CP v2

Blog

  • Į arbatą berkite ne cukrų: šis vaisius gali pagreitinti medžiagų apykaitą ir padėti širdžiai

    Į arbatą berkite ne cukrų: šis vaisius gali pagreitinti medžiagų apykaitą ir padėti širdžiai

    Daugeliui rytas ar vakaras neįsivaizduojamas be puodelio karštos arbatos – juodos, žalios ar vaisinės. Vis dėlto neretai į ją, beveik automatiškai, įdedama cukraus. Taip per dieną galima suvartoti nemažai vadinamųjų tuščių kalorijų, nes viena arbatinio šaukštelio porcija dažnai virsta penkiomis ar šešiomis. Norint saldumą išlaikyti, bet rinktis sveikesnį kelią, verta pagalvoti apie natūralias alternatyvas, pavyzdžiui, vaisius.

    Viena iš dažniausiai minimų cukraus pakaitalų arbatą gardinant – spanguolės. Nors jų skonis gana rūgštokas, su arbatos aromatu jos dera itin gerai, o gėrimas tampa sodresnis ir gaivesnis.

    Spanguolės dažnai siejamos su padažais prie mėsos ar šventiniais patiekalais, tačiau kaip priedas prie arbatos jos vis dar nepelnytai nuvertinamos. Šios uogos vertinamos dėl jose esančių biologiškai aktyvių medžiagų, ypač polifenolių.

    Spanguolėse esančios medžiagos gali prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos būklės: padėti palaikyti normalų kraujospūdį, palankiau veikti cholesterolio balansą (didinti DTL ir mažinti MTL) bei stiprinti kraujagysles. Tai siejama su bendra geresne širdies veikla.

    Šios uogos gerai žinomos ir dėl poveikio šlapimo takų sveikatai. Jose esantys proantocianidinai gali trukdyti bakterijoms prikibti prie šlapimo pūslės sienelių, todėl sumažėja infekcijų rizika. Taip pat minimas galimas poveikis virškinimo sistemai – spanguolės gali apsunkinti bakterijų įsitvirtinimą skrandyje, o burnos ertmėje – mažinti bakterijų prisitvirtinimą prie dantų, taip prisidedant prie ėduonies ir dantenų ligų prevencijos.

    Spanguolės siejamos ir su nauda virškinimui: jos gali padėti palaikyti žarnyno mikrofloros atsikūrimą, o antioksidantai laikomi svarbiais kepenų apsaugai nuo žalingų veiksnių. Be to, uogose esantys antioksidantai prisideda prie lėtesnių senėjimo procesų, o vitaminas C gali skatinti kolageno gamybą, reikalingą odos elastingumui.

    Vis dėlto svarbu žinoti, kad džiovinant spanguoles netenkama didelės dalies vitaminų, nors kitos maistinės medžiagos, pavyzdžiui, kalis ir kalcis, išlieka. Todėl, jei tik įmanoma, geriau rinktis šviežias arba šaldytas uogas.

    Kaip spanguoles naudoti vietoje cukraus?

    Geriausia rinktis šviežias arba šaldytas spanguoles. Kelias uogas galima lengvai sutrinti šakute puodelio ar stiklinės dugne ir užpilti maždaug 80 laipsnių C temperatūros vandeniu – taip mažiau nukenčia karščiui jautrus vitaminas C. Uogas taip pat galima tiesiog įmesti į šiltą arbatą ir kelioms minutėms palaikyti uždengus.

    Džiovintas uogas patariama vartoti saikingiau, nes daugelis jų būna papildomai pasaldintos. Jei vis dėlto renkatės džiovintas spanguoles, vertėtų ieškoti variantų be pridėtinio cukraus ir skonio stipriklių.

    Dar viena alternatyva – 100 proc. spanguolių sultys (ne gėrimai ir ne nektarai). Pakanka šaukšto į jau šiek tiek atvėsusią arbatą.

    Nors daugumai žmonių spanguolės yra saugios, kai kurioms grupėms reikėtų atsargumo. Pirmiausia tai asmenys, vartojantys kraują skystinančius vaistus – spanguolėse esantis vitaminas K gali sąveikauti su kai kuriais preparatais (pavyzdžiui, varfarinu) ir silpninti jų poveikį. Dėl šios priežasties, prieš dažniau vartojant spanguoles, verta pasitarti su gydytoju.

    Spanguolėse taip pat yra nemažai oksalatų – junginių, kurie gali jungtis su kalciu. Ilgą laiką vartojant didelius spanguolių sulčių kiekius, kai kuriems žmonėms tai gali didinti inkstų akmenų susidarymo riziką.

    Be to, spanguolėse yra salicilo rūgšties, todėl aspirinui jautrūs ar jam alergiški asmenys gali panašiai reaguoti ir į spanguoles. Atsargesnės turėtų būti ir nėščios bei krūtimi maitinančios moterys, taip pat žmonės, turintys jautrų skrandį.

    Šaltiniai: webmd.com, fdc.nal.usda.gov, ncez.pzh.gov.pl

  • Valgyti vaisius vakare – klaida? Dietologė paaiškino, kada jie tikrai kenkia ir kam

    Valgyti vaisius vakare – klaida? Dietologė paaiškino, kada jie tikrai kenkia ir kam

    Mitybos rekomendacijos ir „sveikos mitybos“ naujienos šiandien keičiasi itin greitai. Dar visai neseniai buvo populiaru kasdien gerti vandenį su citrina – būtinai nevalgius – ir vakarieniauti ne vėliau kaip 18 valandą. Dalis tokių įsitikinimų jau seniai paneigti, o vis daugiau specialistų akcentuoja sveiką protą, saiką ir įvairovę.

