CP v2

Blog

  • Panevėžys meta iššūkį daugiabučių bendrijoms: už priedangą – iki 5 tūkst. eurų

    Panevėžio miesto savivaldybė jau trečius metus iš eilės kviečia daugiabučių namų bendrijas dalyvauti konkurse, skirtame stiprinti gyventojų pasirengimą galimoms ekstremaliosioms situacijoms. Iniciatyvos tikslas – paskatinti bendruomenes įsirengti patalpas, atitinkančias minimalius priedangų reikalavimus, kurios nelaimės atveju galėtų tapti laikinu saugiu prieglobsčiu.

    Konkurse gali dalyvauti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos, bendrojo naudojimo patalpose įsirengusios ne mažesnę nei 30 kv. metrų ploto priedangą. Didesnės erdvės vertinamos palankiau, nes jos leidžia užtikrinti saugumą didesniam gyventojų skaičiui.

    „Saugus miestas prasideda nuo pasirengusios bendruomenės. Kai gyventojai kartu rūpinasi savo namų aplinka ir ieško sprendimų, kaip apsaugoti vieniems kitus, kuriame stipresnį ir atsparesnį Panevėžį. Šis konkursas – tai kvietimas bendrijoms imtis realių veiksmų, kurie didina saugumą ir stiprina pasitikėjimą savo bendruomenėje“, – sako Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė.

    Konkurso nugalėtojai bus skatinami finansiškai – iš miesto biudžeto numatyti piniginiai prizai iki 5 tūkst. eurų. Skiriama suma priklausys nuo to, kiek priedanga atitinka minimalius reikalavimus, ir nuo surinktų balų.

    Vertinant paraiškas, didžiausias dėmesys skiriamas funkcionalumui ir saugumui. Daugiausia – 40 balų – skiriama už alternatyvų elektros energijos šaltinį, pavyzdžiui, generatorių.

    Taip pat vertinami du įėjimai arba išėjimai (20 balų), langų apsaugos nuo stiklo šukių sprendimai ir tinkamai įrengta elektros instaliacija (po 15 balų). Bendrijos, neturinčios dviejų įėjimų ar išėjimų, konkurse dalyvauti gali, tačiau tokiu atveju nesurenka maksimalios balų sumos. Papildomi balai skiriami už švarias, tvarkingas ir saugias patalpas bei bazinį komfortą užtikrinančius elementus, pavyzdžiui, suolus ar kėdes.

    Savivaldybė pabrėžia, kad įrengtos priedangos tampa svarbia miesto civilinės saugos infrastruktūros dalimi: jos didina gyventojų pasirengimą netikėtoms situacijoms, skatina bendradarbiavimą ir stiprina saugumo jausmą kasdienėje aplinkoje.

    Paraiškos konkursui priimamos iki šių metų spalio 1 dienos (imtinai). Jas galima pateikti savivaldybės priimamajame arba siųsti paštu adresu: Laisvės a. 20, Panevėžys. Teikiant paraišką būtina nurodyti daugiabučio namo adresą ir pareiškėjo kontaktinę informaciją.

    Kilus klausimų, kviečiama kreiptis į šiuos asmenis:

    Justą Laurinavičių, patarėją, atliekantį savivaldybės parengties pareigūno funkcijas
    tel. +370 45 501 340, +370 684 738 99

    Simoną Matusevičiūtę, vyriausiąją specialistę
    tel. +370 611 643 42

    Panevėžio miesto savivaldybė ragina daugiabučių bendrijas aktyviai dalyvauti konkurse ir pasinaudoti galimybe sustiprinti savo bendruomenių pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms.

    Komunikacijos skyrius

  • Rado XIX a. kūrinio natas, bet niekas nežino, kaip jis skambėjo: mokslininkų mįslė

    Rado XIX a. kūrinio natas, bet niekas nežino, kaip jis skambėjo: mokslininkų mįslė

    Daugiau nei prieš šimtmetį sukurto ir vėliau užmiršto kūrinio tyrimai pasirodė dar įdomesni, nei būtų galima tikėtis. Jie verčia suabejoti įsitikinimu, kad radus natų užrašą galima tiksliai atkurti, kaip muzika skambėjo praeityje. Naujausi duomenys rodo: neretai nutinka priešingai.

    Senosios muzikos atkūrimas – gerokai sudėtingesnis, nei manyta

    Šių išvadų atspirties tašku tapo mažai žinoma britų kompozitorės Ethel Smyth kompozicija, sukurta XIX amžiaus pabaigoje. Kūrinys daugiau kaip 120 metų buvo pamirštas ir tik XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje vėl atrastas. Tuomet jis sugrįžo į pianistų repertuarą, tačiau paaiškėjo, kad toks sugrįžimas dar nereiškia pirminės meninės formos atkūrimo.

