CP v2

Blog

  • Atsparus šalčiui, vaisiai verti aukso: kodėl valgomąjį derenį vis dar retai sodina?

    Atsparus šalčiui, vaisiai verti aukso: kodėl valgomąjį derenį vis dar retai sodina?

    Krūmas, kuris nustebina

    Valgomasis derenius, dar vadinamas geltonžiedžiu sedulu, Lietuvoje vis dar retai sutinkamas privačiuose soduose, nors tai viena ištvermingiausių ir ilgaamžiškiausių vaiskrūmių rūšių. Šis augalas gali augti kaip krūmas arba nedidelis medis ir, priklausomai nuo veislės bei sąlygų, pasiekia maždaug 3–7 metrų aukštį.

    Sodininkai dažniausiai renkasi įprastus vaismedžius ir uogakrūmius, tačiau valgomąjį derenį verta įtraukti dėl jo stabilumo ir nereiklumo. Jis gerai prisitaiko prie permainingų orų, o tinkamai įsitvirtinęs sode gali derėti dešimtmečius.

    Vienas ryškiausių privalumų yra ankstyvas žydėjimas, kuris dažnai prasideda dar prieš išsiskleidžiant lapams. Geltoni žiedai tampa svarbiu nektaro šaltiniu anksti pavasarį suaktyvėjusiems apdulkintojams, kai kiti augalai dar tik bunda.

    Vėliau žiedus pakeičia pailgi, vyšnią primenantys vaisiai, kurių skonis paprastai apibūdinamas kaip saldžiarūgštis. Prinokę jie tinka tiek valgymui, tiek perdirbimui, tačiau prekyboje jų pasitaiko retai, todėl nuosavas krūmas dažnai tampa praktiškiausiu sprendimu.

    Kuo naudingos šios uogos?

    Valgomojo dereniaus vaisiai vertinami dėl maistinės sudėties ir plataus panaudojimo virtuvėje. Iš jų dažnai verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, gaminami sirupai ar kiti konservuoti produktai, o tinkamai parinkus prinokimo laiką galima išgauti ryškų aromatą ir spalvą.

    Praktikoje svarbu atsiminti, kad vaisių skonis smarkiai priklauso nuo sunokimo: per anksti nuskinti jie gali būti per rūgštūs ir kietoki. Daugeliu atvejų geriausi yra visiškai prinokę vaisiai, o kai kuriuose soduose laukiama, kol jie patys lengvai atsiskirs nuo šakelių.

    Dar vienas pliusas yra palyginti mažas jautrumas įprastoms ligoms ir kenkėjams, todėl dažnai apsieinama be intensyvios augalų apsaugos. Dėl šios priežasties derenius vis dažniau minimas tarp augalų, tinkančių mažesnės priežiūros, natūralesnės krypties sodams.

    Visgi gausesniam derliui gali padėti ne vienas, o du skirtingų veislių augalai, nes kryžminis apdulkinimas paprastai sustiprina vaisių mezgimą. Tai ypač aktualu, jei norima ne tik dekoratyvaus krūmo, bet ir reguliaraus, prognozuojamo derliaus.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Valgomasis derenius geriausiai auga saulėtoje arba pusiau pavėsingoje vietoje, pageidautina apsaugotoje nuo stipraus vėjo. Kuo daugiau saulės, tuo vaisiai dažniau būna saldesni ir geriau nusispalvina, todėl sode verta ieškoti atviresnės vietos.

    Dirvai šis augalas nėra itin reiklus, tačiau palankiausia yra laidi, vidutiniškai derlinga žemė. Dažnai rekomenduojamas neutralus arba šarminis dirvožemio reakcijos tipas, o užmirkstančių vietų geriau vengti, nes ilgalaikė drėgmės perteklių sukelianti aplinka silpnina šaknis.

    Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbiausia užtikrinti regularesnį laistymą, kad krūmas sėkmingai įsišaknytų. Vėliau jis paprastai geriau pakelia sausrą nei daugelis kitų uogakrūmių, nors per ilgesnes karščio bangas papildoma drėgmė vis tiek gali būti naudinga derliui.

    Tręšti gausiai dažniausiai nereikia, o per intensyvus tręšimas kartais skatina pernelyg vešlų augimą derliaus sąskaita. Jei norisi sustiprinti augalą, pavasarį dažniausiai pakanka saikingai įterpti komposto.

    Genėjimas dažniausiai apsiriboja lengvu lajos praretinimu po žydėjimo arba senų šakų pašalinimu kas kelerius metus. Toks atnaujinimas padeda išlaikyti krūmą gyvybingą, o vaisiams suteikia daugiau šviesos.

    Derlius dažniausiai subręsta nuo vasaros pabaigos iki rudens, priklausomai nuo veislės ir sezono eigos. Jei sode ieškoma augalo, kuris derintų dekoratyvumą, ankstyvą žydėjimą ir praktišką derlių, valgomasis derenius gali tapti vienu iš labiausiai nuvertintų pasirinkimų.

