Blog

  • „Geely“ žada 1 000 km įkrovimu: kietojo elektrolito baterija gali atsidurti „Volvo“

    „Geely“ žada 1 000 km įkrovimu: kietojo elektrolito baterija gali atsidurti „Volvo“

    Kinijos automobilių koncernas „Geely“ skelbia pradedantis kietojo elektrolito baterijų bandymų etapą realiomis sąlygomis, o technologija ateityje gali pasiekti ir „Volvo“ elektrinius modelius. Bendrovė nurodo, kad pilotiniai bandymai per skirtingus grupės prekės ženklus planuojami nuo 2027 metų.

    „Geely“ teigimu, naujos kartos elementų energijos tankis gali siekti apie 500 Wh/kg, t. y. maždaug dvigubai daugiau nei dalies šiandien naudojamų sprendimų celių lygiu. Toks šuolis teoriškai leistų su tuo pačiu svoriu sutalpinti daugiau energijos arba sumažinti baterijos masę išlaikant panašią talpą.

    Didžiausias pažadas – nuvažiuojamas atstumas: „Geely“ kalba apie daugiau nei 1 000 kilometrų vienu įkrovimu. Vis dėlto rinkai tai dar negarantuoja greito proveržio, nes bandomoji programa nėra tas pats, kas masinė gamyba ir tiekimo grandinių paruošimas milijonams automobilių.

    „Prototipus sukurti lengva, o gamybos mastelio didinimas yra labai sunkus“, – sakė Elonas Muskas, komentavęs, kodėl naujas technologijas ypač sunku paversti plačiai prieinamais produktais.

    Kietojo elektrolito baterijos paprastai siejamos ne tik su didesniu energijos tankiu, bet ir su potencialiai geresniu saugumu, nes vietoj skysto elektrolito naudojamos kitos cheminės ir konstrukcinės schemos. Teoriškai tai gali mažinti užsidegimo riziką po smūgio ir didinti atsparumą perkaitimui, nors realus saugumo lygis priklauso nuo konkrečios chemijos, aušinimo ir gamybos kokybės.

    „Geely“ taip pat mini ilgaamžiškumą: orientacinė rida gali siekti apie 965 000 kilometrų. Toks skaičius svarbus ne tik privatiems vairuotojams, bet ir komerciniams parkams, nes ilgesnis baterijos tarnavimo laikas mažina eksploatacijos kaštus ir didina likutinę transporto priemonės vertę.

    Ekspertai pabrėžia, kad kietojo elektrolito baterijų komercializaciją dažniausiai stabdo keli praktiniai iššūkiai: stabilus veikimas plačiame temperatūrų diapazone, elementų degradacijos kontrolė, gamybos kaina ir patikimumas dideliu mastu. Dėl to 2027 metų pilotas labiau rodo ketinimą technologiją išbandyti kelyje, o ne pažadą, kad ji netrukus taps standartu visiems pirkėjams.

    „Geely“ valdo platų prekės ženklų portfelį, tarp jų – „Volvo“, „Polestar“, „Lotus“, „Smart“, „Zeekr“, „Lynk & Co“ ir kitus. Kurie modeliai ir kokiose rinkose pirmieji gaus naują bateriją, kol kas neatskleidžiama, tačiau logiška, kad brangesnių segmentų automobiliai gali būti palankesnė starto vieta dėl didesnės maržos ir galimybės absorbuoti naujos technologijos kainą.

    Jei „Geely“ pavyktų realiai pasiekti deklaruojamus rodiklius, tai galėtų reikšmingai pakeisti elektromobilių konkurenciją: ilgesnis nuotolis sumažintų įkrovimo infrastruktūros spaudimą, o geresnis energijos tankis leistų gamintojams rinktis tarp didesnės talpos ar lengvesnių automobilių. Tačiau galutinį verdiktą lems ne laboratoriniai skaičiai, o tai, kaip baterijos veiks kasdienėje eksploatacijoje ir kiek jos kainuos masinėje gamyboje.

  • Trys megztiniai, kuriuos rudenį renkasi italės: atrodys brangiai ir su džinsais, ir su sijonu

    Trys megztiniai, kuriuos rudenį renkasi italės: atrodys brangiai ir su džinsais, ir su sijonu

    Italių aprangoje dažnai ieškoma vadinamojo itališko prašmatnumo, tačiau svarbiausia čia ne demonstratyvus blizgesys, o proporcijų pojūtis ir kokybė. Kasdienėse stilizacijose jos renkasi drabužius, kurie atrodo tvarkingai, bet nevaržo judesių ir lengvai prisitaiko prie skirtingų progų.

    Vienas universaliausių spintos pagrindų rudenį yra megztinis. Italės mėgsta ir minimalistinius modelius, ir ryškesnius raštus, tačiau daug dėmesio skiria sudėčiai bei kritimui: kuo natūralesnė medžiaga ir tikslesnis kirpimas, tuo mažiau pastangų reikia stilingam įvaizdžiui.

