CP v2

Blog

  • Ne šventinė bуженина: Velykų stalo hitas – porketa su apelsinais ir keptomis vynuogėmis

    Pasak maisto tinklaraštininkės Svitlanos Klymovskos, porketa su grybais ir žolelėmis sujungia minkštą mėsą, sodrius prieskonius ir netikėtą garnyrą – orkaitėje keptas vynuoges. Toks derinys gali tapti ryškiu šventinio stalo akcentu.

    Ji teigia, kad pagrindinis šio patiekalo išskirtinumas – itin turtingas aromatas.

    Anot jos, šviežio rozmarino, šalavijo ir čiobrelio derinys, papildytas džiovintais pomidorais bei apelsino žievele, mėsai suteikia išskirtinį skonį ir pakelia patiekalą į aukštesnį lygį.

    Reikės:

    • 1,5–2 kg plonos kiaulienos krūtinėlės su odele;
    • 100 g pievagrybių;
    • 3 rozmarino šakelių;
    • 1 šalavijo šakelės;
    • 3 čiobrelio šakelių;
    • 5 vnt. džiovintų pomidorų;
    • 3 česnako skiltelių;
    • 1 apelsino;
    • alyvuogių aliejaus su triufeliais arba įprasto;
    • druskos ir pipirų pagal skonį;
    • 1 valg. š. sviesto.

    Gaminimo būdas

    Paruošimas pradedamas nuo mėsos marinavimo. Krūtinėlę nuplaukite ir nusausinkite. Vidinėje pusėje padarykite kelias negilias įpjovas. Tuomet mėsą gausiai įtrinkite druska ir pipirais, lengvai apšlakstykite alyvuogių aliejumi.

    Atskirai keptuvėje apkepkite smulkiai pjaustytus pievagrybius, kol jie lengvai paruduos. Kepant įdėkite sviesto, česnako ir vieną čiobrelio šakelę – būtent šiame etape, pasak autorės, gimsta sodrus būsimo vyniotinio aromatas.

    Tuomet formuojama porketa. Ant paruoštos krūtinėlės tolygiai paskleiskite grybų įdarą, sudėkite džiovintų pomidorų gabalėlius ir šviežias žoleles. Mėsą tvirtai susukite į vyniotinį ir suriškite kulinariniu siūlu, kad kepdama išlaikytų formą.

    Kepimas ant apelsinų pagrindo

    S. Klymovska rekomenduoja vyniotinį kepti ant vadinamosios apelsinų „pagalvės“.

    Į kepimo formą išdėliokite apelsino skilteles, ant jų uždėkite paruoštą mėsą. Prieš pašaunant į orkaitę, porketą palikite šaldytuve 3–4 valandoms – taip prieskoniai geriau įsigers į mėsą.

    Iš pradžių vyniotinį kepkite uždengtą folija apie 3 valandas 180 laipsnių temperatūroje. Vėliau foliją nuimkite, mėsą apšlakstykite kepimo metu susidariusiomis sultimis ir kepkite dar maždaug 1 valandą, kol paviršiuje susiformuos graži, rusva plutelė.

    Originalus pateikimas

    Ypatingu šio patiekalo akcentu gali tapti orkaitėje keptos rausvos vynuogės. Kekes apšlakstykite alyvuogių aliejumi, įdėkite kelis šalavijo lapelius ir pabarstykite trupučiu juodųjų pipirų.

    Orkaitėje jos kepa apie 20 minučių, tačiau per tą laiką įgauna švelnų saldžiai prieskoninį poskonį, kuris puikiai subalansuoja riebesnės kiaulienos skonį.

    Įdomu tai, kad po švenčių porketa, pasak autorės, gali būti net dar skanesnė. Atvėsusį vyniotinį supjaustykite storesnėmis riekėmis ir greitai apkepkite ant grilio ar keptuvėje – išorėje susidarys traški plutelė, o viduje mėsa liks sultinga.

    Patiekti galima su bulvių koše arba lengvu daržovių garnyru.

  • Drotinukas bėga šalin, o bulvės švarios: į tarpueilius beriu spyglių po 2 saujas

    Drotinukas bėga šalin, o bulvės švarios: į tarpueilius beriu spyglių po 2 saujas

    Patyrę daržininkai žino, kaip be cheminių priemonių pasirūpinti, kad bulvių derlius būtų sveikas ir nepažeistas. Spygliuočių šakos ir spygliai – dalykas, kurį daugelis nuvertina, nors jų panaudojimas lysvėse turi didelį potencialą.

