CP v2

Blog

  • Tauragėje atveriamos „Airtech“ centro durys: ką pamatysite ir kada vyks nemokami užsiėmimai

    Tauragėje atveriamos „Airtech“ centro durys: ką pamatysite ir kada vyks nemokami užsiėmimai

    Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros „Airtech“ metodinis centras Tauragėje balandžio 27, 28 ir 30 dienomis rengia atvirų durų dienas.

    „Džiaugiamės galėdami atverti duris visuomenei ir pasidalinti tuo, ką darome kasdien ir kokia veikla užsiima mūsų dronų pamokas lankantys vaikai“, – sako Kristina Virgayle, Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) „Airtech“ skyriaus vadovė.

    Renginio metu lankytojai galės iš arčiau susipažinti su centro veikla, pabendrauti su darbuotojais, dalyvauti edukacinėse veiklose ir apžiūrėti patalpas.

    „Tai puiki proga visiems besidomintiems technologijomis geriau suprasti organizacijos veiklą ir jos vertes“, – teigia K. Virgayle.

    Atvirų durų dienos vyks balandžio 27–28 dienomis nuo 17 val. iki 19 val. ir balandžio 30 dieną nuo 17 val. iki 19 val. Adresas: Aerodromo g. 6, 72186, Tauragė.

    Atvirų durų dienų programoje numatyta:

    • ekskursijos po patalpas;
    • pristatymai ir demonstracijos;
    • susitikimai su specialistais;
    • interaktyvios veiklos lankytojams.

    Renginys nemokamas ir atviras visiems.

    Apie „Airtech“ metodinį centrą

    „Airtech“ metodinis centras Tauragėje – pirmasis Lietuvoje specializuotas bepiločių orlaivių (dronų) mokymų centras, oficialiai atidarytas 2025 metų rugsėjo 16 dieną.

    Centras ugdo vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų technologinį raštingumą, inžinerinius įgūdžius bei pilietiškumą. Programos pritaikytos skirtingoms amžiaus grupėms. Šiuo metu Tauragės centre dronų mokymus lanko 42 mokiniai.

    „Airtech“ – Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) sukurtas ir įgyvendinamas švietimo projektas, skirtas suteikti mokiniams ir suaugusiesiems dronų valdymo bei konstravimo įgūdžių.

    Projektą remia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Krašto apsaugos ministerija, o prie įgyvendinimo prisideda savivaldybės visoje Lietuvoje.

    Apie Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrą (LINEŠA)

    LINEŠA yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldi biudžetinė įstaiga, teikianti pagalbą įgyvendinant valstybės politiką neformaliojo vaikų švietimo ir ugdymo karjerai srityse.

  • PRL laikų sodų hitas grįžta: ši gėlė žydi iki pirmųjų šalnų ir beveik nereikalauja priežiūros

    PRL laikų sodų hitas grįžta: ši gėlė žydi iki pirmųjų šalnų ir beveik nereikalauja priežiūros

    Spalvingas gėlynas be sudėtingos priežiūros – to dažnas ieško planuodamas sodo ar balkono augalus. Vienas patikimiausių pasirinkimų yra puošnioji zinnija. Ši gėlė nuo seno puošdavo gėlynus nuo birželio iki pat pirmųjų šalnų, o jos išskirtinis bruožas – dideli, ryškių spalvų žiedai.

    Zinnijos traukia akį intensyviomis spalvomis ir gausiu žydėjimu. Ypač įspūdingai jos atrodo pasodintos grupėmis – tuomet gėlyne susidaro ryškus, vientisas spalvų plotas.

    Šios gėlės tinka įvairioms vietoms: gėlynų apvadams, alpinariumams, taip pat vazonams balkone ar terasoje. Zinnijos laikomos pakankamai atspariomis, o didelis privalumas – jos žydi ilgai ir nereikalauja sudėtingų auginimo sąlygų.

    Skaičiuojama, kad yra beveik 20 zinnijų rūšių, tačiau dažniausiai auginamos puošniosios zinnijos. Populiarios veislės – „Canary Bird“ ir „Red Man“. Priklausomai nuo veislės, zinnijos gali užaugti maždaug 30–100 cm aukščio. Be to, jų žiedai tinka skynimui – puokštėse jos atrodo dekoratyviai ir ilgai išsilaiko.

    Zinnijos geriausiai auga saulėtoje vietoje. Pusiau pavėsyje jos taip pat prigis, tačiau žydės kukliau. Galima įsigyti jau paruoštų daigų ir sodinti į atvirą gruntą, o kitas būdas – auginti iš sėklų.

    Sėklas rekomenduojama sėti kovą arba balandį į dėžutes ar kitus indus. Sėklas užberkite plonu žemės sluoksniu ir palaikykite tolygią drėgmę.

