CP v2

Blog

  • Šlapia marškinėlius įmetu į paprastą maišelį – po 3 minučių sausi: plaukų džiovintuvo triukas

    Šlapia marškinėlius įmetu į paprastą maišelį – po 3 minučių sausi: plaukų džiovintuvo triukas

    Būna situacijų, kai mėgstami marškiniai ar marškinėliai dar drėgni, tačiau juos reikia apsivilkti tuoj pat. Kartais drabužį tenka skubiai išskalbti, o laiko laukti, kol jis išdžius natūraliai, tiesiog nėra. Tokiais atvejais praverčia paprastas ir veiksmingas būdas.

    Pirmiausia gerai nuspauskite drabužį rankomis, kad pašalintumėte kuo daugiau vandens. Net ir po to audinys liks drėgnas, tačiau tai gerokai palengvins tolesnį džiovinimą.

    Toliau pasiimkite švarų, sausą rankšluostį. Išskleiskite jį, ant viršaus padėkite marškinius ar marškinėlius ir atsargiai susukite į tvirtą ruloną. Svarbu susukti taip, kad audinys kuo labiau liestųsi su rankšluosčiu.

    Tuomet ruloną stipriai prispauskite delnais ir kelis kartus gerai nuspauskite. Rankšluostis sugers didelę dalį drėgmės. Jei turite galimybę, tą patį pakartokite su antru sausu rankšluosčiu – efektas bus dar geresnis.

    Net ir po šio žingsnio drabužis gali likti šiek tiek drėgnas. Kad greitai jį visiškai išdžiovintumėte, pasinaudokite dar vienu triuku: įdėkite drabužį į įprastą polietileninį maišelį.

    Tada pravers plaukų džiovintuvas. Nukreipkite šilto oro srautą į maišelio vidų, palikdami angą šiek tiek pridengtą, kad šiluma kuo ilgiau išliktų viduje. Kartkartėmis maišelį papurtykite ir pakeiskite drabužio padėtį, kad jis džiūtų tolygiai.

    Dažniausiai pakanka kelių minučių, kad audinys taptų visiškai sausas. Taip gausite drabužį, kurį galima apsivilkti iš karto, nebejaučiant drėgmės.

    Šį būdą verta išbandyti, kai reikia greito sprendimo. Jam nereikia jokių sudėtingų priemonių, o jis puikiai praverčia ir kelionėje – sutaupo laiko bei padeda išvengti diskomforto.

  • Kilimas ant grindų – jau atgyvena: 87 proc. europiečių renkasi šią stilingą alternatyvą

    Kilimas ant grindų – jau atgyvena: 87 proc. europiečių renkasi šią stilingą alternatyvą

    Laikai, kai sunkūs vilnoniai kilimai dešimtmečiais kabėjo ant sienų ar gulėjo po kojomis, baigiasi. Šiandien kilimas bute vis dažniau suvokiamas ne kaip jaukumo simbolis, o kaip didžiulis filtras, kaupiantis viską – nuo augintinio plaukų iki smulkių šiukšlių ir dulkių. Vis dėlto mintis vaikščioti basomis po šaltas grindis taip pat nevilioja.

    Kuo namuose pakeisti kilimą

    Laimei, šiuolaikiniai interjero sprendimai leidžia sušilti be nemalonių „šalutinių efektų“, tokių kaip dulkių alergija. Pasirodo, kad šiltoms kojoms visai nebūtina rinktis sunkiai prižiūrimo tekstilės sluoksnio. Štai keli variantai, kurie šildo ne prasčiau už kilimo plauką, o susitvarko daug paprasčiau.

    Jei norisi šilto ir malonaus pojūčio po kojomis, verta apsvarstyti kamštinę dangą arba kamštinius kilimėlius. Iš esmės tai susmulkinta ąžuolo žievė, kurios struktūroje yra oro „kišenėlių“. Dėl to kamštis veikia tarsi termosas – neleidžia šalčiui iš betono perdangos sklisti į patalpą.

    Skirtingai nei kilimai, kamštis nesielektrina, todėl dulkės prie jo neprilimpa taip stipriai. Dažniausiai pakanka paviršių nuvalyti drėgna šluoste. Be to, ši danga šiek tiek amortizuoja žingsnį, o tai gali būti palankiau sąnariams.