    Jei pavargote nuolat pirkti preparatus nuo kolorado vabalų, grambuolių lervų, drotinukų ir kitų kenkėjų, kurie taikosi į bulvių derlių, verta išbandyti paprastą sprendimą. Vis dažniau daržininkai tarp bulvių eilučių kloja spygliuočių šakas ar spyglius ir taip mažina drotinukų daromą žalą.

    Spygliuočių kvapas ir sakai laikomi natūralia priemone, atbaidančia kenkėjus. Be to, spygliai pasižymi antibakterinėmis savybėmis, todėl gali papildomai prisidėti prie apsaugos nuo bulvių rauplių. Naudojant spyglius kaip mulčią, dirva ilgiau išlaiko drėgmę, o vasarą tai gali tapti svarbia pagalba derliui.

    Spyglius rekomenduojama dėti į tarpueilius po bulvių pasodinimo arba per pirmąjį kaupimą. Sluoksnis turėtų būti pakankamai tankus. Manoma, kad kenkėjui bandant judėti po žeme nuo vieno kerelio prie kito, jis susiduria su spygliuočių sakais prisotinta zona ir pasitraukia. Toks „barjeras“ tarp eilučių gali veikti visą sezoną.

    Taip pat pabrėžiama, kad nereikėtų per daug baimintis dėl dirvos rūgštėjimo. Jei spyglius dėsite tik tarpueiliuose, o rudenį, nuėmę derlių, likučius pašalinsite arba perkasite dirvą papildydami nedideliu kiekiu pelenų, pastebimų rūgštingumo pokyčių dažniausiai neatsiranda. Užtat bulvės gali būti švaresnės, šviesesnės ir be tamsių landų.

    Šis būdas ypač praverčia sklypuose, kur gausu varpučio, nes jo šaknyse drotinukai jaučiasi itin gerai. Kasmet kartojant spyglių mulčiavimą tarpueiliuose, kenkėjų populiacija, tikėtina, gali palaipsniui mažėti.

  • Triukas su 2 l buteliu išgelbės vyšnią: musės ir amarai dings, uogos liks be kirminų

    Triukas su 2 l buteliu išgelbės vyšnią: musės ir amarai dings, uogos liks be kirminų

    Išradingi sodininkai žino, kaip be brangių preparatų sumažinti kenkėjų kiekį ant vaismedžių. Tam tereikia kelių po ranka esančių priemonių ir kelių minučių – pasigaminsite paprastą, bet veiksmingą gaudyklę.

    Jei atsibodo žiūrėti, kaip amarai suka vyšnios lapus, o musės apninka vaisius, verta imtis veiksmų. Skubėti purkšti chemikalais nebūtina – galima pasidaryti specialias gaudykles patiems ir išleisti labai mažai arba visai nieko. Sodininkai tikina, kad šis būdas veikia, o pasitikrinti galite savo sode.

    Paimkite didelį plastikinį butelį – bent 2 litrų talpos. Šiek tiek žemiau kaklelio (ne visai prie pat) peiliu išpjaukite nedidelę angą, maždaug 3 cm skersmens. Vieni daro vieną skylę, kiti – dvi priešingose pusėse, kad kvapas geriau sklistų. Tuomet užsukite kamštelį – gaudyklės pagrindas paruoštas. Belieka pasirinkti masalą.

    Masalų variantų – daug. Sodininkai sako, kad musėms, vapsvoms ir kitiems sodo kenkėjams puikiai tinka saldus mišinys: vandeniu praskiestas senas uogienės likutis. Rūgimo kvapas vabzdžius traukia tarsi magnetas – jie įskrenda per angą ir patenka į butelio vidų. Ištrūkti atgal jiems beveik nepavyksta, nes instinktyviai skrenda aukštyn ir atsitrenkia į užsuktą kamštelį.

    Kai kurie renkasi dar aštresnį variantą: į butelį įmuša žalią kiaušinį ir įpila šiek tiek vandens. Po dienos ar dviejų, pastovėjus saulėje, kvapas tampa itin stiprus ir privilioja daug musių. Šis būdas gali būti nemalonus, bet, pasak sodininkų, veiksmingas, ypač šalia ūkinių pastatų ar atliekų vietų.

    Gaudykles geriausia kabinti pavėsyje, medžio lajoje, kad skystis per greitai neišgaruotų. Kai butelyje prisikaupia daug vabzdžių, gaudyklę reikėtų išmesti ir pakabinti naują.

