Blog

  • Nors paskelbtos paliaubos, aviakompanijos perspėja: reaktyvinių degalų krizė tęsis mėnesius

    Nors paskelbtos paliaubos, aviakompanijos perspėja: reaktyvinių degalų krizė tęsis mėnesius

    Nepaisant JAV ir Irano paliaubų, Europos aviacijos sektorius ir toliau ruošiasi aukštoms reaktyvinių degalų kainoms bei galimiems tiekimo sutrikimams, kurie gali tęstis iki vasaros atostogų sezono įkarščio.

    Rinkos dalyviai ir analitikai pabrėžia, kad net jei Hormūzo sąsiauris būtų visiškai atvertas, tai automatiškai neatšauktų kelių savaičių karinių veiksmų Persijos įlankoje padarinių. Pasak jų, rimtesni trikdžiai oro susisiekimui vis dar tikėtini.

    „Jei sąsiauris būtų atvertas ir liktų atviras, vis tiek, mano manymu, prireiks kelių mėnesių, kol reaktyvinių degalų tiekimas sugrįš į reikiamą lygį“, – trečiadienį Singapūre spaudos konferencijoje sakė Tarptautinės oro transporto asociacijos vadovas Willie Walshas.

    Vasarį prasidėję JAV ir Izraelio smūgiai Iranui paskatino Teheraną riboti laivybą Hormūzo sąsiauriu. Tai yra maršrutas, kuriuo keliauja apie 20 proc. pasaulinės naftos prekybos. Dėl šios įtampos reaktyvinių degalų kainos Europoje šoktelėjo iki daugiau nei dvigubai aukštesnio lygio nei prieš karą, o rinkose sustiprėjo baimės dėl galimo tiekimo deficito. Jungtinėje Karalystėje buvo atšaukta dalis skrydžių, o keli Italijos oro uostai įvedė degalų pylimo apribojimus.

    Nors JAV prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį paskelbė, kad Iranas sutiko „visiškai, nedelsiant ir saugiai atverti Hormūzo sąsiaurį“, aviacijos bendruomenės tai nuramino tik iš dalies.

    „Dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose ir neapibrėžtumas dėl to, kiek ji tęsis, iš tiesų kelia nerimą dėl reaktyvinių degalų prieinamumo Europoje artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais“, – po susitikimo su ES pareigūnais, valstybių atstovais ir degalų tiekėjais sakė organizacijos „Airlines for Europe“ vadovė Ourania Georgoutsakou.

    „Nors paliaubos gali suteikti tam tikrą palengvėjimą, vis dar per anksti pasakyti, kaip greitai bus atkurti tiekimai“, – pridūrė ji.

    Analitikai su tuo sutinka. Banko „Barclays“ Europos transporto sektoriaus akcijų tyrimų vadovas Andrew Lobbenbergas pažymoje nurodė, kad prieš karą buvusio palankaus kainodaros laikotarpio Europos oro bendrovėms greičiausiai nebesulauksime.

    Degalų rinkos ekspertai taip pat akcentuoja, kad dviejų savaičių paliaubos savaime dar nereiškia greito grįžimo prie įprastų srautų: tam reikia atkurti reguliarią tanklaivių logistiką, suvaldyti rizikas ir užtikrinti infrastruktūros veikimą.

    „Jei laivų skaičius išliks palyginti mažas, tai didelio skirtumo nepadarys“, – sakė bendrovės „Kpler“ vyresnysis naftos analitikas George’as Shaw. Jis atkreipė dėmesį, kad kol kas neaišku, ar tanklaiviams teks mokėti Iranui mokestį už plaukimą sąsiauriu.

    Be to, regione nuo Irano veiksmų nukentėjusioms naftos perdirbimo gamykloms reikės laiko remontui. „Visi šie įvykiai turi vis ilgesnę uodegą – jų poveikis tiekimui ir kainai išlieka ilgai“, – teigė G. Shaw.

    Net ir „ypač idealizuotu“ scenarijumi, kai Hormūzo sąsiauris būtų atviras, o perdirbimo pajėgumai grįžtų į prieškarinį lygį, logistika išlieka sudėtinga: kelionė iš Persijos įlankos į Europą per Raudonąją jūrą trunka apie 25 dienas. Tuo pat metu išlieka rizika, kad laivybą galėtų trikdyti Irano sąjungininkai Jemene – hučiai. Alternatyvus maršrutas aplink Gerosios Vilties kyšulį užtrunka iki šešių savaičių.

    Didžiosios Europos oro linijos įspėja, kad degalų tiekimo problemos gali pasijusti jau kitą mėnesį, todėl poveikis skrydžiams Europoje atrodo tikėtinas.

    Šie nuogąstavimai atspindi ir platesnes baimes: žala energetikos infrastruktūrai regione bei galimai didesnė Irano kontrolė dėl patekimo į Hormūzo sąsiaurį gali iš esmės pakeisti energijos tiekimo dinamiką, net jei paliaubos išsilaikytų.

    Tokios temos buvo aptartos ir trečiadienį vykusiame pramonės ekspertų bei ES energetikos pareigūnų susitikime. Vienas Europos suskystintų gamtinių dujų importuotojo vadovų, sutikęs kalbėti anonimiškai, teigė, kad „blogiausias scenarijus“ būtų sąsiaurio atvėrimas su nuolatiniais apribojimais, įskaitant galimus mokesčius už praplaukimą. Pasak jo, nėra aiškių ženklų, kad Teheranas ketintų šios idėjos atsisakyti. Taip pat buvo minėta, kad tokią galimybę yra svarstęs ir D. Trumpas.

    Prie rizikų prisideda ir ilgalaikė žala naftos bei dujų gamybos objektams Persijos įlankoje, ypač Katare, kuri gali trikdyti gamybą ilgesnį laiką. „Jei sistemos pažeistos, gali prireikti metų, kol bus atkurti ankstesni tiekimo mastai“, – sakė šaltinis.

    „Nebūčiau per daug optimistiškas dėl paliaubų“, – anonimiškai teigė ir vienas ES diplomatas. Pasak jo, situacija išlieka itin trapi, o JAV prezidento, viceprezidento ir Izraelio pareiškimai apie tai, ką paliaubos reiškia praktiškai, nėra nuoseklūs.

    Nors po paliaubų paskelbimo naftos kaina greitai smuko, diplomatas pabrėžė, kad „nafta netekės taip, kaip tekėjo anksčiau“.

    Karo rizika Artimuosiuose Rytuose didina tikimybę, kad pagrindiniuose Europos aviacijos mazguose gali pritrūkti degalų, o skrydžių atšaukimai jau fiksuojami. Vis dėlto aviacijos ekspertas Wouteris Dewulfas pažymėjo, kad šiuo metu „nėra nieko, kas rodytų plataus masto sutrikimus visoje Europoje“.

    Tuo metu Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas perspėjo, jog ekonominės karo Irane pasekmės gali būti panašaus masto kaip Covid-19 pandemijos ar Rusijos invazijos į Ukrainą padariniai.

    Aviakompanijos, reaguodamos į išaugusias reaktyvinių degalų kainas, atšaukia dalį reisų ir kelia bilietų kainas.

  • Britain strains to sell Trump allies on its green message

    Britain strains to sell Trump allies on its green message

    Britain’s climate minister takes a trip to South America — and tries to win round her skeptical hosts.

    By ABBY WALLACE
    in Parque Andino Juncal, Chile

    Photo by Abby Wallace

    AI generated Text-to-speech

    Three-and-a-half thousand meters above sea level, chunks of icy rock tumble down the side of Chile’s Juncal Glacier and crash into the lake below.

