CP v2

Blog

  • Rudeniniai lapai – ne atliekos: 3 būdai panaudoti sode ir kaip saugiai tvarkyti ąžuolo bei riešuto lapus

    Rudeniniai lapai – ne atliekos: 3 būdai panaudoti sode ir kaip saugiai tvarkyti ąžuolo bei riešuto lapus

    Rudenį nukritę lapai daugeliui atrodo tik dar vienas „bioatliekų“ kalnas, kurį norisi kuo greičiau išvežti. Tačiau sode jie gali tapti nemokamu ir vertingu organinės medžiagos šaltiniu, gerinančiu dirvos struktūrą.

    Kaip pasakoja patyręs sodininkas Jacek Naliwajek savo „YouTube“ kanale „Naturalnie o ogrodach“, lapai ne tik praturtina dirvą, bet ir padeda sodo gyvūnams, kurie čia žiemoja. Svarbiausia – juos panaudoti tinkamai ir rinktis sveikus, ne ligų ar kenkėjų pažeistus lapus.

    Lapai skyla lėčiau nei, pavyzdžiui, nupjauta žolė, nes juose daug anglies. Dėl to kompostuojant dažnai prireikia „balanso“ – lapus maišyti su azoto turinčiomis medžiagomis, kad procesas vyktų greičiau.

    Vis dėlto ne visi lapai laikomi vienodai „paprastais“. Ąžuolo ir graikinio riešutmedžio lapai neretai kelia daugiau klausimų, bet tai nereiškia, kad juos būtina išmesti.

    Trys praktiški būdai panaudoti lapus

    Vienas populiariausių sprendimų – kompostas. Kadangi lapai skyla lėtai, juos verta maišyti su azotu turinčiomis medžiagomis, pavyzdžiui, žole.

    Patariama lapus surinkti žoliapjove per paskutinį vejos pjovimą prieš žiemą: taip jie susmulkinami ir iš karto sumaišomi su žole, o tai spartina irimą komposte.

    Kitas būdas – lapinė žemė. Lapus galima kaupti maišuose, medinėse dėžėse ar tinkliniuose „narvuose“ – po 1–2 metų jie virsta humusingu substratu, tinkamu daigams ar tiesiog paskleisti lysvėse.

    Kad lapai greičiau virstų lapine žeme, juos naudinga susmulkinti, sumaišyti su natūraliu azoto šaltiniu (pavyzdžiui, subrendusiu kompostu) ir palaikyti drėgmę – vanduo pagreitina organikos skaidymąsi.

    Trečias sprendimas – mulčiavimas. Lapus verta palikti lysvėse: jie per žiemą saugo dirvą, o pamažu irant ji tampa puresnė, geriau „kvėpuoja“ ir įgauna daugiau humuso.

    Rekomenduojama, kad lapų sluoksnis būtų storas (bent apie 10 cm) ir užbertas žemėmis, jog vėjas jų neišnešiotų. Taip pat lapų krūva ramiame sodo kampe gali tapti prieglobsčiu ežiams ir kitiems naudingiems žiemojantiems gyvūnams.

    Ąžuolo ir graikinio riešutmedžio lapai: ko saugotis?

    Ąžuolo ir graikinio riešutmedžio lapai laikomi „sunkesniais“ dėl juose esančių medžiagų. Ąžuolo lapuose esantys taninai gali lėtinti irimą, o riešutmedžio lapuose aptinkamas juglonas – slopinti kai kurių augalų augimą.

    Vis dėlto teigiama, kad sodininkai neretai be reikalo jų baiminasi – šie lapai taip pat gali būti vertingi. Svarbu pasirinkti tinkamą panaudojimo būdą ir atsižvelgti į augalų jautrumą.

    Pabrėžiama, kad juglonas veikia ne visus augalus vienodai: dalis rūšių jo buvimą dirvoje toleruoja. Tarp paminėtų pavyzdžių – forzitijos, tulpės, tujos, serbentai, svogūnai, pupelės ir burokėliai.

    Tokiems augalams riešutmedžio lapus galima naudoti kaip mulčią arba tręšti kompostu, pagamintu iš šių lapų. Vis dėlto siūloma tokį kompostą ruošti atskirai – jis gali irti lėtai, net iki 2 metų.

    Ąžuolo lapus taip pat patariama kompostuoti atskirai: susmulkinti ir sumaišyti su nupjauta žole. Dėl taninų toks kompostas gali būti rūgštesnis, o pilnai susiformuoti gali prireikti 2–3 metų.

    Rūgštesnis ąžuolo lapų kompostas ypač tinka augalams, mėgstantiems rūgščią ar silpnai rūgščią dirvą, pavyzdžiui, hortenzijoms, rododendrams, azalijoms, viržiams, magnolijoms, spanguolėms ir šilauogėms. Šių augalų mulčiavimas ąžuolo lapais įvardijamas kaip dar paprastesnė alternatyva, kartu padedanti šaknims lengviau peržiemoti.

  • Po Vėlinių neskubėkite išmesti chrizantemų: persodinus į gruntą jos gali pražysti dar kartą

    Po Vėlinių neskubėkite išmesti chrizantemų: persodinus į gruntą jos gali pražysti dar kartą

    Daugeliui chrizantemos po Vėlinių tampa tik trumpalaike kapų puošmena – vazonai iškeliauja į šiukšliadėžę. Tačiau dalį jų galima išsaugoti: tinkamai prižiūrimos chrizantemos gali peržiemoti ir kitą sezoną vėl sukrauti žiedus.

