CP v2

Blog

  • Jennifer Lopez Paryžiuje sukėlė ažiotažą: visi žiūrėjo į netikėtą suknelės detalę

    Jennifer Lopez Paryžiuje sukėlė ažiotažą: visi žiūrėjo į netikėtą suknelės detalę

    Jennifer Lopez Paryžiuje vėl atsidūrė dėmesio centre, kai Paryžiaus mados savaitės metu pasirodė su keliomis ryškiomis stilizacijomis. Šį kartą daugiausia žvilgsnių patraukė iš pažiūros santūri, dramblio kaulo spalvos maxi suknelė, kuri išryškino jos pasirinktą elegantišką kryptį.

    Nors oras sostinėje buvo vasariškai šiltas, atlikėja rinkosi uždaresnį siluetą. Satininė suknelė su ilgomis rankovėmis ir kvadratine iškirpte atrodė minimalistiškai, tačiau būtent toks sprendimas leido išlaikyti prabangos įspūdį ir pabrėžti audinio kritimą.

    Stilizaciją sustiprino kruopščiai parinkti aksesuarai: juodi lakuoti aukštakulniai atvirais pirštais, dideli aviatoriaus tipo akiniai nuo saulės ir „Hermès“ rankinė „Kelly“. Įvaizdį ji užbaigė sidabro spalvos papuošalais, pasirinkdama kelis kaklo papuošalus ir žiedus.

    Vis dėlto pagrindinis akcentas atsiskleidė tada, kai Jennifer Lopez nusisuko nuo kamerų. Iš nugaros suknelė pasirodė gerokai atviresnė, atidengė nugarą ir turėjo surišimą ties pečių linija, todėl net ir klasikinis siluetas įgavo netikėtą, fotografams patrauklų efektą.

    Mados ekspertai atkreipia dėmesį, kad būtent tokie sprendimai šiuo metu ypač aktualūs: paprastas priekis ir išskirtinė nugaros detalė leidžia sukurti raudonojo kilimo įspūdį neperkraunant įvaizdžio. Tokios suknelės dažnai pasirenkamos ir dėl praktiškumo, nes išlaiko eleganciją, bet kartu suteikia lengvumo pojūtį.

    Jennifer Lopez Paryžiuje dažnai tampa fotografų taikiniu, o jos pasirodymai mados savaitės metu paprastai virsta atskira stiliaus kronika. Sprendžiant iš šio įvaizdžio, dainininkė ir toliau laikysis strategijos, kai įsimintiniausias efektas sukuriamas vienu, tiksliai parinktu akcentu.

  • Mirkote kojas su garstyčiomis? Šis senas būdas gali padėti, bet tinka ne visiems

    Mirkote kojas su garstyčiomis? Šis senas būdas gali padėti, bet tinka ne visiems

    Kas yra garstyčių vonelė?

    Kojų mirkymas šiltame vandenyje su garstyčiomis – seniai žinomas namų ritualas, dažniausiai siejamas su sušalusiomis ar po dienos pavargusiomis pėdomis. Šiluma pati savaime plečia paviršines kraujagysles, todėl trumpam pagerėja odos kraujotaka ir sumažėja šaltumo pojūtis.

    Garstyčių sėklose esantys gliukozinolatai, susilietę su vandeniu, skyla į junginius, kurie gali sukelti lengvą šildantį, dirginantį poveikį. Dėl to daliai žmonių pojūtis būna intensyvesnis nei įprastoje šilto vandens vonelėje, tačiau kartu išauga ir sudirginimo rizika.

    Galima nauda ir realūs lūkesčiai

    Dažniausias efektas yra subjektyvus: malonesnė šiluma, atsipalaidavę pėdų raumenys, mažesnis sunkumo jausmas. Toks vakaro ritualas neretai padeda lengviau nusiraminti prieš miegą, ypač jei daug laiko praleidžiama stovint ar avint ankštą avalynę.

    Garstyčios turi junginių, kuriems laboratorinėmis sąlygomis būdingas antimikrobinis aktyvumas, tačiau tai nereiškia, kad vonelė išspręs pėdų grybelį ar kitas odos ligas. Jei jaučiamas nemalonus kvapas ar gausus prakaitavimas, pagrindą dažniausiai sudaro higiena, tinkama avalynė ir, jei reikia, medicininės priemonės.

    Kaip saugiai pasigaminti namuose

    Praktiškai dažniausiai naudojamos 2–3 valgomieji šaukštai maltų garstyčių, iš pradžių užpilami karštu vandeniu ir vėliau praskiedžiami iki maždaug 37–40 laipsnių temperatūros. Vanduo neturi būti karštas, nes pėdų oda jautri, o dirginantis priedas gali sustiprinti nemalonią reakciją.

