Blog

Naujas tyrimas rodo, kad tam tikri genetiniai variantai, kuriuos turi maždaug 10 proc. gyventojų, gali lemti silpnesnį GLP-1 vaistų poveikį gydant 2 tipo diabetą. Prie šių preparatų priskiriami ir plačiai žinomi „Ozempic“ bei „Wegovy“.

Šie vaistai pavadinti pagal hormoną gliukagoną primenantį peptidą-1 (GLP-1), kurį jie imituoja. Sergant 2 tipo diabetu tai padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje: skatinama insulino gamyba ir lėtinamas virškinimas.

Vis dėlto GLP-1 preparatų poveikis sergantiesiems 2 tipo diabetu gali smarkiai skirtis. Tarptautinė mokslininkų komanda siekė išsiaiškinti, ar tam įtakos turi genetika.

Tyrėjai dėmesį sutelkė į fermentą PAM (peptidilglicino alfa-amiduojanti monooksigenazė) ir jį koduojantį geną. Maždaug 1 iš 10 žmonių turi PAM geno variantų, galinčių trikdyti hormonų aktyvinimą, įskaitant GLP-1. Be to, PAM variantai dažniau aptinkami tarp diabetu sergančių žmonių.

„Kai diabeto klinikoje gydau pacientus, matau labai didelę reakcijų į GLP-1 pagrindu sukurtus vaistus įvairovę, o kliniškai prognozuoti atsaką būna sunku“, – teigė endokrinologas Mahesh Umapathysivam iš Adelaidės universiteto Australijoje.

„Tai pirmas žingsnis link to, kad žmogaus genetinė sandara padėtų priimti geresnius sprendimus renkantis gydymą“, – pridūrė jis.

Analizėje mokslininkai palygino 19 žmonių, turinčių PAM geno variantą p.S539W, su 19 atrinktų kontrolinės grupės dalyvių. Jie vertino, kaip organizmas susidoroja su cukraus turinčiu gėrimu.

Netikėtai paaiškėjo, kad p.S539W variantą turinčių žmonių organizme GLP-1 būna daugiau. Tačiau tyrėjai nustatė, kad šis variantas sukuria atsparumą GLP-1: hormonas nėra tinkamai apdorojamas, todėl didesnis jo kiekis nelemia stipresnio biologinio poveikio.

„Nors PAM variantą turinčių žmonių kraujyje cirkuliuoja didesnis GLP-1 kiekis, nematėme įrodymų, kad biologinis aktyvumas būtų didesnis“, – sakė endokrinologė Anna Gloyn iš Stanfordo universiteto.

„Jų cukraus kiekis kraujyje nemažėjo greičiau. Tam pačiam biologiniam efektui pasiekti reikėjo daugiau GLP-1, o tai reiškia, kad jie buvo atsparūs GLP-1“, – aiškino ji.

Kadangi rezultatai buvo netikėti, mokslininkai atliko papildomus bandymus su pelėmis, kurioms buvo išjungtas PAM genas. Nesant PAM fermento, pelėms taip pat išryškėjo GLP-1 atsparumo požymiai: nepaisant padidėjusio GLP-1 lygio, cukraus kiekis kraujyje išliko prastai reguliuojamas.

Vėliau komanda analizavo klinikinių tyrimų duomenis, apimančius 1 119 dalyvių, ir tikrino, ar specifinius PAM variantus turintys žmonės prasčiau reaguoja į GLP-1 vaistus. Rezultatai vėl patvirtino hipotezę: standartinius PAM variantus turintys dalyviai į GLP-1 vaistus reagavo geriau nei tie, kurie turėjo kitokius variantus. Toks ryšys nebuvo pastebėtas vertinant kitus bandytuosius vaistus nuo diabeto.

Tyrėjai pabrėžia, kad dar reikia išsiaiškinti tikslius mechanizmus, kurie neleidžia GLP-1 preparatams veikti dalies pacientų. Taip pat siūloma nagrinėti PAM genų ir GLP-1 vaistų, skiriamų svorio mažinimui (paprastai didesnėmis dozėmis), sąsajas.

Manoma, kad ateityje genetiniai tyrimai galėtų padėti iš anksto įvertinti, ar GLP-1 gydymas bus veiksmingas konkrečiam 2 tipo diabetu sergančiam žmogui. Tai leistų sutaupyti laiko ir lėšų, kurios dabar gali būti išleidžiamos neveiksmingiems vaistams.