  • Pastatė sode 4 zyles lesyklėles: per 7 dienas jos išnaikino kenkėjus obelyse be chemijos

    Pastatė sode 4 zyles lesyklėles: per 7 dienas jos išnaikino kenkėjus obelyse be chemijos

    Nežinote, kaip atsikratyti sodo kenkėjų? Kartais verta pakeisti įprastą taktiką ir pasitelkti pačią gamtą. Sodininkai pastebi, kad zylės gali tapti labai naudingomis pagalbininkėmis sode.

    Ar žinojote, kad viena efektyviausių „chemijų“ turi sparnus ir geltoną krūtinėlę? Tai ne pokštas – taip teigia žmonės, kurie sąmoningai privilioja zyles į savo sklypą. Pasak jų, šie paukščiai nuo kenkėjų medžius „išvalo“ ne prasčiau nei brangūs preparatai. O jei pavyksta į sodą pritraukti daugiau paukščių, metų derliaus kokybė gali maloniai nustebinti.

    Zylė per dieną prie jauniklių parskrenda šimtus kartų, o kiekvieną sykį snapelyje atneša lervą, vikšrą ar kitą „skanėstą“. Jei sode pastatysite bent 3–5 lesyklėles (maždaug po vieną keliems vaismedžiams), paukščiai ima laikyti jūsų teritoriją savo medžioklės zona. Teigiama, kad per maždaug savaitę jie gali smarkiai sumažinti vabzdžių kiekį – ypač tų, kurie tik pabudo po žiemos ir ruošiasi pulti medžius.

    Kad šis planas veiktų, svarbu paukščių neperšerti. Lesyklėlės čia atlieka „bazės“ arba masalo funkciją. Įberkite šiek tiek neapdorotų sėklų arba įdėkite gabalėlį lašinių (be druskos ir prieskonių). Tuomet zylės, būdamos ant medžių, kartu knaisiosis žievėje, ieškos kenkėjų kokonų ir rinks smulkius vikšrus iš kiekvieno plyšelio.

    Tokia „partnerystė“ su zylėmis, pasak sodininkų, duoda akivaizdų rezultatą: obelys atrodo švaresnės, lapai mažiau nukenčia nuo amarų, o patys stebite procesą be didelių pastangų. Tai nebrangu, ekologiška ir, tiesą sakant, suteikia nemažai džiaugsmo – paukščius stebėti daug maloniau nei purkšti medžius, apsiginklavus chemikalais.

    Be to, verta paskaičiuoti, kiek galima sutaupyti augalų apsaugos priemonėms. O žinojimas, kad vaisiai užaugo be chemijos, daugeliui šeimininkų yra papildomas pasitenkinimas.

  • Senas krapų triukas be skėčių grįžta: daugiau žalumos ir mažiau vargo visam sezonui

    Senas krapų triukas be skėčių grįžta: daugiau žalumos ir mažiau vargo visam sezonui

    Patyrę daržininkai pasidalijo būdu, kaip užsiauginti daug sultingų krapų, kurie ilgai neišleidžia žiedynų. Šis metų metus taikomas triukas padeda išlaikyti gausią žalumą be papildomų rūpesčių.

    Krapų auginimą be „skėčių“ verta pradėti ne nuo veislės pasirinkimo, o nuo tinkamo sėklų paruošimo. Žinant šią schemą, dažnai nereikia pirkti specialių veislių. Daržininkai pataria sėklas tris paras mirkyti karštame vandenyje, kurio temperatūra apie 50 laipsnių.

    Patogiausia sėklas sudėti į marlinius maišelius ir panardinti į vandenį. Vandenį svarbu reguliariai keisti – bent tris kartus per dieną. Toks „šilto vonios“ efektas skatina augalą greičiau vystytis ir aktyviau auginti žaliąją masę.

    Po mirkymo sėklas reikėtų paskleisti ant drėgno audinio gabalo, uždengti kitu drėgnu audiniu ir palikti maždaug penkioms paroms. Kartkartėmis audinį būtina sudrėkinti purkštuvu, kad procesas nenutrūktų. Prieš sėją sėklas patariama trumpai pradžiovinti gryname ore, kad jos taptų birios ir būtų lengviau tolygiai pasėti.

    Sėjimas čia skiriasi nuo įprastų ilgų vagelių. Vietoje jų siūloma sėti „kupsteliais“. Dirvoje padarykite nedideles apvalias duobutes, iki 15 cm skersmens, į jas tankiai pasėkite sėklas, užberkite žemėmis ir gerai palaistykite. Kai krapai auga glaudžia grupe, jie suformuoja vešlų krūmelį, o žaluma ilgiau išlieka švelni ir neskuba suformuoti žiedynų.