    Pėdas rekomenduojama mirkyti 10–15 minučių, kad būtų pasiektas šildantis poveikis, bet būtų sumažinta sudirginimo tikimybė. Po vonelės pėdas verta gerai nusausinti, patepti drėkinamuoju kremu, o šilumos efektui palaikyti užsimauti sausas kojines.

    Tokio tipo vonelių geriau nedaryti kasdien: dažnas dirginimas gali išsausinti odą ir pažeisti jos apsauginį barjerą. Jei siekiama reguliarios pėdų priežiūros, saugesnis pasirinkimas paprastai yra paprasta šilta vonelė ir nuoseklus odos drėkinimas.

    Kada geriau šio būdo atsisakyti?

    Garstyčios gali dirginti, todėl vonelės reikėtų vengti, jei ant pėdų yra žaizdelių, įtrūkimų, nutrynimų, pūslių, aktyvus dermatitas ar egzema. Tokiais atvejais didėja deginimo pojūčio ir uždegimo paūmėjimo tikimybė.

    Šio metodo neturėtų bandyti žmonės, alergiški garstyčioms ar kitiems bastutinių šeimos augalams. Taip pat būtinas ypatingas atsargumas, jei yra sutrikęs pėdų jutimas, pavyzdžiui, sergant cukriniu diabetu ar turint periferinę neuropatiją, nes galima neįvertinti vandens temperatūros ir patirti nudegimą.

    Jei pėdų skausmas, tinimas, paraudimas ar odos pažeidimai kartojasi, vien namų procedūrų gali neužtekti. Tokiais atvejais verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dermatologu, kad būtų nustatyta tiksli priežastis ir parinktas gydymas.

  • Muilas ar dušo gelis: dermatologai įspėja apie pH klaidą, kuri sausina ir dirgina odą

    Muilas ar dušo gelis: dermatologai įspėja apie pH klaidą, kuri sausina ir dirgina odą

    Daugelis kasdien renkasi vieną iš dviejų priemonių kūnui prausti: kietą muilą arba dušo gelį. Dermatologai pabrėžia, kad „geresnio“ pasirinkimo visiems nėra, tačiau skirtumus dažniausiai lemia sudėtis, odos tipas ir produkto pH.

    Odos paviršius natūraliai yra silpnai rūgštinis, todėl per šarminės prausimosi priemonės gali labiau sausinti ir didinti sudirginimo riziką. Dėl to daliai žmonių po prausimosi atsiranda tempimas, pleiskanojimas ar niežėjimas, nors pati higiena atliekama teisingai.

    pH ir sudėtis svarbiau už formą

    Kietas muilas dažnai siejamas su aukštesniu, labiau šarminiu pH, ypač jei tai klasikinis muilas, skirtas rankoms. Toks variantas ne visada tinka sausai, jautriai ar į atopinį dermatitą linkusiai odai, nes gali labiau ardyti apsauginį odos barjerą.

    „Tradiciniai kieti muilai neretai turi aukštesnį, labiau šarminį pH nei natūrali odos terpė, todėl oda gali tapti sausesnė ir jautresnė“, – sakė dermatologas Brendanas Campas.

    Dušo geliai dažnai kuriami taip, kad jų pH būtų artimesnis odai, be to, juose neretai būna drėkinamųjų priedų. Vis dėlto dermatologai atkreipia dėmesį, kad kai kurie geliai gali turėti kvapiųjų medžiagų ar kitų dirgiklių, todėl svarbiausia yra ne produkto forma, o sudedamųjų dalių sąrašas.

    Ką rinktis sausai, jautriai ir riebiai odai?

    Jei oda sausa ar lengvai sudirgsta, dažniau rekomenduojamos švelnios, drėkinančios prausimosi priemonės arba vadinamosios syndet tipo kietos prausyklės, kurios paprastai turi odai palankesnį pH. Tokie produktai gali būti panašiai švelnūs kaip dušo geliai, tačiau svarbu vertinti konkrečią sudėtį.

    „Šiuolaikinės syndet tipo prausyklės dažnai turi subalansuotą pH ir geriau dera su oda“, – sakė dermatologė Azadeh Shirazi.

    Riebesnė oda paprastai toleruoja platesnį prausiklių pasirinkimą, tačiau ir jai per agresyvūs plovikliai gali sukelti priešingą efektą, kai oda pradeda kompensuoti sausumą išskirdama daugiau sebumo. Specialistai pataria stebėti, ar po prausimosi neatsiranda tempimo jausmas, paraudimas ar pablogėja esamos odos būklės.

