Blog

Mokslininkai svarsto, kad tarp įpročio krapštyti nosį ir didesnės demencijos rizikos gali būti silpnas, bet teoriškai pagrįstas ryšys.

Tyrėjų teigimu, tais atvejais, kai krapštymas sukelia nosies gleivinės pažeidimų, tam tikros bakterijos gali lengviau patekti į smegenis. Organizmas į jų buvimą gali reaguoti procesais, kurie primena Alzheimerio ligai būdingus požymius.

Vis dėlto pabrėžiama, kad šią hipotezę kol kas labiausiai pagrindžia tyrimai su pelėmis, o ne su žmonėmis. Nepaisant to, rezultatai laikomi svarbiais tolesniems tyrimams, nes Alzheimerio ligos pradžios mechanizmai iki šiol išlieka ne iki galo aiškūs.

2022 m. Australijos Griffith universiteto mokslininkų vadovaujama komanda paskelbė tyrimą, kuriame nagrinėjo bakteriją Chlamydia pneumoniae. Ji gali užkrėsti žmones ir sukelti plaučių uždegimą. Ankstesniuose darbuose ši bakterija taip pat buvo aptikta daugelio vėlyvos pradžios demencija sergančių žmonių smegenyse.

Tyrime nustatyta, kad pelėms bakterija galėjo patekti į smegenis per uoslės nervą, jungiantį nosies ertmę ir smegenis. Be to, kai buvo pažeistas nosies epitelis (plonas audinys nosies ertmės viršutinėje dalyje), infekcija nervuose progresavo sparčiau.

Tokiais atvejais pelių smegenyse padaugėjo amiloido beta baltymo sankaupų. Šis baltymas gali būti išskiriamas kaip atsakas į infekciją, o jo sankaupos (plokštelės) dideliais kiekiais aptinkamos ir Alzheimerio liga sergančių žmonių smegenyse.

„Mes pirmieji parodėme, kad Chlamydia pneumoniae gali tiesiogiai patekti per nosį į smegenis ir ten sukelti pakitimus, panašius į Alzheimerio ligos požymius“, – tyrimo paskelbimo metu teigė neurologas Jamesas St Johnas iš Australijos Griffith universiteto.

„Tai matėme pelėms skirtame modelyje, o įrodymai gali kelti nerimą ir kalbant apie žmones“, – pridūrė jis.

Mokslininkus nustebino, kaip greitai bakterija paveikė pelių centrinę nervų sistemą: infekcijos požymiai fiksuoti per 24–72 valandas. Manoma, kad nosis bakterijoms ir virusams gali būti vienas greičiausių kelių į smegenis.

Nors nėra aišku, ar identiški procesai vyktų žmonėms, taip pat vis dar diskutuojama, ar amiloido beta plokštelės yra Alzheimerio priežastis, tyrėjai pabrėžia, kad tokius signalus būtina tikrinti.

„Turime atlikti šį tyrimą su žmonėmis ir patvirtinti, ar tas pats kelias veikia taip pat“, – sakė J. St Johnas.

„Ši idėja buvo iškelta daugelio, bet iki šiol nebuvo galutinai patikrinta. Žinome, kad tos pačios bakterijos randamos žmonėms, tačiau dar neišsiaiškinome, kaip jos ten patenka“, – aiškino jis.

Krapštyti nosį – labai dažnas įprotis: manoma, kad taip elgiasi iki 9 iš 10 žmonių. Nors tokio elgesio nauda abejotina, tyrimo autoriai ragina susimąstyti apie galimas pasekmes, ypač jei pažeidžiama nosies gleivinė.

Tolesni žmonių tyrimai dar planuojami, tačiau iki tol J. St Johnas ir kolegos įspėja, kad nosies krapštymas ir nosies plaukelių rovimas gali būti žalingas dėl galimų apsauginio audinio pažeidimų.

„Nenorime pažeisti nosies vidaus – krapštymas ir rovimas gali tai padaryti“, – perspėjo J. St Johnas.