    Vis dėlto viena tema iki šiol kelia daug klausimų – vaisiai. Ar juos galima valgyti po pietų, pavakariams ar vakarienei? O gal geriau nevartoti kasdien?

    Vaisiai žmogaus mityboje yra nuo seniausių laikų. Juos galima vadinti natūraliu saldumynu, kurį suteikė gamta. Skirtingai nei žmogaus sukurti perdirbti saldumynai, vaisiai turi daug naudingų savybių, o jų vartojimas gali daryti įtaką tiek organizmo veiklai, tiek išvaizdai.

    Nors tyrimai rodo, kad vaisiai gali ir net turėtų būti sveikos mitybos dalis, jiems vis dar priskiriama įvairių kaltinimų. Dalis žmonių girdi prieštaringas žinutes, esą vaisiai – tai „paprastųjų cukrų bomba“, galinti didinti uždegiminius procesus ir prisidėti prie įvairių ligų.

    Į dažniausiai pasitaikančius klausimus apie vaisių vartojimą atsakė ilgametę patirtį turinti dietologė Dominika Hatala, socialiniuose tinkluose kurianti turinį „Dietetyk powszechny“ ir konsultuojanti nuotolinėje mitybos konsultacijų praktikoje.

    Žmonės, siekiantys mažinti svorį ar rūpintis savijauta, neretai vaisius riboja iki minimumo arba jų atsisako visai. Vis dar gajus įsitikinimas, kad dėl fruktozės vaisiai gali skatinti svorio augimą, bloginti medžiagų apykaitą, sukelti insulino šuolius ir didinti atsparumo insulinui bei II tipo diabeto riziką.

    Tačiau, kalbant apie svorio pokyčius, svarbiausia yra bendras per dieną suvartojamų kalorijų kiekis, o ne atskiri produktai. Teoriškai galima maitintis daugiausia vaisiais ar net perdirbtais saldumynais ir vis tiek liesėti, jei išlaikomas neigiamas kalorijų balansas. Visgi toks kelias nerekomenduojamas, nes didėja maistinių medžiagų trūkumo ir prastesnių sveikatos rodiklių rizika.

    Subalansuotoje mityboje, kurioje dominuoja baltymais turtingi produktai, sveikieji riebalai ir sudėtiniai angliavandeniai, vietos vaisiams tikrai atsiranda. Be to, kai kurie vaisiai organizmui yra ypač vertingi.

    Vieni naudingiausių – uoginiai vaisiai. Juose gausu priešuždegimiškai veikiančių antioksidantų (ypač antocianinų), polifenolių, vitaminų ir mineralų. Taip pat verta prisiminti ir įprastus obuolius, kriaušes ar slyvas – tai puikus tirpiojo skaidulinio pluošto (pektino) šaltinis, padedantis virškinimo sistemai.

    Vis dėlto dietologai atkreipia dėmesį į vieną svarbų niuansą: vaisiai yra vertingiausi tuomet, kai valgomi visi, o ne sutrinti į tyres, glotnučius ar išspausti į sultis. Net ir be pridėtinio cukraus pagaminti produktai po apdorojimo praranda dalį naudingų medžiagų. Gaminant sultis ar tyreles suardoma vaisiaus ląstelių struktūra, o skaidulos neretai pašalinamos beveik visiškai. Dėl to gauname vadinamųjų laisvųjų cukrų, kurie pasisavinami gerokai greičiau, be to, sultis lengva išgerti kelias stiklines, kai tuo tarpu tiek pat vaisių suvalgyti būtų kur kas sunkiau.

    Kitas dažnas klausimas – vaisiai popiet ir vakare. Dalis žmonių jų atsisako net po 12 valandos dienos, manydami, kad taip „saugo“ figūrą. Tačiau vis daugiau specialistų pabrėžia, kad vaisių valgymo laikas dažniausiai nėra lemiamas.

    „Daugumai sveikų žmonių vaisių vartojimas po pietų ar vakare nėra žalingas. Medžiagų apykaita stebuklingai neišsijungia po 18:00, o organizmui ir toliau reikia skaidulų, vitaminų bei antioksidantų. Vaisiai gali būti puiki, palyginti mažai kaloringa alternatyva perdirbtiems saldumynams, kurių noras dažnai sustiprėja būtent dienos pabaigoje“, – aiškino dietologė Dominika Hatala.

    Taigi, valgomi visi vaisiai gali būti sveikas užkandis ar patiekalų dalis. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi gali jais mėgautis be jokių ribų. Sveikiems žmonėms svarbiausi išlieka saikas ir sveikas protas, tačiau turint tam tikrų ligų ar negalavimų, vaisių kiekį ir vartojimo ypatumus gali tekti aptarti individualiai.

    Renkantis, kokius vaisius valgyti dažniau, galima vadovautis paprasta taisykle – rinktis tuos, kurie labiausiai patinka. Pravartu remtis sezoniniais vietinių ūkininkų produktais, tačiau ir egzotiniai vaisiai gali būti vertingas mitybos papildymas. Pavyzdžiui, kivis gali padėti žarnyno peristaltikai, prisidėti prie imuniteto ir palengvinti užmigimą. Ananasai, vartojami reguliariai, siejami su priešuždegiminiu poveikiu ir geresne odos išvaizda. O granatai gali prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligų prevencijos.

    Kasdien rinktis vaisius vietoj itin perdirbtų užkandžių daugeliui žmonių yra viena paprasčiausių ir veiksmingiausių investicijų į sveikatą.