    Tyrimas, kurį atliko Surrey universiteto mokslininkai, parodė, kad su tokia medžiaga susiduriantys muzikantai atsiduria išskirtinėje situacijoje: jie turi natas, tačiau neturi gyvos atlikimo tradicijos, kuri paprastai perduodama iš kartos į kartą. Trūksta istorinių įrašų, nuorodų dėl tempo, dinamikos ar išraiškos, taip pat žinių apie kompozitoriaus intencijas, atsiskleidžiančias būtent atlikimo praktikoje.

    Dėl to kiekvienas atlikėjas priverstas priimti savus interpretacinius sprendimus, o tai veda prie netikėtų rezultatų. Išanalizavus visus prieinamus profesionalius to paties kūrinio įrašus, paaiškėjo, kad skirtumai – milžiniški. Ir ne tik detalėse: skyrėsi net bendra muzikos nuotaika bei charakteris. Pianistai nevienodai rinkosi tempą, ritmiką, o kartais net kūrinio pabaigos pateikimą. Vienose versijose finalas buvo ryškiai sulėtintas ir apmąstymų kupinas, kitose – energingas, net pagreitintas.

    Kaip iš tiesų skambėjo XIX amžiaus kūrinys?

    Svarbu tai, kad nė viena interpretacija netapo vyraujančiu atskaitos tašku. Šių išvadų autorius Christopher Wiley pažymi, jog nors natų tekstas yra aiškus, nėra jokios bendros „išminties“, kuri pasakytų, kaip kūrinys turėtų skambėti. Todėl iš tų pačių natų gali gimti visiškai skirtingi kūriniai. Viena vertus, tai kūrybiška ir įkvepia, kita vertus – verčia iš naujo svarstyti, ką iš tiesų reiškia istorinė autentika.

    Ši problema neapsiriboja vienu konkrečiu kūriniu. Tyrėjai sutaria: augant susidomėjimui pamirštų ar anksčiau nustelbtų kompozitorių kūryba, panašios situacijos kartosis vis dažniau. Daugeliu atvejų partitūros išliko, tačiau atlikimo praktika – stilius, interpretacinės nuostatos ir kultūrinis kontekstas – yra visiškai išnykusi.

    Be to, toks reiškinys būdingas ne vien muzikai. Panašūs iššūkiai kyla ir teatre ar šokyje: bandant atkurti senus kūrinius, kai nėra nenutrūkstančios atlikimo tradicijos, rekonstrukcija tampa labiau kūrybine interpretacija nei tiksliu atkartojimu. Praktikoje tai reiškia, kad praeities atradimas dažnai virsta jos perkurimu.

    Mokslininkai siūlo tokiais atvejais ieškoti netipinių šaltinių – laiškų, dienoraščių ar kūrėjų autobiografinių tekstų, kurie galėtų padėti suprasti emocinį kūrinio pobūdį. Vis dėlto tokia medžiaga išlikusi ne visada.

    Šaltinis: „Performance Research: A Journal of the Performing Arts“.

  • Panevėžyje sugužės 112 jaunųjų matematikų: olimpiadoje laukia iššūkiai ir prizai

    Panevėžyje sugužės 112 jaunųjų matematikų: olimpiadoje laukia iššūkiai ir prizai

    Rytoj, balandžio 15 d., Panevėžio „Vilties“ progimnazijoje vyks 29-oji Panevėžio krašto jaunųjų matematikų olimpiada. Ji suburs gabiausius 5–8 klasių mokinius iš Panevėžio miesto, Biržų, Kupiškio, Pakruojo, Rokiškio, Pasvalio ir Panevėžio rajono savivaldybių. Tradicinį renginį organizuoja Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrius.

    „Ši olimpiada – reikšminga regioninė iniciatyva, skatinanti mokinių domėjimąsi matematika, ugdanti kritinį ir loginį mąstymą bei sudaranti galimybes gabiems mokiniams pasitikrinti savo žinias. Linkiu visiems dalyviams drąsos, susikaupimo ir įkvėpimo sprendžiant sudėtingiausius uždavinius“, – sako Švietimo skyriaus vedėja Silvija Sėrikovienė.

    Šiemet Panevėžyje tikimasi sulaukti 112 jaunųjų matematikų. Dalyviai spręs įvairaus sudėtingumo uždavinius, demonstruos matematinio raštingumo, loginio mąstymo ir kūrybiškumo gebėjimus. Renginys taip pat skatina skirtingų savivaldybių mokyklų bendradarbiavimą ir kuria erdvę akademiniam augimui.