  • Pamirškite japonišką klevą: rūgštenis stebina raudonais lapais ir baltais žiedais

    Pamirškite japonišką klevą: rūgštenis stebina raudonais lapais ir baltais žiedais

    Rūgštenis konvalijinis, dar vadinamas amerikietišku rūgšteniu, yra dekoratyvinis medis iš viržinių šeimos, kilęs iš rytinės JAV dalies. Sode jis dažniausiai užauga maždaug iki 5–10 metrų ir vertinamas dėl išskirtinio sezoniškumo: vasarą žydi, o rudenį ryškiai nusidažo lapus.

    Vasaros pradžioje medis pasipuošia baltų, varpelių formos žiedų kekėmis, kurios primena pakalnučių žiedynus. Žiedai kvepia maloniai, pritraukia bites ir drugius, todėl rūgštenis tinka tiems, kas nori sode daugiau gyvybės ir natūralaus apdulkinimo.

    Rudenį rūgštenis tampa tikra sodo pažiba: pailgi, smulkiai dantyti lapai iš žalios spalvos pereina į raudoną, purpurinę, auksinę ar rausvą. Tuo pat metu ant šakų bręsta sėklų dėžutės, o kontrastas su spalvotais lapais sukuria labai dekoratyvų vaizdą.

    Kur sodinti ir kokios žemės reikia

    Didžiausia rūgštenio sėkmės paslaptis yra dirva: jam reikia rūgščios, laidžios, tolygiai drėgnos žemės. Šarminėje dirvoje arba ten, kur po lietaus telkšo vanduo, augalas dažnai skursta, praranda dekoratyvumą ir gali pradėti džiūti.

    Vieta gali būti saulėta arba pusiau pavėsinga, tačiau daugiau šviesos dažniausiai reiškia gausesnį žydėjimą ir intensyvesnes rudenines spalvas. Sodinant verta numatyti, kad medis gražiausiai atrodo kaip pavienis akcentas, bet gali derėti ir su kitais rūgščią dirvą mėgstančiais augalais.

    Priežiūra vasarą ir persodinimo niuansai

    Vasarą svarbiausia yra laistymas, ypač per ilgesnes sausras: dirva neturi visiškai išdžiūti, bet ir užmirkimas kenkia. Tręšti intensyviai nereikia, tačiau prieš žydėjimą galima saikingai panaudoti kompleksines trąšas, labiausiai stebint dirvos rūgštingumą.

    Persodinimui geriausiai tinka jauni augalai, nes vyresni medžiai jautriau reaguoja į šaknų trikdymą. Praktikoje patogiausia rinktis medelius vazonuose, o pasodinus pirmą sezoną ypač atidžiai sekti drėgmę, kad šaknys įsitvirtintų.

    Ar ištveria žiemą?

    Rūgštenio atsparumas šalčiui laikomas vidutinis, todėl jauniems augalams žiemos apsauga gali būti būtina. Rekomenduojama parinkti užuovėją, apsaugotą nuo žvarbių vėjų, o prieš šalčius pasirūpinti, kad medelis būtų spėjęs gerai įsišaknyti.

    Praktinis sprendimas yra žieminis pridengimas balta agroplėvele, kai keletą dienų laikosi neigiama temperatūra ir pradeda šalti viršutinis dirvos sluoksnis. Taip pat dažnai taikomas supylimas žeme prie kamieno pagrindo, suformuojant maždaug 20–30 centimetrų kauburėlį, kuris saugo šaknų kaklelį.

    Genėti rūgštenį paprastai pakanka minimaliai, pašalinant pažeistas, džiūstančias ar sergančias šakas. Nors augalas dažniausiai nėra itin lepus, kartais gali pasitaikyti lapų dėmėtumo ar ūglių džiūvimo atvejų, ypač kai dirva per šlapia arba netinkamo rūgštingumo.

  • Figmedis neduoda saldžių vaisių? Štai kada genėti ir kaip saugiai peržiemoti sode bei vazone

    Figmedis neduoda saldžių vaisių? Štai kada genėti ir kaip saugiai peržiemoti sode bei vazone

    Ko figmedžiui reikia pirmiausia

    Paprastasis figmedis (Ficus carica) geriausiai auga šiltoje, saulėtoje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Šiaurės ir Vidurio Europos klimate didžiausi iššūkiai yra du: protingas genėjimas ir patikima apsauga per žiemą.

    Sodinant verta rinktis pietinę sklypo pusę, o dar geriau – vietą prie šilumą kaupiamos sienos. Nuo mikroklimato dažnai priklauso, ar vaisiai spės prinokti iki rudens, ypač vėsesniais metais.

    Kada genėti, kad neprarastumėte derliaus

    Pagrindinis figmedžio genėjimas dažniausiai planuojamas ankstyvą pavasarį, kol augalas dar be lapų ir neprasidėjęs intensyvus augimas. Tada lengviausia įvertinti lajos formą ir pasirinkti, kurias šakas šalinti.

    Pirmiausia pašalinamos nudžiūvusios, pažeistos ar aiškiai nušalusios šakos, taip pat į lajos vidų augantys ir vienas į kitą besitrinantys ūgliai. Tikslas paprastas: daugiau šviesos ir oro lajos viduje, mažesnė ligų rizika ir patogesnis derliaus rinkimas.

