CP v2

Blog

  • Ne tik prie varškės: traškus būdas suvaldyti cukrų kraujyje ir išlaikyti liekną figūrą

    Apie ridikėlių naudą sveikatai kalbama palyginti retai, nors šios, iš pirmo žvilgsnio kuklios daržovės gali būti puikus sąjungininkas ir siekiantiems sulieknėti, ir norintiems pasirūpinti kepenų veikla. Kodėl ridikėliai neretai vadinami vietiniu supermaistu ir kaip jie atrodo lyginant su burokėliais ar ropėmis?

    Ridikėliai yra mažai kaloringi: 100 gramų turi apie 16 kilokalorijų. Dėl to juos galima drąsiai traškinti net kasdien, ypač pavasarį, kai jie būna skaniausi. Be to, ridikėlių glikeminis indeksas yra žemas, todėl jie gali prisidėti prie per aukšto cukraus kiekio kraujyje mažinimo. Daržovėse esantys gliukozinolatai ir izotiocianatai siejami su palankesne gliukozės apykaita.

    Ridikėliuose taip pat yra skaidulų, kurios padeda virškinimui, didina sotumo jausmą ir gali paskatinti medžiagų apykaitą. Skaidulos palankiai veikia ir cukraus, ir cholesterolio rodiklius kraujyje. Be to, ridikėliuose esančios medžiagos skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl virškinimas gali vykti sklandžiau.

    Ši daržovė vertinama ir dėl antioksidantų gausos: jie padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu bei laisvųjų radikalų žala, taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Ridikėliams priskiriamas ir šarminantis poveikis, galintis prisidėti prie tinkamo pH palaikymo. Taip pat manoma, kad jie gali palaikyti natūralius organizmo detoksikacijos procesus. Ridikėliuose esantis vitaminas C svarbus imuninei sistemai, veikia kaip antioksidantas, prisideda prie kolageno sintezės ir gerina geležies įsisavinimą.

    Įdomu tai, kad ridikėliuose esantiems gliukozinolatams siejamas ir galimas priešvėžinis poveikis. Liaudies medicinoje ridikėliai buvo žinomi nuo senovės: iš jų ruošti ekstraktai naudoti esant skrandžio negalavimams, šlapimo takų infekcijoms, taip pat širdies ar kepenų veiklos sutrikimams.

    Ridikėliai priklauso bastutinių šeimai, o jų rūšių yra nemažai. Populiariausi – nedideli raudonieji ridikėliai, pasižymintys kiek aštroku, pikantišku skoniu. Dažniausiai jie valgomi žali, tačiau galima rasti ir receptų, kuriuose ridikėliai kepami ar kitaip termiškai apdorojami. Kaip ir burokėliai bei ropės, ridikėliai priskiriami šakninėms daržovėms.

    Ropių skonis ir tekstūra šiek tiek primena ridikėlius, tačiau dažniausiai būna švelnesni, be ryškaus aštrumo. Jas galima valgyti ir žalias, ir virtas ar keptas. Kaip ir ridikėliai, ropės siejamos su priešuždegiminėmis savybėmis, imuniteto palaikymu bei teigiamu poveikiu tinkamam cukraus kiekiui kraujyje.

    Burokėliai, palyginti su šiomis daržovėmis, turi daugiau kalorijų ir aukštesnį glikeminį indeksą, ypač virti. Vis dėlto jie išsiskiria itin didele sveikatai palankių medžiagų įvairove. Burokėliuose esančios betalainos pasižymi priešuždegiminiu ir antioksidaciniu poveikiu. Kaip ir ridikėliai bei ropės, burokėliai yra geras skaidulų šaltinis. Šios tamsiai raudonos daržovės dažniausiai vertinamos dėl palankaus poveikio kraujotakai ir fiziniam pajėgumui. Jose taip pat yra neheminės geležies, prisidedančios prie raudonųjų kraujo kūnelių gamybos.

    Ridikėlius į kasdienį racioną įtraukti paprasta. Juos galima valgyti kaip užkandį arba pjaustyti griežinėliais ir dėti ant pavasariškų sumuštinių. Ypač skanu su salotomis, liesa vištienos šaltiena ar virta vištiena, virtu kiaušiniu, ridikėliais ir smulkintu svogūnų laišku. Ridikėliai puikiai tinka ir pavasarinėms salotoms: pakanka smulkiai supjaustyti šviežią agurką, ridikėlius, mažai raugintą agurką, įdėti daug krapų ir svogūnų laiškų, o tuomet pagardinti druska bei pipirais.

    Klasikinis ridikėlių panaudojimas – pavasarinė varškės užtepėlė. Pusiau riebią varškę sumaišykite su keliais šaukštais graikiško jogurto, įberkite smulkintų ridikėlių, svogūnų laiškų, įdėkite druskos ir pipirų. Užtepėlę tepkite ant šviežios bandelės, geriausia – pilno grūdo. Toks pusryčių pasirinkimas ilgiau suteikia sotumo ir yra geras baltymų šaltinis.

