CP v2

Blog

  • „Zara“ plačios kelnės vadinamos pavojingomis: moterys dalijasi kritimais ir traumomis

    „Zara“ plačios kelnės vadinamos pavojingomis: moterys dalijasi kritimais ir traumomis

    Socialiniuose tinkluose išplito vaizdo įrašai, kuriuose moterys pasakoja apie nemalonius kritimus dėvint itin plačias, ilgas kelnes. Dalis pirkėjų tvirtina, kad dėl slidaus audinio ir per ilgo kelnių klešnių kritimai įvyksta net lipant laiptais ar einant lygiu šaligatviu.

    Diskusijų centre atsidūrė „Zara“ asortimente buvęs modelis, interneto parduotuvėje apibūdinamas kaip plačios laisvo kritimo kelnės. Nors aprašyme akcentuojamas aukštas liemuo, patogios kišenės ir lengvas siluetas, realybėje kai kurios pirkėjos teigia patyrusios sumušimų, nubrozdinimų ar net rimtesnių sužalojimų.

    „Atrodė gražiai, bet per ilgos klešnės nuolat kliūva, o ant laiptų vos nepraradau pusiausvyros“, – pasakojo viena turinio kūrėja, aptardama panašaus tipo kelnių problemą ir pabrėždama, kad iš pirmo žvilgsnio patogus kirpimas ne visada reiškia saugumą.

    Stilistai ir siuvėjai atkreipia dėmesį, kad rizika dažnai susijusi ne su vienu prekės ženklu, o su pačiu kirpimu ir netinkamu ilgiu. Ypač slidūs, krintantys sintetiniai audiniai gali lengviau patekti po pėda, o labai plačios klešnės kartais susipina tarpusavyje žengiant didesnį žingsnį.

    Praktinis sprendimas dažniausiai paprastas: kelnių ilgį verta pritaikyti pagal avalynę ir realų dėvėjimą, o ne pagal nuotrauką reklamoje. Specialistai rekomenduoja, kad klešnės baigtųsi saugiai virš žemės, nes audinys, besivelkantis šaligatviu, didina tikimybę užminti ir pargriūti.

    Ne mažiau svarbi ir avalynė: su plačiomis kelnėmis patariama rinktis paprastesnius batus be išsikišančių detalių, sagtelių ar kabliukų, į kuriuos gali įsikabinti audinys. Jei kelnių medžiaga linkusi elektrintis ar lipti prie batų, verta įvertinti ir antistatines priemones bei audinio sudėtį.

    Nors plačių kelnių ir palazzo tipo modelių mada niekur nesitraukia, ši istorija primena, kad drabužio patogumas turi būti vertinamas ne tik pagal siluetą, bet ir pagal judėjimą kasdienėse situacijose. Tinkamai parinktas ilgis ir saugi avalynė dažnai leidžia išvengti traumų, o stilių išlaikyti be nemalonių pasekmių.

  • Penelope Cruz manikiūras užkariauja vasarą: šis pieniškas prancūziškas efektas tapo hitu

    Penelope Cruz manikiūras užkariauja vasarą: šis pieniškas prancūziškas efektas tapo hitu

    Penelope Cruz pastaruoju metu vėl atsidūrė dėmesio centre, o įkvėpimo šaltiniu netikėtai tapo ne tik jos kino įvaizdis, bet ir manikiūras. Aktorės pasirinkimas – ilgi migdolo formos nagai su itin švelniu prancūziško manikiūro akcentu – grožio salonuose pristatomas kaip viena ryškiausių šiltojo sezono tendencijų.

    Skirtingai nei klasikinis prancūziškas manikiūras, kuriame aiškiai matomas kontrastas tarp natūralios nago plokštelės ir baltos juostelės, šis variantas atrodo daug minkštesnis. Bazė dažniausiai kuriama pienišku, pasteliniu baltos atspalviu, o galiukas tik subtiliai paryškinamas, kad išliktų natūralus, prabangus įspūdis.