    Mitas apie bakterijas ant muilo

    Dar viena dažna baimė susijusi su kietu muilu, esą jis tampa bakterijų židiniu. Dermatologai pabrėžia, kad pats putojimo ir nuplovimo procesas paprastai pašalina daugumą mikroorganizmų, tačiau higienos sumetimais kietu muilu geriau nesidalyti su kitais.

    „Muilinimo ir nuskalavimo procesas paprastai efektyviai pašalina mikroorganizmus, tačiau savo muilu su kitais dalintis nereikėtų“, – sakė Brendanas Campas.

    Jei prausimosi priemonės dažnai sukelia niežėjimą, deginimą ar bėrimus, verta pasitarti su dermatologu. Tokiais atvejais problema dažnai slypi ne pačioje higienoje, o netinkančiose sudedamosiose dalyse ir per dažname ar per intensyviame odos nuriebalinime.

  • Mam 52 metus ir vis dažniau „užstringa“ žodžiai: kada tai normalu, o kada laikas pas gydytoją?

    Mam 52 metus ir vis dažniau „užstringa“ žodžiai: kada tai normalu, o kada laikas pas gydytoją?

    Anna Gburek

    Wiele kobiet po 50. roku życia obserwuje spadek funkcji poznawczych mózgu. Często zapominają, co miały zrobić, mają problemy z koncentracją, a wiele słów zatrzymuje się na końcu języka. Choć zjawisko zapominania słów obserwowane jest także u młodych ludzi, u osób w wieku średnim ma nieco inne podłoże. Czy jest to powód do niepokoju?

    Ostatnio koleżanka z lekkim zakłopotaniem zapytała mnie: Powiedz szczerze, tobie też czasem ucieka z głowy najprostsze słowo? Chciała opowiedzieć o czajniku, ale przez dobrą chwilę nie mogła przypomnieć sobie jego nazwy. Kilka dni wcześniej zapomniała imienia sąsiadki, choć zna ją od lat. – Zaczynam się martwić. To normalne w moim wieku? dodała zasmucona.

    Takie sytuacje zna wiele kobiet po 50. roku życia. Chwilowe “pustki” w głowie, trudność z przypomnieniem sobie konkretnego słowa czy nazwiska potrafią wywołać niepokój i od razu nasuwają myśli o poważnych chorobach. Warto wiedzieć, kiedy takie objawy są naturalną częścią procesu starzenia, a kiedy powinny skłonić do konsultacji z lekarzem.

    Nagłe trudności z odnalezieniem znanego słowa podczas rozmowy są doświadczeniem towarzyszącym wielu osobom. W terminologii neuropsychologicznej zjawisko to określa się mianem letologii (łac. lethologica). Powszechnie znane jest jako “słowo na końcu języka”. Częstotliwość występowania letologii nasila się u osób w wieku średnim, co często budzi niepokój i rodzi natychmiastowe obawy przed rozwijającymi się chorobami neurodegeneracyjnymi, takimi jak choroba Alzheimera. Jakie są objawy letologii?

    Najnowsze doniesienia z zakresu neurobiologii oraz endokrynologii klinicznej wskazują jednak, że przejściowe zaburzenia dostępu do leksykonu są po 50. roku życia zjawiskiem powszechnym. W większości przypadków nie stanowią one objawów demencji czy rozwijających się chorób neurodegeneracyjnych. Stanowią jednak odzwierciedlenie zmian zachodzących w mózgu wraz z wiekiem, a u kobiet dodatkowo zmian hormonalnych związanych z menopauzą.

    U osób starszych częstotliwość występowania zjawiska “na końcu języka” gwałtownie wzrasta. Potwierdzają to badania diarystyczne (oparte na dziennikach codziennej aktywności poznawczej), które dowodzę, że młodzi dorośli doświadczają letologii średnio raz w tygodniu. Większa częstotliwość może być spowodowana okresami wyższego stresu czy niedoboru snu. Z kolei w grupie osób starszych częstotliwość występowania zjawiska letologii może wzrosnąć nawet do jednego dziennie.

    Szczególnie podatną grupą są kobiety w okresie okołomenopauzalnym. Zjawisko określane mianem menopauzalnej mgły mózgowej (ang. menopause brain fog) objawia się m.in. spowolnieniem procesów myślowych, trudnościami w koncentracji oraz uciekaniem słów. Dotyka ona od 60% do nawet 80% kobiet w tym okresie.

    Analiza danych pochodzących z wieloletniego, wieloośrodkowego badania SWAN (Study of Women’s Health Across the Nation) potwierdza, że o ile przed menopauzą zjawisko uciekających słów zgłasza około 31% kobiet, o tyle w okresie okołomenopauzalnym i postmenopauzalnym wskaźnik ten wzrasta do 41%. Nie pozostaje to bez wpływu na jakość życia kobiet i ich aktywność zawodową.