    Dar viena idėja – rauginti ridikėliai. Jie gali tapti ryškesnio skonio priedu prie sumuštinių ar pietų patiekalų.

  • Užkandis be sąžinės graužaties: žaliosios alyvuogės gali padėti širdžiai, žarnynui ir cukrui

    Žaliosios alyvuogės – sveikesnė alternatyva perdirbtiems užkandžiams, kurią galima rinktis be sąžinės graužaties. Šie maži vaisiai pasižymi ryškiu skoniu, lengvai derinami su įvairiais produktais ir gali turėti teigiamą poveikį sveikatai – ypač cukraus kiekiui kraujyje, širdies veiklai bei žarnyno funkcijoms. Jas verta valgyti ne tik graikiškose salotose.

    Renkantis tarp juodųjų ir žaliųjų alyvuogių dažniausiai vadovaujamasi skoniu, tačiau jų spalva – ne vien estetikos klausimas. Skirtumas pirmiausia susijęs su derliaus nuėmimo laiku: žaliosios alyvuogės skinamos anksčiau, kai dar nėra visiškai sunokusios, paprastai rugsėjį. Juodosios alyvuogės – visiškai prinokę vaisiai, dažniausiai renkami gruodį.

    Dėl ankstesnio skynimo žaliosios alyvuogės paprastai yra ryškesnio, kiek aitresnio skonio. Taip pat jose neretai būna daugiau skaidulų, riebalų, baltymų ir mineralų nei juodosiose.

    Žaliosios alyvuogės laikomos vertingu maistinių medžiagų šaltiniu. Jose yra vitaminų A ir E, taip pat B grupės vitaminų, svarbių odos būklei, nervų sistemai ir regėjimui. Be to, jose aptinkama ir vitamino C – natūralaus antioksidanto, padedančio palaikyti imuninės sistemos veiklą.

    Šiuose vaisiuose taip pat yra mineralų: kalio, fosforo, vario, geležies ir kalcio. Kalis prisideda prie normalios širdies veiklos ir gali padėti reguliuoti kraujospūdį, o geležis svarbi raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir mažakraujystės prevencijai. Mitybos specialistai neretai rekomenduoja suvalgyti apie 25 g alyvuogių per dieną – tai maždaug 7 vienetai, sudarantys apie 37 kcal.

    Žaliąsias alyvuoges į mitybą gali įtraukti daugelis sveikata besirūpinančių žmonių. Jos dažnai rekomenduojamos turintiems širdies ir kraujagyslių sutrikimų, sergantiems cukriniu diabetu, esant atsparumui insulinui, žarnyno ligoms ar varginant lėtiniams uždegiminiams procesams. Dėl palyginti mažo angliavandenių kiekio jos tinka ir laikantis ketogeninės ar mažai angliavandenių turinčios mitybos.

    Kaip jas valgyti? Žaliosios alyvuogės gali tapti greitu užkandžiu, pakeičiančiu mažiau sveikus pasirinkimus. Jas galima dėti į salotas, sumuštinius, makaronų patiekalus ar ant picos. Jos taip pat puikiai dera su įvairiais sūriais ir tinka kaip maistingas užkandis ar užkandžių lėkštės dalis.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: žaliosiose alyvuogėse gali būti nemažai druskos, todėl ypač turintiems padidėjusį kraujospūdį vertėtų jų nepadauginti. Pravartu rinktis natūralesnes alyvuoges, be dirbtinių konservantų ar skonio stipriklių.

  • Piktžole laikomas pienių lapas stebina: gerina virškinimą, saugo kepenis ir valo organizmą

    Pienė (vaistinis kiaulpienis) – augalas, kurį atpažįsta beveik visi: geltoni žiedai, prie žemės susitelkę dantyti lapai ir iki maždaug 50 cm užaugantis stiebas. Ji auga pievose, laukuose, soduose ir net pakelėse. Nors dažnai laikoma piktžole, nuo seno kiaulpienė naudojama ir virtuvėje, ir liaudies medicinoje. Didžiausia vertė paprastai priskiriama jauniems lapams.

    Geriausias metas rinkti kiaulpienės lapus – ankstyvas pavasaris, dar prieš augalui pražystant (iki balandžio pabaigos). Įdomu tai, kad jaunų lapelių galima prisirinkti ir rudenį, kai po žydėjimo augalas vėl išleidžia naujus ūglius. Tuomet lapai būna švelniausi, mažiau kartūs ir sukaupę daugiausia maistinių medžiagų. Vėliau rinkti taip pat galima, tačiau jų skonis paprastai būna intensyvesnis.

    Svarbi ir vieta, kurioje renkami lapai. Nereikėtų skinti jų prie intensyvaus eismo kelių, netoli pramonės objektų ar kitose užterštose teritorijose. Geriausia rinktis pievas, laukymes, sodą ar nuosavą sklypą, kur esate tikri, kad augalas nebuvo purkštas ir nėra prisigėręs teršalų.