    Šiltas golfas vėsesnėms dienoms

    Storas megztinis su golfu yra vienas dažniausių pasirinkimų, kai oras atvėsta. Jis veikia kaip savarankiškas akcentas, todėl likusią aprangą galima palikti paprastą: tiesaus kirpimo kelnės, džinsai ar midi sijonas su aulinukais.

    Rudeniui ypač tinka žemiški atspalviai, pavyzdžiui, ruda, smėlio ar sodri raudona, nes juos lengva derinti tarpusavyje. Tokiam megztiniui elegancijos suteikia vienas ryškesnis aksesuaras, o ne keli konkuruojantys papuošalai.

    Minimalistinis megztinis visiems deriniams

    Kitas dažnas pasirinkimas yra paprasto silueto, ramių spalvų megztinis, kurį galima dėvėti tiek su kasdieniais, tiek su labiau biuro įvaizdžiais. Šis variantas padeda sukurti tvarkingą stilistiką net ir tuomet, kai pasirenkami baziniai drabužiai.

    Universalumas čia slypi detalėse: tinkamas ilgis, tvarkingas pečių kritimas ir kokybiška apdaila. Tokį megztinį lengva „pakelti“ elegantiškesnėmis kelnėmis ar sijonu, o laisvesnį įvaizdį sukurti su džinsais ir žemakulniais batais.

    Raštai ir spalvos, kurie atgaivina įvaizdį

    Italės nevengia raštų, nes jie greitai suteikia charakterio net paprasčiausiai stilizacijai. Rudenį ypač praktiški geometriniai motyvai, dryžiai ar klasikiniai rombai, kurie atrodo ryškiai, bet neperkrauna derinio.

    Tokiu atveju veikia paprasta taisyklė: raštuotas megztinis yra pagrindinis akcentas, todėl likusi apranga turėtų būti ramių spalvų ir aiškaus silueto. Taip išlaikomas balansas, o įvaizdis atrodo apgalvotas ir brangesnis.

    Stiliaus ekspertai pabrėžia, kad įspūdį dažnai sukuria ne trendų gausa, o keli geri baziniai pirkiniai. Kokybiškas megztinis, derantis prie kelių apačių variantų, leidžia sumažinti impulsyvių pirkinių skaičių ir kartu turėti daugiau skirtingų derinių visam sezonui.

  • Baltijos jūra į krantą išmeta šimtus medūzų: ką tai reiškia ir kada jos gali skaudžiai nudeginti

    Baltijos jūra į krantą išmeta šimtus medūzų: ką tai reiškia ir kada jos gali skaudžiai nudeginti

    Kodėl medūzų staiga tiek daug?

    Vasaros pabaigoje Baltijos pakrantėse dažniau pasirodantys medūzų telkiniai dažniausiai nėra joks sensacingas reiškinys, o sezoninė gamtos ciklo dalis. Šiuo metu vanduo paprastai būna šilčiausias per metus, o šiluma spartina medūzų augimą ir jų gyvavimo ciklą.

    Ne mažiau svarbūs ir vėjai bei srovės: vyraujant šiaurės ir šiaurės vakarų krypčių vėjams, lengvi, plūduriuojantys organizmai stumiami arčiau kranto. Tada medūzos patenka į seklumas ir bangų išmetamos ant smėlio, iš kur pačios dažnai nebesugeba grįžti į gilesnį vandenį.

    Kurios Baltijoje pavojingos žmogui?

    Baltijoje dažniausiai sutinkamos kelios medūzų rūšys, tačiau ne visos kelia realią grėsmę poilsiautojams. Dažniau prie krantų pasitaikanti medūza su aiškiai matomais keturiais violetiniais žiedais paprastai laikoma žmogui nepavojinga, nes jos geliančios ląstelės per silpnos, kad pažeistų odą.

    Kita, rečiau pastebima, didesnė ir rusvai vario atspalvio medūza gali sukelti nemalonų odos sudirginimą, panašų į dilgėlių nudegimą. Nors Baltijos vanduo yra mažiau sūrus nei vandenynuose ir tai dažnai susilpnina daugelio rūšių geliamąjį poveikį, atsargumas vis tiek būtinas.

    Ką daryti nudegus medūzai?

    Specialistai pataria neliesti nei gyvų medūzų, nei tų, kurias jūra išmetė ant kranto, nes geliančios ląstelės gali išlikti aktyvios. Ypač atsargūs turėtų būti alergiški žmonės ir turintieji jautrią odą, taip pat tėvai, prižiūrintys vaikus prie vandens.