    Olimpiados programa

    9.00–9.30 – dalyvių registracija. Atvykę mokiniai ir mokytojai registruosis, gaus informaciją apie renginio eigą.

    9.30–10.00 – olimpiados atidarymas. Sveikinimo žodžius tars Švietimo skyriaus atstovai ir Panevėžio „Vilties“ progimnazijos direktorė, šventinę nuotaiką kurs mokinių meninis pasirodymas.

    10.00–12.00 – užduočių sprendimas. Kol mokiniai spręs uždavinius, mokytojams vyks edukacinė programa, kurią ves Lina Vilienė ir Gvidas Vilys.

    12.00–13.00 – pietų pertrauka.

    13.00–15.00 – edukacinės veiklos mokiniams ir darbų vertinimas. Kol bus vertinami olimpiados darbai, mokiniai dalyvaus edukacinėse programose skirtingose Panevėžio miesto erdvėse:

    • 5 klasių mokiniai lankysis robotikos centre „RoboLabas“, kur jų lauks interaktyvūs, kūrybiškumą ir technologinį mąstymą ugdantys užsiėmimai.
    • 6 klasių mokiniai dalyvaus edukacijose Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje: „Paslaptys puslapiuose“ ir „Asociatyviniai testai“.
    • 7 klasių mokiniai lankysis Panevėžio kraštotyros muziejuje ir dalyvaus edukacijoje „Perku, parduodu – dykai atiduodu“.
    • 8 klasių mokiniai dalyvaus edukacinėje programoje Panevėžio teatre „Menas“ su aktoriumi Irmantu Piliu.

    15.00–15.30 – apdovanojimai ir renginio uždarymas. Olimpiados pabaigoje bus paskelbti ir apdovanoti geriausiai pasirodę mokiniai. Prizinių vietų laimėtojams bus įteikti diplomai ir savivaldybės dovanos.

    Panevėžio krašto jaunųjų matematikų olimpiada – ilgametė tradicija, kasmet suburianti talentingus regiono mokinius ir skatinanti jų akademinį smalsumą bei motyvaciją mokytis.

  • Paska sukietėjo per naktį? Šie triukai per kelias minutes grąžins jai minkštumą

    Ką daryti, jei paska sudžiūvo

    Atsargiai pašildykite. Įvyniokite paską į foliją, lengvai apipurkškite vandeniu ar pienu ir kelioms minutėms dėkite į orkaitę, nustatę žemą temperatūrą. Viduje susidarys garai, kurie padės sugrąžinti minkštumą, o kepinys vėl taps švelnesnis.

    Jei reikia greitai, galite pasinaudoti mikrobangų krosnele: pakanka 10–20 sekundžių, šalia pastačius puodelį vandens, kad kepinys neperdžiūtų.

    Paverskite pagrindu kitiems patiekalams. Nebūtina atkurti pirminės tekstūros – paską galima panaudoti naujiems patiekalams. Iš jos puikiai tinka saldūs skrebučiai: riekeles pamirkykite kiaušinio ir pieno mišinyje, tuomet apkepkite, kol gražiai apskrus.

    Taip pat galite paruošti apkepą ar pudingą: paską užpilkite pieno ir kiaušinių mišiniu ir iškepkite orkaitėje. Jei norisi dar paprasčiau, supjaustykite kubeliais ir lengvai padžiovinkite – turėsite kvapnių saldžių džiūvėsių prie arbatos.

    Prieš patiekiant įdėkite sviesto. Paskos riekę patepkite sviestu, medumi arba apipilkite kondensuotu pienu. Kartais užtenka ir lengvai sudrėkinti saldžia arbata ar sirupu – tuomet tekstūra pastebimai suminkštėja.

    Pasigaminkite desertą sluoksniais. Supjaustykite paską gabalėliais, sudėkite į formą, įdėkite kremo (pavyzdžiui, grietinės su cukrumi arba plikytą), papildykite vaisiais ar razinomis ir palikite pastovėti. Paska sugėrusi drėgmę suminkštės – taps panaši į biskvitą torte.

    Paruoškite saldžius traškučius. Jei norisi ko nors neįprasto, paską supjaustykite labai plonomis riekelėmis, padžiovinkite orkaitėje iki traškumo ir pabarstykite cinamonu arba cukraus pudra.

    Kaip laikyti paską

    Paską geriausia laikyti kambario temperatūroje, sausoje vietoje, saugant nuo tiesioginių saulės spindulių.

    Kad kepinys nedžiūtų, svarbu apriboti oro patekimą. Paską galima įvynioti į švarų medvilninį rankšluostį, o tuomet įdėti į maišelį arba indą su dangčiu. Tinka ir popierinis maišelis, uždengtas polietilenu.