    Toks manikiūras vertinamas dėl universalumo: jis lengvai pritaikomas tiek kasdieniams deriniams, tiek progoms. Pieniškas atspalvis vizualiai suteikia rankoms tvarkos ir švaros pojūtį, o migdolo forma optiškai ilgina pirštus, todėl rezultatas atrodo elegantiškai net ir be papildomų dekoracijų.

    Grožio industrijoje minimalistiniai sprendimai šiuo metu laikomi viena stabiliausių krypčių, nes žmonės vis dažniau renkasi tai, kas dera prie bet kokio stiliaus ir nereikalauja dažnų korekcijų dėl ryškių dizaino elementų. Pieniškas prancūziškas manikiūras į šią logiką įsilieja natūraliai: net ir ataugus nago pagrindui, skirtumas mažiau pastebimas nei renkantis sodrias spalvas ar kontrastingus raštus.

    Meistrai pabrėžia, kad norint išgauti tokį efektą, svarbiausia yra tikslus nago formavimas ir kruopštus bazės sluoksnio parinkimas pagal odos toną. Būtent todėl šis stilius dažnai atrodo brangesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: jis remiasi ne ryškiu dizainu, o precizika ir švariomis linijomis.

    Penelope Cruz įkvėptas manikiūras dar kartą primena, kad tendencijoms nebūtini ekstremalūs sprendimai. Kartais pakanka subtilaus, tvarkingo akcento, kuris neperkrauna įvaizdžio, bet sukuria tą detalę, kurią aplinkiniai pastebi pirmiausia.

  • Už 16 eurų už 5 pierogus: patikrinome, ar „U Fukiera“ su Magda Gessler kaina pateisinama

    Mėlynių pierogai daugeliui siejasi su vasara, močiutės virtuve ir sočiu patiekalu, kurio paprastai negaila nei įdaro, nei grietinės. Tačiau Varšuvos senamiestyje įsikūrusiame restorane „U Fukiera“, siejamame su kulinarijos žvaigžde Magda Gessler, ši klasika tampa prabangos patirtimi.

    Už penkis mėlynių pierogus su grietine čia prašoma 69 zlotų, tai yra apie 16 eurų. Tokia suma Lenkijoje jau prilygsta pilnaverčiam pietų patiekalui daugelyje vidutinės klasės restoranų, todėl natūraliai kyla klausimas, ar mokama už skonį, ar už vardą ir vietą.

    Patiekimas ir skonis

    Lėkštėje pateikiami penki pierogai su mėlynėmis ir grietine, o vizualui dažnai pasirenkami valgomi žiedai. Patiekimas tvarkingas ir restoraniškas, labiau primenantis degustaciją nei namų virtuvės gausą.

    Didžiausias šio patiekalo privalumas yra tešla. Ji plona, elastinga, neištižusi ir neužgožianti įdaro, o tai klasikinėje virtuvėje dažnai skiria vidutinišką rezultatą nuo labai gero.

    Įdaras taip pat nenuvilia: mėlynių nemažai, jos sultingos, su lengvu rūgštumu, o saldumas neperkrautas cukrumi. Grietinė subalansuoja uogų intensyvumą ir suteikia kremiškumo, todėl pirmi kąsniai palieka stiprų, vasarišką įspūdį.

    Kodėl kaina bado akis

    Problema prasideda ne nuo skonio, o nuo porcijos dydžio. Penki pierogai daugeliui bus labiau simbolinis desertas ar nedidelis saldus patiekalas, o ne sotus valgis, ypač kai tai vienintelė užsakyta lėkštė.

    Tokioje vietoje mokama ne vien už produktus: kainą kelia senamiesčio lokacija, aptarnavimas, restorano istorija ir atpažįstamas vardas. Vis dėlto būtent pierogai tradiciškai laikomi dosniu patiekalu, todėl mažesnė porcija už aukštesnę kainą ypač krinta į akis.

    Ar verta mokėti apie 16 eurų?

