CP v2

Blog

  • Sausa oda po 60-ies? 4 vakaro žingsniai, kurie dažnai greitai grąžina komfortą

    Sausa oda po 60-ies? 4 vakaro žingsniai, kurie dažnai greitai grąžina komfortą

    Kodėl su amžiumi oda sausėja

    Po 60-ies dažnas ima jausti odos tempimą po prausimosi, šiurkštumą, smulkų pleiskanojimą ar net deginimą. Tai ženklai, kad odai gali trūkti ne tik vandens, bet ir lipidų, kurie sudaro apsauginį barjerą ir padeda sulaikyti drėgmę.

    Su amžiumi oda plonėja, lėčiau atsinaujina, o natūralių riebalų gamyba dažniausiai mažėja, todėl vanduo išgaruoja greičiau. Situaciją dar labiau blogina šildymo sezonas, kondicionieriai, vėjas, intensyvi saulė, per karštas vanduo ir dirginantys prausikliai.

    Dažna klaida bandant pagerinti odos glotnumą yra agresyvus šveitimas. Pažeidus ir taip nusilpusį barjerą, tempimas bei perštėjimas gali sustiprėti, o oda tampa dar jautresnė kosmetikai ir aplinkos poveikiui.

    Vakaro rutina: mažiau priemonių, daugiau apsaugos

    Pirmas žingsnis yra švelnus nuvalymas, kurio tikslas nėra iki girgždesio nuriebalinti, o pašalinti kremą su SPF, makiažą ir nešvarumus nepažeidžiant apsauginio sluoksnio. Sausai, brandžiai odai dažnai geriau tinka švelnios emulsijos, pieneliai, kreminiai prausikliai ar valomieji aliejai, ypač jei po prausimosi nelieka stipraus tempimo.

    Svarbi ir vandens temperatūra: karštas vanduo gali didinti išsausėjimą, todėl praktiškiausias pasirinkimas yra drungnas. Nusausinant veidą geriau jo netrinti, o švelniai prispausti minkštu rankšluosčiu, paliekant odą vos drėgną kitam etapui.

    Antras žingsnis yra drėkinimas nelaukiant, kol oda visiškai išdžius. Ant lengvai drėgnos odos dažnai geriau pasiskirsto tonikas be alkoholio, esencija ar drėkinamasis serumas su hialurono rūgštimi, glicerinu, pantenoliu ar betainu.

    Vis dėlto vien drėkinančios priemonės neretai neužtenka, nes ji gali greitai išgaruoti. Todėl trečias žingsnis yra barjero atkūrimas: vakare verta rinktis sodresnį regeneruojantį kremą, kuris mažina transepiderminį vandens netekimą ir papildo lipidus.

    Tokiuose kremuose naudinga ieškoti keramido, skvalano, cholesterolio, riebalų rūgščių ar taukmedžio sviesto. Brandžiai, sausai odai riebesnė tekstūra dažnai nėra trūkumas, o reali pagalba, ypač skruostų, burnos kampučių ir veido šonų srityse.

    Kada verta daryti pauzę aktyviosioms medžiagoms

    Jei oda peršti, yra aiškiai sudirgusi ar šerpetoja, tai nėra geriausias laikas intensyvioms priemonėms nuo senėjimo. Kartais keli vakarai be rūgščių, retinolio ar agresyvių šveitiklių leidžia barjerui atsistatyti ir sumažina jautrumą.

    Ketvirtas žingsnis reikalingas ne visiems, tačiau labai sausai odai gali padėti plonas apsauginis sluoksnis ant labiausiai išsausėjusių vietų. Tokia okliuzija sumažina drėgmės išgaravimą miego metu, tačiau svarbus saikas, kad priemonė netaptų stora, odą apsunkinančia plėvele.

    Kasdieniai įpročiai taip pat svarbūs: per sausas ir per šiltas miegamojo oras gali neutralizuoti net geriausios kosmetikos efektą. Šildymo sezonu verta stebėti patalpų drėgmę, neperkaitinti kambarių ir nepamiršti skysčių dienos metu, nors vien vanduo odos išorinio barjero neatstos.

