CP v2

Blog

  • Kaip teisingai plauti mėlynes? Daugelis daro vieną klaidą, todėl uogos greitai sugenda

    Kaip teisingai plauti mėlynes? Daugelis daro vieną klaidą, todėl uogos greitai sugenda

    Mėlynių sezonui įsibėgėjant, socialiniuose tinkluose vėl plinta patarimai uogas mirkyti sodoje, acte ar specialiuose skysčiuose. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia paprastą taisyklę: daugeliu atvejų pakanka kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu.

    Mėlynės vertinamos dėl antioksidantų, ypač antocianinų, taip pat skaidulų ir vitamino C. Vis dėlto net ir kokybiškai atrodančios uogos gali turėti nešvarumų, mikroorganizmų ar pesticidų likučių, todėl plauti jas prieš valgant būtina.

    Ypač svarbu atidžiai elgtis su miško uogomis. Ant jų kartais gali patekti parazitų kiaušinėlių, o suvalgymas neplautų uogų gali baigtis virškinimo sutrikimais ar retesnėmis, bet rimtomis infekcijomis, kurios ilgą laiką gali nepasireikšti aiškiais simptomais.

    Didžiausia klaida – mėlynes nuplauti ir palikti šlapias šaldytuve. Drėgmė spartina minkštėjimą ir pelėsio atsiradimą, todėl uogos greičiau praranda tvirtumą ir skonį, net jei laikomos žemoje temperatūroje.

    Jei plaunate didesnį kiekį, uogas nuvarvinkite ir gerai nusausinkite. Patogu jas paskleisti vienu sluoksniu ant popierinio rankšluosčio ir švelniai nusausinti, o tik tada dėti į indą laikymui.

    Specialūs vaisių ir daržovių plovikliai ne visada yra reikalingi, o kartais gali palikti sunkiau nuplaunamų likučių ir pakeisti uogų skonį. Dėl to saugesnis pasirinkimas dažniausiai yra švarus vanduo, švelnus perplovimas ir kruopštus nusausinimas.

  • NATO viršūnių susitikime Ankaroje – DI saugumo klausimai: kas gaus prieigą prie JAV modelių?

    Sparčiai tobulėjantis dirbtinis intelektas tampa ne tik technologijų, bet ir nacionalinio saugumo klausimu, o tai vis labiau atsispindi ir NATO darbotvarkėje. Prieš Aljanso lyderių susitikimą Ankaroje dėmesys krypsta į tai, kaip DI gali sustiprinti kibernetinę gynybą, bet kartu atverti naujų galimybių puolimui.

    JAV šiame lauke turi ryškų pranašumą: pažangiausius DI modelius kuriančios bendrovės glaudžiai bendradarbiauja su valdžios institucijomis, o prieiga prie jautriausių galimybių dažnai ribojama. Dėl to NATO partneriams svarbu ne tik gauti technologijas, bet ir užsitikrinti aiškias taisykles, kada, kam ir kokiomis sąlygomis jos gali būti atveriamos.

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje daugėja diskusijų apie tai, kad naujos kartos modeliai gali automatiškai ieškoti programinės įrangos spragų, greičiau nei tai pajėgia daryti dauguma specialistų. Tokie įrankiai gali padėti aptikti silpnąsias vietas ir užkirsti kelią įsilaužimams, tačiau tuo pačiu jie gali būti panaudoti ir koordinuotoms kibernetinėms atakoms dideliu mastu.

    „DI iš esmės keičia grėsmių peizažą, ir NATO turi prie to prisitaikyti“, – sakė Estijos ambasadorė kibernetinės politikos klausimais Helen Popp.

    Kai kurie JAV modeliai dėl šių rizikų buvo pristabdyti ar platinami itin kontroliuojamai, baiminantis, kad pažangios kibernetinės galimybės gali patekti nepageidaujamiems naudotojams. Tuo pat metu dalis JAV institucijų ir agentūrų jau testuoja pažangius sprendimus, siekdamos suprasti, kur jie geriausiai tinka gynybai, žvalgybai ir kritinės infrastruktūros apsaugai.

    Europos sąjungininkai, ypač didžiosios valstybės, siekia didesnio aiškumo ir daugiau praktinės prieigos, nes kibernetinė rizika tampa kasdienybe. Ši įtampa nėra tik technologinė: ji paliečia pasitikėjimą Aljanso viduje ir klausimą, kaip pasidalijama priemonėmis, kurios gali lemti realų atgrasymo pajėgumą.