  • Pamirštas virtuvės aliejus, kuris gali padėti širdžiai ir skrandžiui: kam jis tinka

    Pamirštas virtuvės aliejus, kuris gali padėti širdžiai ir skrandžiui: kam jis tinka

    Moliūgų sėklų aliejus – vienas vertingiausių augalinių riebalų, nuo seno naudotas tiek virtuvėje, tiek natūralioje sveikatos profilaktikoje. Dėl savo universalių savybių jis gali praturtinti kasdienį racioną, o taip pat būti naudingas odos ir plaukų priežiūrai. Kuo jis išsiskiria ir kam ypač verta juo pasidomėti?

    Dėl plačių panaudojimo galimybių moliūgų sėklų aliejus laikomas paprastu ir natūraliu būdu papildyti mitybą vertingomis medžiagomis. Tačiau svarbu rinktis tik kokybišką produktą – nerafinuotą, spaustą šaltuoju būdu. Tokios formos aliejus dažniausiai turi lengvą riešutinį skonį ir būdingą spalvą – žalsvą su auksiniu atspalviu.

    Šis aliejus vertinamas dėl didelio nesočiųjų riebalų rūgščių kiekio, taip pat vitaminų A, E ir K. Jame yra ir mineralų, pavyzdžiui, cinko bei magnio. Toks derinys siejamas su antioksidaciniu poveikiu, padedančiu saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Reguliarus vartojimas gali padėti palaikyti širdies veiklą ir palankiai veikti cholesterolio rodiklius. Taip pat minimas teigiamas poveikis šlapimo sistemai bei organizmo apsivalymo procesams. Tiesa, nors liaudies medicinoje šiam aliejui priskiriamas poveikis kovojant su parazitais virškinamajame trakte, šiuolaikinė medicina to nepatvirtina.

    Įtraukus moliūgų sėklų aliejų į kasdienę mitybą, nauda gali pasireikšti keliose srityse. Visų pirma jis dažnai pasirenkamas, kai norima palengvinti virškinimo sistemos darbą: gali padėti žarnyno peristaltikai ir maistinių medžiagų įsisavinimui. Tai gali būti geras žingsnis formuojant sveikesnius mitybos įpročius, ypač jei pastaruoju metu mityba nebuvo pati subalansuotiausia.

    Ne mažiau svarbus ir magnio kiekis – tai viena reikšmingiausių medžiagų normaliai nervų sistemos veiklai. Dėl to šis aliejus neretai siejamas su mažesniu nuovargiu ir įtampa, tad gali būti aktualus tiems, kuriems kasdien pristinga energijos.

    Moliūgų sėklų aliejus rekomenduojamas žmonėms, kurie nori kasdien natūraliai paremti organizmą. Jo sudėtis siejama su imuninės sistemos stiprinimu. Taip pat jis dažnai minimas kaip tinkamas pasirinkimas vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrams dėl galimai palankaus poveikio prostatai.

    Jis gali būti naudingas ir intensyvų gyvenimo būdą gyvenantiems žmonėms – dirbantiems fizinį darbą, dažnai keliaujantiems ar aktyviai sportuojantiems, kai organizmui prireikia papildomos mitybinės paramos.

    Šis virtuvės produktas neretai rekomenduojamas ir turintiems odos problemų. Išoriškai moliūgų sėklų aliejus naudojamas, pavyzdžiui, įmaišant jį į kremus ar kūno losjonus.

    Be to, jis laikomas natūraliu sąjungininku silpniems, lūžinėjantiems plaukams. 2021 m. „Journal of Cosmetic Dermatology“ publikuotame tyrime nurodoma, kad reguliarus moliūgų aliejaus naudojimas gali būti pagalbinė priemonė gydant moterų androgeninę alopeciją. Kasdienėje plaukų priežiūroje siūloma įlašinti kelis lašus aliejaus į mėgstamą šampūną, kondicionierių ar kaukę.

    Nors privalumų daug, šį aliejų svarbu vartoti tinkamai. Moliūgų sėklų aliejus netinka kepimui – jį reikėtų naudoti tik šaltą: gardinti salotas, daržovių mišraines ar jau išvirtas daržoves.

    Taip pat juo galima pagardinti trintas sriubas baigus terminį apdorojimą arba užpilti ant duonos ir skrebučių vietoj storos sviesto sluoksnio.

  • Pirmosios lietuviškos braškės jau parduotuvėse: triukai, kaip neatiduoti pinigų už importą

    Pirmosios lietuviškos braškės jau parduotuvėse: triukai, kaip neatiduoti pinigų už importą

    Į parduotuves, turgus ir pakeles jau atkeliavo pirmosios šių metų lietuviškos braškės. Augintojai jas užaugino specialiuose šiltnamiuose ir tuneliuose, pasitelkdami dirbtinį apšvietimą. Nors tokios uogos dažnai neprilygsta laukuose, saulėje sunokusioms braškėms, vis tiek neretai būna malonesnio skonio nei atvežtinės iš Maroko, Graikijos ar Ispanijos.

    Tačiau pasitaiko atvejų, kai importuotos braškės supakuojamos taip, tarsi būtų lietuviškos. Todėl verta žinoti kelis požymius, kurie padeda atskirti vietinę produkciją nuo atvežtinės.

    Braškių sezonas trumpas, todėl šios uogos yra vienos laukiamiausių. Lietuviškos veislės dažniausiai pasižymi minkštumu, saldumu ir ryškiu aromatu. Pavasario pradžioje užaugintos šiltnaminės braškės ne visada tokios intensyvaus skonio kaip laukuose sunokusios, tačiau jų pranašumas – šviežumas. Jos į prekybą dažniausiai patenka netrukus po skynimo ir paprastai nereikalauja priemonių, kurios prailgina galiojimą ilgo transporto metu.

