1997 metais mokslininkai pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje užfiksavo vieną garsiausių paslaptingų vandenyno signalų. Jį pavadino „Bloop“, o ilgus metus šis garsas kaitino vaizduotę – netrūko teorijų, esą jį skleidė milžiniškas padaras iš gelmių. Šiandien jau žinoma, kad šaltinis buvo visai kitas. Tačiau tuo istorija anaiptol nesibaigia.
Vandenynai pilni garsų, kurių žmogaus ausis be specialios įrangos niekada neišgirstų. Tai įvairūs trakštelėjimai, dejones primenantys tonai, švilpimai, pulsuojantys dundesiai, signalai, panašūs į kvaksėjimą, pavojaus sireną ar kažką tarp laivo ūžesio ir „dainavimo“. Dalis jų turi gana paprastus paaiškinimus, dalis ilgai išlieka mįslė. Tik nedaugelis patenka į populiariąją kultūrą – „Bloop“ tai padarė su trenksmu.
Viskas prasidėjo 1997 metais, kai JAV agentūra „NOAA“ užfiksavo neįprastai stiprų signalą pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Garsas buvo labai žemo dažnio, truko maždaug minutę ir buvo užfiksuotas hidrofonais, esančiais daugiau nei 5 tūkst. kilometrų atstumu vienas nuo kito. Pagreitinus įrašą, jis pradėjo skambėti kaip savotiškas „bloop“ – nuo to ir prigijo pavadinimas.
To pakako, kad įsijungtų kolektyvinė fantazija. Signalas buvo per galingas, kad jį būtų lengva priskirti žinomiems gyvūnams. Kadangi jis šiek tiek priminė biologinės kilmės garsą, internetas ir žiniasklaida greitai sukūrė vieną ištvermingiausių šiuolaikinių legendų apie „jūrų pabaisą“.
Tyrėjus labiausiai domino ne pats keisto garso atsiradimo faktas – oceanografijoje tokie dalykai pasitaiko reguliariai. Problema buvo ta, kad „Bloop“ vienu metu turėjo kelias savybes: labai žemą dažnį, milžinišką galią ir eigą, kuri iš dalies priminė gyvų organizmų skleidžiamus garsus.
Jūrų gyvūnų, ypač banginių, skleidžiami garsai gali keliauti milžiniškais atstumais. Mėlynasis banginis, laikomas garsiausiai „kalbančiu“ žinomu gyvūnu Žemėje, gali būti girdimas net maždaug iš 1600 kilometrų. „Bloop“ buvo užfiksuotas gerokai toliau. Jei šaltinis iš tiesų būtų gyvūnas, jis turėtų būti neįsivaizduojamai didelis arba garsą generuoti daug efektyviau nei bet kas, ką iki šiol pažįstame.
Taip „Bloop“ greitai tapo kriptozoologijos – pasakojimų apie niekada nepatvirtintus gyvūnus – pasaulio dalimi. Tai ta pati „lentyna“, kurioje atsiduria Jeti, Nesė ar Didžiapėdis. Mechanizmas dažniausiai panašus: atsiranda kažkas neįprasto, sunkiai ir greitai paaiškinamo, o spragą tarp „dar nežinome“ ir „tai turi būti kažkas nežinomo“ operatyviai užpildo populiarioji kultūra.
Vis dėlto mokslas veikia kitaip. Tyrėjams „keistas“ nereiškia „antgamtinis“ ar net „biologinis“. Tai reiškia: reikia lyginti su duomenimis, fizikiniais reiškiniais ir ankstesniais įrašais. Būtent taip ir buvo padaryta su „Bloop“.
Ilgainiui mokslininkai vis labiau ėmė įtarti, kad signalo šaltinis slypi ne biologijoje, o kriosferoje – ledo pasaulyje. Konkrečiai buvo kalbama apie reiškinius netoli Antarktidos: ledo skilimą, trintį, įtampas ir didžiulių ledo masių atskilimą.
