CP v2

Blog

  • Stilistė atskleidė, kokie maudymosi kostiumėliai dailina figūrą: šie kirpimai daro stebuklus

    Stilistė atskleidė, kokie maudymosi kostiumėliai dailina figūrą: šie kirpimai daro stebuklus

    Vasarą, kai renkamės lengvesnius ir daugiau kūno atidengiančius drabužius, spaudimas atitikti mados standartus dažnai tik sustiprėja. Stilistai primena, kad tendencijos nėra universalios: tai, kas puikiai atrodo ant vieno kūno tipo, kitam gali visai netikti ir mažinti pasitikėjimą savimi.

    Vienas sudėtingiausių pirkinių daugeliui moterų išlieka maudymosi kostiumėlis. Nors jis atidengia didesnę kūno dalį, tinkamai parinktas modelis nebūtinai išryškina tai, ką norisi paslėpti: kirpimas, detalės ir audinio struktūra gali vizualiai subalansuoti proporcijas ir pabrėžti privalumus.

    Ilgametę patirtį turinti stilistė Ewelina Rydzyńska sako, kad svarbiausia ne slėpti kūną, o kurti harmoningą siluetą. Jos teigimu, vieno idealaus kūno standarto nėra, tačiau yra fasonai, kurie padeda jaustis tvirčiau ir atrodyti proporcingiau.

    „Gerai parinktas maudymosi kostiumėlis neturi slėpti mūsų kūno, jis turi išryškinti privalumus ir kurti harmoningas proporcijas“, – sakė Ewelina Rydzyńska.

    Jei labiausiai dėmesį traukia pilvuko zona, stilistė pataria rinktis aukšto liemens kelnaites, kurios švelniai modeliuoja liemenį ir suteikia daugiau atramos pojūčio. Taip pat praverčia vientisi kostiumėliai su raukiniais, klostėmis ar asimetriškomis siūlėmis, nes tokios detalės nukreipia žvilgsnį ir vizualiai „sulaužo“ liniją.

    Platesniems klubams dažnai tinka paprastesnė, lygi apatinė dalis ir ryškesnė viršutinė. Dėmesį į viršų kelia įdomesnė iškirptė, raišteliai, raukiniai ar sodresnė spalva, todėl kūno proporcijos atrodo labiau subalansuotos net ir be radikalių sprendimų.

    Moterims, kurių pečiai vizualiai platesni už klubus, rekomenduojamas priešingas principas: santūresnė viršutinė dalis ir įdomesnė apatinė. Raštuotos kelnaitės, šonų raišteliai ar dekoratyvios detalės apatinėje dalyje gali suteikti klubams apimties įspūdį ir „sulyginti“ siluetą.

    Pasak stilistės, stačiakampio tipo figūrai, kai liemuo mažiau išreikštas, padeda iškirpimai, rišimai ir klostės, vizualiai kuriantys liemens liniją. O smėlio laikrodžio tipo figūrai dažniausiai geriausiai tinka klasikiniai, tiksliai dydį atitinkantys fasonai, nes jų užduotis yra ne „perkurti“, o išlaikyti natūralias proporcijas.

    Kalbėdama apie praktiškus sprendimus, stilistė kaip vasaros garderobo „gelbėtoją“ išskiria pareo. Užrištas ties juosmeniu jis subtiliai pridengia klubus ir šlaunis, o pritaikytas kaip suknelė tinka ir trumpam pasivaikščiojimui ar pietums pajūrio kavinėje.

    Ekspertė pabrėžia, kad renkantis maudymosi kostiumėlį verta pradėti ne nuo kompleksų, o nuo komforto ir tinkamo dydžio. Per mažas modelis gali spausti ir pabrėžti linijas, o per didelis nesuteiks atramos, todėl net ir dailus dizainas neatrodys taip, kaip norėtųsi.

    „Svarbiausia rinktis kostiumėlį pagal komfortą, nes kai gerai jaučiamės tuo, ką dėvime, atrodome geriausiai, nepriklausomai nuo dydžio“, – sakė Ewelina Rydzyńska.