    Vienas svarbiausių vizualinių skirtumų – spalva. Lietuviškos braškės dažniausiai būna ryškiau raudonos, nes skynimui pasirenkamos tik gerai sunokusios uogos. Tuo tarpu iš Maroko, Graikijos ar Ispanijos atvežamos braškės neretai skinamos anksčiau, kad atlaikytų ilgą kelią, todėl gali būti šviesesnės. Importuotos uogos dažnai atrodo didesnės, kietesnės ir labiau blizga, tačiau jų aromatas ir skonis gali būti silpnesni.

    Lengviausia atpažinti pagal kotelį. Lietuviškų braškių taurėlapiai ir kotelis paprastai būna švieži, žali, elastingi ir tvirtai prigludę prie uogos. Importuotose braškėse koteliai gali būti apvytę, kartais net pradėję atsiskirti. Švelniai pajudinus kotelį, dažnai galima užuosti kvapą: saldus, intensyvus aromatas paprastai išduoda, kad uoga skinta neseniai.

    Ankstyvą pavasarį braškių kainos išlieka aukštos – jos siekia apie 8–10 eurų už kilogramą. Taip yra todėl, kad šiltnamių derliaus kiekiai riboti, o auginimo sąnaudos didesnės. Vis dėlto akcijų pasitaiko, ypač didžiuosiuose prekybos tinkluose. Importuotos braškės paprastai kainuoja gerokai mažiau – maždaug 3–4 eurus už kilogramą.

  • Išbandysi kartą ir bulvių taip nebekepsi: prancūziškas apkepas skanesnis už bulvytes

    Prancūziškas bulvių apkepas įrodo, kad paprastumas gali skambėti prabangiai. Pakanka kelių ingredientų, kad pagamintumėte kremiškos tekstūros, švelnaus aromato ir auksinės, traškios plutelės patiekalą. Šis klasikinis, prancūzų virtuvės įkvėptas apkepas sėkmingai pakeis įprastus garnyrus prie pietų. Jei ieškote idėjos kažkam ypatingam, bet nesudėtingam, šis pasirinkimas pataikys tiesiai į dešimtuką.

    Iš pirmo žvilgsnio tai tik bulvės, grietinėlė ir sūris. Tačiau tinkamos proporcijos ir paruošimo būdas lemia, kad galutinis rezultatas maloniai nustebina ir skoniu, ir tekstūra. Svarbiausia bulves supjaustyti itin plonais, beveik permatomais griežinėliais. Taip kepdamos jos tolygiai suminkštėja, sugeria grietinėlę ir tampa aksominės bei švelnios.

    Didesnio riebumo grietinėlė suteikia patiekalui sodrumo ir kremiškumo, o sviestas subtiliai paryškina bendrą skonį. Ne mažiau svarbus ir sūris – geriausia rinktis tokį, kuris gerai tirpsta ir lengvai apskrunda, suformuodamas ant viršaus auksinį, apetitą keliantį sluoksnį. Būtent kontrastas tarp minkšto vidurio ir traškios plutelės dažnai paverčia šį apkepą mėgstamu nuo pirmo kąsnio.

    Šis prancūziškas bulvių apkepas tiks ir kaip garnyras prie mėsos, ir kaip savarankiškas patiekalas. Paruošimas nereikalauja sudėtingų technikų – prireiks tik šiek tiek kantrybės ir kruopštumo.

    Ingredientai:

    Bulvės, grietinėlė, sūris, sviestas.

    Paruošimo būdas:

    Bulves supjaustykite labai plonais griežinėliais, sudėkite į kepimo indą, užpilkite grietinėle, ant viršaus uždėkite sviesto gabalėlių ir užbarstykite sūrio. Kepkite, kol bulvės suminkštės, o paviršius gražiai apskrus.

    Nors šis patiekalas gali priminti ištaigingą virtuvę, prancūzišką bulvių apkepą be vargo pasigaminsite namuose. Jis sotus, šildantis ir itin universalus: tiks pietums, vakarienei ar net vaišėms susitikus su draugais.

    Be to, bulvės yra kalio ir energijos šaltinis, o kartu su grietinėlės ir sūrio riebalais sukuria patiekalą, kuris ilgai suteikia sotumo jausmą. Receptą lengva pritaikyti pagal skonį – galite įdėti česnako, muskato riešuto ar šviežių žolelių ir suteikti apkepui savitą charakterį.

  • Pamiršk sunkų bigosą: prie pietų patiek jaunus kopūstus su krapais – lengva ir be galo skanu

    Jei ieškote lengvo, bet kartu sotaus garnyro pietums, puikiai tiks pakepinti jauni kopūstai su krapais. Šis paprastas, naminis klasikas vėl grįžta į šiuolaikinę virtuvę, nes dera švelnus jaunų kopūstų skonis, apskrudintos šoninės aromatas ir krapų gaiva. Šiame variante jauni kopūstai primena močiutės virtuvę, tačiau pagaminsite greičiau ir lengviau nei tradicinius, sunkesnius kopūstų patiekalus.

    Pakepinti jauni kopūstai ypač tinka pavasario ir vasaros sezonui, kai daržovės būna sultingiausios ir minkščiausios. Skirtingai nei ilgai troškinami, sunkūs patiekalai, čia svarbiausia greitis ir šviežumas. Kopūstams nereikia ilgo troškinimo, todėl jie išlaiko maloniai salstelėjusį skonį ir gerą tekstūrą.

