Mokslininkai įspėja: laiko pojūtis priklauso nuo rūšies – kai kurie gyvūnai mato kitaip

Laikas teka vienodai, bet ne visiems

Fizinis laikas pasaulyje teka nepriklausomai nuo stebėtojo, tačiau gyvų organizmų smegenys informaciją apdoroja nevienodai. Dėl to skirtingos rūšys tą pačią aplinką gali patirti skirtingu laiko „tankiu“, o jų įvykių seka gali atrodyti kitaip.

Tokį požiūrį siūlo Sasekso universiteto ir Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos tyrėjai, pristatę sistemą, skirtą vertinti laikinį patyrimo matmenį. Pagrindinė idėja paprasta: svarbu ne tik tai, ką gyvūnas mato ar girdi, bet ir kaip ilgai signalai išlieka jo patirtyje.

Kodėl vabzdžiai dažnai pastebi daugiau

Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su rega: dalis vabzdžių gali aptikti šviesos mirgėjimą tokiais dažniais, kai žmogui apšvietimas jau atrodo tolygus. Tai reiškia, kad greitai kintantys vaizdo pokyčiai jiems gali išsiskaidyti į daugiau atskiriamų etapų.

Toks informacijos apdorojimas turi aiškią biologinę prasmę. Greitesnis regos pokyčių fiksavimas padeda tiksliau manevruoti, laiku pastebėti plėšrūną, greičiau reaguoti į kliūtis ar pagauti grobį.

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad iš to negalima daryti supaprastintos išvados, esą vabzdžiai tiesiog gyvena sulėtintame laike. Vien reakcijos greitis ar mirgėjimo aptikimas neaprašo viso subjektyvaus laiko pojūčio, kuris susideda iš kelių skirtingų nervų sistemos procesų.

Penkios savybės, padedančios matuoti patirtį

Naujoje sistemoje siūloma žiūrėti į kelias laiko dimensijas, kurios kartu sudaro patyrimo struktūrą. Tarp jų yra tai, kaip smegenys suderina skirtingus signalus, kaip atnaujina ankstesnius įspūdžius, kiek laiko išlaiko dėmesį ir kiek ilgai išlieka pojūčio pėdsakas.

Dar vienas svarbus aspektas yra suvokimo stabilumas: ar pasaulis atrodo vientisas, ar labiau suskaidytas į fragmentus. Praktikoje tai reiškia, kad gyvūnas gali greitai pastebėti pokytį, bet kitaip „suklijuoti“ signalus į prasmingą įvykių grandinę.

Tokius skirtumus galima tirti ir per regos iliuzijas, kai nejudantys objektai atrodo judantys, arba kai mirksintis objektas suvokiamas kaip nuosekliai judantis. Palyginimai tarp rūšių gali padėti geriau suprasti, kaip jų nervų sistemos „komponuoja“ patirtį laike.

Kuo tai svarbu žmogui

Tyrėjų tikslas yra rasti moksliškai pagrįstą būdą kalbėti apie patirtis, kurių negalime tiesiogiai paklausti. Mes negalime sužinoti, kaip akimirką jaučia bitė, tačiau galime eksperimentais vertinti jos suvokimo savybes ir lyginti jas su kitų gyvūnų duomenimis.

Toks supratimas gali turėti ir praktinių pasekmių. Pavyzdžiui, geriau įvertinus, kaip paukščiai suvokia greitai besisukančias vėjo turbinų mentes, galima tiksliau kurti sprendimus, mažinančius susidūrimų riziką.

Laiko suvokimo tyrimai taip pat gali prisidėti aiškinant plėšrūnų ir grobio elgseną, komunikacijos signalus bei tai, kodėl vieni gyvūnai „gaudo“ trumpus aplinkos pokyčius, o kiti labiau remiasi lėtesniais, ilgiau trunkančiais įspūdžiais.