    Taip pat verta mokėti atskirti vaistinę kiaulpienę nuo į ją panašios, tačiau nepageidaujamos rūšies. Vaistinė kiaulpienė paprastai turi vieną tuščiavidurį stiebą su vienu žiedu, o lapai auga tiesiai iš žemės, sudarydami rozetę. Perlaužus ar įpjovus išsiskiria baltos, pieno spalvos sultys. Panašus augalas dažniau būna šakotas, turi kelis žiedus, o iš jo ištekantis skystis gali būti vandeningesnis. Svarbu nesupainioti, nes panašus augalas gali būti šiek tiek nuodingas ir neturėti tokių pačių savybių.

    Kiaulpienės lapai vertinami dėl gausios sudėties: juose yra vitaminų A, C, K ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, geležies, magnio ir kalcio. Be to, lapai turi maistinių skaidulų ir antioksidacinį poveikį turinčių junginių.

    Viena svarbiausių kiaulpienės lapų savybių – teigiamas poveikis virškinimo sistemai. Jie gali skatinti skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, todėl padeda virškinti ir gali sumažinti sunkumo jausmą po valgio. Lapai pasižymi ir lengvu šlapimą varančiu poveikiu, tad gali padėti pašalinti vandens perteklių ir palaikyti natūralius organizmo apsivalymo procesus.

    Kiaulpienė dažnai minima ir kaip augalas, galintis palaikyti kepenų veiklą. Teigiama, kad ji gali prisidėti prie kepenų regeneracijos ir apskritai gerinti virškinamojo trakto darbą. Be to, minima, kad ji gali padėti mažinti gliukozės kiekį kraujyje, o antioksidantai prisideda prie laisvųjų radikalų neutralizavimo. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma ir papildoma nauda bendrai savijautai, taip pat siejama su senėjimo procesų lėtėjimu. Lapų užpilas tradiciškai vartojamas ir esant peršalimo simptomams, pavyzdžiui, kosuliui ar pakilusiai temperatūrai.

    Vis dėlto ne visiems reikėtų kiaulpienės lapus vartoti be apribojimų. Sergantiems tulžies pūslės ligomis, tulžies akmenlige ar turintiems rimtų kepenų sutrikimų patariama dėl jų vartojimo pasitarti su gydytoju. Atsargūs turėtų būti ir alergiški astrinių šeimos augalams. Jei kyla abejonių, geriausia pradėti nuo mažų kiekių ir stebėti organizmo reakciją.

    Kiaulpienės lapus geriausia valgyti šviežius, ypač jaunus, surinktus ankstyvą pavasarį. Prieš vartojimą juos būtina kruopščiai nuplauti, o jei skonis per kartus – apie 30 minučių pamirkyti šaltame vandenyje (galima įberti šiek tiek druskos ar įspausti citrinos sulčių). Šviežius lapus sandariame inde rekomenduojama laikyti ne ilgiau kaip 2 dienas. Juos taip pat galima džiovinti ir laikyti stikliniame inde.

    Švieži lapai tinka salotoms – kaip ir rukola ar kiti žalumynai. Juos galima derinti su kiaušiniais, pomidorais, avokadais, sūriu, riešutais, pagardinti lengvais padažais su alyvuogių aliejumi. Lapai tinka ir sumuštiniams, varškės užtepėlėms ar žaliems kokteiliams.

    Taip pat populiarūs lapų užpilai ir arbatos – galima naudoti tiek džiovintus, tiek šviežius lapelius. Iš augalo gaminamas ir sirupas, dažnai vadinamas „kiaulpienių medumi“, kuris verdamas su cukrumi ir citrinų sultimis.

    Kiaulpienės lapus galima trumpai patroškinti ar dėti į sriubas, padažus, makaronus, rizotą ir įvairius įdarus. Termiškai apdoroti jie kiek primena špinatus, nors skonis būna ryškesnis. Tai paprastas būdas papildyti mitybą natūraliomis maistinėmis medžiagomis.

    Augalas, kuris gali padėti virškinimui ir palaikyti organizmo apsivalymą, dažnai auga visai šalia. Svarbiausia – rinkti jį tinkamoje vietoje ir protingai panaudoti virtuvėje, į kiaulpienę pažvelgiant kaip į vertingą pavasarinės mitybos ingredientą.

  • Šis žalias vaisius turi daugiau kalio nei bananai ir gali saugoti akis geriau už morkas

    Tai produktas, kuris sujungia išskirtinį skonį ir sveikatai palankias savybes. Iš Meksikos kilęs avokadas gali padėti rūpintis širdimi, prisidėti prie svorio kontrolės ir palaikyti gerą regėjimą. Štai kodėl verta jį įtraukti į mitybą ir kaip panaudoti virtuvėje.

    Avokadas dažnai vadinamas tikra vitaminų ir mineralų „skrynia“ – tai puikiai žino sveikos mitybos entuziastai visame pasaulyje. Nedaug produktų vienu metu suteikia tiek įvairių naudingų medžiagų.

    Avokado nauda sveikatai – plati. Šis vaisius išsiskiria dideliu mononesočiųjų riebalų rūgščių kiekiu, kurios siejamos su teigiamu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai. Jos gali padėti mažinti „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį ir kartu palaikyti „gerojo“ HDL lygį, taip prisidedant prie mažesnės aterosklerozės ir širdies ligų rizikos.