    Šioje versijoje pagrindinį skonio gylį sukuria šoninė ir svogūnas, o krapai suteikia lengvumo ir šviežumo. Viską sujungia lengvas užtrintas padažas, kuris padeda išgauti idealią konsistenciją: kopūstai nebūna vandeningi, bet kartu neatrodo ir pernelyg riebūs ar sunkūs.

    Nors receptas paprastas, galutinį rezultatą lemia kelios detalės. Tinkamai apkepinta šoninė, tiksliai parinktas vandens kiekis ir gerai paruošta užtirštinimo dalis užtikrina, kad patiekalas bus išskirtinai skanus.

    Ingredientai:

    Gaminimo eiga:

    Šis patiekalas vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės vertės. Jauni kopūstai yra lengvai virškinami, turi daug vitamino C ir skaidulų, kurios padeda virškinimui. Krapai taip pat palankiai veikia virškinimo sistemą, o svogūnas ir šoninė suteikia sodrumo, nenaudojant didelio kiekio riebalų.

    Verta pabrėžti, kad pakepinti jauni kopūstai puikiai dera su bulvėmis, mėsa, o prireikus gali tapti ir savarankišku, lengvu pietų patiekalu. Tai klasika, kuriai nereikia didelės kulinarinės patirties, o rezultatas visada sukuria jaukų „namų maisto“ įspūdį.

  • Olandų triukas su maltiniais: paprastas ingredientas pakeičia skonį neatpažįstamai

    Slavink – vienas iš tų patiekalų, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo žadantys kulinarinę revoliuciją, tačiau gali nustebinti jau po pirmo kąsnio. Olandų virtuvėje slavink yra toks pat įprastas, kaip Lietuvoje klasikiniai maltiniai, tačiau jo paslaptis slypi paprastame, nors ir genialiai veikiančiame priede – šoninės juostelėje, kuri įprastą mėsą paverčia sultingu, aromatingu ir intensyvaus skonio patiekalu.

    Nors slavink kilęs iš Nyderlandų virtuvės, jo populiarumą lemia universalus paprastų ingredientų derinys. Viduje – įprasta maltos mėsos masė, dažniausiai kiaulienos ir jautienos mišinys, pagardintas taip, kaip ruošiami naminiai kotletai. Tai, kas išskiria slavink, – plonas šoninės gabalėlis, kuriuo apvyniojama mėsos porcija.

    Terminio apdorojimo metu vyksta procesai, turintys didelę reikšmę skoniui ir patiekalo tekstūrai. Šoninės riebalai pamažu tirpsta, drėkina mėsą ir saugo ją nuo išsausėjimo. Tuo pat metu paviršiuje vyksta Mailardo reakcija – būtent ji suteikia apetitą keliančią, lengvai traškią plutelę ir sodrų, keptą aromatą.

    Mitybos požiūriu tai nėra „fit“ pasirinkimas, tačiau subalansuotoje mityboje slavink gali būti baltymų ir energijos šaltinis. Svarbiausia – kokybiški ingredientai ir saikinga porcija. Tuomet patiekalas gali tapti sočių namų pietų dalimi, nepaliekant nemalonaus sunkumo jausmo.

    Sėkmingo slavink paslaptis prasideda dar prieš kepimą. Esminiai dalykai – gerai pagardinta malta mėsa ir tinkama įdaro konsistencija. Masė turėtų būti elastinga, bet ne sausa – tai užtikrina, kad iškepusi ji išliks sultinga.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

  • Japonai ją naudoja jau 400 metų: užtenka žiupsnelio, kad patiekalas pasikeistų neatpažįstamai

    „Shichimi Togarashi“ – japoniškas „septynių skonių“ prieskonių mišinys. Pagrindinis jo ingredientas – čili. Be to, dažniausiai į sudėtį įeina džiovintos ir sumaltos mandarinų žievelės, juodasis sezamas, sansho pipirai, kanapių bei aguonų sėklos ir nori (sumalti jūros dumbliai). Priklausomai nuo gamintojo, kai kuriuos komponentus gali pakeisti baltasis sezamas, imbieras ar shiso (pachnotkė).

    Mišinys yra aštrus, todėl suteikia patiekalams ryškesnio „karščio“. Vis dėlto, palyginti su vien čili, „Shichimi Togarashi“ skonis laikomas gilesniu ir aromatingesniu. Skirtingos versijos gali šiek tiek skirtis aštrumu – tai priklauso nuo naudotos čili rūšies. Jose taip pat juntamos rūgštelės, saldumo, kartumo ir sūrumo natos.

    Prieskonių mišinio istorija siekia XVII amžių. Teigiama, kad jį 1625 metais sukūrė prekybininkas Tokuemonas, pasitelkęs žolininkų ir vaistininkų patarimus. Iš pradžių mišinys buvo skirtas ne tik skoniui, bet ir savijautai gerinti, o per kelis šimtmečius tapo tvirta Japonijos kulinarinės tradicijos dalimi.

    Japonijoje „Shichimi Togarashi“ dažniausiai beriama į sriubas, mėsos patiekalus ir makaronus. Ji suteikia papildomo aromato ir aštrumo tokioms sriuboms kaip ramenas, soba, miso ar udonas. Taip pat naudojama kaip pabarstas šiltų ir šaltų makaronų patiekaluose, tačiau čia svarbu nepadauginti. Mišinys dažnai minimas ir kaip svarbi yakisobos dalis – tai kvietinių makaronų patiekalas, patiekiamas su saldžiarūgščiu ir pikantišku padažu, daržovėmis, mėsa, žuvimi bei dumbliais.