Kita galimybė – pritaikyti pačius GLP-1 preparatus taip, kad jie aplenktų PAM variantų sukuriamą atsparumą, tačiau šioje srityje, anot mokslininkų, dar tik pirmieji žingsniai.

„Farmacijos bendrovėms labai įprasta rinkti klinikinių tyrimų dalyvių genetinius duomenis“, – sakė A. Gloyn.

„Kalbant apie naujesnius GLP-1 vaistus, būtų naudinga įvertinti, ar yra genetinių variantų, tokių kaip PAM, galinčių paaiškinti, kodėl dalis pacientų į gydymą reaguoja prastai“, – pridūrė ji.

„Egzistuoja ištisa vaistų klasė, didinanti jautrumą insulinui. Todėl galbūt galime sukurti vaistus, kurie didintų jautrumą GLP-1, arba rasti GLP-1 formulių, pavyzdžiui, ilgesnio veikimo, kurios padėtų išvengti GLP-1 atsparumo“, – teigė mokslininkė.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Genome Medicine.

Kaip dažnai tuštinatės, gali pasakyti kur kas daugiau apie tai, kas vyksta jūsų žarnyne, nei įprastai manoma.

2024 m. paskelbtas tyrimas rodo, kad tuštinimosi dažnis gali aktyviai formuoti storąją žarną dengiantį mikrobiomą. Šis darbas papildo vis gausėjančius duomenis, leidžiančius manyti, kad žarnyno įpročiai turi didesnę reikšmę bendrai sveikatai, nei atrodė anksčiau.

„Mūsų rezultatai rodo aiškius ir išliekančius žarnyno mikrobų profilių skirtumus, priklausomai nuo tuštinimosi dažnio“, – rašo komanda, vadovaujama Sejongo universiteto Pietų Korėjoje maisto mokslininko Hakdong Shin.

„Parodėme, kad retesnis tuštinimasis siejamas su įvairesne mikrobų populiacija žarnyne. Šie rezultatai aiškiai leidžia manyti, kad, priklausomai nuo tuštinimosi dažnio, skiriasi mikrobų sudėtis arba jų gausa“, – teigiama tyrime.

Pastaraisiais metais mokslininkai vis geriau supranta, kad žmogaus virškinamajame trakte gyvenanti mikroorganizmų bendruomenė gali būti susijusi su įvairiais sveikatos rodikliais. Šie mikroorganizmai, kartu su jų genais ir funkcijomis, bendrai vadinami žarnyno mikrobiomu.

Mikrobiomas padeda skaidyti žarnyno turinį ir išgauti maistines medžiagas, o tai, ko organizmui nebereikia, vėliau pašalinama. Šio proceso metu mikrobai taip pat išskiria įvairius junginius ir kitus medžiagų apykaitos produktus.

Tyrime buvo analizuoti 20 žmonių mikrobiomai – dalyviai suskirstyti pagal tuštinimosi įpročius. Keturi asmenys tuštinosi vos 1–3 kartus per savaitę, septyni – 4–6 kartus, o devyni tai darė kasdien.

Išmatų mėginiai buvo renkami du kartus per savaitę tris savaites. Juos tiriant genų sekoskaitos ir masių spektrometrijos metodais, nustatyti ryškūs mikrobiomo profilių skirtumai tarp grupių, taip pat skirtumai junginių, kuriuos gamino šios mikrobų bendruomenės.

Ypač išsiskyrė tai, kad rečiau tuštinusiųsi žmonių žarnyne mikrobų įvairovė buvo didesnė nei tų, kurie tuštinosi reguliariau.

Be to, skyrėsi ir tai, ką šie mikrobai darė. Kai kurios bakterijų grupės, pavyzdžiui, Ruminococcus, dažniau aptiktos rečiau tuštinusiųsi žmonių žarnyne, o Bacteroides buvo gausesnės tarp tų, kurie tuštinosi kasdien.

Gyvūnų tyrimuose Bacteroides rūšys siejamos su mažesniu svorio didėjimu, nes jos skaido junginius, kurie, manoma, gali skatinti nutukimą.

Šios išvados dera su 2023 m. tyrimu, kuriame apibendrinti įvairių darbų duomenys ir vertinta, kaip išmatų slinkimo per virškinamąjį traktą trukmė gali formuoti mikrobiomą.

