Nuo minimalistinių piešinukų ant riešo iki visos rankos „rankovių“ – tatuiruotės tapo tokios įprastos, kad retai kam kelia nuostabą. Tačiau jei asmeninė tatuiruotės prasmė dažnai būna akivaizdi, jos biologinės pasekmės nėra matomos plika akimi.
Patekę į organizmą tatuiruočių dažai „nepasilieka savo vietoje“. Po oda pigmentai sąveikauja su imunine sistema, o mokslininkai tik pradeda geriau suprasti, kaip tiksliai tai vyksta.
Nors tatuiruotės paprastai laikomos saugiomis, vis daugėja įrodymų, kad tatuiruočių dažai nėra biologiškai neutralūs. Pagrindinis klausimas šiandien – nebe ar tatuiruotė į organizmą įneša svetimų medžiagų, o kiek tos medžiagos gali būti toksiškos ir ką tai gali reikšti ilgalaikei sveikatai.
Tatuiruočių dažai yra sudėtingi cheminių medžiagų mišiniai. Juose būna pigmentų, suteikiančių spalvą, skystų nešiklių, padedančių paskirstyti dažus, konservantų, stabdančių mikroorganizmų dauginimąsi, taip pat nedidelių priemaišų.
Dalis šiuo metu naudojamų pigmentų iš pradžių buvo sukurti pramoniniams tikslams – automobilių dažams, plastikui ar spausdintuvų toneriui – o ne tam, kad būtų leidžiami į žmogaus odą.
Kai kuriuose dažuose aptinkama sunkiųjų metalų pėdsakų – nikelio, chromo, kobalto, kartais ir švino. Sunkieji metalai tam tikrais kiekiais gali būti toksiški, be to, gerai žinoma, kad jie gali sukelti alergines reakcijas ir didinti imuninį jautrumą.
Tatuiruočių dažuose gali būti ir organinių junginių, įskaitant azodažus bei policiklinius aromatinius angliavandenilius.
Azodažai – sintetiniai dažikliai, plačiai naudojami tekstilėje ir plastikuose. Tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, ilgai veikiant saulei ar šalinant tatuiruotę lazeriu, jie gali skaidytis į aromatinius aminus. Laboratoriniai tyrimai šias medžiagas sieja su vėžio rizika ir genetiniais pažeidimais.
Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai susidaro nevisiškai sudegus organinėms medžiagoms. Jų randama suodžiuose, transporto išmetamosiose dujose, apanglėjusiame maiste.
Juodi tatuiruočių dažai, dažnai gaminami iš vadinamosios anglies juodumos, gali turėti šių junginių, o dalis jų priskiriami kancerogeniškoms medžiagoms.
Spalvoti dažai, ypač raudoni, geltoni ir oranžiniai, dažniau siejami su alerginėmis reakcijomis ir lėtiniu uždegimu. Tai iš dalies aiškinama metalo druskomis ir azopigmentais, kurie gali irti į potencialiai toksiškus aromatinius aminus.
Tatuiruojant dažai suleidžiami giliai į dermą – odos sluoksnį po paviršiumi. Organizmas pigmento daleles atpažįsta kaip svetimkūnį. Imuninės ląstelės bando jas pašalinti, tačiau dalelės dažnai būna per didelės, kad būtų visiškai „išvalytos“. Dėl to jos įstringa odos ląstelėse – būtent taip tatuiruotės ir išlieka ilgą laiką.
Vis dėlto dažai neapsiriboja tik oda. Tyrimai rodo, kad pigmento dalelės gali migruoti limfine sistema ir kauptis limfmazgiuose.
Limfmazgiai – tai nedidelės struktūros, filtruojančios imunines ląsteles ir padedančios koordinuoti imuninį atsaką. Ilgalaikis dažų kaupimosi šiuose audiniuose poveikis iki galo neaiškus, tačiau dėl limfmazgių svarbos imuninei gynybai kyla klausimų, ką gali reikšti ilgalaikė metalų ir organinių toksinų ekspozicija.
Naujesni tyrimai leidžia manyti, kad dažnai naudojami tatuiruočių pigmentai gali paveikti imuninę veiklą, skatinti uždegiminius procesus ir mažinti kai kurių vakcinų efektyvumą.
Mokslininkai nustatė, kad tatuiruotės dažus „praryja“ odos imuninės ląstelės. Joms žuvus išsiskiria signalai, kurie palaiko imuninės sistemos aktyvumą ir gali lemti uždegimą netoliese esančiuose limfmazgiuose iki dviejų mėnesių.