    Vertė priklauso nuo lūkesčių. Jei norisi paragauti tvarkingai ir kokybiškai pagamintos klasikos žinomame restorane, patiekalas greičiausiai pateisins skonio standartą ir paliks gerą įspūdį.

    Tačiau jei svarbiausia sotumas ir kainos bei kiekio santykis, toks užsakymas gali nuvilti, nes patirtis baigiasi greičiau, nei norėtųsi. Tai vienas tų atvejų, kai skonis beveik nekelia priekaištų, o klausimų palieka būtent porcija ir sąskaita.

  • Stiklinė šio sulčių gėrimo gali numalšinti apetitą: kuo iš tiesų naudingos slyvų sultys?

    Slyvų sultys dažnai siejamos su virškinimo gerinimu, tačiau jų nauda gali būti platesnė. Jose gausu skaidulų ir natūralių cukrų, o būtent tai kai kuriems žmonėms padeda ilgiau jaustis sotiems ir rečiau užkandžiauti.

    Vis dėlto svarbu atskirti pojūtį nuo pažado greitai sulieknėti. Slyvų sultys nėra stebuklinga priemonė apetitui slopinti, bet jos gali tapti racionaliu raciono papildymu, jei vartojamos saikingai ir subalansuotos mitybos kontekste.

    Kas slyvų sultyse vertingiausia?

    Slyvose ir jų sultyse yra polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai ir siejami su mažesniu oksidaciniu stresu organizme. Taip pat randama vitaminų ir mineralų, tarp jų kalio bei kai kurių B grupės vitaminų, svarbių normaliai nervų sistemos veiklai.

    Praktiniu požiūriu daugiausia dėmesio sulaukia skaidulos ir natūraliai slyvose esantis sorbitolis. Šios medžiagos gali skatinti žarnyno peristaltiką, todėl slyvų sultys neretai pasirenkamos esant užkietėjimui ar linkus į lėtesnį virškinimą.

    Oda, kraujagyslės ir kaulai: ką sako mokslas?

    Antioksidantų gausa siejama su odos būklės gerėjimu, nes oksidacinis stresas laikomas vienu iš odos senėjimo veiksnių. Tačiau vien tik sultys nepakeičia bendrų įpročių: miego, saulės apsaugos, baltymų ir riebalų kokybės bei bendro mikroelementų balanso.

    Kalbant apie kaulų sveikatą, tyrimuose dažniau minimos džiovintos slyvos, o ne sultys, nes jose paprastai išlieka daugiau skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Sultys gali būti alternatyva, bet jos nėra lygiavertis pakaitalas visam vaisiui ar džiovintoms slyvoms.

    Kiek gerti ir kam reikėtų atsargumo?

    Dažniausiai rekomenduojama rinktis nedidelę porciją, pavyzdžiui, vieną stiklinę per dieną, ir stebėti savijautą. Jei tikslas yra svorio kontrolė, verta prisiminti, kad sultys yra kaloringesnės už vandenį ar nesaldintą arbatą, o sotumo jausmas gali skirtis priklausomai nuo žmogaus ir bendro raciono.

    Atsargiau slyvų sultis turėtų vartoti žmonės, kuriuos vargina dirgliosios žarnos sindromas ar dažnesnis viduriavimas, nes sorbitolis ir didesnis FODMAP kiekis kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą. Jei yra lėtinių ligų ar vartojami vaistai, saugiausia individualias rekomendacijas aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Norint maksimalios naudos, verta rinktis sultis be pridėtinio cukraus ir nepamiršti paprastos taisyklės: geriausiai veikia ne vienas produktas, o pastovūs kasdieniai įpročiai. Slyvų sultys gali būti viena iš mažų, bet naudingų detalių, jei jos dera su sveiku gyvenimo būdu.