    Ne mažiau svarbus ir kalis, kuris taip pat palankiai veikia širdies veiklą. Avokade kalio yra daugiau nei bananuose. Be to, šis vaisius gausus skaidulų, todėl gali padėti virškinimo sistemai ir žarnyno veiklai. Reguliariai vartojamas avokadas gali prisidėti prie sklandesnio tuštinimosi ir padėti organizmui efektyviau šalinti nereikalingas medžiagas.

    Avokade taip pat yra liuteino – junginio, siejamo su akių sveikata. Teigiama, kad šiuo požiūriu avokadas gali būti net veiksmingesnis už morkas.

    Egzotinis vaisius turi ir nemažai vitaminų: B grupės, C, E bei K. Toks derinys gali būti naudingas medžiagų apykaitai, kaulų būklei ir nervų sistemai.

    Verta paminėti ir tai, kad avokade esantys augaliniai junginiai pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, todėl gali padėti organizmui kovoti su šiuolaikinio gyvenimo būdo iššūkiais.

    Avokadas yra kaloringas: 100 g vidutiniškai turi apie 170 kcal. Vis dėlto šiuo atveju kalorijų nereikėtų baimintis – tai sveikųjų riebalų šaltinis, reikalingas organizmui.

    Didelis skaidulų kiekis suteikia dar vieną privalumą: avokadas ilgiau išlaiko sotumo jausmą, padeda reguliuoti žarnyno veiklą ir prisideda prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

    Be to, avokadas turi žemą glikemijos indeksą, todėl jo vartojimas paprastai nesukelia staigių gliukozės šuolių. Tai padeda organizmui tolygiau „valdyti“ energiją, o riebalinio audinio kaupimosi rizika gali būti mažesnė.

    Daugelis, besirūpinančių figūra, svarsto, ar avokadas gali padėti lieknėjant. Taip – šis produktas gali prisidėti prie svorio mažinimo, nes jame esantys sveikieji riebalai ilgiau suteikia sotumą ir mažina norą užkandžiauti.

    Žinoma, svarbiausia yra saikas ir avokado įtraukimas į dienos kalorijų balansą. Apskritai tai sveikas produktas, kurį verta vartoti reguliariai, taip pat ir tuomet, kai siekiama sumažinti svorį.

    Avokadas ne tik naudingas, bet ir labai universalus virtuvėje. Dėl švelnaus skonio jis tinka daugeliui patiekalų, ypač derinamas su tinkamais prieskoniais.

    Dažnai avokadas naudojamas kaip užtepėlė – puikiai tinka sumuštiniams ar tortilijoms, o vienas populiariausių variantų yra gvakamolė. Šiuo atveju avokado skonis ypač dera su rūgštele laimo nata.

    Avokadas puikiai tinka ir pusryčiams, ypač derinyje su kiaušiniu. Tokia pora leidžia dieną pradėti skaniai ir maistingai, pavyzdžiui, pasirinkus skrebučius. Be to, avokadą verta dėti į įvairias salotas.

    Įdomu tai, kad avokadas vis dažniau atrandamas ir desertuose. Jo kreminė konsistencija gali tapti pagrindu sveikesnėms šokoladinių kremų alternatyvoms. Taip pat avokadas neretai naudojamas glotnučiuose – šį pasirinkimą renkasi vis daugiau sąmoningai besimaitinančių žmonių.

  • Balandžiai dings nuo balkono ir palangės: užtenka vienos spalvos ir kelių triukų namuose

    Balandžiai dings nuo balkono ir palangės: užtenka vienos spalvos ir kelių triukų namuose

    Vieni balandžius laiko miesto žavesio simboliu ir jų burkavimą vertina kaip malonų foną. Kitiems mintis, kad paukščiai įsikurs balkone ar ant palangės, kelia ne pasigėrėjimą, o frustraciją. Jei priklausote antrajai grupei, pravers keli paprasti būdai, padedantys atbaidyti balandžius. Pasirodo, yra spalva, kurios jie linkę vengti.

    Balandžiai mėgsta miesto balkonus ir palanges, nes tai jiems patogios vietos pailsėti ar net susisukti lizdą. Tokios vietos dažnai būna apsaugotos nuo vėjo, šiltesnės, suteikia saugumo jausmą. Problema ta, kad paukščiai labai greitai gali „užimti“ visą erdvę.

    Kai balandžiai tam tikrą vietą ima laikyti sava, įtikinti juos pasitraukti būna sunku. Tuomet atsiranda purvas, nemalonus kvapas ir triukšmas. Išmatos ne tik bjauroja aplinką ir yra sunkiai nuvalomos – jos gali kelti riziką sveikatai, nes paukščiai kartais platina ligas ir parazitus. Prie to prisideda nuolatinis burkavimas bei sparnų plazdenimas, galintis rimtai trikdyti namų ramybę.

