CP v2

Blog

  • Kinija po visos šalies patikros smarkiai padidino strateginių žaliavų atsargas: renio – per 200 proc.

    Kinija skelbia reikšmingai padidinusi strategiškai svarbių žaliavų – įskaitant auksą, nikelį ir renį – patvirtintas atsargas, atlikusi visos šalies telkinių patikrą.

    Kaip nurodoma Kinijos gamtinių išteklių ministerijos duomenyse, kuriais remiasi naujienų agentūra „Xinhua“, renio atsargos, palyginti su ankstesniais vertinimais, išaugo daugiau nei 200 proc.

    Patikslinti duomenys gauti po nacionalinės apimties programos, kurios metu telkiniai buvo peržiūrėti ir iš naujo įvertinti. Be renio, padidėjimas fiksuotas ir aukso bei nikelio atsargose.

    Skelbiama, kad aukso ir nikelio atsargų prieaugis atitinka atitinkamai 50 ir 30 didelių telkinių mastą, nors detalesni skaičiai nepateikiami.

    Augo ir kitų metalų ištekliai

    Pakartotinė inventorizacija parodė ir reikšmingą kitų žaliavų išteklių augimą: galio, indžio, tantalio ir vanadžio.

    Nurodoma, kad kiekvienos iš šių žaliavų prieaugis prilygsta daugiau nei 10 didelių telkinių kiekiui. Į skaičiavimus įtraukti ir vadinamieji lydintieji telkiniai – mažesnės koncentracijos ar sunkiau pritaikomi gavybai.

    Patikra apėmė 17 strateginių žaliavų

    Kaip rašo „Bloomberg“, per metus trukusi programa apėmė 17 strateginėmis laikomų žaliavų. Darbai vyko daugiau nei 1 800 kasyklų bei dideliuose ir vidutinio dydžio gavybos plotuose.

    Skelbiama, kad projekte dalyvavo per 100 institucijų ir beveik 2 000 geologų – tai rodo, jog telkinių duomenų peržiūra buvo plataus masto.

    Naujas cirkonio telkinys Sindziange

    „Xinhua“ taip pat pranešė apie aptiktą pirmąjį Kinijoje upinės–ežerinės kilmės nuotrupinį cirkonio telkinį Baichengo apskrityje (Sindziango regione). Iki šiol šalis cirkonį reikšminga dalimi importuodavo.

    Cirkonis naudojamas, be kita ko, branduolinių reaktorių kuro strypų apvalkalams gaminti bei lydiniams aviacijos ir kosmoso pramonėje. Tuo metu renis plačiai taikomas lydiniams, reikalingiems, pavyzdžiui, reaktyvinių variklių komponentams.

  • Lenkijos fabrikuose DI „mėnesį“ sutrumpino iki trijų dienų: kas stabdo robotizaciją

    Lenkijos įmonės vis dažniau mato, kad robotizacija ir dirbtinis intelektas (DI) gali drastiškai sutrumpinti gamybos bei naujų produktų diegimo laiką – kai kur darbai, anksčiau trukdavę mėnesį, telpa į tris dienas. Tačiau technologijos ne visada duoda norimą efektą: jei procesai neparuošti, investicija gali nuvilti.

    Apie tai „Nowy Przemysł“ apžvelgtoje diskusijoje „Robot, automat, agent AI“ kalbėjo „Forum Automatyki i Robotyki Polskiej“ vadovas Tomaszas Haidukas ir kiti pramonės atstovai. Jie pabrėžė, kad robotas pats savaime nepadidins našumo – prieš diegiant būtina susitvarkyti gamybos organizavimą, tiekimą ir žmonių kompetencijas.

    Tarptautinės robotikos federacijos (IFR) duomenimis, 2025 metais Lenkijos įmonėse veikė 28 135 robotai – 2 proc. daugiau nei metais anksčiau. Vis dėlto pagal robotų tankį Lenkija atsilieka nuo Čekijos: gamyboje Lenkijoje tenka 86 robotai 10 tūkst. darbuotojų – daugiau nei dukart mažiau nei kaimyninėje šalyje.

    Pašnekovai atkreipė dėmesį, kad šalies robotizacijos rodiklius gali stipriai „išpūsti“ viena pramonės šaka, pavyzdžiui, automobilių gamykla. Todėl mažesnis robotų skaičius nebūtinai yra silpnybė – tai gali būti ir galimybė greičiau persiorientuoti į naujus sprendimus, kol kiti rinkos dalyviai dar „atsidirbinėja“ senas investicijas.