    Šaldytuvo geriau vengti, nes žemoje temperatūroje kepiniai greičiau sužiedėja. Jei reikia laikyti ilgiau nei kelias dienas, paską galima užšaldyti: sandariai apvyniokite plėvele ir įdėkite į maišelį.

    Atšildykite kambario temperatūroje – tuomet paska išliks pakankamai minkšta.

  • Šis vienas įprotis prie šviesoforo tyliai žudo sankabą: remontas gali kainuoti tūkstančius

    Šis vienas įprotis prie šviesoforo tyliai žudo sankabą: remontas gali kainuoti tūkstančius

    Kasdienis vairavimas dažnai virsta automatinių įpročių rinkiniu. Bėda ta, kad kai kurie patogūs, iš pirmo žvilgsnio visai nekalti veiksmai gali smarkiai pakenkti automobilio techninei būklei. Viena dažniausių klaidų – netaisyklingas pajudėjimas, dėl kurio ženkliai trumpėja sankabos tarnavimo laikas, nors dalis vairuotojų net nesupranta, kad elgiasi neteisingai.

    Pusiau atleista sankaba – didžiausias priešas: ja naudojamasi per dažnai

    Viena pagrindinių klaidų – per ilgai laikoma vadinamoji pusiau atleista sankaba, kai pedalas nėra nei pilnai nuspaustas, nei visiškai atleistas. Būtent šiuo momentu susidaro didžiausia trintis, todėl sankabos mazgo detalės dyla sparčiausiai.

    Daugelis vairuotojų pusiau atleistą sankabą naudoja ne tik pajudant, bet ir lėtai riedant spūstyse ar manevruojant stovėjimo aikštelėje. Dar viena dažna situacija – automobilio laikymas įkalnėje sankabos pagalba, vietoje rankinio stabdžio ar įkalnės pajudėjimo asistento. Tuomet sankaba ilgą laiką dirba ypač nepalankiomis sąlygomis, ima kaisti ir greičiau dėvisi. Iš pradžių tai gali pasireikšti trūkčiojimu ar specifiniu kvapu, tačiau vėliau peraugti į rimtesnį gedimą.

    Blogas įprotis prie šviesoforo: didžiausia apkrova tenka būtent tada

    Ypač žalingas yra staigus ir „dinamiškas“ pajudėjimas nuo šviesoforo, kai greitis bandomas pasiekti technikos sąskaita. Per didelės variklio apsukos, kai sankaba atleidžiama lėtai, lemia intensyvų jos dėvėjimąsi.

    Prie to prisideda ir kitas dažnas įprotis – laikyti koją ant sankabos pedalo net jau pajudėjus. Net ir lengvas prispaudimas trukdo sankabai dirbti taisyklingai, todėl jos nusidėvėjimas spartėja. Ilgainiui tai gali baigtis viso sankabos komplekto keitimu, o tokio remonto kaina, priklausomai nuo automobilio modelio, gali siekti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų.

    Brangus remontas ir paprastas sprendimas: pakanka pakeisti vieną įprotį

    Sankabos dėvėjimasis dažnai vyksta nepastebimai – vairuotojas pripranta prie pamažu atsirandančių pokyčių ir sureaguoja tik tuomet, kai problema tampa rimta. Vis dėlto tinkama vairavimo technika gali reikšmingai prailginti šio mazgo tarnavimo laiką.

    Svarbiausia – pajudant sankabą atleisti greitai ir tolygiai, važiuojant nelaikyti kojos ant pedalo, o įkalnėse naudoti stabdį (rankinį ar pagalbines sistemas), o ne pusiau atleistą sankabą. Tai nedideli, tačiau efektyvūs įpročių pakeitimai, galintys padėti išvengti brangios kelionės į servisą.

  • Šis vienas žingsnis išduoda, ko iš tiesų nori skrzydłokwiat: klysta beveik visi namuose

    Šis vienas žingsnis išduoda, ko iš tiesų nori skrzydłokwiat: klysta beveik visi namuose

    Skrzydłokwiat gali džiuginti ištisus metus, tačiau tik tada, kai jam sudaromos tinkamos sąlygos. Svarbus ne vien laistymas – lemiamą vaidmenį atlieka ir žemė. Netinkamas pasirinkimas gali greitai pasireikšti gelstančiais lapais ir pranykusiais žiedais.

    Tai vienas populiariausių kambarinių augalų: elegantiškas, gana nesudėtingas prižiūrėti ir dekoratyvus. Vis dėlto skrzydłokwiat turi aiškių poreikių, kurių ignoruoti nepatartina. Neretai manoma, kad pakanka įprastos gėlių žemės, tačiau substratas tiesiogiai lemia augalo būklę. Jei žemė per sunki arba sulaiko per daug vandens, šaknys gali pradėti pūti.