    Norint atbaidyti balandžius neinvaziniais būdais, verta žinoti, kas jiems nepatinka. Nors skamba netikėtai, balandžiai dažnai vengia baltos spalvos. Ryškios, šviesą stipriai atspindinčios dangos gali juos dezorientuoti, todėl tokioje aplinkoje jie jaučiasi mažiau komfortiškai ir rečiau galvoja apie lizdavietę.

    Praktiškai tai galima išnaudoti labai paprastai: balkone ar ant palangės rinktis šviesias vazonų spalvas, šviesius uždangalus, užuolaidas ar net lauko baldus. Taip pat tinka baltai žydinčios gėlės, pavyzdžiui, pelargonijos, surfinijos, begonijos ar lobelijos. Tokia kompozicija ne tik gali atbaidyti nepageidaujamus svečius, bet ir atrodo dekoratyviai.

    Vis dėlto balandžiai yra itin prisitaikantys. Jie greitai pripranta prie pasikartojančių dirgiklių, todėl vienas „baidiklis“ neretai suveikia tik trumpam. Vien tik balti aksesuarai balkone ar ant palangės ilgainiui gali nebeduoti norimo efekto.

    Dėl to svarbu keisti strategiją ir derinti kelis atbaidymo būdus. Padeda dažnesnis dekoracijų perstatymas, naujų elementų įvedimas, pavyzdžiui, ryškių spalvų vėjo malūnėlių ar vėjyje judančių detalių. Svarbus ir reakcijos greitis: kuo anksčiau imsitės veiksmų, tuo didesnė tikimybė, kad balandžiai apskritai nespės „įsirašyti“ jūsų balkono į mėgstamiausių vietų sąrašą.

    Be vizualinių priemonių, galima pasitelkti ir kvapus, kurių balandžiai netoleruoja. Vienas paprasčiausių naminių būdų – actas. Jo intensyvus aromatas paukščiams nemalonus, todėl jie linkę vengti tokių vietų. Pakanka actą praskiesti vandeniu ir reguliariai nuvalyti palanges bei balkono paviršius.

    Dar viena priemonė – eukaliptų eterinis aliejus. Į 500 ml vandens įlašinkite 10 lašų, išmaišykite ir šiuo mišiniu nuvalykite vietas, kur balandžiai dažniausiai tupinėja. Norint geresnio rezultato, galima kaitalioti su levandų ar mėtų eteriniu aliejumi.

  • Pavasarį apvynioju slyvos kamieną: paprastas triukas padeda pamiršti sukirmijusias slyvas

    Pavasarį apvynioju slyvos kamieną: paprastas triukas padeda pamiršti sukirmijusias slyvas

    Slyva sode – ne tik graži puošmena, bet ir skanių bei vertingų vaisių šaltinis. Vis dėlto, kad derlius netaptų sukirmijusių slyvų problema, medį verta laiku apsaugoti nuo kenkėjų. Vienas paprasčiausių ir seniai pasiteisinusių būdų – ant kamieno uždedama gofruoto kartono juosta. Toks sprendimas padeda sumažinti kenkėjų kiekį nenaudojant cheminių augalų apsaugos priemonių.

    Dažniausia sukirmijusių slyvų priežastis – slyvinė vaisėdė (nedidelis drugys), kurio lervos minta vaisių viduje. Kenkėjai kiaušinėlius ant vaisių užuomazgų gali dėti jau gegužę, o antroji banga pasireiškia nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos, kai slyvos pradeda nokti. Iš kiaušinėlių išsiritusios vikšrų lervos greitai įsigraužia į vaisiaus minkštimą, gadina derlių ir gali paskatinti ankstyvą vaisių kritimą.

    Daugiausia lervų žiemoja po atšokusia, sutrūkinėjusia žieve arba paklotėje po medžiais, todėl senesnės slyvos dažniau nukenčia nuo kenkėjų. Dėl šios priežasties apsauga turėtų būti nuosekli: reikalingos ir mechaninės priemonės, ir profilaktika.

    Viena ekologiškiausių priemonių – gofruoto kartono juosta ant kamieno. Tai paprasti namų spąstai lervoms, kurios ieško vietos pasislėpti. Kartono gofruotas paviršius primena natūralius žievės plyšelius, todėl kenkėjai noriai į jį sulenda. Taip galima sumažinti jų populiaciją ir kartu išvengti cheminių purškimų.

    Kaip uždėti juostą?

    Vikšrai, judantys kamienu aukštyn arba žemyn, sustoja ties juosta ir joje randa slėptuvę. Ten jie gali virsti lėliukėmis arba peržiemoti, o tai leidžia juos lengvai surinkti ir pašalinti.

    Juostą rekomenduojama tvirtinti du kartus per sezoną.

    Kada juostą nuimti?

  • Pasodinkite česnaką tarp braškių – uogos bus sveikesnės, o piktžolės trauksis

    Pasodinkite česnaką tarp braškių – uogos bus sveikesnės, o piktžolės trauksis

    Braškės lengvai pasiduoda ligoms, ypač drėgnomis dienomis: uogos ima pelyti ir pūti, lapai silpsta, o derlius mažėja. Tačiau jų būklę lemia ne tik laistymas ar tręšimas. Didelę reikšmę turi ir kaimynystė lysvėje. Vienas sėkmingiausių derinių – tarp braškių sodinamas česnakas.