    It startles the pack of ten officials, diplomats, scientists and park rangers gathered on the other side of the water, here to see up close the impacts of climate change on the Andean glacier.

    One of them is Katie White, a climate activist-turned-U.K. government minister, who was first elected as an MP in the northern English city of Leeds in 2024.

    “I think just standing by that glacier and actually hearing the instability, and hearing the rocks falling … It’s just a real reminder of what is happening and what we’re doing to our world,” White says.

    The climate minister was in Chile, and after that Argentina, to persuade her hosts of the urgency of the climate crisis at a time when some of the world’s most powerful leaders are ditching environmental policies. But are governments, including the new Donald Trump-aligned administration here in Santiago, actually listening?

    “Well,” reflected White, “I gotta make them listen.”

    The self-styled “practical greenie” will have her work cut out.

    Chile’s left-leaning government under Gabriel Boric agreed to work with the U.K. on hitting global climate targets after Labour swept to victory. But it has been booted out.

    Its replacement is the new right-wing government of Jose Antonio Kast, which has tossed out 43 pending environmental regulations — including, according to reports, rules governing harmful emissions from power plants — just days into office.

    That sparked alarm among local campaigners.

    “It was a very unusual move from a new government,” said Ezio Costa, a lawyer and executive director of FIMA, a Chilean environmental NGO. “This is something that we are worried about, and I think that it shows that the ideas of the new government are not aligned with the protection of the Chilean environment,” he added.

    Kast’s focus, instead, was a day-one deal with Trump on access to Chile’s much-coveted supply of critical minerals. In Argentina, President Javier Milei has toyed with following Trump’s example and abandoning the landmark Paris agreement to limit global warming.

    Kast is “part of the same platform that brought Trump, [Hungary’s Victor] Orbán, [Italy’s Giorgia] Meloni and Milei to … power,” Costa said.

    Sitting down with POLITICO for several conversations during her three-day Chile trip, White offered a glimpse into how Labour hopes to land its climate-friendly message in a world where that job has got tougher.

    “Politics is the art of the possible,” she acknowledged ahead of meetings with her Chilean counterparts. “Not the art of the perfect.”

    In Parque Andino Juncal, the sun beats down on the streams and wetlands of the Chilean Andes, home to lizards, small green birds (called “bacon eaters” by local rangers), and guanacos — the South American llama.

    “We want to find ways of working with [the Chilean government]. And my understanding is that Chileans are pretty practical in the same way that Brits are,” said White, perched on a rock not far from the foot of the glacier.

    The 13,000-hectare park, which White trekked to the glacier edge, is a privately-owned conservation site. She wants to learn about the toll climate change is taking on Chile before heading into the “rooms of government” for talks.

    Evidence of that impact is unmissable.

    “We see this big lake in front of the glacier, but this lake just formed less than eight years ago,” said Francisco Fernandoy, a glaciologist who’s been monitoring its retreat. “If you were here eight years ago, you can just walk over the glacier.”

    People have to “face reality,” White said, arguing that a certain level of climate change is “baked into the system already.”

    United Nations experts warn the world is already set to miss targets for limiting planetary warming agreed by 195 countries in Paris over a decade ago. That, the UN says, means extreme events like wildfires and drought becoming ever more common.

    “I think it’s dangerous to go in with assumptions. I think there is a lot of things we will have in common,” White said, brushing off fears about a clash of priorities.

    The U.K. will, White suggests, lean into wider arguments about a shared pursuit of economic growth, something Keir Starmer’s government has focused on — so far without much sign of success — since the day it came to power.

    That is one common goal, White said. “They see that there is some regulation that is not helpful to that. So does our government.”

    Economic upside is the main message White is here to sell: In copper-rich Chile, clean energy deals are in the interests of both countries.

    Chile’s “pro-new technologies” approach is already attractive to investors — and that opportunity isn’t lost on the green-skeptic new government, according to Costa, the NGO campaigner. Those investments mean “it’s unlikely that the government will go hard against these climate change policies,” he said.

    The country is, for example, the world’s top copper producer. Copper demand is going to “radically increase,” said Christopher Vandome, a critical minerals expert at the Chatham House think tank.

    Kast’s rush to sign up to critical minerals collaboration with Trump is “fundamental to the national security and commercial industries of both countries,” according to an account from Santiago.

    For White, standing at a viewing point on top of one of the country’s largest copper mines, owned by British-headquartered Anglo-American, such deals are about green progress, too. Climate and critical minerals are “two sides of the same coin,” she said.

    Her government needs access to minerals like those under her feet, which are fundamental to building clean tech like wind turbines and electric cars, and hitting ambitious targets for shifting off reliance on high-polluting oil and gas.

    To that end, demand for copper is expected to double in the U.K. alone by 2035, according to Whitehall’s critical mineral strategy, which also commits the country to diversifying away from reliance on Chinese supply chains.

    “For me, this is the practical layer of: How do we solve the climate crisis?” White said.

    From the retreating glacier to the copper mine, she argued, the impact of the crisis and its potential solutions are “juxtaposed in a way that I’m not sure you could see quite as clearly anywhere else in the world.”

    As White chatted, self-driving trucks rolled around the mine pit below. The minister pocketed a small piece of shiny copper ore to take home.

    Future co-operation with Chile on critical minerals may mean “access to some of this,” she said. “But it may mean unlocking access elsewhere.”

    Countries across the world are vying for resources like those buried in the Chilean Andes. U.S. officials have already swooped in. London remains a small player in the global critical minerals market.

    But White has come armed with her own pitch. In a volatile world, the U.K’s well-developed clean energy planning “stands us in good stead to be a good partner” and an “honest broker” in global energy deals, she said.

    Her visit is a chance to suss out Santiago’s priorities for its critical minerals and thrash out what the U.K. can offer, experts reckon.

    Chile is “potentially a complete powerhouse of the industrial transition,” said Nick Mabey, chief executive of the climate think tank E3G.

    “I imagine that the U.K. wants to find out where the new government is positioning itself in that context, and probably, in a more parochial sense, work out whether the U.K. is going to get access to some of Chile’s resources,” he added.

    “Yes, we’d like to work with them on any other forum in terms of moving forward our climate change ambitions. But this is practical action,” White said.

    All this is happening against the backdrop of a global energy shock, one which has focused minds in Westminster on shifting to clean power.

    “We’ve been working together for years,” White said from a park bench in northern Santiago. “But as the trip approached, it became more apparent that … energy being central to our relationship was even more relevant.”

    As she spoke, U.K. gas prices had just hit 136 pence per therm, up roughly 75 percent since the U.S. and Israel launched attacks on Iran. A barrel of brent crude — a benchmark for international oil prices — was $100, up almost 40 percent in the same five weeks.

    The conflict has rattled global energy markets. Forecasters expect a big jump in U.K. energy bills from July. Ministers and officials are wondering how to bail out hard-pressed families if costs spike in the summer and fall.

    It’s the kind of volatility from which the U.K. government is desperate to break free, by scaling-up even more wind and solar power at home. In the minds of ministers, the only answer is domestic renewables, insulated against international turbulence, and supply chain pacts with countries like Chile to build them.

    Shifting to a cleaner energy system is becoming more crucial “hour by hour,” White said. Chancellor Rachel Reeves told G7 leaders last week to follow the U.K.’s lead by rushing to go green as a way of beating future crises.