Tyrėjai taip pat nustatė ryšį su tuo, kaip žarnynas apdoroja maistines medžiagas, įskaitant aminorūgščių gamybą ir skaidymą.

Rezultatai leidžia manyti, kad tuštinimosi režimas gali sukurti savotišką grįžtamąjį ryšį. Kuo ilgiau išmatos lieka storojoje žarnoje, tuo daugiau laiko bakterijos turi fermentuoti turinį, reguliuoti žarnyno rūgštingumą ir gaminti metabolitus, galinčius įvairiais būdais paveikti bendrą sveikatą.

Šį procesą tiesiogiai veikia mityba. Baltymai virškinami ilgiau, o tam reikalingos specifinės bakterijos. Ilgainiui, jei mityboje dominuoja baltymai, mikrobiomas gali kisti taip, kad didėtų baltymų skaidyme besispecializuojančių bakterijų dalis. Jos išskiria metabolitus, galinčius keisti žarnyno terpę ir potencialiai įtvirtinti susiformavusius modelius.

Vis dėlto šis ryšys greičiausiai yra sudėtingas. Tuštinimosi dažnį gali veikti daugybė gyvenimo būdo veiksnių: mityba, skysčių vartojimas, fizinis aktyvumas ir miegas.

Kadangi žarnyno mikrobiomas glaudžiai susijęs su sveikata, dvikryptis ryšys tarp tuštinimosi režimo ir mikrobiomo gali turėti platesnių pasekmių, nors jas tiksliai atskirti nėra paprasta. Lėtesnis turinio slinkimas ir vidurių užkietėjimas siejami su medžiagų apykaitos ir uždegiminiais sutrikimais, taip pat su neurologinėmis ligomis, pavyzdžiui, Parkinsono liga.

Be to, kai kurie baltymų skaidymo metu susidarantys mikrobiomo produktai, įskaitant ureminius toksinus p-krezolį ir indolį, gali prisidėti prie lėtinių inkstų bei širdies ir kraujagyslių ligų.

Kitas atskiras 2024 m. tyrimas, kuriame dalyvavo 1 425 žmonės, taip pat leidžia įtarti reikšmingą sąsają. Nors jame nebuvo tirtas mikrobiomas, analizuota koreliacija tarp tuštinimosi įpročių ir bendros sveikatos. Žmonės, kurie tuštinosi reguliariai – vieną ar du kartus per dieną, – vidutiniškai buvo sveikesni nei tie, kurie pateko į du kraštutinumus.

Hakdong Shin ir kolegų darbas, palyginti su didesniais tyrimais, buvo nedidelės apimties ir truko neilgai. Vis dėlto, matant daugėjančius duomenis apie tai, kaip tuštinimosi dažnis gali paveikti įvairius organizmo procesus ir galimai sveikatą, akivaizdu, kad šią temą verta tirti toliau.

Žarnyno mikrobiomas yra lankstus ir dinamiškas, todėl iš trumpalaikių tyrimų sunku daryti galutines išvadas.

„Norint atlikti išsamesnę tuštinimosi dažnio ir mikrobiomo profilio ryšio analizę, būsimuose tyrimuose tuštinimosi dažnį reikėtų vertinti skaitinėmis reikšmėmis, o ne kategorijomis“, – rašo autoriai.

„Norint geriau suprasti bendrą tuštinimosi dažnio ir žarnyno mikrobiomo ryšį, būtini didesnės apimties tyrimai, taikantys išsamų kelių omikų metodų derinį ir įtraukiantys daugiau dalyvių“, – teigiama publikacijoje.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale International Journal of Molecular Sciences.

COVID-19 vėl grįžta į naujienų antraštes – tai priminimas, kad epidemija dar nepasakė paskutinio žodžio. Rugpjūčio pabaigoje Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC) pranešė apie didėjantį viruso plitimą Europos Sąjungoje.

Iš 21 analizuotos šalies 16-oje užfiksuotas sergamumo augimas, o ryškiausiai jis matomas tarp 80 metų ir vyresnių žmonių.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono direktorius dr. Hansas Kluge teigė, kad kai kuriose Europos dalyse matyti didesnio viruso perdavimo požymių.

„Yra požymių, kad kai kuriose Europos dalyse didėja viruso plitimas. Iki 2023 m. rugpjūčio 20 d. COVID-19 atvejų skaičius išaugo 11 proc., palyginti su ankstesnėmis 28 dienomis“, – sakė H. Kluge.