    NATO oficialioje susitikimo darbotvarkėje numatyta tema apie naujas ir ardančias technologijas, į kurią patenka ir DI. Tačiau, kaip teigia su diskusijomis susipažinę pareigūnai, jautriausi sprendimai dažnai lieka už kulisų, nes valstybės linkusios viešai įtvirtinti tik tas formuluotes, dėl kurių pasiektas platus sutarimas.

    „Tikėtina, kad diskusijos vyks paraštėse, tačiau tarptautinė taisyklė tokia: susitikimuose paprastai neviešiname temų, kurios dar nėra pribrendusios bendram sutarimui“, – sakė Heli Tiirmaa-Klaar, Vokietijos Maršalo fondo technologijų grupės kviestinė ekspertė.

    Papildomą foną kuria ir karo Ukrainoje pamokos: konfliktas paspartino bepiločių ir skaitmeninių sprendimų diegimą, o NATO šalys vis dažniau kalba apie tai, kad moderni gynyba neatsiejama nuo programinės įrangos, duomenų ir saugių ryšių. Aljansas pastaruoju metu taip pat akcentuoja didesnes investicijas į kritinės infrastruktūros apsaugą, įskaitant atsparumą kibernetinėms atakoms.

    Praktinis iššūkis NATO, kaip ir daugeliui vyriausybių, yra dvigubas: reikia kuo greičiau pritaikyti DI gynybai, bet kartu sukurti kontrolės mechanizmus, kad pažangios galimybės nebūtų panaudotos prieš pačius sąjungininkus. Būtent šis balansas, tikėtina, ir bus vienas svarbiausių, nors dažnai neįvardijamų, Ankaroje vyksiančių pokalbių akcentų.

  • Vandeningi agurkai? Šie namų triukai per 10 minučių grąžina traškumą ir aromatą

    Jei atrodo, kad agurkai tapo vandeningi ir beveik beskoniai, tai dažnai nėra vien įspūdis. Ypač ne sezono metu parduotuvėse vyrauja šiltnamiuose užauginti agurkai, kurių skonis neretai būna švelnesnis, o tekstūra – minkštesnė.

    Skirtumą lemia auginimo sąlygos. Kontroliuojamas laistymas, pastovi temperatūra ir greitas augimas dažnai reiškia mažiau natūralių aromatinių junginių, kurie susiformuoja augalui patiriant didesnius temperatūros svyravimus ar ribotesnę drėgmę.

    Dar vienas veiksnys – selekcija ir logistika. Dalis veislių parenkamos pagal išvaizdą, atsparumą transportui ir ilgesnį šviežumo išlaikymą, todėl skonis tampa antraeilis, o vaisius vizualiai atrodo tobulas, bet burnoje pritrūksta ryškumo.

    Skoniui kenkia ir per ankstyvas skynimas, kai agurkas nespėja pilnai „subręsti“ pagal skonio profilį. Todėl vasarą lauko agurkai dažnai kvepia intensyviau, o žiemą ar ankstyvą pavasarį įsigyti agurkai dažniau nuvilia.

    Kaip greitai pagerinti skonį

    Pats paprasčiausias triukas – pasūdymas ir nusausinimas. Supjaustykite agurką, pabarstykite druska ir palikite 10–15 minučių sietelyje ar dubenyje, kad ištrauktų dalį vandens.

    Taip sumažėja vandeningumas ir sustiprėja skonis, nes aromatai tampa labiau koncentruoti. Po to pakanka gabalėlius lengvai nusausinti, o jei druskos per daug – trumpai perlieti vandeniu ir vėl nusausinti.

    Kitas būdas – agurką ne pjaustyti, o lengvai suploti ar „sutraiškyti“. Nelygūs kraštai ir įtrūkę pluoštai geriau sugeria padažus, todėl net paprastas užpilas tampa pastebimai ryškesnis.

    Greitas marinavimas ir netikėtas kepinimas

    Greitam marinavimui užtenka kelių minučių. Sumaišykite agurką su trupučiu acto, žiupsneliu cukraus ir druskos, o po 5 minučių skonis tampa gaivesnis ir aiškesnis, nes rūgštis paryškina aromatą.

    Jei norisi visai kito efekto, agurką galima trumpai pakepinti labai karštoje keptuvėje 30–60 sekundžių. Paviršius lengvai apskrunda, vidus išlieka traškus, o skonis tampa sodresnis.

    Galiausiai verta prisiminti, kad agurkas yra neutrali bazė, todėl daug lemia priedai. Česnakas, krapai, citrinos sultys, jogurtinis padažas ar sezamų aliejus gali paprastą agurką paversti ryškiu garnyru ar salotų pagrindu.