    Robotai tinka ne tik masinei gamybai

    Diskusijoje pabrėžta, kad robotizacija nėra vien didelių serijų gamybos privilegija. Praktikoje ji gali pasiteisinti ir dirbant su trumpomis serijomis, jei sprendimas suprojektuotas taip, kad būtų lengvai pritaikomas skirtingiems gaminiams.

    „Dematec Polska“ automatikos padalinio vadovas Tomaszas Kielaras pasakojo apie atvejį, kai klientui įrengtos dvi darbo vietos apdirbo 70 skirtingų detalių, o mažiausia serija siekė 20 vienetų. Po kelių mėnesių įmonei naujų detalių įvedimas tapo toks paprastas, kad ji svarsto įsirengti papildomas stotis.

    Pašnekovai akcentavo dar vieną tendenciją: įmonės nori paprasto valdymo ir programavimo, kad įrangą galėtų prižiūrėti esama komanda. Tai aktualu tiek bendradarbiaujantiems robotams (kobotams), kurie paprastai programuojami lengviau, tiek pramoniniams robotams, kuriuos vis dažniau leidžia valdyti patogesnės HMI sąsajos.

    Prieš robotizaciją – „gamybos sveikatos patikra“

    Tomaszas Haidukas įspėjo, kad robotizavimas be pasiruošimo gali baigtis nusivylimu. Jo teigimu, pirmiausia būtina peržiūrėti gamybos organizavimą ir tik tada spręsti, kurios grandys iš tiesų turėtų būti automatizuojamos.

    Kaip pavyzdį jis minėjo suvirinimą: įsigijus robotizuotą suvirinimo vietą, bet neperorganizavus procesų, ji gali būti nepakankamai apkrauta ir neveikti taip, kaip tikėtasi. Be to, automatiniam surinkimui dažnai reikalingas gerokai didesnis komponentų tikslumas nei rankiniam darbui, kuriame žmogus gali „prisitaikyti“.

    „APA Group“ vadovas Arturas Pollakas pateikė konkretų atvejį iš autobusų gamybos: robotizavus grindų ir šoninių sienų gamybą, produktyvumas išaugo šešis kartus, tačiau pradžia buvo sudėtinga. Jis aiškino, kad kelių milimetrų tarpai, su kuriais žmogus susitvarko, robotui gali tapti kritine kliūtimi – galiausiai teko keisti tiekėjus, kad užtikrintų reikiamą kokybę.

    Pasak A. Pollako, robotizacijai reikia viso „ekosistemos“ – medžiagų kontrolės, tiekimo planavimo, įrangos priežiūros, saugos sprendimų ir paruoštų žmonių. Dėl to pats robotas gali kainuoti keliasdešimt tūkstančių zlotų, o visas diegimas – milijoną ar net pusantro milijono zlotų.

    DI fabrike: nuo gedimų prognozių iki greitesnių produktų

    Diskusijoje pabrėžta, kad pramonė atsargiai vertina didžiuosius kalbos modelius, nes gamyboje kritiškai svarbu paaiškinamumas ir pakartojamumas – kodėl priimtas vienas ar kitas sprendimas ir kodėl atsakymas nesikeičia. Todėl DI gamyklose dažniau diegiamas kaip priežiūros, kokybės kontrolės ir gedimų prognozavimo įrankis.

    Tomaszas Haidukas pasidalijo pavyzdžiu iš automobilių tiekimo grandinės: gumos gaminių gamintojas anksčiau atlikdavo daug bandymų, kol išgaudavo reikiamų parametrų tarpiklį. Tačiau jau ketverius metus įmonė naudoja vidinį, uždarą mašininio mokymosi modelį, „maitinamą“ duomenimis, kuris jau pirmu ar antru žingsniu parodo, kaip priartėti prie norimo rezultato – naujo produkto diegimas sutrumpėjo nuo mėnesio iki trijų dienų.

    „Cloos Polska“ pardavimų direktorius Tomaszas Jastrzębskis taip pat lygino laiką prieš DI įrankių išpopuliarėjimą ir dabar: aplikacijos, kuriai sukurti anksčiau prireikdavo kelių mėnesių, šiandien gali būti parengtos per kelias dienas. Anot jo, tokie pokyčiai tampa realiu konkurenciniu pranašumu – ne dėl „stebuklingų“ mašinų, o dėl greičiau pasiekiamo rezultato.

    Mokesčių lengvatos – ne visada lemiamas argumentas

    Kalbėta ir apie tai, kas galėtų paspartinti robotizaciją. T. Jastrzębskio teigimu, robotizacijos mokesčių lengvata pirkimo sprendime dažniausiai atsiduria sąrašo pabaigoje – svarbesni yra tiesioginiai poreikiai, tokie kaip pakartojamumas, kokybė ir darbuotojų trūkumo mažinimas.