    Jei įvyko kontaktas, svarbiausia ramiai ir teisingai suteikti pirmąją pagalbą: pažeistą vietą reikėtų nuplauti jūros vandeniu, o ne gėlu vandeniu, nes jis gali suaktyvinti likusias geliančias ląsteles. Likusias čiuptuvų dalis saugiau pašalinti pincetu ar kietu daiktu, pavyzdžiui, kortele, o skausmą malšinti šaltu kompresu.

    Jei atsiranda stiprus patinimas, dusulys, plinta bėrimas ar pasireiškia kiti alerginės reakcijos požymiai, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus. Tokiais atvejais delsti neverta, net jei pradinis nudegimas atrodė lengvas.

    Ar medūzos rodo prastą jūros būklę?

    Didelis medūzų kiekis krante ne visada reiškia taršą ar ekologinę katastrofą, nes jos yra natūrali Baltijos ekosistemos dalis. Jų gausa gali rodyti, kad vandenyje yra pakankamai maisto, pirmiausia planktono, kuriuo medūzos minta.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad masiškesnius žydėjimus gali sustiprinti ir platesnės tendencijos, įskaitant vandens šiltėjimą bei eutrofikaciją, kai į jūrą patenka per daug maistinių medžiagų. Praktinių problemų tai kartais sukelia žvejams, nes medūzos gali kimšti tinklus ir apsunkinti žvejybą.

  • Azijietiška koiksų kruopa grįžta į madas: žada mažinti uždegimą, bet ne visiems tinka

    Koiksų kruopa, dar vadinama jobo ašaromis, pastaruoju metu vėl atrandama ieškant natūraliai be glitimo esančių grūdų alternatyvų. Pietryčių Azijoje ji vartojama šimtmečius: verdama kaip košė, dedama į sriubas, troškinius, o Japonijoje iš skrudintų grūdų ruošiami gėrimai be kofeino.

    Augalas (Coix lacryma-jobi) priklauso miglinių šeimai, o jo grūdai išsiskiria kietesne struktūra ir švelniai riešutiniu skoniu. Maistiniu požiūriu tai krakmolo šaltinis, turintis skaidulų, B grupės vitaminų, riebalų ir mineralų, o taip pat daugiau baltymų nei dalis įprastų kruopų.

    Kas siejama su nauda?

    Koiksų kruopos dažnai minimos kalbant apie uždegiminių procesų mažinimą ir sąnarių diskomfortą, nors tokie teiginiai neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo. Tyrimuose vertinami grūduose esantys bioaktyvūs junginiai, o tradicinėje mityboje ši kruopa neretai siejama ir su skysčių pusiausvyra.

    Dėl skaidulų koiksų kruopa gali prisidėti prie ilgesnio sotumo jausmo ir virškinimo reguliavimo. Praktikoje tai svarbu tiems, kurie siekia mažinti itin perdirbtų produktų kiekį ir renkasi lėčiau pasisavinamus angliavandenius kasdieniuose patiekaluose.

    Kada verta būti atsargiems?

    Ši kruopa ne visiems tinka vienodai. Nėštumo metu jos vartojimą reikėtų aptarti su gydytoju, o jei žmogus linkęs į dehidrataciją ar vartoja skysčių balansą veikiančius vaistus, taip pat verta įvertinti individualią situaciją.

    Kaip ir su bet kuriuo nauju produktu, ypač jei yra lėtinių ligų ar virškinimo jautrumas, saugiausia pradėti nuo mažesnių porcijų. Jei atsiranda neįprastų simptomų, rekomenduojama nutraukti vartojimą ir pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Kaip paruošti namuose?

    Prieš verdant koiksų kruopą patariama perplauti ir pamirkyti bent kelias valandas, o dar geriau per naktį. Tuomet ji greičiau išverda ir būna tolygesnės tekstūros, o virti galima ant silpnos kaitros apie 20–30 minučių, priklausomai nuo grūdų apdorojimo.

    Virtą kruopą patogu naudoti vietoje ryžių ar perlinių kruopų: ji tinka prie daržovių ir mėsos troškinių, sriuboms tirštinti, taip pat saldiems patiekalams su vaisiais ir riešutais. Skrudinti grūdai gali būti valgomi kaip traškus užkandis, tačiau svarbu rinktis produktą iš patikimo tiekėjo ir laikytis paruošimo rekomendacijų.

  • Grybautojai trina rankas: jau netrukus miškuose – tikras bagniako (mašlako) bumas

    Grybautojai trina rankas: jau netrukus miškuose – tikras bagniako (mašlako) bumas

    Koks tai grybas ir kur jo ieškoti

    Bagniakas, dar vadinamas mašlaku marguoju (lot. Suillus variegatus), yra plačiai Europoje paplitęs vamzdelinių grybų rūšies atstovas. Lietuvoje jis gana dažnas, o geriausiai dera ten, kur vyrauja pušynai ir skurdžios, rūgštesnės, smėlingos dirvos.