  • Mingo dinastijos auksakalių paslaptis atskleista po 500 metų: mokslininkai atkūrė triuką

    Mingo dinastijos auksakalių paslaptis atskleista po 500 metų: mokslininkai atkūrė triuką

    Užuomina iš kunigaikščio kapo

    Šiuolaikiniai tyrėjai išnarpliojo beveik penkis šimtmečius menotyrininkus gluminusią Mingo dinastijos juvelyrikos paslaptį. Pradžia tapo auksinių auskarų pora, rasta kunigaikščio Zhu Zairongo kape, jis mirė 1545 metais.

    Radavietė buvo Hubėjaus provincijoje, regione, garsėjančiame turtingais aristokratų ir kunigaikščių palaidojimais. Auskarai išsiskyrė paviršiumi, kuris atrodė lyg itin švelni tekstilė ar satinas, tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, kaip tai pasiekta.

    Kaip gimė audinį primenanti tekstūra

    Komanda pritaikė mikroskopiją ir kitus medžiagotyros metodus, leidžiančius pažvelgti į plonų metalo elementų sandarą jų nepažeidžiant. Analizė parodė, kad papuošalai padaryti iš ypač plonų aukso lakštų, kurie daug kartų lankstyti ir formuoti.

    Tokiu būdu sukurta banguota, sluoksniuota mikrostruktūra ir davė išskirtinį šviesos žaismą bei neįprastą faktūrą. Tyrėjų teigimu, efektas nėra vien dekoratyvus, jis remiasi tiksliai valdoma medžiagos deformacija.

    Eksperimentas patvirtino: tinka ne bet koks metalas

    Vien aprašyti struktūrą mokslininkams nepakako, todėl jie ėmėsi eksperimentinės archeologijos ir bandė atkurti procesą praktiškai. Buvo išbandyti panašaus storio aukso, sidabro ir aliuminio lakštai, siekiant suprasti, kokių savybių reikia.

    Paaiškėjo, kad tik didelio grynumo auksas yra pakankamai plastiškas, kad itin plonus lakštus būtų galima daug kartų lankstyti ir raukšlėti jų nesuskaldant. Sidabras ir aliuminis trūkinėjo gerokai anksčiau, todėl tapo aišku, kodėl ši technika buvo siejama būtent su auksu.

    Eksperimentas baigėsi sėkmingai: mokslininkai atgavo beveik identišką XVI amžiaus papuošaluose matomą paviršiaus struktūrą. Taip pirmą kartą šiuolaikinėje mokslinėje praktikoje rekonstruotas metodas, žinomas kaip Jin zhe si.

    Tyrimas taip pat sustiprina požiūrį, kad Mingo laikų amatininkai rėmėsi ne vien paprastais kalimo ar liejimo būdais. Jie sąmoningai išnaudojo medžiagų savybes ir kūrė sudėtingas struktūras, reikalaujančias didelio tikslumo bei patirties.

    Mingo dinastija Kinijoje valdė 1368–1644 metais ir laikoma vienu ryškiausių amatų bei meno pakilimo laikotarpių. Išlikusių auksinių dirbinių nėra daug, todėl kiekvienas technologijų atkūrimas padeda tiksliau suprasti to meto meistrystę ir jos ribas.

  • Atsitiktinai gimę išradimai, be kurių sunku gyventi: nuo „Coca-Cola“ iki penicilino ir mikrobangų

    Atsitiktinai gimę išradimai, be kurių sunku gyventi: nuo „Coca-Cola“ iki penicilino ir mikrobangų

    Kai kurie svarbiausi žmonijos atradimai atsirado ne iš didžiojo plano, o iš netikėto sutapimo laboratorijoje ar dirbtuvėse. Mokslininkų ir inžinierių smalsumas, gebėjimas pastebėti anomaliją ir ją patikrinti dažnai nulėmė, kad klaida tapo proveržiu.

    Istorikai pabrėžia, kad atsitiktinumas pats savaime retai būna pakankamas. Lemiamas veiksnys – pasirengęs protas: kruopšti stebėsena, užrašai ir bandymų kartojimas, kad vienkartinis keistas rezultatas virstų pritaikoma technologija.

    Coca-Cola: nuo toniko iki gėrimo

    1886 metais JAV vaistininkas Johnas Stithas Pembertonas ieškojo priemonės nuo skausmo ir nervinio išsekimo, todėl kūrė sirupus su augaliniais ekstraktais. Jo mišinys buvo pardavinėjamas vaistinėse kaip tonikas, o ne kaip masinis gaivusis gėrimas.