    Radikaliausias ir kartu vienas efektyviausių būdų visai pamiršti kilimus – įrengti grindų šildymo sistemą po pagrindine danga. Tai gali būti elektrinis šildymo kilimėlis arba plona infraraudonųjų spindulių plėvelė, kurią nesudėtinga montuoti net po įprastu laminatu ar linoleumu. Tokiu atveju šilumos šaltiniu tampa pačios grindys, o priežiūra apsiriboja įprastu grindų plovimu, be nuolatinio siurbimo.

  • Įmeskite kiaušinį į vandenį prieš mušdami: per 3 sek. sužinosite, ar jis tikrai šviežias

    Įmeskite kiaušinį į vandenį prieš mušdami: per 3 sek. sužinosite, ar jis tikrai šviežias

    Daugelis kiaušinių šviežumą vertina vien pagal ant pakuotės nurodytą galiojimo terminą. Vis dėlto praktikoje to ne visuomet pakanka: kartais kiaušiniai būna tinkami vartoti ir po nurodytos datos, o kartais, nors iš išorės atrodo įprastai, jau būna sugedę.

    Norėdami greitai įsitikinti kiaušinio kokybe, galite pasitelkti paprastą testą su vandeniu. Paimkite stiklinę, įpilkite vandens (palikite šiek tiek vietos viršuje) ir atsargiai įdėkite kiaušinį. Tuomet stebėkite, kaip jis elgiasi.

    Galimi keli variantai:

    Jeigu kiaušinis iš karto nusileidžia į dugną ir guli horizontaliai, jis yra labai šviežias ir visiškai tinkamas vartoti.

    Jeigu kiaušinis nusileidžia į dugną, tačiau atsistoja vertikaliai arba tarsi šiek tiek pakyla, jis jau nėra pats šviežiausias, bet dažniausiai dar gali būti naudojamas maistui.

    Jeigu kiaušinis iš pradžių trumpam nusileidžia, o vėliau pakyla į viršų ir laikosi vandens paviršiuje, jis yra sugedęs. Tokiu atveju nerizikuokite ir jo nevartokite, nes tai gali pakenkti sveikatai.

    Šis testas užtrunka vos kelias sekundes, tačiau padeda išvengti nemalonių pasekmių. Pravartu tokį patikrinimą paversti įpročiu prieš gaminant, ypač jei kyla abejonių dėl produkto šviežumo.

    Metodas veikia dėl pokyčių kiaušinio viduje: laikui bėgant jame susikaupia daugiau oro, todėl kiaušinis tampa lengvesnis ir ima plūduriuoti. Būtent todėl jo padėtis vandenyje gana tiksliai parodo, kiek jis šviežias.

    Pasitelkite šį paprastą būdą kasdienybėje, kad būtumėte ramesni dėl produktų kokybės ir lengviau pasirūpintumėte savo sveikata.

  • Traškios jaunos bulvės su šonine ir krapais: taip skaniai paruošite pietums ar griliui

    Bulvės – viena universaliausių daržovių, kuri puikiai tinka įvairiausiais pavidalais: nuo virtų bulvių ir bulvinių blynų iki apkepų ar kukulių. Šiame recepte pagrindinį vaidmenį atlieka pavasarinės, jaunos bulvės, kurios ypač dera su aromatingais krapais ir traškia, rūkyta šonine. Patiekalą užbaigia mocarela – kepant ji maloniai išsilydo ir tampa tąsi, todėl atsispirti beveik neįmanoma.

    Keptas bulvytes su šonine ir krapais galite patiekti vienas, tačiau jos taip pat puikiai dera su paprastu jogurtiniu česnakiniu padažu. Jam prireiks graikiško jogurto, šlakelio majonezo, smulkintų krapų, svogūnų laiškų, druskos ir pipirų.

    Įkaitinkite orkaitę iki 200 °C.

    Bulves kruopščiai nušveiskite, nuplaukite ir nusausinkite. Neskuskite – jaunų bulvių odelė suteiks daugiau skonio ir tekstūros. Sudėkite jas į dubenį, įpilkite alyvuogių aliejaus, įberkite druskos ir gerai išmaišykite.

    Bulves išdėliokite ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepkite apie 35–40 minučių, kol suminkštės.