    Šis grybas dažniausiai aptinkamas spygliuočių arba mišriuose miškuose, ypač po pušimis, taip pat viržynuose ir kiek drėgnesnėse vietose. Svarbiausias orientyras – tinkama buveinė: jei miške daug pušų ir smėlio, tikimybė rasti bagniakų stipriai išauga.

    Kaip atpažinti bagniaką

    Bagniako kepurėlė paprastai siekia apie 5–14 centimetrų skersmens. Jaunų grybų ji pusapvalė, vėliau plokštėja, o spalva gali kisti nuo gelsvos ar gelsvai pilkos iki alyvuogių atspalvių, ilgainiui pereidama į ochrinę rusvą.

    Apačioje vietoje lakštelių yra vamzdeliai: iš pradžių jie gelsvi ar šviesiai oranžiniai, vėliau tamsėja. Paspaudus vamzdeliai gali pamėlynuoti ir pamažu paruduoti – tai įprastas požymis, padedantis atpažinti rūšį.

    Kotas dažniausiai būna 4–10 centimetrų aukščio, 2–4 centimetrų storio, lygus, dažnai kiek pastorėjęs prie pagrindo. Kvapas daugeliui primena spyglius ar miško paklotę, ypač kai grybas šviežias.

    Kada prasideda sezonas ir kaip jį lemia orai

    Bagniakai paprastai pradeda rodytis vasaros pradžioje, o gausesnis derėjimas dažniausiai fiksuojamas vasaros pabaigoje ir rudenį. Daugelyje regionų pikas sutampa su laikotarpiu nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio, o gausiausiai jų randama rugsėjį.

    Derėjimą labiausiai lemia krituliai ir šiluma: po lietingesnių periodų, kai naktimis nėra šalnų, grybai miškuose pasirodo greičiau ir gausiau. Jei vasaros pabaiga būna sausesnė, „bangos“ dažniau būna trumpesnės ir labiau priklausomos nuo pavienių liūčių.

    Ar bagniakas valgomas ir kam tinka virtuvėje

    Bagniakas yra valgomas grybas, nors dažnai priskiriamas vidutinės vertės kategorijai dėl tekstūros ir skonio intensyvumo. Jis ypač tinka marinuoti, taip pat padažams, kai norisi švelnesnio, miško aromatą primenančio skonio.

    Renkant grybus svarbu vadovautis įprastomis saugumo taisyklėmis: imti tik gerai atpažįstamus grybus, vengti peraugusių ar sukirmijusių, o paruošiant namuose – kruopščiai nuvalyti ir termiškai apdoroti. Jei kyla abejonių dėl rūšies, geriau grybą palikti miške.

  • Triukas džiovinant hortenzijas: vienas paprastas žingsnis prieš kirpimą išsaugo žiedus

    Triukas džiovinant hortenzijas: vienas paprastas žingsnis prieš kirpimą išsaugo žiedus

    Vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo daugeliui sodininkų reiškia ne tik poilsį, bet ir darbus gėlyne. Norint, kad hortenzijų žiedai puoštų namus ir pasibaigus sezonui, svarbiausia nepraleisti tinkamo momento juos nuskinti ir teisingai paruošti džiovinimui.

    Geriausia hortenzijas džiovinimui kirpti vasaros pabaigoje, kai žiedynai jau pilnai subrendę ir ima nežymiai keisti spalvą. Jei delsite per ilgai, žiedai ant krūmo gali pradėti ruduoti, o vėliau džiovinant praras dekoratyvumą ir trupės.

    Yra vienas dažnai pamirštamas, bet itin naudingas žingsnis, kurį verta atlikti dar prieš imant sekatorių. Dieną prieš planuojamą kirpimą krūmą gausiai palaistykite: gerai sudrėkintas dirvožemis padeda augalui išlaikyti tvirtesnius žiedlapius ir stiebus, todėl džiovinant jie mažiau vysta ir raukšlėjasi.

    Kirpimui naudokite švarų, dezinfekuotą sekatorių, o žiedus rinkitės tik visiškai išsiskleidusius ir sveikus. Praktinis požymis paprastas: džiovinimui tinkami žiedlapiai liečiant dažnai jau primena pergamentą, o patys žiedynai atrodo brandūs ir tvirti.

    Labai svarbu, kad žiedai nebūtų drėgni, nes džiovinant tai didina pelėsio riziką. Dėl to geriau vengti kirpti anksti ryte, kai ant augalų laikosi rasa, ir rinktis sausą, saulėtą dieną, kai žiedynai spėję visiškai nudžiūti.

    Prieš džiovinimą nuo stiebų būtina pašalinti visus lapus, nes būtent jie dažniausiai sukaupia daugiausia drėgmės ir vėliau skatina puvimą. Tuo pačiu verta palikti kuo ilgesnius stiebus, kad būtų patogiau formuoti puokštes ir džiovinant aplink žiedynus cirkuliuotų oras; dažnai rekomenduojamas bendras ilgis siekia apie 30–40 centimetrų.