    Pasakojama, kad lūžis įvyko tada, kai sirupas buvo sumaišytas su gazuotu vandeniu vietoj įprasto. Skonis pasirodė sėkmingas, o vėliau recepto teisės perėjo kitiems verslininkams, kurie ir pavertė produktą pasauliniu prekės ženklu „Coca-Cola“.

    Penicilinas: pelėsis, pakeitęs mediciną

    1928 metų rugsėjį bakteriologas Alexanderis Flemingas, grįžęs po atostogų, laboratorijoje rado užterštą bakterijų kultūrą. Užuot ją išmetęs, jis pastebėjo aplink pelėsio koloniją susidariusią zoną, kurioje bakterijos nebeaugo.

    Tyrimai parodė, kad pelėsis išskiria medžiagą, galinčią naikinti dalį ligas sukeliančių bakterijų, ir ji buvo pavadinta penicilinu. Nors masinė gamyba nebuvo greita, vėliau sukurti išgryninimo metodai padėjo antibiotikams tapti vienu svarbiausių šiuolaikinės medicinos įrankių.

    Vulkanizacija ir mikrobangų krosnelė

    XIX amžiaus pradžioje natūralus kaučiukas kėlė problemų dėl temperatūros svyravimų: karštyje lipdavo, šaltyje trūkinėjo. 1839 metais Charlesas Goodyearas, eksperimentuodamas su kaučiuku ir siera, netyčia gavo atsparesnę, elastingumą išlaikančią medžiagą – taip gimė vulkanizacijos principas.

    Per Antrąjį pasaulinį karą inžinierius Percy Spenceris dirbo su magnetronais radarams ir pastebėjo, kad jo kišenėje ištirpo šokoladas. Patikrinęs reiškinį bandymais su kukurūzais ir kitais produktais, jis padėjo pagrindą mikrobangų krosnelės idėjai, kuri vėliau buvo miniatiūrizuota ir pritaikyta buičiai.

    Sacharinas, superklijai ir teflonas

    XIX amžiaus pabaigoje chemikas Constantinas Fahlbergas, tyrinėdamas akmens anglių dervos darinius, pastebėjo neįprastai saldų skonį ir suprato, kad jį sukėlė ant rankų likusi medžiaga. Taip buvo identifikuotas sacharinas – itin saldus saldiklis, vėliau plačiai naudotas maisto pramonėje.

    Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu chemikas Harry Cooveris, ieškodamas medžiagų optikai, susidūrė su junginiu, kuris akimirksniu klijavo beveik viską. Iš pradžių tai trukdė darbui, tačiau vėliau ciklanoakrilato pagrindu sukurti superklijai tapo buitiniu ir pramoniniu standartu, o specialios jų versijos pritaikytos ir medicinoje.

    1938 metais Roy Plunkettas, dirbdamas su šaldymo medžiagomis, rado netikėtai susidariusį baltą polimerą – politetrafluoretileną. Dėl atsparumo chemikalams ir karščiui jis tapo žinomas kaip teflonas ir prigijo nuo pramoninių sprendimų iki nepridegančių dangų virtuvėje, nors jo paskirtis gerokai platesnė.

    Rentgeno spinduliai ir visatos fonas

    1895 metais fizikas Wilhelmas Conradas Röntgenas, tyrinėdamas katodinius spindulius, pastebėjo fluorescenciją ten, kur, atrodė, šviesa neturėjo patekti. Jis suprato aptikęs nežinomą spinduliuotę, pavadino ją X spinduliais, o pirmieji rentgenogramos bandymai atvėrė naują medicinos diagnostikos erą.

    XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Arno Penziasas ir Robertas Wilsonas, bandydami pašalinti triukšmą iš itin jautrios mikrobangų antenos, aptiko pastovų signalą, nepriklausantį nuo krypties. Vėliau paaiškėjo, kad tai kosminis mikrobangų fonas – vienas svarbiausių įrodymų, leidusių tikslinti visatos kilmės modelius.

    Kodėl tokių istorijų daugėja?

    Šiandien atsitiktinių atradimų tikimybę didina automatizuoti matavimai, dideli duomenų kiekiai ir greitesnė eksperimentų kartotė. DI vis dažniau naudojamas anomalijoms aptikti, hipotezėms siūlyti ir tyrimų krypčiai optimizuoti, tačiau lemiamą sprendimą vis dar priima žmogus.

    Mokslininkai akcentuoja, kad „laimingas atsitiktinumas“ dažniausiai gimsta ten, kur yra disciplina ir metodas. Kuo kruopščiau fiksuojami rezultatai ir kuo greičiau jie patikrinami pakartotiniais bandymais, tuo didesnė tikimybė, kad klaida taps atradimu.

  • Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Kas aptikta Titikakos dugne

    Tarptautinė archeologų komanda Titikakos ežere, Khoa rifo povandeninėje vietovėje, atliko detalius tyrimus, kurie atskleidė iki šiol menkai žinotą senųjų Andų religinių praktikų mastą. Tyrėjai pasitelkė sonarą ir trimatę fotogrametriją, kad sudarytų tikslią dugno topografiją ir pažymėtų objektus, paslėptus po vandeniu.

    Tyrimų metu iškelta įvairių apeiginių radinių, kurie šimtmečius gulėjo ežero dugne: metaliniai medaliai su spinduliuojančiu dievybės veidu, akmeniniai ir kriauklių papuošalai, lamų kaulų fragmentai. Taip pat aptiktos būdingos keraminės smilkyklės, tarp jų ir pumos formos indai.

    Smilkyklių viduje rasti anglies pėdsakai leidžia pagrįstai teigti, kad čia buvo deginami smilkalai ar aukos. Puma Tiwanaku kultūroje laikoma vienu svarbiausių religinių simbolių, todėl tokia ikonografija sustiprina hipotezę apie ritualinę radinių paskirtį.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Mokslininkų vertinimu, Khoa rifas buvo brangių dovanų dievybėms aukojimo vieta, o ne atsitiktinis vietos bendruomenės kulto taškas. Radinių pobūdis ir jų koncentracija rodo, kad į šią vietą galėjo atvykti piligrimai iš platesnio Andų regiono.

    Tai reikštų, kad piligrimystės tradicijos prie Titikakos ežero galėjo būti įsitvirtinusios gerokai anksčiau, nei vėliau regione įsigalėjo inkų valstybė. Tokie duomenys padeda peržiūrėti įprastą pasakojimą, pagal kurį didelio masto religiniai tinklai Anduose siejami pirmiausia su inkų laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad didelės ceremonijos ir gebėjimas pritraukti atvykėlius galėjo tapti vienu Tiwanaku galios ramsčių. Religija čia galėjo veikti kaip socialinės integracijos mechanizmas, stiprinęs politinį elitą ir palaikęs ekonominius mainus.

    Tiwanaku civilizacijos kontekstas

    Tiwanaku civilizacija klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 100 metų dabartinės vakarų Bolivijos teritorijoje, o jos įtaka siekė pietų Peru, šiaurės Čilę ir šiaurės vakarų Argentiną. Ji garsėja monumentalia architektūra ir preciziškai apdirbtais akmens blokais, o tokie objektai kaip Saulės vartai ir Kalasasajos šventykla iki šiol kelia klausimų apie technologijas ir organizaciją.

    Nors Tiwanaku tyrinėjama dešimtmečius, jos nuosmukio priežastys nėra galutinai aiškios. Viena dažniausiai aptariamų krypčių sieja žlugimą su ilgalaikiais klimato pokyčiais, sausromis ir žemdirbystės sistemos susilpnėjimu, kuris galėjo paveikti maisto tiekimą ir politinį stabilumą.

    Nauji povandeniniai radiniai prie Titikakos leidžia manyti, kad dalis religinių idėjų, kurias vėliau regionas siejo su inkų laikais, turėjo gilesnes šaknis. Khoa rifo tyrimai ne tik papildo Tiwanaku paveikslą, bet ir padeda tiksliau suprasti, kaip Anduose formavosi religiniai centrai bei piligrimystės maršrutai.

  • Nutekėjo „Samsung“ Galaxy Glasses vaizdo įrašas: atskleidė kamerą ir Android XR planus

    Nutekėjo „Samsung“ Galaxy Glasses vaizdo įrašas: atskleidė kamerą ir Android XR planus

    Internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame iš arti matomi būsimi „Samsung“ Galaxy Glasses išmanieji akiniai. Nutekėjimas pasirodė likus nedaug laiko iki „Samsung“ vasaros renginio Unpacked, kuriame, tikimasi, bus pristatyta daugiau naujų „Galaxy“ įrenginių.

    Vaizdo medžiagoje daugiausia dėmesio skiriama dizainui ir fiziniams elementams: matomi lęšiai, jutikliai bei valdymo zona ant dešiniojo kojelės. Taip pat pastebimas indikatorius ir priekyje integruota kamera, kuri, sprendžiant iš konstrukcijos, bus skirta tiek nuotraukoms, tiek vaizdo fiksavimui.

    Nutekėjime matyti ir įjungimo mygtukas, o pats korpusas labiau primena įprastus akinius nei masyvią VR įrangą. Tai atitinka bendrą rinkos kryptį, kai gamintojai siekia, kad papildytos realybės ar išmanieji akiniai būtų kuo diskretiškesni ir tinkami kasdieniam nešiojimui.