  • Maffashion parodė fuksijos suknelę Ispanijoje: spalva, kuri šią vasarą užkariaus spintas

    Maffashion parodė fuksijos suknelę Ispanijoje: spalva, kuri šią vasarą užkariaus spintas

    Lenkų influencerė ir stilistė Julia Kuczyńska, geriau žinoma kaip Maffashion, socialiniuose tinkluose dar kartą parodė, kad nebijo ryškių pokyčių ir drąsių sprendimų. Neseniai ji ryžosi kirpti plaukus solidarizuodamasi su sergančiais vaikais ir taip prisidėjo prie labdaros iniciatyvos, sulaukusios didelio palaikymo.

    Naujas įvaizdis akimirksniu buvo pastebėtas sekėjų ir mados pasaulio atstovų: daug kas pabrėžė, kad trumpesni plaukai jai suteikė daugiau charakterio ir išryškino veido bruožus. Tokie pokyčiai mados industrijoje dažnai tampa ne tik stiliaus, bet ir vertybinės žinutės tąsa, kai išvaizda naudojama atkreipti dėmesį į svarbias temas.

    Iš atostogų Ispanijoje Maffashion pasidalijo kadrais, kuriuose vilki fuksijos spalvos ilgo silueto suknelę. Ryškus atspalvis, gilesnė iškirptė ir lengvos klostės kuria vasarišką, tačiau elegantišką įspūdį, o derinys pabrėžia figūrą neapsunkindamas bendro vaizdo.

    Įvaizdį papildo papuošalų tipo detalės, kurios sukuria kontrastą su sodria rožine spalva: subtilūs auksinių atspalvių akcentai ir šviesūs akmenys suteikia prabangos pojūtį. Tokia kryptis atitinka pastarųjų sezonų tendenciją vasarą derinti minimalistinį siluetą su viena ryškia detale, kuri tampa viso įvaizdžio centru.

    Fuksija mados cikluose reguliariai sugrįžta kaip energijos ir optimizmo spalva, ypač šiltuoju sezonu, kai garderobe daugėja lengvų audinių ir atviresnių kirpimų. Stilistai pabrėžia, kad šis atspalvis nėra skirtas tik vienam odos ar plaukų tipui: svarbiausia rasti tinkamą toną ir balansą su ramesnėmis spalvomis.

    Norint fuksiją pritaikyti kasdien, dažnai pakanka vieno ryškaus akcento: suknelės, švarko, sijono ar net rankinės. Jei norisi saugesnio varianto, fuksija lengvai dera su balta, pilka, smėlio, džinsine mėlyna ar juoda, o vakarui gali būti derinama su metaliniais atspalviais, kurie sustiprina šventišką nuotaiką.

  • Kolagenas nyksta po 25-erių: 5 kasdienių įpročių, kurie grąžina odos stangrumą

    Kolagenas nyksta po 25-erių: 5 kasdienių įpročių, kurie grąžina odos stangrumą

    Kolagenas yra vienas svarbiausių organizmo struktūrinių baltymų, lemiantis odos stangrumą ir elastingumą, taip pat prisidedantis prie sąnarių, kaulų, sausgyslių ir kraujagyslių būklės. Su amžiumi natūrali kolageno sintezė lėtėja, todėl pirmieji pokyčiai dažniausiai pastebimi veide: atsiranda smulkesnių raukšlelių, oda tampa sausesnė, labiau suglebusi.

    Dermatologai pabrėžia, kad vien kremų ar papildų neužtenka, jei kasdieniai įpročiai nuolat ardo kolageno skaidulas. Didžiausią įtaką daro saulės spinduliai, rūkymas, lėtinis stresas, miego trūkumas ir mityba, kurioje gausu pridėtinio cukraus.

    Vienas svarbiausių žingsnių yra sumažinti cukraus perteklių. Kai mityboje daug saldumynų ir saldintų gėrimų, organizme aktyvėja glikacijos procesai, kurie gali „kietinti“ kolageno skaidulas ir silpninti jų funkciją, todėl oda praranda elastingumą.

    Kitas kasdienis įprotis, turintis didžiausią įrodymų bazę, yra apsauga nuo ultravioletinių spindulių. UVA spinduliai veikia ištisus metus ir prasiskverbia net pro langų stiklą, o ilgainiui skatina vadinamąjį fotosenėjimą, kai kolageno tinklas odoje ardomas greičiau.

    Praktikoje tai reiškia paprastą taisyklę: kasdien naudoti plataus spektro apsaugą nuo saulės, ypač veidui ir kaklui, net ir debesuotomis dienomis. Daugelis specialistų kasdienai rekomenduoja ne mažesnį nei SPF 30, o ilgiau būnant lauke – dar didesnę apsaugą, atnaujinant ją pagal poreikį.