    Vienas paprasčiausių būdų džiovinti hortenzijas yra vazoje su nedideliu kiekiu vandens. Vanduo turi siekti tik 2–3 centimetrus: jo papildyti nereikia, nes tikslas yra, kad žiedai džiūtų palaipsniui, tolygiai, o drėgmė pasišalintų be staigaus suglebimo.

    Vazą su laisva puokšte laikykite vėsioje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje. Per ryški šviesa ir karštis gali spartinti džiūvimą, o kartu ir silpninti spalvą, todėl geriausiai tinka pavėsis ir stabili, sausesnė aplinka.

    Jei žiedynai labai dideli ir sunkūs, patikimesnis gali būti tradicinis džiovinimas pakabinus. Kiekvieną stiebą pririškite atskirai ir pakabinkite taip, kad žiedai nesiliestų prie sienų ar baldų: tai padeda išlaikyti tiesesnį stiebą ir apsaugo žiedynus nuo deformacijos.

    Norint ypač tvarkingo rezultato, kartais taikomas džiovinimas smėlyje, kai sausas, švarus smėlis sugeria drėgmę ir padeda išlaikyti žiedlapių formą. Tam smėlį pirmiausia reikia gerai išdžiovinti karštyje, žiedus įstatyti į dėžutę vertikaliai, užpilti smėliu ir palikti kelioms savaitėms, kol drėgmė visiškai pasišalins.

  • Kiek sekundžių išstovėsite ant vienos kojos? Paprastas testas gali išduoti daugiau, nei manote

    Kiek sekundžių išstovėsite ant vienos kojos? Paprastas testas gali išduoti daugiau, nei manote

    Kodėl vienos kojos testas svarbus?

    Kasdien stovime ir judame beveik automatiškai, tačiau pakėlus vieną pėdą atramos plotas staiga sumažėja, todėl kūnui tenka akimirksniu koreguoti laikyseną. Pusiausvyrą palaiko rega, vidinės ausies pusiausvyros sistema, taip pat raumenų ir sąnarių receptoriai, kurie nuolat siunčia signalus smegenims.

    Dėl to šis bandymas vertina ne vien raumenų jėgą. Jis parodo laikysenos kontrolę, koordinaciją, reakcijos laiką ir gebėjimą atkurti stabilumą, o šie įgūdžiai svarbūs lipant laiptais, rengiantis, apeinant kliūtis ar išlipant iš automobilio.

    Kaip saugiai atlikti testą namuose?

    Testą geriausia daryti ant kietų, lygių ir neslidžių grindų, šalia turint stalviršį ar sunkią kėdę, už kurios galima prisilaikyti praradus pusiausvyrą. Jei anksčiau buvote griuvę ar dažnai svaigsta galva, bandymo be pagalbos geriau neatlikti.

    Atsistokite tiesiai, žiūrėkite į priekį, rankas laikykite ant klubų. Pakelkite vieną pėdą kelis centimetrus nuo žemės jos nepriglaudę prie atraminės kojos, o laiką skaičiuokite nuo pakėlimo iki momento, kai pėda paliečia grindis arba ranka nuslysta nuo klubo.

    Rekomenduojama tikrinti abi puses, nes ryškus skirtumas gali rodyti skausmą, silpnumą po traumos ar prastesnę vienos kojos kontrolę. Rezultatą verta užsirašyti ir pakartoti po kelių dienų tomis pačiomis sąlygomis, kad matytumėte tendenciją.

    Kokie rezultatai laikomi orientyriais?

    Vieno universalaus skaičiaus nėra, nes rezultatas priklauso nuo amžiaus, sveikatos ir to, kaip tiksliai atliktas bandymas. Tyrimuose ir praktikoje dažnai minimi orientyrai rodo, kad vyresniame amžiuje pusiausvyros laikas trumpėja, pavyzdžiui, 70–79 metų grupėje dažnai siekia apie 18–19 sekundžių, o po 80 metų gali būti kiek daugiau nei 5 sekundės.

    Kaip paprastas patikros kriterijus žmonėms po 50 metų neretai taikoma 10 sekundžių riba. Jei jos pasiekti nepavyksta, tai dar nereiškia ligos, tačiau gali būti ženklas, kad pusiausvyrai, kojų jėgai ir bendrai fizinei būklei verta skirti daugiau dėmesio.

    Ypač trumpas laikas, pavyzdžiui, trumpesnis nei 5 sekundės, svarbesnis tuomet, jei kartu dažnai klumpama, neseniai buvo kritimų ar atsirado naujų simptomų. Tokiu atveju prasminga pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu, kad būtų įvertinta kritimų rizika ir galimos priežastys.

    Ką rodo tyrimai ir ko jie negarantuoja?