    Apie tai rašo deccoria.pl, pabrėždamas, kad chrizantemos yra daugiametės, nors ne visos veislės vienodai gerai atlaiko šaltį. Didžiausią sėkmės tikimybę paprastai turi lauko (sodo) chrizantemos, laikomos atsparesnėmis šalnoms.

    Šių augalų „išgyvenimo planas“ gana paprastas: žiemą antžeminė dalis gali nušalti, bet išlieka požeminė – šakniastiebis. Pavasarį iš jo gali atželti nauji ūgliai, jei augalas buvo pasodintas tinkamoje vietoje ir apsaugotas nuo šalčio.

    Vis dėlto verta nusiteikti realistiškai: nemažai prieš Vėlines parduodamų vazoninių chrizantemų auginamos kaip sezoninė dekoracija, todėl net ir stengiantis jos gali neperžiemoti. Vis tiek pabandyti verta, ypač jei augalas dar sveikas ir stiprus.

    Kaip chrizantemas persodinti į gruntą

    Po Vėlinių chrizantemas galima parsinešti ir persodinti į atvirą gruntą – tam tinkama pirmoji lapkričio pusė. Augalui labiausiai patinka derlinga, laidžiai drenuojama žemė; jei turite, dirvą galima praturtinti kompostu.

    Vietą rinkitės saulėtą, bet gerai, jei po pietų būna lengvas pavėsis. Prieš sodinimą žemę rekomenduojama perkasti ir išrinkti piktžoles, kad chrizantema lengviau prigytų.

    Sodinant svarbu išlaikyti tą patį gylį, kuriame augalas augo vazone. Tarp atskirų kerelių patariama palikti 30–40 cm atstumą, o pasodinus – gausiau palaistyti ir vėliau stebėti, kad žemė neišdžiūtų, kol chrizantema prigis.

    Kaip padėti chrizantemoms saugiai peržiemoti

    Kai chrizantemos peržydi, stiebus galima patrumpinti ir augalo pagrindą uždengti lapų sluoksniu arba žiemine agroplėvele. Tai paprasta priemonė, padedanti sumažinti šalčio žalą.

    Kitas būdas – stiebų rudenį visai nekirpti ir tai padaryti tik kovą, tačiau mulčiuoti augalo pagrindą vis tiek naudinga. Dangą reikėtų nuimti ankstyvą pavasarį, kad kerelis neimtų šusti.

    Atšalus orams laistymą verta riboti: ramybės laikotarpiu chrizantemoms vandens reikia mažiau, o drėgmės perteklius gali pakenkti šaknims. Pavasarį, pasirodžius naujiems ūgliams, galima grįžti prie reguliaraus laistymo ir tręšimo.

    Kai jauni ūgliai pasiekia 10–15 cm, juos galima švelniai patrumpinti – tai skatina krūmijimąsi ir didina šoninių ūglių, ant kurių vėliau formuojasi žiedai, skaičių. Šį veiksmą galima pakartoti 2–3 kartus iki liepos.

  • Sibirinės aguonos: pasėkite rudenį ir žydėjimu džiaugsitės nuo gegužės iki šalnų

    Sibirinės aguonos: pasėkite rudenį ir žydėjimu džiaugsitės nuo gegužės iki šalnų

    Sibirinės aguonos (Papaver nudicaule) vertinamos dėl atsparumo vėsesniam klimatui ir ryškių žiedų, kurie gali puošti gėlyną nuo gegužės iki vasaros pabaigos. Augalą galima sėti net didžiąją metų dalį, tačiau ypač naudingas laikomas rudeninis sėjimas.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, šios aguonos natūraliai auga atšiauresniuose regionuose, todėl gerai pakelia šaltį, šalnas ir vėją. Jos sudaro žemą pilkšvai žalių lapų skrotelę, o ant plonų stiebų pražysta pavieniai, iki maždaug 8 cm skersmens žiedai.

    Žiedų spalvos gali būti įvairios – nuo baltos ir geltonos iki oranžinės ar raudonos. Būtent todėl sibirinės aguonos dažnai pasirenkamos norint į gėlyną įnešti ryškių akcentų, o ne tik žalumos.

    Rudenį pasėtos sėklos pavasarį paprastai startuoja greičiau nei pasėtos pavasarį, nes per žiemą dirvoje patiria natūralią stratifikaciją (peršaldymą). Tai gali paskatinti tolygesnį dygimą ir spartesnį augalo augimą sezono pradžioje.

    Kur ir kada sėti sibirines aguonas

    Sibirinės aguonos pasižymi lanksčiu sėjos kalendoriumi – sėti galima maždaug iki septynių mėnesių per metus, pradedant ankstyvą pavasarį arba rudenį. Vasaros sėjos, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais, rekomenduojama vengti.

    Geriausiai jos auga saulėtoje vietoje, kur per dieną yra bent šešios valandos tiesioginės saulės, nors pakelia ir lengvą pusšešėlį. Kadangi stiebai ir žiedlapiai gana trapūs, verta parinkti nuo gūsingų vėjų pridengtą vietą.

