CP v2

Blog

  • Kodėl ridikėliai sutrūkinėja dirvoje: 3 paprasti žingsniai, kurie išgelbės derlių

    Kodėl ridikėliai sutrūkinėja dirvoje: 3 paprasti žingsniai, kurie išgelbės derlių

    Kodėl ridikėliai pradeda trūkinėti?

    Ridikėliai yra viena greičiausiai augančių daržovių, todėl jų šakniavaisis itin jautriai reaguoja į staigius drėgmės pokyčius. Dažniausia trūkinėjimo priežastis yra periodas, kai dirva perdžiūsta, o vėliau augalai staiga gauna daug vandens po gausaus lietaus ar intensyvaus laistymo.

    Tuomet šakniavaisiai ima sparčiai augti, bet odelė nespėja prisitaikyti prie didėjančio tūrio ir sutrūkinėja. Praktikoje tai ypač matoma vasaros pradžioje, kai karštas oras kaitaliojasi su trumpomis, bet intensyviomis liūtimis.

    Kokios sąlygos didina riziką?

    Trūkinėjimą sustiprina ir per ilgas ridikėlių laikymas dirvoje, kai jie jau pasiekę veislei būdingą dydį. Kelių dienų delsimas dažnai lemia ne tik įtrūkimus, bet ir prastesnę tekstūrą: šakniavaisiai tampa kietesni, gali susidaryti tuštumų.

    Dar viena dažna problema yra per didelės azoto trąšų normos, skatinančios lapų masės augimą, o šakniavaisio brendimą daro netolygų. Riziką didina ir sunki, suslėgta dirva, kuri prastai praleidžia vandenį ir ilgai išlaiko perteklinę drėgmę.

    Prie nepalankių veiksnių priskiriami ir staigūs temperatūros šuoliai bei užmirkimas po ilgalaikių kritulių. Kai dirva ilgai išlieka labai šlapia, šakniavaisio audiniuose susikaupęs vanduo taip pat gali didinti įtrūkimų tikimybę.

    3 paprasti veiksmai, kurie padeda

    Pirmas ir svarbiausias žingsnis yra reguliarus laistymas, kad dirva nuolat būtų lengvai drėgna, bet ne permirkusi. Geriau laistyti dažniau ir mažesnėmis normomis, nei retai, bet gausiai, nes būtent staigus drėgmės šuolis dažniausiai „atveria“ įtrūkimus.

    Antras sprendimas yra mulčiavimas plonu komposto, šiek tiek apvytintos nupjautos žolės ar šiaudų sluoksniu. Mulčias sumažina vandens garavimą karštyje, o po lietaus lėtina staigų dirvos prisigėrimą, todėl drėgmė išsilaiko tolygesnė.

    Trečias žingsnis yra saikingas tręšimas ir dirvos purenimas, ypač po lietaus, kai paviršiuje susidaro pluta. Perteklinis azotas dažniau pablogina ridikėlių kokybę, o supurenta dirva geriau aprūpina šaknis deguonimi ir stabilizuoja drėgmės režimą.

    Vis dėlto net ir laikantis šių principų, dalis ridikėlių gali sutrūkinėti, jei ilgai tęsiasi liūtys ar orai tampa itin permainingi. Tokiais sezonais svarbu dažniau tikrinti lysves ir derlių nuimti laiku, kai šakniavaisiai pasiekia norimą dydį.

  • Ne alyvuogių: ekspertė įvardijo geriausią aliejų kepimui ir įspėjo dėl vienos klaidos

    Kepimas aukštoje temperatūroje mitybos specialistų dažnai vertinamas kaip mažiau palankus sveikatai būdas, todėl kasdienai dažniau rekomenduojama rinktis troškinimą, virimą ar kepimą orkaitėje. Vis dėlto, jei kepate keptuvėje, svarbiausia atsižvelgti į riebalų tinkamumą kaitrai.

    Esminis rodiklis yra dūmijimo temperatūra, kai riebalai pradeda rūkti ir sparčiai keičiasi jų sudėtis. Tokiu metu didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika, o pats aliejus gali įgauti kartų skonį ir aitrų kvapą.