    Wraz z wiekiem dochodzi do zmian w strukturze mózgu, które mogą być powiązane z okresowym zapominaniem słów. Następuje stopniowe zmniejszania się objętości hipokampa – struktury kluczowej dla pamięci krótkotrwałej oraz przyswajania nowych informacji. Jednocześnie obserwuje się ubytek istoty szarej w korze przedczołowej i skroniowej oraz fizjologiczny spadek gęstości połączeń synaptycznych, który między innymi umożliwia wymianę informacji między prawą i lewą półkulą mózgu.

    Z neurochemicznego punktu widzenia starzejący się mózg produkuje mniej neuroprzekaźników, ze szczególnym uwzględnieniem acetylocholiny, która bezpośrednio determinuje sprawność procesów pamięciowych i uwagi. Spada także wydajność syntezy dopaminy oraz serotoniny, co wpływa na szybkość przetwarzania informacji.

    Zjawisko letologii związane ze zmianami struktury mózgu u osób zdrowych znajduje swoje bezpośrednie odzwierciedlenie w badaniach neuroobrazowych. Wykazały one, że wyższa częstotliwość epizodów występuje u osób ze zmniejszoną objętością istoty szarej w obrębie lewej wyspy. Sam ubytek w tym obszarze nie musi być jednak związany jedynie z wiekiem.

    Na uciekanie słów może mieć wpływ także postępujące wraz z wiekiem zmniejszenie produkcji neuroprzekaźników np. acetylocholiny – odpowiedzialnej za uwagę i pamięć, a także dopaminy i serotoniny.

    W przypadku kobiet częstotliwość występowania letologii może być dodatkowo powiązane nie z ich wiekiem biologicznym a endokrynologicznym mającym wpływ na wystąpienie menopauzy.

    W okresie okołomenopauzalnym spada ilość estradiolu, który jest silnym neuroprotektorem między innymi regulującym metabolizm glukozy w mózgu. Wraz z jego spadkiem, mózg traci stabilne źródłem energii, co może prowadzić do deficytu energetycznego i trudności z pamięcią.

    Duży wpływ na występowanie tego zjawiska ma zmniejszenie produkcji progesteronu, który metabolizuje się do allopregnanolonu wspomagającego działanie kwasu GABA. Niski poziom tej substancji powoduje nadreaktywność kory przedczołowej i większy chaos informacyjny w mózgu. Większa ilość dystraktorów może skutecznie blokować ścieżki neuronalne odpowiedzialne za przywoływanie konkretnych słów.

    Warto jednak podkreślić, że są to zmiany o charakterze adaptacyjnym. Po przejściu menopauzy mózg adaptuje się do funkcjonowania przy niskich stężeniach estradiolu i progesteronu, a funkcje poznawcze się stabilizują. Tym samym znika niepokojąca kobiety mgła mózgowa.

    Zapominanie słów jest zjawiskiem fizjologicznym wynikającym z nadmiernego stresu, niedoboru słów, składników odżywczych głównie żelaza czy witaminy B12, niedoborów energetycznych, a u osób starszych także zmianami zachodzącymi w strukturze mózgu czy poziomach hormonów w okresie menopauzalnym.

    Letologia jest zjawiskiem krótkotrwałym. U wielu osób dotyczy słów rzadziej używanych, pojęć abstrakcyjnych czy nazw własnych. Często podanie pierwszej litery już pozwala przypomnieć sobie brzmienie zapomnianego słowa.

    Nieco inaczej zjawisko to przebiega u osób z objawami chorób neurodegeneracyjnymi. Jeśli towarzyszy mu:

    Osoba, która zapomina słów z powodu postępującej choroby neurodegeneracyjnej, zazwyczaj nie ma świadomości problemu i go wypiera. Z czasem dochodzą także problemy z orientacją i pamięcią krótkotrwałą. Przy wystąpieniu tego typu objawów należy jak najszybciej udać się do lekarza.


  • Varškė ar graikiškas jogurtas: kuris geriau sotina ir kam jų reikėtų vengti?

    Varškė ar graikiškas jogurtas: kuris geriau sotina ir kam jų reikėtų vengti?

    Pieno produktai Lietuvoje ir Europoje išlieka kasdienio raciono dalis, o tarp dažniausių pasirinkimų – grūdėta varškė ir tirštas graikiško tipo jogurtas. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs, tačiau jų maistinė sudėtis ir poveikis savijautai gali skirtis. Todėl vieno universaliai geriausio varianto nėra.