    Sėkloms sudygti būtina šviesa, todėl jos sėjamos labai sekliai – ne giliau nei maždaug 0,5 cm, o kartais paliekamos tiesiog ant dirvos paviršiaus. Paaugus daigams, svarbu juos praretinti, kad augalai turėtų vietos skrotelei formuoti.

    Rekomenduojamas atstumas – apie 25 cm tarp augalų ir maždaug 20 cm tarp eilių. Toks išdėstymas sumažina konkurenciją dėl šviesos ir maisto medžiagų.

    Dirva, laistymas ir priežiūra

    Sibirinėms aguonoms labiausiai tinka lengva, derlinga ir labai gerai drenuojama dirva, kurioje netrūksta kalcio. Nurodoma, kad palankiausias dirvos rūgštingumas – šiek tiek šarminis, apie pH 7–7,5.

    Augindami grunte, augalus paprastai laistykite kartą per savaitę, o sausros metu – dažniau. Auginant vazonuose, žemė turėtų būti vidutiniškai drėgna, tačiau nepermirkusi, nes perteklius gali skatinti šaknų puvimą.

    Šios aguonos nėra itin reiklios trąšoms: dažniausiai pakanka kartą per sezoną, ankstyvą pavasarį prieš aktyvų žydėjimą, patręšti kompleksinėmis trąšomis arba įmaišyti komposto. Per dažnas tręšimas gali duoti priešingą efektą – daugiau lapų, bet mažiau žiedų.

    Norint prailginti žydėjimą, verta reguliariai šalinti nužydėjusias galvutes – tai skatina augalą formuoti naujus pumpurus. Dėl žemo augimo jos ypač tinka gėlynų priekiui, taip pat gali būti sodinamos alpinariumuose ar natūralistiškose žydinčiose pievose.

  • Kada sodinti, o kada palikti daržą ramybėje: biodinaminis 2026 metų lapkričio kalendorius

    Kada sodinti, o kada palikti daržą ramybėje: biodinaminis 2026 metų lapkričio kalendorius

    Biodinaminis, dar vadinamas Mėnulio, kalendorius siūlo, kuriomis 2026 metų lapkričio dienomis verta imtis darbų sode, o kada geriau daryti pertrauką. Jis dažniausiai naudojamas planuojant sėją, sodinimą, augalų priežiūrą, derliaus nuėmimą ir dirvos tręšimą.

    Kaip rašo „Deccoria“, šis kalendorius remiasi Mėnulio fazėmis ir jo padėtimi Zodiako žvaigždynų atžvilgiu. Praktikoje tai reiškia, kad skirtingoms dienoms priskiriamos skirtingos rekomendacijos – vienomis skatinama sodinti ar sėti, kitomis patariama riboti darbus.

    Svarbiausios yra keturios Mėnulio fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia. Jaunatis siejama su poilsiu ir mažesniu darbų kiekiu, priešpilnis – su aktyvesniais sėjimo ir sodinimo darbais, pilnatis dažniau rekomenduojama derliaus nuėmimui, o delčia – darbams su dirva bei šakninėmis kultūromis.

    Vis dėlto pats metodas nėra moksliškai vienareikšmiškai patvirtintas, todėl planuojant darbus patariama vadovautis ir realiomis sąlygomis – orų prognoze bei tuo, ar dirva dar nėra įšalusi. Tai ypač svarbu vėlyvą rudenį, kai šalnos gali greitai pakeisti situaciją.

    Kaip veikia biodinaminis kalendorius?

    Be Mėnulio fazių, biodinaminiame kalendoriuje mėnesio dienos skirstomos į keturias grupes pagal tai, kuriame Zodiako žvaigždyne tuo metu yra Mėnulis. Šios grupės vadinamos „lapo“, „vaisiaus“, „šaknies“ ir „žiedo“ dienomis.

    Kiekviena jų siejama su skirtingais darbais: vienomis dienomis daugiau dėmesio skiriama lapinėms daržovėms, kitomis – vaisiams ar šaknims, dar kitomis – žydintiems augalams. Tai tarsi gairės, padedančios susidėlioti darbus, tačiau jos nepakeičia praktinio įvertinimo, ką konkrečiu metu leidžia daryti oras.

    2026 metų lapkritis: darbų planas pagal Mėnulį

    2026 metų lapkritį sodininkams siūloma paskubėti su kai kuriais darbais, nes sezonas aiškiai artėja prie pabaigos. Vis dar gali būti tinkamas metas sodinti vaismedžius ir vaiskrūmius, taip pat žiemai skirtus česnakus ir svogūnus, sėti peržiemojančius augalus, o kartu – pasirūpinti jautresnių rūšių apsauga nuo šalčio.

    Lapkričio 1–2 dienomis, esant delčiai, rekomenduojama sodinti atviromis šaknimis parduodamus vaismedžius ir vaiskrūmius (pavyzdžiui, obelis, kriaušes, avietes, serbentus), gausiai palieti ir mulčiuoti. Taip pat minima galimybė šiltesniuose regionuose sėti žieminius špinatus ir tvarkyti veją, pašalinant lapus.

    Lapkričio 3–8 dienomis tęsiami sodinimo darbai, taip pat minimas persodinimas ir derliaus nuėmimas. Šiuo laikotarpiu siūloma sodinti žieminius česnakus bei svogūnus, kasti šaknines daržoves, sėti žiemines morkas ir petražoles, įsirengti topinambų lysvę, o tulpių sodinimą dar galima spėti užbaigti.