    Android XR ir „Samsung“ strategija

    Šie akiniai siejami su „Google“ plėtojama Android XR platforma, kuri orientuota į išplėstinę realybę ir naujos kartos dėvimus įrenginius. Tikimasi, kad Android XR leis glaudžiau integruoti balso valdymą, DI funkcijas, pranešimus ir kontekstines užduotis, pavyzdžiui, vertimą realiuoju laiku ar pagalbą naviguojant.

    Renginio Unpacked data tekste minima liepos 22 dieną, todėl būtent tuomet realiausia tikėtis oficialių detalių. Kartu dažnai pristatomi ir kiti „Samsung“ flagmanai, įskaitant sulankstomus telefonus, tad išmanieji akiniai gali tapti platesnės ekosistemos dalimi.

    Ką rodo nutekinta specifikacija

    Nors pilna techninė specifikacija dar nepaskelbta, nutekėjimuose minimas „Qualcomm“ „Snapdragon AR1“ lustas. Ryšys esą būtų užtikrinamas per „Wi‑Fi“ ir „Bluetooth“ 5.3, o baterijos talpa siektų 155 mAh, kas leidžia spėti, kad didžiausias dėmesys bus energijos taupymui ir lengvam korpusui.

    Pranešama ir apie priekyje esančią kamerą su 12 megapikselių „Sony“ IMX681 jutikliu, taip pat integruotus garsiakalbius, mikrofonus ir judesio jutiklius. Teigiama, kad akiniai svertų apie 50 gramų, o tai artina juos prie kasdienio dėvėjimo formato.

    Ko tikėtis toliau

    Tekste minima, kad vėlesnė šių akinių karta galėtų gauti specialius ekranus, kurių šių metų versijoje gali nebūti, o atnaujintas modelis galėtų pasirodyti 2027 metais. Tai reikštų, kad pirmasis leidimas labiau orientuotas į kamerą, garsą, valdymą ir ryšį su telefonu, o vizualinė informacija galėtų būti plėtojama vėlesniuose modeliuose.

    Kol kas „Samsung“ oficialiai nepatvirtino visų nutekėjimuose minimų parametrų, todėl galutinės charakteristikos gali skirtis. Aiškės ir svarbiausi klausimai: kaip bus sprendžiamas privatumas dėl kameros, kokios DI funkcijos bus siūlomos ir kokia bus reali baterijos veikimo trukmė kasdienėse situacijose.

  • Amerikiečiai išgavo 99 proc. grynumo litį: žada švaresnę revoliuciją baterijoms

    Amerikiečiai išgavo 99 proc. grynumo litį: žada švaresnę revoliuciją baterijoms

    Litio gavyba šiandien laikoma viena didžiausių baterijų pramonės aplinkosauginių problemų. Kietųjų uolienų telkiniuose litis dažnai išgaunamas kaitinant spodumeną ir naudojant agresyvias chemines medžiagas, o sūrymo telkiniuose – pumpuojant vandenį į didžiulius baseinus ir ilgai jį garinant.

    Abu keliai reikalauja daug energijos ir vandens, palieka ryškų pėdsaką kraštovaizdyje ir kelia vietos bendruomenių pasipriešinimą. Augant elektromobilių ir energijos kaupimo sistemų paklausai, spaudimas rasti švaresnes alternatyvas tik didėja.

    JAV mokslininkų grupė paskelbė apie metodą, kuris leido gauti iki 99 proc. grynumo litį, pasitelkiant elektrocheminę interkaliaciją. Tai technologija, plačiai žinoma baterijų ir superkondensatorių srityje, kai elektros srovė „įstumia“ jonus į sluoksniuoto materialo struktūrą.

    Taikant šį principą vandens tirpaluose, galima kurti filtrus su priverstiniu srautu, kuriuose elektrinis laukas nukreipia įkrautus litio jonus per mikroskopinius kanalus. Esminis iššūkis tas, kad tais pačiais keliais linkę keliauti ir kiti jonai, ypač gerokai gausesni natrio jonai, todėl atranka tampa sudėtinga.

    Tyrėjai aiškina, kad jonų „eismo“ valdymą lemia dviejų procesų sąveika: pati interkaliacija ir jonų mainai, kai litis ir natris konkuruoja dėl vietos medžiagos sluoksniuose. Nors pusiausvyra nusistovi natūraliai, mokslininkai gali reguliuoti, kaip greitai „pumpuojami“ jonai, taip keisdami sistemos selektyvumą.