    Taip krapai ilgą laiką išliks sultingi ir tinkami salotoms, o žiedynai, reikalingi marinavimui, susiformuos vėliau – pačiame žiemos atsargų ruošimo įkarštyje. Paprasta, bet neįprasta schema, kuri, anot daržininkų, duoda norimą rezultatą.

  • Pamela Anderson paviešino naują vaizdo įrašą: netikėtas sugrįžimas prie šaknų ir staigmena gerbėjams

    Pamela Anderson paviešino naują vaizdo įrašą: netikėtas sugrįžimas prie šaknų ir staigmena gerbėjams

    Pastarieji metai Pamelai Anderson tapo vienu sėkmingiausių karjeros etapų. Devintojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo dešimtmečio ikona vėl atsidūrė dėmesio centre ir nuolat stebina gerbėjus naujais projektais.

    Po „Netflix“ dokumentinio filmo premjeros ji išleido autobiografiją, kurioje atvirai papasakojo apie tamsiausius gyvenimo momentus ir pasidalijo asmeninėmis detalėmis. Anderson taip pat sugrįžo į aktorystę: pasirodė kultiniame miuzikle Chicago, statomame „Ambassador Theatre“ Niujorke, kur įkūnijo Roxie, bei filme The Last Showgirl, kuriame suvaidino patyrusią šokėją, priverstą planuoti ateitį, kai po 30 metų netikėtai baigiasi jos sceninė karjera.

    Šiemet ją dar bus galima išvysti filmuose Place To Be ir Rosebush Pruning. Be to, Pamela leidžia savo naujienlaiškį, primenantį internetinį dienoraštį, ir yra kosmetikos prekės ženklo „Sonsie Skin“ veidas.

    Per pastaruosius mėnesius Anderson išgyveno ryškią įvaizdžio transformaciją: atsisakė ryškaus makiažo ir ne kartą keitė šukuoseną. Ji išbandė bobą, lengvas bangas, punk stiliaus kirpimą bei trumpą kirpčiuką iki kaktos vidurio. Paryžiaus mados savaitėje ji pasirodė ugningai raudonais plaukais, tačiau paaiškėjo, kad tai buvo laikinas pokytis, greičiausiai dėl vaidmens filme Rosebush Pruning.

    Dabar Pamela vėl yra blondinė – kaip pati teigia, būtent su šia plaukų spalva ji jaučiasi labiausiai „savimi“.

    Vis dėlto staigmenos tuo nesibaigia. Anderson pristatė naują kolekciją, sukurtą bendradarbiaujant su „Olive Ateliers“. Kolekcija pavadinta The Sentimentalist ir startuoja šiandien, balandžio 8 d.

    „Tai buvo aistros kupinas projektas. Aš tikrai didžiuojuosi šiais kūriniais ir man labai patinka juose slypintis jautrumas“, – atskleidė Pamela Anderson.

    Kolekciją sudaro rotango baldai ir aksesuarai iš natūralių medžiagų. Didelė dalis idėjų, pasak kūrėjos, gimė įkvėpta jos močiutės kūrybos. Anderson taip pat pabrėžia, kad ši estetika primena prancūzišką kaimo jautrumą ir ramybę.

    „Pradėjau keliauti į Pietų Prancūziją ir įsimylėjau viską, kas prancūziška. Užaugau prie jūros. Prisimenu mūsų mažytę trobelę uolėtoje pakrantėje – mediena buvo nuspalvinta metų druskos ir oro. Jau tada mane traukė daiktai, kurie su laiku sensta ir minkštėja: baldai, kurie priglaudžia auštant, detalės, kurios tampa gražesnės, kuo ilgiau su jomis gyveni. Geriausi daiktai tampa tavo ritualų dalimi“, – aiškino ji.

    Žvaigždė prisipažino, kad šios kolekcijos apsuptyje jaučiasi tarsi namuose – paprastai, šiek tiek prancūziškai ir šiek tiek laukinai. Paviešinusi naują kolekciją pristatantį vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose, ji sulaukė gausybės komplimentų: gerbėjai gyrė ne tik baldų ir detalių laikui nepavaldų stilių, bet ir pačią Anderson – už sugrįžimą prie šaknų, kuris, anot jų, jai itin tinka.