    Lapkričio 9 diena – jaunatis, kai rekomenduojama nesodinti, nepersodinti ir vengti sėjų. Ši diena įvardijama kaip tinkama poilsiui nuo darbų.

    Lapkričio 10–11 dienomis, Mėnuliui augant, siūloma sėti per žiemą auginamus augalus, pavyzdžiui, krapus, lapines petražoles ar gaiviasalotes. Taip pat rekomenduojama nuo šakų pašalinti sudžiūvusius vaisius ir sodinti krūmus gyvatvorei.

    Lapkričio 12–16 dienomis patariama tęsti šakninių daržovių ir ant šakų likusių svarainių derliaus nuėmimą, rinkti žoleles bei gėlių sėklas. Šiomis dienomis minimas serbentų, aviečių, agrastų sodinimas, lysvių mulčiavimas, rožių apkaupimas ir daugiamečių augalų apkarpymas; jei oras leidžia, dar galima sodinti žieminius česnakus.

    Lapkričio 17–21 dienomis rekomenduojama sodinti iš vazonų daugiamečius augalus, rožes ir kitus žydinčius krūmus, prižiūrėti dekoratyvinius augalus bei veją. Taip pat siūloma rinkti sėklas, sėti žieminius špinatus, o vynmedžius apkaupti ir pridengti.

    Lapkričio 22–23 dienomis siūloma nuimti paskutinį šakninių daržovių derlių, iškasti šalčiui jautrius žiedinius augalus (pavyzdžiui, jurginus). Pabrėžiama, kad tai gali būti paskutinė proga pasodinti žieminius česnakus – jei tik dirva dar neįšalusi.

    Lapkričio 24 diena – pilnatis, kai rekomenduojama nesodinti ir nesėti, tačiau galima tęsti derliaus nuėmimą. Taip pat minimi praktiški darbai: įrankių valymas ir kitų sezonų sodinimų planavimas.

    Lapkričio 25–30 dienomis, sugrįžus delčiai, po šalnų siūloma skinti briuselinius kopūstus ir lapinius kopūstus, tręšti dirvą subrendusiu kompostu ar mėšlu ir ją supurenti. Taip pat rekomenduojama apsaugoti šalčiui jautrius augalus ir į namus perkelti pelargonijas bei fuksijas.

  • Uraganas „Polo“ per parą tapo 5 kategorijos: ar prie to prisidėjo „super“ El Ninjas?

    Ramusis vandenynas per parą pademonstravo stichijos galią: ciklonas „Polo“ iš tropinės audros vos per 24 valandas sustiprėjo iki 5 kategorijos uragano ir tapo vienu stipriausių regione.

    Kaip rašo „Live Science“, uragano vėjai pasiekė 290 km/val. greitį, o audrai slenkant į šiaurės vakarus prognozuojamos smarkios liūtys pietvakarių Meksikos pakrantėje.

    Nors tiesioginis smūgis į sausumą, kaip nurodoma, nėra prognozuojamas, perspėjama dėl gyvybei pavojingų potvynių ir purvo nuošliaužų. Taip pat tikėtinos itin pavojingos sąlygos vandenyne.

    Kodėl kai kurios tropinės audros taip staigiai „sproginėja“ į galingus uraganus? Viena iš aptariamų priežasčių – neįprastai šiltas vandenynas ir šiemet ypač stiprus El Ninjo reiškinys.

    Kas lemia staigų uragano stiprėjimą

    Pasak JK Met Office aplinkos mokslininko ir tyrėjo Juliano Hemingo, tropinių ciklonų staigus stiprėjimas pasaulyje pasitaiko kelis kartus per metus. Tam reikalingos kelios sąlygos: aukšta jūros paviršiaus temperatūra, mažas vėjo kirpimas ir tokios viršutinių atmosferos sluoksnių sąlygos, kurios leidžia orui greitai „išeiti“ iš audros viršaus.

    „Polo“ atveju audra judėjo virš išskirtinai šiltų Ramiojo vandenyno vandenų. Tai suteikė daug šilumos ir drėgmės, kuri yra tarsi „kuras“ besiformuojančiam uraganui.

    Dar vienas veiksnys – drėgnas oras ir silpnesni vėjai aukščiau atmosferoje, leidžiantys perkūnijoms organizuotis ir stiprėti nesuyrant. Tokios aplinkybės gali sudaryti sąlygas audrai labai greitai pereiti į aukštesnę kategoriją.

    „Polo“ branduolys ir „šilumos variklis“

    Teigiama, kad „Polo“ turėjo kompaktišką, aiškiai susiformavusį branduolį. Kai audros energija susikoncentruoja palyginti mažame plote, uraganas gali stiprėti ypač sparčiai.

    Šių veiksnių kombinacija meteorologijoje kartais apibūdinama kaip itin efektyvus atmosferos „šilumos variklis“: šiltas vanduo tiekia energiją, o tinkamos vėjo ir drėgmės sąlygos padeda tai energijai virsti stiprėjančia audra.

    Specialistas taip pat sieja „Polo“ šuolį su šiemet vyraujančiu itin stipriu El Ninjo, kuris, anot jo, sustiprino ir daugiau ekstremalių orų reiškinių pasaulyje.