    Į dirvą daigus geriausia perkelti gegužės viduryje, kai praeina šalnų rizika. Prieš sodinimą kelias dienas verta daigus grūdinti – pamažu pratinti prie lauko sąlygų.

    Zinnijoms tinka saikingas laistymas. Jei vasara karšta ir sausa, būtina reguliariai palaistyti, kad augalai nepatirtų drėgmės stygiaus.

    Kaip ir daugelį dekoratyvinių augalų, zinnijas kartais puola amarai ir šliužai, o taip pat gali pasireikšti grybinės ligos. Viena dažniausių – tikroji miltligė, atpažįstama iš baltų dėmių ant lapų.

    Kad sumažintumėte grybinio užkrato riziką, laistykite tik dirvą prie augalo, stenkitės nešlapinti lapų ir stiebų. Jei miltligė jau pasirodė, reikėtų panaudoti tinkamą fungicidą.

    Su amarais dažniausiai padeda specialūs purškalai. Tuo tarpu šliužus ar vikšrus dažnai tenka surinkti rankomis. Norint sumažinti tokių kenkėjų tikimybę, vazonuose augančias zinnijas verta statyti ant aukštesnio pagrindo.

  • Šios sodo gėlės beveik nereikalauja laistymo: ištvers kaitrą ir prastą dirvą

    Šios sodo gėlės beveik nereikalauja laistymo: ištvers kaitrą ir prastą dirvą

    Sodinimo sezonas įsibėgėja. Jei vis dar svarstote, kokius augalus rinktis gėlynui prie namų, verta atkreipti dėmesį ne tik į jų dekoratyvumą, bet ir į atsparumą nepalankioms sąlygoms. Yra rūšių, kurios puikiai pakelia sausrą ir sudėtingesnį dirvožemį, ištveria karščius ir reikalauja minimalios priežiūros.

    Mūsų klimato juostoje dekoratyvinius augalus į gruntą rekomenduojama sodinti dviem laikotarpiais, kai žemė nėra nei įšalusi, nei per daug įkaitusi: pavasarį (nuo kovo iki gegužės pradžios) ir rudenį (rugsėjį–spalį). Pavasaris ypač tinkamas šalčiui jautresniems augalams, tačiau kai kurioms rūšims gali prireikti reguliaraus laistymo, kad jos geriau pasiruoštų vasaros sezonui.

    Vis dėlto egzistuoja ir tokių dekoratyvinių augalų, kuriems papildomas drėkinimas beveik nereikalingas, o priežiūrą galima sumažinti iki minimumo. Tai patogus pasirinkimas užimtiems žmonėms ar tiems, kurie dažnai keliauja ir neturi daug laiko darbams sode. Tad kokie augalai geriausiai tinka saulėtai gėlyno vietai?

    Prie daugiamečių dekoratyvinių augalų, kurie puošia aplinką, tačiau neišdžiūsta per karščius ir pakelia skurdesnį mineralinių medžiagų kiekį dirvoje, priskiriamos įvairios sausrai atsparesnės rūšys.

    Karščius taip pat puikiai pakelia dekoratyvinės žolės, pavyzdžiui, melsvoji eraičina, taip pat kai kurie kiti atsparūs augalai. Iš krūmų verta rinktis tamariską, šaltalankį ar kadagį – jie dažnai gerai auga net ir sudėtingesnėmis sąlygomis.

  • Porceliano įspūdį kuriantys žiedai ir gėlių kilimas: augalas, kurį verta pasėti jau dabar

    Porceliano įspūdį kuriantys žiedai ir gėlių kilimas: augalas, kurį verta pasėti jau dabar

    Margaspalvė porceliankė (Nemophila maculata), dar vadinama dėmėtąja nemofila, nors Lietuvos soduose dar nėra populiarumo rekordininkė, vis dažniau patraukia gėlininkų dėmesį. Ir ne veltui: tai vienmetis augalas, puikiai tinkantis tiek gėlynams, tiek balkonų vazonams, o priežiūra – paprasta net pradedantiesiems.

    Didžiausia porceliankės puošmena – smulkūs balti žiedai su būdingomis violetinėmis dėmelėmis ir švelniomis gyslelėmis. Iš tolo jie atrodo tarsi iš porceliano: lengvi, elegantiški ir išskirtiniai. Nors žiedai nėra dideli, jų gausa atperka viską – augalas sukuria spalvingo kilimo įspūdį, kuriuo galima džiaugtis visą vasarą, nuo birželio iki rugsėjo.

    Šis augalas nėra įnoringas. Tai geras pasirinkimas tiems, kurie nenori viso sezono skirti sudėtingiems priežiūros darbams. Porceliankė geriausiai auga saulėtoje arba lengvai pritemdytoje vietoje, kur šviesa yra išsklaidyta. Jai tinka lengva, laidi ir vidutiniškai drėgna dirva.