    Pasak tyrėjų, lėtesnis jonų įterpimas ir tinkamai parinktas dalelių dydis pagerino proceso grįžtamumą ir leido pasiekti itin aukštą grynumą. Tai svarbu ne tik moksliniu požiūriu: jei metodas būtų sėkmingai išplėstas iki pramoninio masto, jis galėtų sumažinti cheminių reagentų poreikį ir pagerinti litio gavybos tvarumą.

    Vis dėlto iki realaus proveržio rinkoje dar laukia ilgas kelias: teks įrodyti, kad technologija veikia su skirtingos sudėties sūrymais, yra atspari užterštumui, ekonomiškai pagrįsta ir lengvai integruojama į esamas tiekimo grandines. Būtent šie kriterijai dažniausiai nulemia, ar laboratorinis rezultatas virsta nauja pramonės norma.

  • Gripen Ukrainai kainuoja brangiau nei F-35 Lenkijai: sutarties detalės kelia klausimų

    Gripen Ukrainai kainuoja brangiau nei F-35 Lenkijai: sutarties detalės kelia klausimų

    Švedija ir Ukraina birželio 30 dieną žengė reikšmingą žingsnį dėl naikintuvų „Gripen“ perdavimo ir įsigijimo, tačiau sutarties vertė išprovokavo audringas diskusijas. Viešai skelbiami skaičiai leidžia manyti, kad nauji „Gripen E“ Ukrainai gali kainuoti brangiau nei Lenkijos įsigyti F-35, nors „Gripen“ dažnai pristatomas kaip ekonomiškesnė alternatyva.

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pranešė, kad pasiektas susitarimas dėl 16 naujų „Gripen E“ įsigijimo, o papildomai numatoma ir 16 senesnių „Gripen C/D“ perdavimo Ukrainos oro pajėgoms. Švedijos gynybos pirkimų agentūra FMV patvirtino gavusi įgaliojimus sudaryti sutartį ir pabrėžė, kad pakete numatytas mokymas bei ilgalaikė techninė parama.

    „Mūsų šalys pasirašė susitarimą dėl 16 „Gripen E“ įsigijimo, o pirmieji 16 „Gripen C/D“ turėtų pasiekti mūsų oro pajėgas 2027 metų pradžioje“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    FMV taip pat nurodė pasirašiusi atskirą susitarimą su gamintoja „Saab“ dėl 16 „Gripen E“, kad šiuos orlaivius būtų galima parduoti Ukrainai. „Saab“ skelbė, jog sutarties vertė siekia 24,6 mlrd. Švedijos kronų, o tiekimas Švedijai numatomas 2029–2030 metais, kartu įtraukiant atsargines dalis ir susijusią įrangą.

    Perskaičiavus 24,6 mlrd. Švedijos kronų sumą, ji sudaro apie 2,2 mlrd. eurų, tad vieno „Gripen E“ kaina apytikriai siektų apie 140 mln. eurų. Tokie skaičiai ir tapo palyginimų su F-35 priežastimi: Lenkijos 2020 metais sudaryto sandorio viešai aptariama vieneto kaina buvo mažesnė, nors skirtingų sutarčių struktūra dažnai nėra tiesiogiai palyginama.

    Skirtumus gali lemti tai, kas tiksliai įskaičiuota į kainą: mokymo apimtis, techninė priežiūra, atsarginių dalių ir įrangos komplektacija, infrastruktūros pritaikymas, taip pat pristatymo grafikas ir rizikos kaštai. Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą ginkluotės ir karinės pramonės užsakymų eilės pailgėjo, o kainų spaudimą didina tiek žaliavų, tiek darbo jėgos, tiek komponentų tiekimo grandinių veiksniai.

    Dar vienas svarbus niuansas yra ginkluotės klausimas. Praktikoje naikintuvo įsigijimas nebūtinai reiškia, kad į kainą įtraukta pilna amunicijos ir papildomų sistemų „paketo“ vertė, o vėliau ji gali būti perkama atskirais kontraktais. Dėl to viešai aptariama vieno orlaivio „kaina“ dažnai neatspindi visos sumos, kurią valstybė galiausiai išleidžia, kad lėktuvas būtų pilnai parengtas kovinėms užduotims.

    Finansavimo modelis taip pat kelia klausimų. Ukrainos gynybos institucijos nurodė, kad projektas siejamas su europiniu finansavimu ir Jungtinės Karalystės parama, nes dalis „Gripen“ komponentų gaminama Jungtinėje Karalystėje. Tokie tarptautiniai pramoniniai ryšiai paprastai reiškia, kad sutartyse atsiranda papildomų sąlygų dėl gamybos, tiekimo ir aptarnavimo grandinės, o tai gali didinti bendrą vertę.