    Over 7,000 miles away, White planned to make the same overtures towards her Chilean counterparts.

    “First and foremost, we need to make sure that we establish a good relationship with this government, and energy security [and] clean energy will be at the center of that,” she said.

    Later in the week, White and Chile’s new Energy Minister Ximena Rincon agreed to work together “at pace to deliver the energy transition and build out resilient supply chains across renewable energy, electrification and nuclear,” according to a note from the Department for Energy Security and Net Zero.

    The Ministry of Energy in Santiago did not respond to a request for an account of the meeting.

    There is a reason White has trekked to the top of the Andes for all this.

    She may be here paving the way for a “strategic” partnership with Chile, but the hours spent trekking up a glacier, her team in tow, were used to prepare for talks with the new government about teaming up on the move to clean power.

    “Clearly, for climate change reasons, I would like that shift to be as swift as possible,” White said, as her car ferried her away from the glacier. And, she added, “I would also like Britain to do pretty well out of it.”

    The global rollout of renewables, and the cheap cost of tech like solar, was a “pipe dream” when she first started out on climate work in 2004. But now, she reckons, the green transition is “completely unstoppable.”

    There are deals to be made, White insisted.

    “There are some people who are trying to peddle a case that this is some kind of ideology,” she said. But she rejects the idea green policies are to blame for politicians backing away from the climate agenda.

    “I’m not a purist. I’m not an ideologue,” White said, as she headed back to the heart of Santiago. “I’m a practical Yorkshire woman, and this is a scientific question.”

  • „Europos Komisija“ žalia šviesa netikėtai pelno rinkliavai: kas mokės ir kada atpigs energija?

    „Europos Komisija“ žalia šviesa netikėtai pelno rinkliavai: kas mokės ir kada atpigs energija?

    Europos Komisijos ekonomikos komisaras Valdis Dombrovskis ketvirtadienį pareiškė pritariantis tam, kad Europos Sąjungos valstybės, siekdamos sušvelninti energetikos krizės padarinius, galėtų įvesti netikėtai gauto pelno mokestį energetikos įmonėms, kurios uždirba iš smarkiai išaugusių kuro kainų.

    „Nėra nieko, kas trukdytų valstybėms narėms tai taikyti“, – Europos Parlamente Briuselyje vykusiame posėdyje europarlamentarams sakė V. Dombrovskis. Pasak jo, taip pat svarstoma, ar įmanoma sukurti labiau koordinuotą požiūrį visos ES mastu: „Žiūrime, ar galime parengti tam tikrą labiau suderintą sprendimą Europos lygmeniu. Šiuo metu tai vertinama.“

    Šie pareiškimai nuskambėjo po to, kai Austrija, Vokietija, Italija, Portugalija ir Ispanija kreipėsi į Europos Komisiją ragindamos užtikrinti, kad netikėtai išaugęs pelnas, susijęs su Artimųjų Rytų krize, būtų paskirstomas teisingai.

    ES gyventojai ir verslas jau patiria didesnių kainų spaudimą, nes po Irano veiksmų, iš esmės apribojusių Hormūzo sąsiaurio pralaidumą, smarkiai šoktelėjo kuro kainos. Per šį sąsiaurį laivai gabena apie 20 proc. pasaulio naftos ir dujų tiekimo.

    Tai nebūtų pirmas kartas, kai ES sostinės siekia pasinaudoti energetikos bendrovių pelnu, norėdamos sumažinti ekonominį smūgį. 2022 m., Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą ir šoktelėjus energijos kainoms, ES jau buvo įvedusi laikiną netikėtai gauto pelno mokestį.

    Europos Komisija taip pat rengia priemonių paketą, skirtą padėti valstybėms susidoroti su krize. Tarp numatomų iniciatyvų – sprendimai, kuriais siekiama, kad elektra būtų apmokestinama mažiau nei iškastinis kuras, taip pat ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pakeitimai, kad anglies dioksido kainos nekiltų pernelyg sparčiai.

    V. Dombrovskis atmetė radikalesnius siūlymus, pavyzdžiui, laikinai sustabdyti ES fiskalines taisykles pasitelkiant vadinamąją bendrąją nukrypimo išlygą. Ši priemonė buvo taikoma per pandemiją, kad vyriausybės galėtų didinti išlaidas, tačiau tuo metu Europa patyrė didžiausią recesiją nuo Antrojo pasaulinio karo.

    „Sąlyga aktyvuoti bendrąją nukrypimo išlygą – reikšmingas ekonomikos nuosmukis euro zonoje ar Europos Sąjungoje“, – aiškino Latvijos atstovas. „Šiuo metu tokio scenarijaus neturime.“

    Tokia žinia nuvylė Italiją. Šalies ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ketvirtadienio rytą Italijos parlamente teigė, kad jei krizė paaštrėtų, ES fiskalinių taisyklių sustabdymas neturėtų būti laikomas tabu. V. Dombrovskis pabrėžė, kad Europos Komisija stebės ekonomikos raidą, kuri dar gali pablogėti dėl trapių paliaubų tarp JAV ir Irano.

    Karas ir jo poveikis ES bus vienas svarbiausių Europos Komisijos kitos ekonominės prognozės akcentų, kurią planuojama skelbti gegužę. V. Dombrovskis ne kartą perspėjo, kad ES ekonomikos augimo prognozė šiems ir kitiems metams gali būti sumažinta iki 0,6 procentinio punkto.

    „Karas Artimuosiuose Rytuose sukėlė vieną didžiausių tiekimo grandinių sutrikimų pasaulinės energetikos rinkos istorijoje“, – sakė jis.

    Komisaras taip pat atkreipė dėmesį, kad šįkart ES šalių viešieji finansai patiria didesnį spaudimą nei ankstesnių krizių metu, todėl bet kokie energijos mokesčių mažinimai turėtų būti laikini, kad ateities biudžetams nepritrūktų pajamų.

    „Labai svarbu prisiminti, kad mūsų manevro galimybės dabar yra labiau ribotos nei prieš ankstesnius sukrėtimus, atsižvelgiant į didesnį deficitą ir skolą, aukštesnes palūkanų normas bei skubų papildomų išlaidų gynybai poreikį“, – teigė V. Dombrovskis.

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas savo ruožtu pabrėžė, kad geriausias scenarijus būtų kuo greitesnė karo pabaiga.

    Europos lyderiai, dar prisimenantys 2022 m. energetikos krizės pasekmes, jau ruošiasi galimam naujam ekonominiam smūgiui.

  • Europos ateitis sprendžiama Barselonoje: „POLITICO“ subūrė lyderius, klausimai kaitina

    Europos ateitis sprendžiama Barselonoje: „POLITICO“ subūrė lyderius, klausimai kaitina

    Barselonoje „POLITICO“ subūrė svarbiausius Europos sprendimų priėmėjus ir verslo lyderius diskusijai apie žemyno ateitį.

    Renginyje „European Pulse Forum 2026“, kurį inicijuoja „POLITICO“ ir „beBartlet“, bus pristatyti šešiose šalyse atliktų apklausų rezultatai: Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje. Šių tyrimų tikslas – geriau suprasti, kaip gyventojai vertina svarbiausius šiandienos Europos iššūkius ir kokių sprendimų tikisi iš politikos formuotojų.

    Diskusijose keliami klausimai apima transatlantinių santykių būklę, Europos Sąjungos pasirengimą susidurti su dabartiniais iššūkiais, atsaką į augančias energijos kainas bei tai, ar Europai reikalinga bendra kariuomenė.