„Jei pažeidžiate nosies gleivinę, galite padidinti bakterijų, galinčių patekti į smegenis, kiekį“, – teigė jis.

Viena iš klausimų, į kuriuos komanda tikisi atsakyti ateityje, – ar padidėjusios amiloido beta sankaupos yra natūrali, sveika imuninė reakcija, kuri gali sumažėti, kai infekcija įveikiama.

2023 m. apžvalginis darbas papildė hipotezę, kad nosies krapštymas gali prisidėti prie Alzheimerio ligos rizikos didėjimo, ir detaliau aprašė, kaip toks procesas teoriškai galėtų vykti. Apžvalgą parengę Australijos Western Sydney universiteto tyrėjai nurodė, kad uoslės sistema gali būti „tikėtinas patogenų patekimo kelias“, nes anatomiškai tiesiogiai susijusi su smegenimis ir dalyvauja ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose.

Žinoma, kol kas nėra galutinių įrodymų, kad šis hipotetinis kelias paaiškintų Alzheimerio ligos atsiradimą žmonėms. Tačiau mokslininkai ragina įvertinti galimą riziką.

„Supratimas apie galimą patogenų patekimo per uoslės sistemą vaidmenį su Alzheimeriu siejamame neurouždegime atveria naujus prevencijos kelius“, – rašė apžvalgos autoriai.

Jie taip pat pabrėžė rankų higienos svarbą: dažnesnis rankų plovimas ir dezinfekavimas gali būti paprastas prevencinis žingsnis, kurio svarba ypač išryškėjo per COVID-19 pandemiją.

Alzheimerio liga yra itin sudėtinga, todėl ją aiškina daugybė skirtingų tyrimų krypčių. Vis dėlto kiekvienas naujas darbas, pasak mokslininkų, priartina prie tikslesnio supratimo, kaip ligą būtų galima sustabdyti.

„Sulaukus 65 metų rizika smarkiai išauga, tačiau mes ieškome ir kitų priežasčių, nes svarbus ne vien amžius – reikšmę turi ir aplinkos veiksniai“, – sakė J. St Johnas.

„Manome, kad bakterijos ir virusai čia yra kritiškai svarbūs“, – pridūrė jis.

Tyrimas publikuotas žurnale Scientific Reports.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2022 m. lapkritį.

Peptidai vis plačiau reklamuojami kaip kone „šventasis gralis“ treniruočių atsistatymui ir fiziniam pajėgumui. Internete netrūksta pažadų, esą šie papildai gali reikšmingai pagreitinti raumenų augimą, sumažinti sąnarių skausmą ir sutrumpinti atsigavimo laiką.

Didėjant sąnarių problemų, tokių kaip osteoartritas, paplitimui, dalis žmonių vis dažniau renkasi vadinamuosius nutraceutikus, tikėdamiesi natūralesnės alternatyvos įprastiems vaistams. Tačiau ką apie peptidus iš tiesų sako mokslas, ypač kalbant apie kolageno ir iš išrūgų gaunamus peptidus? Ar jie suteikia realų pranašumą, ar tai tik gražiai supakuotas aukšto baltymingumo pažadas?

Peptidai – tai trumpos aminorūgščių grandinės. Aminorūgštys yra pagrindiniai baltymų „blokai“ mūsų organizme, o peptidus galima laikyti tarsi „iš anksto suvirškintais“ baltymo fragmentais.

Skirtingai nei išrūgų baltymai, kuriuos organizmas gana lengvai suvirškina ir pasisavina, kolageno baltymą dėl jo didelės ir sudėtingos struktūros suvirškinti yra sunkiau. Dėl šios priežasties, renkantis kolageno papildus, dažniausiai rekomenduojama ieškoti būtent peptidinės formos.

Peptidiniai papildai paprastai gaminami fermentinės hidrolizės būdu. Šio proceso metu, pavyzdžiui, iš galvijų odos ar žuvų žvynų išgautas kolagenas apdorojamas specifiniais fermentais – proteazėmis. Jos veikia tarsi biologinės žirklės, „sukarpo“ ilgas baltymų grandines į mažus fragmentus, t. y. peptidus.