    Sausros laikotarpiais reikės laistyti, tačiau saikingai – per didelis vandens kiekis gali pakenkti ir net lemti augalo nykimą.

    Sėją į atvirą gruntą geriausia planuoti pavasarį, nuo balandžio iki gegužės. Sėklos yra smulkios, todėl jas pakanka švelniai įspausti į žemę ir užberti plonu substrato sluoksniu.

    Jei sąlygos tinkamos, porceliankė auga greitai ir gali pražysti maždaug po 40 dienų nuo pasėjimo. Dygimo metu svarbiausia palaikyti tolygią, bet ne per didelę dirvos drėgmę. Kadangi augalas linkęs plėstis į šonus, rekomenduojama sodinti ne tankiau kaip 20 x 20 cm atstumais – per didelis susodinimas apsunkina augimą ir kraštutiniais atvejais gali skatinti puvimą.

    Porceliankė yra universali: gėlynuose ji puikiai tinka kaip dirvą dengiantis augalas, formuojantis žydinčius kilimus. Dėl savo augimo pobūdžio ją verta sodinti ir prie takelių kraštų – taip ji gražiai „užpildo“ erdves, ypač natūralistiniuose soduose. Ne prasčiau ji jaučiasi ir vazonuose ar balkonų loveliuose, suteikdama terasai įspūdį, lyg ši skendėtų žieduose.

  • Visoje Lenkijoje prasidėjo patikros: neturintiems komposterio gresia nuolaidos netekimas

    Visoje Lenkijoje prasidėjo patikros: neturintiems komposterio gresia nuolaidos netekimas

    Netekti teisės į dalį lengvatos už komunalinių atliekų tvarkymą – tokios pasekmės gresia, jei patikrinimo metu nustatoma, kad bioatliekos nekompostuojamos arba komposteris tik deklaruojamas. Daugelyje Lenkijos savivaldybių šiuo metu pradedamos komposterių patikros.

    Komunalinėse atliekose, kurios susidaro kiekvienuose namuose, nuo 30 iki 50 proc. sudaro biologiškai skaidžios atliekos. Valstybinėje savivaldybių informacijos sistemoje pabrėžiama, kad viena efektyviausių organinių, įskaitant ir virtuvės, atliekų tvarkymo priemonių yra kompostavimas.

    „Tai leidžia grąžinti organinę medžiagą atgal į ekosistemos apytaką ir bent iš dalies padeda spręsti augančio komunalinių atliekų kiekio, jų sandėliavimo bei šalinimo problemą“, – teigiama pranešime.

    Kompostuoti galima daugumą organinių medžiagų, kurios neturi toksinių priemaišų. Į komposterį gali keliauti, pavyzdžiui, augalų liekanos, piktžolės, virtuvės atliekos, medienos pelenai, durpės, srutos, mėšlas, kiaušinių lukštai, kartonas ir nespalvintas popierius, kavos tirščiai, medžių žievė, pjuvenos, smulkios ar susmulkintos šakos, nupjauta žolė.

    Turėti komposterį ir jame kompostuoti bioatliekas tam tikrais atvejais reiškia teisę į nuolaidą už komunalinių atliekų tvarkymą. Pavyzdžiui, kovą Vroclavo valdžia nusprendė gyventojams išdalinti nemokamus komposterius. Taip bioatliekas galima tvarkyti savo reikmėms ir kartu sumažinti šiukšlių išvežimo mokestį iki maždaug 27,6 euro per metus.

    Daugelyje savivaldybių Lenkijoje pradėtos komposterių ir bioatliekų kompostavimo patikros. Tokie patikrinimai dažniausiai vykdomi rudenį ir pavasarį, o jų turėtų tikėtis nekilnojamojo turto savininkai, kurie naudojasi daline lengvata už atliekų tvarkymą, deklaruodami, kad turi prie namų įrengtą komposterį.

    Patikrinimų metu savivaldybių darbuotojai tikrina, ar komosteris iš tiesų yra ir ar juo realiai naudojamasi kompostuojant bioatliekas. Apžiūros metu paprastai daromos nuotraukos, o po patikrinimo surašomas protokolas. Nekilnojamojo turto savininkai privalo sudaryti sąlygas įgaliotiems kontrolieriams apžiūrėti komposterį.

    Jeigu asmuo naudojasi lengvata dėl bioatliekų kompostavimo, tačiau neturi komposterio, nekompostuoja komunalinių bioatliekų arba neleidžia įgaliotam asmeniui atlikti apžiūros, jam gali būti priimtas sprendimas panaikinti teisę į dalį lengvatos už komunalinių atliekų tvarkymą. Teisė į lengvatą tokiu atveju netenkama nuo pirmos mėnesio dienos, kai nustatomas bent vienas reikalavimų nesilaikymo atvejis.