    Ryte dažniausiai pakanka švelnaus drėkinamojo kremo ir kasdienės apsaugos nuo saulės, nes UV spinduliai prisideda prie odos senėjimo ir sausumo. Jei sausumas tęsiasi savaitėmis arba atsiranda stiprus niežėjimas, įtrūkimai, plačios paraudimo zonos ar žaizdelės, verta pasitarti su gydytoju ar dermatologu.

    Vyresniame amžiuje užsitęsęs odos sausumas gali būti susijęs ne tik su netinkama kosmetika, bet ir su gretutinėmis būklėmis ar vartojamais vaistais. Tokiais atvejais individuali specialisto rekomendacija padeda greičiau rasti priežastį ir saugų sprendimą.

  • Ananasų pilna parduotuvėse, bet valgome retai: štai ką jis duoda sveikatai ir virtuvei

    Ananasai Lietuvos parduotuvėse tapo kasdieniu pirkiniu, tačiau ant stalo dažniau atsiranda per šventes ar kaip deserto priedas. Vis dėlto tai vaisius, kuris lengvai pritaikomas ne tik saldumynams, bet ir sotesniems patiekalams.

    Ananasas kilęs iš Pietų Amerikos, o Europoje išpopuliarėjo dar didžiųjų geografinių atradimų laikais. Ilgą laiką jis buvo prabangos simbolis, nes auginimas šiltnamiuose ir gabenimas buvo brangūs, todėl vaisius dažniau puošdavo kilmingųjų stalus.

    Šiandien ananasų pasiūla didelė, o dažniausiai prekyboje sutinkama valgomojo ananaso veislė. Prinokusį vaisių išduoda ryškus aromatas, gelsvėjanti žievė ir lengviau atsiskiriantys lapeliai, tačiau pernokęs ananasas greičiau praranda tekstūrą.

    Ananasas vertinamas dėl vitamino C ir mangano, taip pat dėl skaidulų, kurios svarbios virškinimui. Jame yra bromelaino fermentų, kurie siejami su baltymų skaidymu, tačiau šių medžiagų poveikis priklauso nuo kiekio ir bendros mitybos, tad stebuklingų pažadų vertėtų vengti.

    Kasdienėje mityboje ananasą paprasčiausia valgyti šviežią, dėti į vaisių salotas ar maišyti su natūraliu jogurtu ir avižomis. Iš jo spaudžiamos sultys ir gaminami kokteiliai, tačiau verta prisiminti, kad tokiuose gėrimuose dažnai lieka mažiau skaidulų nei valgant patį vaisių.

    Virtuvėje ananasas puikiai tinka ir pikantiškiems deriniams: jo saldžiarūgštis skonis dažnai derinamas su vištiena ar kiauliena, naudojamas iešmeliuose, keptuose patiekaluose ar salotose. Jis taip pat naudojamas saldžiarūgščiuose padažuose, kurie įprasti Azijos regiono virtuvėse.

    Renkantis produktą verta atkreipti dėmesį į konservuotus ananasus: jie patogūs, tačiau dažnai turi daugiau pridėtinio cukraus, o dalis maistinių medžiagų apdorojant sumažėja. Jei tik yra galimybė, geresnis pasirinkimas dažniausiai bus šviežias, prinokęs vaisius.

  • Prieš rudenį šiuos namų kampus pamiršta visi: langai, šaldytuvas ir radiatoriai gali nustebinti

    Prieš rudenį šiuos namų kampus pamiršta visi: langai, šaldytuvas ir radiatoriai gali nustebinti

    Artėjant rudeniui namuose verta atlikti ne tik įprastą tvarką, bet ir pasiruošti sezonui, kai daugiau laiko praleidžiame viduje. Praktika rodo, kad būtent rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje patogiausia peržiūrėti spintas, avalynę ir smulkius daiktus, kad vėsesnėms dienoms viskas būtų po ranka.