    Kokia žemė skrzydłokwiat tinka labiausiai: lengva, puri ir šiek tiek rūgšti

    Geriausiai skrzydłokwiat auga lengvame, vandeniui pralaidžiame substrate. Ideali žemė turėtų būti silpnai rūgšti (pH apie 5,5–6,5), kad augalas galėtų tinkamai pasisavinti maisto medžiagas. Tinka paruoštas mišinys žaliuojantiems arba žydintiems augalams, tačiau jį verta šiek tiek patobulinti.

    Įmaišius perlito, smėlio ar smulkios žievės, žemė tampa puresnė, geriau vėdinama ir nebesulaiko perteklinės drėgmės. Tai ypač svarbu, nes skrzydłokwiat mėgsta drėgmę, tačiau nepakenčia, kai šaknys „stovi vandenyje“.

    Ko vengti renkantis žemę: per tankus substratas dažniausiai ir sukelia bėdas

    Didžiausia klaida – sodinti skrzydłokwiat į sunkią, molingą žemę, kuri ilgai išlieka šlapia. Toks substratas riboja oro patekimą prie šaknų ir sudaro palankias sąlygas puviniui. Taip pat verta saugotis pigių, prastos kokybės mišinių, kurie po laistymo susispaudžia į kietą, tankų „bloką“.

    Jei praėjus kelioms dienoms po laistymo žemė vis dar šlapia ir lipni, tai ženklas, kad substratą reikėtų keisti. Patikimas sprendimas – vazono dugne įrengti drenažo sluoksnį, pavyzdžiui, iš keramzito: jis papildomai apsaugo augalą nuo vandens pertekliaus.

    Viena aišku: tinkama žemė yra sveiko skrzydłokwiat pagrindas. Net ir geriausios trąšos nepadės, jei šaknys neturės tinkamų sąlygų. Skyrus kelias minutes substrato pasirinkimui, augalas greitai atsidėkos sodria žaluma ir reguliariu žydėjimu.

  • LED eros pabaiga? Į namus ateina OLED šviesa – efektas stebina net skeptikus

    LED eros pabaiga? Į namus ateina OLED šviesa – efektas stebina net skeptikus

    Ilgą laiką LED lemputės buvo laikomos pigiausiu ir praktiškiausiu šviesos šaltiniu namuose. Tačiau technologijos nestovi vietoje: vis daugiau dėmesio skiriama ne tik elektros sąnaudoms, bet ir apšvietimo komfortui bei kokybei. Šviesa daro įtaką savijautai, interjero vaizdui ir kasdieniam gyvenimui, todėl gamintojai ieško sprendimų, galinčių pasiūlyti daugiau nei vien taupumą.

    LED ilgai buvo taupumo etalonas, bet atsiranda rimtas konkurentas

    LED išpopuliarėjo dėl mažo energijos vartojimo ir ilgo tarnavimo laiko. Pavyzdžiui, apie 8 W galios lemputė sunaudoja nedaug elektros, todėl daugelį metų tai buvo vienas dažniausių pasirinkimų. Dėl to LED ir dabar dažnai laikomos efektyviausiu sprendimu daugelyje buitinių situacijų.

    Visgi rinka keičiasi, o kartu ryškėja ir tam tikri trūkumai, būdingi senesniems apšvietimo tipams. Pavyzdžiui, klasikinės liuminescencinės lempos naudoja daugiau energijos ir turi aplinkai nepalankių medžiagų. Dėl to dalis žmonių ima ieškoti alternatyvų, kurios siūlytų kitokias vertes nei vien mažesnės sąskaitos.

    OLED – moderni alternatyva: kitoks šviesos pojūtis ir daugiau dizaino galimybių

    Vis dažniau minimos OLED lempos, kuriose naudojami organiniai šviesos diodai. Skirtingai nei LED, jos nešviečia tašku – šviesa sklinda per visą paviršių, todėl apšvietimas tampa tolygesnis ir vizualiai švelnesnis.

    Praktikoje OLED ilgaamžiškumas dažnai vertinamas kaip geras, tačiau intensyviai naudojant jis gali būti mažesnis nei LED sprendimų. Kita vertus, plona ir kai kuriais atvejais lanksti konstrukcija leidžia OLED pritaikyti įvairiose erdvėse ir kurti modernesnius interjero sprendimus, kai šviesa tampa ne tik funkcine, bet ir estetine detale.