    Ką rinktis kepimui?

    Specialistų praktikoje dažnai pabrėžiama, kad kepimui labiau tinka rafinuoti aliejai, nes jie paprastai turi aukštesnę dūmijimo temperatūrą. Tuo tarpu nerafinuoti, vadinamieji šalto spaudimo aliejai, dažniau skirti vartoti šaltai, pavyzdžiui, salotoms ar jau paruoštam patiekalui pagardinti.

    Kaip vienus tinkamiausių variantų kepimui ekspertai mini avokadų aliejų ir lydytą sviestą ghee. Abu šie riebalai paprastai geriau atlaiko aukštesnę kaitrą, tačiau svarbu prisiminti, kad tai riebalų šaltiniai, kurių kiekį racione verta kontroliuoti.

    Saulėgrąžų aliejus: tinka, bet su niuansais

    Rafinuotas saulėgrąžų aliejus dėl gana aukštos dūmijimo temperatūros dažnai naudojamas kepimui ir gruzdinimui. Jis praktiškas, neutralus skoniu ir lengvai randamas parduotuvėse, todėl daugelyje virtuvių tapo įprastu pasirinkimu.

    Vis dėlto mitybos specialistai atkreipia dėmesį į riebalų rūgščių balansą: saulėgrąžų aliejuje paprastai yra daug omega-6 riebalų rūgščių, todėl kai kuriems žmonėms rekomenduojama jo vartojimą riboti ir dažniau kaitalioti riebalų šaltinius. Bendrame mitybos kontekste svarbu siekti geresnio omega-6 ir omega-3 santykio, daugiau omega-3 gaunant iš žuvies, linų sėmenų ar graikinių riešutų.

    Didžiausia klaida, kurią daro daugelis

    Viena dažniausių klaidų yra tas pats aliejus naudojamas pakartotinai, ypač po gruzdinimo. Jei aliejus patamsėjo, pradėjo rūkti, atsirado aitrus kvapas ar degėsių skonis, tai signalas, kad jis jau suiręs ir netinka tolesniam naudojimui.

    Norint sumažinti rizikas, verta kaitinti aliejų saikingai, neperdeginti keptuvės ir rinktis riebalus pagal gaminimo būdą. Jei tik įmanoma, kasdienę mitybą papildomai verta orientuoti į mažiau aliejaus reikalaujančius gaminimo metodus.

  • Farmacininkė įspėja: brangus placebo? Atskleidė, kuo garsi homeopatija apgaudinėja žmones

    Homeopatiniai preparatai dažnai pristatomi kaip „natūrali“ ir „švelni“ alternatyva vaistams, tačiau įrodymais grįsta medicina jų veiksmingumo nepatvirtina. Farmacininkė sako, kad svarbiausia suprasti, jog homeopatijos esmė remiasi ne klinikiniais įrodymais, o filosofija apie itin didelius praskiedimus.

    Homeopatijoje dažnai naudojamas principas, kai pradinė medžiaga daug kartų skiedžiama vandeniu ar kitu tirpikliu. Po daugybės skiedimo etapų galutiniame produkte veikliosios medžiagos kiekis tampa toks mažas, kad jis praktiškai neaptinkamas, o efektas, jei jaučiamas, dažniausiai siejamas su placebo.

    Kas yra homeopatija?

    Homeopatija istoriškai siejama su idėja „panašus gydo panašų“ ir itin mažomis dozėmis. Šiuolaikiniai sisteminių apžvalgų ir klinikinių tyrimų vertinimai rodo, kad homeopatija neįrodo patikimo veiksmingumo, pranokstančio placebo poveikį.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog žmogus negali pajusti pagerėjimo. Placebo efektas yra realus reiškinys, kai savijauta gali gerėti dėl lūkesčių, dėmesio, ritualo ir tikėjimo gydymu, tačiau tai nėra tas pats, kas moksliškai įrodytas gydomasis poveikis.