    Ką reiškia El Ninjas ir ko laukti

    El Ninjas – natūraliai pasikartojantis klimato reiškinys tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje, paprastai pasireiškiantis kas 2–7 metus. Jis siejamas su neįprastu rytinės tropinės Ramiojo vandenyno dalies vandens įšilimu ir lydinčiais pokyčiais vėjuose, slėgyje bei krituliuose.

    Nors terminas „super El Ninjas“ nėra mokslinis, juo paprastai apibūdinamas ypač stiprus reiškinys – kai jūros paviršiaus temperatūros šilimas gerokai viršija įprastas reikšmes.

    Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenys rodo, kad dabartinis El Ninjas gali būti vienas stipriausių ir tęstis bent iki 2027 metų vasario. Tai gali reikšti daugiau ekstremalių orų: vienur didesnę sausrų riziką, kitur – stipresnes audras, liūtis ir potvynius.

    Kalbant apie „Polo“, ilgalaikės trajektorijos prognozėse, pasak Hemingo, išlieka nemažai neapibrėžtumo: audra gali pasukti toliau į atvirą vandenyną arba krypti arčiau Meksikos.

  • Giliai Žemės mantijoje aptikti geležies mineralai gali saugoti „pirminį“ planetos vandenį

    Mokslininkai praneša atradę naujus geležies mineralus, kurie, kaip manoma, galėtų kaupti vandenį pačiose giliausiose Žemės mantijos dalyse – arti branduolio ribos.

    Tyrimo autoriai teigia, kad šie mineralai gali būti svarbi „trūkstama grandis“ aiškinantis, kaip vanduo patenka į mantiją, joje išlieka ir vėliau gali būti pernešamas į aukštesnius sluoksnius.

    Mineralai priskiriami geležies oksihidroksidams. Jie buvo išgauti laboratorijoje, mineralų mėginius suspaudžiant tarp dviejų deimantinių „priekalų“ ir kaitinant lazeriu, taip atkuriant ekstremalias sąlygas, kurios būdingos Žemės gelmėms.

    Įdomiausia tai, kad, kaip nurodoma, šios medžiagos gali būti stabilios esant milžiniškam slėgiui ir temperatūrai ties branduolio ir mantijos riba bei talpinti reikšmingą vandens kiekį pagal masę.

    Kaip vanduo gali „slėptis“ Žemės gelmėse

    Žemės mantijoje esantis vanduo laikomas svarbiu veiksniu, lemiančiu, kaip juda ir „maišosi“ karštos uolienos. Vanduo gali keisti lydalo savybes – daro jį „plastiškesnį“, o tai siejama ir su procesais, leidžiančiais judėti tektoninėms plokštėms.

    Tačiau iki šiol išliko daug neatsakytų klausimų: kiek vandens mantijoje yra, kaip jis ten patenka ir kokiais „nešėjais“ gali būti užrakinamas dideliame gylyje.

    Viena iš idėjų – vanduo į mantiją patenka per subdukciją, kai viena tektoninė plokštė panyra po kita ir kartu „nuneša“ vandenį iš paviršiaus gilyn. Kita hipotezė kalba apie vadinamąjį pirminį vandenį, likusį nuo pat Žemės formavimosi ir išsilaikiusį giliuosiuose sluoksniuose.

    15 proc. vandens pagal masę ir užuomina apie vandenynų kilmę

    Pasak su tyrimu nesusijusio Kolorado Boulderio universiteto mineralogo Steve’o Jacobseno, naujai aptikti mineralai galėtų talpinti iki 15 proc. vandens pagal masę. Jo vertinimu, tokios savybės reiškia, kad net nedidelis tokios medžiagos kiekis teoriškai galėtų sukaupti daug vandens.

    Šis atradimas, anot mokslininkų, įdomus tuo, kad vienu metu dera su abiem minėtomis vandens kilmės mantijoje idėjomis: mineralai yra pakankamai tankūs, kad galėtų nusėsti giliai, ir kartu, tikėtina, būtų galėję išlikti nuo ankstyvosios Žemės raidos etapų.

    Manoma, kad mantijos konvekcija – didelio masto medžiagos judėjimas – galėtų atnešti šiuos mineralus arčiau paviršiaus vadinamosiose mantijos plūmose. Tokiu atveju jie lydytųsi ir išlaisvintų vandenį, prisidėdami prie gilesnio vandens ciklo ir galbūt susijusių vulkaninių „karštųjų taškų“.

    Ką dar gali paaiškinti šis atradimas

    Tyrėjai pabrėžia: pats faktas, kad tokie mineralai egzistuoja, dar neįrodo, jog jie realiai „perveža“ vandenį per mantiją. Vis dėlto, jų teigimu, tai suteikia pirmą aiškesnį mechanizmo „kandidatą“, galintį paaiškinti, kur ir kaip vanduo gali būti saugomas itin giliuose Žemės sluoksniuose.

    Be to, S. Jacobsenas atkreipė dėmesį, kad šie mineralai galėtų būti susiję ir su paslaptingais itin tankiais regionais giliai Žemėje, kurie geofizikoje žinomi kaip ypač mažo seisminių bangų greičio zonos ties branduolio ir mantijos riba.