    Česnakas ir braškės dera puikiai, nes česnakas skleidžia intensyvų kvapą ir išskiria natūralių apsauginių medžiagų, kurios slopina dalies patogenų plitimą bei atbaido kai kuriuos kenkėjus. Dėl to braškės auga sveikesnėje aplinkoje.

    Pagrindinis tikslas – sumažinti grybinių ligų riziką, ypač drėgnais sezonais. Braškės yra itin jautrios pilkajam puviniui, todėl kiekvienas būdas, padedantis bent kiek sumažinti problemą, yra vertingas. Česnakas šiuo atveju prisideda prie lysvės apsaugos ir gerina bendrą augalų gyvybingumą.

    Nauda tuo nesibaigia. Toks derinys gali padėti sumažinti vandens garavimą ir piktžolių plitimą. Be to, abi kultūros viena kitai netrukdo taip, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, todėl bendra erdvė išnaudojama efektyviau.

    Paprastai tariant, česnakas aplink derančias braškes sukuria palankesnę mikroaplinką. Jo kvapas nemalonus daliai vabzdžių, o sieros junginiai ir fitoncidai apsunkina kai kurių nepageidaujamų mikroorganizmų vystymąsi.

    Daugelis sodininkų pastebi, kad tokioje lysvėje būna mažiau problemų dėl uogų puvimo, o krūmeliai atrodo sveikesni. Lapai tvirtesni, uogos mažiau linkusios gesti, o pati lysvė atrodo tvarkingesnė ir stabilesnė.

    Veikia ir dar vienas mechanizmas: braškės savo lapais dengia dirvą, todėl šalia česnako žemė lėčiau išdžiūsta. Tai ypač naudinga pavasarį ir vasaros pradžioje, kai augalai intensyviai auga. Tuomet česnakas gali gerai įsišaknyti ir vystytis nepatirdamas ryškios konkurencijos.

    Dar vienas privalumas – geresnis mažos erdvės išnaudojimas. Vietoj to, kad česnaką augintumėte atskiroje lysvėje, galima jį derinti su braškėmis ir taip gauti dvigubą naudą.

    Vis dėlto svarbu tai daryti apgalvotai, o ne tiesiog susmeigti skilteles ten, kur atsirado laisvas žemės lopinėlis. Jei braškių lysvė ką tik įrengta, verta leisti augalams gerai įsišaknyti. Česnaką geriausia įsodinti tuomet, kai braškės jau prigijusios ir sustiprėjusios.

    Česnaką galima sodinti dviem būdais, tačiau mažesniuose soduose dažniau pasiteisina variantas, kai jis sodinamas tarp braškių eilių – taip taupoma vieta.

    Skiltelės sodinamos smailiu galu į viršų, maždaug 4–6 cm gyliu. Tarpai turėtų siekti apie 8–10 cm, kad augalas turėtų vietos augti. Per tankiai sodinti nereikėtų – čia svarbu protingas išdėstymas.

    Česnaką galima sodinti rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai tik dirva tinkama darbams. Jei norite praktiškai suplanuoti lysvę, verta sodinti taip, kad nuėmus česnakų derlių braškės antroje sezono pusėje gautų daugiau erdvės.

    Pirmasis pastebimas rezultatas dažniausiai būna sveikesnė braškių išvaizda: lapai mažiau nusilpę, krūmeliai atrodo tvirtesni, o uogos po lietaus rečiau ima greitai gesti. Žinoma, daug kas priklauso nuo oro, veislės ir bendros priežiūros, tačiau tinkama kaimynystė tikrai gali turėti įtakos.

    Antras privalumas – mažesnis kai kurių kenkėjų spaudimas. Česnakas neišnaikins vabzdžių visiškai, bet gali sumažinti jų aktyvumą. Tai ypač svarbu, jei sodą norite prižiūrėti kuo natūraliau ir neskubėti griebtis purškalų.

    Trečias pliusas – vietos taupymas. Vienoje lysvėje galite turėti ir braškes, ir česnaką, nepakenkdami nė vienam augalui. Tai praktiška mažame sode ar sodyboje, o dalis sodininkų pastebi ir tai, kad uogos būna stambesnės, o lysvė kelia mažiau rūpesčių sezono metu.

    Dažniausia klaida – per didelis sutankinimas. Jei česnaką pasodinsite per tankiai, vietoj naudos braškėms pabloginsite oro cirkuliaciją ir sumažinsite maisto medžiagų prieinamumą. Tuomet visas tokios kaimynystės privalumas pradeda nykti.

    Kita klaida – česnaką sodinti apleistoje, sunkioje ir įmirkusioje dirvoje. Nei česnakas, nei braškės gerai neaugs vietoje, kur nuolat stovi vanduo. Tai tiesus kelias į šaknų puvimą ir ligų plitimą.