    Nustačius pažeidimus, pakartotinai pasinaudoti lengvata dažniausiai galima ne anksčiau kaip praėjus šešiems mėnesiams nuo dienos, kai sprendimas dėl teisės į lengvatą panaikinimo tampa galutinis.

  • Pašerkite rododendrus tuo, ką turite virtuvėje: gegužę sode sulauksite įspūdingo žydėjimo

    Pašerkite rododendrus tuo, ką turite virtuvėje: gegužę sode sulauksite įspūdingo žydėjimo

    Rododendrai, dar dažnai vadinami rūžanėčiais, laikomi tikra žydinčių sodo augalų aristokratija. Dideli, tankūs žiedynai suteikia aplinkai elegancijos ir subtilumo, o įspūdingai atrodo tiek mažame, tiek dideliame sode. Teigiama, kad vienas paprastas balandžio darbas gali padėti šiems krūmams gegužę sužydėti ypač gausiai.

    Rūžanėčiai jau daugelį metų nepraranda populiarumo. Tai ilgaamžiai krūmai, žiemą nenumetantys lapų, geriausiai augantys ramiose, nuo vėjo apsaugotose ir pusiau pavėsingose vietose.

    Rododendrus galima sodinti nuo balandžio iki rugsėjo pabaigos. Jiems labiausiai tinka pusiau pavėsis ir užuovėja, tačiau gausiam augimui bei žydėjimui itin svarbios tinkamos dirvožemio sąlygos: rūgšti žemė (pH 3,5–5,5), laidus ir nuolat šiek tiek drėgnas substratas.

    Naudinga dirvą mulčiuoti spygliuočių medžių žieve – ji padeda palaikyti rūgštesnę terpę ir saugo žemę nuo drėgmės praradimo.

    Šiems krūmams paprastai nereikia genėjimo, tačiau verta nepamiršti pašalinti nužydėjusių žiedynų. Rododendrai taip pat gerai auga šalia kitų rūgščią dirvą mėgstančių augalų, pavyzdžiui, azalijų ar viržių.

    Kadangi rūžanėčiams būtina rūgštesnė dirva, rekomenduojama naudoti rūgščios reakcijos trąšas su azotu. Nors parduotuvėse galima rasti specialių priemonių, ne prasčiau gali pasitarnauti ir naminiai sprendimai.

    Balandį rododendrus galima patręšti kavos tirščiais: pakanka jų šiek tiek pabarstyti aplink krūmą ir lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Taip efektyviai parūgštinama žemė.

    Kita alternatyva – trąša iš bananų žievių. Susmulkintas žieveles reikėtų sudėti į didesnį stiklainį, užpilti vandeniu ir palikti tamsioje vietoje mažiausiai parai. Vėliau šiuo skysčiu galima palaistyti rododendrą.

  • Manėte, kad nuobodus pokalbis – laiko švaistymas? Mokslininkai atskleidė netikėtą naudą

    Manėte, kad nuobodus pokalbis – laiko švaistymas? Mokslininkai atskleidė netikėtą naudą

    Daugelis iš anksto baiminamės įstrigti „nuobodžiame“ pokalbyje – pavyzdžiui, kai kaimynas be perstojo pasakoja apie savo sporto rutiną. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad tokie pokalbiai mums dažnai patinka labiau, nei patys tikimės.

    Atlikdami eksperimentų seriją, tyrėjai poromis sujungė žmones ir paprašė jų kalbėtis įvairiomis iš anksto nurodytomis temomis. Prieš kiekvieną pokalbį dalyviai įvertindavo, kiek įdomus ar nuobodus, jų manymu, jis bus, o po pokalbio – kiek iš tiesų juo mėgavosi.

    Rezultatai nustebino: net ir tada, kai tema atrodė visiškai neįdomi, dalyviai nuosekliai pranešė, kad pokalbis jiems patiko labiau, nei jie prognozavo. Be to, daugelis teigė, kad ateityje mielai dar kartą kalbėtųsi su tuo pačiu žmogumi ta pačia tema.

    „Dažnai manome, kad jei tema skamba nuobodžiai, nuobodus bus ir pats pokalbis. Tačiau žmonių patirtis rodo ką kita“, – aiškino Mičigano universiteto socialinių mokslų tyrėja Elizabeth Trinh, viena iš tyrimo bendraautorių.

    Tyrime dalyvavo apie 1800 žmonių. Kartu su kolegomis iš Kornelio universiteto JAV ir verslo mokyklos „INSEAD“ Prancūzijoje mokslininkai atliko devynias to paties eksperimento variacijas, siekdami patikrinti skirtingus veiksnius.