    Tyrimas paskelbtas 2026 metų rugsėjį žurnale „Nature Geoscience“. Autoriai pažymi, kad išvados gali būti svarbios ne tik aiškinantis Žemės gelmių vandens ciklą, bet ir geriau suprantant kitų uolinių planetų bei egzoplanetų formavimosi scenarijus.

  • „Super“ El Ninjas žada liūtis ir audras: ekspertai ragina turėti maisto atsargų

    Šių metų El Ninjo reiškinys pasiekė vadinamąjį „super“ lygį ir, prognozuojama, gali sustiprinti ekstremalius orus – nuo smarkių liūčių iki audrų ir potvynių.

    Apie tai rašo „Live Science“, primindamas, kad Jungtinės Karalystės aplinkos, maisto ir kaimo reikalų sekretorė britus jau paragino pasirūpinti maisto, geriamojo vandens ir kitų būtiniausių atsargų rezervu žiemai.

    Pasak specialistų, El Ninjas paprastai susijęs su drėgnesnėmis nei įprasta sąlygomis rudenį ir ankstyvą, šaltą žiemą Jungtinėje Karalystėje, o kai kuriose JAV vietovėse žiemą taip pat gali būti daugiau kritulių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad atsargos namuose gali būti praktiškas sprendimas kelioms dienoms – pavyzdžiui, jei dėl potvynių sutriktų susisiekimas ar nutrūktų elektros tiekimas.

    Kuo išskirtinis šių metų El Ninjas

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) duomenimis, rugsėjo pabaigoje Ramiojo vandenyno Niño 3.4 regione jūros paviršiaus temperatūra buvo pakilusi apie 3,15 laipsnio Celsijaus virš vidurkio ir toliau kilo.

    Palyginimui, įprastai El Ninjo metu temperatūra šiame regione būna maždaug 1–2 laipsniais Celsijaus aukštesnė už vidutinę.

    El Ninjas yra šiltasis daugiametės natūralios klimato kaitos ciklo etapas: šiltesni vandenys tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje pasislenka į rytus, o tai gali kelti pasaulinę temperatūrą ir keisti kritulių pasiskirstymą.

    Kodėl kalbama apie atsargas ir kainas

    ALLFED ekonomistas Michaelas Hinge pabrėžia, kad istoriniuose duomenyse El Ninjo epizodai dažnai siejami su maisto kainų infliacija.

    Jo teigimu, protingos namų ūkio atsargos gali padėti sušvelninti trumpalaikius sutrikimus, tačiau tai tampa sudėtingiau, jei maistas dėl kainų šuolio tampa mažiau įperkamas.

    Specialistas aiškina, kad didžiausia grėsmė aukštų pajamų šalims dažnai nėra tai, kas vyksta vietoje, o poveikis žemės ūkiui kitose pasaulio dalyse – dėl to gali brangti importuojamos žaliavos ir maisto produktai.

    Ką rekomenduojama turėti namuose

    M. Hinge nurodo, kad dažnai patariama turėti apie 4 litrus vandens žmogui per dieną, idealiu atveju – savaitei.

    Maisto atsargoms jis mini konservus (pavyzdžiui, pupeles, žuvį, daržoves ir vaisius), taip pat ilgai galiojančius produktus, tokius kaip makaronai, ryžiai, avižos, žemės riešutų sviestas ir ilgiau išsilaikantis pienas.

    Taip pat rekomenduojama turėti rankinį konservų atidarytuvą ir turistinę viryklę su kuru, o atsargas planuoti pagal mitybos poreikius, kainas ir tai, kas realiai bus sunaudota, kad būtų mažiau švaistymo.

  • Brazilijoje iš kosmoso nufotografuotas „kempinės“ kupolas maitina garsiuosius Caldas Novas karštuosius šaltinius

    Brazilijos Gojaso valstijoje palydovas užfiksavo milžinišką tamsų kupolą, kuris, pasirodo, yra svarbus netoliese esančių Caldas Novas karštųjų šaltinių „variklis“.

    Nuotrauką 2025 metų gegužės 19 dieną padarė „Landsat 9“ palydovas, o neįprastą darinį aprašo NASA Žemės observatorija.

    Ovalus monolitas, vadinamas Caldas Novas kupolu (Serra de Caldas), yra maždaug 20 kilometrų ilgio ir apie 12 kilometrų pločio. Jis iškilęs iki maždaug 300 metrų virš aplinkinio kraštovaizdžio.

    Darinys iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg vientisas akmens masyvas, tačiau jo reikšmė praktinė: jis padeda sukaupti lietaus vandenį, kuris vėliau papildo požeminius rezervuarus ir palaiko šiltų versmių srautą net sausuoju metų laiku.

    Kaip kupolas „pamaitina“ karštuosius šaltinius

    Kupolą dengia Cerrado – tropinės savanos biomas, garsėjantis gebėjimu sugerpti lietaus vandenį. Dėl šios savybės teritorija veikia tarsi kempinė.

    Sugertas vanduo skverbiasi per monolito vidinę struktūrą ir papildo po žeme esančius vandeningus sluoksnius. Iš jų vanduo cirkuliuoja į paviršių, todėl netoliese esantys šaltiniai nuolat gauna šilto vandens.

    Įdomu tai, kad šie terminiai vandenys nėra kaitinami vulkaninės veiklos. Kaip aiškinama, vanduo įšyla giliai uolienų plyšiuose dėl natūraliai didesnės Žemės temperatūros gelmėse, o vėliau sugrįžta į paviršių.