    T. Haidukas atkreipė dėmesį, kad lengvatos apskaita yra sudėtinga, o blogas mokesčių administratoriaus aiškinimas gali kelti rizikų. Be to, dalis gamyklų tam tikrais atvejais apskritai nemoka pelno mokesčio dėl naujų investicijų, todėl joms tokia lengvata tampa mažiau aktuali.

    T. Kielaro nuomone, įmonėms padėtų ilgesnės – ketverių ar penkerių metų – paramos programos, kurios leistų planuoti robotizuotų darbo vietų diegimą nuosekliai, o ne „vienkartiniais šuoliais“.

  • Tyrimas: mažos gamybos įmonės atsilieka automatizacijoje – padėti galėtų robotizacijos lengvata

    Technologinis atotrūkis tarp mažų ir didelių gamybos įmonių didėja – mažosios gerokai rečiau investuoja į automatizaciją, robotus ir dirbtinį intelektą. Tai reiškia didesnes gamybos sąnaudas ir silpnesnes konkurencines pozicijas ilgesnėje perspektyvoje.

    Kaip rodo ABB „Trends 2026/2027“ tyrimas, tik kas dvidešimta maža įmonė save laiko gerai automatizuota. Tuo metu 80 proc. mažų bendrovių automatizacijos lygį vertina kaip minimalų arba žemą, o robotus ir dirbtinį intelektą naudoja tik 5 proc.

    Vienas ryškiausių signalų – atsargus požiūris į investicijas. Tyrime nurodoma, kad mažų įmonių sprendimų priėmėjai per artimiausius 18 mėnesių yra mažiau linkę skirti kapitalo naujiems technologiniams sprendimams nei jų kolegos vidutinėse ir didelėse organizacijose.

    Automatizacija, anot tyrimo, artimiausio laikotarpio prioritetu įvardijama 18 proc. mažų ir 29 proc. didelių įmonių. Skirtumas rodo, kad investicijų tempai gali dar labiau išskirti skirtingo dydžio verslus.

    Ką reiškia mažesnė automatizacija

    ABB atstovo Sebastiano Skałos teigimu, technologinis atotrūkis yra reikšmingas ir didesnis, nei tikėtasi, o jo pasekmės – labai praktiškos: didesnės gamybos sąnaudos ir ilgainiui prastėjantis konkurencingumas. Pasak jo, klausimas susijęs ne tik su darbo kaštais.

    Be automatizacijos, anot jo, sunkiau efektyviai valdyti energijos vartojimą, didinti procesų našumą, taip pat mažinti gedimų ir žmogiškųjų klaidų riziką. Kitaip tariant, technologijos tampa ne prabanga, o vienu iš įrankių stabiliai veiklai užtikrinti.

    Papildomą kontekstą pateikia ir Europos Komisija: žemesnis mažų ir vidutinių įmonių automatizacijos lygis gali riboti mažųjų verslų produktyvumą ir inovatyvumą. Tai – dar viena priežastis, kodėl investicijos į modernizaciją vertinamos kaip strategiškai svarbios.

    Kodėl mažos įmonės nesiryžta investuoti

    Tyrime akcentuojama, kad mažesni verslai dažniau susiduria su finansiniais ir organizaciniais barjerais. OECD vertinimu, mažos ir vidutinės įmonės dažniau nei didelės patiria kliūtis dėl inovacijų kaštų ir riboto finansavimo prieinamumo.

    ABB tyrimo respondentai taip pat nurodo aiškias priežastis: pusei gamybos įmonių pagrindinė kliūtis technologinėms investicijoms yra biudžetas. Dar 23 proc. įvardija neapibrėžtumą dėl investicijų grąžos, o 22 proc. – vidinių kompetencijų ir specialistų trūkumą.

    Sprendimas, kuris gali sumažinti kaštus

    Euro-Funding Polska ekspertas Łukaszas Radoszas teigia, kad instrumentas, leidžiantis optimizuoti investicijų į robotus kaštus, yra robotizacijos lengvata. Jo vertinimu, sprendimas pratęsti lengvatos galiojimą galėtų padidinti susidomėjimą šiuo įrankiu.

    Ekspertas taip pat pažymi, kad lengvatą verta derinti su dotacijomis, pavyzdžiui, gamybos linijų modernizavimui ar įrangos įsigijimui. Pasak jo, sumanus abiejų instrumentų naudojimas gali reikšmingai sumažinti bendrą investicijų kainą ir kartu padidinti naudą, kurią duoda didesnis robotų įsitraukimas į gamybą.