    Fermentuoti pieno produktai dažnai vertinami palankiau nei įprastas pienas, nes juose paprastai būna mažiau laktozės, o kai kuriuose yra gyvųjų bakterijų kultūrų. Dėl to daliai žmonių jie gali būti lengviau virškinami, tačiau netoleruojantiems laktozės ar alergiškiems pieno baltymams simptomai gali išlikti. Tokiais atvejais pasirinkimą verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Skiriasi baltymai ir sotumas

    Grūdėta varškė dažnai pasirenkama dėl didesnio baltymų kiekio ir sotumo jausmo, todėl ji patogi po treniruočių ar mažinant svorį. Baltymai svarbūs raumenų atsistatymui, o pakankamas jų kiekis racione siejamas su ilgesniu sotumu ir mažesniu užkandžiavimu. Praktikoje daug lemia ir porcija bei priedai, pavyzdžiui, cukrus ar saldūs užpilai.

    Graikiško tipo jogurtas taip pat yra baltymingas, tačiau jo vertė dažnai siejama su fermentacija ir bakterijų kultūromis, kurios gali prisidėti prie žarnyno mikrobiotos įvairovės. Jei renkamasi natūrali versija be pridėtinio cukraus, tai gali būti patogus kasdienis pasirinkimas pusryčiams ar užkandžiui. Dalis žmonių jogurtą toleruoja lengviau nei grūdėtą varškę.

    Kam svarbu atkreipti dėmesį?

    Renkantis grūdėtą varškę verta pasižiūrėti į druskos kiekį, nes kai kuriuose produktuose natrio būna daugiau. Tai aktualu žmonėms, kurie turi aukštą kraujospūdį ar riboja druską dėl širdies ir kraujagyslių rizikos. Taip pat reikšmę turi riebalų kiekis: riebesni variantai gali didinti bendrą sočiųjų riebalų dalį mityboje.

    Graikiško tipo jogurto atveju dažna klaida – rinktis aromatizuotas versijas, kuriose būna daugiau pridėtinio cukraus. Tokie produktai gali būti kaloringesni ir prasčiau atitikti tikslą gerinti mitybos kokybę. Jei svarbus jautresnis virškinimas, dažniau rekomenduojama rinktis natūralų, be saldiklių ir kuo trumpesnės sudėties.

    Ką rinktis kasdien?

    Jei prioritetas yra sotumas ir didesnis baltymų kiekis, dažniau tiks grūdėta varškė, ypač derinant ją su daržovėmis ar uogomis. Jei norisi švelnesnio produkto virškinimui ir fermentuoto pasirinkimo kasdienai, praktiškas sprendimas gali būti natūralus graikiško tipo jogurtas. Abiem atvejais verta sekti porcijas ir rinktis kuo mažiau perdirbtus variantus.

    Svarbiausia, kad mityba būtų įvairi: baltymų šaltinių galima gauti ir iš žuvies, ankštinių, liesos mėsos, kiaušinių, o žarnynui palankių fermentuotų produktų yra ir tarp kefyro ar raugintų daržovių. Jei atsiranda pilvo pūtimas, bėrimai ar kiti simptomai, tai gali būti signalas peržiūrėti pieno produktų kiekį ir pasitarti su specialistu.

  • Neišmeskite vyšnių kauliukų: nustebsite, kam jie praverčia namuose ir sode

    Neišmeskite vyšnių kauliukų: nustebsite, kam jie praverčia namuose ir sode

    Vyšnių sezonui įsibėgėjus daugelis jų kauliukus automatiškai išmeta, tačiau jie gali praversti ir po to, kai uogos jau suvalgytos. Kauliukai nėra skirti tiesioginiam vartojimui, bet tinkamai paruošti gali tapti praktiška žaliava buityje.

    Specialistai primena, kad vyšnių kauliukuose, kaip ir kituose kaulavaisiuose, yra natūralių junginių, kurie netinkamai naudojami gali kelti riziką. Dėl to jų nereikėtų traiškyti, kramtyti ar bandyti vartoti kaip maisto papildą, ypač vaikams.

    Viena populiariausių idėjų namuose yra šildomos ar vėsinamos pagalvėlės. Išplauti, gerai išdžiovinti ir į medžiaginį maišelį suberti kauliukai gali būti pašildomi ir naudojami kaip šilumos kompresas, o atvėsinti šaldiklyje tinka trumpam patinimui ar diskomfortui mažinti.

    Sode kauliukai gali būti panaudojami kaip drenažinis sluoksnis vazonuose ar kaip biri užpildo medžiaga lengviems darbams, kai nereikia maistinės terpės. Tokiu atveju svarbiausia juos išplauti nuo minkštimo likučių, kad nepritrauktų vabzdžių ir nepradėtų skleisti kvapo.