    Tarp renginio dalyvių – Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez, Europos Komisijos vykdomoji pirmininkė Teresa Ribera ir Europos gynybos komisaras Andrius Kubilius. Jie, kartu su kitais pranešėjais, aptaria galimus scenarijus ir kryptis, kurios lems Europos raidą artimiausiais metais.

    Tuo pat metu aptariami ir kiti Europos politinės darbotvarkės įvykiai: po įtempto balsavimo vienas Prancūzijos miestas trečiajame ture įveikė Romą devynių dalyvių konkurse, Prancūzijos savivaldos rinkimų antrasis turas pateikė užuominų apie kitų metų prezidento rinkimų dinamiką, o Europos Sąjungos šalių lyderiai susitiko aptarti paskolos Kyjivui ir konflikto Artimuosiuose Rytuose.

    Taip pat dalyviai seka diskusijas „Competitive Europe Summit“, kur nagrinėjama, kaip Briuselis galėtų paspartinti bendrijos pramonės pajėgumų augimą.

  • Šokiruojantis lūžis: Amazonija nebesugeria CO2 – dabar ji pati jį išmeta į atmosferą

    Šokiruojantis lūžis: Amazonija nebesugeria CO2 – dabar ji pati jį išmeta į atmosferą

    Ilgus metus mokslininkai piešė niūrius scenarijus, kad Amazonijos atogrąžų miškai gali peržengti kritinę ribą. Naujausi tyrimai rodo, jog šie perspėjimai buvo pagrįsti: ekosistemoje fiksuojamas esminis pokytis.

    Vietoje to, kad veiktų kaip skydas, sugeriantis perteklinį anglies dioksidą, Amazonija, panašu, ima jį grynuoju kiekiu išskirti į atmosferą. Toks atradimas keičia požiūrį į pasaulinę kovą su klimato krize.

    Kai natūralus sąjungininkas tampa problema

    Dešimtmečius didžiuliai Amazonijos plotai veikė kaip milžiniška natūrali anglies saugykla. Miškai sugerdavo milžiniškus CO2 kiekius ir bent iš dalies švelnindavo žmogaus veiklos sukeltas emisijas. Tačiau šis mechanizmas akivaizdžiai sutriko. Tyrėjai išskiria kelias priežastis, kurios kartu paskatino pavojingą virsmą.

    Pirmiausia – nerimą keliantis miškų kirtimo mastas. Kasmet dėl kirtimų ir deginimo, atlaisvinant teritorijas ganykloms bei žemdirbystei, prarandami tūkstančiai hektarų miško. Lygiagrečiai klimato kaita atneša vis ilgesnes ir intensyvesnes sausras. Vandens stygiaus nualinti medžiai gerokai prasčiau vykdo fotosintezę – procesą, kuris ir leidžia miškams veikti kaip CO2 „sugėrikams“.

    Dar vienas veiksnys – gaisrai. Pastaraisiais metais jų mastas ir dažnis kelia vis didesnį nerimą. Kiekvienas toks įvykis reiškia dvigubą žalą: prarandami medžiai, kurie galėtų sugerti CO2, o kartu į atmosferą paleidžiama medienoje ir miško paklotėje dešimtmečiais kaupta anglis.

    Pasaulinės Amazonijos pokyčio pasekmės

    Amazonijai pereinant iš anglies „sugėriko“ į šaltinį, pasekmės gali būti toli siekiančios. Iki šiol klimato modeliai dažnai rėmėsi prielaida, kad atogrąžų miškai ilgą laiką sugers reikšmingą dalį žmonijos emisijų, suteikdami tam tikrą laiko rezervą. Dabar šias prielaidas gali tekti skubiai peržiūrėti.

    Be to, problema nėra vien Brazilijos reikalas. Panašūs neraminantys signalai pasiekia ir iš kitų tropinių regionų – Kongo baseino bei Pietryčių Azijos. Jei tendencija įsitvirtins, pasaulis gali prarasti vieną svarbiausių natūralių sąjungininkų siekiant klimato stabilumo.

    Kas toliau su planetos „žaliaisiais plaučiais“?

    Amazonijos virtimas emisijų šaltiniu – itin rimtas perspėjimas. Tai dar nereiškia, kad procesas negrįžtamas, tačiau akivaizdžiai rodo, jog iki šiol taikytos apsaugos priemonės yra nepakankamos. Jei pokytis išliks, jo padariniai gali tęstis dešimtmečius ir tekti ateities kartoms.

    Pagrindinis klausimas išlieka atviras: ar pasaulis pajėgus sustabdyti ir apsukti šią pavojingą kryptį? Tam reikės ne tik tarptautinio bendradarbiavimo ir ambicingų tikslų, bet ir konkrečių, veiksmingų sprendimų vietoje – ten, kur miškai turėtų ošti, bet vis dažniau dega.

  • Skystas metalas ir šviesa: Sidnėjaus mokslininkai žada pigesnį žalią vandenilį iš jūros

    Skystas metalas ir šviesa: Sidnėjaus mokslininkai žada pigesnį žalią vandenilį iš jūros

    Pastangos pažaboti vandenilį, dažnai vadinamą ateities kuru, įgauna pagreitį. Pagrindinis tikslas nesikeičia – padaryti vandenilį pigesnį ir lengviau prieinamą, o tai reiškia, kad būtina mažinti jo gamybos kainą. Būtent tokį sprendimą pristatė Sidnėjaus universiteto tyrėjų komanda, pasiūliusi netikėtai paprastais ir plačiai prieinamais komponentais paremtą metodą.

    Žaliasis vandenilis jau daugelį metų įvardijamas kaip perspektyvus nulinės taršos energijos nešiklis: jį deginant susidaro tik vandens garai. Tačiau iki šiol didžiausia kliūtis buvo gamyba – ji išlieka brangi ir sudėtinga, o realus proveržis dažnai atsimuša į logistiką ir kaštus. Todėl nauja koncepcija, sukurta Sidnėjaus universitete, sulaukė dėmesio dėl savo paprastumo ir potencialo veikti praktiškomis sąlygomis.

    Galis kaip katalizatorius: paprasta chemija nauju kampu

    Proceso pagrindas – skystas galis, metalas, kurio lydymosi temperatūra yra vos 29,8 laipsnio Celsijaus. Mokslininkai nustatė, kad smulkūs šio metalo lašeliai, pakibę vandenyje ir apšviesti, inicijuoja įdomią reakciją: šviesa metalą įkaitina ir kartu pažeidžia jo paviršiuje esančią oksido plėvelę. Tuomet galis gali tiesiogiai reaguoti su vandens molekulėmis, o reakcijos rezultatas – vandenilis ir galio oksihidroksidas.

    Svarbu tai, kad metodas veikia tiek gėlo, tiek sūraus vandens atveju. Tai atveria galimybę naudotis praktiškai neišsenkamais jūrų ir vandenynų ištekliais.

    „Galis anksčiau nebuvo tirtas kaip būdas išgauti vandenilį dideliu efektyvumu kontaktuojant su vandeniu – tai paprastas pastebėjimas, kuris anksčiau buvo ignoruojamas“, – teigė Sidnėjaus universiteto profesorius Kourosh Kalantar-Zadeh.

    Kita išskirtinė detalė – procesui nereikia tiekti išorinės elektros energijos. Reakcijai pradėti pakanka šviesos – tiek saulės, tiek dirbtinės. Tai esminis skirtumas nuo įprastos elektrolizės, kuri yra itin energiškai imli. Be to, metodas yra atsparesnis priemaišoms, esančioms jūros vandenyje, kurios tradicinėse sistemose greitai „užnuodytų“ brangius katalizatorius.