  • Polesėje auga daugiau nei 1 000 metų senumo „kunigaikščio Igorio“ ąžuolas: kur jį rasti

    Ukrainos Polesėje auga išskirtinis medis, kurio amžius, kaip teigiama, viršija 1 000 metų – vadinamasis Juzefo (Juzefo) ąžuolas, dar žinomas kaip „kunigaikščio Igorio“ ąžuolas.

    Apie šį gamtos paminklą socialiniuose tinkluose papasakojo tinklaraštininkė Aniuta Horun – ji pasidalijo nuotrauka, kurioje šimtamečio milžino fone žmogus atrodo visai mažas.

    Pasak jos, vietos pasakojimuose šis ąžuolas siejamas su senosios Rusios laikais ir dėl to neretai vadinamas kunigaikščio Igorio vardu. Tokie pasakojimai iš dalies paaiškina, kodėl medis tapo traukos objektu ir simboliniu krašto ženklu.

    Įdomu ir tai, kad medis atlaikė ne tik šimtmečius bei audras, bet ir žaibo smūgius. Aplink jį išlikę ir daugiau senų medžių, taip pat – buvusios dvaro sodybos pėdsakų.

    Kur auga Juzefo ąžuolas

    Skelbiama, kad šis ąžuolas auga Rokitno rajone, Glynne kaimo pakraštyje, visai šalia plento ir netoli Juzefo moterų vienuolyno.

    Medis yra vietinės reikšmės parko–sodininkystės meno paminklo teritorijoje, vadinamoje „Juzefo“ parku.

    Nurodoma, kad ąžuolo aukštis siekia daugiau nei 27 metrus, kamieno apimtis – beveik 8 metrus, o amžius – daugiau nei 1 000 metų.

    Rekordai, žaibo randai ir legenda apie kunigaikštį Igorį

    Šis ąžuolas laikomas vienu iš Ukrainos gamtos stebuklų ir yra įrašytas į Ukrainos rekordų knygą.

    Ant kamieno matyti kelios didelės įtrūkų žymės – teigiama, kad jos atsirado po žaibo smūgių.

    Taip pat minima, kad Juzefo apylinkės nuo XV amžiaus priklausė Lietuvos didikams Radviloms. O pagal legendą, būtent iki šio ąžuolo buvo atėjęs kunigaikštis Igoris – pirmasis iš dinastijos, kurio vardas oficialiai fiksuojamas metraščiuose – prieš žūtį.

  • Černobylyje grakliai perima varnų triuką: riešutus skaldys pasitelkdami automobilius

    Černobylyje varnos atrado paprastą būdą suskaldyti riešutus beveik neįdėdamos pastangų – tam jos pasitelkia automobilius. Paukščiai riešutą pakelia snapu, numeta ant asfalto, o jei reikia – palieka jį važiuojamojoje dalyje, kad kevalą sutraiškytų pravažiuojančių automobilių ratai.

    Apie šį elgesį socialiniuose tinkluose pasakojo Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistas Sergejus Žila. Pasak jo, paukščiams belieka tik laiku pasiimti grobį – kol jo nepagriebė kiti.

    Įdomiausia tai, kad šį „triuką“ Černobylyje vis dažniau perima ir juodieji grakliai. Jie taip pat pradeda kelti riešutus ir mėtyti juos ant asfalto, tarsi kartodami varnų veiksmus, tačiau paprastai elgiasi atsargiau ir rečiau išeina tiesiai į važiuojamąją dalį.

    Tyrėjas atkreipia dėmesį, kad rudenį grakliai aktyviai ieško maisto vejose, o rastus riešutus neretai slepia „atsargoms“ – užkasa žemėje ar paslepia po nukritusiais lapais. Vis dėlto ne visos slėptuvės vėliau būna surandamos net ir pačių paukščių.

    Kaip varniniai mokosi vieni iš kitų

    Varnos ir grakliai priklauso varninių šeimai, kuri laikoma viena sumaniausių paukščių grupių. Pasak S. Žilos, šie paukščiai mokosi iš patirties, įsimena vietas, kur randa maisto, sprendžia užduotis ir kartais naudoja aplinkos objektus tikslui pasiekti.

    Specialistas primena ir eksperimentus, kuriuose varninių atstovai mesdavo akmenukus į vandenį, kad pakeltų jo lygį ir pasiektų paviršiuje esantį maistą. Toks elgesys rodo, kad kai kuriais atvejais veikia ne vien instinktas – paukščiai geba ieškoti nestandartinių sprendimų.