    Tuo metu šoninę supjaustykite mažais gabalėliais ir apkepkite keptuvėje, kol taps traški. Krapus smulkiai sukapokite.

    Iškeptas bulves ištraukite iš orkaitės ir palikite kelioms minutėms, kad šiek tiek atvėstų.

    Kiekvieną bulvę perpjaukite per pusę ir mažyčiu šaukšteliu atsargiai išskobkite vidų. Svarbu nepažeisti odelės, kad puselės neiširtų.

    Išskobtą minkštimą sudėkite į dubenį, įmaišykite apkepintą šoninę, mocarelą ir krapus. Viską gerai išmaišykite.

    Paruoštu įdaru pripildykite bulvių puseles, sudėkite jas atgal į skardą ir kepkite dar apie 10–15 minučių, kol sūris ištirps ir lengvai apskrus.

    Patiekite su šaukštu grietinės ir papildomai pabarstykite krapais.

  • Grybai – ne tik skonis: juose slypi „paslėpta“ vitaminas D, kurio daugeliui trūksta

    Ne visi žino, kad grybai gali būti vienas iš tų produktų, kurie padeda papildyti kasdienėje mityboje neretai pritrūkstamas medžiagas. Reguliariai įtraukiant grybus į valgiaraštį, galima paprasčiau pasirūpinti organizmu: jie lengvai paruošiami, tinka prie daugelio patiekalų ir gali praturtinti racioną.

    Grybai dažnai atsiduria ant mūsų stalo, tačiau ne visada aišku, kuriuos rinktis ir kaip paruošti, kad būtų skanu bei lengviau virškinama. Grybus verta valgyti, nes jie yra nekaloringi, tačiau suteikia baltymų, B grupės vitaminų, mineralų ir skaidulų. Dėl to net paprastas patiekalas tampa sotesnis ir maistingesnis.

    Dažniausiai perkami pievagrybiai, austriškieji grybai, voveraitės ar baravykai. Juos galima ruošti įvairiai: kepti, troškinti, dėti į sriubas ar padažus. Jei galvojate apie laukinius grybus, saugiau juos įsigyti patikimose vietose arba rinktis iš patikrintų šaltinių – taip sumažinsite riziką ir galėsite ramiai mėgautis skoniu.

    Grybai taip pat siejami su palankesne imuninės sistemos veikla ir virškinimu. Juos lengva derinti su daržovėmis, mėsa ar kruopomis, taip pat įmaišyti į greitai paruošiamus kasdienius patiekalus. Tokiu būdu valgiaraštis tampa įvairesnis, o grybų įtraukimas į mitybą nereikalauja nei sudėtingų gudrybių, nei egzotiškų ingredientų.

    Grybuose yra vertingų maistinių medžiagų, apie kurias dažnai nepagalvojame. Ypatingo dėmesio nusipelno grybai kaip vitamino D ir seleno šaltinis, ypač pievagrybiai. Šaltuoju metų laiku vien saulės gali nepakakti, kad organizmas gautų pakankamai vitamino D, todėl grybai gali būti papildomas jo šaltinis, ypač jei auginti gavę natūralios šviesos. Žinoma, tai nepakeičia gydytojo rekomenduojamos suplementacijos, tačiau gali būti skanus ir naudingas raciono priedas.

    Be vitamino D, pievagrybiai gali suteikti ir seleno – šis mikroelementas svarbus imuninei sistemai ir padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Įtraukti juos į kasdienį valgiaraštį paprasta: jie paruošiami greitai, nereikalauja sudėtingų technikų, o mitybą papildo vertingomis medžiagomis.

    Pievagrybiai yra vieni populiariausių grybų virtuvėje, tačiau jų nauda sveikatai dažnai nuvertinama. Jie nekaloringi ir palyginti lengvai virškinami, todėl tinka kasdieniams patiekalams. Juose yra skaidulų, kurios palaiko virškinimą ir padeda ilgiau jaustis sotiems.

    Taip pat pievagrybiai turi B grupės vitaminų, svarbių nervų sistemai ir medžiagų apykaitai, bei mineralų, pavyzdžiui, kalio, kuris prisideda prie normalios raumenų veiklos ir kraujospūdžio palaikymo. Be to, juose aptinkama bioaktyvių junginių, siejamų su imuninės sistemos palaikymu ir antioksidaciniu poveikiu.