  • Tokijo gatvėse gimusi chaotiška sluoksniuotė užkariauja madą: kaip ją pritaikyti kasdien

    Tokijo gatvėse gimusi chaotiška sluoksniuotė užkariauja madą: kaip ją pritaikyti kasdien

    Paryžietiškas šikas trumpam užleidžia vietą bekompromisei avangardai. Kol Europos sostinės vis dar laikosi „quiet luxury“ estetikos, Tokijas 2026/2027 m. rudens–žiemos sezonui pasuko visai kita kryptimi. Japonijos megapolyje atmetamos saugios taisyklės ir renkamasi architektūrinis maksimalizmas. Taip gimė vadinamoji „chaotiška sluoksniuotė“ – ryški gatvės mados tendencija, iš naujo apibrėžianti, ką reiškia rengtis sluoksniais.

    Tokijo mados savaitė, skirta 2026/2027 m. rudens–žiemos sezonui, tapo fantazijos ir energijos kupinu formų bei reikšmių mišiniu. Japonai garsėja puikia stiliaus nuojauta ir meile eksperimentams. Tokie prekių ženklai kaip „ALAINPAUL“ ir „Yushokobayashi“ ant podiumo pristatė kruopščiai apgalvotas kolekcijas, kuriose netrūko netikėtų sprendimų: nuo sendinto džinso derinių iki įkvėpimų iš nišinio kino, taip pat – XVIII amžiaus mados ir puošnaus rokoko atgarsių. Ši kūrybinė laisvė greitai persikėlė už renginių salių ribų – į miesto gatves.

    Įprastos taisyklės, kai vilnonis megztinis dėvimas ant marškinių, o viršuje – klasikinis lietpaltis, čia nebegalioja. „Chaotiškoje sluoksniuotėje“ atskiros detalės sąmoningai gali „nesutapti“, o silueto proporcijos – būti tyčia suardomos. Principas paprastas, nors reikalauja pojūčio: trumpa dėvima ant ilgo, permatoma – ant sunkaus, o vasariški drabužiai drąsiai sluoksniuojami ant storų žieminių mezginių.

    Midi sijonas su punk stiliaus langeliais, užvilktas tiesiai ant plačių cargo kelnių? Apatinio trikotažo tipo šilkinė suknelė, kyšanti iš po „oversize“ liemenės, ant kurios dar užmestas lengvas neperpučiamas bolero? Tokijuje tai – kasdienybė. Asimetrija, kyšantys audinių kraštai, grubūs užbaigimai ir laisvai kabantys dirželiai paverčia siluetą dinamiškesniu ir ryškesniu.

    Vis dėlto sudėtingi, daugiasluoksniai deriniai lengvai gali atrodyti kaip karikatūra. Nuo atsitiktinės drabužių krūvos įspūdžio čia gelbsti griežta faktūrų atranka ir, paradoksalu, gana santūri spalvų paletė. Japonų stiliaus formuotojai meistriškai sujungia standų džinsą su lengvu tiuliu, o šaltą nailoną – su matine vilna.

    Kad vizualinis svoris išliktų suvaldytas, dažnai remiamasi monochromija. Gili juoda, antracitas, alyvuogių atspalviai ar laužyta balta praskaidrinami vos vienu ryškiu akcentu.

    Šių sluoksniuotų konstrukcijų pagrindu neretai tampa tradicinės japoniškos formos, tik stipriai perinterpretuotos. Vienu svarbiausių viršutinių drabužių tapo haori – kadaise tik prie kimono dėvėta lengva užmestinė. Šiandien ji siuvama iš techninių, vandeniui atsparių audinių ir derinama net su talpiais sportiniais džemperiais su gobtuvu.

    Kompozicinį akcentą daugiasluoksniam siluetui suteikia ir platus diržas, įkvėptas obi. Jis naudojamas netikėčiausiais būdais – pavyzdžiui, susegant ties liemeniu pūkinę striukę, užmestą ant švarko. Gatvėse taip pat įsitvirtino konstrukcinės klostės bei kultiniai tabi batai su atskirta nykščio dalimi. Visgi pastarieji nutolo nuo klasikinių odinių aulinukų formos – vis dažniau matomi masyvūs sportiniai batai su grublėtu, „traktoriniu“ padu.

    „Chaotiška sluoksniuotė“ primena, kad mada pirmiausia yra kūrybiškas žaidimas. Drabužiai gali kurti netikėtas formas, kurios traukia akį gatvėje. Nors perkelti šį japonišką stilių į kasdienę aplinką gali prireikti drąsos, pabandyti – tikrai verta.