    Uždaro ciklo idėja: metalas nuolat grįžta į procesą

    Vienas didžiausių šios technologijos privalumų – jos cikliškumas. Pasibaigus reakcijai ir išsiskyrus vandeniliui, susidaręs galio oksihidroksidas gali būti elektrochemiškai redukuojamas, atgaunant gryną metalą, tinkamą naudoti iš naujo. Toks pakartotinis to paties katalizatoriaus panaudojimas yra itin svarbus ekonomikai, nes mažina eksploatacines sąnaudas.

    Tai aiškiai skiria Australijos mokslininkų metodą nuo kitų žaliajam vandeniliui gaminti taikomų būdų. Klasikinė elektrolizė dažnai reikalauja demineralizuoto vandens, o jo paruošimas kainuoja. Tuo tarpu dalis fotokatalitinių metodų remiasi tauriųjų metalų, pavyzdžiui, platinos, katalizatoriais – jie brangūs ir ilgainiui praranda aktyvumą.

    „Dabar turime būdą gauti tvarų vandenilį naudojant lengvai prieinamą jūros vandenį ir pasikliaujant vien šviesa, kad pagamintume žalią vandenilį“, – aiškino tyrėjų komandos narys Luis Campos.

    Tokiai šaliai kaip Australija, turinčiai ilgą pakrantę ir daug saulėtų dienų, ši technologija galėtų būti ypač patraukli. Pakrančių regionai teoriškai galėtų gaminti švarų kurą vietoje – be brangios gėlinimo infrastruktūros ir sudėtingo vandens transportavimo.

    12,9 proc. efektyvumas – tik pradžia

    Šiuo metu sistemos efektyvumas siekia 12,9 proc. Nors ne specialistui šis skaičius gali neatrodyti įspūdingas, tyrėjai siūlo vertinti jį pažangos kontekste. Profesorius K. Kalantar-Zadeh primena, kad pirmosios komercinės silicio saulės baterijos praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pasiekdavo apie 6 proc. efektyvumą, o 10 proc. ribą peržengė tik po kelių dešimtmečių. Šiandien pažangūs fotovoltiniai moduliai jau viršija 26 proc.

    „Pirmam koncepcijos įrodymui laikome, kad šios technologijos efektyvumas yra labai konkurencingas. Silicio saulės elementai penktajame dešimtmetyje pradėjo nuo šešių procentų ir 10 procentų neperžengė iki devintojo dešimtmečio pabaigos“, – aiškino profesorius Kourosh Kalantar-Zadeh.

    Dabar komanda siekia optimizuoti procesą ir žengti komercializacijos link. Artimiausias logiškas žingsnis – sukurti vidutinio masto reaktorių, kad metodą būtų galima išbandyti sąlygomis, artimomis pramonei. Universitetas jau yra užsitikrinęs technologijos teises, pateikdamas patento paraišką.

    Ar įprasto metalo ir saulės šviesos derinys iš tiesų gali pakeisti rinką, paaiškės per artimiausius metus, kai prasidės didesnio masto bandymai. Pirmieji rezultatai atrodo daug žadantys, o jūros vandens panaudojimas globalių iššūkių kontekste atrodo ypač taiklus. Vis dėlto sėkmė nėra garantuota – ne viena laboratorijoje perspektyvia atrodžiusi technologija taip ir neperžengė mokslinių institucijų sienų. Nepaisant to, šio sprendimo paprastumas, potencialiai mažesni kaštai ir plačiai prieinami ištekliai suteikia pagrindo atsargiam optimizmui.

  • Dvi molinės lentelės atskleidė šiurpų 4000 metų senumo „dāmum“: taip buvo „įkainojama“ mirtis

    Dvi molinės lentelės atskleidė šiurpų 4000 metų senumo „dāmum“: taip buvo „įkainojama“ mirtis

    Archeologai iššifravo dvi senovines dantiraščio lenteles – tai jau savaime didelis pasiekimas. Tačiau dar įdomiau tai, ką jose pavyko perskaityti: užfiksuota senovės Mesopotamijoje taikyta atsiskaitymų praktika, vadinta dāmum. Ši tvarka buvo neįprasta, nes veikė kaip kompensacija (atitikmuo žalos atlyginimui), taikyta maždaug prieš 4 tūkst. metų dabartinės Turkijos teritorijoje.

    Lentelės priklausė dokumentams, akadiškai surašytiems dantiraščiu ir datuojamiems 1950–1750 m. pr. Kr. Juos parengė vietos raštininkai, o patys įrašai buvo didžiulio Kültepe prekybinio archyvo dalis. Šiame archyve jau anksčiau buvo rasta tūkstančiai tekstų apie pirklių sandorius, kreditus, sutartis ir ginčus, tačiau tik dabar mokslininkams pavyko nustatyti, kad dalis įrašų susijusi su kompensacijomis, pavyzdžiui, už regione veikusių pirklių nužudymą.

    Pagal dāmum praktiką vietos valdžia ir bendruomenės buvo įpareigotos siekti, kad žuvusiojo šeimai būtų atlyginta žala. Dažniausiai kompensacija būdavo išmokama sidabru, rečiau – variu, alavu ar tekstilės gaminiais. Jos dydis galėjo skirtis priklausomai nuo aukos socialinio statuso ir kilmės. Tai rodo, kad sistema nebuvo vienoda visiems, tačiau turėjo formalų teisinį ir net diplomatinį pobūdį. Kitaip tariant, tai nebuvo vien privatūs susitarimai – veikiau visuomenėje įtvirtinti, praktikoje nusistovėję žalos atlyginimo standartai.

    Vienoje lentelėje aprašoma, kaip tam tikras asmuo vyko į Šinahhuttum miestą padėti išsireikalauti kompensaciją už nužudytą brolį pirkliui, kurį jis atstovavo. Kitas tekstas pasakoja apie atvejį, kai vienos karalystės valdžia atsisakė išmokėti kompensaciją už nužudytą pirklį. Tai esą baigėsi prekybinėmis sankcijomis iš asirų pusės. Tokie duomenys leidžia daryti išvadą, kad įsipareigojimų nevykdymas galėjo turėti realių tarptautinių pasekmių politiniams ir ekonominiams santykiams.

    Dāmum praktika, viena vertus, liudija, kaip senovėje buvo sprendžiami su gyvybės ir turto apsauga susiję klausimai. Kita vertus, ji rodo, kad anuometinė teisė galėjo būti kompleksinė ir institucionalizuota, o svarbiausia – priklausoma nuo aukos ir kaltininko statuso. Šios lentelės suteikia apčiuopiamą įrodymą, kaip veikė sudėtingos teisinės sistemos dar gerokai iki vėlesniais laikais atsiradusių kodeksų.

    Šaltinis: „Adalya“

  • Mokslininkai aptiko pavojingą tektoninį lūžį po Sulavesiu: grėsmė žemei ir jūrai

    Mokslininkai aptiko pavojingą tektoninį lūžį po Sulavesiu: grėsmė žemei ir jūrai

    Mokslininkai pranešė aptikę potencialiai pavojingą, didelės apimties tektoninio lūžio zoną po Indonezijos Sulavesio sala. Jų teigimu, tokia struktūra reikšmingai didina stiprių žemės drebėjimų ir cunamių riziką regione, kuris ir anksčiau buvo laikomas vienu aktyviausių seisminių taškų. Nauji tyrimai rodo, kad gilūs Žemės plutos plyšiai driekiasi ne tik po sausuma, bet tęsiasi ir gilyn į Celebų jūrą.