Dėl tokio apdorojimo peptidai turi mažesnę molekulinę masę nei pirminiai baltymai, todėl lengviau pasisavinami plonojoje žarnoje, patenka į kraujotaką ir gali būti panaudojami ten, kur jų reikia – raumenyse, sausgyslėse ar sąnariuose.

Tyrimai apie peptidų naudą sportuojant pateikia nevienareikšmį, bet įdomų vaizdą.

Kalbant apie gryną raumenų masės didėjimą (hipertrofiją), iš išrūgų baltymų gaunami peptidai paprastai laikomi pranašesniais už kolageno peptidus. Vis dėlto 2022 m. paskelbtoje studijoje, kurioje jauni suaugusieji 10 savaičių vykdė jėgos treniruočių programą ir vartojo arba išrūgų baltymus, arba leucinu praturtintus kolageno peptidus, nustatyta: išrūgos labiau didino raumenų apimtį, tačiau abiejų grupių jėgos ir galios prieaugis buvo panašus.

Kolageno peptidai, ypač derinami su vitaminu C, taip pat rodo potencialą gerinant sportinius rodiklius. Taip yra todėl, kad vitaminui C tenka svarbus vaidmuo kolageno sintezėje – jis padeda kolageno struktūrai formuotis tvirčiau audiniuose.

2021 m. tyrime, kuriame dalyvavo vyrai sportininkai, nustatyta, kad vitaminu C praturtinti kolageno peptidai pagerino sprogstamąją galią atliekant pritūpimus ir šuolius. Manoma, jog tai galėjo būti susiję su didesniu sausgyslių standumu ir efektyvesniu jų „spyruokliavimu“.

Skirtingai nei išrūgų peptidai, kolageno peptidai yra ypač turtingi glicino ir prolino – aminorūgščių, kurios svarbios sausgyslėms, raiščiams ir kremzlei. Tyrimai rodo, kad apie 15 gramų kolageno peptidų kartu su vitaminu C, suvartotų maždaug likus 60 minučių iki treniruotės, gali skatinti naujo kolageno gamybą šiuose audiniuose, o tai potencialiai mažina traumų riziką.

Kiti tyrimai taip pat parodė, kad kasdien vartojant 20 gramų kolageno peptidų gali sumažėti raumenų skausmingumas ir pagreitėti raumenų funkcijos atsistatymas po intensyvaus krūvio.

Vis dėlto nemaža dalis šių tyrimų yra nedidelės apimties, todėl jų rezultatus sunkiau pritaikyti plačiajai populiacijai. Be to, tyrimuose naudoti produktai skiriasi: skirtingų gamintojų peptidų sudėtis, jų aminorūgščių sekos ir fragmentų dydžiai gali reikšmingai varijuoti. Tai reiškia, kad vieno produkto nauda nebūtinai bus tokia pati kaip kito.

Taip pat svarbu prisiminti, kad peptidams patekus į kraują, organizmas juos naudoja ten, kur tuo metu labiausiai reikia, o ne būtinai tose vietose, kur tikisi vartotojas (pavyzdžiui, tik odoje ar tik sąnariuose).

Daugumai žmonių peptidai laikomi saugiais ir gerai toleruojamais. Kadangi jie dažnai gaunami iš maistinių šaltinių, organizmas juos apdoroja panašiai kaip įprastus su maistu gaunamus baltymus.

Pagrindinė rizika dažniausiai siejama su žaliavos ir gamybos kokybe, ypač kalbant apie galimą užterštumą. Pavyzdžiui, jūrinės kilmės kolageno peptiduose teoriškai gali būti nepageidaujamų cheminių medžiagų, susikaupusių žuvų rūšyse, iš kurių išgaunamas kolagenas. Tai aktualu ne tik kolagenui – panašūs klausimai keliami ir kitiems jūrinės kilmės papildams, tokiems kaip omega-3 žuvų taukai.