  • Šiais 4 saldžiais aromatais praeiviai stabdo gatvėje: kokie kvepalai renka daugiausia komplimentų

    Šiais 4 saldžiais aromatais praeiviai stabdo gatvėje: kokie kvepalai renka daugiausia komplimentų

    Turiu didžiulę silpnybę saldiems kvepalams. Iš namų dar galiu išeiti be makiažo, susirišusi plaukus į netvarkingą kuodą, bet niekada – be kvepalų. Tai mano nematomas makiažas, vizitinė kortelė ir detalė, kuri iškart suteikia pasitikėjimo savimi.

    Ypač dabar, kai už lango šyla, o norisi nusimesti ne tik storus paltus, bet ir žiemos rimtį. Pavasaris man reiškia lengvumą, žaismingą moteriškumą ir kvapą, kuris tarsi lieka ore. Panašu, kad taip jaučiuosi ne viena – vis dažniau kas nors sustabdo gatvėje, parduotuvėje ar net lifte ir paklausia: „Atsiprašau, kokie čia kvepalai?“

    Todėl dalinuosi keturiais savo favoritais – kvapais, kurie sulaukia daugiausia komplimentų.

    Pradėkime nuo tikro „žudiko“. Jei reikėtų šį aromatą palyginti su kokteiliu, tai būtų idealiai atšaldytas „Pornstar Martini“: saldus, bet su charakteriu. Pirmiausia juntama sultinga, saulėje prinokusi pasiflora, o netrukus ją papildo vanilė, suteikianti elegancijos. Tai kvapas, kuris akimirksniu priverčia pasitempti – flirtuojantis, gaivus ir labai moteriškas. Puikus pasirinkimas vasaros vakarui su draugėmis, kai norisi būti pastebėtai.

    Kitas aromatas – kai norisi jaustis ir prabangiai, ir saugiai. Tai šiltesnė, labiau „medaus“ nuotaikos klasikinio „Libre“ sesė. Čia išlieka ta pati levanda ir apelsinų žiedai, tačiau jie tarsi paskandinti šiltame meduje ir subtiliai pagardinti šafranu. Kvapas ilgai laikosi, gražiai skleidžiasi ant odos ir palieka įsimenantį šleifą. Elegantiškas, bet ne šaltas – turintis jėgos ir charakterio. Su juo atrodo, kad gali užkariauti pasaulį. Ar bent jau ramiai atlaikyti pirmadienio susirinkimą.

    Trečiasis variantas – tikriems smaližiams. Tai kvepalai, kurie kvepia taip gardžiai, kad norisi juos „ragauti“. „Lancôme“ maloniai nustebino: jie sujungė klasikinę, dailią rožę su karamelizuotų spragėsių akordu. Skamba keistai, bet rezultatas – įspūdingas. Tai nėra vaikiškas cukraus vatos kvapas: derinys modernus, linksmas ir netikėtas, o saldumą puikiai subalansuoja gėlių gaiva. Apetitiškas, žaismingas ir be galo pozityvus – ne kartą esu girdėjusi, kad kvepiu „skaniai“.

    Galiausiai – flakonas aukštakulnio formos, kurį atpažįsta daugelis, tačiau ši, pudrinės rožinės spalvos versija man yra tikras hitas. Tai švarios, kreminės moteriškumo nuotaikos kvapas, tarsi „antra oda“. Jame juntamas šviežių bijūnų buketas, apgaubtas švelnia, puria vanile. Aromate yra šiek tiek pudriškumo, bet pradžioje gaivą suteikia bergamotė. Tai kvapas–chameleonas: tinka ir prie baltų marškinių, ir prie lengvos suknelės. Labai jausmingas, bet natūraliai, be pastangų. Kai tiesiog noriu jaustis gražiai ir moteriškai, renkuosi būtent šį.

  • Užsidegė kuro rezervo lemputė? Štai kiek dar nuvažiuosite ir kodėl tai gali baigtis bauda

    Užsidegė kuro rezervo lemputė? Štai kiek dar nuvažiuosite ir kodėl tai gali baigtis bauda

    Vairuotojai, pamatę užsidegusią kuro rezervo lemputę, dažniausiai stengiasi kuo greičiau užsukti į degalinę. Tai – teisingas įprotis, naudingas ir automobiliui. Tačiau ką daryti, jei artimiausios degalinės nėra, o kuro papildyti greitai nepavyksta? Kiek realiai dar galima nuvažiuoti, kai įsijungia rezervo indikatorius?