    Šiais prieskoniais gardinama ir mėsa, ypač kepta ant grotelių, pavyzdžiui, vištiena. Vienas žinomiausių pavyzdžių – yakitori, ant grotelių kepti iešmeliai. Mišinys tinka ir subtilesniems patiekalams, pavyzdžiui, su jūros gėrybėmis, taip pat gerai dera su soja. Jis naudojamas ir edamame užkandžiui – jaunoms sojų pupelėms, kurios dažniausiai papildomai apibarstomos druska.

    „Shichimi Togarashi“ galima pritaikyti ir kitose virtuvėse, įskaitant lietuvišką. Ypač rekomenduojama šį mišinį naudoti patiekaluose su ankštinėmis daržovėmis – jis paryškina pikantiškumą ir sumažina vadinamąjį „miltinį“ poskonį. Be to, tai tinkamas pasirinkimas aštresniems padažams ir troškiniams.

    Kaip ir Japonijoje, šiuo mišiniu galima gardinti ant grotelių keptą mėsą bei daržoves, taip pat naudoti kaip pagrindą mėsos marinatams. Nedidelis kiekis gali pagyvinti ir sultinį. Kai kuriais atvejais jis gali pakeisti pipirus, o dar vienas praktiškas panaudojimas – įmaišyti į maltą mėsą, iš kurios formuojami burgerių kotletai.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: aštrūs prieskoniai, įskaitant „Shichimi Togarashi“, naudojami saikingai – dažniausiai užtenka žiupsnelio, nes kitaip jie gali užgožti kitus skonius. Į marinatus paprastai dedama daugiau nei į sriubas ar padažus. Jei įmanoma, karštiems patiekalams šį mišinį verta berti prieš pat patiekiant – taip geriau išsilaiko aromatas ir, kaip teigiama, kai kurios naudingos savybės, siejamos su priešuždegiminiu poveikiu, medžiagų apykaitos skatinimu ar cholesterolio mažinimu.

    „Shichimi Togarashi“ galima rasti didesniuose prekybos centruose, prieskonių lentynose arba skyriuose, skirtuose pasaulio virtuvėms. Taip pat šis mišinys plačiai parduodamas internetu įvairiose prieskonių ir maisto produktų parduotuvėse.

  • Tiksliausias visatos plėtimosi matavimas patvirtino: kosmologijoje – rimta krizė

    Tiksliausias visatos plėtimosi matavimas patvirtino: kosmologijoje – rimta krizė

    Naujausias ir tiksliausias iki šiol visatos plėtimosi greičio matavimas rodo, kad kosmologijoje susiformavo reali ir rimta problema.

    Tarptautinė „H0DN Collaboration“ – bendru sutarimu parengusi ataskaitą apie Hablo konstantą – iš naujo sukalibravo kosminės plėtros matavimo „žymeklius“ ir sukūrė sistemą, leidžiančią nustatyti vietinės, mums artimesnės visatos plėtimosi greitį. Remiantis šiuo darbu, Hablo konstanta vietinėje visatoje siekia 73,5 kilometro per sekundę megaparsekui, o rezultato patikimumas įvertintas 7 sigmomis.

    Problema ta, kad nepriklausomi matavimai, atlikti ankstyvosios, labai tolimos visatos kontekste, nuosekliai pateikia kitą reikšmę – apie 67,24 kilometro per sekundę megaparsekui. Naujausi bandymai šių dviejų rezultatų nesuartino, todėl neatitikimas, vadinamas Hablo įtampa, išlieka.

    Visata atsirado maždaug prieš 13,8 mlrd. metų ir nuo to laiko nuolat plečiasi. Plėtimosi spartą apibūdina Hablo konstanta, žymima H0 – vienas svarbiausių dydžių, padedančių suprasti mus supančią kosminę sandarą.

    Hablo konstanta leidžia skaičiuoti visatos amžių ir dydį, padeda vertinti paslaptingos tamsiosios energijos, skatinančios plėtrą, poveikį, taip pat yra būtina nustatant tarpgalaktinius atstumus.

    Tačiau būtent čia ir prasideda sunkumai. Astronomai turi kelias labai tikslias priemones H0 nustatyti, bet skirtingais būdais gautos reikšmės priklauso nuo to, ar kalbame apie vietinę, ar apie ankstyvąją visatą.

    Metodai, taikomi neseniai ir palyginti netoli esančiai visatai, pateikia gana suderintus rezultatus – maždaug 72–74 kilometrai per sekundę megaparsekui. Tuo metu ankstyvosios, tolimos visatos matavimai taip pat tarpusavyje dera, bet „sukasi“ apie 67–68 kilometrus per sekundę megaparsekui.

    Šių dviejų epochų suderinti nepavyksta, o tai leidžia manyti, kad trūksta svarbios grandies mūsų supratime. Šis neatitikimas ir vadinamas Hablo įtampa.

    „H0DN Collaboration“ problemą nagrinėjo sutelkdama dėmesį į vietinę visatą. Matavimams artimoje kosminėje aplinkoje astronomai remiasi vadinamosiomis kosminių atstumų kopėčiomis: kiekviena „pakopa“ reiškia skirtingą atstumo nustatymo techniką.

    Pirmoji pakopa – paralaksas, t. y. regimas tolimų objektų padėties poslinkis, kai į juos žiūrima iš skirtingų stebėjimo taškų. Žemei judant aplink Saulę, žvaigždžių paralaksas leidžia apskaičiuoti, kaip toli jos yra.