    Kuo išskirtinis Cerrado ir kodėl jis saugomas

    Cerrado biomas dengia maždaug ketvirtadalį Brazilijos ir yra antras pagal plotą Pietų Amerikos biomas po Amazonijos atogrąžų miškų. Jis dažnai apibūdinamas kaip miškų, pievų ir pelkių mozaika.

    Dėl vaidmens papildant požeminius vandenis Cerrado Brazilijoje kartais vadinamas „vandenų lopšiu“. Šis vandens ciklas svarbus ne tik šaltiniams – aplink kupolą taip pat yra keli kriokliai.

    Kupolas ir jo apylinkės saugomos Caldas Novas valstybiniame parke, įkurtame 1970 metais. Parko tikslas – išsaugoti Cerrado augmeniją ir su ja susijusias rūšis.

    Vis dėlto palydovinėje nuotraukoje matyti ir kita realybė: teritorijos už saugomos zonos ribų tapo laukų ir ūkių „lopiniu“. Tai primena, kad Cerrado, kaip ir kitos natūralios ekosistemos, patiria žemės ūkio plėtros spaudimą.

  • Ataskaita: peržengtos 7 iš 9 Žemės „gyvybės palaikymo“ ribų, padėtis toliau blogėja

    Naujoje ataskaitoje įspėjama, kad Žemės „gyvybės palaikymo“ sistemos sparčiai silpsta: peržengtos 7 iš 9 vadinamųjų planetos ribų, nuo kurių priklauso planetos stabilumas.

    „Planetary Health Check 2026“ ataskaitą parengė daugiau nei 60 mokslininkų, vertinusių tarpusavyje susijusias natūralias sistemas. Apie dokumentą skelbia „Live Science“.

    Mokslininkų teigimu, peržengus šias ribas didėja rimtos ir sunkiai atitaisomos žalos rizika. Ataskaitos vyriausiasis redaktorius Niklas Kitzmann šį vertinimą prilygino medicininiam kraujo tyrimui, kurio rezultatai būtų pagrindas pacientą skubiai siųsti į intensyviosios terapijos skyrių.

    Nors tonas niūrus, autoriai pabrėžia, kad galimybių langas dar neužsidarė – tačiau veikti reikia greitai, artimiausiais metais mažinant taršą ir stabdant gamtos nykimą.

    Kurios planetos ribos peržengtos

    Ataskaitoje teigiama, kad jau peržengtos ribos, susijusios su klimato kaita, vandenynų rūgštėjimu ir biosferos vientisumu. Tai – tik dalis rodiklių, kurie apibūdina, ar žmonija dar veikia „saugioje erdvėje“ planetos mastu.

    Tarp peržengtų ribų taip pat nurodomi gėlo vandens pokyčiai, sausumos sistemų kaita, biogeocheminių srautų (ypač azoto ir fosforo) pakeitimai bei vadinamųjų naujų cheminių medžiagų ir kitų „naujųjų reiškinių“ įvedimas į aplinką.

    Pasak ataskaitos, likusios dvi ribos – stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir atmosferos aerozolių kiekio didėjimas – globaliai dar laikomos saugiose ribose.

    „Šviesoforo“ sistema: nuo didėjančios rizikos iki pavojingos zonos

    Mokslininkai vertinimui naudoja „šviesoforo“ principą: žalia spalva reiškia saugią būseną, geltona ir oranžinė – peržengimą ir augančią riziką, o raudona – pavojingą zoną, kur tikėtina rimta, negrįžtama žala.

    Ataskaitoje nurodoma, kad dalis peržengtų ribų (pavyzdžiui, vandenynų rūgštėjimas, gėlo vandens pokyčiai ir sausumos sistemų kaita) priskiriama didėjančios rizikos kategorijai.

    Tuo metu klimato kaita, biogeocheminių srautų pakeitimai, „naujųjų reiškinių“ plitimas ir biosferos vientisumo pokyčiai įvardijami kaip esantys pavojingoje zonoje.

    Kas, pasak ataskaitos, blogėja ir kodėl dar yra vilties

    Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad šiemet didelių „ribų“ statuso pokyčių nefiksuota, tačiau bendra peržengtų ribų būklė toliau blogėja.

    Kaip viena ryškiausių problemų įvardijamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, kurios didina planetos šilumos „apkrovą“. Taip pat akcentuojama, kad perteklinis trąšų naudojimas ir kitos veiklos keičia azoto ir fosforo ciklus, o tai siejama su vandens tarša ir deguonies stokojančiomis „mirties zonomis“.

    Dokumente minimi ir konkretūs pažeidžiamiausi regionai bei procesai – nuo Amazonės atogrąžų miškų, artėjančių prie pavojingo lūžio taško, iki jūros dugno niokojimo dugnine trauka bei galimų giliavandenių kasybos grėsmių.

    Vis dėlto autoriai ragina nelaikyti situacijos beviltiška: jų vertinimu, atsinaujinančios energetikos plėtra, pigėjanti saulės energijos technologija ir augantis visuomenės dėmesys aplinkosaugai rodo, kad sprendimai egzistuoja – svarbiausia juos įgyvendinti kuo greičiau.