    Grybus verta vertinti ne tik kaip skonio priedą, bet ir kaip visavertę, mitybą praturtinančią sudedamąją dalį. Pakanka kelių paprastų paruošimo būdų, kad kasdieniai patiekalai būtų įvairesni, o organizmas gautų medžiagų, kurių dažnam gali trūkti.

  • Pamirškite ridikėlius: ši laukinė pavasario žolė – tikra vitaminų bomba iš miško

    Meškinis česnakas – laukinė pavasario žolė, kurią nesunku rasti pamiškėse, aikštelėse ar miškuose. Jo lapai gausūs maistinių medžiagų, o vitaminų, mineralų ir antioksidantų derinys gali padėti stiprinti imunitetą, gerinti virškinimą ir bendrą savijautą. Be to, augalas patiekalams suteikia ryškų, gaivų aromatą.

    Meškinio česnako sezonas prasideda staiga ir taip pat greitai baigiasi, todėl jį lengva pražiūrėti. Rinkti geriausia ankstyvą pavasarį – dažniausiai nuo kovo iki gegužės, kol augalas dar nepradėjęs žydėti. Tuo metu lapai būna švelniausi, o kvapas – ryškiausias; vėliau aromatas pastebimai susilpnėja.

    Radus tinkamą vietą, meškinį česnaką atpažinti nesunku – jis gali uždengti ištisus miško plotus, sudarydamas tarsi žalią kilimą. Paprasčiausias atpažinimo būdas yra kvapas: patrynus lapą tarp pirštų, iškart pasijunta česnako aromatas. Renkant svarbu elgtis atsakingai – nereikėtų nuskinti visko, ką randate. Palikite dalį augalų augti toliau, kad kitąmet į tą vietą būtų galima sugrįžti.

    Laukinių augalų rinkimas gali teikti daug džiaugsmo, tačiau reikalauja atsargumo, nes ne visi panašiai atrodantys augalai yra saugūs. Daugiausia abejonių kyla meškinį česnaką painiojant su pakalnute. Kaip nesuklysti? Pirmiausia padeda kvapas: meškinio česnako lapai, patrynus, skleidžia ryškų česnako kvapą, o pakalnutė tokio kvapo neturi.

    Skiriasi ir augalo sandara. Meškinis česnakas dažniausiai leidžia po vieną lapą, o pakalnutė įprastai turi du lapus, augančius greta iš vienos vietos. Lapų neskinkite paskubomis – visada įvertinkite kelis požymius iš karto. Jei kyla bent menkiausių abejonių, geriau tokį augalą palikti ramybėje.

    Meškinį česnaką daugelis renkasi pavasarį ne tik dėl skonio, bet ir dėl galimos naudos sveikatai. Jis gali prisidėti prie imuninės sistemos stiprinimo, ypač po žiemos. Augale esantys natūralūs sieros junginiai ir antioksidantai padeda organizmui kovoti su įvairiomis infekcijomis. Taip pat jis siejamas su teigiamu poveikiu kraujotakai, gali prisidėti prie širdies veiklos ir padėti palaikyti normalią cholesterolio pusiausvyrą.

    Daugelis pastebi, kad meškinis česnakas skrandžiui būna švelnesnis nei įprastas česnakas. Jis gali padėti virškinimui ir nėra toks „sunkus“, todėl lengviau įtraukti į kasdienius patiekalus, nebijant pernelyg intensyvaus skonio ar nemalonaus diskomforto. Tai paprastas būdas natūraliai papildyti mitybą sezoniniu produktu ir kartu paįvairinti virtuvę.

    Kadangi meškinis česnakas pasirodo tik trumpam, dažnas svarsto, kaip jo skonį išsaugoti ir panaudoti kuo įvairesniuose patiekaluose. Paprasčiausia – vartoti šviežią: dėti į salotas, ant sumuštinių, į varškės užtepėles. Taip išsaugomas aromatas ir maistinės medžiagos.

    Norint ryškesnio skonio, puikiai tinka pesto – jį paruošite per kelias minutes, o vėliau galėsite naudoti su makaronais, tepti ant duonos ar patiekti kaip priedą prie pietų. Meškinį česnaką taip pat galima dėti į užkandžius, sriubas ar kitus kasdienius patiekalus.