    Su stipriu trumpinimu būtina nepersistengti, nes figmedis gali derėti ir ant praėjusių metų ūglių. Kai kurioms veislėms ankstyvesnis derlius formuojasi būtent ant pernykščių šakų, todėl radikalus pavasarinis išretinimas gali kainuoti dalį vaisių.

    Pavasaris ir ruduo: kuo skiriasi darbai

    Pavasaris laikomas tinkamiausiu laiku struktūriniam genėjimui, kai jau praėję stipriausi šalčiai, bet pumpurai dar nepradėję skleistis. Jei įtariate nušalimą, neskubėkite nupjauti visko, kas atrodo negyva, geriau palaukti, kol pasimatys gyvi pumpurai.

    Rudenį dažniau apsiribojama sanitariniu ir korekciniu genėjimu. Vėlyvas, intensyvus karpymas prieš žiemą nepageidautinas, nes šviežios žaizdos didina šalčio pažeidimų riziką ir apsunkina saugų peržiemojimą.

    Prieš dengiant figmedį leidžiama nežymiai pakoreguoti išsikišusias šakas, kad krūmą būtų lengviau surišti ir apgaubti apsaugine medžiaga. Tačiau rudenį geriau nesiekti stipriai išretinti lajos.

    Kaip figmedį saugiai peržiemoti

    Augant atvirame grunte, prieš šalčius šakas galima švelniai surišti, o lają apdengti kvėpuojančia medžiaga, pavyzdžiui, agrodanga ar šiaudų sluoksniu. Svarbu, kad po danga cirkuliuotų oras, nes sandarus apvyniojimas didina iššutimo ir pelijimo riziką.

    Ypač svarbi šaknų apsauga, todėl mulčio sluoksnis paprastai daromas apie 15 centimetrų storio. Tam tinka lapai, šiaudai ar medienos skiedros, o labai rūgštinančių medžiagų geriau vengti, nes figmedis paprastai prasčiau toleruoja rūgštesnę terpę.

    Jauni figmedžiai, kurie dar neįsišakniję, šalčiui jautresni, o vyresni augalai dažnai būna atsparesni. Net jei antžeminė dalis apšąla, figmedis neretai atželia iš pagrindo, tačiau kritiška, kad per žiemą nenušaltų ir nepermirktų šaknys.

    Vazone auginamą figmedį perkelti paprasčiau: rudenį indą verta pernešti į vėsią, nuo vėjo apsaugotą vietą, pavyzdžiui, garažą ar verandą. Kad šaknys neperšaltų nuo grindų, vazoną naudinga pastatyti ant lentos ar izoliacinio sluoksnio.

    „Derlių dažniausiai lemia ne vien trąšos ar laistymas, o tai, ar genėdami išsaugosite pernykščius ūglius ir laiku apsaugosite šaknis nuo šalčio“, – pabrėžia sodininkystės specialistai.

  • Ar jūsų šilauogės smulkios ir rūgščios? Štai genėjimo klaida, kuri gali nubraukti pusę derliaus

    Ar jūsų šilauogės smulkios ir rūgščios? Štai genėjimo klaida, kuri gali nubraukti pusę derliaus

    Kada genėti šilauoges?

    Šilauogių genėjimas yra vienas svarbiausių darbų, nulemiantis ne tik uogų dydį ir skonį, bet ir bendrą krūmo ilgaamžiškumą. Sodininkai dažniausiai renkasi du laikotarpius: vėlyvą rudenį arba žiemos pabaigą, kai augalas ilsisi.

    Praktikoje saugiausia genėti žiemos pabaigoje, dažniausiai vasario ar kovo mėnesiais, dar prieš prasidedant aktyviam vegetacijos sezonui. Tuomet aiškiau matyti krūmo struktūra, o pjūviai paprastai mažiau nukenčia nuo šalčio, jei palaukiama, kol praeina stiprių šalčių rizika.

    Rudeninis genėjimas galimas, tačiau jis laikomas rizikingesniu, ypač jei darbas atliekamas per vėlai. Tokiu atveju nugenėti ūgliai gali prasčiau sumedėti ir dažniau apšąla, o pavasarį krūmas startuoja silpniau.

    Kaip atpažinti, ką būtina iškirpti?

    Didžiausia klaida, dėl kurios šilauogės neretai būna smulkesnės ir rūgštesnės, yra per tankus krūmas ir per mažai šviesos jo viduje. Kai šakos susipina ir užstoja viena kitą, augalas daugiau energijos skiria lapijai, o uogos mezgasi silpniau ir sunoksta nevienodai.

    Pirmiausia šalinami silpni, ploni ūgliai, ypač tie, kurių viršūnės atrodo nusilpusios ar pažeistos. Taip pat būtina iškirpti ligotus, nulūžusius, apšalusius ūglius ir šakas, kurios auga į krūmo vidų arba kryžiuojasi.