    Antroji pakopa – žinomo ryškio žvaigždės, pavyzdžiui, cefeidės. Trečioji pakopa – Ia tipo supernovos, kurių ryškio pikas yra pakankamai gerai žinomas.

    Viena iš galimų Hablo įtampos priežasčių – klaida vienoje iš šių „kopėčių“ pakopų, kuri vėliau būtų persinešusi į galutinį rezultatą. Siekdami tai patikrinti, mokslininkai vietoj „kopėčių“ sukūrė atstumų tinklą – sistemą, sudarytą iš daugybės persidengiančių atstumo matavimo metodų.

    Į šį tinklą įtrauktos cefeidės, raudonųjų milžinių šakos viršūnės metodas, Miros kintamosios žvaigždės, megamazeriai, Ia ir II tipo supernovos, paviršinio ryškio fluktuacijos, Tully–Fisherio sąryšis bei vadinamoji fundamentali plokštuma.

    Visi šie metodai leidžia tiksliai matuoti atstumus iki netolimų žvaigždžių ir galaktikų, o dalis jų tarpusavyje persidengia. Apjungtas vietinių atstumų tinklas rodo, kad vietinė Hablo konstantos reikšmė yra 73,5 kilometro per sekundę megaparsekui.

    Esminis aspektas – rezultatai buvo nuodugniai patikrinti. Tyrėjai paeiliui „išimdavo“ atskirus metodus ir teleskopus, siekdami įvertinti, ar tai reikšmingai pakeistų galutinę reikšmę. Jei taip būtų nutikę, tai galėtų rodyti konkretaus metodo trūkumus.

    Be to, buvo bandyta naudoti skirtingus duomenų rinkinius ir keisti prielaidas, kuriomis remiasi analizė. Vis dėlto galutinis skaičius beveik nesikeitė. Pasak autorių, tai – griežčiausias vietinės H0 reikšmės patikrinimas iki šiol, atlaikęs visus „streso testus“.

    Tačiau tolimosios visatos H0 matavimai taip pat laikomi patikimais ir nuosekliai išlieka apie 67 kilometrus per sekundę megaparsekui.

    Pastaraisiais metais dalis bandymų buvo skirti Hablo įtampą paaiškinti prielaidomis, kad kažkur slypi matavimo klaida. Dažnai tarp dviejų pasirinkimų – žmogaus klaidos ar naujos fizikos – pirmasis atrodo labiau tikėtinas.

    Vis dėlto naujasis tyrimas, pasak autorių, rodo, kad problema greičiausiai yra reali ir jai išspręsti gali prireikti naujos fizikos arba gilesnio ankstyvosios visatos išvadų pervertinimo.

    „Užuot vien tik ribojęs tamsiosios energijos modelius, kaip buvo tikėtasi prieš dešimtmetį, išaugęs H0 tikslumas dabar atskleidžia platesnį neatitikimą standartinėje kosmologinėje sistemoje ir sustiprina argumentus, kad reikalinga nauja fizika arba nuodugnesnis ankstyvosios visatos išvadų peržiūrėjimas“, – rašo „H0DN Collaboration“.

    „Kintantis H0 vaidmuo jau pakeitė mūsų supratimą apie tiksliąją kosmologiją, o ateityje gali laukti dar daugiau netikėtumų“, – priduria tyrėjai.

    Mokslinis straipsnis publikuotas žurnale Astronomy & Astrophysics.

  • Medikai šokiruoti: oficialiai pripažintas 5 tipo diabetas – gali būti milijonams, bet dažnai nepastebimas

    Medikai šokiruoti: oficialiai pripažintas 5 tipo diabetas – gali būti milijonams, bet dažnai nepastebimas

    Tarptautinė diabeto federacija „International Diabetes Federation“ (IDF) 2025 metais oficialiai pripažino penktąją diabeto formą – po dešimtmečius trukusių ginčų ir neaiškumų.

    IDF taip pat ragina kitas sveikatos institucijas, pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO), žengti tuo pačiu keliu ir atnaujinti klasifikaciją.

    5 tipo diabetas retai aptariamas ir dar rečiau tiriamas, tačiau manoma, kad jis gali paveikti iki 25 mln. žmonių visame pasaulyje. Dažniausiai tai siejama su mažas ir vidutines pajamas gaunančiomis šalimis, kuriose galimybės gauti medicininę pagalbą yra ribotos.

    Ši būklė pirmą kartą aprašyta 1955 metais Jamaikoje, tačiau vėliau ilgam buvo primiršta. Nors PSO ją buvo pripažinusi dar 9-ajame dešimtmetyje, diagnozė nuo pat pradžių kėlė daug diskusijų.

    Beveik septynis dešimtmečius mokslininkai ginčijosi, ar 5 tipo diabetas apskritai egzistuoja. 1999 metais PSO netgi buvo atsisakiusi šios klasifikacijos dėl įrodymų stokos. Iki šiol trūko sutarimo, kaip tiksliai diagnozuoti šią ligą ir kaip ją gydyti.

    Skirtingos diabeto formos turi nevienodas priežastis. 1 tipo diabetas yra autoimuninė būklė, kai pažeidžiama kasos galimybė gaminti insuliną. 2 tipo diabetas dažniausiai siejamas su insulino nejautra, kurią lemia mityba ir gyvenimo būdas. 3c tipo diabetas dažnai išsivysto dėl kasos pažeidimo. Nėščiųjų diabetą sukelia hormoniniai pokyčiai nėštumo metu.