  • Obuolių actas, kurį gamina retu būdu: žadama nauda lieknėjimui ir širdžiai, bet yra niuansų

    Obuolių actas – vienas seniausių fermentuotų produktų, gaminamas iš vaisiuose esančių cukrų, kurie pamažu virsta alkoholiu, o vėliau – acto rūgštimi. Pastaraisiais metais jis vėl tapo madingas, ypač kaip gėrimas svoriui mažinti ar virškinimui gerinti, tačiau dalis pažadų internete gerokai perdėti.

    Namų gamyboje dažnai minimas vadinamasis Orleano metodas, kai naudojami ne tik lupenos ar graužtukai, o visi obuoliai. Tokiu atveju procesas paprastai vyksta lėčiau, o skonis būna švelnesnis, tačiau higiena ir tinkamos sąlygos yra kritiškai svarbios, kad produktas nesugestų.

    Kaip vyksta fermentacija?

    Gamyba remiasi keliomis stadijomis: pirmiausia mielės cukrų paverčia alkoholiu, vėliau acto rūgšties bakterijos alkoholį paverčia actu. Kai kuriais atvejais vyksta ir obuolių rūgšties virtimas pieno rūgštimi, kas gali švelninti galutinį rūgštumą ir keisti aromatą.

    Praktikoje susmulkinti obuoliai užpilami vandeniu, pridedama cukraus, indas pridengiamas taip, kad patektų oro, bet nepatektų nešvarumų ir vabzdžių. Fermentacijai reikalingas laikas, o masę svarbu reguliariai maišyti ir stebėti, kad neatsirastų pelėsis.

    Kokia nauda pagrįsta, o kas per drąsu?

    Tyrimai rodo, kad actas gali nežymiai padėti mažinti gliukozės šuolius po valgio ir didinti sotumo jausmą, todėl kai kuriems žmonėms jis gali būti naudingas kaip pagalbinė priemonė mityboje. Vis dėlto tai nėra stebuklingas riebalų degintojas, o poveikis dažniausiai būna nedidelis ir priklauso nuo viso gyvenimo būdo.

    Teiginiai, kad obuolių actas apsaugo nuo vėžio ar iš esmės „išvalo“ kraujagysles, neturi pakankamai tvirtų klinikinių įrodymų žmonėms. Širdies ir kraujagyslių ligų riziką patikimiausiai mažina mityba, fizinis aktyvumas, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė, nerūkymas bei gydytojo paskirtas gydymas.

    Kaip vartoti saugiau?

    Dažniausia praktika – actą praskiesti vandeniu ir gerti prieš valgį arba jo metu, tačiau svarbu vengti koncentruoto acto. Rūgštis gali dirginti stemplę, pažeisti dantų emalį, o jautresniems žmonėms paūminti refliukso simptomus.

    Žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto ar kalio kiekį veikiančius preparatus, verta pasitarti su gydytoju, nes actas gali turėti įtakos cukraus rodikliams ir savijautai. Jei atsiranda deginimas, skausmas ar kiti nemalonūs simptomai, vartojimą reikėtų nutraukti.

    Virtuvėje obuolių actas dažniau pasiteisina kaip ingredientas: padažuose, marinatuose, salotose ar gėrimuose, kai norisi rūgšties ir aromato. Renkantis produktą, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir vengti perteklinio saldinimo, jei tikslas – subalansuota mityba.

  • Daugiau jodo nei žuvyje: šie jūros dumbliai gali padėti, bet viena klaida kainuoja brangiai

    Jūros dumbliai daugeliui vis dar siejasi tik su nori lapais sušiams, tačiau Azijos virtuvėse jie seniai naudojami sriubose, salotose, sultiniuose ir ryžių patiekaluose. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tai koncentruotas mikroelementų šaltinis, ypač kai racione trūksta jodo.

    Valgomieji dumbliai aprūpina B grupės vitaminais, taip pat vitaminais C, E ir K, o kartu suteikia geležies, cinko ir skaidulų. Dalis rūšių turi ir antioksidantų, tokių kaip polifenoliai bei karotenoidai, kurie siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Didžiausias jų išskirtinumas yra jodas, būtinas sklandžiai skydliaukės hormonų gamybai ir medžiagų apykaitai. Būtent todėl jūros dumbliai neretai įvardijami kaip produktas, galintis padėti mažinant jodo trūkumo riziką, ypač jei žmogus retai valgo žuvį.