    Jei krūmas labai sutankėjęs, verta pašalinti ir dalį šakų, kurios tiesiog storina lają, net jei jos atrodo sveikos. Pagrindinis tikslas yra atverti krūmo centrą, kad į vidų patektų šviesa ir oras, o tai tiesiogiai siejama su geresne uogų kokybe.

    Skirtingas genėjimas pagal amžių

    Genėjimo intensyvumas turėtų priklausyti nuo krūmo amžiaus ir augumo. Jauniems krūmams po pasodinimo dažniau taikomas formuojamasis genėjimas, kad augalas užsiaugintų tvirtą karkasą, o ne bandytų anksti išauginti gausų derlių.

    Jei šilauogė pasodinta rudenį, dažnai patariama jos iškart stipriai nekirpti ir palaukti iki žiemos pabaigos. Taip sumažinama rizika, kad pjūviai ir jauni ūgliai nukentės nuo šalčio, o pavasarį krūmas turės daugiau jėgų tolygiam augimui.

    Maždaug 4–5 metų krūmui paprastai paliekami keli stipriausi pagrindiniai ūgliai, o likę reguliariai atnaujinami. Senesniems krūmams dažniau prireikia atjauninamojo genėjimo, kai palaipsniui šalinamos seniausios, prasčiau derančios šakos, kad būtų skatinamas naujų ūglių augimas.

    Verta įsidėmėti, kad labai stiprus genėjimas gali sumažinti artimiausio sezono derlių, tačiau dažnai pagerina uogų kokybę ir krūmo būklę ilgesniu laikotarpiu. Būtent todėl tikslas nėra nukirpti kuo daugiau, o suformuoti subalansuotą, šviesai laidų krūmą.

  • Rudeninės avietės: kada sodinti ir kaip genėti, kad derlius džiugintų iki šalnų?

    Rudeninės avietės: kada sodinti ir kaip genėti, kad derlius džiugintų iki šalnų?

    Kas yra rudeninės avietės?

    Rudeninės avietės, dar vadinamos remontantinėmis, dera ant tų pačių metų ūglių. Dėl to uogos dažniausiai pradedamos skinti vasaros pabaigoje ir, jei orai palankūs, derlius tęsiasi iki šalnų.

    Palyginimui, vasarinės avietės uogas užmezga ant pernykščių ūglių, todėl pagrindinis derėjimas vyksta anksčiau. Sodininkams tai svarbu planuojant genėjimą, nes skirtingos grupės prižiūrimos nevienodai.

    Kada ir kur sodinti?

    Avietes su atviromis šaknimis patikimiausia sodinti ramybės laikotarpiu: rudenį arba ankstyvą pavasarį. Rudeninis sodinimas dažnai pasiteisina dėl drėgnesnės dirvos, tačiau būtina suspėti iki užšąlant žemei.

    Vazonuose augintas sodinukas suteikia daugiau lankstumo, bet taisyklės išlieka tos pačios: venkite įmirkusios, užšalusios dirvos, didelių karščių ir sausrų. Net ir tvirtas sodinukas neprigis, jei šaknys patirs stresą.

    Vieta avietėms turėtų būti saulėta, nuo stipraus vėjo apsaugota, bet gerai vėdinama. Avietėms tinka derlinga, puri ir laidži vandeniui dirva, o užmirkimas yra viena dažniausių prastų derlių ir šaknų problemų priežasčių.

    Prieš įveisdami avietyną, pašalinkite daugiametes piktžoles ir į dirvą įterpkite subrendusio komposto. Taip pat pravartu nesodinti naujų aviečių tiksliai toje pačioje vietoje, kur anksčiau augo ir sirgo seni krūmai.

    Atstumai ir pasodinimo esmė

    Privačiame sode dažnai pasirenkamas maždaug 50 centimetrų atstumas tarp augalų ir 1,5–2 metrų tarpai tarp eilių, kad būtų patogu praeiti, prižiūrėti ir skinti. Tiksli schema priklauso nuo veislės augumo ir atramų sistemos.

    Sodinant svarbiausia ne pamatyti kuo daugiau pumpurų virš žemės, o išlaikyti teisingą gylį: sodinukas turi atsidurti panašiai taip, kaip augo anksčiau. Pasodinus dirvą reikia švelniai suspausti, gausiai palaistyti ir pamulčiuoti, paliekant tarpą prie pat ūglių pagrindo.

    Genėjimas: paprasčiausias kelias į stabilų derlių

    Lengviausias rudeninių aviečių auginimo būdas yra vienas, vėlyvas derlius. Tuomet visi ūgliai po sezono nupjaunami prie pat žemės, o pavasarį išaugę nauji stiebai ir subrandina uogas.

    Genėti galima vėlyvą rudenį, kai augalas jau baigia vegetaciją, arba žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, dar neprasidėjus aktyviam augimui. Skubėti iškart po paskutinių uogų nebūtina, svarbiau taikytis prie realių oro sąlygų.