Epidemiologas ir tyrėjas Quique Bassat iš „ISGlobal“ ir „ICREA“ pažymėjo, kad pastaraisiais mėnesiais, ypač vasarą, COVID-19 plitimas keliose Europos šalyse padidėjo.

„Pavyzdžiui, Ispanijoje matėme reikšmingą perdavimo išaugimą ir su COVID-19 susijusių hospitalizacijų didėjimą. Tai siejama su naujų atmainų atsiradimu – jos yra užkrečiamesnės nei ankstesnės“, – teigė jis.

Pasak eksperto, kone kiekvieną savaitę pasirodo nauja subatmaina, kuri visuomenei gali atrodyti pavojingesnė ar dar labiau užkrečiama už ankstesnes.

Ar žiemą laukia didesnės rizikos?

Vasarai baigiantis ir orams vėstant, specialistai atkreipia dėmesį į galimą naują COVID-19 bangą rudenį ir žiemą.

Q. Bassat priminė, kad ankstesnių metų patirtis rodo: atšalus orams suaktyvėja kvėpavimo takų virusai, įskaitant sezoninį gripą, taip pat respiracinį sincitinį virusą (RSV), kuris ypač plinta tarp vaikų. Šie virusai, kaip ir COVID-19, paprastai intensyviau cirkuliuoja žiemos sezonu.

Pasak jo, kai prie įprastų sezoninių infekcijų prisideda ir COVID-19 našta, sveikatos apsaugos sistema patiria didelį spaudimą.

„Jeigu prie šių virusų pridėsime ir COVID-19 naštą, sveikatos apsaugos sistema patirs itin didelį spaudimą. O kai sistema perkrauta, ji nukenčia. Būtent to visi labiausiai bijome“, – aiškino ekspertas.

Siekiant sumažinti riziką, specialistai pabrėžia skiepijimosi nuo COVID-19 ir gripo svarbą, taip pat ragina nepamiršti pagrindinių atsargumo priemonių.

PSO nurodė, kad reikėtų būti pasirengus galimam sergamumo augimui rudenį ir žiemą, nes tokios ligos kaip COVID-19, gripas ir kitos kvėpavimo takų infekcijos šiuo laikotarpiu plinta lengviau.

„Raginame visus, kuriems priklauso, pasinaudoti siūloma vakcinacija, įskaitant galimybę rizikos grupėms skirti COVID-19 ir gripo vakcinas tuo pačiu metu. Skiepai vis dar yra geriausias būdas apsisaugoti – kartu su gera asmens higiena“, – teigiama PSO komentare.

Q. Bassat taip pat ragino išlikti racionaliems.

„Mano rekomendacija tokia pati, kokią duodu ir savo tėvams, kurie yra vyresni ir jau sulaukė 86 metų: atsargumas, apdairumas ir sveikas protas“, – sakė Q. Bassat.

Jis pridūrė, kad nereikia pasiduoti panikai, tačiau verta išlaikyti budrumą ir toliau laikytis per pandemiją įprastų gerųjų praktikų.

Koks yra Europos Sąjungos atsakas?

Europos Komisija pritarė naujoms COVID-19 vakcinų versijoms, pritaikytoms kovai su atsirandančiomis Omikron subatmainomis. Komisija pabrėžė, kad vakcina licencijuota suaugusiesiems, vaikams ir kūdikiams nuo 6 mėnesių amžiaus.

Atnaujinta vakcinos versija, parduodama pavadinimu „Comirnaty“, turėtų sustiprinti imuninę apsaugą nuo šiuo metu cirkuliuojančių ir naujai atsirandančių atmainų.

Europos Komisijos narė, atsakinga už sveikatą ir maisto saugą, Stella Kyriakides teigė, kad koordinavimas ir bendras darbas yra stiprios Europos sveikatos sąjungos pagrindas.

Ji pažymėjo, kad nuo pandemijos pradžios kartu su valstybėmis narėmis buvo rengiamos „ECDC“ gairės, apimančios COVID-19 stebėseną, sekoskaitos (genominės analizės) poreikį, epidemiologinę priežiūrą ir vakcinacijos strategijas.

H. Kluge akcentavo, kad PSO Europos regiono valstybės turi skubiai iš naujo investuoti į patikimą epidemiologinių ir virusologinių duomenų rinkimą bei dalijimąsi, taip pat stebėti galimas grėsmes už savo sienų.