    Šį laukinį pavasario augalą įtraukti į mitybą nesudėtinga, o nauda ir skonis dažnai maloniai nustebina. Pakanka kelių lapų salotoms, sumuštiniams ar sriubai, kad virtuvėje atsirastų daugiau sezoninės gaivos.

  • Iki 4 proc. žmonių girdi spalvas ar ragauja žodžius: mokslas aiškina, kas vyksta smegenyse

    Iki 4 proc. žmonių girdi spalvas ar ragauja žodžius: mokslas aiškina, kas vyksta smegenyse

    Ar kada nors esate „paragavę“ žodžio arba klausydamiesi muzikos matę spalvas?

    Jei taip, galite būti vienas iš maždaug 1–4 proc. žmonių, turinčių įdomų reiškinį, vadinamą sinestezija. Tai neurologinis fenomenas, kai suaktyvėjus vienam pojūčiui, pavyzdžiui, klausai, kartu įsijungia ir kitas, dažniausiai su juo tiesiogiai nesusijęs pojūtis, pavyzdžiui, rega. Dėl to sinesteziją turintys žmonės neretai patiria papildomų, itin ryškių pojūčių.

    Sinesteziją turintys žmonės vadinami sinestetais. Tyrimai leidžia manyti, kad sinestezija gali būti dažnesnė tarp moterų, tačiau toks įspūdis gali kilti ir dėl tyrimų atrankos ypatumų. Taip pat manoma, jog įtakos gali turėti genetiniai veiksniai.

    Sinestezija pasireiškia įvairiomis formomis. Vienas žinomiausių tipų – klausos ir regos sinestezija, kai žmogus girdėdamas garsus regi spalvas. Kiti gali matyti spalvas skaitydami, girdėdami ar net pagalvodami apie raides ir skaičius – tai vadinama grafemų ir spalvų sinestezija.

    Kitas pavyzdys – veidrodinio prisilietimo sinestezija. Tokiu atveju žmogus savo kūne pajunta pojūčius, kai pamato, kad liečiamas kitas asmuo.

    Skirtingų pojūčių informaciją deriname visi. Pavyzdžiui, stebėdami kalbantį žmogų, smegenys sujungia tai, ką matome ir girdime, kad geriau suprastume prasmę. Sinestezijos atveju šios sąsajos veikia kiek kitaip: garsas gali sukelti regiminį potyrį, tačiau pats mechanizmas tikėtina remiasi panašiais procesais, kuriuos turi visi žmonės.

    Svarbu tai, kad sinestetai paprastai negali kontroliuoti, kaip susipina jų pojūčiai. Šie potyriai yra spontaniški, ryškūs ir dažniausiai ilgainiui nekinta. Pavyzdžiui, žmogus, turintis grafemų ir spalvų sinesteziją, šiandien raidę A gali matyti kaip raudoną – ir labai tikėtina, kad po daugelio metų ji jam atrodys tokio paties atspalvio.

    Sinestezija nėra liga ar sutrikimas ir dažniausiai nesukelia žalos ar funkcinių sunkumų. Vis dėlto kai kuriems ji gali būti varginanti. Pavyzdžiui, jei žmogus kiekvieną kartą matydamas kito skausmą pats fiziškai jaučia skausmą, kai kurios situacijos – net ir filmo žiūrėjimas – gali tapti nemalonios.

    Tačiau apskritai sinestezija kasdieniam gyvenimui dažniausiai netrukdo. Nemažai žmonių net nesupranta turintys sinesteziją, nes tai jiems tiesiog įprastas būdas patirti pasaulį.

    Kas tiksliai sukelia sinesteziją, iki šiol nėra aišku, tačiau mokslininkai dažniausiai mini dvi pagrindines teorijas.

    Pirmoji – vadinamoji kryžminės aktyvacijos teorija. Pagal ją sinesteziją turintys žmonės turi daugiau ryšių tarp skirtingų smegenų sričių. Taip galėtų nutikti todėl, kad vystymosi metu smegenys nepašalina dalies nereikalingų jungčių tarp nervinių ląstelių. Šis procesas, vadinamas sinapsių „apgenėjimu“, paprastai padeda smegenims veikti efektyviau ir yra įprasta raidos dalis.