    Šis testas plačiau nuskambėjo po didelės apimties stebėjimo tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 1 700 žmonių, kurių amžius buvo 51–75 metai. Jame pastebėta, kad dalyviai, neišlaikę 10 sekundžių, per vėlesnį stebėjimo laikotarpį turėjo didesnę mirtingumo riziką dėl įvairių priežasčių, o ryšys išliko įvertinus amžių, lytį, kūno masę ir gretutines ligas.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad testas prognozuoja gyvenimo trukmę ar pats nustato diagnozę. Tai buvo stebėjimo pobūdžio duomenys, todėl jie rodo sąsają, o ne tiesioginę priežastį, o prastesnė pusiausvyra dažnai atspindi platesnį vaizdą: mažesnį aktyvumą, raumenų silpnumą, lėtines ligas ar prastėjančią bendrą būklę.

    Kada sunerimti ir kaip gerinti pusiausvyrą?

    Rezultatą gali pabloginti neišsimiegojimas, stresas, skubėjimas, kelio ar klubo skausmas, infekcija, alkoholis, kai kurie vaistai ar laikini galvos svaigimo epizodai. Svarbu ir sąlygos, pavyzdžiui, ar bandymas atliktas basomis, su batais, ar rankos buvo ant klubų, todėl lyginti verta tik panašiomis aplinkybėmis.

    Didžiausią dėmesį verta skirti staigiam pokyčiui, kai anksčiau stabiliai stovėjęs žmogus staiga pradeda klupti, dažniau praranda pusiausvyrą ar atsiranda naujas ryškus vienos kūno pusės silpnumas. Tokie simptomai, ypač jei atsiranda netikėtai, turėtų būti įvertinti medikų.

    Paprastas treniravimas gali prasidėti nuo trumpo stovėjimo ant vienos kojos prie virtuvės stalviršio, iš pradžių lengvai prisilaikant, vėliau vis mažinant atramą. Dažnai padeda ir kėlimasis ant pirštų, lėtas atsistojimas nuo kėdės, ėjimas pėda prie pėdos, taip pat jėgos pratimai sėdmenims ir kojoms.

    Saugiau atlikti kelias trumpas pastangas per dieną, nei rizikuoti ilgu stovėjimu be apsaugos. Jei po kelių savaičių laikas ilgėja ir kasdieniai judesiai tampa užtikrintesni, tai praktiškas ženklas, kad pusiausvyra gerėja, o jei rodiklis išlieka labai trumpas ar blogėja, praverčia profesionalus įvertinimas.

  • Ketchupas, šampūnas ir net kiaušiniai: kodėl šiuos produktus verta laikyti apverstus

    Ketchupas, šampūnas ir net kiaušiniai: kodėl šiuos produktus verta laikyti apverstus

    Kai kuriuose bistruose padažų buteliai dažnai stovi apversti ne dėl estetikos, o dėl praktikos. Taip tirštas turinys nuolat būna prie dozatoriaus ar dangtelio, todėl nereikia purtyti pakuotės ir laukti, kol viskas nubėgs žemyn.

    Apverstas laikymas gali padėti ir tada, kai produktai linkę sluoksniuotis, pavyzdžiui, kai masėje atsiskiria natūralūs riebalai. Vis dėlto tai nėra būdas automatiškai prailginti galiojimo laiką, nes jį lemia laikymo temperatūra, higiena ir pakuotės sandarumas.

    Dar viena nauda paprasta: mažiau švaistymo. Veikiant gravitacijai, likučiai lengviau subėga prie angos, todėl produktą galima sunaudoti beveik iki paskutinio lašo, o jo nereikia gramdyti nuo sienelių ar dugno.

    Ką dažniausiai apsimoka apversti

    Dažniausias pavyzdys yra ketchupas, ypač kai pakuotė sukurta stovėti ant dangtelio. Svarbiausia įsitikinti, kad dangtelis sandariai užsuktas, nes kitaip padažas gali pratekėti ir sutepti lentynas ar šaldytuvą.

    Pagal tą patį principą patogu laikyti šampūnus, kondicionierius, dušo žele ir kūno losjonus, kai pakuotė jau beveik tuščia. Taip ryte ar po treniruotės nereikia spausti „iš visų jėgų“, kad išbėgtų likęs produktas.

    Apversti dažnai verta ir tirštus padažus, pavyzdžiui, majonezą, česnakinį ar barbekiu. Garstyčioms tai kartais padeda sumažinti sluoksniavimąsi ir apsaugo viršų nuo apsausėjimo, tačiau tik tuo atveju, jei pakuotė sandari.

    Kai apversti naudinga, bet reikia atsargumo

    Natūralus žemės riešutų sviestas yra vienas iš produktų, kuriame aliejus linkęs atsiskirti ir kauptis viršuje. Apvertus stiklainį, aliejus pamažu pasiskirsto per visą masę, todėl vėliau lengviau išmaišyti, bet dangtelis turi būti užsuktas itin tvirtai.