    Ekologiškumas priklauso nuo gamybos: vienareikšmiško atsakymo nėra

    OLED technologijoje naudojamos organinės medžiagos, kurios neretai pristatomos kaip privalumas. Kai kuriais atvejais gamyba gali sukurti mažiau atliekų, tačiau tai ne visada reiškia akivaizdžiai mažesnį poveikį aplinkai. Dėl to pabrėžiama, kad OLED ekologiškumą reikia vertinti per visą produkto gyvavimo ciklą.

    Vis dėlto svarbus pranašumas – minkšta, išsklaidyta šviesa, kuri dažnai pagerina komfortą patalpose. Tai ypač aktualu erdvėse, kur norisi jaukumo ir ramesnės atmosferos.

    Ar LED pasitrauks į praeitį? Viskas priklausys nuo kainos ir pritaikymo

    Nors OLED turi daug privalumų, ši technologija dar nėra masiškai paplitusi. Prieinamumas ir kaina kol kas riboja didesnį vartotojų susidomėjimą. Dėl to dažniau teigiama, kad artimiausiu metu OLED greičiau papildys LED, o ne visiškai juos pakeis.

    Visgi apšvietimo technologijos sparčiai vystosi, todėl ateityje pasirinkimas gali būti gerokai platesnis nei šiandien. Tikėtina, kad skirtingi sprendimai bus naudojami greta – pagal poreikius, patalpų paskirtį ir norimą šviesos efektą.

  • Sekundė neatidumo – ir pirštai sulipę „Kropelkos“ klijais: paprasti būdai padės be panikos

    Sekundė neatidumo – ir pirštai sulipę „Kropelkos“ klijais: paprasti būdai padės be panikos

    Sekundė neatidumo – ir pirštai sulipę „Kropelkos“ klijais? Šie cyjanoakrilatiniai klijai su oda susijungia beveik akimirksniu, todėl daugelis išsigąsta ir bando klijus nugramdyti ar pirštus atplėšti jėga. Deja, taip dažniausiai tik sudirginama oda ar net pažeidžiamas epidermis. Geros žinios – dažniausiai užtenka kantrybės ir paprastų namuose turimų priemonių.

    Šiltas vanduo ir muilas – saugiausias pirmas žingsnis

    Šiltas vanduo su muilu neretai padaro daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai paprasčiausias ir odai saugiausias būdas pradžiai.

    Rankas pamirkykite šiltame vandenyje su muilu apie 10–15 minučių. Drėgmė ir šiluma pamažu silpnina klijų sukibimą, todėl jie ima lengviau atsiskirti. Po mirkymo sulipusią vietą švelniai patrinkite arba „paridenkite“ pirštais, tačiau svarbiausia – netraukite ir neplėškite per jėgą. Procesas gali užtrukti, bet dažnai būna veiksmingas.

    Jei nepadeda: acetonas arba riebios priemonės

    Jeigu vandens ir muilo nepakanka, galima išbandyti kitus patikrintus būdus.

    Acetonas. Gali padėti nagų lako valiklis su acetonu. Sudrėkinkite vatos diskelį ir atsargiai, švelniais judesiais patrinkite sulipusią vietą – klijai turėtų pradėti tirpti. Vis dėlto acetonas sausina odą, todėl po procedūros verta patepti rankas drėkinamuoju kremu.

    Riebios priemonės. Švelnesnė alternatyva – aliejinės ar riebios priemonės: kūno ar kūdikių aliejus, kokosų aliejus, net įprastas rankų kremas. Jos veikia lėčiau nei acetonas, tačiau paprastai mažiau dirgina ir labiau tinka jautriai odai.

    „Kropelkos“ klijai gali nemaloniai nustebinti, tačiau jų pašalinimas nuo pirštų dažniausiai nėra drama. Svarbiausia išlikti ramiems, neskubėti ir vengti staigių, jėga atliekamų judesių – dažnu atveju užtenka naminių priemonių ir šiek tiek kantrybės, kad oda vėl atrodytų kaip įprastai.

  • Hortenzijos nekrauna žiedų? Šis vienas tręšimo žingsnis lemia, ar krūmas pražys gausiai

    Hortenzijos nekrauna žiedų? Šis vienas tręšimo žingsnis lemia, ar krūmas pražys gausiai

    Hortenzijos neretai vadinamos kaprizingomis: kartais jos, rodos, be aiškios priežasties kasmet žydi vis kukliau. Taip nutinka todėl, kad per trumpą laiką augalas turi suformuoti daug žaliosios masės ir didelius žiedynus. Dėl šios priežasties tręšimo laikas tiesiogiai lemia, kiek žiedinių pumpurų krūmas spės užmegzti.

