Blog

Daugelis grybautojų šiuos grybus tiesiog apeina – dėl mažo dydžio ir neįprastos augimvietės jie neretai palaikomi nevalgomais. Eglių kankorėžinė šyšiukė, kaip sufleruoja pavadinimas, auga iš nukritusių eglių kankorėžių, kurie dažnai būna net užkasti paklotėje. Grybai turi plonus, elastingus kotelius ir nedideles rusvas kepurėles. Tinkamai paruošti jie gali tapti tikru delikatesu – ypač tiems, kurie vertina subtilų miško skonį ir umami aromatą, atsiskleidžiantį trumpai pakepinus.

Svarbiausias atpažinimo požymis – augavietė. Eglių kankorėžinė šyšiukė (Strobilurus esculentus) auga tiesiai iš eglių kankorėžių, kurie neretai būna visiškai pasislėpę po žeme ar spyglių sluoksniu. Švelniai patraukus už kotelio, galima pamatyti, kad jis jungiasi su „užkasta“ kankorėžio dalimi.

Kepurėlė maža – dažniausiai 1–4 cm skersmens. Iš pradžių ji būna iškili, vėliau suplokštėja, o spalva varijuoja nuo šviesiai rudos iki tamsiai riešutinės. Lakšteliai apačioje tankūs, balkšvi arba kiek pilkšvi. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į kotą: jis plonas, lygus, labai elastingas, viršuje šviesus, o apačioje pereina į rusvai rūdžių atspalvį. Svarbu nesupainioti su karčiąja šyšiuke, kuri auga iš pušų kankorėžių ir, kaip rodo pavadinimas, pasižymi nemaloniu skoniu.

Eglių kankorėžinės šyšiukės sezonas prasideda neįprastai anksti – pirmųjų grybų galima rasti jau kovą, vos nutirpus sniegui, o gausiausias augimas paprastai būna balandį ir gegužę. Tai puikus metas tiems, kurie nenori laukti rudens.

Jų ieškokite eglynuose arba mišriuose miškuose, kur auga daug eglių. Dažniausiai jos mėgsta drėgnas, samanotas, pavėsingas vietas, kur gausu pernykščių kankorėžių. Nors grybai smulkūs, dažnai auga grupėmis – radus vieną, netoliese gali slėptis dar keli ar net keliolika.

Virtuvėje paprastai naudojamos tik kepurėlės, nes kotai būna per kieti ir plaušingi. Šie grybai pasižymi ryškiu „grybiniu“ kvapu ir švelniai prieskonišku skoniu. Jie tinka kiaušinienei, kreminiams padažams arba kaip atskiras užkandis ant apskrudintos duonos riekės.

Renkant grybus būtina laikytis svarbiausių saugumo taisyklių. Rinkite tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate, o geriausia – pasitarkite su grybų žinovu. Neardykite grybienos ir miško paklotės, neplėšykite grybų neatsargiai. Venkite rinkti labai mažus ar itin jaunus grybus, kuriuos sunku tiksliai atpažinti.

Jei kyla bent menkiausių abejonių, kreipkitės į artimiausią sanitarijos ir epidemiologijos tarnybą. Grybų nerekomenduojama duoti mažiems vaikams. Taip pat nepasikliaukite atsitiktinių grybautojų patarimais ir venkite pirkti grybus iš neaiškių šaltinių. Svarbiausia – niekada nebandykite grybų atpažinti ragaujant, nes tai gali būti pavojinga sveikatai ar net gyvybei.

Jei nemėgstate kiaulienos šonkauliukų dėl didelio riebalų kiekio, verta rinktis veršieną. Jaunų gyvūnų mėsa yra kur kas lengviau virškinama ir švelnesnio skonio. Kartu ji išlieka turtinga baltymų, vertingų mineralų ir vitamino B12.

Veršienos šonkauliukai gali būti naudingi žmonėms, siekiantiems sumažinti svorį, nes suteikia daug baltymų, o riebalų juose – palyginti nedaug. Be to, tai geras pasirinkimas tiek fiziškai aktyviems, tiek vyresnio amžiaus žmonėms dėl kolageno, kuris padeda palaikyti sąnarių elastingumą ir teigiamai veikia odos būklę.