    Pirmojoje eksperimento versijoje dalyviai įvertino savo susidomėjimą 10 temų: sportu, filmais, socialiniais tinklais, dirbtiniu intelektu, muzika, kelionėmis, istorija, tvarumu, knygomis ir fiziniu pasirengimu. Tuomet žmonės buvo suporuoti 5 minučių pokalbiui taip, kad vienam tema atrodytų įdomi, o kitam – nuobodi.

    Kiekvienas dalyvis prieš pokalbį nurodė, kiek, jo manymu, pokalbis patiks, o po pokalbio – kiek jis patiko iš tiesų.

    Kaip ir galima tikėtis, dalyviai, kuriems tema buvo įdomi, pokalbį vertino panašiai, kaip ir prognozavo. Tačiau dėmesį patraukė kita grupė: tie, kuriems tema atrodė neįdomi, vis tiek dažnai smagiai praleido laiką ir sakė, kad mielai pakartotų tokį pokalbį.

    Tyrėjai kėlė klausimą, ar pokalbį „išgelbėja“ labiau susidomėjęs pašnekovas, sugebantis temą pateikti įdomiai. Tam patikrinti buvo atlikta kita eksperimento versija, kurioje abu dalyviai iš anksto nurodė, kad tema jiems atrodo nuobodi. Vis dėlto efektas išliko: pokalbiai dalyviams patiko labiau, nei jie tikėjosi.

    Kita hipotezė buvo tokia: gal žmonės pokalbio metu natūraliai nukrypsta į jiems patrauklesnes temas, todėl vėliau pokalbį prisimena kaip malonų. Tai tikrinta nurodant vienoms poroms griežtai laikytis temos, o kitoms leidžiant kalbėti laisvai. Ir vėl paaiškėjo, kad dauguma neįvertino, kiek malonūs gali būti tokie pokalbiai – nepriklausomai nuo to, ar buvo galima keisti temą.

    Taip pat buvo tikrinama, ar pokalbiai su draugais iš prigimties nėra malonesni nei su nepažįstamaisiais. Vis dėlto ir šiuo atveju rezultatai nesikeitė – efektas pasireiškė tiek kalbantis su pažįstamais, tiek su ką tik sutiktu žmogumi.

    „Mus nustebino ir pradžiugino, koks tvirtas buvo šis efektas. Žmonės nuosekliai tikėjosi, kad pokalbiai apie, atrodytų, nuobodžias temas bus mažiau įdomūs, nei jie pasirodė iš tikrųjų“, – teigė E. Trinh.

    Įdomu tai, kad kitame eksperimente dalyviai ne patys kalbėjosi, o skaitė pokalbio išrašą arba žiūrėjo vaizdo įrašą apie temą, kurią buvo įvertinę kaip nuobodžią. Ši patirtis pasirodė tokia nuobodi, kaip ir tikėtasi. Tai leidžia manyti, kad būtent gyvas bendravimas kuria didesnį pasitenkinimą, o ne pati tema.

    Tyrėjų išvada – tikėtina, kad žmonėms malonus pats ryšio kūrimo procesas, nepriklausomai nuo to, kas konkrečiai aptariama. Vengdami trumpo pokalbio prie kavos aparato, su kaimynu lifte ar su nepažįstamuoju renginyje, galime praleisti mažas, bet svarbias artumo akimirkas.

    „Jei praleidžiame progą pasikalbėti, galime netekti mažų ryšio momentų. Net trumpas pokalbis apie kasdienybę gali būti labiau vertingas, nei tikimės“, – sakė E. Trinh.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Personality and Social Psychology.

  • Prabanga lėkštėje, kurią išdrįsta ne visi: sraigių kepenėlės kainuoja turtus

    Sraigių kepenėlės šiandien laikomos viena brangiausių ir sunkiausiai gaunamų kulinarinių žaliavų pasaulyje. Sraigės, iš kurių išgaunamas šis produktas, turi būti auginamos sertifikuotuose ekologiniuose ūkiuose. Tai svarbu ne tik dėl skonio, bet pirmiausia dėl saugumo: sraigės hepatopankreasas iš aplinkos gali kaupti sunkiuosius metalus, tokius kaip kadmis ar švinas, todėl griežta pašaro ir auginimo sąlygų kontrolė yra būtina, kad produktas būtų tinkamas vartoti.

    Norint gauti vos 100 gramų gryno produkto, prireikia maždaug 300–500 atrinktų sraigių, dažniausiai Helix aspersa Müller rūšies. Praktikoje tai reiškia daug kruopštaus rankų darbo, nes reikia itin tiksliai atskirti vidinį maišelį ir išgauti reikiamą organą.