  • Trumpas nesustabdys JAV perėjimo prie švarios energijos – bet tarifai gali ją pabranginti

    JAV perėjimo prie švarios energijos Donaldas Trumpas, anot apžvalgos, sustabdyti nebegali – technologijų kainos pasaulyje krenta ir tai veikia tarsi „reketas“, kuris judėjimo atgal nebeleidžia. Tačiau jo politika gali lemti kitą dalyką: amerikiečiai už šį perėjimą gali mokėti daugiau.

    Tokį argumentą pateikia „Live Science“ publikuota nuomonės skiltis, kurioje pabrėžiama, kad tarifai gali didinti saulės modulių ir baterijų kainą, nors pati kryptis – dėl pigimo ir rinkos logikos – išlieka ta pati. Kitaip tariant, klausimas esą ne „ar“, o „kaip greitai“ keisis energetikos sistema.

    Tekste primenama, kad nuo 2015 metų didžioji dalis naujai JAV pastatytos elektros gamybos galios buvo „švari“. Šių metų prognozė taip pat iškalbinga: 93 proc. naujos elektros gamybos galios tikimasi iš saulės, vėjo ir baterijų.

    Vis dėlto dabartinis JAV energetikos „paveldas“ dar ilgai temdys statistiką: apie 57 proc. elektros šalyje vis dar pagaminama deginant iškastinį kurą, o 43 proc. – iš švarių šaltinių. Tai reiškia, kad net sparčiai augant naujiems projektams, seną sistemą pakeisti užtrunka.

    Anglis brangi, bet senoji sistema dar laikosi

    Apžvalgoje teigiama, kad pirmas akivaizdžiausias taikinys – anglis, kuri jau dabar, vertinant sąnaudas, sunkiai konkuruoja su naujais saulės, vėjo ir energijos kaupimo sprendimais. Nurodoma, kad anglis sudaro apie šeštadalį JAV elektros gamybos.

    Tekste cituojamas vertinimas, kad 99 proc. JAV anglies elektrinių esą brangiau išlaikyti veikiančias, nei pakeisti naujais saulės, vėjo ir kaupimo projektais. Pateikiamas ir konkretus pavyzdys iš Mičigano, kur, anot publikacijos, sprendimas ilgiau išlaikyti seną anglies elektrinę vartotojams kainavo 600 000 JAV dolerių per dieną.

    Pažymima, kad 2026 metų rugsėjo 11 dieną federalinis teismas atmetė nurodymą dėl šios elektrinės veiklos pratęsimo. Kartu primenama, kad pati anglies pramonė JAV nuo 2010 metų yra smukusi 43 proc.

    Dujų elektrinės ir auganti paklausa: kas stabdo pokytį?

    Didelę likusių emisijų dalį, kaip rašoma, generuoja dujų elektrinės. Apžvalgoje teigiama, kad saulės, vėjo ir baterijų projektai tampa vis konkurencingesni, o saulės elektrinės su baterijomis kai kuriais atvejais gali būti pigesnės nei naujos dujų elektrinės – net ir be subsidijų.

    Kita vertus, skeptikai kelia dvi problemas: augančią elektros paklausą dėl duomenų centrų, dirbtinio intelekto ir elektrifikacijos, taip pat galimą „stabdį“ dėl Trumpo administracijos priešiškumo – pasibaigiančių mokesčių lengvatų ir tarifų saulės moduliams bei baterijoms.

    Tekste akcentuojama, kad dujų elektrinių projektų, siejamų su duomenų centrų elektros poreikiais, planai yra išaugę, tačiau daugiau nei trys ketvirtadaliai šių projektų esą dar ankstyvoje stadijoje. Taip pat nurodoma, kad dujų turbinų tiekimo eilės gali nusidriekti iki 2030-ųjų, o saulės ir baterijų projektai gali būti įgyvendinami greičiau – per mažiau nei dvejus metus.

    Kaip perėjimą spartinti be federalinės valdžios?

    Apžvalgoje teigiama, kad valstijų ir miestų lygmenyje yra priemonių, kurios galėtų pagreitinti pokytį net ir be Vašingtono sprendimų. Viena krypčių – mažinti biurokratines kliūtis „įkišamai“ (į rozetę jungiamai) saulės energetikai.

    Pateikiamas Vokietijos pavyzdys: daugiau nei milijonas namų ūkių įsirengė vadinamąją „balkono saulę“ – mažus modulius, kuriuos galima prijungti prie elektros lizdo, apeinant dalį leidimų ar tiekėjų procedūrų. Taip pat minimi JAV pavyzdžiai: Juta tokį sprendimą įteisino pernai, o Kalifornijos įstatymų leidėjai jį patvirtino neseniai.

    Tekste taip pat siūloma „sugerti“ švarios energijos perteklių dienos metu – kai saulės gamyba didžiausia – naudojant elektrinius prietaisus lanksčiau. Pavyzdžiui, vandens šildytuvas gali veikti kaip savotiška „baterija“: įkaitinti vandenį dieną, o naudoti vakare.

    Autorei tokios priemonės rodo bendrą išvadą: švaraus tinklo scenarijus yra realus, o pagrindinis klausimas – kiek greitai bus pakeista senoji infrastruktūra. Ir tai, pasak teksto, didele dalimi priklausys nuo sprendimų „apačioje“ – valstijų, savivaldybių ir pačių vartotojų.