    Jei kauliukus ketinate kaupti, patariama juos perplauti, nusausinti ir džiovinti gerai vėdinamoje vietoje, kol neliks drėgmės. Laikyti verta sausai, kad nepradėtų pelyti, o naudoti tik tuomet, kai aišku, kad jie nebus kontaktuojami su maistu ar vartojami per burną.

  • Mirus sutuoktiniui bankas gali užblokuoti sąskaitą: ką paveldi našlė ar našlys?

    Mirus sutuoktiniui bankas gali užblokuoti sąskaitą: ką paveldi našlė ar našlys?

    Netekus sutuoktinio, be emocinio krūvio dažnai tenka skubiai spręsti ir turto klausimus: nuo bendros banko sąskaitos iki automobilio ar būsto. Svarbu žinoti, kad vien faktas, jog turtas buvo įgytas santuokoje, dar nereiškia, kad jis automatiškai tampa likusio sutuoktinio nuosavybe.

    Teisiškai mirties momentu paprastai pasibaigia sutuoktinių turto bendrumas, todėl pirmiausia atsiskiriama, kas priklauso gyvajam sutuoktiniui, o kas sudaro palikimą. Dažniausiai tai reiškia, kad pusė bendro turto lieka gyvajam sutuoktiniui, o mirusiojo dalis patenka į paveldėjimo masę.

    Kas nutinka pinigams banke?

    Didžiausia rizika kyla dėl prieigos prie pinigų. Jei sąskaita buvo bendroji, bankas ją dažnai palieka veikiančią, tačiau pagal sutarties sąlygas gali riboti operacijas arba laikinai blokuoti dalį lėšų, kol bus aiškūs paveldėjimo dokumentai.

    Kita situacija, kai sąskaita buvo mirusiojo vardu, o sutuoktinis turėjo tik kortelę ar įgaliojimą. Įgaliojimas paprastai netenka galios žmogui mirus, todėl naudojimasis kortele ar internetine bankininkyste po mirties gali virsti ginču su kitais paveldėtojais.

    Indėliai ar terminuotosios sutartys, sudarytos tik mirusiojo vardu, paprastai išmokamos tik pateikus teismo sprendimą dėl palikimo priėmimo arba notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Vis dėlto praktikoje svarbu ir pinigų kilmė: jei indėlis sukauptas iš bendrų lėšų, gyvas sutuoktinis gali reikalauti savo dalies.

    Testamentas, paveldėtojai ir privalomoji dalis

    Jeigu yra galiojantis testamentas, turtas paprastai paskirstomas pagal jį, tačiau artimiausi šeimos nariai tam tikrais atvejais gali turėti teisę į privalomąją palikimo dalį. Jei testamento nėra, dažniausiai pirmieji paveldėtojai yra sutuoktinis ir vaikai, o jų dalys paprastai skaičiuojamos lygiomis dalimis.

    Kai vaikų nėra, paveldėjimo teisė gali pereiti sutuoktiniui ir mirusiojo tėvams, o kai kuriais atvejais ir broliams, seserims ar jų vaikams. Dėl to santuoka savaime ne visada reiškia teisę į visą turtą, net jei kasdieniuose reikaluose pora jį valdė kaip bendrą.

    Automobilis, būstas ir daiktai: ko geriau neskubėti daryti

    Jei automobilis ar būstas įgytas santuokoje bendromis lėšomis, gyvas sutuoktinis paprastai išlaiko savo dalį, o mirusiojo dalis paveldima. Tai reiškia, kad laikinas bendrasavininkystės modelis yra normalus: savininkais gali tapti ir sutuoktinis, ir vaikai ar kiti paveldėtojai.

    Kol neaišku, kas paveldi ir kokiomis dalimis, nereikėtų skubėti parduoti, dovanoti ar utilizuoti automobilio ar kitų didesnės vertės daiktų be visų paveldėtojų sutikimo. Tas pats taikoma ir namų turtui, brangiai elektronikai, juvelyrikai ar kolekcijoms: kas įgyta santuokoje, dažnai dalijasi tuo pačiu principu.

    Praktinis pirmas žingsnis dažniausiai būna turto ir įsipareigojimų suregistravimas: sąskaitos, indėliai, paskolos, draudimai, automobiliai, nekilnojamasis turtas. Tuomet paprastai tvarkomi paveldėjimo dokumentai teisme arba pas notarą, o tik po to sprendžiama dėl palikimo padalijimo ir realių atsiskaitymų.

    Specialistai pabrėžia, kad skubotas lėšų išsiėmimas ar turto realizavimas gali baigtis pareiga atsiskaityti su kitais paveldėtojais. Saugiausia pirmiausia aiškiai atskirti gyvo sutuoktinio dalį nuo mirusiojo palikimo, o tik tada priimti finansinius sprendimus.