    Vis dėlto specialistai įspėja, kad su jodu lengva persistengti, nes kai kurios rūšys jo sukaupia itin daug. Daugiausia dėmesio rekomenduojama skirti saikingumui, o žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, nėščiosioms ar planuojančioms nėštumą, prieš dažnesnį vartojimą verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Populiariausios ir lengviausiai parduotuvėse randamos rūšys yra nori, wakame ir kombu. Nori dažniausiai naudojami sušių suktinukams, bet juos galima trumpai paskrudinti sausoje keptuvėje, sutrupinti ir berti ant ryžių, makaronų, salotų ar keptų daržovių.

    Wakame pasižymi švelnesne tekstūra ir skoniu, todėl dažnai dedami į sriubas ir salotas. Kombu paprastai parduodami storesniais džiovintais lapais ir laikomi vienu pagrindinių ingredientų sultiniui, suteikiančiam ryškų umami skonį.

    Dar viena priežastis, kodėl dumbliai patrauklūs kasdienėje mityboje, yra skaidulos, ypač tirpios. Jos sugeria vandenį, prisideda prie normalios žarnyno veiklos, gali ilgiau išlaikyti sotumo jausmą ir padėti stabiliau valdyti gliukozės svyravimus po valgio.

    Verta prisiminti ir tai, kad jūros dumbliai nėra vienodas produktas: jų maistinė sudėtis smarkiai skiriasi pagal rūšį, auginimo vietą ir apdorojimą. Dėl to saugiausia pradėti nuo mažų kiekių, rinktis aiškiai paženklintus produktus ir nepadaryti klaidos, kai jodo perteklius tampa didesne problema nei jo trūkumas.

  • Ryte veide lieka pagalvės žymės? Gydytojai įspėja: kartais tai signalas apie rimtesnes bėdas

    Ryte veide lieka pagalvės žymės? Gydytojai įspėja: kartais tai signalas apie rimtesnes bėdas

    Ryte pažvelgus į veidrodį kartais matyti aiškios pagalvės ar patalynės įspaudų linijos ant skruosto ar kaktos. Dažniausiai tai visiškai normalu ir per 10–20 minučių išnyksta, nes oda atgauna įprastą formą. Tačiau jei žymės laikosi valandą ar kelias ir kartu atsiranda veido paburkimas, tai gali būti ženklas, kad organizme vyksta daugiau nei tik naktinis spaudimas.

    Dažniausia įspaudų priežastis yra ilgalaikis mechaninis spaudimas miegant ant šono ar pilvo. Spaudimas laikinai suspaudžia smulkias kraujagysles ir poodinius audinius, todėl susidaro vadinamosios miego raukšlės. Kuo ilgiau išbūnama vienoje padėtyje, tuo ryškesnės linijos gali likti.

    Įtakos turi ir amžius bei odos būklė: mažėjant kolageno, elastino ir hialurono rūgšties kiekiui, oda tampa ne tokia elastinga ir lėčiau „atsistato“. Jei oda linkusi sausėti, įspaudai taip pat gali išlikti ilgiau. Svarbus ir paviršiaus šiurkštumas: ryškesnio audimo medvilnė ar šiurkštesnė medžiaga dažniau palieka žymes nei lygesni audiniai.

    Kada įspaudai gali įspėti?

    Jei žymės ant veido išlieka ilgai, dažna priežastis būna skysčių susilaikymas. Tai neretai nutinka po sūraus maisto, alkoholio, prasto miego, karščio ar hormoninių svyravimų, kai audiniai labiau paburksta. Tuomet net ir įprastas spaudimas palieka ryškesnes, ilgiau matomas linijas.