    Kada tręšti hortenzijas? Svarbiausi terminai

    Pirmasis tręšimas atliekamas pavasarį, kai hortenzija pradeda vegetaciją. Dažniausiai tai būna balandžio pradžioje, kai krūmas intensyviai augina lapus. Tuomet augalui reikia daugiau „statybinių“ medžiagų, skatinančių ūglių augimą – būtent ant jų daugumos veislių hortenzijos vėliau formuoja žiedus.

    Pirmą kartą trąšose turėtų būti daugiau azoto, kad augalas sukauptų pakankamai žaliosios masės. Tai svarbu fotosintezei, kuri aprūpina energija dideliems ir gausiems žiedynams.

    Vėliau hortenzijas rekomenduojama tręšti maždaug kartą per mėnesį, renkantis trąšas, kuriose daugiau fosforo ir kalio. Šie elementai stiprina šaknų sistemą ir skatina žydėjimą, kuris dažniausiai prasideda birželį. Gerai išsivysčiusios šaknys padeda augalui efektyviau pasisavinti maisto medžiagas, todėl krūmas turi daugiau jėgų suformuoti ir išlaikyti žiedynus.

    Svarbu nepadauginti azoto vėlesniuose tręšimuose: jei jo bus per daug, hortenzijos gali auginti lapus, tačiau žydėjimas bus menkas arba jo išvis nebus.

    Ypač reikšminga tręšimo riba – liepos pabaiga. Po šio laikotarpio nebereikėtų naudoti augimą skatinančių trąšų, nes jauni, minkšti ūgliai nespės sumedėti iki žiemos. Tai silpnina augalą ir gali padidinti apšalimo riziką. Taip pat nerekomenduojama tręšti ką tik pasodintų hortenzijų – geriausia reguliariai pradėti tręšti antraisiais metais po pasodinimo.

    Kokios trąšos hortenzijoms tinka labiausiai?

    Nors parduotuvėse pasirinkimas didelis, hortenzijos turi gana konkrečius poreikius. Itin svarbus dirvožemio rūgštingumas: hortenzijos geriausiai auga silpnai rūgščioje dirvoje, todėl blogai toleruoja trąšas, kuriose daug kalcio. Dėl to universalios trąšos neretai duoda daugiau žalos nei naudos.

    Šiems krūmams dažnai geriausiai tinka natūralios, organinės trąšos, pasižyminčios rūgštesne reakcija, pavyzdžiui, gerai perpuvęs galvijų mėšlas. Jis aprūpina azotu, fosforu ir kaliu, pagerina dirvos struktūrą, didina humuso kiekį, o svarbiausia – nekelia dirvos pH, kas hortenzijoms yra labai reikšminga.

    Patogesnė alternatyva – granuliuotos (pelletuotos) mėšlo trąšos. Jos veikia lėčiau, tačiau maisto medžiagos išsiskiria palaipsniui, todėl mažėja pertręšimo rizika.

    Naudojant mineralines trąšas verta prisiminti taisyklę: azoto gausesnes priemones naudoti tik pirmajam pavasariniam tręšimui. Vėliau azoto perteklius trukdys formuotis žiedynams – krūmas atrodys vešlus, bet žydės silpnai.

    Jei augalui reikia greitos pagalbos, galima rinktis specializuotas trąšas hortenzijoms ar rododendrams. Jose paprastai būna tinkamai subalansuoti makro- ir mikroelementai, o sudėtyje nėra kalcio, kuris gali trukdyti pasisavinti geležį ir skatinti lapų chlorozę. Taip pat verta vengti įprastų trąšų žydintiems augalams, nes jose neretai būna kalcio, kuris hortenzijoms nėra palankus.

    Namų priemonės hortenzijoms: kas iš tiesų padeda?

    Soduose puikiai pasiteisina ir švelnesni, natūralūs būdai. Kompostas ar gerai perpuvusi organinė medžiaga pagerina dirvos struktūrą ir padidina jos gebėjimą sulaikyti drėgmę. Tai svarbu, nes hortenzijos itin jautriai reaguoja į dirvos perdžiūvimą.

    Kaip papildoma priemonė gali pasitarnauti ir kavos tirščiai: jie gali šiek tiek padėti reguliuoti pH, nors reikšmingų maisto medžiagų kiekių paprastai nesuteikia. Tad jie nepakeičia pilnaverčio tręšimo, tačiau gali veikti kaip papildomas palaikymas.

    Hortenzijoms taip pat naudinga mulčiuoti spygliuočių medžių žieve. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę, ypač jei krūmai auga saulėtoje vietoje. Be to, spygliuočių žievė švelniai rūgština dirvą ir veikia ilgiau, todėl visą sezoną palaikomas tinkamesnis dirvos rūgštingumas.