    Biologiniu požiūriu tai, kas kasdienėje kalboje vadinama „kepenėlėmis“, iš tiesų yra kepenų ir kasos liauka – hepatopankreasas. Šis organas sraigės organizme atlieka pagrindines medžiagų apykaitos funkcijas. Jame gausu nesočiųjų riebalų rūgščių ir mikroelementų, tačiau didžiausias technologinis iššūkis slypi kitur: hepatopankrease gausu virškinimo fermentų.

    Daliai žmonių pagrindinis barjeras yra pats produkto kilmės faktas. Vis dėlto tie, kurie ryžtasi paragauti, skonį apibūdina kaip visiškai išskirtinį: jis dažnai lyginamas su foie gras švelnumu, tačiau turi ryškių grybų, miško ir riešutų natų. Konsistencija – sviestinė, aksominė, burnoje tirpstanti beveik akimirksniu.

    Kulinarinis iššūkis – itin trumpas produkto gyvavimo laikas. Dėl minėtų fermentų žaliava greitai pradeda irti (vyksta autolizė) vos po sraigės apdorojimo. Todėl sraigių kepenėlių beveik neįmanoma sutikti žalių – jos turi būti termiškai apdorojamos arba konservuojamos iš karto po išgavimo, kad audiniai nepradėtų irti. Dažniausiai jos pateikiamos kaip prabangūs paštetai arba ruošiamos konfitavimo būdu, taikant sous-vide metodą.

    Sraigių kepenėlės tampa pavyzdžiu, kaip prabanga virtuvėje vis labiau krypsta į nišinius produktus. Vis dėlto dėl itin didelių išgavimo kaštų ir sudėtingo šviežumo išlaikymo be gilesnio perdirbimo, vargu ar jos taps masine tendencija – greičiau liks reta įdomybė elitiniams restoranams.

  • Bulgarija užkariauja Europos poilsiautojus: SPA turizmas šoktelėjo 15 proc. – kas vilioja?

    Bulgarija užkariauja Europos poilsiautojus: SPA turizmas šoktelėjo 15 proc. – kas vilioja?

    Laikais, kai perdegimas tampa kasdienybe, intensyvios kelionės ir nuolatinis skubėjimas vis dažniau ima varginti, o ne džiuginti. Todėl keliautojai vis aktyviau ieško ramesnių alternatyvų – poilsio, atsigavimo ir tikro „restarto“.

    Nors tokios šalys kaip Austrija garsėja Alpių sveikatingumo viešbučiais, o Suomija – pirtimis, Balkanuose vis ryškiau iškyla naujas Europos sveikatingumo traukos centras. Bulgarija, turinti daugiau nei 700 mineralinių šaltinių, pritraukia augantį keliautojų būrį, kurį vilioja plečiama SPA ir sveikatingumo pasiūla.

    „Džiugina tai, kad pastaraisiais metais noras atvykti į Bulgariją dėl SPA turizmo išaugo 15 proc.“, – teigė laikinoji Bulgarijos turizmo ministrė Irena Georgieva.

    Pasak jos, klausimas, kokia kryptis yra Bulgarija, neturėtų būti formuluojamas kaip „ar Bulgarija – pigi šalis?“. Vietoje to, anot ministrės, vis dažniau keliamas kitas klausimas: „ar Bulgariją verta aplankyti?“ – ir vis daugiau Europos turistų į jį atsako teigiamai.

    Veligradas, esantis maždaug 130 kilometrų nuo Sofijos, pristatomas kaip Balkanų SPA sostinė. Rodopų kalnuose įsikūręs miestas garsėja mineralais turtingu vandeniu, kuris, kaip teigiama, gali būti naudingas žmonėms, susiduriantiems su padidėjusiu kraujospūdžiu, kvėpavimo takų ir virškinamojo trakto negalavimais.

    Tuo metu šalies pietvakariuose esantis Sandanskis siūlo gausų sveikatingumo paslaugų pasirinkimą: čia veikia viešbučiai „Medite Spa Resort & Villas“ ir „Park Hotel Pirin“, kuriuose poilsiautojai gali mėgautis SPA procedūromis ir atsipalaidavimo programomis.

    Netoli Šiaurės Makedonijos ir Graikijos sienų įsikūręs Sandanskis turi apie 80 mineralinių šaltinių, kurių vandens temperatūra siekia nuo 42 iki 81 laipsnio. Miestas, veikiamas Viduržemio jūros klimato, siejamas su vandeniu, kuris, kaip tikima, gali padėti esant raumenų ir skeleto sistemos bei nervų sistemos sutrikimams, taip pat esant sąnarių ligoms.

    Istoriniuose pasakojimuose minima, kad trakiai, gyvenę dabartinės Bulgarijos teritorijoje prieš daugiau nei 4 tūkst. metų, buvo vieni pirmųjų, atradusių gydomąsias vandens savybes. Teigiama, jog dėl šios priežasties prie šaltinių kūrėsi tokie miestai kaip Sofija, Hisaras, Sandanskis ir Kjustendilas.