Cinkas prisideda prie medžiagų apykaitos ir padeda stiprinti natūralų imunitetą, kalis ir magnis svarbūs širdžiai bei kraujotakai, o lengvai pasisavinama geležis gali padėti išvengti mažakraujystės. Kokybiška mėsa taip pat yra natūralus vitamino B12 šaltinis – šio vitamino dažnai tenka papildomai vartoti laikantis vegetariškos ar veganiškos mitybos.

Švelniai veršienai nereikia intensyvių prieskonių. Dažniausiai pakanka druskos, pipirų ir maltos paprikos. Troškinimui puikiai tinka lengvas daržovių sultinys. Atskirai galima išvirti ryžių ar bulvių ir patiekti su mėgstamomis salotomis ar daržovių garnyru.

Ingredientai:

Paruošimo būdas:

Parduotuvių lentynose vis dažniau pasirodo kokteilinis avokadas – miniatiūrinė gerai žinomo vaisiaus versija, stebinanti ne tik skoniu, bet ir patogumu. Jis turi kreminį minkštimą, švelnų riešutinį aromatą ir dažniausiai yra beveik visas valgomas. Svarbiausia – kokteilinis avokadas padeda išvengti vienos dažniausių virtuvės bėdų: susižeidimo bandant išimti kauliuką. Dėl to šis vaisius tampa ne tik kulinarine naujove, bet ir saugesne alternatyva klasikiniam avokadui.

Iš pirmo žvilgsnio kokteilinis avokadas primena mažą įprasto avokado kopiją, tačiau skirtumai slypi detalėse. Jo ilgis dažniausiai tesiekia kelis centimetrus, o forma gali būti kiek netaisyklinga. Esminis bruožas – nėra kieto, didelio kauliuko, kuris pjaustant įprastą avokadą neretai sukelia daugiausia rūpesčių.

Būtent kauliukas siejamas su vadinamąja „avokado ranka“ – taip neretai apibūdinami įpjovimai, kai peilis nuslysta nuo kieto vaisiaus vidurio ir sužeidžia delną. Mini versijoje ši rizika praktiškai išnyksta, nes vaisius neturi didelės sėklos, o jo vidus yra minkštas ir vientisas.

Dar vienas privalumas – kokteilinio avokado žievelė dažnai būna plonesnė, o kai kurių veislių ją net galima valgyti. Dėl to vaisius tampa beveik visiškai valgomas ir itin praktiškas kasdienėje mityboje.

Maistinių savybių požiūriu kokteilinis avokadas nenusileidžia didesniam „giminaičiui“. Jis išlieka vienu geriausių augalinių sveikųjų riebalų šaltinių, ypač turtingas mononesočiosiomis riebalų rūgštimis. Jos prisideda prie širdies veiklos, padeda palaikyti normalų cholesterolio lygį ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis.

Šis vaisius taip pat suteikia B grupės vitaminų, reikalingų medžiagų apykaitai ir nervų sistemai, vitamino E, pasižyminčio antioksidaciniu poveikiu, vitamino C, svarbaus imunitetui, bei vitamino K, reikalingo normaliam kraujo krešėjimui ir kaulų sveikatai.

Iš mineralų verta paminėti kalį, padedantį reguliuoti kraujospūdį, magnį, palaikantį raumenų ir nervų sistemos veiklą, bei varį, dalyvaujantį įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose. Be to, didesnis skaidulų kiekis suteikia ilgiau trunkantį sotumo jausmą ir padeda žarnyno veiklai.

Didžiausias kokteilinio avokado privalumas – paprastumas. Jį galima perpjauti pusiau ir valgyti šaukšteliu, o jei žievelė itin plona – suvalgyti beveik kaip vynuogę. Nereikia nei lupti, nei išiminėti kauliuko, todėl tai patogus užkandis skubantiems.

Jis puikiai tinka salotoms, sumuštiniams, dera su kiaušiniais, krevetėmis ar ant grotelių kepta vištiena. Iš jo galima ruošti užtepėles, kreminius padažus arba net klasikinį gvakamolę, tik mažesne – „mini“ – versija.