Tyrimai yra nustatę, kad kai kuriuose jūrinės kilmės kolageno produktuose gali būti nedideli gyvsidabrio ir arseno kiekiai. Vis dėlto pranešta, kad jie neviršijo Europos Sąjungos ribinių normų, o vidutinės paros dozės išliko mažesnės nei toleruojamos paros normos.

Vėžys vis dažniau diagnozuojamas jauniems žmonėms – pastarąjį dešimtmetį sergamumas paauglių ir jaunų suaugusiųjų grupėje pamažu, bet nuosekliai auga.

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad išgyvenamumą lemia ne vien medicininiai veiksniai. Paaiškėjo, jog paauglių ir jaunų suaugusiųjų turimo sveikatos draudimo rūšis yra susijusi tiek su tuo, kokioje ligos stadijoje nustatomas vėžys, tiek su tuo, kiek ilgai pacientai išgyvena.

Mokslininkai, tiriantys vėžio nelygybę jaunų suaugusiųjų grupėje, analizuoja socialinius ir sisteminius veiksnius, kurie gali nulemti, kas gauna savalaikę pagalbą, o kas – ne.

Naujausioje mokslinės literatūros apžvalgoje, apėmusioje beveik 470 tūkst. 15–39 metų amžiaus JAV gyventojų, kuriems buvo diagnozuotas vėžys, nustatyta, kad draudimo statusas yra vienas aiškiausių ir labiausiai su rezultatais susijusių veiksnių.

Tyrimai rodo, kad jauni žmonės, turintys privatų sveikatos draudimą, vidutiniškai gyvena ilgiau nei tie, kurie yra apdrausti „Medicaid“ programa arba neturi draudimo. Priklausomai nuo vėžio tipo, šis pranašumas svyruoja: nuo santykinai nedidelės naudos, pavyzdžiui, 8 proc. mažesnės mirties rizikos sergant limfoma, iki itin ryškaus skirtumo – 2–2,5 karto mažesnės mirties rizikos sergant melanoma ir kai kuriais kitais vėžiniais susirgimais.

15–39 metų amžiaus žmonėms JAV ypač būdingas nestabilus sveikatos draudimas. Dalis jų baigia mokslus, pradeda karjerą ar dirba darbuose, kuriuose nesuteikiamos socialinės garantijos. Be to, pagal galiojančius įstatymus 26 metų sulaukę jauni žmonės dažnai nebegali likti tėvų draudimo plane. Dėl to dalis jų lieka neapdrausti arba apdrausti nepakankamai.

Nepakankamas draudimas reiškia ne vien nepatogumus. Paaugliai ir jauni suaugusieji ir taip patiria mažesnį išgyvenamumo gerėjimą laikui bėgant, palyginti su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis – šis skirtumas ilgai kėlė klausimų mokslininkams. Draudimo nestabilumas, panašu, šią problemą tik didina.

Sveikatos draudimas apima kur kas daugiau nei sąskaitų apmokėjimą. Jis dažnai lemia, ar pacientas gali patekti pas specialistą, kaip greitai pradedamas gydymas ir ar atsiranda galimybė dalyvauti klinikiniame tyrime.

Ypač iškalbinga tai, kad „Medicaid“ apdraustų ir neapdraustų pacientų rezultatai neretai būna panašūs – ir abiejų grupių rodikliai prastesni nei turinčių privatų draudimą. Tai leidžia manyti, kad vien turėti kokį nors draudimą nepakanka, jei jis realiai neatveria durų į kokybišką gydymą.

Viena rečiau aptariamų draudimo statuso pasekmių – prieiga prie klinikinių tyrimų, kurie dažnai suteikia galimybę gauti pažangiausius gydymo metodus. Tyrimai rodo, kad draudimo tipas yra reikšmingas veiksnys, prognozuojantis, ar jaunas vėžiu sergantis pacientas dalyvaus klinikiniame tyrime: privatų draudimą turintys pacientai į juos įtraukiami dažniau.