    Sveikatingumo turizmas pasaulyje laikomas itin pelninga sritimi – „Global Wellness Institute“ vertinimu, jo apimtis siekia 894 mlrd. JAV dolerių (apie 758,7 mlrd. eurų).

    Ką dar siūlo Bulgarija?

    Laikinoji turizmo ministrė taip pat pabrėžė, kad šalis vis labiau domina ir naujų rinkų keliautojus, kuriuos traukia Bulgarijos kultūriniai pasiūlymai.

    Šiemet jau išduota apie 12 tūkst. leidimų dirbti Bulgarijos turizmo sektoriuje. Palyginimui, per visus 2025 metus jų buvo išduota 24 tūkst.

    Planuojantiems atostogas Bulgarijoje šiais metais žadama gausi renginių programa: vyks kasmetinis Rožių festivalis, Vyšnių festivalis, taip pat įvairūs šokių bei folkloro muzikos renginiai.

    Bulgarijos turizmo ministerija 2026-uosius paskelbė Kultūrinio turizmo metais. Šis sprendimas siejamas su strategija skatinti keliones ištisus metus, atskleisti vietinį turizmo potencialą ir atliepti pasaulines tendencijas, kuriose vis labiau vertinamos autentiškos patirtys.

    Tarp svarbiausių prioritetų įvardijami sveikatingumo, gastronominis, kalnų, piligriminis ir prabangusis turizmas.

    Beveik trečdalį šalies teritorijos dengia kalnai, todėl žiemą čia galima slidinėti, o vasarą – leistis į žygius. Teigiama, kad vidutinio aukščio ir alpiniuose kurortuose slidinėjimo sezonas trunka apie 130 dienų per metus.

    Vis dėlto Bulgarija siekia pereiti prie keturių sezonų turizmo modelio: planuojama plėsti pasiūlą, į kurią patektų ir kalnų dviračių maršrutai, ir klimato terapija, taip pat numatomos investicijos į naują infrastruktūrą.

    2026 m. sausį Bulgarija tapo 21-ąja šalimi, įsivedusia eurą. Nors visuomenės reakcijos buvo įvairios, apžvalgininkai mano, kad bendra valiuta gali sustiprinti šalies patrauklumą turistams.

    „Tarptautiniams keliautojams, ypač atvykstantiems iš euro zonos rinkų, tokių kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir Beniliukso šalys, didžiausias pokytis yra paprastumas“, – teigė „Tourism and Society Think Tank“.

    „Atsisakius valiutos keitimo žingsnių ir susijusių mokesčių, kelionės tampa patogesnės, o „paslėptos išlaidos“, galinčios lemti krypties pasirinkimą, sumažėja“, – pridūrė organizacija.

  • Iraną sudrebinęs karas grasina skrydžiams: atskleidė, kur Europoje vasarą pigiausia traukiniu

    Iraną sudrebinęs karas grasina skrydžiams: atskleidė, kur Europoje vasarą pigiausia traukiniu

    Naftos kainų krizė, kilusi dėl karo Irane, šią vasarą kelia grėsmę skrydžių tvarkaraščiams. Dalis poilsiautojų dėl to vis dažniau svarsto keliones traukiniu – arba mišrų variantą, derinant traukinį su skrydžiais.

    Vis dėlto kyla klausimas: ar traukinys iš tiesų apsimoka? Analitiniame tyrime buvo palyginti kainų skirtumai keliuose populiariuose Europos maršrutuose.

    Vertinant kainas buvo pasirinkti tiesioginiai reisai su mažiausia kaina ir „protinga“ kelionės trukme – t. y. taip, kad laiko skirtumas tarp pigiausio ir brangiausio varianto neviršytų vienos valandos vienai kelionei.

    Taip pat atsižvelgta į išvykimo laiką: jis turėjo būti toks, kad keleiviai iki stoties galėtų nuvykti viešuoju transportu, nenaudodami automobilio – vadinasi, tuo metu viešasis transportas privalo veikti.

    Traukinys ar lėktuvas: kas patogiau ir pigiau panašiuose maršrutuose?

    Jungtinėje Karalystėje traukiniai išlieka itin brangūs. Maršrutu Londonas–Edinburgas, kuris paprastai trunka nuo 4 iki 4,5 val., bilietas į traukinį gali kainuoti apie 153 eurus. Tuo pat metu pigių skrydžių bendrovių bilietai į 1 val. 20 min. trunkantį skrydį gali siekti apie 53 eurus – tai beveik tris kartus pigiau.

    Vidutinė kaina už kilometrą šiame maršrute taip pat yra maždaug dvigubai didesnė nei kituose panašaus ilgio Europos maršrutuose.