    Norint dviejų derlių, dalį sveikų ūglių galima palikti peržiemoti, o pavasarį pašalinti jų viršūnes, kurios jau buvo derėjusios rudenį. Vis dėlto pradedantiesiems dažniausiai patikimiau laikytis vieno derliaus modelio, nes jis paprastesnis ir sumažina klaidų tikimybę.

    Priežiūra, atramos ir ligų prevencija

    Avietėms reikia tolygios drėgmės, ypač pasodinus ir uogoms mezgant bei nokstant. Laistykite ties šaknimis, nes nuolat šlapi lapai ir uogos didina grybinės kilmės ligų riziką.

    Mulčias iš komposto ar perpuvusios žievės padeda sulaikyti drėgmę ir slopina piktžoles, o ravėti reikia atsargiai, kad nepažeistumėte sekliai esančių šaknų. Tręšimą verta derinti prie dirvos turtingumo, o vėlyvas gausus azotas gali paskatinti ūglius augti tada, kai augalui jau reikėtų ruoštis sezonui pabaigti.

    Ne visoms rudeninėms avietėms būtinos sudėtingos atramos, tačiau gausiai derančias ar aukštesnes veisles pravartu pririšti prie vielų ar tvirtų virvių. Tai apsaugo ūglius nuo išgulimo, uogas nuo kontakto su žeme ir palengvina skynimą.

    Ligos ir kenkėjai dažniausiai suvaldomi ne chemija, o kasdiene disciplina: retinimu, švaria įranga ir laiku pašalinamais silpnais ar pažeistais ūgliais. Reguliarus prinokusių uogų skynimas taip pat mažina puvinių ir pelėsių plitimą.

    Kokias veisles renkasi sodininkai?

    Renkantis veislę verta įvertinti derėjimo ankstyvumą, krūmo aukštį ir uogų paskirtį. Vėsesnėse vietovėse dažniau pasiteisina ankstyvesnės rudeninės veislės, nes jos spėja atiduoti didesnę derliaus dalį iki šalnų.

    Praktikoje sodininkai dažnai renkasi tokias rudenines veisles kaip Polka, Polana, Polesie, Poranna Rosa ar Poranek, nes jos gerai žinomos ir plačiai auginamos. Norint patikimesnio rezultato, verta pasodinti bent dvi skirtingo ankstyvumo veisles ir stebėti, kuri geriausiai tinka jūsų sklypui.

  • Ne neilia iš Azijos keičia hortenzijas: kaimynai klausia, kas per krūmas ir kaip jį prižiūrėti

    Ne neilia iš Azijos keičia hortenzijas: kaimynai klausia, kas per krūmas ir kaip jį prižiūrėti

    Spis treści:

    1. Neilia tybetańska – egzotyczny krzew do ogrodu
    2. Sadzenie i pielęgnacja neilii tybetańskiej
    3. Jak i kiedy przycinać neilię, aby nie stracić kwiatów?

    Neilia tybetańska – egzotyczny krzew do ogrodu

    Neilia tybetańska (Neillia thibetica) to rozłożysty krzew liściasty z rodziny różowatych (Rosaceae). Zwykle dorasta do 1,5-2 m wysokości i osiąga podobną szerokość. Ma cienkie pędy o czerwono-brązowym kolorze, które łukowato przewieszają się na zewnątrz rośliny, nadając jej lekkości i swobody oraz lekko kulistego kształtu.

    Pędy luźno pokrywają zielone, najczęściej trójklapowe liście z wyraźnym unerwieniem i ząbkowaniem na brzegach. Jesienią przebarwiają się na żółto, po czym opadają. Największą ozdobą krzewu są jednak drobne różowawe kwiaty o wydłużonym, dzwonkowatym kształcie. Są zebrane w zwisające grona i pojawiają się na szczytach pędów późną wiosna – zwykle w maju i czerwcu.

    Neilia wytwarza odrosty korzeniowe, dzięki czemu z czasem może tworzyć gęste zarośla – warto o tym pamiętać planując jej wprowadzenie do ogrodu. Gatunek ten pochodzi z Chin i najlepiej rośnie na stanowisku słonecznym lub półcienistym. Preferuje glebę żyzną, próchniczną, otwiera się w nowym oknie, przepuszczalną i lekko wilgotną, ale bez długotrwałych zastojów wody. Dobrze się czuje w podłożu o odczynie lekko kwaśnym do obojętnego. Dorosły krzew jest mrozoodporny w polskim klimacie.

    Zobacz również:

    Jak uprawiać złotlin japoński?
    Porady ogrodnicze

    Szybko rośnie i kwitnie dwa razy w sezonie. Idealny krzew nie tylko na żywopłot

    Ewa Leśniewska

    Ewa Leśniewska

    Sadzenie i pielęgnacja neilii tybetańskiej

    Neilię tybetańską można sadzić jesienią i wczesną wiosną. Wykopany dołek powinien być nieco szerszy i głębszy od bryły korzeniowej, ponieważ przed sadzeniem warto wzbogacić glebę dojrzałym kompostem. Sadzonkę należy umieścić na takiej samej głębokości, na jakiej rosła w pojemniku. Po zasypaniu korzeni należy podlać roślinę miękką wodą i wyściółkować przekompostowaną kora sosnową, otwiera się w nowym oknie, pozostawiając odstęp od nasady pędów.