    Spintos tvarkymą patariama pradėti išimant visus drabužius ir nuvalant lentynas. Tam tinka šiltas vanduo su nedideliu kiekiu acto arba švelnus kvapnus valiklis, o vasarinius drabužius geriausia padėti giliau, paliekant lengvai pasiekiamus šiltesnius megztinius, kelnes ir striukes.

    Analogiškai verta pasirūpinti ir batais: vasarinę avalynę nuplauti, gerai išdžiovinti, prireikus impregnuoti ir padėti laikymui. Kartu naudinga peržiūrėti daiktus: susidėvėjusius atiduoti perdirbti, o geros būklės, bet nebedėvimus, parduoti arba paaukoti.

    Vienas dažniausiai atidėliojamų darbų prieš šaltąjį sezoną yra langų valymas. Nuplovus stiklus ir palanges, svarbu palikti paviršius sausus, o kartu patikrinti tarpines, nuvalyti susikaupusias dulkes ir voratinklius virš lango ar kituose sunkiau pasiekiamuose kampuose.

    Prieš prasidedant šildymo sezonui verta apžiūrėti ir radiatorius. Jei radiatorius šyla netolygiai, dažna priežastis būna susikaupęs oras, todėl gali prireikti nuorinimo, o taip pat pravartu įsitikinti, kad termostato galvutė veikia sklandžiai ir prie vamzdžių jungčių nėra drėgmės ar nutekėjimo žymių.

    Rudenį namuose daugiau jaukumo suteikia švara vietose, kurios kasdien beveik nematomos. Patartina išsiurbti ir išplauti erdves už bei po baldais, atitraukiant spintas, sofas, lovas ar staliukus, o patalynės dėžes ištuštinti, išvėdinti ir išvalyti.

    Dar vienas svarbus darbas – šaldytuvo ir šaldiklio higiena, nes vėsesniu sezonu dažniau kaupiamos atsargos. Prieš valymą įrenginį reikėtų atjungti nuo elektros, išimti maistą, atitirpinti šaldiklį, o lentynas bei stalčius išplauti šiltu vandeniu su indų plovikliu arba vandens ir acto tirpalu.

    Išvalius būtina viską nusausinti ir nepamiršti mažos nutekėjimo angos šaldytuvo galinėje sienelėje, kuri užsikimšusi gali sukelti vandens kaupimąsi. Įjungus šaldytuvą, produktus geriausia sudėti tik tuomet, kai viduje vėl pasiekiama tinkama temperatūra.

    Sezono pabaigoje rekomenduojama išvalyti ir padėti ventiliatorių, o jei namuose naudojamas mobilus ar stacionarus kondicionierius, verta pasirūpinti jo priežiūra. Ventiliatoriui paprastai pakanka nuimti groteles, nuplauti plastikines dalis ir mentis, o variklio korpusą nuvalyti sausa šluoste bei laikyti sausoje vietoje.

    Kondicionavimo įrenginiams dažnai prireikia kruopštesnės priežiūros, nes užsiteršę filtrai ir vidinės dalys gali bloginti oro kokybę ir mažinti efektyvumą. Dėl to periodinis aptarnavimas prieš kitą sezoną padeda išvengti nemalonių kvapų ir užtikrina, kad įranga veiks sklandžiai, kai vėl prireiks.

  • Vienas pernokęs vaisius ir virtuvė pilna muselių: paprastas triukas gali suveikti per naktį

    Pakanka ant stalo palikti vieną pernokusią banano ar obuolio riekę, ir virtuvėje netrukus gali pasirodyti vaisinės muselės. Jos greitai dauginasi, todėl delsimas dažnai reiškia, kad po kelių dienų jų bus gerokai daugiau. Specialistai pabrėžia, kad efektyviausia yra ne tik gaudyti suaugėlius, bet ir pašalinti tai, kas jas traukia.