    Kolageno gamyba neprasidės, jei organizmui trūks „statybinių“ medžiagų, todėl mityboje svarbus pakankamas baltymų kiekis. Kolagenas sudarytas iš aminorūgščių, ypač glicino ir prolino, todėl verta pasirūpinti kokybiškais baltymų šaltiniais, tokiais kaip žuvis, paukštiena, kiaušiniai ar ankštinės kultūros.

    Ne mažiau svarbūs ir mikroelementai, dalyvaujantys audinių atsinaujinimo procesuose. Kasdienėje mityboje praverčia cinko ir vario šaltiniai, pavyzdžiui, riešutai, sėklos ar pilno grūdo produktai, nes šie elementai siejami su normalia odos būkle.

    Vitamino C vaidmuo kolageno sintezėje yra kritinis, nes jis būtinas kolageno formavimosi procesams. Todėl kasdien įtraukus produktų, kuriuose gausu vitamino C, pavyzdžiui, paprikų, citrusinių vaisių, kivių ar petražolių, galima sustiprinti mitybos pagrindą, kuris padeda odai atsinaujinti.

    Odos išvaizdą stipriai veikia ir miegas. Gilaus miego metu organizmas pereina į atstatymo režimą, o ilgalaikis miego trūkumas palaiko aukštesnį streso hormonų lygį, kuris gali spartinti baltymų irimą bei didinti uždegiminius procesus.

    Specialistai dažniausiai akcentuoja ir streso valdymą: nuolatinė įtampa skatina elgseną, kuri kenkia odai, pavyzdžiui, prastesnę mitybą, daugiau saldumynų, mažiau judėjimo ir trumpesnį miegą. Net paprasti vakaro ritualai, tokie kaip ramus pasivaikščiojimas ar kvėpavimo pratimai, padeda stabilizuoti dienos ritmą.

    Galiausiai, rūkymas laikomas vienu agresyviausių odos senėjimą greitinančių veiksnių, nes blogina audinių aprūpinimą deguonimi ir siejamas su spartesniu kolageno ir elastino irimu. Atsisakius rūkymo, oda dažnai greičiau atgauna gyvybingesnę spalvą, o ilgalaikėje perspektyvoje mažėja ir ankstyvo suglebimo rizika.

    Nors kolageno nykimas yra natūrali senėjimo dalis, kasdieniai sprendimai gali pastebimai sulėtinti šį procesą. Jei odos pokyčiai ryškūs, vargina sąnarių skausmai ar atsiranda kitų sveikatos simptomų, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dermatologu, kad priežastys būtų įvertintos kompleksiškai.

  • Liepa žada kaitrą: šie 7 žingsniai išgelbės jūsų sodą, balkoną ir kambarines gėles

    Liepa daugeliui reiškia atostogas, tačiau augalams tai vienas sunkiausių mėnesių: karštis, sausringi periodai ir intensyvi saulė greitai išbalansuoja drėgmės režimą. Kad sodas, balkonas ir kambariniai augalai išliktų vešlūs, svarbiausia ne dažnis, o teisinga priežiūros taktika ir laikas.

    Didžiausia klaida per karščius yra laistymas dieną, kai vanduo greitai išgaruoja, o ant lapų likę lašeliai gali sukelti nudegimus. Patikimiausias pasirinkimas yra laistyti anksti ryte arba vėlai vakare, vandenį pilant tiesiai prie šaknų ir stebint, kad dirva sudrėktų gilesniuose sluoksniuose.

    Ne mažiau svarbu pasirūpinti dirvos apsauga nuo išdžiūvimo. Purenti paviršių verta bent kartą per savaitę, nes tai padeda vandeniui geriau susigerti ir sumažina susidariusią kietą plutą. Vazonuose ir loveliuose ypač pasiteisina mulčas, nes jis lėtina drėgmės garavimą.

    Gėlynas ir dekoratyviniai augalai

    Liepos mėnesį daug energijos iš augalų atima peržydėjimas, todėl nužydėjusius žiedynus verta reguliariai pašalinti. Taip augalai mažiau eikvoja jėgų sėkloms, ilgiau žydi ir atrodo tvarkingiau, ypač terasose ir gėlynuose.