    Paradoksalu, bet problemą gali didinti ir nepakankamas skysčių vartojimas. Organizmas, gaudamas per mažai skysčių, kartais linkęs juos kaupti, o išsausėjusi oda praranda elastingumą. Dėl to ryte veidas gali atrodyti labiau paburkęs, o įspaudai laikytis ilgiau.

    Ilgai trunkantis veido patinimas kartais siejamas ir su sveikatos sutrikimais, ypač jei kartu tinsta kulkšnys, pėdos ar plaštakos, vargina dusulys ar neįprastas nuovargis. Tarp galimų priežasčių minimi inkstų funkcijos sutrikimai, skydliaukės hormonų disbalansas, širdies nepakankamumas ar kepenų ligos. Tokiais atvejais patinimas paprastai kartojasi, o ne būna atsitiktinis.

    Ką galima padaryti namuose?

    Paprastiausias sprendimas yra miego padėties korekcija: miegant ant nugaros sumažėja veido odos spaudimas ir trintis. Taip pat verta peržiūrėti pagalvės aukštį ir kietumą, nes netinkama atrama gali skatinti ne tik įspaudus, bet ir prastesnę miego kokybę. Ryte gali padėti vėsus kompresas, veido nuprausimas vėsesniu vandeniu ar švelnus masažas, skatinantis mikrocirkuliaciją.

    Kasdienybėje svarbu užtikrinti pakankamą skysčių kiekį ir nepersistengti su druska vakare. Odai padeda drėkinamoji priežiūra, ypač jei ji sausa ar jautri, nes geriau sudrėkinta oda paprastai greičiau atgauna formą. Jei įspaudai kartojasi, verta stebėti, ar jie susiję su mityba, miego trukme, alkoholiu ar mėnesinių ciklu.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Medicininė konsultacija rekomenduojama, jei veido įspaudai ir patinimas kartojasi dažnai, išlieka kelias valandas arba stiprėja nepaisant įpročių korekcijų. Ypač svarbu kreiptis, jei atsiranda papildomų simptomų, pavyzdžiui, kojų tinimas, dusulys, staigus svorio augimas, ryškus nuovargis ar pastebimai sumažėjęs šlapinimasis. Tokie požymiai gali rodyti, kad reikalingi kraujo ir šlapimo tyrimai bei išsamesnė gydytojo apžiūra.

    Skubios pagalbos reikia, jei patinimas atsiranda staiga ir apima lūpas, liežuvį ar gerklę, o kartu sunkėja kvėpavimas. Tai gali būti sunki alerginė reakcija, kai laikas yra kritinis. Tokiu atveju delsti negalima.

  • Minkšti ir tuščiaviduriai rauginti agurkai? Šis paprastas triukas grąžina traškumą

    Minkšti ir tuščiaviduriai rauginti agurkai? Šis paprastas triukas grąžina traškumą

    Raugtų agurkų sezonas įsibėgėja, tačiau daugeliui pažįstama problema ta pati: po kelių dienų stiklainyje agurkai suminkštėja, o viduje atsiranda tuštumų. Dažniausiai kaltas ne receptas, o tai, kas nutinka agurkams dar prieš jiems patenkant į sūrymą.

    Agurkai sudaryti iš daugiau nei 95 proc. vandens, todėl nuskinti jie greitai pradeda netekti drėgmės. Net jei iš išorės atrodo tvirti, viduje audiniai gali būti jau „pavargę“, o tai vėliau virsta tuščiaviduriais agurkais ir prastesne tekstūra.

    Paprasčiausias triukas, kuris dažnai išsprendžia bėdą, yra agurkų mirkymas šaltame vandenyje prieš rauginimą. Šaltis padeda atkurti stangrumą: agurkai prisigeria vandens, audiniai tampa elastingesni, todėl fermentacijos metu geriau atlaiko susidarančių dujų spaudimą.

    Kaip mirkyti, kad agurkai traškėtų

    Geriausia rinktis labai šaltą, nechloruotą vandenį, pavyzdžiui, filtruotą arba iš anksto užvirtą ir atvėsintą. Jei naudojamas vanduo iš čiaupo, verta jį palaikyti kelias valandas, kad chloras išgaruotų, o tuomet atšaldyti, prireikus įmetant ledo.