Verta prisiminti, kad neprinokusius vaisius geriausia laikyti kambario temperatūroje. Norint pagreitinti nokimą, juos galima įdėti į popierinį maišelį kartu su bananu ar obuoliu – šie vaisiai išskiria etileną, kuris spartina nokimo procesą.

Pievagrybių galima nusipirkti visus metus ir jie dažniausiai kainuoja nedaug, tačiau nemažai žmonių juos laiko blankesnio skonio nei miško grybus. Vis dėlto užtenka kepimo pabaigoje įlašinti truputį balzaminio acto, kad grybuose atsirastų gilesnis skonis, malonus aromatas ir geresnė tekstūra.

Balzaminis actas suteikia ne tik rūgštumo – jame yra koncentruotų cukrų, susidarančių iš vynuogių misos. Aukštoje keptuvės temperatūroje jie greitai karamelizuojasi. Natūralūs cukrūs susijungia su iš pievagrybių išsiskiriančiomis sultimis ir kepant atsipalaiduojančiomis aminorūgštimis. Ant paviršiaus susiformuoja tamsi, blizgi glazūra, kuri tarsi „užsandarina“ grybus ir padeda išlaikyti viduje likusią drėgmę, todėl jie mažiau susitraukia.

Taip kepami pievagrybiai išlieka tvirti išorėje ir sultingi viduje. Tai ypač svarbu, nes įprastai juos lengva perkepti – tuomet grybai papilkėja ir tampa guminiai. Su šiuo priedu itin gerai pavyksta rudieji pievagrybiai (portobello): jų skonis tampa ryškesnis, atsiranda kone mėsiškas poskonis. Actas čia veikia kaip umami – vadinamojo penktojo skonio – stiprintuvas, suteikiantis patiekalui intensyvumo ir didesnį sotumo jausmą.

Didelę reikšmę turi ir tai, kada grybus gardinti. Pievagrybių nereikėtų sūdyti kepimo pradžioje, nes druska greitai „ištraukia“ iš jų vandenį osmozės būdu. Tuomet grybai pradeda troškintis savo skystyje, o ne kepti ir gražiai ruduoti. Kai prieskoniai dedami tik nugaravus vandeniui, o pabaigoje įlašinamas rūgštus akcentas – balzaminis actas, apskrudimo procesas vyksta intensyviau, todėl bendras aromatas ir skonis tampa sodresni.

Norint geriausio rezultato, keptuvė turi būti gerai įkaitinta, o pievagrybiai neturi gulėti vieni ant kitų. Kiekvienas grybas turėtų liesti keptuvės dugną – tik tada jie gražiai apskrus ir pasidengs glazūra. Jei įdėsite per daug grybų iš karto, riebalų temperatūra staigiai nukris, o vietoje apskrudusio paviršiaus gausite vandeningą masę.

Taip paruošti pievagrybiai tinka prie kepsnių, mėsainių ar skrebučių su sūriu. Jie būna tokie ryškaus skonio, kad neretai dingsta dar prieš patiekiant pagrindinį patiekalą. Puikiai dera ir su polenta, kreminiu bulvių košės garnyru, taip pat tinka kaip priedas salotoms.

Ingredientai

Spōḃas paruošti

Naminiai konservai Lietuvoje turi gilias tradicijas, tačiau jiems pasibaigus iškyla netikėtai keblus klausimas: kur išmesti nešvarų stiklainį? Pasirodo, tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes skirtingos stiklainio dalys – turinys ir dangtelis – turi keliauti į skirtingus atliekų srautus. Tinkamas rūšiavimas svarbus ne tik aplinkai, bet ir perdirbimo efektyvumui: stiklas yra viena geriausiai perdirbamų medžiagų.

Prieš galvojant apie patį stiklainį, pirmiausia reikia pasirūpinti jo turiniu. Būtent čia žmonės dažniausiai suklysta. Uogienių, raugintų daržovių, padažų ar kompotų likučiai neturėtų būti metami į stiklo atliekų konteinerį.