    Vaisinės muselės yra smulkūs, kelių milimetrų vabzdžiai, kuriuos dažniausiai vilioja rūgstantys ir fermentuojantys produktai. Dėl to riziką didina pernokę vaisiai, daržovių likučiai, atidarytos sulčių ar vyno pakuotės, taip pat drėgnos šluostės ir nepraplauti buteliai. Net nedidelis organinių atliekų kiekis šiukšliadėžėje gali tapti vieta, kur jos deda kiaušinėlius.

    Dažna klaida yra manyti, kad muselės visada atskrenda pro langą. Jų kiaušinėlių galima parsinešti ir iš parduotuvės su labai prinokusiais vaisiais, nes ant žievelės jie plika akimi paprastai nematomi. Šiltoje virtuvėje vystymosi ciklas gali būti greitas, todėl problema per trumpą laiką įgauna pagreitį.

    Jei muselių dar nėra daug, dažnai pakanka paprastos namų gaudyklės. Į nedidelį indą įpilkite obuolių arba vyno acto, įdėkite lašelį indų ploviklio ir pastatykite ten, kur jų daugiausia, pavyzdžiui, šalia vaisių dubens ar bioatliekų kibiro. Acto kvapas veikia kaip masalas, o ploviklis sumažina paviršiaus įtempimą, todėl muselėms lengviau nuskęsti.

    Alternatyva yra masalas su labai prinokusio vaisiaus gabalėliu: jį įdėkite į dubenį, sandariai uždenkite maistine plėvele ir padarykite kelias mažas skylutes. Muselės įlenda į vidų, tačiau atgal kelią randa sunkiau. Tokias gaudykles svarbu reguliariai išnešti ir indą gerai išplauti, kad nepaliktumėte naujo dauginimosi židinio.

    Vis dėlto vien suaugėlių gaudymas ne visada išsprendžia problemą, jei virtuvėje lieka vietų, kur vystosi lervos. Todėl reikėtų patikrinti bioatliekų kibirą, vietas aplink kriauklę, indų džiovyklą, tarpus prie šiukšliadėžės, taip pat nuotekų angas, kur gali kauptis organinės nuosėdos. Praktika rodo, kad būtent paslėpti drėgni kampai dažnai tampa pagrindiniu muselių šaltiniu.

    Prevencija paprasta, bet reikalauja nuoseklumo: nepalikite ant stalviršio perpjautų vaisių ir daržovių, o prinokusius produktus laikykite šaldytuve arba uždarytuose induose. Reguliariai išneškite bioatliekas, nepalikite ilgai neplautų indų ir pasirūpinkite, kad šluostės greitai išdžiūtų. Jei muselės aktyvios ir iš lauko, verta pasirūpinti tinkleliais nuo vabzdžių ir pašalinti pūvančius vaisius prie namų.

  • Vienas rudeninis priedas ir viskas: šie moliūginiai blynai su obuoliais dingsta per minutę

    Rudenį moliūgas dažniausiai atsiduria sriubose, troškiniuose ar pyraguose, tačiau jis puikiai tinka ir puriems blynams su obuoliais. Kepinto moliūgo tyrė tešlai suteikia švelnaus saldumo, todėl cukraus galima dėti mažiau, o skonis išlieka sodrus.

    Geriausiai tinka kepimui skirti moliūgai, pavyzdžiui, hokaido ar sviestinis. Iškeptas moliūgas lengvai sutrinamas į vientisą tyrę, kuri tešlos neatskiedžia taip, kaip žalias tarkuotas moliūgas, todėl blynai iškepa minkšti ir purūs.

    Skoniui subalansuoti verta rinktis rūgštesnius obuolius, pavyzdžiui, antaninius ar renetus. Jų rūgštelė išryškina moliūgo aromatą ir padeda išvengti per saldaus rezultato, ypač jei papildomai naudojamas vanilinis cukrus ar cinamonas.