    Rožėms šiuo metu svarbi pusiausvyra: stebėkite, ar prie pagrindo neauga laukiniai ūgliai, ir juos pašalinkite kuo anksčiau. Taip pat verta sekti kenkėjus ir ligų požymius, o tręšiant nepersistengti, nes per vėlai patręšti ūgliai iki rudens gali nespėti sumedėti.

    Jei gėlyne atsirado tuščių vietų po svogūninėmis gėlėmis, jas galima užpildyti vasarinėmis vienmetėmis. Gyvatvores iš lapuočių dažnai patogiausia formuoti būtent dabar, tačiau prieš kerpant būtina įsitikinti, kad krūmuose nėra perinčių paukščių.

    Daržas, uogynas ir vaismedžiai

    Daržovėms per karščius ypač svarbi ne paviršinė, o gilesnė drėgmė, todėl retesnis, bet gausesnis laistymas dažnai būna efektyvesnis nei kasdienis trumpas palaistymas. Tai ypač aktualu agurkams ir kitiems greitai augantiems, daug vandens vartojantiems augalams, kuriems sausra greitai sustabdo augimą.

    Derliaus nuėmimo laikas taip pat turi įtakos augalų produktyvumui. Pavyzdžiui, per ilgai palikti peraugę agurkai gali stabdyti naujų vaisių mezgimą, o žirnių ankštys greitai praranda sultingumą, kai sėklos jau pasiekia galutinį dydį.

    Po ankstyvų uogų ar vaisių nuėmimo verta planuoti priežiūrą toliau: braškynuose naudinga pašalinti senus lapus ir nereikalingas ūsas, o medžiams po derliaus dažnai tinka formuojamasis genėjimas. Svogūnus, kai jie subręsta, pravartu iškelti ir palikti pradžiūti gerai paskleistus, kad nepradėtų kaisti ir pūti.

    Balkonas ir kambariniai augalai per karščius

    Vazonuose augalai išdžiūsta greičiausiai, todėl juos reikia tikrinti dažniau, ypač jei jie stovi saulėkaitoje. Jei substratas džiūsta per sparčiai, praktiškas sprendimas yra perkelti vazonus į pusiau pavėsį, kur temperatūra stabilesnė, o vandens nuostoliai mažesni.

    Kambariuose problemą dažnai sukelia perkaistančios stiklo plokštumos, todėl augalus prie pietinių langų verta trumpam pristengti lengva užuolaida arba atitraukti nuo tiesioginių spindulių. Kad augalai neaugtų kreivai į vieną pusę, vazonus galima reguliariai pasukti nedideliu kampu, nekeičiant krypties staigiai.

    Dar viena dažna vasaros bėda yra stovintis vanduo ir prastas nutekėjimas, dėl kurio šaknys ima pūti. Visada įsitikinkite, kad vazonai turi laisvas drenažo angas, o drėgmės perteklius gali pasišalinti, net jei laistoma gausiau ryte ar vakare.

    Jei namuose ar sode laikote atvirus vandens indus, vasarą juose greitai dauginasi uodai, todėl juos verta sandariai uždengti. Vandens telkiniuose ar talpose karščių metu dažnai saugiau vandenį papildyti tik tiek, kiek būtina, nekeičiant jo visiškai, kad nebūtų sutrikdyta susiformavusi pusiausvyra.

  • Šis kiprietiškas sūris stebina nauda: kodėl halloumi verta įtraukti į meniu vyresniems?

    Halloumi – tradicinis Kipre gaminamas sūris, daugelį metų išliekantis svarbia vietos virtuvės dalimi ir aktyviai eksportuojamas į kitas šalis. 2021 metais halloumi įrašytas į Europos Sąjungos saugomos kilmės vietos nuorodos registrą, todėl originalus produktas turi atitikti aiškius gamybos ir kilmės reikalavimus.

    Ieškant tikrojo halloumi, svarbu atkreipti dėmesį į ženklinimą: pakuotėje turi būti nurodyta saugoma kilmės vietos nuoroda PDO ir kilmė iš Kipro. Sudėtis taip pat išduoda autentiškumą, nes tradiciškai naudojamas avių pienas arba jo mišinys su ožkų ir karvių pienu, o vien karvių pieno dominavimas dažnai būdingas imitacijoms.

    Halloumi išsiskiria ir elgsena kaitinant: kepamas keptuvėje ar ant grotelių jis paprastai išlaiko formą ir netirpsta taip, kaip daugelis kitų sūrių. Būtent dėl šios savybės jis dažnai pasirenkamas grilinimui, salotoms ar kaip baltymingas priedas vietoje mėsos.