    Geofizikų komanda atliko seisminius tyrimus ir analizavo jūros dugno kartografavimo duomenis. Remdamiesi rezultatais, jie padarė išvadą, kad didžiausia iki šiol Sulavesyje žinoma lūžio zona nesibaigia ties pakrante, o po vandeniu tęsiasi kaip didelės, giliai į plutos struktūrą įsirėžusios įtrūkio sistemos dalis. Tai reiškia, kad staigaus poslinkio metu deformacijos gali apimti ne tik sausumos pagrindą, bet ir vandenyno dugną. Būtent tokie judesiai gali staigiai iškilnoti arba „nuleisti“ jūros dugną ir taip suformuoti cunamio bangas.

    Sulavesis yra Ramiojo vandenyno Ugnies žiede – intensyvios seisminės ir vulkaninės veiklos juostoje, supančioje Ramųjį vandenyną. Dėl to šis regionas ypač pažeidžiamas žemės drebėjimų, o kartu ir su jais susijusios cunamių grėsmės. Lūžio zonos tąsos jūroje patvirtinimas rodo, kad tektoninių judesių derinys po sausuma ir po jūros dugnu gali sukelti ypač rimtų padarinių pakrančių bendruomenėms.

    Naujas seisminis aiškinimas taip pat padeda geriau suprasti ankstesnių nelaimių mechanizmus. Pavyzdžiui, 2018 metais Palu apylinkėse Sulavesyje įvykęs maždaug 7,5 balo stiprumo žemės drebėjimas sukėlė katastrofišką cunamį, nusinešusį tūkstančius gyvybių. Šis įvykis mokslininkų iki šiol analizuojamas, siejant jį su vietinėmis lūžio struktūromis.

    Mokslininkų teigimu, šios plačios lūžio zonos atradimas turėtų tapti vienu svarbiausių veiksnių prognozuojant būsimus žemės drebėjimus ir planuojant cunamių perspėjimo sistemas. Jei plutos plyšys tiesiogiai siejasi su vandenyno dugnu, staigių jūros dugno poslinkių rizika per stiprius sukrėtimus gali būti didesnė, nei manyta anksčiau. Tai ypač svarbu institucijoms, atsakingoms už perspėjimų skelbimą visam regionui.

    Laipsniškai atskleidžiant tikslią šios lūžio zonos geometriją, gali būti geriau įvertinta būsimų žemės drebėjimų tikimybė ir galima jų stiprumo riba. Tai itin reikšminga milijonams Pietryčių Azijos gyventojų, kuriems seisminiai reiškiniai ir cunamiai, deja, išlieka nuolat pasikartojančia grėsme.

    Šaltinis: „Solid Earth“

  • Nauji skaičiavimai vėl sujaukė Saturno žiedų istoriją: už visko gali slėptis „Chrysalis“

    Nauji skaičiavimai vėl sujaukė Saturno žiedų istoriją: už visko gali slėptis „Chrysalis“

    Saturnas šimtmečius atrodė taip, tarsi kas nors jam būtų pridėjęs puošmeną jau po to, kai planeta buvo „baigta“. Žiedai tokie įspūdingi, kad lengva juos laikyti pastovia, beveik savaime suprantama sistemos dalimi. Vis dėlto vis daugiau požymių rodo, jog tai greičiau kosminė nelaimės žymė, o ne amžinas dangaus peizažo elementas. Naujos simuliacijos vėl grąžina dėmesį į „Chrysalis“ – hipotetinį Saturno palydovą, kuris galėjo priartėti per arti, būti suplėšytas potvyninių jėgų ir palikti ledinių dalelių debesį, iš kurio vėliau susiformavo žiedai.

    Svarbu tai, kad ši idėja nėra visiškai nauja – tai 2022 m. iškeltos hipotezės tąsa, tik šį kartą ji tikrinama daug detaliau: ar toks kūnas realiai galėjo pateikti reikiamos masės ir sudėties medžiagos. Anksčiau „Chrysalis“ atrodė patrauklus paaiškinimas kelioms mįslėms vienu metu: jaunam žiedų amžiui, Saturno ašies posvyriui ir keistai jo palydovų sistemos dinamikai.

    Tačiau vien pasakojimo nepakanka. Reikia parodyti, kad tokį palydovą įmanoma suardyti taip, jog susidarytų beveik gryno ledo žiedai, o ne „nešvarios“ nuolaužos su didele uolienų priemaiša. Būtent tai dabar ir bando patikslinti nauji hidrodinaminiai skaičiavimai.

    Situacija primena senos avarijos rekonstrukciją pagal įbrėžimus asfalte ir atskilusią žibinto detalę – tik šiuo atveju kalbama apie įvykį, nutikusį prieš dešimtis ar net šimtus milijonų metų, dujinių milžinų gravitacijos lauke. Saturnas ne „sutraiškė“ „Chrysalis“ vienu smūgiu. Greičiau jis ją ištempė, pradėjo plėšyti ir po truputį „nulupti“ ledinį sluoksnį, kol buvusio palydovo medžiaga ėmė skrieti aplink planetą kaip būsimo žiedų sistemos užuomazga.

    „Chrysalis“ neatsirado iš niekur

    Prarasto palydovo hipotezė iškilo tada, kai tyrėjai bandė vienu scenarijumi paaiškinti kelis Saturno „keistumus“. 2022 m. paskelbtame darbe siūlyta, kad planeta kadaise galėjo turėti papildomą palydovą, kurio masė buvo panaši į Japeto. Šis objektas ir buvo pavadintas „Chrysalis“.

    Manoma, kad jis galėjo skrieti tarp Titano ir Japeto, o vėliau patekti į rezonansą su Titanu. Tai galėjo taip išbalansuoti orbitą, kad palydovas galiausiai buvo išmuštas iš stabilios trajektorijos ir „žuvo“.

    Tokiu atveju nauda būtų dviguba: „Chrysalis“ dingimas padėtų paaiškinti dabartinį Saturno ašies posvyrį, o palydovo praradimo laikas – maždaug prieš 100–200 mln. metų – gerai atitiktų išvadą, kad žiedai yra netikėtai jauni. Juk pats Saturnas yra apie 4,5 mlrd. metų amžiaus.

    Būtent jaunas žiedų amžius jau seniai kaitina diskusijas. Duomenys iš misijos „Cassini“ ir ankstesnių tyrimų rodė, kad dabartinė žiedų sistema neatrodo kaip senovinis reliktas iš Saulės sistemos formavimosi laikų: ji per šviesi, per „švari“, per menkai užteršta mikrometeoroidų. Jei žiedai išties jauni, vadinasi, palyginti neseniai turėjo nutikti kažkas reikšmingo. „Chrysalis“ buvo vienas elegantiškiausių atsakymų, tačiau astronomijoje elegancija vertinga tik tada, kai sutampa su skaičiavimais.

    Naujausios simuliacijos bando atsakyti į vieną nepatogų klausimą

    Naujasis darbas „Chrysalis“ neišranda iš naujo – jis tikrina hipotezę ten, kur anksčiau likdavo klaustukas. Autoriai atliko SPH tipo simuliacijas (skaitmeninius modelius, skirtus medžiagos elgsenai esant itin smarkioms deformacijoms). Tikslas buvo išsiaiškinti, kas nutiktų kūnui, turinčiam ledinį mantijos sluoksnį ir uolėtą branduolį, jei jis praskrietų labai arti Saturno.