    „Jei preparatas žadamas kaip veiksmingas, bet tuo pačiu teigiama, kad jis neturi jokio šalutinio poveikio, kontraindikacijų ir perdozavimo rizikos, tai turėtų sukelti klausimų“, – sako farmacininkė.

    Kodėl tai gali būti pavojinga?

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai homeopatija pasirenkama vietoje veiksmingo gydymo, ypač sergant rimtomis ar progresuojančiomis ligomis. Tokiais atvejais prarandamas laikas, o ligai pažengus gydymas gali tapti sudėtingesnis.

    Ekspertai akcentuoja, kad „saugumas“ šiuo atveju dažnai kyla iš paprastos priežasties: produkte nėra pakankamo kiekio farmakologiškai veiklios medžiagos. Tačiau net ir tada išlieka netiesioginės grėsmės, pavyzdžiui, klaidingas saugumo jausmas ar delsimas kreiptis į gydytoją.

    Kuo skiriasi nuo fitoterapijos?

    Homeopatija neturėtų būti painiojama su fitoterapija, kai naudojamos augalinės kilmės veikliosios medžiagos aiškiomis dozėmis. Fitoterapiniai preparatai gali turėti biologiškai aktyvių junginių, o jų poveikis ir rizikos vertinami pagal sudėtį, dozes, sąveikas su kitais vaistais bei klinikinių tyrimų duomenis.

    Pasak farmacininkės, augaliniai preparatai, kaip ir įprasti vaistai, gali turėti šalutinių poveikių ir kontraindikacijų, todėl juos reikėtų vartoti atsakingai. Jei simptomai užsitęsia, kartojasi ar yra stiprūs, saugiausias kelias – pasitarti su šeimos gydytoju ar vaistininku ir remtis įrodymais pagrįstomis rekomendacijomis.

  • Mitas apie vitaminą D griūva: kodėl žuvis ir pienas nepadės, o papildus rinktis pavojinga

    Vitaminas D neretai vadinamas saulės vitaminu, tačiau jo trūkumą gydyti vien mityba daugeliui žmonių nepavyksta. Specialistai pabrėžia, kad didžioji dalis šio vitamino organizme susidaro odoje veikiant saulei, o iš maisto gaunama tik nedidelė dalis.

    Dėl to vien žuvimi, pienu ar kitais produktais pasiekti rekomenduojamas normas praktiškai sudėtinga, ypač šaltuoju metų laiku. Lietuvoje ir visame Šiaurės regione situaciją apsunkina tai, kad rudenį ir žiemą UVB spinduliuotės dažnai nepakanka efektyviai sintezei.

    Kodėl vien maistas nepadengia poreikio

    Riebios žuvys, kiaušiniai ar vitamino D papildytais produktais praturtintas maistas gali prisidėti prie bendro kiekio, tačiau tai dažniausiai nėra pagrindinis šaltinis. Net pasirinkus vitaminu D turtingesnį racioną, realiai pasiekiamas kiekis dažnai būna per mažas, kad kompensuotų ryškų trūkumą.

    Didžiausias neaiškumas kyla dėl individualių skirtumų: vitamino D apykaitą veikia kūno masė, amžius, odos pigmentacija, laikas lauke, naudojamos apsaugos nuo saulės priemonės ir lėtinės ligos. Todėl vienam žmogui užtenka nedidelės korekcijos, o kitam trūkumas išlieka net ir pakoregavus mitybą.

    Kraujo tyrimai svarbesni už spėliones

    Susidūrus su nuovargiu, raumenų silpnumu ar dažnesnėmis infekcijomis, dalis žmonių savarankiškai pradeda vartoti dideles vitamino D dozes. Tačiau gydytojai primena, kad papildai nėra nekalti, o perteklinis vartojimas gali sukelti pavojingų padarinių.

    „Vien pagal savijautą nuspręsti, kiek vitamino D reikia, yra rizikinga. Saugiausia pirmiausia atlikti kraujo tyrimą, o dozę parinkti pagal rezultatą ir individualią situaciją“, – sako specialistė.