Stiklo perdirbimo procesui svarbu, kad pakuotės būtų kuo mažiau užterštos stambiais organiniais likučiais, nes jie gali apsunkinti apdorojimą. Net jei stiklainis atrodo „tik truputį nešvarus“, jo negalima mesti į stiklo konteinerį kartu su likusiu maistu ar skysčiais.

Kai stiklainis jau tuščias, kyla kitas klausimas: ar jį būtina išplauti ir į kokį konteinerį mesti? Nešvaraus stiklainio atveju taisyklė paprastesnė, nei daug kas mano.

Tuščią stiklainį reikia mesti į žalios spalvos konteinerį, skirtą stiklui. Plauti jo neprivaloma – perdirbimo įmonės turi technologijas, kurios pašalina maisto likučius, etiketes ir smulkius nešvarumus. Be to, stiklainius plaunant namuose dažnai be reikalo eikvojamas vanduo, todėl ekologiniu požiūriu tai nėra būtina.

Vis dėlto verta prisiminti, kad stiklainis turi būti be stambesnių maisto likučių – turinį geriau pašalinti prieš išmetant pakuotę.

Rūšiuojant stiklainį nereikėtų pamiršti ir dangtelio. Metaliniai dangteliai bei uždarymo detalės turi keliauti į geltoną konteinerį, skirtą metalams ir plastikui. Tai svarbu todėl, kad stiklas ir metalas perdirbami visiškai skirtingais technologiniais procesais.

Atskyrus stiklainį nuo dangtelio, perdirbimas tampa efektyvesnis ir leidžia atgauti daugiau žaliavų, kurias vėliau galima panaudoti pramonėje.

Suvytusi petražolių lapeliai dažniausiai dar nebūna sugedę. Dažniausiai jie tiesiog netinkamai laikomi praranda drėgmę, todėl stiebeliai suglemba, o žaluma atrodo pavargusi. Norint greitai sugrąžinti šviežumą, praverčia vadinamasis temperatūrinis šokas.

Suvytusi petražolė paprastai būna minkšta, praradusi traškumą, tačiau vis dar išlaiko intensyvią žalią spalvą ir būdingą aromatą. Vis dėlto yra ženklų, kad žaluma jau genda: ant lapelių atsiranda slidus apnašas, rudos ar juodos dėmės, kvapas tampa nemalonus, blankus ar rūgštokas. Tokiu atveju jokie „gelbėjimo“ būdai nepadės – dėl saugumo petražoles reikėtų išmesti į bioatliekas. Taip pat žalumą būtina išmesti, jei pastebite bent menkiausią pelėsio pėdsaką.

Kad petražolės nevystų, svarbu pasirūpinti tinkamomis laikymo sąlygomis iškart grįžus iš parduotuvės. Gerai veikia tas pats principas, kurį dažnai taikome skintoms gėlėms: patrumpinkite stiebelių galiukus ir įstatykite pundelį į stiklinę su nedideliu kiekiu šalto vandens. Stiklinę laikykite šaldytuve, o norėdami išlaikyti drėgmę, galite petražoles laisvai pridengti plastikiniu maišeliu.

Kitas būdas – apvynioti petražoles lengvai sudrėkintu popieriniu rankšluosčiu ir įdėti į sandarų indą arba užspaudžiamą maišelį. Jei žalumynų turite daugiau, nei spėsite sunaudoti, juos galima susmulkinti ir užšaldyti mažomis porcijomis – taip geriausiai išsilaiko skonis ir maistinė vertė.

Jei vis dėlto lapeliai jau suglebo, dar ne viskas prarasta. Paruoškite dvi stiklines: į vieną įpilkite karšto vandens, į kitą – labai šalto vandens (galite įmesti ir kelis ledo kubelius). Suvytusias petražoles dėkite ant lentelės, patrumpinkite stiebelių galus, tada suimkite į pundelį ir lapelius panardinkite į karštą vandenį 1 minutei. Po to visą pundelį perkelkite į ledinį vandenį ir padėkite į šaldytuvą maždaug 2 valandoms. Po šio „dušo“ lapeliai turėtų atsitiesti, o petražolės vėl taps skaniu priedu prie sumuštinių, užtepėlių, troškinių ir padažų.