    Net kiaušinius kai kurie specialistai rekomenduoja laikyti apverstus, tai yra smailiu galu žemyn. Platesniame gale esanti oro kamera tuomet lieka viršuje, o trynys ilgiau išsilaiko centre ir mažiau liečiasi su lukštu, kas gali padėti išlaikyti kokybę.

    Kada geriau to nedaryti

    Apversti nereikėtų pakuočių, kurios gali pratekėti arba nėra skirtos laikymui ant dangtelio, ypač atidarytų gėrimų kartonų. Atsargiai verta elgtis ir su stiklainiais, kurių metaliniai dangteliai pažeisti, nes ilgalaikis kontaktas su vidine dangtelio puse gali pabloginti turinio būklę.

    Gazuotų gėrimų apversti negalima: skystis spaudžia dangtelį, dujos lengviau pasišalina per mikrotarpelius, o atidarius butelį gali smarkiai suputoti. Jei norisi sutaupyti ir tvarkos, geriausia taisyklė paprasta: apverskite tik tai, kas tiršta, sandaru ir tam pritaikyta.

  • Kava ne visiems: šie požymiai išduoda kofeino netoleravimą – ar atpažįstate save?

    Kava ne visiems: šie požymiai išduoda kofeino netoleravimą – ar atpažįstate save?

    Kas yra kofeino netoleravimas?

    Kofeinas daugeliui siejasi su maloniu žvalumu, tačiau daliai žmonių jis sukelia priešingą reakciją: nerimą, dirglumą ar širdies permušimus. Tokia būklė dažnai vadinama kofeino netoleravimu, kai organizmas kofeiną skaido lėčiau arba yra jam jautresnis.

    Kofeino yra ne tik kavoje, bet ir arbatoje, kakavoje, šokolade, energetiniuose gėrimuose bei kai kuriuose gaiviuosiuose gėrimuose. Dėl to nemalonūs pojūčiai gali atsirasti net ir tiems, kurie mano geriants tik vieną kavos puodelį per dieną.

    Kiek kofeino laikoma saugia doze?

    Daugumoje sveikatos rekomendacijų suaugusiesiems kaip orientyras įvardijama iki maždaug 400 miligramų kofeino per parą. Tai apytikriai atitinka 3–5 puodelius kavos, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo kavos rūšies, paruošimo būdo ir puodelio dydžio.

    Svarbu įvertinti ir kitus šaltinius: puodelis stiprios arbatos, porcija šokolado ar energetinis gėrimas taip pat prisideda prie bendros dienos normos. Jei jautrumas kofeinui didesnis, simptomai gali pasireikšti ir gerokai mažesnėmis dozėmis.

    Genetika gali lemti, kaip greitai skaidote kofeiną

    Mokslinėje literatūroje dažnai aptariamas CYP1A2 genas, susijęs su kofeino skaidymu kepenyse. Nuo genetinių variantų gali priklausyti, ar kofeinas iš kraujotakos pašalinamas greitai, vidutiniškai, ar lėtai, todėl vieniems kava vakare netrukdo, o kitiems išbalansuoja savijautą.

    Vis dėlto vien genetika nepaaiškina visko: įtakos turi miego trūkumas, stresas, nėštumas, kai kurie vaistai ir net įprotis vartoti kofeiną kasdien. Dėl to jautrumas gali keistis laikui bėgant.

    Požymiai, kad kofeinas jums netinka

    Dažniausi signalai pasireiškia netrukus po kavos ar kitų kofeino turinčių produktų: padažnėjęs širdies plakimas, vidinis nerimas, drebulys, dirglumas. Kai kuriems žmonėms prisideda ir prakaitavimas, skrandžio jautrumas ar galvos skausmas.

    Kitas labai būdingas požymis yra suprastėjęs miegas: sunkiau užmigti, miegas tampa paviršutiniškas, dažniau prabundama naktį. Jei tokie simptomai kartojasi, verta atkreipti dėmesį ne tik į kavą, bet ir į paslėptus kofeino šaltinius.

    Ką daryti, jei įtariate netoleravimą?

    Pirmas žingsnis paprastai yra sumažinti kofeino kiekį ir stebėti savijautą kelias dienas ar savaitę. Jei simptomai ryškūs, gali būti prasminga pereiti prie kavos be kofeino, rinktis silpnesnius gėrimus arba kofeiną vartoti tik pirmoje dienos pusėje.

    Jei juntami stiprūs širdies ritmo sutrikimai, krūtinės skausmas, panikos epizodai ar nemiga užsitęsia, reikėtų pasitarti su gydytoju. Tokie simptomai ne visada susiję vien su kofeinu, todėl svarbu įvertinti ir kitas galimas priežastis.