Kai kurių vėžio formų atveju, pavyzdžiui, ankstyvos stadijos Hodžkino limfomos, gydymo sprendimai ir prieiga prie naujesnių metodų gali smarkiai skirtis priklausomai nuo to, kur ir kaip pacientas gydomas – o tai neretai susiję su turimu draudimu.

Mokslininkai pabrėžia, kad dauguma analizuotų tyrimų rėmėsi esamais duomenimis, o ne kontroliuojamais eksperimentais, todėl ne visada įmanoma vienareikšmiškai teigti, jog draudimo statusas tiesiogiai sukelia išgyvenamumo skirtumus.

Vis dėlto nustatyta tendencija buvo nuosekli daugelyje tyrimų. Be to, dažnai draudimo statusas fiksuojamas tik diagnozės nustatymo metu, nors gydymo laikotarpiu jis gali keistis – pacientai kartais netenka draudimo arba, priešingai, jį įgyja jau gydymo eigoje.

Tolesni tyrimai, kurie nuosekliai sektų draudimą per visą gydymo laikotarpį, vienodintų draudimo kategorijų apibrėžimus ir detaliau analizuotų konkrečius vėžio tipus bei amžiaus pogrupius, galėtų pateikti dar tikslesnį vaizdą.

Gerąja žinia mokslininkai laiko tai, kad draudimo sistema – socialinis veiksnys, kurį visuomenė gali keisti. Remiantis apžvalga, išryškėjo kelios kryptys, kurios galėtų padėti.

Viena jų – draudimo aprėpties didinimas, kad daugiau jaunų vėžiu sergančių pacientų neliktų be apsaugos. Tai galėtų apimti sprendimus, leidžiančius ilgiau išlikti tėvų draudimo plane, „Medicaid“ plėtrą ir spragų mažinimą po diagnozės nustatymo.

Taip pat svarbu gerinti tai, ką iš tiesų apmoka „Medicaid“, kad pacientams būtų lengviau patekti į stipriausius vėžio gydymo centrus. Nemaža dalis gydytojų ir gydymo įstaigų riboja, kiek „Medicaid“ pacientų priima, nes kompensavimo įkainiai būna per maži.

Dar viena galimybė – stiprinti pagalbą pacientams per finansų konsultantus, pacientų konsultantus ir gydymo koordinavimą. Tokia parama galėtų padėti viešuoju draudimu apdraustiems ar visai neapdraustiems jauniems žmonėms greičiau orientuotis sistemoje, laiku gauti reikiamą gydymą ir, prireikus, pasiekti klinikinius tyrimus.

Galiausiai ankstyvas finansinių kliūčių įvertinimas gali padėti laiku nukreipti pacientus į finansines konsultacijas, paramos programas ar socialinių darbuotojų pagalbą dar prieš atsirandant gydymo vėlavimams. Finansinė parama gali padėti užbaigti gydymo kursą, nepraleisti vizitų ir pagerinti gydymo rezultatus.

Mokslininkai nustatė, kad žarnyne esantis specifinis baltymas kovoja svarbų mūšį prieš bakterijų plitimą. Manoma, jog ateityje šis atradimas gali prisidėti prie naujų gydymo būdų, pavyzdžiui, sergant uždegiminėmis žarnyno ligomis.

Tyrėjams šis baltymas nėra naujiena – jis vadinamas intelectinu-2, tačiau iki šiol nebuvo aišku, kokį vaidmenį jis atlieka virškinamajame trakte. Intelectinas-2 priklauso lektinų grupei – tai baltymai, kurie prisijungia prie tam tikrų cukrų molekulių.

Masačusetso technologijos instituto mokslininkų vadovaujama komanda nustatė, kad intelectinas-2 veikia dviem kryptimis. Pirmiausia jis sujungia žarnyno gleives sudarančias molekules ir taip sustiprina gleivių barjerą, saugantį žarnyno audinius.

Tačiau jei ši apsauginė siena pažeidžiama, intelectinas-2 atpažįsta įvairias bakterijų ląsteles ir jas „įkalina“ – taip gali būti slopinamas jų augimas arba jos sunaikinamos visiškai. Kitaip tariant, baltymas vienu metu atlieka ir gynybinę, ir puolamąją funkciją.