    5 tipo diabetas, kaip manoma, kyla dėl maistinių medžiagų trūkumo. Anksčiau jis buvo vadinamas su nepakankama mityba susijusiu cukriniu diabetu (MRDM). Dėl neaiškių kriterijų ši diabeto forma neretai klaidingai priskiriama kitoms rūšims.

    Tyrėjai pabrėžia, kad insulino rezistencija, regis, nėra pagrindinė 5 tipo diabeto priežastis. Dėl to įprasti gydymo metodai gali būti neveiksmingi, o kai kuriais atvejais – net žalingi.

    „Suprasti, kokio tipo diabetu žmogus serga, yra itin svarbu, kad būtų parinktas tinkamas gydymas“, – 2025 metų gegužę aiškino diabeto tyrėjas Craig Beall iš Ekseterio universiteto.

    Endokrinologė Meredith Hawkins, dirbanti pasauliniame diabeto institute prie „Albert Einstein College of Medicine“, ne vienerius metus ragino pripažinti 5 tipo diabetą tarptautiniu mastu. Pasak jos, ši liga dažniausiai paveikia žmones Azijoje ir Afrikoje, kur plačiai paplitęs didelis maisto nepriteklius.

    „Su nepakankama mityba susijęs diabetas yra dažnesnis nei tuberkuliozė ir beveik toks pat paplitęs kaip ŽIV / AIDS, tačiau oficialaus pavadinimo nebuvimas trukdė diagnozuoti pacientus ir ieškoti veiksmingų gydymo būdų“, – 2025 metais teigė M. Hawkins.

    „Tikiuosi, kad formalus pripažinimas kaip 5 tipo diabeto padės pagaliau pasistūmėti kovojant su šia ilgai apleista liga, kuri smarkiai alina žmones ir neretai būna mirtina“, – pridūrė ji.

    Naujausi tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis rodo, kad lėtinis maistinių medžiagų trūkumas gali turėti ilgalaikį poveikį kasai: sutrikdyti insulino sekreciją ir apsunkinti gliukozės kiekio kraujyje reguliavimą.

    M. Hawkins 2022 metais paskelbtame darbe pirmą kartą išskyrė šiai būklei būdingą metabolinį profilį. Nedidelis tyrimas Pietų Indijoje parodė, kad MRDM sergantiems žmonėms trūksta insulino panašiai kaip sergant 1 tipo diabetu, tačiau ne taip stipriai. Tuo pat metu jie išlieka jautrūs insulinui – kitaip nei dalis 2 tipo diabetu sergančių pacientų, kuriems būdinga rezistencija.

    „5 tipo diabetas išsiskiria unikalia patogeneze – manoma, kad ji susijusi su sutrikusiu kasos vystymusi dėl ilgalaikio maistinių medžiagų nepakankamumo“, – naujausioje apžvalgoje rašė gydytojas Rahul Garg iš Indijos „F.H. Medical College and Hospital“.

    Remdamasi šiais duomenimis, IDF ėmėsi kryptingų veiksmų, kad 5 tipo diabetas būtų galutinai įtvirtintas tarptautinėje praktikoje. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje nuomonės išlieka nevienodos: vieni šį sprendimą vadina seniai pavėluotu, kiti tvirtina, kad jis per ankstyvas dėl diagnostinio neapibrėžtumo ir skirtingų su nepakankama mityba siejamų diabeto atvejų.

    Diskusijos vyksta ir dėl paplitimo: dalis ekspertų teigia, kad pacientų daugėja, kiti mano, jog atvejų mažėja. Vis dėlto sutariama, kad be aiškaus pripažinimo ir vieningų kriterijų neįmanoma patikimai įvertinti, kiek žmonių iš tiesų serga šia liga.

    Be oficialaus pavadinimo ir statuso sudėtinga pritraukti finansavimą tyrimams. O be papildomų įrodymų sunku sukurti standartizuotą diagnostiką ir gydymo gaires.

    2025 metais IDF subūrė 5 tipo diabeto darbo grupę, kuriai vadovauja M. Hawkins. Grupės tikslai – parengti formalius diagnostikos kriterijus ir gydymo rekomendacijas, sukurti pasaulinį tyrimų registrą bei parengti mokymus sveikatos priežiūros specialistams.

    Ekspertai įspėja, kad dėl specifinio 5 tipo diabeto metabolinio profilio gydytojai turi itin atsargiai valdyti insulino skyrimą.

    Kai kuriems pacientams gali pakakti labai nedidelių papildomo insulino dozių, o kitiems gali prireikti alternatyvių metodų, skatinančių insulino sekreciją. Tikslas – išvengti pavojingų gliukozės lygio šuolių ar kritimų.

    „Netinkamas gydymas insulinu gali sukelti hipoglikemiją, o tai ypač rizikinga vietovėse, kuriose trūksta maisto ir kur gliukozės stebėsena gali būti neįperkama“, – po oficialaus pripažinimo paskelbtoje apžvalgoje aiškino M. Hawkins ir jos kolegos.

    Problema, pasak mokslininkų, neapsiriboja vien Azija ir Afrika. Nepakankama mityba tampa vis didesniu iššūkiu ir dalyje Lotynų Amerikos bei Karibų regiono, kur aplinkos, politiniai ir ekonominiai veiksniai didina sveikatos nelygybę ir skurdą.

    „Greito sprendimo nėra, todėl tikimės, kad kova su šia liga pareikalaus daug daugiau tyrimų ir aktyvios advokacijos“, – interviu metu sakė M. Hawkins.

    „Kai pamatai jaunus pacientus, mirštančius dėl netinkamo, apleistos diabeto formos gydymo, kelio atgal nebelieka“, – pridūrė ji.

    Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 metų gruodį.