    Jei moliūgo tyrė pasirodo per skysta, ją kelioms minutėms verta palaikyti sietelyje, kad nuvarvėtų skystis. Taip tešla geriau laikys formą, o kepant blynai mažiau prisigers riebalų ir bus lengvesni.

    Tešla turėtų būti tiršta, bet lengvai kristi nuo šaukšto, o kepti geriausia ant vidutinės kaitros. Per didelė temperatūra blynus greitai apskrudina išorėje, tačiau vidus gali likti neiškepęs, todėl svarbu neskubėti ir apversti tik tada, kai kraštai sutvirtėja.

    Patiekimas gali būti paprastas: užtenka pabarstyti cukraus pudra arba šalia įdėti natūralaus jogurto. Tinka ir medus ar šaukštas grietinės, o norint daugiau tekstūros, ant viršaus galima užbarstyti smulkintų graikinių riešutų.

    Šis derinys aktualus ir šiandienos mitybos tendencijose, kai ieškoma būdų sumažinti pridėtinio cukraus kiekį neaukojant skonio. Moliūgas ir obuoliai leidžia natūraliai pasaldinti tešlą, o prieskoniai, tokie kaip cinamonas, sustiprina aromatą ir suteikia desertui ryškumo.

  • Ši traški rudens salota dingsta akimirksniu: paprasti ingredientai, skonis kaip restorane

    Rudenį, kai daržovių derlius pasiekia piką, ant stalo vis dažniau grįžta traškios kopūstų salotos. Jos vertinamos už paprastumą, nedidelę kainą ir tai, kad skonis gerėja pastovėjus šaldytuve. Tokios salotos tinka ir prie mėsos, ir prie žuvies, ir kaip lengvas užkandis.

    Pagrindas čia yra baltagūžiai ir raudongūžiai kopūstai, o saldumą ir sultingumą suteikia morka bei obuolys. Įprastas pasirinkimas yra majonezo ir jogurto padažas, tačiau norint lengvesnės versijos jį galima keisti į paprastą vinigretą su citrina ar actu. Papildomas traškumas dažnai išgaunamas įdedant šviežios raudonosios paprikos.

    Kas rudenį skaniausia?

    Kopūstai parduotuvėse yra ištisus metus, tačiau rudenį jie paprastai būna traškesni ir saldesni. Kad lapai suminkštėtų ir salotos būtų malonesnės, supjaustytus kopūstus verta šiek tiek patrinti su žiupsniu druskos. Taip greičiau atsiskleidžia skonis ir salotos tampa sultingesnės.

    Šiuo metų laiku taip pat dažnai pasirenkamos sezoninės daržovės, kurios gerai dera prie kopūstų: paprika, cukinija, saldžioji kukurūzų burbuolė, o pomidorai, nors ir artėjant sezono pabaigai, dar išlieka populiarūs. Jei norisi ryškesnio rūgštumo, tinka ir smulkinti rauginti agurkai.

    Paprasčiausias paruošimas

    Jei naudojate baltą svogūną, po smulkaus supjaustymo jį galima trumpai nuplikyti verdančiu vandeniu. Taip sumažėja aštrumas ir svogūnas nebedominuoja, o tik paryškina kitus ingredientus. Vietoje jo dažnai renkamasi ir švelnesnė šalotinė svogūnų rūšis.

    Salotoms patogu rinktis apytiksles proporcijas: pusė baltagūžio ir pusė raudongūžio kopūsto galvos, 2 didelės morkos, 1 obuolys ir 1 šalotinis svogūnas. Padažui tinka 3 šaukštai majonezo, apie 150 gramų natūralaus jogurto, šaukštelis garstyčių, šaukštelis citrinos sulčių, šaukštelis cukraus, druska ir pipirai. Viską sumaišius, salotas verta bent 15 minučių palaikyti šaldytuve.

    Prieš patiekiant salotas dar kartą permaišykite ir, jei norisi, pabarstykite šviežiomis žolelėmis, pavyzdžiui, krapais ar petražolėmis. Tokia versija išlieka spalvinga, traški ir lengvai pritaikoma pagal tai, ką tuo metu turite namuose.