    Rezultatai šiai hipotezei gana palankūs. Simuliacijos rodo, kad jei artimiausias praskridimas įvyktų tinkamame atstume – tarp ribos, kur suardomas ledas, ir ribos, kur suardomos uolienos – Saturnas galėtų pirmiausia nuplėšti būtent ledinį palydovo sluoksnį. Tai kritiškai svarbu, nes žiedai daugiausia sudaryti iš beveik gryno vandens ledo.

    Tokiu atveju uolėtas branduolys galėtų kurį laiką išlikti kaip atskiras likutis, o vėliau būti išmestas iš sistemos arba nukristi į Saturną. Kitaip tariant, nereikėtų, kad visa „Chrysalis“ būtų sumalta į vientisas dulkes – pakaktų, kad nuo jos būtų „nuluptas“ išorinis ledinis apvalkalas. Taip būtų lengviau suderinti dvi ypatybes vienu metu: palyginti nedidelę dabartinių žiedų masę ir išskirtinai ledinę jų sudėtį.

    Žiedai galėjo susidaryti iš „nulupto“ ledo, o ne iš viso palydovo

    Vietoj vaizdo, kuriame palydovas sutrupinamas į smulkias nuolaužas, siūlomas subtilesnis – ir paradoksaliai logiškesnis – scenarijus. „Chrysalis“ galėjo būti diferencijuotas kūnas: uolėtas vidus ir labiau ledinės išorinės dalys. Jei praskridimas būtų pakankamai artimas, bet ne maksimaliai destruktyvus, Saturnas elgtųsi tarsi „plėšikas“, pasiimantis tik lengviausią ir labiausiai išorinį sluoksnį. Iš tokio „nulupto“ ledo ir galėjo susiformuoti žiedai.

    Tai sprendžia vieną didžiausių ankstesnės hipotezės problemų. Kritikai pabrėždavo, kad jei „Chrysalis“ buvo Japeto dydžio, dabartiniai žiedai sudaro tik mažą jos masės dalį – apie 1 proc. Todėl kilo klausimas: kur dingo visa kita. Naujos simuliacijos leidžia manyti, kad atsakymas nebūtinai turi būti „žieduose“. Didžioji kūno dalis galėjo būti praryta Saturno, išmesta iš sistemos arba kurį laiką egzistavusi kaip uolėtas likutis, kuris vėliau taip pat pranyko.

    Dar įdomiau tai, kad procesas galėjo vykti ne per vieną vienintelį, „tobulai“ pataikytą praskridimą. Autoriai svarsto, kad keli artimi susitikimai su Saturnu galėjo palaipsniui didinti „Chrysalis“ sukimąsi. O kuo greičiau kūnas sukasi, tuo lengviau jį suardyti. Vadinasi, vėlesnis priartėjimas galėjo būti labiau pražūtingas nei ankstesnis.

    Graži teorija vis dar turi trūkumų

    Vis dėlto naujos simuliacijos nereiškia, kad Saturno žiedų paslaptis jau išspręsta galutinai. 2025 m. publikuotoje didelėje apžvalgoje pabrėžiama, kad vis dar nėra iki galo išbaigto scenarijaus, kuris vienu metu paaiškintų žiedų kilmę, sudėtį, masę ir vėlesnę evoliuciją iki dabartinės būklės. „Chrysalis“ hipotezė patraukli, tačiau problemų joje dar yra.

    Didžiausia įtampa kyla dėl medžiagos „švarumo“. Žiedai beveik visiškai lediniai, o tai kelia aukštus reikalavimus pačiai „Chrysalis“. Jei palydovas nebuvo išskirtinai turtingas ledu, žieduose turėtų likti daugiau uolėtos medžiagos. Kritikai taip pat pažymi, kad kai kuriuose scenarijuose palydovą reikia „prastumti“ itin arti Saturno – tarsi per arti, kad tai neatrodytų kaip pernelyg patogus sutapimas.

    Antrasis klausimas bendresnis: vien tai, kad palydovo praradimas gražiai paaiškina Saturno ašies posvyrį ir dera su jaunu žiedų amžiumi, dar nereiškia, jog būtent taip ir įvyko. Toje pačioje apžvalgoje primenama, kad simuliacijos leidžia ir kitus variantus: „Chrysalis“ galėjo būti tiesiog išmesta iš sistemos arba prarasta nesukuriant įspūdingos žiedų struktūros. Kosmosas neprivalo rinktis literatūriškiausio scenarijaus.

    Šaltiniai: „IFL Science“; „arXiv“

  • Iš kosmoso matyti aiškiai: Žemės naktis nebe naktis – šviesa pulsuoja ir auga 16 proc.

    Iš kosmoso matyti aiškiai: Žemės naktis nebe naktis – šviesa pulsuoja ir auga 16 proc.

    Šviesos tarša ilgą laiką buvo apibūdinama paprastai: planeta vis ryškiau švyti, miestai plečiasi, o žvaigždžių matyti vis mažiau. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad Žemės naktis netampa tiesiog tolygiai šviesesnė. Ji veikiau pulsuoja: vienur dirbtinės šviesos daugėja žaibiškai, kitur ji gessta, o bendras rezultatas vis tiek aiškus – 2014–2022 m. naktinis ryškumas pasaulyje grynąja prasme padidėjo 16 proc.

    Tai svarbi korekcija mūsų supratimui apie šiuolaikinę civilizaciją. Tyrėjai, išanalizavę 1,16 mln. kasdienių palydovinių vaizdų iš „Black Marble“ projekto, pamatė gerokai „nervingesnę“ planetą: šviesa tai plečiasi, tai traukiasi, šokinėja ir kinta reaguodama ne vien į miestų augimą, bet ir į karus, elektros tinklų sutrikimus, ekonomines krizes bei šviesos emisijų ribojimo politiką.

    Kadaise naktinis Žemės vaizdas priminė elegantišką progreso žemėlapį. Dabar jis vis labiau panašus į kolektyvinio civilizacijos pulso užrašą – su pagreitėjimais, lūžiais ir staigiais šuoliais. Tai nėra tik astronomų problema, kai virš teleskopo kažkas dar labiau prisuka lempą. Tai ir sveikatos, gamtos bei to, kaip žmogus tvarkosi erdvę sutemus, klausimas.

    Naktis šviesėja, bet ne visur ir ne vienodai

    Nature publikuoto darbo autoriai pabrėžia, kad iki šiol vyravęs įsivaizdavimas apie nakties ryškumą buvo pernelyg supaprastintas. Taip, pasauliniu mastu naktinė spinduliuotė didėja, tačiau šis augimas neprimena tolygaus žygio į priekį. Vietovėse, kur šviesos daugėjo, augimas prilygo 34 proc. 2014 m. pasaulinio bazinio lygio. Tuo pat metu kituose regionuose ryškumo mažėjimas „nubraukė“ 18 proc. tos pačios bazės. Tik sudėjus abu procesus gaunamas galutinis 16 proc. augimas.

    Tai reiškia, kad po vienu pasauliniu skaičiumi slepiasi daugybė skirtingų istorijų. Vienos šalys sparčiai įžengia į elektrifikuoto naktinio kraštovaizdžio erą, kitos bando jį suvaldyti, o dar kitur tamsa stiprėja dėl priežasčių, neturinčių nieko bendra su aplinkosauga. Tyrėjai taip pat apskaičiavo, kad staigių pokyčių zonos apėmė apie 2,05 mln. kv. km, o palaipsnių pokyčių – net 19,04 mln. kv. km. Tai geriau atskleidžia reiškinio mastą nei vien vidurkis.