Siekiant pasirengti galimai naujai bangai, kai kurios Europos šalys ėmėsi išankstinių veiksmų. Rugpjūčio pabaigoje Jungtinė Karalystė paskelbė, kad COVID-19 vakcinacijos kampaniją pradės anksčiau – nuo rugsėjo 11 dienos.

Prancūzijoje nauja COVID-19 vakcinacijos kampanija, derinama su gripo skiepais, taip pat paankstinta ir turėtų prasidėti spalio 2 dieną.

S. Kyriakides kreipėsi į Europos gyventojus, ragindama laikytis medikų rekomendacijų ir nepamiršti bazinių higienos taisyklių.

„Stipri Europos sveikatos sąjunga reiškia, kad visi dirbame kartu, kad atremtume visuomenės sveikatos iššūkius. Todėl vadovaukitės gydytojų patarimais, ar jums reikia skiepytis, ir laikykitės pagrindinių rankų higienos rekomendacijų. Tai itin svarbu. Jei jaučiatės blogai – likite namuose. Tai gali būti ne COVID-19, tai gali būti gripas. Tačiau turime saugoti vieni kitus sudėtingu rudens ir žiemos laikotarpiu“, – teigė ji.

Ilgalaikė būklė, pasireiškianti daliai žmonių po COVID-19 infekcijos ir vadinama ilguoju COVID, OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalims artimiausią dešimtmetį kasmet galėtų kainuoti apie 116 mlrd. eurų.

Kaip nurodoma naujoje „EBPO“ ataskaitoje, tokia suma yra „palyginama su visu metiniu Nyderlandų ar Ispanijos sveikatos apsaugos biudžetu“.

Nors šių metų kovą sukako šešeri metai nuo COVID-19 pandemijos pradžios, jos poveikis pasaulio ekonomikai išlieka. Milijonai žmonių vis dar susiduria su ilguoju COVID, o ši būklė kasmet kainuoja milijardus eurų sveikatos sistemoms ir daro spaudimą darbo rinkoms.

„EBPO“ įspėja, kad ši liga, kaip ir kiti po ūmios infekcijos pasireiškiantys sindromai, niekur nedingsta, tačiau matyti neraminančių ženklų, jog politinis ir finansinis dėmesys šiai temai silpnėja.

„Reikia išlaikyti pastovų pagreitį, nes šių būklių sprendimas naudingas tiek nedelsiant į pacientą orientuotoms darbotvarkėms, tiek ilgalaikiam pasirengimui būsimų pandemijų scenarijams“, – rašė ataskaitos autoriai.

Remdamasi savo analize, „EBPO“ skaičiuoja, kad 2021 m., pandemijos piko metu, ilguoju COVID sirgo apie 5,3 proc. visos jos valstybių narių populiacijos. Tai sudarė maždaug 75 mln. žmonių, o sveikatos priežiūros išlaidos siekė apie 45,3 mlrd. eurų.

Nors nuo pandemijos piko ilgojo COVID paplitimas ir su juo susijusios sveikatos išlaidos sumažėjo, prognozuojama, kad vien tiesioginės sveikatos priežiūros išlaidos, reikalingos šiai būklei valdyti, 2025–2035 m. laikotarpiu vis tiek išliks apie 9,40 mlrd. eurų per metus, „net ir taikant konservatyvias prielaidas“.

Kas yra ilgasis COVID?

Ilgasis COVID gali išsivystyti bet kuriam žmogui, persirgusiam COVID-19. Būklei būdinga plati simptomų įvairovė – nuo nuovargio, raumenų ar sąnarių skausmo, dusulio iki galvos skausmų ir vadinamojo smegenų rūko.

Simptomai paprastai prasideda per tris mėnesius nuo pirminės COVID-19 ligos ir tęsiasi mažiausiai du mėnesius.

Dažniausiai būklė laikui bėgant gerėja – įprastai per pirmuosius devynis mėnesius. Vis dėlto maždaug 15 iš 100 žmonių simptomai išlieka ir po metų.

Kaip pažymima „EBPO“ ataskaitoje, turimi įrodymai leidžia manyti, jog ilgasis COVID nėra viena konkreti liga. Greičiau tai susijusių potipių grupė, galinti turėti skirtingus rizikos veiksnius – genetinius, aplinkos ar kitokius – ir įvairius biologinius mechanizmus.