    Per didelis vitamino D kiekis siejamas su hipervitaminoze ir padidėjusiu kalcio kiekiu kraujyje, o tai gali pakenkti inkstams ir širdies bei kraujagyslių sistemai. Dėl to dažniausiai akcentuojamas principas: pirma patvirtinti trūkumą laboratorijoje, o tik tada, esant poreikiui, vartoti papildus prižiūrint sveikatos priežiūros specialistui.

    Kaip elgtis praktiškai

    Specialistai rekomenduoja vertinti vitaminą D kaip dalį bendros sveikatos strategijos: svarbi subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir kalcio kiekis, fizinis aktyvumas bei laikas gryname ore. Tačiau kai saulės mažai, o trūkumas patvirtintas, papildai gali būti reikšminga priemonė.

    Geriausia išeitis yra individualus planas: kraujo tyrimas, gydytojo ar vaistininko konsultacija, aiškiai sutarta dozė ir pakartotinis įvertinimas po kelių mėnesių. Toks kelias padeda išvengti ir užsitęsusio trūkumo, ir pavojingo pertekliaus.

  • Sunku atsisakyti saldumynų? Specialistė paaiškino, ar cukrus sukelia priklausomybę

    Nuolatinis noras suvalgyti ką nors saldaus daugeliui pažįstamas, tačiau tai ne visada reiškia „tikrą“ priklausomybę. Mitybos specialistai pabrėžia, kad cukrus dažniau siejamas su įpročiais ir emociniu atlygiu, o ne su chemine priklausomybe, kaip nuo nikotino ar alkoholio.

    Pasak specialistų, saldumynai dažnai pasirenkami kaip greitas būdas pagerinti nuotaiką ar nusiraminti po įtemptos dienos. Saldus skonis suaktyvina smegenų atlygio sistemą, todėl žmogus gali pradėti sieti saldumynus su poilsiu, komfortu ar „pertrauka“ darbe.

    Ar cukrus sukelia priklausomybę?

    Dažniausiai kalbama apie psichologinę priklausomybę, kai saldumynai tampa įprastu emocijų reguliavimo įrankiu. Tokiu atveju potraukį sustiprina ne pats cukrus, o situacijos: nuovargis, stresas, neišsimiegojimas ar įprotis „apdovanoti“ save.

    „Tai labiau emocinė priklausomybė: greitas dopamino ir serotonino efektas, kad atsipalaiduotum ar lengviau ištvertum sunkią dieną“, – sakė mitybos specialistė.

    Saldus skonis žmonėms patinka ir dėl evoliucinių priežasčių: natūraliai jis siejamas su energijos šaltiniais. Istoriškai saldūs produktai buvo retesni, pavyzdžiui, laukinis medus, todėl potraukis saldumui ilgą laiką turėjo išgyvenimo logiką, o šiandien saldumynai tapo lengvai pasiekiami kasdien.

    Kas didina potraukį saldumynams?

    Potraukį dažnai stiprina nestabili mitybos rutina, kai praleidžiami valgiai ar trūksta baltymų ir skaidulų. Tokiais atvejais svyruoja gliukozės kiekis kraujyje, greičiau užklumpa alkis, o saldumynai atrodo patogiausias ir greičiausias sprendimas.

    Ne mažiau svarbus ir miego trūkumas: tuomet kūnas dažniau „prašo“ greitos energijos, o žmogus prasčiau kontroliuoja impulsyvius pasirinkimus. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad didelę reikšmę turi stresas ir įtampa, kai saldumynai tampa savotišku ritualu.

    Ar verta rinktis saldiklius?

    Mitybos specialistai saldiklius dažniausiai skirsto į augalinius ir sintetinius. Pavyzdžiui, stevija gaminama iš stevijos lapų ir laikoma natūraliu cukraus pakaitalu, o ji paprastai nedidina gliukozės kiekio kraujyje.