  • Prancūziškas būdas cukinijai: vos keli ingredientai, o sotus apkepas pamaitina visus

    Prancūzų virtuvėje cukinija dažnai kepama apkepuose, kuriuose švelnų jos skonį paryškina kiaušiniai, grietinėlė ir gerai besilydantis, ryškesnio skonio sūris. Toks derinys padeda išlaikyti patiekalą kremišką, o daržovės tampa minkštos ir aromatingos.

    Šio varianto esmė paprasta: cukinija sutarkuojama ir maišoma su ryžiais, tada užpilama kiaušinių bei grietinėlės plakiniu ir kepama orkaitėje. Dėl didelio cukinijos vandeningumo ryžius galima berti tiesiai sausai, nes kepdami jie sugeria ir daržovių sultis, ir padažą.

    Kaip ryžiai sugeria skonį

    Geriausiai tinka apvalūs ryžiai arba arborio, naudojami rizotui, nes iškepę jie tampa minkšti ir šiek tiek lipnūs. Tokia tekstūra padeda ryžiams susieti daržoves su kiaušinių ir grietinėlės mase, todėl apkepas nesubyra.

    Morkos nėra būtinos, tačiau jos suteikia daugiau saldumo, spalvos ir papildomo sultingumo. Prieskoniams dažniausiai pakanka druskos, pipirų ir žiupsnelio muskato, nes sūris apkepui duoda pagrindinę umami natą.

    Ingredientai ir gaminimas

    Maždaug 4–6 porcijoms prireiks apie 1 kilogramo cukinijos, 150 gramų ryžių, 3 kiaušinių, 300 mililitrų daržovių sultinio, 200 mililitrų 30 proc. riebumo grietinėlės ir 150 gramų sūrio. Dažniausiai pasirenkamas „Comté“, „Gruyère“ arba emmentalis, taip pat tinka ir kitas gerai besilydantis sūris.

    Cukiniją su odele sutarkuokite stambiai, jei ji peraugusi, išimkite sėklas. Sudėkite tarkuotą cukiniją, morkas ir ryžius į dubenį, užpilkite sultiniu ir permaišykite.

    Atskirai išplakite kiaušinius su grietinėle, pagardinkite druska, pipirais ir muskatu. Daržoves sudėkite į sviestu pateptą kepimo indą, užpilkite plakinį, užberkite tarkuotą sūrį ir lengvai permaišykite, kad masė pasiskirstytų tolygiai.

    Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 35 minutes, kol viršus lengvai apskrus, o ryžiai suminkštės. Prieš pjaustydami leiskite apkepui kelias minutes pastovėti, kad sutvirtėtų.

    Kodėl tai sotus pasirinkimas

    Toks apkepas tinka kaip pilnavertis pietų patiekalas, nes suteikia sudėtinių angliavandenių iš ryžių ir baltymų iš kiaušinių bei sūrio. Daržovės papildo racioną skaidulomis, o cukinijoje ir morkose esantys mineralai bei karotenoidai geriau pasisavinami dėl grietinėlės ir sūrio riebalų.

    Patiekalas dažnai valgomas vienas, tačiau norint įvairesnės lėkštės jį galima derinti su mėsa ar grybų padažu. Tai taip pat patogus pasirinkimas, kai norisi greitai paruošti didesnį kiekį šilto maisto visai šeimai.

  • Zupą užsukate į stiklainius be pasterizacijos? Štai kiek realiai ji gali stovėti šaldytuve

    Karštą sriubą supilstyti į iškaitintus stiklainius ir sandariai užsukti daug kam atrodo patogiausias būdas sutaupyti laiko darbo dienomis. Toks sprendimas gali būti praktiškas, tačiau svarbu suprasti ribas: tai nėra pilnavertė konservavimo alternatyva.