Pasekmės – ne tik sveikatai

Ataskaitoje pabrėžiama, kad dideles pajamas gaunančiose šalyse žinutė yra vienoda: užsitęsę simptomai po infekcijos yra ne tik sveikatos sistemos iššūkis, bet ir struktūrinis stabdis ekonomikos augimui.

„Netiesioginės ilgojo COVID ekonominės sąnaudos 2025–2035 m. gerokai viršys su sveikatos priežiūra susijusias išlaidas“, – teigiama ataskaitoje.

„EBPO“ vertino socialinį ir ekonominį ilgojo COVID poveikį, kurį lemia pertrūkiai užimtume, ankstyvas pasitraukimas iš darbo rinkos ir sumažėjęs produktyvumas.

„Ilgasis COVID ir toliau mažins dalyvavimą darbo rinkoje bei produktyvumą tuo metu, kai ekonomikos augimas yra nuosaikus, o visuomenė sensta“, – rašė ataskaitos autoriai.

Žvelgiant į ateitį, prognozės rodo, kad, priklausomai nuo tolesnio viruso plitimo, ilgojo COVID paplitimas per artimiausius dešimt metų gali stabilizuotis ties maždaug 0,6–1,0 proc. „EBPO“ šalių gyventojų.

Prognozės iki 2035 m. rodo, kad optimistiniais scenarijais nuostoliai galėtų sumažėti iki beveik nereikšmingo lygio. Tačiau realesni vertinimai numato nuolatinius metinius 0,1–0,2 proc. BVP praradimus, kurie per ateinantį dešimtmetį galėtų sudaryti apie 115,38 mlrd. eurų per metus.

Ką daryti toliau?

„EBPO“ pažymi, kad nors ilgojo COVID klinikiniai bruožai dabar suprantami geriau, ekonominės ir socialinės pasekmės tik pradedamos sistemiškai vertinti.

Žvelgiant vien į sveikatos sritį, ataskaitoje teigiama, kad ligos atpažinimas, diagnostika ir priežiūra skirtingose šalyse vis dar labai nevienodi.

Daugelis valstybių neturi patikimų ir praktiškai panaudojamų duomenų apie ilgąjį COVID, todėl joms sudėtinga įvertinti naštą ir kurti veiksmingas politikos priemones.

Ataskaitos autoriai ragina šalis teikti prioritetą aukštos kokybės nacionalinių duomenų apie ilgąjį COVID rinkimui ir skelbimui, kad būtų galima pagrįsti politikos sprendimus.

„EBPO“ taip pat pabrėžia, jog pamokos iš ilgojo COVID patirties yra kritiškai svarbios stiprinant pasirengimą būsimoms pandemijoms.

„Atsakas į COVID-19 atskleidė, kad ilgalaikės infekcijos pasekmės ankstyvose stadijose dažnai buvo nuvertinamos ir rizikavo būti ignoruojamos pandemijai pereinant į poūmio atsigavimo fazę“, – nurodoma ataskaitoje.

Autoriai teigia, kad per bet kurią būsimą pandemiją ar iškilus naujai, labiau virulentiškai COVID-19 atmainai, dėmesys galimoms ilgalaikėms pasekmėms turi būti numatytas iš anksto ir integruotas į planavimą nuo pat ūmaus atsako pradžios.

Įsitvirtinant šiltesniems orams, ilgėjant vakarams ir kylant temperatūrai, pavasaris daugeliui atneša ne tik gerą nuotaiką, bet ir mažiau pageidaujamą „dovaną“ – alergijas.

Kasmet milijonai žmonių žiemos peršalimo čiaudulį iškeičia į čiaudulį dėl žiedadulkių. Pavasariui prasidėjus medžiai ima skleisti žiedadulkes: pirmiausia žydi lazdynai ir alksniai, vėliau – beržai, uosiai ir ąžuolai. Vasarą pagrindiniais alergijos sukėlėjais dažnai tampa žolės.

Žiedadulkių alergija kyla tuomet, kai ore esančios dalelės patenka į kvėpavimo takus ir akis. Imuninė sistema gali sureaguoti išskirdama histaminą, kuris sukelia uždegimą: plečiasi kraujagyslės, vargina sloga, ašarojančios ir perštinčios akys.

Žiedadulkių sezono pradžia, trukmė ir intensyvumas kasmet skiriasi – tai priklauso nuo orų ir augalų fiziologinių ciklų.