    Dalis saldiklių neturi įprasto cukrui būdingo poveikio gliukozei, todėl jie gali būti aktualūs žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ar stebintiems angliavandenių kiekį. Vis dėlto pabrėžiama, kad „be cukraus“ nereiškia „be ribų“: net ir desertus su saldikliais svarbu valgyti saikingai, išlaikant bendrą mitybos balansą.

    „Žmonės kartais galvoja, kad jei deserte nėra cukraus, jį galima valgyti neribotai. Tai klaida: vis tiek turime prisiminti balansą“, – sakė specialistė.

    Kai kurie stebėjimai rodo, kad daliai žmonių, turinčių atsparumą insulinui, sintetiniai saldikliai gali paskatinti nedidelę insulino reakciją. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad poveikis dažniausiai nėra didelis, o svarbiausia vertinti individualią savijautą ir bendrą mitybos vaizdą.

  • Pinigai į klozetą: kurie vasaros uogų vitaminai iš organizmo dingsta per kelias valandas

    Vasaros uogos dažnai vadinamos vitaminų bomba, tačiau dalis jų naudos gali būti trumpalaikė. Specialistai primena, kad ne visi vitaminai organizme kaupiami, todėl suvalgius daugiau nei reikia perteklius tiesiog pašalinamas.

    Kurie vitaminai kaupiasi, o kurie ne?

    Žmogaus organizmas vitaminus skirsto pagal tai, kaip jie tirpsta ir kaip yra pasisavinami. Riebaluose tirpūs vitaminai paprastai gali būti sukaupiami, o vandenyje tirpūs dažniausiai organizme neužsibūna.

    Riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K gali būti kaupiami kepenyse ir riebaliniame audinyje. Dėl to jų atsargos gali būti naudojamos ilgiau, tačiau per didelis kiekis kai kuriais atvejais didina perdozavimo riziką.

    Vandenyje tirpūs vitaminai, tokie kaip vitaminas C ir dauguma B grupės vitaminų, paprastai nekaupiami. Su maistu gautas perteklius dažniausiai gana greitai pašalinamas per šlapimo sistemą, todėl bandymas prisivalgyti uogų vienu kartu tam, kad vitaminų užtektų žiemai, nėra veiksmingas.

    Kodėl vienkartinis perteklius nepadeda?

    Praktikoje tai reiškia, kad svarbiausia yra reguliarumas, o ne rekordai. Organizmui naudingiau kasdien gauti pakankamą kiekį vitaminų ir kitų medžiagų, nei vieną dieną smarkiai viršyti įprastą normą.

    Vasaros uogos vertingos ne tik dėl vitaminų, bet ir dėl skaidulų bei polifenolių, kurie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos bei medžiagų apykaitos rodikliais. Vis dėlto net ir šios medžiagos geriausiai „veikia“ tada, kai uogos tampa subalansuotos mitybos dalimi, o ne trumpu eksperimentu.

    Sezoniškumas: kodėl žieminė braškė nuvilia

    Dar vienas svarbus akcentas yra sezoniškumas. Natūralaus sezono metu sunokusios uogos paprastai būna aromatingesnės, o jų skonis dažnai atspindi didesnę brandą, kuri susijusi ir su bioaktyvių medžiagų kiekiu.

    Ne sezono metu užaugintos uogos neretai skinamos anksčiau, kad atlaikytų transportavimą ir sandėliavimą. Dėl to jos gali būti mažiau kvapnios, o pirkėjui susidaro įspūdis, kad už ryškią išvaizdą sumokama, bet reali nauda ir skonis ne visuomet pateisina kainą.

    Specialistai pataria vitaminų ir kitų naudingų medžiagų šaltinius rinktis įvairius: uogas derinti su daržovėmis, ankštinėmis kultūromis, pilno grūdo produktais ir pakankamu baltymų kiekiu. Tokia kasdienė rutina dažniau duoda apčiuopiamą rezultatą nei trumpalaikis persivalgymas uogomis.