    Mirkymo laikas turėtų būti trumpas ir priklausyti nuo agurkų dydžio. Mažiems dažniausiai pakanka apie 30 minučių, didesniems prireikia 1–2 valandų, o visai ką tik nuskintiems kartais užtenka 15–20 minučių.

    Per ilgas mirkymas gali pakenkti: per daug prisigėrę vandens agurkai gali prarasti struktūrinį tvirtumą ir po rauginimo tapti minkšti. Svarbu, kad visi agurkai būtų pilnai panardinti, o jei kyla į paviršių, juos galima lengvai prispausti lėkšte.

    Dažniausios klaidos, kurios sugadina rezultatą

    Į dubenį nemaišykite pažeistų ar pradėjusių gesti agurkų, nes mirkymo vandenyje bakterijos gali greitai persimesti ant sveikų. Taip pat venkite šilto vandens, nes jis agurkus ne sutvirtina, o pradeda „apvirti“, ir jie suminkštėja dar prieš patekdami į stiklainį.

    Po mirkymo agurkus verta nusausinti. Į stiklainį sudėti varvantys agurkai praskiedžia sūrymą, pasikeičia druskos koncentracija, o tai gali paveikti ir skonį, ir rauginimo stabilumą.

    Traškumui svarbu ir žaliavos kokybė: geriausia rinktis ką tik nuskintus, tvirtus, vienodo dydžio agurkus be dėmių ir pažeidimų. Ilgiau pastovėję agurkai natūraliai praranda drėgmę, todėl net ir laikantis tų pačių proporcijų rezultatas dažniau nuvilia.

  • Lenkės atskleidė grožio rutiną: kas iš tiesų lemia švytinčią odą ir kokios priežiūros jos tikisi

    Lenkės atskleidė grožio rutiną: kas iš tiesų lemia švytinčią odą ir kokios priežiūros jos tikisi

    Odos būklę lemia kur kas daugiau nei vien kosmetika: svarbūs miegas, stresas, mityba ir aplinkos tarša. Dermatologai pabrėžia, kad šie veiksniai tiesiogiai veikia odos barjerą, uždegiminius procesus ir drėgmės balansą, todėl net geri produktai ne visada duoda greitą rezultatą.

    Kasdienybėje žmonės dažnai ieško paprastų sprendimų, nes sudėtingoms procedūroms trūksta laiko. Dėl to populiarėja trumpesnės, aiškios rutinos, kuriose svarbiausi žingsniai yra švelnus prausimas, drėkinimas ir apsauga nuo saulės, o papildomi aktyvūs ingredientai pasirenkami pagal konkrečią problemą.

    Šiuolaikinėje odos priežiūroje daug dėmesio skiriama drėkinimui ir apsaugai, nes nuo jų priklauso odos elastingumas, komfortas ir jautrumas. Praktikoje tai reiškia produktus su odos barjerą palaikančiais komponentais, tokiais kaip keramidai, glicerinas ar hialurono rūgštis, kurie padeda mažinti tempimo jausmą ir išsausėjimo požymius.

    Ne mažiau svarbi tema yra aplinkos poveikis, ypač miestuose: kietosios dalelės ir ozonas siejami su oksidaciniu stresu, kuris spartina odos senėjimo požymius. Dėl to rinkoje daugėja priemonių, orientuotų į antioksidantų naudojimą, o specialistai vis dažniau primena, kad kasdienė SPF apsauga yra vienas efektyviausių senėjimo prevencijos žingsnių.

    Klausimas, ko iš modernios priežiūros tikisi moterys, dažniausiai atsiremia į du kriterijus: veiksmingumą ir patogumą. Auga susidomėjimas koncentruotos sudėties produktais, tačiau ekspertai pataria neskubėti sluoksniuoti daug aktyvių medžiagų vienu metu, nes tai gali didinti sudirgimo riziką, ypač jautresnei odai.