    Pagal kainas antroje vietoje atsiduria Italija – vertinant maršrutą tarp dviejų didžiausių šalies miestų, Romos ir Milano. Kelionė greituoju traukiniu čia paprastai trunka apie 3 valandas.

    Šiame maršrute traukinio ir lėktuvo bilietų kainos dažnai supanašėja. Kartais skrydžiai kainuoja kiek daugiau nei traukiniai, ypač savaitgaliais – apie 93 eurus už skrydį ir apie 127 eurus už traukinį.

    Trečioje vietoje – Vokietija. Maršrute Berlynas–Miunchenas, kuris dažniausiai trunka kiek daugiau nei 4 valandas, kaina siekia apie 0,15 euro už kilometrą.

    Jei bilietai perkami maždaug prieš mėnesį, traukiniai vis dar būna šiek tiek pigesni nei lėktuvai: apie 91 eurą už traukinį, palyginti su maždaug 137 eurais už skrydį.

    Kelionėms, kai skubėti nereikia, patraukliai atrodo Prancūzija. Maršrutu Paryžius–Bordo (apie 2 val. 15 min.) kaina siekia maždaug 0,14 euro už kilometrą, o skrydis tuo pačiu laikotarpiu gali kainuoti bent tris kartus daugiau.

    Kainos konkurencingos ir kituose didžiuosiuose maršrutuose, pavyzdžiui, Paryžius–Lyonas ar Paryžius–Marselis. Prie to prisideda didelė konkurencija geležinkelių rinkoje, įskaitant privačius vežėjus, tokius kaip „Ouigo“ ar „Trenitalia“.

    Vis dėlto laikas turi reikšmės: kainos smarkiai svyruoja, o ankstyvas bilietų pirkimas ne visada garantuoja mažesnę kainą. Pavyzdžiui, tas pats maršrutas Paryžius–Bordo, bilietą perkant prieš tris mėnesius, gali kainuoti apie 50 eurų daugiau.

    Vienu geriausių pasiūlymų išsiskiria maršrutas Madridas–Barselona (apie 3 val. 15 min.): čia kaina už kilometrą siekia vos apie 0,13 euro, o skrydis tuo pačiu metu gali kainuoti daugiau nei dvigubai.

    Konkurencingos kainos fiksuojamos ir Graikijoje – maršrutu Salonikai–Atėnai bilietas kainuoja apie 69 eurus už maždaug 500 km kelionę, trunkančią kiek daugiau nei 5 valandas.

    Kiek lengva Europoje keliauti ir judėti traukiniais?

    Vertinant, kaip efektyviai Europoje galima keliauti traukiniais, galima remtis naujausia „Eurostat“ Europos transporto apžvalga. Joje teigiama, kad kelionės traukiniais žemyne iš tiesų yra palyginti patogios.

    Vidutinis geležinkelių tinklo tankis Europoje siekia apie 58 km bėgių kiekvienam 1 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijos.

    Ypač lengva keliauti traukiniu Šveicarijoje, Čekijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge – tai šalys, turinčios vieną plačiausių geležinkelių tinklų Europoje.

    Vokietija taip pat yra tarp šalių, kuriose per pastarąjį dešimtmetį tinklas plėtėsi sparčiausiai – maždaug 6 km kiekvienam 1 tūkst. kv. km sausumos teritorijos.

    Tuo metu Norvegija, Graikija ir Suomija pagal geležinkelių tinklo tankį rikiuojasi sąrašo apačioje: čia jis siekia mažiau nei 20 km. Todėl nestebina, kad Graikija yra ES šalis, kurios gyventojai traukiniais keliauja mažiausiai – vidutiniškai apie 70 km per metus šalies viduje.

    Kurie europiečiai traukiniais keliauja daugiausia?

    ES mastu apie 95 proc. viso geležinkelių srauto sudaro vidaus kelionės.

    Didžiausias geležinkelių „judėjimo centras“ yra centrinė–vakarinė Europos ašis. Pagal „Eurostat“ duomenis, daugiausia kilometrų traukiniais nuvažiuoja Austrijos, Vengrijos ir Prancūzijos keleiviai – apie 1 400–1 500 km per metus.

    Vidutinis ES gyventojas per metus traukiniais nuvažiuoja apie 1 000 km. Bendras nuvažiuotų kilometrų skaičius siekia 443 mlrd. – tai prilygtų maždaug 500 kelionių pirmyn ir atgal tarp Žemės ir Jupiterio.

    Jungtinės Karalystės duomenys į „Eurostat“ ataskaitą neįtraukti, tačiau vidurkis ten panašus į ES. Vis dėlto geležinkelių srautai daugiausia koncentruojasi Londone ir pietryčiuose, remiantis „Office of Rail and Road“ 2025 metų statistika.