpam, kad nespėtų pridegti – prisvilęs česnakas gali apkartinti patiekalą.

    Ingredientai:

    Salotų padažas:

    Paruošimo būdas:

  • Kunigas aiškiai pasakė: ar per Didįjį šeštadienį galima valgyti mėsą?

    Kunigas Marekas Sawickis, akademinės sielovados kunigas ir kanalo „Ksiądz w wielkim mieście“ autorius, primena, kad griežtas pasninkas Katalikų Bažnyčioje taikomas tik du kartus per metus – Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Pasak jo, tą dieną svarbi ne tik maisto sudėtis, bet ir kiekis: atsisakoma mėsos ir vengiama persivalgymo. Praktikoje griežtas pasninkas reiškia susilaikymą nuo mėsos kartu su kiekybiniu pasninku, kai leidžiamas vienas sotus valgymas ir du kuklesni per dieną.

    Pagal Kanonų teisės kodekso nuostatas, susilaikymas nuo mėsos galioja tikintiesiems nuo 14 metų ir taikomas visą gyvenimą. Tuo metu griežtas (kiekybinis) pasninkas taikomas suaugusiesiems nuo 18 iki 60 metų. Vis dėlto pabrėžiama, kad šios taisyklės skirtos dvasiniam pasirengimui, o ne organizmo alinimui.

    Numatytos ir svarbios išimtys. Pasninko neprivalo laikytis sergantys žmonės, nėščios moterys, taip pat tie, kurie maitinasi bendro maitinimo įstaigose ir realiai negali pasirinkti, kas pateks į jų valgiaraštį. Bažnyčia akcentuoja, kad tokiais atvejais susilaikymą galima pakeisti kita atgailos forma ar gailestingumo darbu.

    Pats kunigas Marekas Sawickis pasakoja, kad Didįjį penktadienį jis dar labiau riboja maistą: suvalgo nedidelius pusryčius ir pietus, dažniausiai – sriubą. Dvasininkas taip pat stengiasi vengti patiekalų, kuriuos labiausiai mėgsta, ir tai laiko papildomu asmeniniu atsisakymo aspektu.

    Kunigo paaiškinimu, Bažnyčia kanonų teisės požiūriu neįpareigoja pasninkauti Didįjį šeštadienį. Būtent tai dažnai nustebina žmones, pripratusius prie šeimos tradicijos, kai dešros, kumpio ar pašteto laukiama iki maisto pašventinimo ar net iki vakarinės Velyknakčio liturgijos pabaigos.

    Kunigas Sawickis pabrėžia, kad nors Didysis šeštadienis nėra pasninko diena pagal oficialias taisykles, Bažnyčia ragina išlaikyti susilaikymą iki Velyknakčio. Tai vadinamasis paschalinis pasninkas, labiau siejamas su džiugiu laukimu, o ne gedulingos atgailos nuotaika. Praktikoje tai reiškia, kad jei žmogus tą dieną suvalgytų, pavyzdžiui, riekelę kumpio, nuodėmės nepadarytų, nes oficialūs draudimai galioja tik Didįjį penktadienį ir Pelenų trečiadienį.

    Toks paprotys daugelyje šeimų ir regionų gyvuoja kaip vietinės kultūros dalis, tačiau nėra oficialus įpareigojimas. Todėl, nors Velykų pusryčiai sekmadienį daugeliui yra šventimo kulminacija, teologiniu požiūriu šventinis džiaugsmas prie stalo prasideda jau pasibaigus šeštadienio vakaro liturgijoms, kurios priskiriamos Velykų sekmadieniui – Kristaus Prisikėlimo dienai.