    Černobylyje šią „praktinę išmonę“ dabar galima stebėti tiesiog pakelėse: varnos jau taiko patikrintą riešutų skaldymo būdą, o grakliai, regis, stebi ir bando atkartoti.

    Varnos įsimena veidus, bet „keršto“ nereikėtų sužmoginti

    S. Žila taip pat pabrėžia, kad varnos gerai įsimena žmonių veidus ir ilgai atpažįsta tuos, iš kurių anksčiau patyrė grėsmę. Be to, jos reaguoja į kitų varnų elgesį ir balsiniais signalais perspėja apie pavojų.

    Dėl to pasakojimai apie tariamą varnų „kerštą“ žmonėms gali turėti pagrindą paukščių socialinio elgesio ypatumuose. Vis dėlto tyrėjas įspėja automatiškai nepriskirti paukščiams žmogiškų emocijų.

    Jo teigimu, ir grakliai tam tikromis aplinkybėmis gali atlikti sudėtingas užduotis, naudotis „įrankiais“ bei mokytis stebėdami kitus. Gyvenimas būriais suteikia galimybę greitai perimti elgesio modelius, o gebėjimas pamėgdžioti įvairius garsus, įskaitant žmogaus kalbą, tik sustiprina varninių „protingų paukščių“ reputaciją.

    Tačiau vienareikšmiškai pasakyti, kuri rūšis protingesnė, anot S. Žilos, neįmanoma – varnos ir grakliai demonstruoja skirtingas stiprybes, o rezultatas priklauso nuo užduoties ir aplinkybių.

  • DNR analizė perrašė 150 metų klaidą: „milžiniškas“ gervės tipas pasirodė esąs pilkoji gervė

    Mokslininkai iš naujo įvertino Europos urvuose rastus didžiulius priešistorinių gervių kaulus, kurie daugiau nei 150 metų buvo priskiriami išnykusiai rūšiai. Senovinės DNR analizė parodė, kad tai buvo ne atskira rūšis, o šiandien Europoje vis dar gyvenančios pilkosios gervės atstovai.

    Kaip rašo „ScitechDaily“, išvados meta šešėlį XIX amžiuje įsitvirtinusiai klasifikacijai ir kelia platesnį klausimą: ar dalis „išnykusių“ paukščių rūšių praeityje galėjo būti aprašytos klaidingai, remiantis vien kaulų dydžiu.

    Istorija prasidėjo XIX amžiuje, kai prancūzų biologas Alphonse’as Milne-Edwardsas pietų Prancūzijos urvuose aptiko neįprastai stambius gervių kaulus. Jis padarė prielaidą, kad tai atskiros rūšies liekanos, ir suteikė jai pavadinimą Grus primigenia.

    Nuo tada šie radiniai buvo laikomi įrodymu, kad po paskutinio ledynmečio išnyko „milžiniška“ gervė. Tačiau šiuolaikiniai genetiniai metodai leido hipotezę patikrinti iš esmės tiksliau nei anksčiau.

    Kas parodė senovinės DNR tyrimas

    Tyrėjai iš Bornmuto universiteto, vadovaujami profesoriaus Johno Stewarto, ištyrė senovinę DNR iš 18 gervių kaulų. Šie kaulai buvo rasti Anglijoje, Velse, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Balearų salose.

    Genetiniai duomenys parodė, kad liekanos priklausė pilkosioms gervėms, o ne atskirai išnykusiai rūšiai. Tai reiškia, kad „milžiniška gervė“, kurią mokslas ilgai laikė dingusia, iš tiesų niekada nebuvo atskiras, išnykęs paukštis.

    Johnas Stewartas paaiškino, kad ankstesniuose tyrimuose didelės gervės buvo vertinamos beveik vien pagal kaulų dydį ir formą. DNR analizė, anot jo, suteikė gerokai tikslesnį vaizdą, kas iš tiesų buvo šie paukščiai.

    Kodėl kaulai suklaidino mokslininkus

    Viena iš priežasčių, kodėl priešistorinių gervių liekanos buvo palaikytos atskira rūšimi, gali būti lytinis dimorfizmas – kai tos pačios rūšies patinai ir patelės smarkiai skiriasi dydžiu.

    Pilkosios gervės patinai paprastai būna pastebimai stambesni už pateles. Tyrėjų teigimu, yra tikimybė, kad paleontologai iš esmės lygino didelių patinų ir smulkesnių patelių kaulus, juos klaidingai priskirdami skirtingoms „grupėms“.

    Kodėl senovės gervės galėjo būti didesnės

    Nors DNR atsakė į klausimą, kokiai rūšiai priklausė kaulai, lieka neaišku, kodėl senoviniai paukščiai atrodė tokie stambūs, palyginti su dabartinėmis pilkosiomis gervėmis.