„Medžiai yra natūralūs organizmai – jų žiedadulkių gamyba vyksta ciklais: po stipresnių metų seka silpnesni, kai augalai kaupia energiją“, – „Euronews Health“ sakė Belgijos visuomenės sveikatos instituto „Sciensano“ mikologijos ir aerobiologijos padalinio mokslininkė Astha Tiwari.

Pasak jos, žiedadulkių gamyba medžiams kainuoja daug energijos, todėl gausesnių metų periodai paprastai keičiami silpnesniais.

Ar žiedadulkių sezonai tampa intensyvesni?

Skaičiuojama, kad žiedadulkių alergija Europoje gali varginti apie 40 proc. gyventojų – tai vienas dažniausių alergenų regione.

Miesto vietovėse alergijos paplitimas dažnai didesnis, o tam įtakos turi tokie veiksniai kaip tarša ir gyvenimo būdo pokyčiai.

„Žvelgiant į pastarojo dešimtmečio duomenis, matome, kad žiedadulkių sezonai ilgėja, prasideda kiek anksčiau, o žiedadulkių intensyvumas didėja“, – teigė A. Tiwari.

Ji pridūrė, kad tai gali būti susiję su klimato kaita: šiltesnės temperatūros palankios medžiams ir augalams anksčiau pražysti, todėl ir apdulkinimo laikotarpis prasideda anksčiau.

Tyrimas, kuriame 30–44 metų laikotarpiu analizuoti stebėjimo stočių duomenys Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge, parodė, kad daugumos medžių rūšių metiniai žiedadulkių kiekiai ir pikinės reikšmės bendrai augo, o sezonas prasidėdavo anksčiau.

Kylanti temperatūra ir didėjanti anglies dioksido koncentracija atmosferoje skatina augalų augimą bei didina žiedadulkių gamybą. Dėl to sezonai ilgėja, o žiedadulkių koncentracija ore didėja.

Kuo ilgiau žmogus susiduria su alergenu, tuo labiau jis gali tapti jam jautrus. Vadinasi, kai daugiau augalų ilgiau gamina daugiau žiedadulkių, žiedadulkių sukeliamos alergijos ateityje gali stiprėti.

Anglijos Rytų Anglijos universiteto mokslininkai nustatė, kad žmonių, kuriuos vargina alerginiai simptomai dėl ambrozijos žiedadulkių, skaičius iki 2050 metų gali padvigubėti – nuo 33 iki 77 mln.

Ką daryti, kad apsisaugotumėte?

Tarša ir žiedadulkės sudaro savotišką užburtą ratą: vienas veiksnys stiprina kitą ir didina žmonių jautrumą. Nustatyta, kad oro tarša, ypač azoto dioksidas, ozonas ir kietosios dalelės, gali chemiškai pakeisti žiedadulkių molekules, todėl jos tampa alergiškesnės ir „agresyvesnės“.

Vis dėlto jautrumas žiedadulkėms skiriasi. A. Tiwari atkreipė dėmesį, kad ypač jautriems žmonėms simptomus gali sukelti net ir nedidelė žiedadulkių koncentracija ore.

Europos klimato ir sveikatos observatorijos duomenimis, alerginės reakcijos į žiedadulkes gali sutrikdyti miegą, pabloginti emocinę savijautą ir gyvenimo kokybę. Taip pat gali mažėti darbingumas, o vaikams – prastėti mokymosi rezultatai.

Norint sumažinti poveikį didžiausios koncentracijos dienomis, rekomenduojama imtis kelių paprastų veiksmų.

Vienas iš paprasčiausių sprendimų – dieną namuose laikyti uždarytus langus. Vėdinti geriau anksti ryte arba vakare, kai žiedadulkių ore paprastai būna mažiau.

Grįžus į namus verta nusiprausti po dušu ir persirengti – taip į patalpas patenka mažiau žiedadulkių. Jei įmanoma, drabužius geriau džiovinti namuose.

Išeinant į lauką gali padėti akiniai nuo saulės, nes jie sumažina dalelių patekimo į akis tikimybę. Taip pat atkreipiama dėmesį, kad alergenai gali prikibti prie daugkartinių kontaktinių lęšių paviršiaus, todėl kai kuriais atvejais praktiškesnis pasirinkimas yra vienadieniai lęšiai arba akiniai.

A. Tiwari taip pat pažymėjo, kad alergiškiems žmonėms gali būti palankesnės pakrančių vietovės: jūros vėjas ir mažesnė augmenija dažnai reiškia mažesnį žiedadulkių kiekį ore.