    • Podlewanie i nawożenie

    W pierwszych 1-2 sezonach po posadzeniu należy pilnować, aby bryła korzeniowa rośliny nie przesychała – starsze, mocno ukorzenione egzemplarze dobrze znoszą suszę, mogą wymagać wsparcia jedynie podczas dłuższych okresów bezdeszczowych, połączonych z upałami. Neilia nie potrzebuje intensywnego nawożenia – na przeciętnej glebie ogrodowej w zupełności wystarczy jej dawka kompostu wczesną wiosną.

    • Ochrona przed szkodnikami

    Pomimo tego, że neilia tybetańska nie występuje u nas w naturze, jest niezwykle odporna na większość chorób i szkodników. Czasami jednak może być atakowana przez mszyce – wówczas ważna jest szybka reakcja. W przypadku moich roślin najlepiej sprawdza się domowy oprysk z szarego mydła, otwiera się w nowym oknie lub gnojówka z pokrzywy – szkodniki często znikają już po jednym zabiegu.

    Zobacz również:

    Abelia wielokwiatowa charakteryzuje się długim kwitnieniem i dużą różnorodnością odmian o zróżnicowanym pokroju, barwie liści i kwiatów.
    Porady ogrodnicze

    Długo kwitnący krzew do gruntu lub donicy. Abelia wielkokwiatowa – ciekawe odmiany i pielęgnacja

    Justyna Nachman

    Justyna Nachman

    Jak i kiedy przycinać neilię, aby nie stracić kwiatów?

    Co prawda cięcie neilii nie jest konieczne, ponieważ roślina z natury dość dobrze zachowuje dekoracyjny kształt. Ewentualne cięcie można wykonać zaraz po kwitnieniu, ponieważ później krzew zawiązuje już pąki na przyszły rok. Tak więc skracanie wczesną wiosną mocno ograniczyłoby kwitnienie. Neilia szybko regeneruje się po cięciu, które jest dla niej jasnym sygnałem do wypuszczania nowych pędów. Natomiast jeżeli roślina zaczyna zajmować zbyt dużo miejsca, warto usuwać niepożądane odrosty korzeniowe tuż przy ziemi.

    Źródło: deccoria.pl

    Zobacz również:

    Kolkwicja chińska prezentuje się równie dobrze co azalia. Jest jednak zdecydowanie łatwiejsza w uprawie.
    Porady ogrodnicze

    Oryginalny, gęsto kwitnący krzew na żywopłot. Piękne odmiany i uprawa kolkwicji chińskiej

    Jacek Waśkiel

    Jacek Waśkiel

    Najlepsze rośliny dla początkujących Deccoria.pl
  • Pasodinote vieną šalotką, o užaugs visas kuokštas: paprastas triukas gausiam derliui

    Pasodinote vieną šalotką, o užaugs visas kuokštas: paprastas triukas gausiam derliui

    Šalotka – tai svogūninių šeimos daržovė, kuri nuo įprasto svogūno skiriasi augimo būdu: dažniausiai ji formuoja ne vieną, o kelių galvučių lizdą. Dėl to sodininkai ją vertina kaip patikimą pasirinkimą, kai norisi iš vieno svogūnėlio užsiauginti daugiau derliaus ir turėti tankų, aromatingą laišką.

    Skonio prasme šalotka dažnai laikoma švelnesne už paprastą svogūną: ji mažiau aštri, neretai turi lengvą salstelėjimą ir subtilų česnako atspalvį. Virtuvėje tai patogu, nes žaliuose patiekaluose ji nedomina kartumu, o trumpai pakepinta ar patroškinta greitai suminkštėja.

    Kada sodinti: pavasarį ar rudenį?

    Šalotkas į dirvą galima sodinti ankstyvą pavasarį, kai žemė pradžiūsta ir įšalas traukiasi, arba rudenį, kai iki didesnių šalčių dar lieka laiko įsišaknyti. Rudeninis sodinimas dažnai pasirenkamas dėl ankstesnio starto pavasarį ir greitesnio laiško derliaus.

    Vis dėlto rudenį sodinant svarbiausia parinkti šiltesnę, saulėtą vietą ir pasirūpinti, kad užmirkimas nepakenktų svogūnėliams. Lengvesnėje, laidžioje dirvoje šalotka žiemoja ramiau, o pavasarį greičiau atsinaujina.

    Kas lemia gausų derlių?

    Gausiausią lizdą šalotka formuoja saulėtoje vietoje, kai dirva yra puri, derlinga ir pralaidi vandeniui. Praktikoje geriausiai tinka priemolio ir smėlingo priemolio dirvos, papildytos kompostu, nes tuomet augalas stabiliau auga ir rečiau patiria stresą dėl drėgmės svyravimų.