  • Pinigai į klozetą: šie vitaminai iš vasaros uogų pasišalina per kelias valandas

    Vasarą daug kas tikisi uogomis „prisikaupti“ vitaminų ilgam laikui, tačiau mitybos specialistai primena, kad toks planas dažnai neveikia. Didelė dalis vitaminų organizme neužsilaiko, todėl perteklius tiesiog pasišalina su šlapimu per kelias valandas.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: vitaminai skirstomi į riebaluose tirpius ir vandenyje tirpius. Nuo šio skirtumo priklauso, ar organizmas gali bent kiek jų sukaupti, ar jie bus greitai pašalinami.

    Kurie vitaminai gali kauptis?

    Riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K yra tie, kurių atsargos gali būti kaupiamos kepenyse ir riebaliniame audinyje. Dėl to jie gali išlikti organizme ilgiau, tačiau tai nereiškia, kad jų reikia vartoti be saiko.

    Specialistai pabrėžia, kad būtent šių vitaminų perdozavimas yra realesnė rizika, nes jie šalinami lėčiau. Todėl papildus ar labai koncentruotus produktus verta vartoti atsakingai, o ne remiantis principu „daugiau reiškia geriau“.

    Kodėl uogų vitaminai greitai dingsta?

    Dauguma vitaminų, kuriais garsėja vasaros derlius, yra vandenyje tirpūs, pavyzdžiui, vitaminas C ir B grupės vitaminai. Organizmas jų beveik nekaupia, todėl suvartojus daugiau nei reikia, perteklius greitai pasišalina.

    Dėl šios priežasties bandymas vienu kartu suvalgyti labai daug uogų, tikintis „atsargų“ žiemai, neduoda laukiamo efekto. Naudingiau tokius produktus valgyti reguliariai, o ne epizodiškai dideliais kiekiais.

    Sezoniškumas: kodėl žieminė braškė nuvilia?

    Mitybos praktikoje akcentuojama ir sezoniškumo reikšmė: didžiausia maistinė vertė paprastai būna tada, kai vaisiai ir uogos sunoksta natūraliai. Ne sezono metu užauginti produktai neretai būna mažiau aromatingi ir gali turėti mažesnę dalį kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų.

    „Vitaminų neįmanoma prisikaupti kibirais, ypač jei kalbame apie vandenyje tirpius vitaminus“, – sako mitybos ekspertė.

    Norint realios naudos, svarbiausia yra nuoseklumas: įvairi mityba, pakankamai daržovių, vaisių ir uogų viso sezono metu, o prireikus ir papildų pasirinkimas pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

  • Dietologai įvardijo naudingiausią kavą: dauguma geria visai kitą ir kenkia sau

    Naudingiausiu pasirinkimu sveikatai dažniausiai laikoma paprasta juoda kava be cukraus, sirupų ir riebių priedų. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokia kava suteikia daugiausia naudos iš natūralių kavos junginių, o kalorijų beveik neprideda.

    Kavoje esantis kofeinas veikia kaip stimuliatorius, todėl svarbus saikas ir laikas. Daugeliui suaugusiųjų saugia riba laikoma iki 400 miligramų kofeino per dieną, o nėščiosioms rekomenduojama neviršyti 200 miligramų.

    Kada kava pradeda trukdyti?

    Kofeinas gali bloginti užmigimą ir miego kokybę, ypač jei kava geriama antroje dienos pusėje. Dėl individualių skirtumų vieniems jis iš organizmo pasišalina greičiau, kitiems poveikis gali išlikti ilgiau, todėl dažnai patariama kofeino vengti likus 8–10 valandų iki miego.

    „Mano taisyklė paprasta: kavą geriu iki 15 valandos, o vėliau renkuosi kavą be kofeino arba arbatą“, – sakė mitybos specialistė.

    Su pienu, po valgio ir su papildais

    Kava su pienu kai kuriems žmonėms gali būti lengviau toleruojama, tačiau verta atkreipti dėmesį į laiką. Dažnai rekomenduojama tokį gėrimą rinktis praėjus maždaug 30 minučių po valgio, ypač jei jautresnis skrandis.