    Viena iš svarstomų versijų sieja kūno dydžio pokyčius su aplinkos transformacija. Tarp galimų veiksnių minimas pelkių ir kitų šlapynių sausinimas bei žemėnaudos pokyčiai, tačiau tai kol kas tėra hipotezė, kuriai reikia papildomų įrodymų.

    Mokslininkai planuoja toliau aiškintis, kokį vaidmenį kūno dydžio kitimui galėjo turėti natūralių kraštovaizdžių pokyčiai ir žmogaus veikla. Atrasta klaida taip pat primena, kad vien pagal kaulų dydį daryti išvadas apie „išnykusias rūšis“ gali būti pernelyg rizikinga.

  • „Prime Video“ pristatė filmo „The Man with the Bag“ anonsą: A. Ritchson ir A. Schwarzeneggeris susivienija

    „Prime Video“ pristatė oficialų naujo veiksmo filmo „The Man with the Bag“ anonsą, o pagrindiniuose vaidmenyse jame pasirodo Alanas Ritchsonas ir Arnoldas Schwarzeneggeris.

    Kaip rašo „MovieWeb“, filmas platformoje turėtų pasirodyti gruodžio 2 dieną – pačiu šventiniu laikotarpiu. Ritchsonas jame įkūnija vagį, kurį į darbą pasitelkia Schwarzeneggerio vaidinamas Kalėdų Senelis.

    Siūžeto ašis – pavogtas raudonas maišas su dovanomis, kurį, pasak istorijos, nugvelbia maištaujantis elfas. Jį vaidina Awkwafina, o Kalėdų Seneliui, kai „Kalėdų ateitis“ priklauso nuo sėkmingos operacijos, tenka verbuoti žmones iš „neklaužadų sąrašo“.

    Anonse rodoma, kad Ritchsono personažas iš pradžių gyvena įprastą nusikaltėlio gyvenimą – vagia brangius papuošalus apsimesdamas aptarnaujančiu personalu prabangiame renginyje. Tačiau netrukus jis įtraukiamas į visiškai kitokio masto užduotį, kuriai prireikia ir magijos, ir kumščių.

    Kas žinoma apie filmą ir kūrybinę komandą

    „The Man with the Bag“ režisavo Adamas Shankmanas, anksčiau kūręs „Disenchanted“ ir „Rock of Ages“. Kūrėjai žada veiksmo ir šventinės nuotaikos derinį, pritaikytą šeimos auditorijai.

    Be Ritchsono ir Schwarzeneggerio, filme taip pat vaidina Berkeley Jamesas, Michaelas Cyrilas Creightonas, Liza Koshy, Kyle’as Mooney, Jane Krakowski ir Ken Jeong.

    Ritchsonui – dar vienas projektas greta „Reacher“

    Tekste pažymima, kad Ritchsonas šiuo metu filmuojasi populiaraus veiksmo serialo „Reacher“ naujausiame sezone, todėl naujasis filmas tampa proga žiūrovams jį pamatyti „Prime Video“ dar iki serialo sugrįžimo.

    „The Man with the Bag“ anonsas leidžia suprasti, kad tai bus lengvesnio tono, bet veiksmo nestokojantis nuotykis – nuo magiškų elementų iki tradicinių susirėmimų, įskaitant scenas, kuriose herojai skrenda Kalėdų Senelio rogėmis.

  • Bondo atrankos favoritas Jackas Lowdenas sureagavo į kalbas apie naująjį 007 vaidmenį

    Praėjus daugiau nei penkeriems metams po Danielio Craigo atsisveikinimo su Džeimsu Bondu filme „No Time to Die“, 007 gerbėjai vis dar laukia svarbiausios žinios – kas perims legendinio šnipo vaidmenį.

    Pastaruoju metu spekuliacijų netrūksta, o tarp dažniausiai minimų kandidatų atsiduria serialo „Slow Horses“ žvaigždė Jackas Lowdenas. Apie jį kalbama greta kitų aktorių – Callumo Turnerio ir Josho O’Connoro.

    Intrigą dar labiau įkaitino Gary Oldmano pasisakymas, kai jis viešai užsiminė, esą atranka jau galėjo būti pasibaigusi ir pasirinkimas – padarytas. Vėliau aktorius šiuos žodžius sušvelnino, pajuokaudamas, kad neturi jokio „raudonojo telefono“ į Bondo atrankos komandą.