Ledynai ir ledkalniai gali generuoti itin galingus akustinius impulsus, ypač kai skilinėja dėl įtampos arba juda dugno ar kitų ledo masių atžvilgiu. Kartais šie procesai būna tokie staigūs, kad fiksuojami ir kaip vadinamieji ledo drebėjimai.
Vėlesni „Bloop“ palyginimai su kitais gerai aprašytais signalais iš poliarinių regionų parodė, kad ši kryptis buvo teisinga. Šiandien labiausiai tikėtinas paaiškinimas toks: garsą sukėlė skilinėjantis arba judantis ledas Antarktidos regione.
Populiarioji šios istorijos versija dažnai tuo ir baigiasi: „Bloop“ išspręstas, pabaisos nebuvo. Tačiau įdomiausia dalis prasideda tuomet, kai suprantame, ką šis garsas iš tiesų pasako apie vandenyną.
Pirma, tai parodo, koks neintuityvus yra povandeninis garso pasaulis. Vandenyje garsas sklinda kitaip nei ore ir dažnai nukeliauja daug didesnius atstumus. Dėl to reiškiniai, kurie sausumoje būtų lokalūs ir menkai reikšmingi, po vandeniu tampa signalais, girdimais per milžiniškas erdves.
Antra, „Bloop“ primena, kad poliarinis vandenynas yra aplinka, kurioje garsus kuria ledas, bangos, srovės, gyvūnai ir žmogaus veikla. Ir būtent šis akustinis kraštovaizdis šiandien ima kisti.
Daugeliui jūrų gyvūnų garsas yra pagrindinis orientacijos, komunikacijos, migracijos, grėsmių vengimo ir maisto paieškos įrankis. Banginiai „dainuoja“, kad palaikytų ryšį ir rastų partnerius, o delfinai naudodami echolokaciją aptinka žuvis. Ruoniai, žuvys ir net bestuburiai gyvena aplinkoje, kurioje garsas yra svarbi kasdienybės dalis. Jei ši akustinė aplinka keičiasi, pasekmės nebūtinai bus įspūdingos, kad būtų rimtos.
Į vandenyną patenka vis daugiau triukšmo iš laivybos, sonarų, išgavimo pramonės ir seisminių tyrimų. Prie to prisideda pokyčiai poliarinėse zonose: ledo skilinėjimas, didėjantis ledo dangos nestabilumas, visų ekosistemų persitvarkymas. Todėl „Bloop“ galima vertinti ne kaip XX amžiaus pabaigos keistenybę, o kaip užuominą apie pasaulį, kuriame vandenynai tiesiog skambės kitaip nei anksčiau.
Vandenynas ir toliau išlieka signalų šaltiniu, kurių kilmė ilgai būna neaiški. Kartais po daugelio metų paaiškėja, kad už „keisto“ garso slypi gerai žinoma rūšis – tiesiog niekas iki tol nebuvo girdėjęs, kad ji gali skleisti tokį garsą. Taip nutiko su vadinamuoju „Bio-Duck“ garsu, kuris galiausiai buvo priskirtas mažiesiems banginiams.
Yra ir iki šiol nepaaiškintų atvejų, pavyzdžiui, garsusis „52 hercų banginis“, kurio neįprastas „dainavimas“ Šiaurės Ramiajame vandenyne fiksuojamas jau dešimtmečius. Nežinoma, ar tai išskirtinis žinomos rūšies individas, hibridas ar kažkas mažiau akivaizdaus. Vis dėlto vargu ar kas rimtai mano, kad tai priešistorinis monstras.
Didžiausias šios istorijos paradoksas tas, kad pabaisa būtų buvusi romantiškesnė, bet mažiau neraminanti versija. Kur kas reikšmingiau tai, jog vienas garsiausių „paslaptingų vandenyno balsų“ greičiausiai kilo nuo skilinėjančio ledo planetos pakraščiuose. Tai jau ne legenda, o realus signalas apie besikeičiantį pasaulį.