    Taip pat svarbu įvertinti sąveiką su mineralais ir papildais. Kava gali mažinti geležies pasisavinimą, o kai kuriais atvejais patariama daryti 2–4 valandų pertrauką tarp kavos ir geležies, kalcio ar magnio papildų.

    Kuri kava laikoma naudingiausia?

    Specialistai dažniausiai išskiria juodą kavą kaip geriausią variantą, kai tikslas yra gauti kofeino ir antioksidantų nepadidinant cukraus bei kalorijų kiekio. Tam tinka espresso, americano, filtruota kava ir alternatyvūs ruošimo būdai, jei nenaudojami saldūs priedai.

    Didžiausią „slaptą“ kalorijų šuolį paprastai sukelia sirupai ir cukrus: net keli šaukšteliai gali ženkliai padidinti gėrimo energinę vertę. Jei norisi švelnesnio skonio, dažniau siūloma mažinti saldiklių kiekį palaipsniui arba rinktis mažesnę porciją, o ne „pagerinti“ gėrimą saldžiais priedais.

    Renkantis kavą verta atkreipti dėmesį ir į kokybę: šviežesnis skrudinimas bei tinkamas paruošimas dažnai leidžia mėgautis sodresniu skoniu be papildomo cukraus. Praktikoje tai reiškia, kad daugeliui naudingiausias pokytis yra paprastas: rečiau rinktis desertinius kavos gėrimus ir dažniau grįžti prie juodos kavos.

  • Nepastebite, kaip žalojate nagus: manikiūro meistrė įvardijo 5 klaidas, kurios kainuoja grožį

    Daugelis nagų problemų prasideda ne nuo ligų ar genetikos, o nuo kasdienių įpročių. Manikiūro meistrė Julie Russell atkreipia dėmesį, kad žmonės dažnai net nepastebi, kaip nuolat kartojami veiksmai silpnina nago plokštelę ir pažeidžia odą aplink.

    Pasak specialistės, nagų kramtymas nėra tik nervingas įprotis. Jį paprastai lydi pažeistos odelės, šerpetojimas ir smulkūs įtrūkimai aplink pirštų galiukus, o tai didina dirginimo ir infekcijų riziką.

    Kodėl nagų kramtymas pavojingas?

    Nuolat kartojama mikrotrauma ilgainiui susilpnina augantį nagą, todėl jis gali tapti nelygus, plonesnis ar labiau lūžinėti. Aplink esanti oda neretai sukietėja, o tai dar labiau apsunkina sveiko nago ataugimą.

    „Kuo dažniau traumuoji odą ir nagą, tuo ilgiau užtrunka atkurti tvarkingą formą ir natūralų tvirtumą“, – sakė Julie Russell.

    Norint atsikratyti įpročio, ji pataria laikyti nagus trumpai nukirptus, kasdien drėkinti odą aplink nagus ir ieškoti alternatyvaus būdo nusiraminti. Kai rankos automatiškai kyla prie burnos, veiksmą verta pakeisti kitu, pavyzdžiui, suspausti kumštį ar laikyti rašiklį.

    Nagų sluoksniavimasis ir danga

    Kita dažna bėda yra nagų sluoksniavimasis, kurį provokuoja per intensyvus dildžiavimas, netinkamas gelinių ar akrilinių dangų nuėmimas ir dažnas kontaktas su vandeniu. Prie to prisideda ir agresyvios buitinės valymo priemonės, kurios sausina nago plokštelę.

    Pažeisto nago atkurti neįmanoma, todėl pagrindinis tikslas yra jį apsaugoti, kol ataugs sveika dalis. Specialistė rekomenduoja naudoti bent jau stiprinamąją bazę net ir tada, kai norisi natūralių nagų be spalvos.

    Odelės ir dildės: dažniausios klaidos

    Vienas didžiausių mitų manikiūre, anot meistrės, yra įsitikinimas, kad odelę būtina visiškai pašalinti. Nuolat kerpant gyvą odą, zona gali parausti, tapti jautri ir labiau pažeidžiama dirginimui.