    Dažniausiai namuose taikomas būdas paremtas šiluma ir vakuumo susidarymu atvėsus: ką tik užsukti stiklainiai apvyniojami rankšluosčiu ar antklode ir paliekami ramiai atvėsti. Atvėsus dangtelis įsitraukia, o tai sukuria įspūdį, kad produktas saugus ilgesniam laikymui, nors be kaitinimo režimo tai negarantuojama.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad naminis užsukimas be pasterizacijos ne sunaikina, o tik laikinai pristabdo mikroorganizmų dauginimąsi. Dėl to tokias sriubas būtina laikyti tik šaldytuve, o prieš valgant įvertinti kvapą, spalvą ir tekstūrą, nors vien pojūčiais pasikliauti ne visada saugu.

    Praktikoje sriuba, supilta į idealiai švarius ir karščiu apdorotus stiklainius, paprastai išlieka tinkama trumpą laiką. Saugiausia laikyti šaldytuve ir suvartoti per 3–4 dienas, ypač jei sriuboje yra mėsos, žuvies, grybų, grietinėlės ar ankštinių produktų.

    Labai svarbi higiena: stiklainiai ir dangteliai turi būti ne tik švarūs, bet ir sausi, be pažeidimų ar rūdžių, o sriuba turi būti verdanti ar bent labai karšta. Taip pat būtina vengti temperatūrinio šoko, todėl stiklainius prieš pilstant verta pašildyti karštu vandeniu, o pripildant palikti nedidelį tarpelį iki krašto.

    Jei tikslas yra laikyti savaites ar mėnesius, vien vakuumo nepakanka. Tuomet reikalinga pasterizacija, o mėsos patiekalams dažnai taikomas daugkartinis kaitinimas kelias dienas iš eilės arba konservavimas slėginiu aparatu, nes būtent žema rūgštis ir anaerobinės sąlygos didina rimtų apsinuodijimų riziką.

    Net ir gerai užsuktus stiklainius verta žymėti data ir laikytis paprastos taisyklės: pirmiausia sunaudoti tai, kas pagaminta anksčiau. O jei kyla bent menkiausių abejonių dėl kvapo, dangtelio būklės ar turinio išvaizdos, saugiausia tokios sriubos neragauti.

  • Ieškokite šios „bulvės“ parduotuvėje: tinka rauginti ir gali pakeisti bulves pietums

    Topinambas, dar vadinamas žiemine saulėgrąža, vis dažniau sugrįžta į virtuvę kaip alternatyva bulvėms. Jo nereikia nei lupti, nei sudėtingai ruošti, nes plona odelė yra valgoma, svarbiausia gumbus gerai nušveisti.

    Dažniausiai topinambas patiekiamas kaip garnyras pietums: išvirtas pasūdytame vandenyje jis suminkštėja per maždaug 15–20 minučių. Jį galima valgyti su sviestu ir krapais arba sutrinti į glotnią tyrę, pagardinti pienu ar grietinėle ir prieskoniais.

    Kaip ruošti vietoj bulvių?

    Kitas populiarus būdas yra kepimas orkaitėje. Nušveistus gumbus pakanka sumaišyti su aliejumi, druska, pipirais, česnaku ir žolelėmis, o tada kepti apie 30–40 minučių 200 laipsnių temperatūroje, kol gražiai apskrus.

    Kepintas topinambas tinka prie mėsos, žuvies, grybų patiekalų, taip pat į salotas. Dėl riešutinio poskonio jis dažnai vertinamas kaip įdomesnis garnyras nei įprastos bulvės.

    Valgyti žalią ar rauginti?

    Topinambą galima valgyti ir žalią, supjausčius itin plonais griežinėliais ir apšlaksčius citrinos sultimis. Toks patiekimas primena carpaccio, o skoniui paryškinti tinka obuoliai, rukola ar pelėsinis sūris.