    Galiausiai, gynybos pirkimai retai būna paprastas „orlaivis plius priedai“ sandoris, kurį galima lengvai sulyginti tarp skirtingų šalių. Kol nėra paviešintos visos sutarčių eilutės, tikslūs palyginimai išlieka apytikriai, tačiau vien tai, kad „Gripen E“ Ukrainai viešai atrodo brangus, rodo bendrą tendenciją: modernios karinės technikos kainos pastaraisiais metais auga, o prie jų prisideda ir mokymai, aptarnavimas bei greitesnio tiekimo poreikis.

  • Kur dingsta „Sam’s Club“ neparduotas maistas: dovanos, perdirbimas ir biokuras vietoj sąvartynų

    Ką daro su neparduotais produktais?

    Didmeninės prekybos tinklas „Sam’s Club“, priklausantis tai pačiai grupei kaip ir „Walmart“, dalį neparduoto maisto nukreipia labdarai, o tai, kas nebetinka vartoti, atiduoda perdirbimui. Tokia praktika siekiama mažinti maisto švaistymą ir sąvartynuose atsiduriantį organinių atliekų kiekį.

    Įmonė viešai deklaruoja prisijungusi prie JAV iniciatyvos, kuria siekiama iki 2030 metų perpus sumažinti maisto praradimus ir švaistymą. Tai atitinka platesnę tendenciją mažmeninėje prekyboje, kai tvarumo tikslai jungiami su kaštų mažinimu ir efektyvesne logistika.

    Maistas keliauja į paramą

    „Sam’s Club“ ir „Walmart“ jau daugiau nei dešimtmetį bendradarbiauja su kampanija Fight Hunger. Spark Change., kurios metu renkamos lėšos maisto bankų tinklui Feeding America. Mechanizmas paprastas: dalis pajamų nuo pasirinktų prekių ir pirkėjų aukos kasose nukreipiamos paramai.

    Pasak bendrovės skelbiamų duomenų, nuo 2006 metų per „Walmart“ ir „Sam’s Club“ kanalus paaukota daugiau kaip 4 080 000 000 kilogramų maisto. Tokia apimtis parodo, kad labdaros srautai čia nėra pavienės akcijos, o ilgalaikės tiekimo grandinės dalis.

    Kas nebetinka valgyti, virsta biokuru

    Ne visas maistas gali būti paaukotas, todėl dalis produkcijos nukreipiama perdirbimui. 2023 metais „Walmart“ pranešė pradedanti bendradarbystę su „Denali“ – organizacija, kuri priima vartoti nebetinkamas palaidas ar supakuotas maisto atliekas ir jas paverčia biokuru, kompostu ar kitomis naudingomis žaliavomis.

    „Denali“ skaičiuoja, kad viena dalyvaujanti „Walmart“ ar „Sam’s Club“ vieta per metus gali apdoroti apie 90 700 kilogramų maisto atliekų. Tokie skaičiai svarbūs ir praktiniu požiūriu, nes mažina išlaidas atliekų tvarkymui bei sąvartynų mokesčiams.

    Technologijos sandėliuose mažina švaistymą

    Svarbi šio modelio dalis yra vadinamoji Zero Depack sistema, kai sandėlių gale įrengti išpakavimo įrenginiai greitai atskiria pakuotes nuo turinio. Taip paspartinamas procesas, o darbuotojams nereikia rankomis ardyti pakuočių ir ruošti atliekų išvežimui.

    Tokiu būdu atliekos, kurios anksčiau galėjo keliauti į sąvartyną, paverčiamos vienalyte mase, tinkama tolesniam perdirbimui. Įmonė pabrėžia, kad įdiegus įrangą, kasdieniam darbui reikia minimaliai papildomų resursų.

    Tvarumas apima ir tiekėjus

    „Sam’s Club“ teigia siekianti mažinti švaistymą ne vien tvarkydama likučius, bet ir dirbdama su tiekėjais, kurie panaudoja vizualiai neidealią, tačiau kokybišką žaliavą. Pavyzdžiu įvardijami džiovintų vaisių produktai, gaminami iš nestandartinės išvaizdos vaisių.

    Be to, su „Member’s Mark“ prekės ženklu siejami įsipareigojimai mažinti pirminio plastiko naudojimą, atsisakyti dalies probleminių sudedamųjų dalių ir stiprinti atsakingą žaliavų tiekimą. Tokios kryptys atitinka rinkos spaudimą didiesiems prekybininkams skaidrinti tiekimo grandines ir mažinti poveikį aplinkai.