    Pagal šią teoriją, grafemų ir spalvų sinestezijos atveju sritis, atpažįstanti raides, būtų tiesiogiai susieta su sritimi, apdorojančia spalvas. Todėl pamačius raidę, kartu atsirastų ir spalvinis potyris.

    Antroji teorija teigia, kad sinestetų smegenų jungtys iš esmės gali būti panašios į neturinčių sinestezijos žmonių, tačiau tam tikri keliai yra stipresni arba aktyvesni. Kitaip tariant, sinestezija gali remtis mechanizmais, kuriuos vienaip ar kitaip turi visi, tik sinestetams jie veikia intensyviau ar kita kryptimi.

    Pavyzdžiui, pamatę pilką bananą, vis tiek žinome, kad bananai paprastai būna geltoni. Tai atspindi ir smegenų aktyvumo modeliai. Panašiai grafemų ir spalvų sinesteziją turinčių žmonių smegenys, pamačiusios juodas raides, gali automatiškai aktyvuoti konkrečių spalvų pojūtį.

    Supaprastintai, diskusija apie sinestezijos kilmę dažniausiai sukasi apie klausimą: ar sinestetų smegenų struktūra yra kitokia, ar jie tiesiog kitaip panaudoja tas pačias smegenų sistemas.

    Kūrybos pasaulyje neretai pasitaiko pasakojimų apie sinestezijai artimus potyrius. Kai kurie duomenys leidžia manyti, kad sinestezija gali būti dažnesnė tarp kūrybinių profesijų atstovų.

    Vienoje didelėje Australijos sinestetų apklausoje nustatyta, kad maždaug 24 proc. respondentų dirbo kūrybinį darbą – buvo menininkai, muzikantai, architektai ar grafinio dizaino specialistai. Palyginimui, bendroje populiacijoje tokių profesijų atstovų yra mažiau nei 2 proc. Nors priežastys iki galo neaiškios, skirtumas yra ryškus.

    Viena iš galimų priežasčių – sinestetai gali neįprastai susieti idėjas ir pojūčius, o tai gali skatinti kūrybiškesnį mąstymą. Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad tam tikri sinestezijos tipai gali būti susiję su stipresne atmintimi ar ryškesne vaizduote, nors šis pranašumas gali būti ribotas.

    Sinestezija yra svarbus langas į tai, kaip smegenys kuria mūsų patiriamą realybę. Ji primena, kad suvokimas nėra vienodas visiems – tai aktyvus, smegenų „sukonstruojamas“ procesas, kuris gali būti daug įvairesnis ir turtingesnis, nei įprastai įsivaizduojame.

  • Mitas subliuško: tyrimas atskleidė, kodėl užmerktos akys triukšme tik pablogina klausą

    Mitas subliuško: tyrimas atskleidė, kodėl užmerktos akys triukšme tik pablogina klausą

    Jei bandote įdėmiai klausytis triukšmingoje aplinkoje, gali būti, kad geriau akių neužsimerkti.

    Toks rezultatas prieštarauja įprastai nuojautai ir populiariam įsitikinimui, esą užmerkus akis sumažėja trukdžiai, o kiti pojūčiai tarsi „paaštrėja“.

    Naujas Kinijos Šanchajaus Dziaotongo universiteto mokslininkų tyrimas šią idėją patikrino praktiškai. Eksperimentų metu dalyviams reikėjo iš foninio triukšmo išskirti konkretų tikslinį garsą, kai akys būdavo arba atmerktos, arba užmerktos.

    Paaiškėjo ne tik tai, kad užduotį žmonės geriau atliko atmerktomis akimis, bet ir tai, jog svarbu, į ką jie tuo metu žiūrėjo.

    „Nustatėme, kad, priešingai populiariam įsitikinimui, užmerkus akis iš tiesų suprastėja gebėjimas aptikti tokius garsus. Tuo tarpu dinamiško vaizdo įrašo, atitinkančio garsą, stebėjimas reikšmingai padidina klausos jautrumą“, – teigė Šanchajaus Dziaotongo universiteto mechanikos inžinierius Yu Huang.

    Prielaida, kodėl užsimerkti turėtų padėti, skamba logiškai: smegenys vienu metu gali apdoroti ribotą informacijos kiekį, tad pašalinus vizualinius dirgiklius, teoriškai turėtų atsirasti daugiau „resursų“ klausymuisi.