Tyrime taip pat pastebėta, kad tatuiruotės pigmentas vakcinos suleidimo vietoje gali pakeisti imuninį atsaką – ir tai priklauso nuo konkrečios vakcinos. Pavyzdžiui, fiksuota silpnesnė imuninė reakcija į COVID-19 vakciną. Tai nereiškia, kad tatuiruotės daro vakcinas nesaugias.
Greičiau tai rodo, kad tam tikromis sąlygomis tatuiruočių pigmentai gali trikdyti imuninį signalizavimą – cheminę „komunikacijos“ sistemą, kurią imuninės ląstelės naudoja koordinuodamos atsaką į infekciją ar skiepą.
Šiuo metu nėra tvirtų epidemiologinių įrodymų, kad tatuiruotės būtų tiesiogiai susijusios su vėžiu žmonėms. Tačiau laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai rodo galimas rizikas. Kai kurie pigmentai laikui bėgant arba veikiami ultravioletinių spindulių ar šalinami lazeriu gali suskaidyti į toksiškus, o kartais ir kancerogeninius šalutinius produktus.
Daugelis onkologinių ligų vystosi dešimtmečiais, todėl tokias rizikas sudėtinga tirti tiesiogiai, ypač turint omenyje, kad plačiai paplitęs tatuiravimasis yra palyginti naujas reiškinys.
Geriausiai dokumentuotos tatuiruočių rizikos – alerginės ir uždegiminės reakcijos. Ypač dažnai minimi raudoni dažai, kurie gali sukelti ilgalaikį niežėjimą, patinimą ir granulomas. Granulomos – tai nedideli uždegiminiai mazgeliai, susidarantys, kai imuninė sistema bando „izoliuoti“ medžiagą, kurios negali pašalinti.
Tokios reakcijos gali pasireikšti po kelių mėnesių ar net po kelerių metų nuo tatuiruotės atlikimo. Jas gali išprovokuoti saulės poveikis ar imuninės sistemos pokyčiai. Lėtinis uždegimas siejamas su audinių pažeidimais ir didesne kai kurių ligų rizika. Žmonėms, sergantiems autoimuninėmis ligomis arba turintiems nusilpusį imunitetą, tatuiruotės gali kelti papildomų rūpesčių.
Kaip ir bet kuri procedūra, kurios metu pažeidžiama oda, tatuiravimas turi infekcijų riziką. Prasta higiena gali lemti infekcijas, įskaitant Staphylococcus aureus, hepatito B ir C virusus, o retais atvejais – netipines mikobakterijų sukeltas infekcijas.
Vertinant tatuiruočių dažų toksiškumą, viena didžiausių kliūčių yra nevienodas reglamentavimas. Daugelyje šalių tatuiruočių dažai kontroliuojami gerokai silpniau nei kosmetika ar medicinos produktai, o gamintojams ne visada privaloma atskleisti pilną sudėtį.
Europos Sąjunga įvedė griežtesnius pavojingų medžiagų limitus tatuiruočių dažuose, tačiau pasauliniu mastu priežiūra išlieka nevienoda.
Daugumai žmonių tatuiruotės nesukelia rimtų sveikatos problemų, tačiau jos nėra visiškai nerizikingos. Į organizmą patenka medžiagos, kurios niekada nebuvo kurtos ilgalaikiam buvimui žmogaus audiniuose, o dalis jų tam tikromis sąlygomis gali tapti toksiškos.
Pagrindinis nerimas susijęs su kaupiamuoju poveikiu. Tatuiruotėms didėjant, daugėjant ir ryškėjant, didėja ir bendras cheminių medžiagų „krūvis“. Kartu su saulės poveikiu, amžėjimu, imuniniais pokyčiais ar tatuiruočių šalinimu lazeriu šis krūvis gali turėti pasekmių, kurių mokslas dar nėra iki galo atskleidęs.
Tatuiruotės išlieka stipri saviraiškos forma, tačiau kartu jos reiškia ir ilgalaikę cheminių medžiagų ekspoziciją. Nors dabartiniai duomenys nerodo masinės grėsmės, augantys tyrimai iškelia vis daugiau svarbių klausimų apie toksiškumą, poveikį imuninei sistemai ir ilgalaikę sveikatą.
Vis dažnėjant tatuiravimuisi visame pasaulyje, poreikis aiškesniam reguliavimui, didesniam skaidrumui ir nuosekliems moksliniams tyrimams darosi vis sunkiau ignoruojamas.