  • Tyrėjai įspėja: kai racione trūksta skaidulų, žarnyno bakterijos ima ardyti apsauginį sluoksnį

    Tyrėjai įspėja: kai racione trūksta skaidulų, žarnyno bakterijos ima ardyti apsauginį sluoksnį

    Skaidulos seniai laikomos vienu svarbiausių žarnyno sveikatos ramsčių: jos didina išmatų tūrį, sugeria vandenį ir padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi. Tačiau naujesni tyrimai rodo ir kitą, mažiau akivaizdžią riziką, kai jų racione pritrūksta: žarnyno mikrobiota gali pradėti naudoti kaip maistą paties organizmo apsauginį gleivių sluoksnį.

    Šis gleivių barjeras dengia žarnyno sienelę ir padeda atskirti bakterijas nuo epitelio, mažindamas uždegimo bei dirginimo tikimybę. Kai mityboje stinga skaidulų, bakterijoms ima trūkti lengvai fermentuojamų medžiagų, todėl dalis jų pereina prie alternatyvių šaltinių, įskaitant gleivėse esančius baltymus.

    Ką parodė nauji tyrimai

    Mokslininkų komanda, vadovaujama Jenny AbuSalim ir Joshua Rabinowitzo, analizavo, kaip augalinis maistas keičia mikroorganizmų gaminamus metabolitus. Dėmesys sutelktas į fenolinius junginius, kurie susidaro bakterijoms skaidant aminorūgštis, o jų poveikis sveikatai gali būti labai skirtingas.

    Tyrimuose išskirta, kad vieni fenoliniai metabolitai siejami su palankesniais rodikliais, pavyzdžiui, žarnyno būkle ir kūno mase. Kiti, susidarantys iš kitų aminorūgščių, literatūroje siejami su nepalankesnėmis išeitimis sergant tam tikromis ligomis, taip pat su didesne sisteminio toksinio poveikio rizika esant inkstų funkcijos sutrikimams.

    Ypatingas dėmesys skirtas ne tik skaiduloms, bet ir daliai augalinių baltymų, kurie nėra pilnai suvirškinami plonojoje žarnoje ir pasiekia storąją žarną. Tyrėjai juos apibūdino kaip skaidulas imituojančius baltymus, nes jie, panašiai kaip skaidulos, gali keisti mikrobiotos mitybą ir nukreipti metabolizmą palankesne kryptimi.

    Tyrimuose su gyvūnais taikyta izotopų žymėjimo metodika leido atsekti, iš kur tiksliai kilę tam tikri junginiai. Rezultatai parodė, kad nepalankesni metabolitai dažniau atsirasdavo tada, kai bakterijos kaip šaltinį naudojo šeimininko baltymus, įskaitant žarnyną dengiančių gleivių komponentus, o palankesni dažniau buvo siejami su su maistu gautais, nesuvirškintais augaliniais baltymais.

    Ne viską sukuria vien bakterijos

    Kitas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature Metabolism“, nagrinėjo dar vieną svarbią prielaidą: ar fenoliniai ir indoliniai metabolitai iš tiesų visada yra vien mikrobiotos produktas. Indoliniai junginiai susidaro iš triptofano, o jų koncentracijos ir santykiai tiriami siejant su uždegiminėmis žarnyno ligomis, neurodegeneraciniais sutrikimais ir onkologinėmis būklėmis.

    Taikant izotopų sekimą tyrėjai nustatė, kad dalį indolinių ir fenolinių metabolitų gali reikšmingai gaminti ir paties žinduolio organizmas, nepriklausomai nuo mikrobiotos. Tai paaiškina, kodėl kai kurių metabolitų lygiai gali išlikti palyginti aukšti net tada, kai po antibiotikų mikrobiota būna smarkiai pakitusi, o tik bakterijų gaminamų junginių kiekiai krenta.

    Ką tai reiškia kasdienėje mityboje

    Praktinė žinutė paprasta: skaidulos nėra vien priemonė nuo vidurių užkietėjimo. Jos taip pat padeda išlaikyti žarnyno ekosistemą tokioje būsenoje, kad mikroorganizmams nereikėtų „atsigręžti“ į organizmo apsauginius išteklius, įskaitant gleivių barjerą.

    Dietologijoje dažniausiai akcentuojama, kad skaidulų šaltiniai yra ankštiniai, pilno grūdo produktai, daržovės, vaisiai, riešutai ir sėklos. Tuo pat metu mokslas vis aktyviau tyrinėja, kaip skirtingi augaliniai baltymai ir jų virškinamumo ypatybės gali veikti mikrobiotos metabolizmą, o ateityje tai gali lemti tikslesnes, individualizuotas mitybos rekomendacijas.

    „Dieta suteikia didžiules galimybes valdyti mikrobiotą ir jos gaminamas medžiagas, tačiau turime tiksliai suprasti, kurie mitybos komponentai lemia konkrečius metabolitus“, – sakė Joshua Rabinowitz.