    Vieno universalaus atsakymo nėra, nes viskas priklauso nuo konkretaus automobilio ir jo degalų bako. Dažnai galioja paprasta taisyklė: kuo didesnis bakas, tuo didesnė ir rezervo atsarga. Dėl to vienuose automobiliuose lemputė užsidega, kai prognozuojamas likutinis nuotolis siekia apie 80–100 km, o kituose – tik maždaug ties 50 km.

    Automobilių meistrai pabrėžia, kad važiavimas „ant rezervo“ turėtų būti tik išimtis, o ne kasdienė praktika. Nors vienkartinis važiavimas keliasdešimt kilometrų paprastai nepadarys didelės žalos, nuolatinis mažas kuro kiekis bake gali baigtis remontais, kainuojančiais tūkstančius eurų.

    Didžiausia rizika dažnai tenka kuro siurbliui. Jis yra tepamas ir aušinamas pačiu bake esančiu kuru, todėl, kai kuro lygis nuolat žemas, siurblys gali perkaisti. Ilgainiui tai gali baigtis jo užstrigimu ar gedimu. Be to, padidėja tikimybė, kad į kuro sistemą pateks oras.

    Dar viena rimta problema – įsiurbti įvairius nešvarumus, per metus susikaupusius bako dugne. Nuosėdos, rūdys ir kitos dalelės gali užkimšti kuro filtrą, o kraštutiniais atvejais – pakenkti purkštukams. Rizika ypač išauga tuomet, kai kuro filtras keičiamas nereguliariai.

    Metalo drožlės ar kitos dalelės gali ne tik sugadinti brangius mazgus (kuro siurblį, purkštukus), bet ir sukelti oro patekimą į sistemą. Tokiais atvejais variklis gali prarasti galią, o automobilio dinamika pradeda akivaizdžiai skirtis nuo gamyklinių parametrų.

    Vertėtų atsižvelgti ir į skirtumus tarp benzininių bei dyzelinių variklių. Benzininiams automobiliams ši problema dažniausiai išsprendžiama paprasčiau – paprastai pakanka papildyti baką, ir variklis vėl užsiveda be didesnių sunkumų.

    Dyzeliniuose automobiliuose situacija gali būti gerokai sudėtingesnė. Jei sistema užsiorina, variklis gali išvis neužsivesti. Tuomet neretai prireikia automobilį nuvilkti į servisą ir atlikti kuro sistemos nuorinimą.

    Dažnas važiavimas esant mažam kuro lygiui gali sukelti ir elektronikos sutrikimų. Prietaisų skydelyje gali užsidegti „check engine“ indikatorius, nes variklio valdymo blokas fiksuoja klaidas. Kuro užterštumas gali lemti įvairius simptomus: uždegimo pertrūkius, kuro temperatūros didėjimą ar įpurškimo slėgio kritimą. Svarbu tai, kad kai kurie sutrikimai gali išlikti dar kurį laiką net ir po to, kai bakas jau papildytas.

    Įdomu ir tai, kad važiavimas „ant rezervo“ gali baigtis… bauda. Pavyzdžiui, jei Vokietijos greitkelyje pritrūks kuro ir dėl to bus sutrikdytas eismas (situacija, kurios buvo galima išvengti), į įvykį atvykusi policija gali skirti iki 85 eurų baudą. Toks pats principas taikomas ir sustojusiems elektromobiliams, kai išsikrauna baterija. Dėl šios priežasties Vokietijos greitkeliuose dažnai pateikiama informacija apie degalines ir atstumus iki jų.

  • Perki naudotą automatą? Šie ženklai per bandomąjį važiavimą išduoda bėdą

    Perki naudotą automatą? Šie ženklai per bandomąjį važiavimą išduoda bėdą

    Rūdys, kėbulo remonto pėdsakai ar netolygiai dirbantis variklis – dalykai, kuriuos dauguma pirkėjų nesunkiai pastebi apžiūrėdami naudotą automobilį. Su pavarų dėže gerokai sudėtingiau: jos problemos neretai išryškėja tik po ilgesnės kelionės, o remonto kaina kartais gali viršyti paties automobilio vertę. Tai ypač aktualu automatinėms pavarų dėžėms, įskaitant Lietuvoje dažnai sutinkamas dviejų sankabų transmisijas, kurių konstrukcija yra gerokai sudėtingesnė nei klasikinės mechaninės dėžės.