    Vis dėlto reikėtų prisiminti, kad namų priemonės nepakeičia visaverčių trąšų. Kad hortenzija suformuotų didelius žiedus, jai būtinas stabilus azoto kiekis sezono pradžioje, o pumpurų formavimosi metu – fosforas ir kalis. Be šių elementų net ir kruopščiausia priežiūra nebūtinai užtikrins įspūdingą žydėjimą.

  • Erkės jos vengia labiau nei chemijos: ši kvapni gėlė gali tapti jūsų sodo skydas

    Erkės jos vengia labiau nei chemijos: ši kvapni gėlė gali tapti jūsų sodo skydas

    Pysznogłówka (Monarda) – augalas, vertas kiekvieno sodininko dėmesio. Jis puošia gėlynus ryškiais žiedais, tačiau ne mažiau įdomios ir jo savybės: nuo seno šis augalas naudotas liaudies medicinoje peršalimo bei uždegimų atvejais, o sode jis gali tapti natūraliu pagalbininku.

    Soduose auginama nemažai pysznogłówkos rūšių ir veislių, kurios dažniausiai skiriasi augalo aukščiu bei žiedų spalva. Itin populiari pysznogłówka ogrodowa (Monarda hybrida) – hibridas, išvestas sukryžminus pysznogłówką dwoistą (Monarda didyma) ir pysznogłówką dętą (Monarda fistulosa). Daug kas renkasi ir pysznogłówką citrinową (Monarda citriodora).

    Priklausomai nuo veislės, augalai užauga maždaug 60–150 cm aukščio ir žydi visą vasarą – nuo birželio iki rugsėjo.

    Kuo pysznogłówka naudinga sode?

    Pasodinę pysznogłówką daugelis neabejoja – tai vienas iš tų augalų, kurie atsiperka ir grožiu, ir praktiškumu. Pagrindiniai privalumai:

    • Ryškūs, puošnūs žiedynai, primenantys purius „pompomus“.
    • Traukia apdulkintojus – pysznogłówka laikoma medingu augalu.
    • Ilgas žydėjimo laikotarpis.
    • Platus rūšių ir veislių pasirinkimas.
    • Greitas, vešlus augimas ir gana geras atsparumas šalčiui.
    • Stiprus citrusinis žiedų ir lapų aromatas, neretai siejamas su bergamote, apelsinu ar citrina.
    • Galimybės virtuvėje – aromatingus žiedlapius galima dėti į salotas, limonadus ar arbatą.
    • Nedideli reikalavimai ir palyginti lengva priežiūra.
    • Gebėjimas atbaidyti kai kuriuos kenkėjus, ypač erkes ir uodus.

    Kur sodinti, kad padėtų atbaidyti erkes?

    Pysznogłówka dažnai įvardijama kaip augalas, galintis padėti mažinti erkių aktyvumą sklype be cheminių priemonių. Teigiama, kad erkėms nepatinka intensyvus šio augalo kvapas, kurį lemia eterinių aliejų gausa. Norint išnaudoti šią savybę, augalą verta sodinti keliose strategiškai parinktose vietose – ten, kur dažniausiai būna žmonės ir augintiniai.

    Geriausios vietos pysznogłówkai:

    • Šalia poilsio zonų – prie terasos, pavėsinės ar sodo suoliukų.
    • Palei takelius, gėlynų pakraščiuose ir aplink lysves.
    • Prie įėjimo į namus ir po langais.
    • Prie tvoros, geriausia sodinant grupėmis po kelis ar keliolika augalų.
    • Vazonuose balkone ar terasoje.

    „Vertingas patarimas: pysznogłówka laikoma vienu geriausių augalų palydovų pomidorams – ji esą gali sustiprinti vaisių skonį ir paskatinti krūmelių augimą“, – teigiama sodininkystės patarimuose.

    Auginimo sąlygos ir priežiūra

    Renkantis vietą verta prisiminti, kad pysznogłówka mėgsta saulėtas augimvietes. Lengvas pavėsis jai taip pat tinka, tačiau tuomet ji paprastai žydi kukliau ir skleidžia silpnesnį aromatą. Geriausiai auga laidžioje, maistingoje dirvoje, kuri turėtų būti nuolat vidutiniškai drėgna, todėl svarbus reguliarus laistymas.

    Priežiūrai gali praversti organinis tręšimas, nužydėjusių žiedynų šalinimas bei ekologiškos priemonės nuo tikrosios miltligės, kuriai šis augalas gali būti jautresnis. Kadangi pysznogłówka yra daugiametė, ją pakanka pasodinti vieną kartą – ir ji daugelį metų gali puošti sodą bei atlikti natūralios „apsaugos“ vaidmenį.