    Siekdami patikrinti, ar taip yra iš tiesų, tyrėjai pasodino 25 savanorius ir paprašė jiems, esant 70 decibelų foniniam triukšmui, atpažinti vieną iš penkių tikslinių garsų: kanojos irklo šliūkštelėjimą, būgno dūžį, vieversio čiulbėjimą, traukinio dundėjimą ir klaviatūros tarškesį.

    Užduotis buvo atliekama keturiomis skirtingomis sąlygomis: užmerktomis akimis, atmerktomis akimis žiūrint į tuščią ekraną, į nejudantį vaizdą arba į vaizdo įrašą. Pastarieji du vaizdai buvo susiję su garsu, kurį dalyviai turėjo išgirsti.

    Dalyviai galėjo reguliuoti tikslinio garso garsumą ir turėjo pasakyti, kada jis tampa vos girdimas virš foninio triukšmo. Atvejis, kai žmonės žiūrėjo į tuščią ekraną, buvo pasirinktas kaip atskaitos taškas palyginimams.

    Kai dalyviai užmerkdavo akis, vidutiniškai tikslinis garsas turėjo būti 1,32 decibelo garsesnis, kad jie jį atpažintų, palyginti su atskaitos sąlyga. Tuo tarpu žiūrint į su garsu susijusį nejudantį vaizdą, dalyviai garsą girdėjo net tada, kai jis buvo 1,6 decibelo tylesnis nei atskaitos taške.

    Dar ryškesnis efektas fiksuotas tuomet, kai buvo rodomas su garsu susijęs vaizdo įrašas: tokiu atveju žmonės sugebėjo aptikti tikslinį garsą esant 2,98 decibelo mažesniam garsumui nei atskaitos sąlygomis.

    Kodėl atmerktos akys gali padėti geriau girdėti? Atsakymo ieškodami tyrėjai testus atliko dalyviams dėvint elektroencefalografijos (EEG) įrangą, kuri leido stebėti smegenų aktyvumą.

    Mokslininkus sudomino tai, kad akių užmerkimas paskatina smegenis agresyviau filtruoti garsus. Dėl to slopinamas ne tik bendras foninis triukšmas, bet ir pats tikslinis garsas, kurį žmogus bando pagauti.

    „Triukšmingoje garso aplinkoje smegenys turi aktyviai atskirti signalą nuo fono. Nustatėme, kad vidinis susitelkimas, kurį skatina akių užmerkimas, šiame kontekste veikia prieš jus, nes sukelia pernelyg stiprų filtravimą. O vizualinis įsitraukimas padeda „pririšti“ klausos sistemą prie išorinio pasaulio“, – aiškino Y. Huang.

    Tai iškelia ir kitą klausimą: ar žiūrint į kanoją ir irklavimą smegenys tiesiog „užpildo spragas“ ir ima tikėti, kad pliuškenimą girdi anksčiau, nei iš tikrųjų jį aptinka? Tyrėjai teigia, kad ateityje ketina tai išnagrinėti.

    „Ypač norime patikrinti nesutampančias poras – pavyzdžiui, kas nutinka, jei girdite būgną, bet matote paukštį? Ar vizualinis efektas kyla vien dėl to, kad akys atmerktos ir apdorojama daugiau vaizdinės informacijos, ar smegenims būtina, kad vaizdas ir garsas idealiai sutaptų? Šio skirtumo supratimas padės atskirti bendrą dėmesio poveikį nuo konkrečios daugiapojūtės integracijos naudos“, – sakė Y. Huang.

    Tyrimas nepaneigia ankstesnių rezultatų, rodančių, kad ramioje aplinkoje užmerktos akys kartais gali padėti geriau išskirti garsus. Tačiau, kaip pažymi autoriai, šiuolaikiniame triukšmingame pasaulyje tokios idealios tylos situacijos pasitaiko vis rečiau.

    Be to, egzistuoja daug įrodymų, kad ilgą laiką akli žmonės gali kompensuoti regos stoką sustiprindami kitų pojūčių jautrumą. Vis dėlto daugumai iš mūsų, panašu, nepavyks paprastai „perjungti“ savęs į itin sustiprinto budrumo režimą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „The Journal of the Acoustical Society of America“.