„Įspūdinga tai, kad intelectinas-2 veikia dviem viena kitą papildančiais būdais. Jis padeda stabilizuoti gleivių sluoksnį, o jei barjeras prakiūra, gali tiesiogiai neutralizuoti ar sulaikyti bakterijas, kurios pradeda skverbtis“, – teigė „MIT“ chemikė Laura Kiessling.

Siekdami geriau suprasti baltymo veikimą, mokslininkai pasitelkė kelias tyrimų kryptis: analizavo pelių audinius, pelių ir žmonių žarnyno bakterijas, taip pat laboratorijoje išskirtas žmogaus ir pelės intelectino-2 versijas.

Tyrimai parodė, kad intelectinas-2 taikosi į galaktozę – paprastą cukrų, randamą gleivių molekulėse bei kai kurių bakterijų ląstelių paviršių dengiančiuose angliavandeniuose. Situacijose, kai baltymas prisijungia prie mikrobų ir juos sulaiko, bakterijos laikui bėgant ima irti. Tyrėjai spėja, kad taip gali nutikti dėl to, jog baltymas pažeidžia jų išorinę membraną.

Dar viena reikšminga detalė – dalis bakterijų, kurias neutralizuoja intelectinas-2, yra įvairiu mastu atsparios antibiotikams. Tai ypač svarbu naujų vaistų kūrimui, nes atsparumas antimikrobinėms medžiagoms tampa vis opesne problema.

Tarp šių bakterijų minimos Staphylococcus aureus, galinčios sukelti sepsį, bei Klebsiella pneumoniae, siejama su plaučių uždegimu ir kitomis infekcijomis.

„Intelectinas-2 pirmiausia sustiprina patį gleivių barjerą, o jei jis pažeidžiamas, gali suvaldyti bakterijas ir apriboti jų dauginimąsi“, – pabrėžė L. Kiessling.

Mokslininkai skaičiuoja, kad žmogaus genome yra užkoduota daugiau nei 200 lektinų, todėl tyrimai tęsiami siekiant geriau suprasti, kaip šie baltymai veikia ląstelių tarpusavio komunikaciją ir imuninę funkciją.

Ankstesniuose darbuose žarnyne esantis intelectinas-1 jau buvo siejamas su Krono liga. Tai leidžia manyti, kad šios baltymų šeimos nariai gali būti itin svarbūs palaikant žarnyno sveikatą.

Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad žmonėms, sergantiems uždegiminėmis žarnyno ligomis, intelectino-2 kiekis dažnai būna neįprastai mažas arba, priešingai, per didelis. Remiantis naujuoju tyrimu, tai gali reikšti, kad gleivių barjeras neatsikuria pakankamai efektyviai arba kad pernelyg aktyviai naikinamos ir naudingos bakterijos.

Ateityje tiek „gynybinė“, tiek „puolamoji“ intelectino-2 veikimo pusė gali būti panaudota kuriant gydymo sprendimus: pavyzdžiui, kuriant vaistus, imituojančius kai kurias šio baltymo funkcijas, arba stiprinant paties baltymo galimybes organizme.

Lektinai laikomi senoviniais gyvūnų baltymais, atsiradusiais dar prieš šiandien veikiančias pažangesnes imuninės sistemos grandis. Vis dėlto šis darbas rodo, kad jie nėra „bukos“ priemonės – jų veikimas gali būti labai tikslus ir nukreiptas prieš pavojingas bakterijas.

„Žmogaus lektinų panaudojimas kovai su antimikrobiniu atsparumu atveria iš esmės naują strategiją, paremtą mūsų pačių įgimtomis apsaugos priemonėmis. Idėja pasitelkti baltymus, kuriuos organizmas ir taip naudoja apsisaugoti nuo patogenų, yra labai patraukli ir būtent šia kryptimi mes judame“, – sakė L. Kiessling.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Communications.