Stanley Kubricko filmas „The Shining“ pagal Stepheno Kingo romaną ir praėjus dešimtmečiams nepraranda poveikio: šį Heloviną 144 minučių trukmės psichologinis trileris vėl iškilo į žiūrimiausiųjų sąrašus „HBO Max“ platformoje. Kūrinyje pasakojama apie šeimą, žiemos metu įstrigusią atokiame viešbutyje, kur izoliacija ir įtampa virsta pavojingu beprotybės spiralės katalizatoriumi.
Filmo ašis – lėtai augantis siaubas, kylantis ne iš pigių išgąsčio triukų, o iš psichologinio smurto, priklausomybių ir traumos temų. Būtent dėl šio sluoksniuoto pasakojimo „The Shining“ dažnai minimas kaip vienas stipriausių Kingo kūrinių ekranizacijų, nors pats autorius ilgą laiką kritikavo Kubricko interpretaciją.
Kas supykdė Stepheną Kingą?
Stephenas Kingas ne kartą yra pabrėžęs, kad filme pasikeitė romano esmė: knygoje pagrindinis herojus vaizduojamas kaip žmogus, kovojantis su priklausomybe ir bandantis išlikti, o kino versijoje jis nuo pat pradžių atrodo gerokai labiau nestabilus. Pasikeitė ir šeimos dinamikos akcentai, todėl daliai žiūrovų adaptacija tapo savarankišku kūriniu, o ne tiksliu literatūros perpasakojimu.
„Man atrodė, kad filmas prarado dalį žmogiškumo ir užuojautos, kuri buvo svarbi romane“, – sakė Stephenas Kingas.
Nuo prieštaringo starto iki kulto
Išleidimo metais filmo priėmimas nebuvo vienareikšmis: kritikai vertino skirtingai, o apdovanojimų sezone „The Shining“ neįsitvirtino taip, kaip šiandien galėtų pasirodyti savaime suprantama. Laikui bėgant situacija apsivertė – filmas buvo iš naujo atrastas, o jo vizualinė kalba, muzika ir simbolika tapo kino analizės objektu.
Popkultūroje „The Shining“ įsitvirtino kaip vienas labiausiai cituojamų siaubo filmų, o jo interpretacijoms skiriama vis daugiau dėmesio. Žiūrovai ir kino tyrinėtojai iki šiol diskutuoja apie paslėptas užuominas, erdvės logikos keistenybes, spalvų kodus ir tai, kaip izoliacija ekrane paverčiama emocine spąstų sistema.
Kodėl filmas vėl tapo hitu?
Pastaraisiais metais srautinių transliacijų platformos vis dažniau prikelia klasiką antram gyvenimui: artėjant Helovinui žiūrovai aktyviai renkasi žinomus siaubo pavadinimus, kuriuos lengva rasti legaliai ir patogiai. „The Shining“ šioje konkurencijoje išsiskiria tuo, kad veikia ir kaip siaubo istorija, ir kaip sudėtinga drama apie šeimos griūtį.
Papildomą impulsą suteikia ir tai, kad šiuolaikinė auditorija dažniau vertina lėto tempo, atmosferinius trilerius, kuriuose įtampa kuriama ne krauju, o nepatogia tyla, detalių pasikartojimu ir psichologiniu spaudimu. Dėl to „The Shining“ daugeliui tampa ne tik Helovino pasirinkimu, bet ir filmu, kurį norisi peržiūrėti dar kartą, ieškant naujų prasmių.