  • Manote, kad pakaks parašo? Toks testamentas gali būti niekinis ir įžiebti šeimos karą

    Manote, kad pakaks parašo? Toks testamentas gali būti niekinis ir įžiebti šeimos karą

    Daugelis žmonių paskutinę valią suformuluoja kompiuteriu, dokumentą atsispausdina ir apačioje pasirašo. Tačiau toks įprotis gali brangiai kainuoti: teismas gali nepripažinti tokio dokumento testamentu, o turtas bus paveldimas pagal įstatymą, o ne pagal mirusiojo valią.

    Pagal civilinės teisės taisykles, ranka rašomas testamentas turi būti parašytas testatoriaus ranka nuo pradžios iki pabaigos. Vien parašas nepadaro galiojančiu teksto, kuris buvo parengtas elektroniniu būdu, net jei jame įrašyta data ir aiškiai išdėstyti norai.

    Nepripažinus testamento, taikomas paveldėjimas pagal įstatymą, todėl turtas gali atitekti artimiausiems įpėdiniams, net jei mirusysis norėjo kitaip. Jei įpėdinių pagal įstatymą nėra, palikimas gali pereiti valstybei ar savivaldybei.

    Praktikoje ginčai dėl netinkamai surašyto testamento dažnai virsta ilgu procesu: tenka aiškintis, kas iš tiesų parengė tekstą, ar parašas autentiškas, ar žmogus suvokė savo veiksmus. Tokiose bylose gali būti vertinami medicininiai dokumentai, kviečiami liudytojai ir skiriama rašysenos ekspertizė.

    Kol vyksta teisminiai ginčai, šeima neretai įstringa ir kasdieniuose reikaluose: sudėtingiau parduoti būstą, padalinti santaupas, perimti įmonės valdymą ar sutvarkyti kreditorių klausimus. Teisinės išlaidos ir mėnesiais trunkanti nežinomybė dažnai tampa papildomu konfliktų katalizatoriumi.

    Dažnos klaidos, kurios sugriauna valią

    Viena rizikingiausių klaidų yra mėginimas sudaryti bendrą testamentą dviem sutuoktiniams. Įprastai testamentas turi atspindėti tik vieno asmens valią, todėl kiekvienas sutuoktinis turėtų surašyti atskirą dokumentą, net jei jų sprendimai sutampa.

    Kita dažna problema yra pasirašymas ne ten, kur reikia, arba apskritai pamirštas parašas. Parašas paprastai patvirtina, kad tekstas yra baigtas pareiškimas, todėl jo nebuvimas dažnai reiškia, kad dokumentas negalioja.

    Data taip pat svarbi, nors jos nebuvimas ne visais atvejais automatiškai panaikina testamento galią. Vis dėlto pilna data padeda išspręsti ginčus, kai atsiranda keli skirtingi dokumentai ir reikia nustatyti, kuris jų buvo paskutinis.

    Ką verta apgalvoti prieš rašant

    Testamentas turėtų aiškiai įvardyti įpėdinius ir, jei reikia, jų dalis. Miglotos formuluotės, pavyzdžiui, kad turtas tenka tam, kas slaugė, arba kad didžioji dalis skiriama jauniausiam anūkui, palieka per daug erdvės interpretacijoms ir didina bylinėjimosi tikimybę.

    Jeigu vėliau rašomas naujas testamentas, verta aiškiai nurodyti, ar ankstesni dokumentai atšaukiami. Priešingu atveju po mirties gali tekti teismui aiškintis, kurios nuostatos tarpusavyje dera, o kurios prieštarauja.

    Sudėtingesnėse situacijose, kai yra nekilnojamojo turto, šeimos verslas, mišri šeima, ketinimai atimti teisę paveldėti ar noras konkrečiai paskirti atskirus turto objektus, dažnai saugiau rinktis notarinį testamentą. Jis savaime neužkerta kelio ginčams, tačiau gerokai sumažina formalių klaidų riziką.

  • Pamirštas grybas miške pilnais krepšiais: koks tai piengrybis ir kaip jo nesupainioti

    Miškuose vasaros pabaigoje ir rudenį dažnas praeina pro grybus, kuriuos kiti renka pilnais krepšiais. Vienas tokių yra valgomas piengrybis, kai kur vadinamas karvute, tačiau jis neretai paliekamas dėl išskiriamo balto skysčio ir neįprasto kvapo.

    Šis grybas paprastai auga lapuočių ir mišriuose miškuose, dažniau po ąžuolais, bukais, pušimis ar eglėmis. Vaisiakūniai pasirodo nuo vasaros iki vėlyvo rudens, o po lietingesnių savaičių jų gali būti ypač gausu.