  • Beveik visi ridikėlius valgo žalius, o aš juos suslėgiu į stiklainį kaip agurkus – skonis nustebina

    Jau seniai mėgstu eksperimentuoti virtuvėje, ypač tada, kai galiu išgelbėti produktus, kurie jau praranda šviežumą. Taip nutiko ir šį kartą: kelios šiek tiek suvytusios ridikėlių galvutės buvo pamirštos lėkštėje. Užuot jas išmetęs, sudėjau į stiklainį ir greitai užraugiau – panašiai, kaip daromi mažai sūdyti agurkai. Nesitikėjau, kad rezultatas bus toks geras, todėl dabar taip ridikėlius ruošiu reguliariai.

    Mažai sūdyti ridikėliai nustebina jau po pirmo kąsnio. Nuo sūrymo jų ryškiai rožinė odelė tampa blankesnė, o vidus įgauna gražią, vos permatomą spalvą ir išraiškingą aromatą. Skonis tampa švelnesnis nei valgant žalius, tačiau kartu ir įdomesnis – jaučiamos česnako, krapų natos bei subtilus sūrumas.

    Tai puikus pasirinkimas ne tik kaip užkandis, bet ir kaip priedas prie sumuštinių, salotų ar kepsnių nuo grilio. Be to, rauginti produktai, net ir paruošti greituoju būdu, gali padėti virškinimo sistemai ir teigiamai veikti žarnyno mikrobiotą. Taip suderinu valgymo malonumą ir naudingus įpročius.

    Svarbu ir tai, kad tokį užkandį paruošti užtrunka vos kelias minutes – didžiąją darbo dalį atlieka laikas ir gerai pagardintas sūrymas.

    Mažai sūdytus ridikėlius pasigaminti itin paprasta ir nereikia jokių sudėtingų ingredientų. Pakanka kelių pagrindinių produktų ir šiek tiek kantrybės.

    Kitą dieną jau ragauju pirmuosius gabalėlius. Labiausiai patinka momentas, kai ridikėliai dar išlieka lengvai traškūs, bet jau būna prisigėrę kvapnaus sūrymo.

  • Nedėkite į varškės blynelius kvietinių miltų: šis ingredientas juos padaro puresnius ir traškesnius

    Kai kurie patiekalai atrodo visiškai paprasti, tačiau vienas nedidelis pakeitimas gali juos iš esmės pakeisti. Varškės blyneliai, dar vadinami syrnikais, klasikiniame variante dažnai gaminami su kvietiniais miltais. Bėda ta, kad tada lengva prarasti natūralų jų lengvumą ir kremiškumą.

    Todėl vis daugiau žmonių ieško alternatyvų, kurios padėtų išlaikyti šio patiekalo charakterį, bet kartu suteiktų jam naują kokybę. Vienas geriausių sprendimų – kukurūzų miltai. Būtent jie leidžia blyneliams išlikti švelniems viduje, o išorėje lengvai apskrusti, be to, kepant jie mažiau linkę irti.

    Įprastai manoma, kad kvietiniai miltai „suriša“ varškės masę. Tačiau praktikoje jie dažnai veikia per agresyviai: apsunkina varškę, o galutinis rezultatas tampa kietokas ir per daug vientisas. Su kukurūzų miltais situacija kitokia.

    Su jų priedu pagaminti syrnikai būna puresni, lengvesni, o po kepimo įgauna maloniai trapią plutelę. Svarbu ir tai, kad jie geriau išlaiko formą – tai ypač aktualu, kai varškė būna drėgnesnė. Kukurūzų miltai geriau sugeria drėgmę, bet neatima iš masės jos kremiškumo.

    Todėl vis dažniau kartojama, kad ne visada verta laikytis tik klasikinių sprendimų. Kartais paprastas vieno ingrediento pakeitimas duoda efektą, kurį tradiciniu būdu pasiekti gerokai sunkiau.

    Šiai blynelių versijai nereikia nei sudėtingų produktų, nei ypatingų technikų – pakanka kelių pagrindinių ingredientų ir šiek tiek kantrybės kepant.

    Taip paruošti varškės blyneliai puikiai tinka kaip greiti pusryčiai arba saldus užkandis dienos metu. Didžiausias jų privalumas – universalumas: patiekti galima su vaisiais, jogurtu, medumi arba tiesiog apibarstę cukraus pudra.