    Pačiam 36 metų J. Lowdenui klausimų apie Bondą, regis, tenka sulaukti vis dažniau – interviu metu jis neslėpė, kad jau nujautė, ko bus paklaustas.

    „Tai malonu, bet triukšmo nedidinsiu“

    Interviu žurnalui „GQ“ J. Lowdenas teigė, kad dėmesys glosto, tačiau jis neketina prisidėti prie gandų. Pasak aktoriaus, malonu būti minimu dėl bet kokio vaidmens, bet jis „tiesiog nepridės triukšmo“.

    Jis taip pat padėkojo G. Oldmanui už gerus žodžius, pavadindamas jį širdingu žmogumi, tačiau pridūrė stengiantis pernelyg nesiklausyti to, kas kalbama viešojoje erdvėje.

    Įdomu tai, kad per interviu J. Lowdenas nei patvirtino, nei paneigė, jog galėtų tapti naujuoju 007. Tokia pozicija tik dar labiau maitina gerbėjų spėliones.

    Ką jau žinome apie naują „James Bond“ filmą

    Nors pagrindinio aktoriaus pavardė oficialiai neskelbiama, žinoma, kad prie kito „James Bond“ filmo vairo turėtų stoti Denis Villeneuve’as – režisierius, sukūręs „Sicario“ ir „Arrival“.

    Straipsnyje taip pat užsimenama, kad turint režisierių, logiška tikėtis, jog naujojo Bondo paieškos taip pat artėja prie finišo. Spėliojama, jog oficialių naujienų gali būti sulaukta po to, kai kino teatruose pasirodys D. Villeneuve’o „Dune: Part Three“, planuojamas šių metų gruodį.

    Kol kas Bondo gerbėjams lieka viena – laukti oficialaus patvirtinimo, o gandus vertinti atsargiai. Net ir pagrindiniai kandidatai, panašu, kol kas laikosi tylos.

  • „Mad Max: Fury Road“ su Tomu Hardy tapo pasauliniu „Apple TV“ hitu – ką rodo reitingai

    Praėjus 11 metų po premjeros, filmas „Mad Max: Fury Road“ su Tomu Hardy išgyvena antrą populiarumo bangą – šįkart transliacijų platformoje „Apple TV“.

    Kaip rašo „MovieWeb“, juosta į platformą buvo įkelta rugsėjo viduryje ir nuo tada laikosi tarp žiūrimiausių, o mėnesio pradžios reitingų persirikiavimas filmui suteikė dar vieną impulsą.

    Publikacijos rengimo metu „Mad Max: Fury Road“ pasauliniame „Apple TV“ filmų sąraše užėmė šeštą vietą. Pirmoje vietoje buvo „Matchbox“ su Johnu Cena, toliau rikiavosi „Tenzing“ ir „Mayday“.

    Šis sugrįžimas sutapo su „Apple TV“ strategijos pokyčiu: iki tol platforma daugiausia siejosi su savo originaliais filmais ir serialais, tačiau nuo 2026 metų rugpjūčio pradėjo aktyviau papildyti katalogą licencijuotais filmais.

    Veiksmo filmas, virtęs viena ilga gaudynių scena

    „Mad Max: Fury Road“ režisavo George’as Milleris, o veiksmas čia praktiškai nesustoja – didžiąją filmo dalį sudaro intensyvios gaudynės postapokaliptiniame pasaulyje.

    Nors Maxą Rockatansky įkūnijo Tomas Hardy, siužeto centre ryški ir Furiosos linija – ją suvaidino Charlize Theron. Kartu su jais filme pasirodo ir Hugh Keays-Byrne, Nicholas Hoult, Zoë Kravitz, Courtney Eaton, Riley Keough bei Nathan Jones.

    Pasakojimas sukasi apie bandymą išgelbėti Immortano Joe kalinamas moteris, o bėgimas per dykumą virsta nuolatine kova dėl išlikimo.

    Kritikų įvertinimai – beveik maksimalūs

    Filmas sulaukė itin palankių kritikų ir žiūrovų vertinimų. „Rotten Tomatoes“ jis turi 97 proc. kritikų įvertinimą, o žiūrovų balas siekia 86 proc.

    Platformoje pateikiamoje kritikų santraukoje pabrėžiama, kad filmas išsiskiria įspūdingu veiksmu ir netikėtai tvirta pasakojimo ašimi, o pati „Mad Max“ serija sugrįžo „riaumodama“.

    Nurodoma, kad tai – geriausiai „Rotten Tomatoes“ įvertintas Tomo Hardy filmas kaip aktoriaus, o George’o Millerio filmografijoje jis nusileidžia tik „Babe“.

    Ar sulauksime tęsinio su Tomu Hardy?