    Vietoje to siūloma odelę švelniai atstumti ir pašalinti tik negyvą odą. Taip nagai atrodo švariai, bet nepraranda natūralios apsauginės funkcijos.

    Ne mažiau žalingas ir per stiprus šonų dildžiavimas. Nago šonai veikia kaip atrama, o pernelyg juos suploninus nagas tampa mažiau stabilus, atsiranda mikrotraumų ir didėja rizika, kad plokštelė pradės atsiskirti nuo nago guolio.

    Tokiais atvejais gali vystytis onicholizė, kai atsiskyrimas iš pradžių prasideda mažame plote, o vėliau plečiasi. Be to, per giliai nudildžius šonus gali padidėti įaugusio nago tikimybė, kuri dažnai pasireiškia skausmu ir uždegimu.

    Meistrė taip pat ragina nagų nenaudoti kaip įrankio atidarant pakuotes ar krapštant lipdukus, nes tai skatina skilinėjimą. Kasdienėje rutinoje svarbu nepamiršti drėkinimo, o dirbant su chemija ar ilgai kontaktuojant su vandeniu verta saugoti rankas pirštinėmis.

  • Sienna Miller Londone pasirodė su kailiu per karštį: gerbėjai susiskaldė dėl įvaizdžio

    Sienna Miller Londone pasirodė su kailiu per karštį: gerbėjai susiskaldė dėl įvaizdžio

    Sienna Miller – Niujorke gimusi, tačiau Londone užaugusi aktorė, kurios vardas jau daugelį metų minimas ne tik kino, bet ir mados kontekste. Ji mokėsi šokio, dainavimo ir vaidybos, o vėliau tobulinosi Lee Strasbergo institute Niujorke.

    Platesnė šlovė ją pasiekė po 2004 metais pasirodžiusio filmo „Alfie“ perdirbinio, kuriame ji nusifilmavo kartu su Jude’u Law. Jų santykiai ilgai traukė žiniasklaidos dėmesį, tačiau 2011 metais pora galutinai pasuko skirtingais keliais.

    Per karjerą Miller pasirodė įvairiuose projektuose – nuo romantinių komedijų iki dramų, o pastaraisiais metais žiūrovai ją iš naujo atrado dėl vaidmens seriale „Anatomija skandalo“. Mados pasaulyje ji dažnai įvardijama kaip viena įtakingiausių savo kartos stiliaus ikonų, siejama su moderniu bohemišku įvaizdžiu.

    Ne mažiau aptariamas ir aktorės asmeninis gyvenimas. Ji augina tris vaikus: 2012 metais gimė dukra Marlow iš santykių su Tomu Sturridge’u, o vėliau, santykiuose su Oli Greenu, šeimą papildė dar du vaikai, apie kuriuos aktorė viešai kalba itin atsargiai.

    Neseniai Londone vykusioje Serpentine Summer Party labdaros šventėje Miller vėl atsidūrė dėmesio centre, tačiau šįkart reakcijos buvo prieštaringos. Ji pasirinko šilkinę suknelę ir ryškų geltoną paltą su kailio detalėmis, įvaizdį papildė auksinės basutės ir tos pačios spalvos rankinė.

    Dalis gerbėjų gyrė drąsų sprendimą ir stiliaus pojūtį, tačiau kiti stebėjosi pasirinkimu dėl oro sąlygų: tuo metu Londone fiksuota apie 34 laipsnius karščio. Kritikai socialiniuose tinkluose komentavo, kad toks derinys atrodo nepraktiškas, o pati aktorė esą pernelyg aukojasi dėl mados.

    Stilistai pastebi, kad pastaraisiais sezonais madoje vis dažniau susiduria dvi kryptys: sąmoningas praktiškumas ir teatrališkas, taisyklėms nepaklūstantis įvaizdis. Miller pasirinkimas kaip tik atspindi antrąją tendenciją, kai drabužis tampa pareiškimu, net jei jis kelia klausimų dėl patogumo.