    Pavarų dėžė sujungia variklį su transmisija – be jos automobilis paprasčiausiai nejudėtų. Mechaninėje dėžėje pavarą pasirenka pats vairuotojas, o automatinėse (tiek su sukimo momento keitikliu, tiek dviejų sankabų, pavyzdžiui, DSG tipo) pavarų parinkimą valdo elektronika, dirbanti kartu su sudėtinga hidrauline sistema. Kuo daugiau komponentų, tuo daugiau potencialių gedimų, o remontas beveik visada reiškia, kad dėžę tenka nuimti ir ardyti – todėl darbai būna brangūs.

    Dviejų sankabų transmisijos, masiškai naudotos „Volkswagen“ grupės automobiliuose, bet sutinkamos ir „Ford“, „Hyundai“ bei „Renault“ modeliuose, bando suderinti mechaninės dėžės efektyvumą su automato patogumu. Dvi sankabos perduoda sukimo momentą į du atskirus velenus: vienas aptarnauja nelygines, kitas – lygines pavaras. Visą sistemą prižiūri mechatronikos mazgas – kompiuterio ir itin tikslios hidraulinės dalies derinys, kuriame elektromagnetiniai vožtuvai reguliuoja alyvos srautą kanaluose, kurių skerspjūvis gali nesiekti nė milimetro.

    Mechatronikos problemos dažniausiai pasireiškia trūkčiojimu pajudant iš vietos. Važiuojant gali „pradingti“ pavara, dėžė gali peršokti kelis laipsnius arba kelis kartus bandyti įjungti tą pačią pavarą. Kai kuriuose „Volkswagen“ grupės modeliuose įspėjamuoju ženklu laikomas ir pasikeitęs „D“ raidės vaizdas prietaisų skydelyje – vietoj įprasto kontūro ji gali būti rodoma kaip užpildytas stačiakampis.

    Dažniausia mechatronikos bėdų priežastis – užteršta transmisinė alyva. Metalo drožlės, atsirandančios dėl įprasto sankabų ir krumpliaračių darbo, o dėžėse su „šlapia“ sankaba – ir nusidėvinčios trinties medžiagos dulkės, laikui bėgant užkemša mikroskopinius hidraulinius kanalus. Dėl to dviejų sankabų dėžėse ypač svarbu laiku keisti alyvą – maždaug kas 60–80 tūkst. km.

    Mechaninis guolių nusidėvėjimas aktualus tiek mechaninėms, tiek automatinėms pavarų dėžėms, įskaitant dviejų sankabų konstrukcijas. Pavarų dėžės velenai sukasi esant didelei apkrovai, todėl jiems reikalingi tiksliai parinkti rutuliniai ar ritininiai guoliai. Gerai suprojektuotoje dėžėje jie gali tarnauti visą automobilio eksploatacijos laiką, tačiau pasitaiko konstrukcijų, kuriose guoliai parinkti per silpni.

    Nusidėvėjęs guolis dažniausiai išduoda save ūžimu, kuris pasireiškia tik tam tikromis pavaromis. Taip nutinka todėl, kad daugelyje dėžių vienas velenas aptarnauja nelygines, o kitas – lygines pavaras, tad problema išryškėja tik konkrečiuose perjungimo režimuose.

    Guoliams dėvintis, didėja trintis ir temperatūra, o tai blogina tepalo savybes. Kraštutiniais atvejais guolis gali užstrigti, o dėžė – staiga užsiblokuoti. Tarp gerai žinomų pavyzdžių minimos „Opel“ M32 mechaninės dėžės, gamintos iki 2012 metų, taip pat ir ankstyvos šešių pavarų DSG dėžių versijos, naudotos „Volkswagen“ grupės automobiliuose.

    Perkant automobilį esminė taisyklė – pakankamai ilgas bandomasis važiavimas. Geriausia, jei jis trunka bent 20–30 minučių ir apima skirtingas sąlygas: pajudėjimą į įkalnę, važiavimą kamščiuose su dažnais sustojimais ir startais bei greitesnį ruožą, kuriame dėžė dirba aukštesnėmis pavaromis esant didesnei apkrovai. Šalta transmisinė alyva yra tirštesnė, todėl gali „paslėpti“ dalį nusidėvėjimo požymių.

    Kiekvieno sustojimo metu verta perjungti iš neutralios padėties į „D“ ir grįžti atgal, stebint, ar dėžė reaguoja be delsimo ir be trūkčiojimų. Dviejų sankabų dėžėse ypatingą dėmesį skirkite pajudėjimui iš vietos ir manevravimui stovėjimo aikštelėje – būtent mažais greičiais sankabos dirba intensyviausiai ir greičiausiai atskleidžia silpnąsias vietas.