    Norint išvengti ligų ir kenkėjų, svarbu laikytis sėjomainos ir nesodinti šalotkos po kitų svogūninių kultūrų kelis metus iš eilės. Ta pati taisyklė taikoma ir česnakams bei svogūnams: kuo rečiau kartojama ta pati grupė, tuo mažesnė rizika, kad dirvoje kaupsis ligų sukėlėjai.

    Kaip sodinti, kad iš vieno būtų daug?

    Sodinimui verta rinktis sveikus, tvirtus svogūnėlius, nes jie dažniausiai suformuoja daugiau dukterinių galvučių. Sodinant paliekami tarpai, kad lizdas turėtų vietos plėstis: per tankiai susodinti svogūnėliai dažniau duoda smulkesnį derlių.

    Rudenį svogūnėliai paprastai įterpiami kiek giliau, kad būtų apsaugoti nuo šalčio, o pasodinus dirva palaistoma. Atšalus lysvę galima mulčiuoti, pavyzdžiui, šiaudais, o pavasarį dangą nuimti, kai prasideda aktyvi vegetacija.

    Šalotkos auginimas pastaraisiais metais išlieka populiarus ir dėl praktiškumo: ji dera porcijomis, lengva panaudoti skirtingo dydžio galvutes, o laiškas dažnai tinkamas skinti kelis kartus. Tinkamai parinkus vietą ir neignoruojant sėjomainos, iš vieno svogūnėlio galima gauti tikrai įspūdingą lizdą.

  • Kada kasti šakninį salierą? Šis paprastas triukas padės išlaikyti jį kietą iki pavasario

    Kada kasti šakninį salierą? Šis paprastas triukas padės išlaikyti jį kietą iki pavasario

    Šakniniai salierai dažniausiai kasami spalį, tačiau jei ruduo šiltas, derliaus nuėmimą galima atidėti iki lapkričio. Vis dėlto artėjant stipresnėms šalnoms delsti nereikėtų, nes įšalanti dirva gali pažeisti gumbus, o vėliau sandėliuojant jie greičiau suminkštėja ir pradeda pūti.

    Daržininkai pastebi, kad antroje spalio pusėje, kai dienos trumpėja, o dirvoje daugiau drėgmės, augalas intensyviau kaupia maisto medžiagas šaknyse. Dėl to gumbai užauga stambesni ir būna aromatingesni, tačiau svarbiausia nepražiopsoti momento, kai naktimis ima laikytis minusinė temperatūra.

    Kaip iškasti nepažeidžiant gumbų

    Prieš kasdami įvertinkite saliero būklę: gumbas turi būti kietas, be įtrūkimų, tamsių dėmių ar puvinio židinių. Kasant patariama kastuvą ar šakę smeigti keliolika centimetrų nuo lapų kerelio, kad neįpjautumėte šaknies ir nesudarytumėte vartų infekcijoms.

    Net ir nedideli pažeidimai trumpina laikymo laiką, todėl derlių geriau kasti sausą dieną, kai dirva nėra permirkusi. Iškastus gumbus verta trumpai pradžiovinti pavėsyje, kad apdžiūtų paviršius, bet neperdžiūtų minkštimas.

    Lapų nupjovimas: smulkmena, kuri lemia rezultatą

    Iškasus svarbiausias žingsnis yra teisingai nupjauti lapus. Antžeminę dalį geriausia pašalinti kuo arčiau gumbo, tačiau jo neįpjaunant, nes palikti ilgesni lapkočių likučiai sandėliuojant gali paskatinti atželti lapus ir silpninti šaknį.

    Lapų išmesti nebūtina: juos galima panaudoti sriuboms, sultiniams ar džiovinimui ir šaldymui. Džiovinant dažniau paliekami tik lapai, nes stiebai sukietėja ir tampa mažiau tinkami kulinarijai.

    Patį gumbą rekomenduojama tik nukratyti nuo žemės ir pašalinti nereikalingas ataugas. Plauti vandeniu prieš sandėliavimą nepatariama, nes drėgmės perteklius ir pažeista odelelė dažniau baigiasi puviniu, o lupti prieš laikymą taip pat nereikėtų.

    Laikymo sąlygos, kad nepūtų

    Geriausiai šakniniai salierai laikosi vėsioje, tamsioje patalpoje, kur temperatūra laikosi apie 0–2 laipsnius, o drėgmė yra vidutinė. Per šilta aplinka skatina dygimą, o per sausas oras raukšlina luobelę ir gumbas praranda stangrumą.

    Praktinis būdas, padedantis išlaikyti kietumą iki pavasario, yra laikymas dėžėje su vos drėgnu smėliu. Gumbai sudedami taip, kad lengvai liestųsi, ir užpilami smėlio sluoksniu, kuris stabilizuoja drėgmę ir apsaugo nuo staigių temperatūros svyravimų.

    Sandėliuojant svarbu atrinkti tik sveikus, nepažeistus gumbus ir kas kelias savaites juos peržiūrėti, pašalinant suminkštėjusius. Salierų nereikėtų laikyti sandariuose plastikiniuose maišuose, o jei derliaus nedaug, alternatyva gali būti šaldytuvo daržovių stalčius.