    Praktikoje pasaulis sutemus ne tiek nuolat ryškėja, kiek tampa vis mažiau stabilus. Vienais metais kažkur įsižiebia nauja infrastruktūra, kitais – kitur užgęsta ištisi miestai ar regionai. Jei kas nors mėgintų tai skaityti kaip šiuolaikinio pasaulio žemėlapį, jame pamatytų netikėtai atvirą vaizdą: plėtrą, nelygybę, krizes, modernizaciją ir chaosą, užrašytą ne BVP statistikoje, o į naktinį dangų išeinančios šviesos kiekyje.

    Ryškiausiai šviesėja regionai, kurie tik dabar vejasi elektrifikuotą pasaulį

    Didžiausi ryškumo šuoliai, kaip teigiama tyrime, fiksuoti besivystančiose ekonomikose – ypač į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos dalyse ir Pietryčių Azijoje. „Reuters“, apžvelgdamas tyrimo rezultatus, mini Somalį, Burundį ir Kambodžą, taip pat Ganą, Gvinėją bei Ruandą. Tai ne vien ryškesnių iškabų ar turtingesnių prekybos centrų efektas: pokyčiai siejami su urbanizacija, infrastruktūros plėtra ir elektrifikacija teritorijų, kurios anksčiau buvo gerokai tamsesnės.

    Čia atsiranda ir dviprasmybė. Kalbėdami apie šviesos taršą, dažnai automatiškai ją laikome problema. Tačiau dalis šių šuolių kartu yra ir pozityvus signalas – geresnis energijos prieinamumas, didesnis saugumas, nauji keliai, mokyklos, paslaugos ir naktinė ekonominė veikla. Dėl to tema nepasiduoda paprastam moralizavimui: ne kiekviena nauja lempa yra tik civilizacijos klaida. Kartais ji reiškia, kad regionas pagaliau įžengia į pasaulį, kuriame elektra, transportas ir infrastruktūra ilgą laiką buvo savaime suprantami.

    Vis dėlto gamta tokių niuansų „nesupranta“. Naktiniams gyvūnams, vabzdžiams, migruojantiems paukščiams ar žmonėms, bandantiems užmigti, kiekviena papildoma dirbtinės šviesos porcija tiesiog keičia aplinką. Būtent todėl apie šią problemą taip sudėtinga kalbėti sąžiningai: vienu metu šviesa gali simbolizuoti gyvenimo gerėjimą, o kartu – išderinti tai, kas milijonus metų veikė dienos ir nakties ritmu.

    Tamsa taip pat stiprėja – tik ne visada dėl gerų priežasčių

    Tyrimas atskleidžia ir kitą, gerokai mažiau komfortišką naktinio pasaulio žemėlapio pusę: yra vietų, kur šviesos mažėja ne todėl, kad sąmoningai sumažintas apšvietimas, o todėl, kad sugriuvo kur kas didesnės sistemos. „Reuters“ čia mini Libaną, Ukrainą, Jemeną ir Afganistaną, taip pat Haitį bei Venesuelą. Tokiose vietose naktis tamsėja dėl karo, infrastruktūros niokojimo, elektros tiekimo sutrikimų ar užsitęsusios ekonominės krizės.

    Tai ryškus kontrastas pasakojimui apie „tamsaus dangaus gelbėjimą“. Viena yra mažinti nereikalingą apšvietimą iš pasirinkimo, o visai kas kita – tamsa kaip elektros tinklų griūties ar karo pasekmė. Ukrainoje tyrėjai fiksavo staigų ir ilgalaikį šviesos sumažėjimą, sutampantį su Rusijos invazijos eskalacija 2022 m. vasarį. Naktis tokiu atveju tampa ir katastrofos liudininke.

    Tai taip pat atšaldo pagundą kiekvieną pritemimą automatiškai laikyti aplinkosaugine pergale. Kartais mažiau šviesos reiškia geresnį miesto planavimą, o kartais – kad kažkas ką tik subyrėjo. Iš kosmoso šie reiškiniai gali atrodyti panašūs tik pačiame paprasčiausiame pasakojime, tačiau realybėje už užgesusios nakties slypi visiškai skirtingos istorijos.

    Europa tamsėja kitaip nei likęs pasaulis

    Europos kontekstas – išskirtinis. Tyrėjai čia fiksavo 4 proc. naktinės spinduliuotės sumažėjimą grynąja prasme, kurį sieja su kryptingesniu apšvietimu, senų lempų keitimu į modernesnes LED sistemas, energijos taupymo politika ir priemonėmis, mažinančiomis šviesos taršą. „Reuters“ ypač išskiria Prancūziją – kaip įdomų pavyzdį, kai naktis „prigesinama“ tvarkingai ir kryptingai.

    „Sky & Telescope“ pateikia detalesnį vaizdą: Prancūzija nuo 2014 m. sumažino šviesos emisiją maždaug trečdaliu, be kita ko, įvedusi reguliavimą ir daugelyje savivaldybių išjungdama dalį apšvietimo po vidurnakčio. Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai emisijas sumažino maždaug penktadaliu, o Ispanija ir Italija taip pat fiksavo kritimą, nors mažesnį. Tai rodo, kad naktinio apšvietimo kraštovaizdis gali kisti ne tik dėl krizių, bet ir dėl sąmoningų sprendimų.

    Tai svarbi žinia, nes šviesos taršos tema dažnai lydima bejėgiškumo jausmo. Vis dėlto paaiškėja, kad gerai suprojektuotos taisyklės veikia: galima šviesti mažiau, protingiau ir ten, kur tikrai reikia. Taip pat galima mažinti šviesą, „iššvaistomą“ į viršų ar į šalis – būtent ji labiausiai atima naktį iš dangaus, o žmonėms gatvės lygyje dažnai duoda mažai naudos.

    Palydovai mato daug, bet ne viską

    Vis dėlto yra svarbi išlyga: palydoviniai duomenys neparodo viso problemos masto. Day/Night Band jutiklis fiksuoja šviesą nuo žalios iki raudonos spektro dalies, atsispindėjusią arba išsklaidytą į viršų po vidurnakčio. Jis prasčiau „mato“ melsvai baltą šviesą, kurią skleidžia daugelis modernių LED, o būtent jai žmogaus akis yra itin jautri.

    Iš miesto gyventojo ar naktinio dangaus stebėtojo perspektyvos problema gali augti greičiau, nei rodo palydovai. „Sky & Telescope“ primena, kad nuo Žemės paviršiaus atliekami pilietinių stebėtojų matavimai rodė dangaus ryškumo didėjimą apie 7–10 proc. per metus. Tai gerokai daugiau nei signalizuoja orbitaliniai duomenys – būtent todėl, kad palydovai nefiksuoja visų spektro ypatybių ir nematuoja to paties, ką iš apačios matome kaip švytėjimo kupolą virš miestų.

    Kitaip tariant, 16 proc. pasaulinis augimas per devynerius metus nėra raminantis skaičius. Greičiau tai konservatyvus įvertis, apimantis tik dalį reiškinio. Jei dalis problemos lieka už jutiklių „ribų“, naktinis dangus gali prastėti greičiau, nei leidžia manyti vien palydovinis balansas – ir tai nėra gera žinia nei astronomijai, nei gamtai, nei mūsų vis labiau išderinamam paros ritmui.

    Šaltiniai: „IFL Science“, „Nature“.