    Taip pat svarbu saugotis mechaninių pažeidimų. Ravint, mulčiuojant ar renkant derlių lengva priminti jaunas česnako skilteles ar pažeisti braškių šaknis. Todėl sodinimus verta suplanuoti iš anksto taip, kad augalus būtų patogu pasiekti.

  • Pasodinkite šį augalą sode ir pamiršite erkes: kvapnus, žydi iki pat rudens

    Pasodinkite šį augalą sode ir pamiršite erkes: kvapnus, žydi iki pat rudens

    Darželinė monarda – įspūdingas augalas, kuris ne tik gausiai žydi visą vasarą, bet ir gali padėti atbaidyti erkes bei kitus įkyrius vabzdžius. Dėl intensyvaus kvapo ji yra puikus pasirinkimas namų sodui, o kartu vilioja bites ir drugelius.

    Darželinė monarda (Monarda L.) – notrelinių šeimai priskiriamas augalų genties pavadinimas, apimantis maždaug 12–22 rūšis (priklausomai nuo šaltinio). Lotyniškas monardos pavadinimas kilo nuo ispanų gydytojo ir botaniko Nicolás Bautista Monardes pavardės – jis siekė susisteminti naujas augalų rūšis, atkeliavusias iš Naujojo Pasaulio. Monardos pirmtaku laikoma vadinamoji laukinė bergamotė, žydinti švelniais alyviniais žiedais.

    Notrelinių šeimos augalai natūraliai paplitę Šiaurės Amerikoje – nuo Kanados iki Meksikos. Jie dažniausiai auga miškuose, prerijose ir sausesnėse atvirose vietovėse. Dalis rūšių išplito kaip auginami augalai, o kai kurias galima rasti ir Lenkijoje.

    Monarda vertinama ne vien kaip dekoratyvinis augalas – ji turi ir daugiau privalumų, todėl naudojama tiek virtuvėje, tiek vaistažolių praktikoje. Monarda priklauso tai pačiai šeimai kaip mėta, todėl, kaip ir ji, pasižymi raminamuoju, sutraukiamuoju poveikiu, gali padėti virškinimo sistemai, būti vartojama esant lengvam nevirškinimui. Ji taip pat neretai naudojama kaip pagalbinė priemonė peršalus ar sergant infekcijomis.

    Darželinė monarda yra medingas augalas – ją gausiai lanko bitės. Vabzdžius vilioja stiprus kvapas ir ryškūs, intensyvių spalvų žiedai.

    Dėl šių savybių monarda gali tapti tikra sodo puošmena: ji pritraukia drugelius, bites ir kitus apdulkintojus, o kartu, dėl kvapo, gali padėti atbaidyti įkyrias erkes.

    Monarda mėgsta šiltas ir saulėtas vietas – tokiomis sąlygomis ji gali žydėti net iki 90 dienų. Visiškame pavėsyje žiedai paprastai būna smulkesni ir mažiau dekoratyvūs. Augalui tinka derlinga, šiek tiek drėgna dirva, o priežiūra nėra sudėtinga: svarbiausia reguliariai laistyti ir prireikus apkarpyti. Karštomis dienomis laistyti reikėtų dažniau, tačiau saikingai, kad žemė būtų tik lengvai drėgna.

    Taip pat verta tręšti organinėmis trąšomis. Kadangi monarda yra atspari šalčiui, papildomo dengimo žiemai paprastai nereikia.

    Darželinė monarda puikiai tinka namų soduose: jos kvapas greitai ir gana efektyviai atbaido erkes, o kartu gali padėti sumažinti ir kitų kenkėjų, pavyzdžiui, šliužų ar grambuolių lervų, aktyvumą. Todėl ją verta rinktis dar šį sezoną.

    Monarda – ne vienintelis augalas, siejamas su erkių atbaidymu. Panašių savybių gali turėti ir kiti kvapnūs augalai.

    Erkės mėgsta aukštą, tankią žolę ir krūmus, todėl norint sumažinti jų kiekį, patariama reguliariai apkarpyti augmeniją, šalinti piktžoles ir veją pjauti kuo žemiau.

  • „Ikea“ hitas mažam balkonui: ši nebrangi detalė vasarą akimirksniu pakeis vaizdą

    „Ikea“ hitas mažam balkonui: ši nebrangi detalė vasarą akimirksniu pakeis vaizdą

    Net ir mažas balkonas gali tapti tikra ramybės oaze, kurioje norėsis leisti visą vasaros sezoną. Kad erdvė būtų ne tik funkcionali, bet ir jauki, svarbu apgalvoti tiek baldus, tiek dekoracijas.

    Mažo balkono įrengimą verta pradėti nuo tikslių matmenų: tai padės suplanuoti išdėstymą, pasirinkti stilių ir įsigyti tik tai, ko iš tiesų reikia. Tokioje erdvėje geriausiai pasiteisina sulankstomi baldai – juos patogu greitai pastatyti ir, prireikus, lengvai sandėliuoti. Taip pat svarbu, kad baldai būtų atsparūs įvairioms oro sąlygoms, todėl verta rinktis tinkamai impregnuotas natūralias medžiagas arba kokybiškus dirbtinius sprendimus.