  • Maslas ilgai buvo „uždraustas“: mokslininkai keičia toną, bet perspėja dėl vieno

    Maslas ilgai buvo „uždraustas“: mokslininkai keičia toną, bet perspėja dėl vieno

    Maslas daugelį metų buvo laikomas produktu, kurio geriau vengti dėl sočiųjų riebalų ir galimo poveikio širdies bei kraujagyslių ligų rizikai. Tačiau naujesni tyrimai ir mitybos mokslo raida rodo, kad ryšys nėra toks paprastas, o svarbiausia tampa bendras mitybos modelis ir suvartojami kiekiai.

    Didžioji dalis ankstesnių rekomendacijų rėmėsi idėja, kad sotieji riebalai didina mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolį, o tai siejama su aterosklerozės rizika. Dėl to kai kurios organizacijos ir šiandien ragina riboti sočiuosius riebalus ir teikia konkrečius orientyrus, kiek jų turėtų būti dienos racione.

    Kas pasikeitė mitybos moksle?

    Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad vieno produkto demonizavimas dažnai klaidina. Tyrėjai pabrėžia, jog sveikatai didesnę įtaką daro tai, kuo sotieji riebalai pakeičiami: jei vietoje jų atsiranda rafinuoti angliavandeniai ir itin perdirbtas maistas, naudos gali ir nebūti.

    Be to, skirtingi sotieji riebalai ir jų šaltiniai organizmą gali veikti nevienodai, o pieno produktų matrica skiriasi nuo, pavyzdžiui, perdirbtos mėsos gaminių. Dėl to vis dažniau akcentuojama ne vien riebalų „etiketė“, o visuma: mitybos kokybė, skaidulų kiekis, daržovių ir nesočiųjų riebalų dalis.

    „Vienas produktas retai nulemia sveikatą, svarbiausia yra tai, kaip atrodo visas kasdienis racionas“, – sako mitybos specialistai, vertindami naujesnes mokslines įžvalgas.

    Maslas: kas jame yra ir ką svarbu žinoti

    Maslas pirmiausia yra pieno riebalų šaltinis, todėl jis turi daug energijos ir jo lengva suvartoti per daug. Nors jame yra riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip vitaminas A ir vitaminas D, šie kiekiai dažniausiai nėra tokie, kad pateisintų didelį vartojimą, jei bendra mityba nėra subalansuota.

    Kai kuriuose ilgalaikiuose stebėjimo tyrimuose nerasta aiškaus ryšio tarp didesnio riebių pieno produktų vartojimo ir didesnės mirties nuo širdies ligų rizikos, o kai kuriose analizėse fiksuotos net ir priešingos tendencijos. Vis dėlto tokie tyrimai dažniausiai rodo sąsajas, o ne tiesioginę priežastį, todėl jų išvadas reikia vertinti atsargiai.

    Praktinė išvada dažniausiai sutampa: saikingas maslo kiekis daugeliui žmonių gali būti suderintas su sveika mityba, jei pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis ir nesočiųjų riebalų šaltiniai. Didžiausia rizika kyla tada, kai maslas tampa kasdieniu raciono „stuburu“ arba pakeičia kokybiškesnius riebalus, pavyzdžiui, alyvuogių ar rapsų aliejų.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Žmonėms, kurių MTL cholesterolis padidėjęs, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu ar turi kitų rizikos veiksnių, riebalų pasirinkimas gali turėti didesnę reikšmę. Tokiais atvejais saugiausia dėl konkrečių kiekių tartis su šeimos gydytoju ar dietologu, o ne remtis bendromis taisyklėmis.

    Galiausiai mokslo žinutė paprasta: maslas nėra nei stebuklingas sveikatos produktas, nei vienareikšmis priešas. Lemia saikas, bendras kalorijų balansas, fizinis aktyvumas ir tai, ar kasdienėje lėkštėje dominuoja neperdirbtas, maistingas maistas.