    Dar viena idėja yra rauginimas: supjaustyti gumbai užpilami pasūdytu vandeniu ir laikomi taip, kad būtų visiškai apsemti. Išrūgęs topinambas būna traškus, lengvai rūgštus ir gerai tinka sumuštiniams bei mėsainiams.

    Kuo topinambas naudingas?

    Skirtingai nei bulvės, topinambas daugiausia turi ne krakmolo, o inulino, kuris siejamas su mažesniu gliukozės kiekio kraujyje šuolių poveikiu. Dėl to jis dažnai minimas kaip palankesnis pasirinkimas žmonėms, kurie riboja greituosius angliavandenius.

    Taip pat topinambas yra įvairių mineralinių medžiagų, įskaitant kalį ir geležį, šaltinis. Vis dėlto į racioną jį verta įtraukti palaipsniui, nes didesnis inulino kiekis jautresniems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą.

  • Šaukštelis į pupelių troškinį ir skonis pasikeičia neatpažįstamai: triukas su juodu šokoladu

    Jei pupelių troškinys atrodo skanus, bet trūksta gylio ir sodrumo, virtuvės profesionalai siūlo netikėtą sprendimą: gabalėlį juodo šokolado. Jis ištirpsta sultinyje ir sustiprina skrudintas, žemiškas natas, nepadarydamas patiekalo saldaus.

    Toks derinys nėra naujiena. Kakava šimtmečius naudota sūriuose patiekaluose, ypač Mesoamerikos ir vėliau Meksikos virtuvėse, kur ji padeda sujungti aitriųjų paprikų, prieskonių ir ankštinių skonius į vieną vientisą, sodrų profilį.

    Koks šokoladas tinka geriausiai

    Geriausiai veikia juodasis šokoladas, kuriame kakavos yra nuo 70 proc. ir daugiau, arba visiškai nesaldintas kepinių šokoladas. Tokie variantai suteikia kartumo ir skrudintos kakavos gylio, bet neįneša ryškaus saldumo.

    Vengti verta pieniško šokolado ir mažesnio kakavos kiekio plytelių, nes jos dažniau palieka salstelėjusį poskonį. Kakavos milteliai dažnai neduoda tokio pat rezultato, nes juose mažiau kakavos sviesto, todėl sultinys neįgauna norimo apvalumo.

    Kada ir kiek dėti

    Šokoladą patogiausia įmaišyti gaminimo pabaigoje, kai pupelės jau minkštos, o skystis sutirštėjęs iki norimos konsistencijos. Taip lengviau įvertinti, kiek papildomo gylio dar reikia, nes skoniai jau būna susikoncentravę.

    Pradėti rekomenduojama nuo mažo kiekio, pavyzdžiui, maždaug 10–15 gramų puodui troškinio, ir po to ragauti. Jei šokolado skonis ima aiškiai jaustis kaip atskira nata, paprastai tai ženklas, kad jo įdėta per daug ir balanso grąžinti bus sunku.

    Kokiems troškiniams tinka labiausiai

    Juodasis šokoladas geriausiai atsiskleidžia sodriuose, pomidorų pagrindo patiekaluose, ypač jei naudojamos džiovintos aitriosios paprikos, rūkyta paprika, kmynai, kalendra ar kiti šilti prieskoniai. Tokiuose troškiniuose šokoladas veikia kaip skonio stipriklis, sujungiantis ingredientus ir suteikiantis ilgiau išliekantį poskonį.

    Lengviems, žolelėmis ir citrusais paremtiems pupelių patiekalams šis triukas dažniausiai netinka. Jei troškinio idėja yra gaivumas, ryškios žolelės ar subtilios daržovės, šokolado kartumas gali užgožti norimą lengvumą.

    Praktinis patarimas paprastas: jei patiekale jau yra dūmo, aštrumo, pomidorų rūgšties ir šilto prieskonių fono, mažas šokolado gabalėlis gali tapti tuo trūkstamu akcentu. Kitą kartą, kai norėsis dar vieno prieskonio, verta pirmiausia išbandyti šį sprendimą.