    Grindims galima rinktis medines terasines plyteles, kitas lauko plyteles ar net dirbtinę veją. Sienas nesunku pagyvinti bambukinėmis demblėmis ar natūraliais audiniais. Daug jaukumo suteikia ir augalai – jie gali visiškai pakeisti balkono nuotaiką bei įvaizdį.

    Didelį vaidmenį kuria apšvietimas. Vieni renkasi LED lemputes, kiti – saulės energija įkraunamas šviesos girliandas. Pravartu turėti ir papildomą, pernešamą šviesos šaltinį, pavyzdžiui, stilingą žibintą.

    Šį sezoną dėmesio sulaukia „Ikea“ siūlomas žibintas „Borrby“ – paprasta ir nebrangi dekoracija, galinti akimirksniu atnaujinti balkono vaizdą. Jis parduodamas dviejų spalvų – juodos ir baltos – ir tinka naudoti tiek viduje, tiek lauke. Žibintas yra 28 cm aukščio, pagamintas iš plieno ir stiklo, o paviršius padengtas poliesterine milteline danga. Jį galima statyti ant grindų, palangės ar stalo.

    Žibinto priežiūra nesudėtinga – jį pakanka nuvalyti drėgna šluoste.

    Dabartinė žibinto kaina – 4,60 euro.

  • Nepamirškite šių balandžio darbų: veja sužaliuos sodriai ir atrodys kaip nauja

    Nepamirškite šių balandžio darbų: veja sužaliuos sodriai ir atrodys kaip nauja

    Balandis – metas, kai verta ypatingą dėmesį skirti aplinkai prie namų. Pavasarį sode laukia ne tik sėjimas ir sodinimas bei augalų tręšimas, bet ir vejos priežiūra. Šiuo laikotarpiu ją reikia atgaivinti po žiemos ir paruošti vasaros sezonui. Ką konkrečiai nuveikti balandį, kad po kelių savaičių džiaugtumėtės žalia ir tankia veja?

    Po žiemos veja neretai atrodo prastai. Nepalankios oro sąlygos palieka žymių, o kai kur gali pasirodyti net sniego pelėsio požymių. Vietose, kur po žiemos matyti parudavusios dėmės, prireiks atsėti žolę. Tačiau prieš tai verta atlikti kelias priežiūros procedūras, kurios padės žolei greičiau atsigauti ir vasarą atrodyti patraukliai.

    Pirmiausia balandį veją reikėtų kruopščiai išgrėbti, pašalinant šiukšles, lapus ir negyvus, sudžiūvusius žolės stiebelius. Tai padės įvertinti vejos būklę ir planuoti tolesnius darbus. Grėbimas taip pat šiek tiek supurena viršutinį dirvos sluoksnį ir pagerina oro patekimą. Tam patogiausia naudoti vėduoklinius grėblius – dėl platesnės formos jie efektyviau pašalina susidariusį sausos žolės „veltinių“ sluoksnį.

    Senesnėms, labai susispaudusioms vejoms gali prireikti aeracijos – dirvos pradūrimo, kad oras lengviau pasiektų šaknis, arba vertikutavimo, kuris leidžia dar kruopščiau pašalinti sąnašas. Jei vejos paviršius nelygus ir banguotas, gali būti naudinga ją pravoluoti.

    Kitas svarbus darbas, kurį geriausia atlikti balandžio viduryje arba pabaigoje, – pirmasis pjovimas. Anksčiau to daryti nerekomenduojama, nes išlieka šalnų rizika, o žolės stiebeliai gali nušalti. Pirmą kartą patartina pjauti paliekant apie 4–5 cm aukštį – tai skatina žolę tankėti ir didina atsparumą mindymui.

    Tuo pačiu verta tręšti veją azoto trąšomis, pavyzdžiui, amonio salietra. Trąšų granules būtina tolygiai paskleisti per visą vejos plotą.

    Vėliau galima imtis pažeistų vietų atnaujinimo – užpildyti plikas vietas ir atsėti žolę. Rekomenduojama naudoti tas pačias sėklas, iš kurių veja buvo įrengta iš pradžių. Taip pat galima rinktis specialų, greitai dygstantį mišinį.

    Balandžio pabaigoje veją verta stebėti itin atidžiai. Šiuo metu dažnai suaktyvėja piktžolės, kurias galima naikinti išdeginant, o kraštutiniais atvejais – naudojant chemines priemones.

    Paskutinis, bet ne mažiau svarbus balandžio darbas – laistymas. Geriausia laistyti vakare, kas kelias dienas, atsižvelgiant į oro sąlygas ir dirvos drėgmę.

    Balandis taip pat yra tinkamas laikas įsirengti naują veją. Patariama užsukti į gerai aprūpintą sodo prekių parduotuvę ir pasikonsultuoti su specialistu, kuris padės pasirinkti sėklas pagal dirvos tipą ir sklypo apšvietimą.