    Tęsinių tema gerbėjams vis dar aktuali, tačiau aiškumo mažai. 2024 metais režisierius pristatė priešistorę „Furiosa: A Mad Max Saga“, kuri kritikų buvo įvertinta palankiai (90 proc. „Rotten Tomatoes“).

    Vis dėlto finansine prasme projektas nepasiteisino: pranešama, kad filmas uždirbo 174 mln. JAV dolerių, kai biudžetas siekė 168 mln. JAV dolerių. Dėl to kai kurie planai, susiję su „Fury Road“ tęsiniu, buvo pristabdyti.

    Minimas ir projektas „Mad Max: The Wasteland“, kurį George’as Milleris esą neoficialiai aptarė per „Furiosa“ reklaminį turą. Tačiau filmas nėra nei oficialiai atšauktas, nei patvirtintas – o per dvejus metus po „Furiosa“ pasirodymo naujienų apie jį taip ir nebuvo.

  • „Netflix“ karo epas „The Mosquito Bowl“ stebina žiūrovų įvertinimu: 91 proc. prieš 35 proc. kritikų

    Naujas „Netflix“ karo epas „The Mosquito Bowl“ kino teatruose startavo gerokai šiltesnėmis žiūrovų nuotaikomis, nei būtų galima spręsti iš kritikų verdikto. Rotten Tomatoes auditorijos „Popcornmeter“ šiuo metu rodo 91 proc. įvertinimą, kai kritikų balas siekia 35 proc.

    Apie tokią ryškią reakcijų skirtį skelbia „MovieWeb“, pabrėždami, kad žiūrovų rezultatas paremtas daugiau nei 50 patvirtintų vartotojų atsiliepimų. Filmas į kiną atėjo prieš planuojamą pasirodymą transliavimo platformoje lapkritį.

    „The Mosquito Bowl“ pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie keturis buvusius sporto žvaigždžių statusą turėjusius vyrus, kurie Antrojo pasaulinio karo metu įstojo į JAV jūrų pėstininkus. Siužete svarbi vieta tenka ir legendinėms amerikietiško futbolo rungtynėms tarp karių, sužaistoms prieš istorinę operaciją.

    Kritikų vertinimuose netrūko pagyrų emociniam tonui, tačiau nemaža dalis apžvalgų galiausiai akcentavo, kad 127 minučių trukmės epas neišpildė lūkesčių. Tuo metu žiūrovai, sprendžiant iš komentarų, dažniau akcentuoja žmogišką istoriją ir intensyvias kovų scenas.

    Žiūrovai giria istoriją ir mūšių scenas

    Tarp žiūrovų atsiliepimų išskiriami komentarai, kuriuose pabrėžiama, kad filmas veikia net ir tuos, kurie nesidomi amerikietišku futbolu. Vienas vartotojas rašė, kad jam tai pasirodė kaip labai žmogiška istorija apie susitelkimą komandoje, kai akistatoje – mirtis.

    Kituose vertinimuose išskiriami aktorių pasirodymai ir įtemptos, „čia ir dabar“ jausmą kuriančios karo scenos. „Netflix“ naujiena taip pat sulaukia pagyrų už tai, kaip perteikiama reali istorija, o tai siejama su režisieriaus Peterio Bergo braižu.

    P. Bergas anksčiau yra kūręs filmus „Deepwater Horizon“ ir „Patriots’ Day“, kuriuose daug dėmesio skiriama įvykių intensyvumui ir veiksmui „ant žemės“. Pranešama, kad „The Mosquito Bowl“ išlaiko panašų stilių, o tai juntama ir kovos epizoduose.

    Kada pasirodys transliavimo platformoje

    Filmas šiuo metu rodomas ribotame kino teatrų tinkle, o transliavimo platformoje turėtų pasirodyti lapkričio 25 dieną. Iki tol „Netflix“ žada dalintis savo kino teatrams skirtos programos pajamomis.

    Skelbiama, kad per atidarymo savaitgalį „The Mosquito Bowl“ uždirbo 455 000 JAV dolerių ir buvo rodomas 349 kino teatruose. Šis skaičius, tikėtina, dar augs iki filmo pasirodymo transliacijoje.

    Aktorių komandoje – Nicholasas Galitzine’as (Johnas McLaughry), Billas Skarsgårdas (Bobas Baumanas), Ray Nicholsonas (Tony Butkovich) ir Tomas Francisas (Davidas Schreineris). Filme rodoma ir titulinė karių dvikova, kuri, kaip teigiama, vyko 1941 metų Kūčių vakarą prieš Okinavos mūšį.