    Mitybos požiūriu halloumi yra koncentruotas baltymų šaltinis, tačiau kartu tai ir kaloringas, riebesnis produktas. Jame randama kalcio, fosforo, magnio ir kitų mineralų, taip pat vitaminų, tarp jų A ir B grupės, tačiau jo sudėtyje dažnai būna nemažai druskos, todėl porcijas verta planuoti saikingai.

    Vyresniame amžiuje aktualus kaulų tankio mažėjimas, todėl kalcio ir baltymų pakankamumas mityboje tampa ypač svarbus. Halloumi gali būti vienas iš pasirinkimų, tačiau geriausią rezultatą duoda visuma: pakankamas vitamino D kiekis, fizinis aktyvumas ir subalansuotas racionas, o esant padidėjusiam kraujospūdžiui verta rinktis mažiau sūrius produktus.

    Teiginiai apie reikšmingą poveikį regėjimui ar smegenų veiklai dažnai siejami su vitaminų ir mineralų kiekiu, tačiau tai nėra greitas sprendimas vienu produktu. Specialistai pabrėžia, kad regėjimo ir pažintinių funkcijų apsaugai svarbiausia ilgalaikė mitybos kokybė, širdies ir kraujagyslių rizikos kontrolė bei pakankamas miegas.

    Praktiškai halloumi lengviausia įtraukti kaip nedidelę porciją kelis kartus per savaitę: trumpai apkepus ant sausos keptuvės, derinant su daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir pilno grūdo produktais. Taip galima išlaikyti sotumą ir gauti baltymų, kartu neperlenkiant lazdos su druska ir sočiaisiais riebalais.

  • Pomidorai gali saugoti širdį: su kuo juos valgyti, kad likopeno pasisavintumėte daugiau

    Pomidorai – vienas dažniausiai valgomų produktų, tačiau jų nauda širdžiai priklauso ne tik nuo kiekio, bet ir nuo paruošimo. Juose esantis likopenas yra stiprus antioksidantas, siejamas su mažesne oksidacinio streso ir uždegiminių procesų rizika, kurie svarbūs aterosklerozės vystymuisi.

    Likopenas pomidorams suteikia raudoną spalvą, todėl jo daugiausia būna prinokusiuose raudonuose pomidoruose, o geltonuose ar žalsvuose jo gerokai mažiau. Pomidorai taip pat yra kalio šaltinis, o šis mineralas svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei ir širdies ritmui.

    Norint iš pomidorų gauti daugiau likopeno, svarbu jų struktūra. Smulkiai supjaustyti, sutrinti ar pertrinti pomidorai dažniausiai leidžia organizmui lengviau pasisavinti šį junginį, todėl tyrės, padažai ir sultys gali būti pranašesni už stambiai pjaustytus gabalėlius.

    Dar vienas veiksnys – šiluminis apdorojimas. Kaitinimas padeda likopenui tapti labiau biologiškai prieinamam, todėl lengvai troškinti pomidorai, pomidorų sriubos ar naminis padažas gali būti ypač tinkamas pasirinkimas. Tiesa, vitaminas C yra jautrus karščiui, tad jei pomidorus renkatės būtent dėl šio vitamino, naudingiau juos valgyti žalius.

    Likopenas tirpsta riebaluose, todėl praktinis triukas paprastas: pomidorų patiekalą verta derinti su riebalų šaltiniu. Į padažą ar troškinį įpilta šaukštas alyvuogių ar kito augalinio aliejaus gali padėti geriau pasisavinti likopeną, o kartu papildo racioną širdžiai palankiais nesočiaisiais riebalais.

    Pomidorams taip pat tinka produktai, kurie papildo antioksidantų spektrą. Riešutai, sėklos ar jų aliejai suteikia vitamino E, kuris mityboje veikia kaip antioksidantas ir gali prisidėti prie bendros apsaugos nuo oksidacijos procesų.

    Kasdieniuose patiekaluose verta rinktis ir klasikinius derinius, kuriuos lengva pritaikyti lietuviškoje virtuvėje. Pomidorų padažas su česnaku ir svogūnais, daržovių troškinys su pomidorais ar pomidorai su riebesne žuvimi gali būti ne tik skanu, bet ir palanku širdies bei kraujagyslių sistemai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas neišsprendžia visų problemų. Didžiausią poveikį širdies sveikatai paprastai duoda bendras mitybos modelis, pakankamas skaidulų kiekis, mažiau druskos, daugiau daržovių, ankštinių ir žuvies, taip pat reguliarus fizinis aktyvumas.