  • Vilkaviškyje startuoja 2026 metų jaunimo apdovanojimai: kas taps ryškiausiais lyderiais?

    Vilkaviškio rajono savivaldybės jaunimo reikalų taryba skelbia 2026 metų jaunimo apdovanojimų pradžią ir kviečia gyventojus siūlyti aktyviausius, talentingiausius bei labiausiai nusipelniusius jaunuolius ir jaunimo organizacijas.

    Iškilminga apdovanojimų ceremonija numatyta 2026 metų gruodžio 21 dieną. Organizatoriai pabrėžia, kad nominantų sąrašas priklausys nuo bendruomenės įsitraukimo, todėl laukiama tiek pavienių žmonių, tiek organizacijų pasiūlymų.

    Pasiūlymus galima teikti iki 2026 metų lapkričio 8 dienos imtinai. Nurodoma, kad nominantus siūlyti gali visi fiziniai ir juridiniai asmenys, o vienas žmogus ar organizacija anketą gali pildyti vieną kartą.

    Tuo pačiu pažymima, kad vienoje anketoje galima pateikti daugiau nei vieną kandidatą skirtingose kategorijose. Tai leidžia plačiau atspindėti jaunimo iniciatyvas, kurios prisideda prie rajono gyvenimo, savanorystės, bendruomeniškumo ar kūrybiškų projektų.

    Pastaraisiais metais savivaldybėse vis daugiau dėmesio skiriama jaunimo matomumui ir pripažinimui, nes tokie apdovanojimai dažnai tampa paskata tęsti veiklas, pritraukti partnerių ir įkvėpti kitus įsitraukti. Organizatoriai ragina anketoje susipažinti su nominacijų aprašymais ir teikti kandidatus, kurių darbai realiai kuria pokytį Vilkaviškio rajone.

  • Marijampolės apskrityje šoktelėjo ŪVKTI: kur sergamumas didžiausias ir ką rodo 42 savaitė

    Marijampolės apskrityje 2026 metų 42 savaitę, spalio 12 dieną–spalio 18 dieną, užfiksuotas padidėjęs ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų (ŪVKTI) atvejų skaičius. Iš viso registruoti 598 ŪVKTI atvejai, o bendras gripo, ŪVKTI ir COVID-19 ligos atvejų skaičius siekė 602.

    Gripo apskrityje registruotas 1 atvejis, COVID-19 ligos – 3 atvejai. Per šią savaitę dėl gripo ir COVID-19 ligos Marijampolės apskrityje nebuvo hospitalizuotas nė vienas asmuo.

    Sergamumas savivaldybėse

    Didžiausias suminės ligų naštos rodiklis, skaičiuojant gripo, ŪVKTI ir COVID-19 ligos atvejus 100 tūkst. gyventojų per savaitę, fiksuotas Kazlų Rūdos savivaldybėje – 540,89. Marijampolės savivaldybėje rodiklis siekė 528,99, o Kalvarijos savivaldybėje – 467,04.

    Vilkaviškio rajono savivaldybėje rodiklis sudarė 382,03, Šakių rajono savivaldybėje – 368,06. Bendras Marijampolės apskrities rodiklis 42 savaitę siekė 458,32.

    Daugiausia atvejų – ŪVKTI

    Pagal absoliučius skaičius daugiausia ŪVKTI atvejų registruota Marijampolės savivaldybėje – 281. Vilkaviškio rajono savivaldybėje fiksuoti 124 atvejai, Šakių rajono savivaldybėje – 91, Kazlų Rūdos savivaldybėje – 58, Kalvarijos savivaldybėje – 44.

    Vaikų ir paauglių iki 17 metų grupėje apskrityje registruotas 241 ŪVKTI atvejis. Daugiausia jų teko Marijampolės savivaldybei – 113, Šakių rajono savivaldybei – 42, Vilkaviškio rajono savivaldybei – 37.

    Ką tai reiškia gyventojams?

    Epidemiologiniu požiūriu tokia struktūra, kai aiškiai dominuoja ŪVKTI, o gripo ir COVID-19 ligos atvejų fiksuojama mažiau, rudenį yra įprasta. Šiuo laikotarpiu didėja žmonių kontaktų intensyvumas uždarose patalpose, prasideda aktyvus ugdymo įstaigų sezonas, todėl kvėpavimo takų infekcijos plinta sparčiau.

    Specialistai primena, kad sergant kvėpavimo takų infekcija svarbu likti namuose, riboti kontaktus, laikytis rankų higienos ir kosėjimo bei čiaudėjimo etiketo. Rizikos grupėms aktuali sezoninė vakcinacija nuo gripo, o lėtinių ligų turintiems žmonėms patariama neatidėlioti konsultacijos, jei simptomai sunkėja.

    COVID-19 ligos situaciją ir detalesnius duomenis Lietuvoje gyventojai gali sekti oficialiose valstybės statistikos suvestinėse ir informaciniuose skydeliuose. Apskrities duomenys rodo, kad bent jau 42 savaitę gydymo įstaigų apkrovos dėl gripo ar COVID-19 ligos hospitalizacijų nepadidėjo.