    Išvaizda nėra „klasikinė“: kepurėlė dažniausiai rusvai oranžinė ar gelsvai ruda, sausa, matinė, stambesni egzemplioriai gali būti šiek tiek įdubę. Lakšteliai šviesūs, kreminiai ar gelsvi, o pažeisti neretai tamsėja.

    Būdingiausias bruožas yra gausios baltos „pienelio“ sultys, ištekančios įpjovus ar nulaužus minkštimą. Jos gali tepti pirštus, o vietos, kur pateko skysčio, po kiek laiko įgauna rusvą atspalvį.

    Dalis grybautojų šį piengrybį atmeta dėl kvapo: subrendę vaisiakūniai kartais turi žuvies ar jūros gėrybių primenantį aromatą. Vis dėlto termiškai apdorojant šis kvapas dažniausiai susilpnėja arba visai išnyksta.

    Virtuvėje piengrybis tinka troškiniams, padažams, įdarams ar kepimui su svogūnais, sviestu, grietine ir prieskoniais. Praktikoje patariama pirmiausia grybus nuvalyti, supjaustyti ir trumpai patroškinti, kad pasišalintų dalis išsiskiriančio skysčio, o tik tada kepti ar gardinti riebalais.

    Didžiausia rizika susijusi ne su pačiu grybu, o su supainiojimu su kitomis piengrybių rūšimis, kurių yra daug ir ne visos laikomos tinkamomis maistui. Kai kurios pasižymi aštriu, deginančiu skoniu, kitos laikomos nevalgomomis, todėl taisyklė paprasta: rinkti galima tik visiškai tiksliai atpažįstamus grybus.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė, grybas turi likti miške arba būti parodytas išmanančiam specialistui“, – pabrėžia maisto saugos specialistai, nuolat primenantys, kad klaidos grybaujant gali baigtis rimtais apsinuodijimais.

    Saugiam grybavimui galioja tie patys principai: neimkite senų, sukirmijusių ar pažeistų grybų, neragaukite žalių grybų tapatybei nustatyti ir venkite itin jaunų, dar neįgavusių būdingų požymių. Jei kyla įtarimų dėl suvalgytų grybų poveikio, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Išbandykite ir daugiau niekada nebevirsite kalafioro: graikiškai keptas skonis nustebins

    Kalafioras dažnai baigiasi puode, tačiau graikiško stiliaus keptuvėje ruošiamas variantas gali tapti nauju namų favoritu. Kaitinant su pomidorų padažu jis išlieka kremiškas, bet įgauna sodresnį, ryškesnį skonį. Toks patiekalas tinka ir kaip šiltas užkandis, ir kaip garnyras, leidžiantis lengviau atsisakyti bulvių.

    Graikiškoje virtuvėje pomidorų padažai neretai gardinami prieskoniais, kurie įprastai siejami su desertais. Vienas svarbiausių akcentų čia yra cinamonas: nedidelis jo kiekis suteikia gilumo, lengvos saldumos ir padeda subalansuoti natūralų pomidorų rūgštumą. Dėl to padažas tampa apvalesnio skonio, o kalafioras jame atsiskleidžia netikėtai.

    „Cinamonas šiame patiekale neturi dominuoti, jis tik subtiliai sujungia pomidorų rūgštumą ir daržovės saldumą“, – sako virtuvės šefai, kalbėdami apie graikiškų padažų tradiciją.

    Norint geriausio rezultato, kalafioro žiedynus verta ne virti, o pirmiausia gerai apskrudinti. Tuomet, troškinant padaže, jie išlaiko tvirtesnę struktūrą ir neperverda, todėl patiekalas neprimena košės. Minkštumą geriausia tikrinti šakute ir troškinti tiek, kad žiedynai būtų minkšti, bet dar laikytų formą.

    Pomidorų padažą galima praturtinti česnaku, svogūnu, džiovintu raudonėliu ar čiobreliu, o pabaigoje subalansuoti skonius druska ir rūgštele. Jei norisi sotesnio varianto, dažnai pasirenkama fetos tipo sūrio užuomina arba jogurto padažas patiekimui, tačiau ir be jų patiekalas išlieka aromatingas.

    Kalafioras vertinamas ir dėl mitybinių savybių: tai mažai kalorijų turinti daržovė, kurioje gausu skaidulų, o taip pat randama vitamino C ir folio rūgšties. Būtent todėl jis dažnai tampa alternatyva tiems, kurie siekia daugiau daržovių kasdieniame racione, bet nori įvairesnių skonių nei įprastas virimas.