  • 4 kartus daugiau vitamino C nei apelsine: šis vaisius iš „Biedronka“ stebina nauda

    Gvajava – egzotiškas, intensyviai kvepiantis vaisius, vis dažniau pasirodantis ir Europos parduotuvių lentynose. Jis vertinamas dėl didelės vitamino C koncentracijos, skaidulų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, siejamų su imuniteto ir odos būklės palaikymu.

    USDA duomenimis, 100 gramų gvajavos gali būti apie 228 miligramai vitamino C, kai apelsine tokio paties kiekio paprastai būna apie 50 miligramų. Dėl to gvajava dažnai minima kaip vienas vitamino C gausiausių vaisių, nors tikslūs kiekiai gali skirtis priklausomai nuo veislės ir sunokimo.

    Vitaminas C svarbus kolageno sintezei, todėl mityboje jo pakankamumas siejamas su normalia odos, kraujagyslių ir dantenų funkcija. Jis taip pat prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Ne mažiau svarbus ir skaidulų kiekis, dėl kurio gvajava gali būti sotesnis užkandis. Skaidulos prisideda prie normalios žarnyno veiklos, o subalansuotoje mityboje padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje.

    Šis vaisius taip pat aprūpina kaliu, kuris svarbus normaliai širdies ir nervų sistemos veiklai. Gvajavoje randama ir kitų antioksidantų, tokių kaip likopenas, beta karotenas, polifenoliai bei flavonoidai, tačiau jų kiekiai skiriasi pagal veislę ir laikymo sąlygas.

    Virtuvėje gvajava universali: ją galima valgyti žalią, supjaustyti gabalėliais ir dėti į jogurtą, košę, vaisių salotas ar glotnučius. Kai kuriose virtuvėse ji naudojama ir pikantiškuose patiekaluose, pavyzdžiui, kaip priedas prie padažų, nes saldžiarūgštis skonis padeda subalansuoti riebesnius produktus.

    Renkantis gvajavą verta atkreipti dėmesį į aromatą ir sunokimą: prinokęs vaisius paprastai kvepia saldžiai ir egzotiškai, o minkštimas būna švelnesnis. Kaip ir su kitais vaisiais, svarbiausia yra bendras mitybos kontekstas: gvajava gali praturtinti racioną, tačiau nepakeičia įvairios mitybos ir sveiko gyvenimo būdo.

  • Testamentas dar ne viskas: kas gali reikalauti privalomosios dalies ir kokios sumos gresia?

    Testamentas dar ne viskas: kas gali reikalauti privalomosios dalies ir kokios sumos gresia?

    Testamentas leidžia žmogui aiškiai nurodyti, kam po mirties atiteks būstas, santaupos ar kitas turtas. Tačiau net ir aiškiai surašyta paskutinė valia ne visada užkerta kelią artimųjų pretenzijoms, nes įstatymai numato privalomąją palikimo dalį tam tikriems šeimos nariams.

    Privalomoji dalis nėra testamentą panaikinantis mechanizmas: asmuo, kuris paskirtas paveldėtoju, paprastai išlieka paveldėtoju. Vis dėlto jis gali būti įpareigotas išmokėti piniginę kompensaciją tiems artimiesiems, kurie pagal įstatymą turėtų teisę paveldėti, jei testamento nebūtų.

    Teisę į privalomąją dalį paprastai turi palikėjo vaikai ir kiti palikuonys, sutuoktinis, o tam tikrais atvejais ir tėvai. Esminė sąlyga ta pati: žmogus turi priklausyti įstatyminių įpėdinių ratui, kuris būtų paveldėjęs nesant testamento.

    Tuo pačiu tai nereiškia, kad bet kuris giminaitis gali reikalauti kompensacijos. Broliai, seserys, sugyventiniai, jei santuoka nebuvo įregistruota, ar buvę sutuoktiniai tokios teisės paprastai neturi, nes jie nebūtų pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą.

    Kaip apskaičiuojama privalomoji dalis?

    Privalomosios dalies dydis siejamas su tuo, kokia palikimo dalis žmogui būtų atitekusi paveldint pagal įstatymą. Praktikoje tai reiškia, kad pirmiausia nustatoma, kas ir kokiomis dalimis paveldėtų be testamento, o tada nuo šios „įstatyminės“ dalies skaičiuojama privalomoji dalis.

    Daugeliu atvejų privalomoji dalis sudaro pusę to, kas priklausytų pagal įstatymą. Kai įpėdinis yra nepilnametis arba dėl sveikatos būklės pripažįstamas nedarbingu, privalomoji dalis gali būti didesnė ir siekti du trečdalius įstatyminės dalies.

    Pavyzdžiui, jei palikėjas palieka sutuoktinį ir du pilnamečius vaikus, bet testamentu visą turtą paskiria trečiajam asmeniui, artimieji gali turėti teisę į piniginę kompensaciją. Jei turto vertė būtų apie 140 000 eurų, kiekvienam iš trijų įpėdinių pagal įstatymą tektų po maždaug 46 667 eurus, o privalomoji dalis galėtų siekti apie 23 333 eurus kiekvienam.

    Kodėl ginčai dažniausi dėl būsto?

    Daugiausia konfliktų kyla tada, kai didžiąją palikimo dalį sudaro nekilnojamasis turtas, pavyzdžiui, butas ar namas. Paskirtas paveldėtojas gali paveldėti būstą, bet neturėti pakankamai lėšų išmokėti privalomąsias dalis kitiems artimiesiems.

    Tokiose situacijose reali išeitis dažnai būna derybos dėl taikaus susitarimo, mokėjimas dalimis, paskola arba būsto pardavimas. Teismas, spręsdamas ginčą, paprastai vertina abiejų pusių interesus ir gali leisti atidėti mokėjimą ar jį išdėstyti per ilgesnį laiką.

    Ką dar svarbu žinoti apie palikimo vertę?

    Dažna klaida manyti, kad privalomoji dalis skaičiuojama tik nuo to turto, kuris liko palikėjo mirties dieną. Vertinant palikimo masę, prie jos tam tikrais atvejais gali būti pridedamos ir anksčiau dovanotos vertės, ypač jei dovanos buvo reikšmingos ir galėjo paveikti artimųjų teises.

    Taip pat svarbu suprasti, kad vien artimojo nepaminėjimas testamente paprastai nėra prilyginamas jo teisės atėmimui. Jei palikėjas siekia teisėtai apriboti privalomąją dalį, tam reikalingi įstatyme numatyti pagrindai ir aiškus jų nurodymas testamente.

    Reikšmę turi ir terminai: reikalavimai dėl privalomosios dalies nėra neriboti laike, todėl delsti gali būti rizikinga. Dėl konkrečių situacijų įtakos turi ir palikimo priėmimo veiksmai, turto vertinimas, skolos bei anksčiau sudaryti sandoriai, todėl dažnai prireikia notaro ar teisininko konsultacijos.

  • Pamirškite cukrų: žiupsnelis šio produkto gali akimirksniu „sutaisyti“ rūgščią pomidorinę

    Pamirškite cukrų: žiupsnelis šio produkto gali akimirksniu „sutaisyti“ rūgščią pomidorinę

    Pomidorų sriuba, padažai ar troškiniai kartais nuvilia vienu dalyku – nemalonia rūgštele. Ji gali atsirasti nepriklausomai nuo to, ar naudojate šviežius pomidorus, konservuotus, trintus, pasatą ar koncentratą.

    Dažnas įpratęs problemą spręsti cukrumi: jis prislopina rūgštumą, bet kartu įneša saldumo, kuris ne visada dera. Be to, perdozavus patiekalas gali tapti nebe pomidoriškas, o tiesiog saldokas.

    Kas iš tikrųjų mažina rūgštumą?

    Kulinarijoje rūgštus skonis dažniausiai siejamas su organinėmis rūgštimis, kurių pomidoruose netrūksta. Kai norisi sumažinti rūgštumą nepaverčiant patiekalo saldžiu, dažnai pasirenkamas kitas kelias – rūgšties neutralizavimas.

    Vienas paprasčiausių sprendimų yra maistinė soda. Ji reaguoja su rūgštimis, todėl rūgštumo pojūtis sumažėja, o skonis tampa švelnesnis ir labiau subalansuotas.

    Kaip naudoti, kad nepersistengtumėte?

    Sodą verta dėti labai mažais kiekiais, geriausia po žiupsnelį, ir kaskart paragauti. Taip lengviau sustoti laiku ir neperžengti ribos, kai skonis tampa blankus.

    Dar viena priežastis neskubėti – vykstant reakcijai gali susidaryti putų, o patiekalas gali staigiau sukilti ir imti bėgti per puodo kraštus. Todėl sodą geriau berti iš lėto, nuolat maišant.

    Kada verta rinktis kitus būdus?

    Jei rūgštumas nedidelis, kartais pakanka ilgiau patroškinti ar pavirti, kad skonis natūraliai suapvalėtų. Taip pat padeda riebalai, pavyzdžiui, šlakelis grietinėlės ar gabalėlis sviesto, nes jie sušvelnina bendrą skonio pojūtį.

    Vis dėlto, kai rūgštumas akivaizdžiai per stiprus, maistinė soda dažnai suveikia greičiausiai. Svarbiausia taisyklė paprasta: dėkite minimaliai ir sustokite tada, kai skonis tampa malonus.

  • Be gliuteno ir lengvai virškinama: tapioka užkariauja parduotuves – ką iš jos pasigaminti?

    Be gliuteno ir lengvai virškinama: tapioka užkariauja parduotuves – ką iš jos pasigaminti?

    Tapioka dar visai neseniai daugeliui siejosi su burbuline arbata ir egzotiškais desertais, tačiau dabar vis dažniau atsiranda ir kasdieniuose pirkinių krepšeliuose. Šis produktas ypač domina žmones, kurie vengia gliuteno arba ieško lengvai virškinamų, neutralaus skonio ingredientų.

    Tapioka yra krakmolas, išgaunamas iš manioko šakniagumbio, kuris plačiai auginamas Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Daugelyje regionų maniokas kasdienėje mityboje atlieka panašų vaidmenį kaip bulvės Europoje, nes yra svarbus angliavandenių šaltinis.

    Lietuvoje paties manioko šakniagumbio rasti sudėtinga, bet manioko produktų pasirinkimas auga. Dažniausiai parduotuvėse sutinkama tapioka būna miltų, dribsnių arba vadinamųjų perliukų pavidalu, kurie ir naudojami burbulinėje arbatoje.

    Kas svarbu dėl sudėties?

    Viena pagrindinių priežasčių, kodėl tapioka populiarėja, yra tai, kad ji natūraliai neturi gliuteno. Dėl to ji tinka sergantiesiems celiakija ar turintiems gliuteno netoleravimą, taip pat tiems, kurie tiesiog siekia mažinti gliuteno kiekį mityboje.

    Dar vienas dažnai minimas privalumas – lengvas virškinamumas, nes tapioka beveik neturi skaidulų ir pasižymi švelnia tekstūra. Dėl to ji neretai pasirenkama, kai norisi tausojančio maisto, pavyzdžiui, po ligos ar esant jautresnei virškinimo sistemai.

    Vis dėlto tapioka nėra maistinių medžiagų „superžvaigždė“ – joje vyrauja angliavandeniai, o baltymų, skaidulų bei kai kurių vitaminų ir mineralų kiekiai paprastai nėra dideli. Dėl šios priežasties mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad svarbu ją derinti su maistingais produktais, pavyzdžiui, pieno produktais, ankštiniais, riešutais ar vaisiais.

    Kaip ją naudoti virtuvėje?

    Tapiokos miltai ar krakmolas dažnai pasitelkiami kaip natūralus tirštiklis sriuboms, padažams ir kremams. Neutralus skonis leidžia juos naudoti tiek saldiems, tiek sūriems patiekalams, o tinkamai paruošta masė suteikia švelnią, vientisą konsistenciją.

    Populiarūs ir tapiokos perliukai: išvirti jie tampa minkšti ir šiek tiek elastingi, todėl tinka desertams. Iš jų gaminami pudingai, vaisiniai desertai, lengvi kremai, o klasikinis pasirinkimas išlieka burbulinė arbata, kur perliukai derinami su arbata, pienu ar vaisių priedais.

    Pastaraisiais metais tapioka vis dažniau pristatoma kaip universalus ingredientas, leidžiantis atkartoti kai kurių patiekalų tekstūrą be kvietinių miltų. Dėl to ji tampa patogi alternatyva namuose gaminant be gliuteno pritaikytus kepinius ar desertus.